Mecenavimo istorija

Kultūros ir bendrojo gėrio rėmimas siekia Antikos laikus, o žodis "mecenatas" kildinamas iš garsiojo senovės Romos kultūros ir meno rėmėjo Gajaus Cilnijaus Mecenato (Gaius Cilnius Maecenas) pavardės. Mecenatai kultūrai reikalingi ir šiandien – jie prisideda prie bendrojo gėrio kūrimo tada, kai nei valstybei, nei rinkai to padaryti nepavyksta.

Iki XX a. pradžios mecenavimas Europoje buvo siejamas išskirtinai tik su elito atstovais, tačiau dabar mecenavimu gali užsiimti ne tik turtingi žmonės, teikiantys paramą kultūros įstaigoms, bet ir pilietiški visuomenės nariai, savo iniciatyva turtinantys muziejų fondus. Jau penkiolika metų Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra plečia savo mažųjų mecenatų ratą. Jų dėka muziejaus fondai pasipildė daugiau nei 2 tūkst. eksponatų, o muziejininkai išgirdo daug vertingų autentiškų istorijų. Muziejui dovanoti eksponatai labai skirtingi, tad skiriasi ir jų vertė. Šia paroda siekiame edukuoti lankytojus ir paaiškinti kai kuriuos muziejinės virtuvės ypatumus.

Dažnas į muziejų su dovanomis žengia nedrąsiai, nes baiminasi, kad atnešti daiktai muziejininkų nesudomins ir bus pavadinti bevertėmis senienomis. Dažnam lankytojui kirba klausimas, kaip muziejuje yra įvertinami eksponatai ir ar yra apskaičiuota vertė tokių reliktų, kurie išdidžiai pristatomi kaip neįkainojamos vertės. Reikia pripažinti, kad net ir pasaulinės reikšmės neįkainojamais laikomi eksponatai turi savo kainą.

Pagal galiojančią tvarką, kiekvienam muziejaus eksponatui suteikiamas inventorinis numeris, pridedamas detalus aprašymas ir įvertinimas finansine išraiška. Atskiros eksponatų grupės – etnografiniai, raštijos, numizmatikos, taikomosios dailės ir fotografijos – turi jiems pritaikytus ir muziejaus patvirtintus specialiuosius vertinimo kriterijus.

Vertinimo kriterijai

Taikomosios dailės eksponatai, kurie apima labai platų spektrą dirbinių – dizainą, audinius, baldus, drabužius, indus, papuošalus ir įvairias interjero puošmenas – vertinami pagal keletą kriterijų: retumą, autorystę, autentiškumą, istoriškumą, memorialumą, lituanistinę reikšmę, medžiagiškumą  ir meniškumą.

Savaime suprantama, kad kuo senesnis daiktas, tuo vertingesnis. Retumo kriterijus liepia įvertinti, ar tos rūšies eksponatų yra gana daug, ar jų kiekis ribotas, o gal tai unikalus ir retas pasauliniu ar nacionaliniu lygmeniu dirbinys. Taikomosios dailės eksponatams itin svarbu medžiagiškumas, kuris neretai ir nulemia jų vertę, ypač jeigu jie pagaminti iš tauriųjų metalų ar kitų brangių medžiagų, naudojant sudėtingas technologijas.

Didesnės vertės eksponatais yra laikomi unikalūs ir reti, pasaulinės ar nacionalinės reikšmės autoriaus sukurti kūriniai, susiję su pasaulinio ar nacionalinio lygmens įvykiais ar asmenybėmis. Mažesnė eksponato vertė, jei jo autorius nežinomas arba vietinės reikšmės mėgėjas, o pats eksponatas susijęs tik su vietinės reikšmės įvykiais ir asmenimis bei tokių pačių ar panašių daiktų yra išlikę daug.

Dar vienas svarbus kriterijus yra eksponato būklė: jeigu jis muziejui atitenka puikiai išlaikytas – jo vertė aukštesnė, o jeigu yra apgadintas, reikalauja restauracijos – žemesnė.

Svarbią eksponato vertės dalį sudaro jo unikali istorija, kurią muziejininkai stengiasi sužinoti iš eksponatą perdavusio ar padovanojusios žmogaus. Juk būtent jis geriausiai žino, kam daiktas priklausė, kada buvo įsigytas, naudotas, kuo yra įdomus ar svarbus. Džiaugiamės, kad nemažą dalį Istorinei Prezidentūrai Kaune dovanotų eksponatų lydi istorijos apie jų kilmę, paskirtį ir reikšmę.

Iliustratyvus palyginimas

Kaip praktiškai įvertinti matomus eksponatus? Pateksime du dovanotus eksponatus, o skaitytojai, remdamiesi aukščiau pateiktais kriterijais, manome, nesunkiai nustatys, kuris iš dviejų eksponatų muziejuje yra įvertintas brangiau.

