Pusantro metro pasaulis

Nežinia, kiek laiko šuo, gelbėtojų vėliau pavadintas Bo, gyveno Jonavoje, sodų bendrijoje „Draugystė“, galėdamas judėti vos 1,5 m spinduliu – tokio ilgio buvo jo grandinė. Kadangi taip apribojo keturkojo judesius, Bo galinių kojų raumenys tiek susilpnėjo, kad kojos pradėjo sunkiai jo klausyti.

Nepaisant to, kad keturkojis galėjo džiaugtis tik sodų bendrijos narių atneštu maistu, nes nuolatinės priežiūros šeimininkas jam neparūpino, Bo neprarado meilės žmogui, o su Jonavoje beglobiais gyvūnais besirūpinančių savanorių pagalba surado nuolatinius namus. Tiesa, tai padaryti pavyko ne iš pirmo karto. Murzinas, susivėlęs ir negražus – taip šunį apibūdino žmonės, kurie buvo atvykę su juo susipažinti.

Tačiau kartą atvyko moteris, kuri nedvejojo ir pasiėmė keturkojį gyventi į Vilnių – nepabūgo purvo, blusų, sąvėlų, pati kaip kūdikį įkėlė Bo į automobilį ir išrūko. Taip prie būdos gyvenęs šuo tapo augintiniu, galinčiu džiaugtis šilta pastoge ir minkštu guoliu.

Visgi Bo istorija tuo nesibaigė. Kadangi gyvenimo vingiai jo šeimininkę nubloškė į Ugandą Afrikoje, šiandien jis taip pat gyvena ten. Ši Bo – dabar jau Mažulio – istorija ir besąlygiška šeimininkės meilė jam tik įrodo, kad nieko nėra neįmanomo: jei priimi gyvūną, tai visam gyvenimui, kad ir kur gyvenimas nublokš.

Ugandoje, kai ėmė klausinėti oro uosto darbuotojų, kur jai pasiimti šunį, visi galvojo, kad juokauja arba prastai kalba angliškai.

Per karantiną – laikina globa

Naujoji šuns šeimininkė Danutė Bakaitytė pasakoja, kad nuo vaikystės augo su augintiniais – šeimoje visada buvo šuo.

„Pirmą šunį įsigijome, kai man buvo penkeri. Pirmą mano šunį, kuris mane pripažino kaip šeimininkę, tėtis man padovanojo, kai mokiausi dešimtoje klasėje. Kai išvažiavau į Vilnių studijuoti fizikos, jis liko gyventi su tėčiu“, – pasakoja Danutė.

Ji teigia ilgą laiką jautusi, kad augintiniui dėl greito gyvenimo tempo tiesiog nebūtų laiko. Per karantiną sustojus gyvenimo ritmui ir nurimus komandiruotėms, be augintinio jau buvo sunku. Du šunis mergina buvo pasiėmusi laikinai globoti, jais rūpinosi ir bandė surasti naujus šeimininkus. Vienas šunį globojo beveik mėnesį, antrą – beveik du mėnesius.

„Atidavusi antrą šunį, kurį buvau paėmusi laikinai globoti, pajutau tuštumą, kad man trūksta rytinių pasivaikščiojimų ir kompanijos, – sako pašnekovė. – Kelionėms laisvėjant, nusprendžiau pradėti dairytis naujo darbo, kad būtų mažiau komandiruočių ir galėčiau pasiimti šunį visam laikui. Kadangi laiko gyvūnui per dieną galėjau skirti palyginti nedaug, nusprendžiau imti ne mažą šuniuką, o jau suaugusį šunį.“

Pasitikėjimas: nors ir buvo žmonių skriaustas, Mažulis nori žmogaus draugijos – glaustosi, laukia būti glostomas ir myluojamas.

Savo šuns ji ieškojo apie porą mėnesių, naršydama visus prieglaudų puslapius ir skelbimus socialiniuose tinkluose. Vieno bėdulio buvo nuvažiavusi apžiūrėti į Alytų, bet tiesiog nepajuto su juo ryšio. Ieškojo šuns, kuris turėjo atitikti tik du kriterijus: didelis ir neagresyvus, kad galėtų, jei reikės, palikti pagloboti draugams ir giminėms.

