Bendradarbiaudama su Kauno fotografijos galerija, parodą kuravo šiuo metu Hamburge, Vokietijoje, gyvenanti nepriklausoma kuratorė, žurnalistė Cale Garrido. Ar sunkūs pirmieji žingsniai kuratorystės keliu? Kaip platforma "Parallel" padeda kylantiems menininkams ir kuratoriams siekti tikslų ir megzti naudingus kontaktus? Apie tai – ir apie bendradarbiavimą su Kauno fotografijos galerija, jos suteiktas galimybes įgyvendinti savo idėjas, norą sugrįžti į kauną – pokalbis su C.Garrido.
– Ar šie metai "Parallel" projekte jums pirmieji? Kokie buvo jūsų norai, lūkesčiai prieš prisijungiant prie projekto? Ar jie pasiteisino?
– Kiekvienas jaunasis menininkas ar kuratorius, kuris tampa platformos "Parallel" dalimi, prisijungia prie jos tik metams, todėl, taip, šie metai – man pirmieji. Esu gimusi Ispanijoje, čia baigiau ir žurnalistikos studijas, o 2013-aisiais persikėliau gyventi į Vokietiją, kur bendradarbiauju su žurnalų leidėjais, kultūrinėmis institucijomis. Pasiryžau tapti "Parallel" dalimi dėl to, jog tikėjau, kad tai bus šansas peržengti europines fotografijos meno bendruomenes skiriančias sienas. Ir tai įvyko. Vos po keletos dalyvavimo platformoje mėnesių aš sutikau daugybę žmonių iš skirtingų šalių, kurie, kaip ir aš, turi panašių interesų. Žinoma, prisijungimas prie "Parallel" suteikia galimybę įgyti ir naujų patirčių, tačiau man svarbu, jog platforma tampa galimybe užmegzti žmogiškuosius ryšius, kurie skatina atviresnį mąstymą.
– Prisijungusi prie "Parallel" jūs pradėjote bendradarbiauti su Kauno fotografijos galerija. Ar prieš pradedant dirbti su viena iš aktyviausiai tarptautinius ryšius mezgančių galerijų mieste, Kaunas, Lietuva jums buvo žinomi?
– Iš bendrų istorijos žinių apie šalį žinojau tik keletą faktų, nes niekada neteko lankytis Lietuvoje. Nepaisant to, Kaunas man pasirodė pažįstamas, pasijutau čia laukiama.
– Koks buvo jūsų pirmasis įspūdis apie Kauną? Ar miestas pasirodė šiuolaikiškas?
– Vykau čia neturėdama jokių išankstinių nusistatymų, lūkesčių dėl to, koks miestas ar, apskritai, ši šalis turėtų būti. Todėl mano pirmasis įspūdis buvo tik pozityvus, o jį lėmė du aspektai: susitikimai su žmonėmis ir miesto architektūra, kuria labai susidomėjau.
– Kauno fotografijos galerijos vardas Europoje yra gana gerai žinomas ir siejamas su knygų apie fotografijos meną leidyba. Galbūt jums taip pat šios galerijos vardas jau buvo pažįstamas prieš pradedant bendradarbiauti?
– Geras mano draugas ir fotografas iš Vokietijos, dalyvavęs "Parallel" pirmaisiais projekto metais, dirbo kartu su galerijos kuratore Gintare Krasuckaite, kuri kuravo parodą vykusią Roberto Kapos šiuolaikinės fotografijos centre Budapešte 2018-aisiais, o 7-ojoje Hamburgo fotografijos trienalėje, kurioje dirbau, man pasisekė susitikti su galerijos vadovu, fotomenininku Gintaru Česoniu. Susipažinusi su šiais dviem žmonėmis pradėjau sekti galerijos veiklą, jos leidžiamus leidinius, taip pat susidomėjau ir jūsų šalimi, jos kultūra.
– Koks buvo bendradarbiavimo su Kauno fotografijos galerija procesas? Ar jame buvo daug iššūkių jums, kaip jaunai kuratorei?
– Zagrebe, kuriame vyko "Parallel" dalyvių susitikimas, visiems septyniems, šiais metais projekte dalyvaujantiems kuratoriams buvo paskirtos fotografijos srityje dirbančios institucijos (galerijos, muziejai, festivaliai) skirtinguose Europos miestuose. Kai sužinojau, jog bendradarbiausiu su Kauno fotografijos galerija, kartu su jos atstovais pradėjome planuoti mano pirmąjį vizitą (jis buvo gruodžio mėnesį), kurio metu, siekdama surinkti kuo daugiau informacijos apie šalį, jos gyventojus, kultūrą, istoriją, pajausti kasdienybės miestuose pulsą, patyrinėti aplinką, Lietuvoje buvau visą savaitę ir lankiausi Kaune, Vilniuje. Vizito metu savo laiką skyriau muziejų lankymui bei ilgiems pasivaikščiojimams, tačiau Kaune dar turėjau ir galimybę patyrinėti Kauno fotografijos galerijos biblioteką, susitikti su įkvepiančia ir sumania galerijoje dirbančių žmonių komanda bei keletu labai įdomių grafikos dizainerių. O pats bendradarbiavimo su galerija procesas buvo paremtas laisve ir idėjų dalijimusi. Didžiausias iššūkis buvo kuruoti parodą drauge jaunais menininkais, kurių darbai vystėsi kartu su ekspozicijos koncepcijos plėtojimu. O kai kūriniai buvo baigti, laukė dar vienas iššūkis – parengti ekspoziciją erdvėje, kurią buvau mačiusi tik keletą kartų ir kuri turi unikalų architektūrinį charakterį. Man norėjosi pašalinti galerijos plotą skaidžiusias sienas ir atverti vientisą erdvę, o tai tapo puikiu pasitikėjimo ne tik savimi, savo idėjomis, bet ir galerija, išbandymu.