Prezidento Aleksandro Stulginskio šeimos termometras-barometras. Lietuva, XX a. 4-asis dešimtmetis. Medinis rėmas, puoštas išpjaustytu ir išraižytu augaliniu ornamentu. Termometras su Reomiūro ir Celsijaus skalėmis. Barometro skalėje nurodytas orų tipas ir dvi skalės – gyvsidabrio centimetrų (cmHg) ir colių (inHg). Iš kitos pusės termometras ir barometras pridengti metalinėmis plokštelėmis. Matmenys – 47 x 17,3 cm. (Adelaidės lietuvių bendruomenės dovana)

Kauniečių Vlado ir Kazimieros Litvinų šeimos kambarinis termometras su Reomiūro ir Celsijaus skale. Lietuva, XX a. 4-asis dešimtmetis. Medinis rėmas. Matmenys – 15 x 4 cm. (L.Raudienės dovana)

Kas? Paroda "Patikėta atmintis: žmonės, daiktai ir jų istorijos".

Kur? Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje.

Kada? Veikia iki 2021 m. liepos 6 d.

Asmenybės spalvos

Psichologai sako, kad, atvėrę spintos duris, atveriame langą į žmogaus vidinį pasaulį. Drabužiai ir kiti dėvimi aksesuarai yra vizualūs kodai, pasakojantys ne tik apie mūsų gyvenseną, bet ir apie mūsų troškimus ar baimes. Ką apie tarpukario Lietuvos moteris byloja išlikę jų gyvenimo stiliaus detalės? Ar lietuvaitės buvo drąsios, mėgo eksperimentuoti, ar domėjosi mados naujovėmis? O galbūt laikėsi tradicijų, puošėsi konservatyviai?

Pasiturinčių šeimų prenumeruoti užsienio madų žurnalai – "Paris Mode", "Modenschau", "Revue des Modes" – naujausių mados tendencijų apžvalga lietuviškuose leidiniuose, gausi prekių ir paslaugų reklama, viliojanti susikurti tam tikrą gyvenimo stilių, netgi diskusijos ir simboliniai mados teismai kalba apie lietuvių moterų domėjimąsi mada ir norą neatsilikti nuo modernaus Vakarų pasaulio.

Iš puikių audinių pasiūti drabužiai keitė šeimininkes ir buvo persiuvami po keletą kartų.

Išlikę tarpukario drabužiai byloja apie elegancijos ir stiliaus ieškojusias Lietuvos moteris, kurių spintoje vyravo vienspalvės ar neryškiais raštais bei langeliais margintos medžiagos drabužiai, prie jų derantys aksesuarai. Aprangoje dominavo juodos ir baltos, mėlynos ir baltos spalvų deriniai.

Vasarinės suknelės siūtos iš medvilnės, kretono, dirbtinio šilko. Prie suknelių buvo madinga dėvėti žabo arba baltą apykaklę, o liemenį sujuosti siauru dirželiu. Suknelės spalva paprastai nulemdavo ir skrybėlaitės bei pirštinaičių pasirinkimą. Elegantiškos vasarinės pirštinaitės dažniausiai megztos iš plonų, lininių arba medvilninių siūlų.

Elegantiški aksesuarai

Kiti svarbūs aprangos akcentai – bateliai ir rankinukas. Tarpukariu sakyta, kad gražiausi bateliai juodi, o patys geriausi – čekoslovakiški. O kad bateliai neišsipurvintų einant Kauno gatvėmis, buvo įsispiriama į specialius kaliošus, kurie, beje, buvo labai populiarūs ir tarp vyrų. Vienus iš tokių Čekoslovakijoje pagamintų kaliošų, į kuriuos banko tarnautoja Felicija Šomkaitė galėjo įsispirti su bateliais ir į pobūvį net per lietų ateiti nesušlapusi kojų, muziejui padovanojo Algirdas Markūnas.

Stilius: istorikės M.Urbšienės siuvinėta rankinė

Parodoje ir keletas muziejui padovanotų rankinukų. Vienas iš jų – margaspalvis rankinukas, kuris priklausė Kauno politinio elito rate puikiai žinomos užsienio reikalų ministro žmonos, istorikės Marijos Urbšienės rankomis siuvinėtas aksesuaras. Jį muziejui dovanojo profesorius Vytautas Landsbergis.

Ne mažiau įdomi yra ir nedidelė delninukė-piniginė, pagaminta iš sidabro Klaipėdoje Samuelio Edelšteino sidabro dirbinių fabrike, priklausiusi tekstilininkei Genovaitei Vaškelienei. Ją muziejui dovanojo Birutė Garbaravičienė.

Sidabras: delninukė-piniginė, priklausiusi tekstilininkei G.Vaškelienei.

Galime pastebėti, kad rankinių spalvos ir formos buvo labai įvairios. Madingas rankinukas buvo išskirtinis aksesuaras, kurio troško kiekviena moteris, nes jis turėjo ypatingą reikšmę. Juk jame telpa kone pusė moters gyvenimo – kvepalai, lūpų dažai, veidrodėlis ir šukos, o kur dar nosinė, tabletės nuo galvos skausmo, vizitinės kortelės ir miniatiūrinė užrašų knygelė bei kitos smulkmenėlės.