„Kai perskaičiau Bo istoriją, tiesiog pajutau, kad tai būtent tas šuo, kurio ieškojau, – sako Danutė. – Tą patį vakarą paskambinau, sutarėme kitą rytą susitikti Jonavos soduose. Iš ten ir pasiėmiau Bo namo.“

Naujas gyvenimas ir vardas

Kadangi į vardą Bo šuo nereagavo, moteris nusprendė naujam augintinio gyvenimo etapui išrinkti jam naują vardą. Joks vardas taip ir nepritapo. Kadangi visada mielai į jį kreipdavosi „mažuli“, tai galiausiai ir liko šis vardas – Mažulis.

Sunkiausia, anot Danutės, buvo tai, kad Mažulis buvo labai silpnas ir prastai ėdė. Teko daug važinėti pas veterinarus, tikrinti, ieškoti priežasčių. Laimė, po kastracijos šuns apetitas pasitaisė, jis atsigavo.

Mažulis vis dar gana mažai laksto, bet jau daug geriau jaučiasi ir taip nedrasko širdies dėl savo silpnumo. Tiesa, D.Bakaitytė neneigia, kad pirmą savaitę buvo daug abejonių, kam sugalvojo taip sau gyvenimą apsunkinti – juk augintiniu teks rūpintis iki mirties nežinia kiek metų. Bet jau po savaitės visas neigiamas mintis išblaškė jo šiluma ir meilumas. Dabar jai jau sunku būtų įsivaizduoti savo gyvenimą be Mažulio.

„Apskritai Mažulis nelabai ką veikia – eina drauge pasivaikščioti, miega ir ėda. Bet mane iškart pavergė tai, kad jam labai norisi žmogaus draugijos. Glaudžiasi, kad tik jį paniurkytum, visada nori būti šalia žmogaus, glostomas ir myluojamas, – sako Danutė. – Tiesa, Mažulis niekada nelaižo žmogaus veido ar rankų. Nežinau, ar buvo stipriai už tai muštas, ar tiesiog jo toks charakteris.“

Iššūkis: kelionė į Afriką truko apie šešiolika valandų – du skrydžiai ir persėdimas, bet Mažuliui pavyko viską įveikti.

Į kitą žemyną – kartu

Praėjus beveik trims mėnesiams nuo Mažulio atsiradimo D.Baikaitytės namuose, ji gavo pasiūlymą dirbti Ugandoje.

„Prieš man priimant darbo pasiūlymą didžiausias galvos skausmas buvo, ar pavyks Mažulį nusigabenti į Ugandą, nes palikti Lietuvoje jo aš ir nenorėjau, ir negalėjau. Tad arba abu į Ugandą, arba abu liekame, – pasakoja atsakinga augintinio šeimininkė. – Pasirodo, nusigabenti šunį į kitą žemyną nėra taip jau sunku, tiesiog reikia noro ir šiek tiek daugiau sumokėti. Labai džiaugiuosi Vilniaus oro uosto darbuotojais, kurie mumis rūpinosi ir vis vadino Mažulį puikiausiu dienos keleiviu.“

Kelionė į Afriką truko apie šešiolika valandų – du skrydžiai ir persėdimas. Šuns visą šį laiką šeimininkė nematė. Ugandoje, kai ėmė klausinėti oro uosto darbuotojų, kur jai pasiimti šunį, visi galvojo, kad juokauja arba prastai kalba angliškai. Tik po geros valandos atėjo jos paklausti, ar ten tikrai jos „gyvas gyvas gyvas šuo“, iškrautas iš lėktuvo. Oro uoste visiems jis sukėlė daug šypsenų.

Tiesa, dar teko pavargti, kol pavyko surasti viešbutį, kuris priimtų su augintiniu. Bet kai jau priėmė, tai išskėstomis rankomis. Ir dabar, Danutei būnant darbe, vienas viešbučio berniukas per pietus Mažulį išveda pasivaikščioti.