Galerija suteikia galimybę besidomintiems humanistine fotografija pagilinti žinias ir pažvelgti į ją tiek iš dokumentinės, tiek iš meninės perspektyvų.
– Jūsų nuomone, kokias galimybes jaunam kuratoriui gali atverti bendradarbiavimas su Kauno fotografijos galerija?
– Kauno fotografijos galerija suteikia galimybę (ne tik jauniems, tačiau, apskritai, visiems su ja dirbantiems kuratoriams, menininkams) dirbti dvejose fotografijos lauko srityse: knygų leidybos ir parodų organizavimo, kuriose galerijoje dirbanti komanda yra šiuolaikiška, puiki ir profesionali. Taip pat galerija suteikia galimybę besidomintiems humanistine fotografija pagilinti žinias ir pažvelgti į ją tiek iš dokumentinės, tiek iš meninės perspektyvų.
– Pabuvusi Kaune, kaip jūs manote, ar miestas yra atviras jauniems menininkams, kuratoriams iš kitų šalių bei jų idėjoms, projektams?
– Kol kas čia lankiausi per mažai, kad galėčiau atsakyti į šį klausimą, bet esu užtikrinta – Kauno fotografijos galerija ir Kauno bienalė (kurioje pasisekė apsilankyti) yra tarptautiškumo ir šiuolaikiškumo ambasadoriai mieste.
– Bendradarbiavimo su Kauno fotografijos galerija rezultatas – neseniai pasibaigusi paroda "Neatidėliotinas menas gyventi", kurią jūs kuravote. Kas inspiravo parodos koncepciją?
– Parodos tema kilo įsigijus knygą "Įsivaizduoti Lietuvą. 100 metų, 100 vizijų. 1918–2018". Daugybė skirtingų tekstų modernizacijos, urbanizacijos, technologijų plėtojimo ir svarbiausia bei labiausiai sietina su parodos tema – meno ir kultūros reikšmingumo kuriant ir stiprinant bendruomenės dvasią temomis – įkvėpė. Citata iš leidinio: "Praeitis yra pilna ateičių, ateities įsivaizdavimų (...)", – tarsi knygos leitmotyvas, tapęs ir parodos koncepcijos pagrindu, kuriame susikoncentravau į žmogaus ir kultūros apibrėžimus ir lauką, kuriame šie apibrėžimai sąveikauja keisdami, papildydami vienas kitą ir nukreipdami mūsų suvokimą, kuris įtakoja ateities formavimosi galimybes mintyse, vaizduotėje, vis naujomis kryptimis.
– Ar buvo sudėtinga nenukrypti nuo savo idėjos vienu metu dirbant su trimis skirtingais menininkais?
– Manau, jog skaičius trys yra puikus, kai kalbama apie grupinę parodą tokį architektūrinį charakterį turinčioje erdvėje kaip Kauno fotografijos galerija. Jaunieji fotografai: Marie Lukasievicz, Ana Zibelnik ir Fabio Cunha, su kuriais dirbau, turėjo skirtingas nuomones bei požiūrio taškus į parodos temą, tačiau kiekvienam ji buvo artima. Mes dalijomės savo idėjomis, tikslais, būtent todėl pats procesas buvo harmoningas, jautėme vienas kito palaikymą.
Nuo pat pradžių mano tikslas buvo kuruoti tokią parodą, kurioje atsiskleistų kuo natūralesni žmogaus ir jį supančios aplinkos santykiai. Kadangi menininkų kūriniai nebuvo užbaigti iki pat kovo mėnesio, visą šį laiką nebuvau užtikrinta ar mano tikslas bus įgyvendintas. Bet tokia situacija paskatino ir mane, ir menininkus įsipareigoti ir dirbti kartu dėl bendros idėjos, tikslo. Todėl diskutuojant su fotografais apie jų kūrybinius procesus, pasiektus rezultatus, kiekvienas iš mūsų judėjome link bendro rezultato – parodos "Neatidėliotinas menas gyventi".
– Ar esate patenkinta šiuo rezultatu? Ar ji taps akstinu naujiems ateities projektams galbūt susijusiems su Kaunu ar Lietuva?
– Tiek parodos koncepcija, tiek vizualus, meninis kūrėjų idėjų išgryninimas žiūrovų buvo priimti pozityviai, dėl to labai džiaugiuosi. Šiuo metu visi laukiame pasirodant parodos katalogo (kurį mieliau vadiname knyga) ir stengsimės, kad jis keliautų kuo plačiau po Europą. Todėl būsime tikrai užsiėmę rūpindamiesi jo sklaida, tačiau, žinoma, ateityje dar norėčiau į Kauną grįžti su naujomis idėjomis ir projektais.