Nuotaikingai skamba kaunietės Vilūnės Bučinskienės pasakojimas apie mamos rankinuką: "Tarpukariu pagamintas dailus, mažas, juodas zomšo rankinukas trumpomis rankenėlėmis, gražia metaline sagtele ir keliomis blizgančiomis akelėmis. Po ilgų ieškojimų jį jaunystėje įsigijo mano mama, Janina Michelevičiūtė, nes reikėjo kompanijos jos juodiems bateliams. Iš spintos šeimininkė jį ištraukdavo tik ypatingomis progomis – į teatrą, koncertus, įvairius jubiliejus ir kitus svarbius susitikimus. Buvo naudojamas daug metų."

Universalioji mova

Be puikiai mums atpažįstamų drabužių – suknelių, palaidinių ir skrybėlaičių  – parodoje galima pamatyti ir tokių aprangos elementų, kurie šiandien nebedėvimi. Pavyzdžiui – puošnios kailinės movos, kurios šaltuoju metų laiku moterų rankas apsaugodavo nuo šalčio.

Akcentas: namų šeimininkės Marijos Jurašaitienės mova. XX a. 1–2-asis dešimtmečiai.

Movos atstodavo ir nedidelę rankinę – vidinėje pusėje įsiūta kišenėlė talpindavo pinigus, kvepalus ar nosinę.

Kaunietis Ramūnas Janulaitis muziejui dovanojęs senelių VDU teisės istoriko profesoriaus Augustino Janulaičio ir dailininkės Alenos Janulaitienės daiktų pasakojo: "Mano močiutė A.Janulaitienė buvo stilinga ir graži moteris. Buvo aukšta, 172 cm ūgio. Vieno Naujametinio karnavalo metu, gal Karininkų ramovėje, buvo išrinkta stilingiausia dama. Viena iš šių movų, pilkos spalvos, buvo jos, o kita tamsi, rusva, buvo jos mamos – Marijos Jurašaitienės. Movos buvo madingos ne tik tarpukariu, bet ir dar iki Pirmojo pasaulinio karo. Movos būdavo dėvimos vietoje žieminių pirštinių, be to, jose buvo įsiūta slapta kišenaitė... Bet vėliau, jau sovietmečiu, kiek pamenu, mamuliukas turėjo megztas žiemines pirštines, movų nebenaudojo, nebe tas laikmetis jau buvo."

Nors parodoje matome nemažai moteriškų drabužių ir aksesuarų, vis dėlto tarpukario laikotarpio drabužių išliko nedaug. Iš puikių audinių pasiūti drabužiai keitė šeimininkes ir buvo persiuvami po keletą kartų. Dalis vertingos tarpukario tekstilės sunyko ir dėl netinkamos priežiūros namuose.

Eksponuojamų daiktų istorijos atskleidė, kad dauguma išlikusių ir mus pasiekusių autentiškų drabužių (krikštynų drabužiai, vestuvinės suknelės, išeiginės suknelės ar bateliai) buvo išsaugoti dėl jų simbolinės reikšmės. Gal pravėrę seną močiutės spintą nežinote, ką daryti su seniai iš mados išėjusiais drabužiais ar aksesuarais. Neskubėkite jais atsikratyti, bet pirmiau pasikonsultuokite su muziejininkais.

Vasaros puošmena

Apie mamos suknelę pasakoja kaunietė Vilūnė Bučinskienė: "Šią margą plono žoržeto vasarinę suknutę tarpukariu mano mamai J.Michelevičiūtei, vos baigusiai gimnaziją, pasiuvo jos teta, kad ji turėtų kuo vasarą pasipuošti. Medžiaga jau seniai nupirkta gulėjo. Janina suknele labai džiaugėsi, sakydama, kad margas audinys prie visko tinka. Ją rengdavosi ant neperšviečiamo medvilninio apatinuko, taip buvo įprasta, ir susijuosdavo siauru juodu dirželiu. Suknelė iš pradžių buvo su trumpomis rankovėlėmis, tačiau kartą atsitiko nesėkmė – Janina netyčia vieną rankovę įplėšė. Kadangi plonučio audinio susiūti nepavyko, rankoves teko nuardyti, o suknelė ir toliau buvo dėvima."

Drabužiai: vaikų gydytojos Elenos Miknevičienės palaidinė iš gipiūro ir žoržetinė dantų gydytojos Janinos Michelevičiūtės-Veličkienės suknelė.

Dvi įspūdingos dovanos leidžia pažvelgti į vieną svarbiausių tarpukario šeimos ritualų – susirinkimą prie pietų stalo. Šiandien tai gana retas reiškinys greito maisto ir visą dėmesį sugeriančių išmaniųjų įrenginių epochoje. Tarpukariu daugelyje šeimų pietūs prie bendro stalo buvo svarbi kasdienės rutinos dalis. Sekmadieniais bei švenčių progomis šeimos pietauti kviesdavosi draugus ir gimines.

Paprastai pietūs trukdavo 2–3 valandas. Įprastų pietų meniu dažniausiai sudarydavo trys patiekalai, o štai iškilmingiems pietums būdavo pateikiami ir penki ar šeši patiekalai: šaltas užkandis, sriuba, žuvis arba daržovės, mėsos patiekalas ir desertas. Ruošiantis pietums, ypatingas dėmesys skirtas ne tik maisto kokybei, bet ir serviravimo estetikai – gražiems indams bei stalo įrankiams. O prie skoningai dekoruoto stalo ir kalbos būdavo atitinkamos – anot prof. Augustino Janulaičio anūko Ramūno Janulaičio, kalbėta apie teatrą, muziką, knygas, madas, vengta paskalų ir apkalbų.