„Ugandoje esame dar tik antra savaitė, o planas gyventi čia – dvejus trejus metus. Tad jau pradėjau ieškoti buto, bet ne visi nuomoja žmonėms su augintiniu. Tačiau tai – tik detalės, šiek tiek ilgiau paieškosiu ir rasiu“, – sako optimistiškai nusiteikusi lietuvė.

Nauja: Mažulis netrukdo šeimininkei dirbti, tyrinėja naują aplinką.

Svetima, bet jauki

D.Bakaitytei kelionės į svečias šalis – ne naujiena. Ir ankstesniame darbe tekdavo vykti į komandiruotes, kurios trukdavo nuo savaitės iki kelių mėnesių. Kadangi šį kartą išvyko keleriems metams ir tenka daug dirbti su kolegomis Lietuvoje, tai ir dabar jaučiasi labiau ilgoje komandiruotėje, nei išsikrausčiusi iš Lietuvos.

Dėl to, kad Uganda yra mažiau saugi šalis, teigia nesijaudinusi, greičiau atvirkščiai – įdomu pažinti kitokią kultūrą.

Pirmi pašnekovės įspūdžiai apie Ugandą geri: tai labai jauki šalis, kurios žmonės – draugiški ir malonūs.

„Nors buvau įspėta dėl vagysčių, ko gero, vaikštant su šuniu, vagysčių tikimybė stipriai mažėja, – sako Danutė. – Siunčiu nuotraukas draugams ir dažnas pakomentuoja, kad šalis atrodo liūdnai. Bet man taip neatrodo – greičiau primena vaikystę, kai visi vaikai žaisdavome šalia baisių sovietinių pastatų. Ugandoje yra daug skurdo ir nepritekliaus, bet kartu ir daug laimės, meilės ir gyvenimo.“

Afrikoje Danutė anksčiau nebuvo ir apskritai mažai keliavo ne darbo reikalais. Kai keliaudavo, rinkdavosi ne įspūdingus pastatus, o gamtą: perėjo šv.Jokūbo kelią Ispanijoje, buvo dviejų savaičių solo žygyje palei Baltijos jūrą.

„Man visada svarbiau buvo kelionė nei tikslas. Ir šiuo atžvilgiu Uganda nuostabi, nes čia dar yra labai daug žmoniškumo, rūpesčio vienas kitu“, – pastebi pašnekovė.

Kaip svečioje šalyje jaučiasi Mažulis? „Vietinių reakcija į šunį mane labai stebina. Dauguma, pamatę mudu su Mažuliu, prašo atiduoti arba parduoti šunį. Keista, nes jau pastebėjau, kad Ugandoje pilna palaidų šunų, jie jau turėtų būti prie jų įpratę. Gal nepratę prie šuns, vedamo su pavadėliu? Visi Mažulį čia vadina vilkšuniu – gal tikrai mano, kad grynaveislis?“ – svarsto Danutė.

Draugą tikrai rasite

Tiems, kurie palieka savo šunį išvykdami, moteris teigia nelabai ką galinti pasakyti. Jos įsitikinimu, jei mylėtų – nepaliktų. Belieka džiaugtis, jei palieka prieglaudoje, o ne išmeta ar muša, kankina ir badu marina. „Kai pamačiau, kaip mano šuo anksčiau gyveno, tai prieglauda atrodo tarsi išganymas“, – sako Danutė.

Svarstantiesiems pasiimti šunį iš prieglaudos ji linki nebijoti. Prieglaudose gausu mažų, jaunų, senų ar didelių šunų – ten tikrai galima rasti savo svajonių šunį, tik nereikia savęs spausti imti pirmą pamatytą gyvūną. Jei bijote, kad suaugęs šuo nebus toks prieraišus, klystate.

„Galiu paliudyti, kad prieglaudos šuo bus daug prieraišesnis už grynaveislį, – tikina pašnekovė. – Vis juokauju, kad aš esu geriausias dalykas, nutikęs mano šuns gyvenime. Tad dabar ne aš, o mano šuo bijo, kad galiu pabėgti, todėl jau po savaitės, praleistos kartu, į pasivaikščiojimus eidavome be pavadėlio.“