Vestuvinė dovana

Prie skoningai dekoruoto stalo ir kalbos būdavo atitinkamos – kalbėta apie teatrą, muziką, knygas, madas, vengta paskalų ir apkalbų.

Iškilminga šeimos pietų estetika dvelkia prezidento Antano Smetonos dukters Marijos Valušienės namuose naudoti sidabriniai stalo įrankiai ir indai. Dėl savo ryšių prezidento dukra dažnai kviesta į įvairius visuomeninius renginius ir diplomatinio korpuso vakarienes. M.Valušienė savo namuose taip pat rengdavo atsakomuosius pietus ir arbatėles. Parodoje eksponuojami prabangūs sidabriniai stalo įrankiai ir indai, pagaminti Varšuvoje brolių Hempelių fabrike XX a. pradžioje.

Jaukumui: manoma, kad šis brolių Hempelių fabrike Varšuvoje pagamintas sidabrinis servizas buvo Smetonų dovana dukrai vestuvių proga. Vilmanto Raupelio nuotr.

Spėjama, kad šį sidabrinį servizą 1927 m. rugsėjo 10 d. prezidentas A.Smetona su žmona Sofija įteikė dukrai kaip vestuvinę dovaną. Dalis servizo Smetonų namuose tikriausiai buvo naudojama gerokai anksčiau ir galėjo būti iš pačios S.Smetonienės kraičio, nes ant ampyro stiliaus įrankių įspausta monograma panaši į Chodakauskų giminės herbą. Brangią dovaną M.Valušienė išsivežė pasitraukdama iš Lietuvos 1940 m. birželio 15 d. Ir nors išeivijoje Marijos ir Aloyzo Valušių šeimai teko kęsti materialinį nepriteklių, servizas niekada nebuvo parduotas ar užstatytas lombarde. Giminaičių teigimu, Marija iki gyvenimo pabaigos mėgo šiuos indus, nors sidabras nuo ilgo naudojimo jau buvo pajuodęs ir praradęs pirminį žvilgesį. Po M.Valušienės mirties šį servizą perėmė jos vyro pulkininko A.Valušio sesuo Elena Valušytė-Rūkštelienė, o Nacionaliniam M.K.Čiurlionio dailės muziejui 2000 m. jį dovanojo jos sūnus Anthony Rūkštelė. Dabar muziejaus restauratorių kruopščiai nuvalytas ir išblizgintas servizas traukia lankytojų akį ir byloja apie prabangiai atrodantį M.Valušienės pietų stalą.

Istorinis kodas – monograma

M.Valušienei su šeima traukiantis iš Lietuvos, teko palikti daug brangių daiktų. 2016 m. į muziejų sugrįžo ir prezidento dukros šeimai priklausęs solidus Čekoslovakijos "Royal Ivory" porceliano fabrike pagamintas pietų servizas. Valušių namuose paliktais daiktais rūpinosi vyro tėvai ir sesuo Birutė Valušytė. Jiems giminystė su prezidentu A.Smetona sovietinės okupacijos metais kėlė nuolatinį pavojų, tad namuose vengta kalbėti apie į JAV su Smetonų šeima emigravusį A.Valušį. Po B.Valušytės mirties jos turtą perėmusi Eglė Burkšaitytė nutarė indus padovanoti muziejui – juk tai prezidento žento sesers reliktai! Pati dovanotoja buvo nustebinta, kai muziejininkai nustatė, kad tikroji servizo savininkė – prezidento dukra M.Valušienė. Raktas į šį atradimą buvo lėkštės karštiems patiekalams su monograma "M V".

Taisyklės: eksponuojama dalis pietų servizo atspindi serviravimo subtilumus, kurių paisyta ne tik M.Valušienės, bet ir pasiturinčių tarpukario Lietuvos gyventojų namuose. Vilmanto Raupelio nuotr.

Kas? paroda "Patikėta atmintis: žmonės, daiktai ir jų istorijos".

Kur? Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje.

Kada? veikia iki 2021 m. liepos 6 d.

Ne vienas iš mums dovanotų reliktų, saugančių šeimos prisiminimus, jau solidaus amžiaus – arti 100 metų. Jie – Pirmosios Nepriklausomos Lietuvos Respublikos amžininkai. Dalis jų priklausė Lietuvos istorijoje ryškų pėdsaką palikusiems asmenims, kurių gyvenimus negrįžtamai pakeitė dramatiškas istorijos virsmas.

Jeigu prabiltų parodoje eksponuojamas apie 1930 m. prezidentienės Onos Stulginskienės nertas šalis, jis galėtų papasakoti, kaip po sunkių ūkio darbų nuosavame Jokūbavo ūkyje laisvalaikiu Ona nėrė šį drabužį vyro Aleksandro Stulginskio jauniausiai seseriai Barborai, gyvenančiai JAV. Kaip sesuo atsidūrė už Atlanto? Tūkstančiai lietuvių emigravo į JAV dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Apie 1901 m. beveik visa Stulginskių šeima patraukė ten pat, kai, mirus motinai Marijonai, tėvas likvidavo savo ūkį ir vaikams išdalijo jų dalis.

Tuomet vyresnieji broliai Jonas, Pranciškus, Povilas ir sesuo Barbora nusipirko šipkartes ir išvyko į Ameriką laimės ieškoti, įsikūrė Vestvilyje, Ilinojaus valstijoje. Kaip ir dauguma "grynorių" bangos emigrantų, jie sunkiai dirbo, tačiau ilgainiui neblogai įsikūrė. Lietuvoje likęs Aleksandras ilgėjosi brolių, tačiau įgijęs agronomo išsilavinimą, o galiausiai tapęs Lietuvos prezidentu panoro atnaujinti ryšius su Amerikoje gyvenančiais artimaisiais. Broliai buvo atvykę į gimtinę, aplankė Jokūbave įsikūrusią Aleksandro šeimą, tačiau Barbora į Lietuvą negrįžo, tad nunėrusi šalį O. Stulginskienė 1930 m. jį išsiuntė į JAV paštu.

Praėjus dešimtmečiui, Lietuvoje likusią Stulginskių šeimą ištiko tragedija: sovietų už politinę ir visuomeninę veiklą Nepriklausomoje Lietuvoje 1941 m. birželį į Sibirą buvo ištremti Aleksandras ir Ona Stulginskiai. Jų dukters trėmimo metu nebuvo namuose, tad ji liko Lietuvoje, bet ryšys su tėvais buvo nutrauktas ilgiems dešimtmečiams. 1944 m., nežinodama tėvų likimo ir baimindamasi į Lietuvą sugrįžtančių sovietų, Aldona Stulginskaitė kartu su vyru nutarė trauktis į Vakarų Europą. Tik 1949 m. A.Stulginskaitei pavyko pasiekti JAV, kur netruko susitikti su tėvo artimaisiais. Iš tėvo sesers Barboros ji gavo motinos nertą šalį, kuris daug metų Aldonai tarnavo kaip brangus motinos prisiminimas. Nors tėvams iš Sibiro sovietai 1956 m. leido grįžti į Lietuvą, tačiau A.Stulginskaitė daugiau niekada nesusitiko su savo motina, o tėvą pirmąkart po daugelio metų apkabinti galėjo tik 1965 m.

2013 m. rengdami parodą "Inteligentų šeima Pirmojoje Lietuvos Respublikoje" užmezgėme artimus kontaktus su už Atlanto gyvenančiais Stulginskių šeimos palikuonimis. Didžiuojamės, kad šį ypatingą, ne tik apie šeimos, bet ir apie Lietuvos likimą kalbantį eksponatą muziejui padovanojo O.Stulginskienės proanūkė Rita Bieliauskienė.

Kas: paroda "Patikėta atmintis: žmonės, daiktai ir jų istorijos".

Kur: Istorinėje Prezidentūroje.

Kada: veikia iki 2021 m. liepos 6 d.

Muziejus kaupia, saugo ir tyrinėja fotografijos paveldą. Gaila, tačiau daliai visuomenės vis dar stinga supratimo apie fotografijos vertę. Neretai muziejininkams tenka susidurti su nuostata, kad senas nuotraukas reikia sudeginti. Dažnuose namuose rastume nuotraukų, laikomų dulkėtose dėžėse nuo batų. Todėl, prieš sunaikinant bet kokias seniai saugomas šeimos fotografijas, raginame užsukti ir parodyti jas muziejininkams, jie nustatys išliekamąją vertę ir pasiūlys, ką su jomis toliau daryti.

Žvelgiame plačiau ir kolekciją formuojame iš viso istorinio pastato gyvavimo laikotarpio (nuo 1846 m.)

Priimdami kiekvieną dovanojamą fotografiją, įvertiname ją pagal retumą, autorystę, autentiškumą, istoriškumą, meniškumą ir kitus kriterijus. Istorinei Prezidentūrai labai aktualios nuotraukos, turinčios istorinę ir memorialinę vertę, ypač kai jose yra įamžinti reikšmingi politiniai įvykiai ir svarbiausios šalies istorinės asmenybės. Prioritetą iki šiol teikėme 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos laikotarpio atvaizdams, tačiau dabar žvelgiame plačiau ir kolekciją formuojame iš viso istorinio pastato gyvavimo laikotarpio (nuo 1846 m.). Kartais į muziejaus rinkinius patenka ir nežinomų žmonių, įvykių, pastatų ar vietovių nuotraukos, kurių identifikavimas tampa ne tik iššūkiu, bet ir ne vienu įdomiu atradimu.

Istorinės Prezidentūros fotografijų archyvas išsiskiria solidžia prezidentų gyvenimą ir veiklą atspindinčia kolekcija, kurios didžiąją dalį sudaro diplomatijos šefo Stasio Lozoraičio sūnaus Kazio Lozoraičio, Aleksandro Stulginskio dukters Aldonos Stulginskaitės-Juozevičienės ir vaikaitės Jūratės Norvilienės, ilgamečio Nepriklausomos Lietuvos ministro pirmininko Juozo Tūbelio vaikaičio Peterio Kuhlmanno dovanotos nuotraukos. Kadangi sovietinės okupacijos metais namuose laikyti nuotraukas su prezidentais, Lietuvos kariuomene, valstybinėmis šventėmis buvo pavojinga, didelė dalis jų buvo sunaikinta, o šiandien muziejus pasiekiančios nuotraukos daugiausia yra iš išeivijos lietuvių, kurie nuotraukas pasiėmė pasitraukdami į Vakarus.

Galime didžiuotis, kad Lietuvoje žmonės dar išsaugojo nemažas kolekcijas nuotraukų, kuriose užfiksuota Lietuvos kraštovaizdžio, valstybinių įstaigų, visuomeninių organizacijų, draugijų veikla, architektūros objektų, miestų ir gyvenviečių vaizdai, inteligentų šeimų bei buities atspindžiai. Daugiausia tokių fotografijų mums padovanojo kaunietės Vilūnė Bučinskienė ir Danutė Naginienė. Nemaža muziejaus fotografijų archyvo dalis buvo eksponuota muziejaus parodose, publikuota istorikų knygose, naudota žiniasklaidos publikacijose.

Iš mokytojos gyvenimo

Už savo pinigus pirkdavo neturtingiems mokiniams knygas ir sąsiuvinius, su kai kuriomis pirmosiomis mokinėmis draugavo visą gyvenimą.

Parodoje visą muziejaus fotografijos archyvą reprezentuoja D.Naginienės dovanotas jos motinai mokytojai Adelei Malaiškaitei-Rakickienei priklausęs fotoalbumas, kurį padovanojo kartu su ten buvusiomis nuotraukomis, iliustruojančiomis pedagoginę veiklą ir asmeninį gyvenimą. "Mama baigusi gimnaziją Antalieptėje, ji mokėsi mokytojų kursuose Kaune. Svajojo tapti gydytoja, bet mokslai tėvams buvo per brangūs, todėl turėjo pasirinkti pigesnį variantą – tapti mokytoja. Savo profesinį kelią 1930 m. pradėjo Utenos apskrities Kuktiškių pradinėje mokykloje. Už savo pinigus pirkdavo neturtingiems mokiniams knygas ir sąsiuvinius, su kai kuriomis pirmosiomis mokinėmis draugavo visą gyvenimą. Gyveno kambarėlyje prie mokyklos. Laisvalaikiu mėgo skaityti, siuvinėti, turėjo labai gražių rankdarbių. Nuotraukose įamžinti jos mokiniai ir mokytojos gyvenimo akimirkos."

Kas? Paroda "Patikėta atmintis: žmonės, daiktai ir jų istorijos".

Kur? Istorinėje Prezidentūroje.

Kada? veikia iki 2021 m. liepos 6 d.

Dažnas turbūt pažįsta tokių šeimų, kurios ilgus metus saugo vieną ar keletą daiktų, galinčių papasakoti visą šeimos istoriją. Šie daiktai – tarsi apčiuopiama jungtis su praeitimi ir seniai anapilin iškeliavusiais žmonėmis. Relikvijos gali būti įvairiausi daiktai: senelio kariškos uniformos kepurė ar diržas, močiutės vestuvinė suknelė, su kuria tuokėsi kelios jaunamarčių kartos, tėvo rankas primenantis visą gyvenimą naudotas kišeninis laikrodis, motinos atminimą saugančios vyno taurės, kurios kadaise puošdavo šventinį stalą, medinis kryželis ir sena maldaknygė, lydėję šeimą tremtyje į Sibirą ir kartu sugrįžę atgal į Lietuvą...

Šių daiktų materialinė vertė gali būti labai įvairi: nuo brangaus auksinio žiedo ar laikrodžio, iki nedidelės maldaknygės, drožinėto medinio kryželio ar religinio paveikslėlio. Tačiau emocinė jų vertė – neišmatuojama. Dovanotojų pasakojimai leidžia suprasti, kad šie daiktai virto relikvijomis ne dėl savo materialiosios išraiškos, o dėl didelės emocinės-dvasinės vertės, susijusios su išskirtiniais prisiminimais, gyvenimo įvykiais ir žmonėmis. Kartais tos relikvijos neapsiriboja šeimos istorija – per jas galima kalbėti apie miestą, valstybę, o kartais ir visą platų pasaulį.

Laimingų akimirkų liudininkas

Danutė Andriušytė pasakoja apie muziejui padovanotą šveicarišką "Omega" firmos kišeninį laikrodį, kuris buvo brangiausia relikvija, primenanti mylimą tėtį: "Kišeninis mano tėtės Juozo Andriušio laikrodis – kasdieninis jo gyvenimo palydovas, kiek aš atsimenu, visada jį nešiojo gal nuo 1934-ųjų iki pat mirties 1955 m. Prie laikrodžio grandinėlės prisegtas pakabukas – tai to laiko madinga vyrų puošmena. Jos viduje buvo dedamos šeimos narių ar mylimųjų nuotraukos. Atidarius pakabuką vienoje pusėje aš su tėčiu prie mūsų "Ford" automobilio, o kitoje pusėje – mano mama Danutė Andriušienė. Tėtis – agronomas, mokslus baigė Vokietijoje, gaudamas lietuvišką stipendiją, už kurią turėjo valstybei atidirbti. Vėliau mokė būsimus žemdirbius žemės ūkio mokyklose. Mama – taip pat agronomė, pasižymėjo stipria patriotizmo dvasia. Ji varpininko, teisėjo Motiejaus Čepo ir Marijos Jablonskytės-Čepienės dukra, nuo vaikystės girdėjusi tėvo pamokymą "Įpraskite turėti drąsos jaustis lietuviais. Kai save gerbsite ir kiti jus gerbs". Laimingos Andriušių šeimos gyvenimo akimirkos liko tik nuotraukose, o visa kita sugriovė sovietų okupacija."

Palikimas: agronomo J.Andriušio kišeninis laikrodis su grandinėle ir pakabuku. Metalas, emalis. Šveicarija, firma "Omega". Grandinėlė – metalas, pynimas, auksavimas. JAV, "Speidel" firma, XX a. 3–4 dešimtmečiai. D. Andriušytės dovana

Jausmai: laikrodžio pakabuke esančiose nuotraukose – J.Andriušis su dukrele Danute. Danutė Andriušienė. 1938 m. D. Andriušytės dovana

Su krikšto ženklu

Dažnoje šeimoje branginama šeimos relikvija buvo krikšto drabužėliai. Savo krikšto suknelę su kepuraite muziejui dovanojusi Dalia Vasiliauskaitė papasakojo, kad su jais pakrikštyta buvo ne tik ji, bet ir jos motina. Pirmiausia šie krikšto drabužėliai buvo skirti Reginai Danutei Ritai Kripaitytei, gimusiai 1928 m. Marijampolėje, pedagogų Petronėlės ir Povilo Kripaičių šeimoje. Krikšto suknelę ir kepuraitę mergytei dovanojo krikšto motina Veronika Karvelienė, kuri kartu su vyru ekonomistu Petru Karveliu buvo pirmoji krikštatėvių (kūmų) pora. Po 28 metų R.D.R.Kripaitytė-Vasiliauskienė šiais drabužėliais krikštynų dieną aprengė savo dukrą Dalią Vasiliauskaitę. Krikštynos vyko Kaune 1956 m. per Žolinę Kauno arkikatedroje.

Trapu: R.D.R.Kripaitytės krikšto suknelė ir kepuraitė. Batistas, siuvinėjimas. 1928 m. D. Vasiliauskaitės dovana

Jaunystės aidai

Ilgametė "Kauno dienos" žurnalistė Virginija Skučaitė muziejui dovanojo tris iš viso komplekto likusias šampano taures, kurios primindavo laimingos tėvų šeimos idilę tarpukario Lietuvoje: "Trys tarpukario laikus menančios šampanui skirtos taurės, kiek atsimenu, stovėdavo nenaudojamos mūsų indaujoje visą sovietmetį ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Mama, Marija Skučienė, retsykiais šluostydama nuo jų dulkes, sakydavo, kad ji labai brangina tas taures, nes jos primena jai jaunystę, kai gyveno su vyru, Pranu Skuču, Kaune, Nemuno gatvėje, nuomotame bute. Mama tuo metu dirbo Kauno apskrities viršininko administracijoje, o tėtis, jei neklystu, inspektavo pramoninės prekybos parduotuves, važinėjo į Europos šalis. Iš ten parveždavo į namus gražių indų. Tos taurės, jei neklystu, taip pat parvežtos iš kažkurios Europos šalies, greičiausiai – Čekoslovakijos."

Stiklas: Skučų šeimos relikvija – trys tarpukarį menančios taurės.

Dienos ritualams

Ramūnas Janulaitis prie šeimos relikvijų priskirtų trims Janulaičių kartoms tarnavusį kavinuką: "Kiek prisimenu, mano senelių – teisės istoriko, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Augustino Janulaičio ir dailininkės Alenos Jurašaitytės-Janulaitienės – šeimoje kava buvo mėgstamas gėrimas, ir šis pirminio žavesio netekęs kavinukas ilgus metus buvo nepamainomas pagalbininkas. Vėliau šis kavinukas labai ilgai naudotas pusrytinei kavai abiejų mano tėvų, taip pat kurį laiką ir mano šeimos. Jo privalumas, kad buvo galima paruošti didelį kiekį kavos, tačiau sovietmečiu tikros kavos nusipirkti būdavo sudėtinga. Pamenu, iš minėto kavinuko gerdavome, švelniai tariant, ne itin skanią, miežinę kavą."

Ritualui: kavinuke Janulaičiai virdavo rytinę kavą.

Kas? Paroda "Patikėta atmintis: žmonės, daiktai ir jų istorijos".

Kur? Istorinėje Prezidentūroje.

Kada? veikia iki 2021 m. liepos 6 d.

Dar tarpukariu apie muziejinių eksponatų vertę kalbėdamas žymiausias ano meto Lietuvos muziejininkas Paulius Galaunė teigė, kad "kultūros materialūs paminklai tarsi gyvi giliausios praeities liudytojai ryškiausiai nušviečia mums tą praeitį ir geriausiai gali pasitarnauti tautos istorijos pažinimui". Nors per 100 metų muziejų veikla labai pakito, tačiau autentiškų daiktų gebėjimas "ryškiausiai nušviesti praeitį" liko nepaneigiamas.

Žinoma, šiandien muziejininkai turi padėti eksponatui šviesti arba pasakoti istoriją. Ši paroda išryškina, kad greta didžiojo valstybės istorijos naratyvo visuomenė junta poreikį matyti ir girdėti mažąjį istorijos pasakojimą – kasdienybės istoriją. Pastebime, kad pastaruoju metu kasdienybės istorija populiarėja, tad ir muziejinių eksponatų statusas vis dažniau suteikiamas paprastiems daiktams, anksčiau net nepatekdavusiems į muziejaus fondus.

Žvelgdami į šiuos indus kartu pamatome ir tragišką Lietuvos karininko šeimos lemtį, patirtą tremtį, išgyventą sumaištį ir skausmą, gyvenimą varganuose barakuose bei viltingą sugrįžimą atgal į Lietuvą.

Muziejine vertybe iš pažiūros paprastiems daiktams tapti padeda jų unikali istorija, kurią stengiamės sužinoti iš daiktų dovanotojų. 2013 m. atidaryta paroda "Inteligentų šeima Pirmojoje Lietuvos Respublikoje" mums tapo svariu įrodymu, kad autentiški daiktai ir tikros istorijos ypač jaudina žmones ir padeda suburti tam tikras muziejaus parodos bendruomenes, kurios po apsilankymo parodoje į ją vėl ir vėl sugrįžta vedini bičiuliais ir artimaisiais, šalia parodos pasakojimo dalydamiesi savais prisiminimais.

Autentiškos istorijos žavi ir tuo, kad jos dažnai pranoksta net grožinės literatūros kūrinius. Gyvenimas pažeria tokių neįtikėtinų žmonių poelgių, kad nebereikia jokių meninių priemonių, autentiška istorija tampa paveikiu pasakojimu. Viena iš netikėčiausių apie mūsų muziejui dovanotus daiktus išgirstų istorijų tapo Alvydo Domininko Semaškos papasakota istorija, kurioje persipina didžiojo, arba valstybės, ir mažojo, arba šeimos, pasakojimų gijos:

"Išlikę indai primena Lietuvos karininko šeimos idilę, kurią sugriovė sovietų okupacija ir Antrasis pasaulinis karas. Šiuos indus – kavos servizą ir art deco stiliaus grafinuką su taurelėmis – tėvai įsigijo sukūrę šeimą, gyvendami Ukmergėje. 1948 m. trėmimo "Vesna" metu į Krasnojarsko kraštą mane, devynmetį vaiką, su našle motina ištrėmė į Sibirą. Į trobą įsiveržę enkavėdistai liepė motinai susikrauti daiktus. Ji pagalvojo, kad mus kaip partizanų vado Jono Semaškos-Liepos šeimą veš sušaudyti, todėl pasiėmė vos keletą daiktų. Enkavėdistas pasakė, kad ten, kur mus veš, reikės gyventi. Matydamas, kad moteriškei sunku suprasti, kokių daiktų jai prireiks tremtyje, jis liepė porai kareivių paimti paklodę ir į ją sudėti brangesnius daiktus. Motina tik nuvykusi į tremties vietą pamatė, kokių vertingų daiktų pridėjo kareiviai. Šie indai tremtyje nebuvo labai vertingi, bet priminė nepriklausomos Lietuvos laikus. Kai 1956 m. tremtiniams buvo leista sugrįžti į Lietuvą, kartu su mumis sugrįžo ir šie daiktai."

2013 m. A.S.Semaška šiuos ilgai saugotus tėvų šeimos reliktus atnešė į Istorinę Prezidentūrą, įkvėptas jau minėtos parodos, pristatančios inteligentų šeimas.

Art deco stiliaus geltono stiklo grafinukas su taurelėmis dėl savo įmantrių formų ir stiliaus gali pasigirti dažnu buvimu įvairių muziejų vitrinose, dalyvavimu parodose. Tačiau šioje parodoje jis pirmą kartą pristatomas ne kaip tarpukariui būdingų indų komplektas, bet kaip nebylus dalyvis ir liudininkas jo savininkų gyvenimo istorijoje. Kai žvelgdami į šiuos indus kartu pamatome ir tragišką Lietuvos karininko šeimos lemtį, patirtą tremtį, išgyventą sumaištį ir skausmą, gyvenimą varganuose barakuose bei viltingą sugrįžimą atgal į Lietuvą, kai pamėginame suskaičiuoti, kiek tūkstančių kilometrų jie keliavo kartu su savo šeimininkais, tuomet galime pajusti tikros istorijos dvelksmą, kuris paliečia iš vidaus.

Kas? paroda "Patikėta atmintis: žmonės, daiktai ir jų istorijos".

Kur? Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje.

Kada? veikia iki 2021 m. liepos 6 d.