„Kelių transporto sektorius išgyvena sudėtingą laikotarpį – įsigaliojo nauji Europos Sąjungos teisės aktai, reglamentuojantys profesinę krovinių vežimo veiklą, Lietuvos įmonėse dirbę apie 10,5 tūkst. Ukrainos vairuotojų dėl karo šalyje sugrįžo į Ukrainą. Baltarusijos vairuotojams sustabdytas vizų išdavimas – todėl trečiųjų šalių (Kazachstano, Kirgizijos ir kitų regiono šalių) vairuotojų pritraukimo galimybės ir nacionalinių bei Šengeno vizų šio regiono šalių vežėjų vairuotojams išdavimas išlieka ypač aktualus klausimas. Būtini neatidėliotini ir optimalūs sprendimai, leisiantys greitesnį kvalifikuotos darbo jėgos pritraukimą į Lietuvos rinką, kas, savo ruožtu, užtikrintų Lietuvos kelių transporto konkurencingumą“, – sako darbo grupei pirmininkaujantis susisiekimo viceministras Julius Skačkauskas.

Lietuvoje registruota apie 65 tūkst. licencijuotų vilkikų, sektoriuje dirba apie 80 tūkst. vilkikų vairuotojų. Krovininio kelių transporto eksporto dalis, per metus tenkanti vienam vairuotojui, sudaro apie 53 tūkst. Eur, t. y. tokia vieno vilkiko vairuotojo dalis, įnešama į šalies BVP.

Europos Sąjungai paskelbus sankcijas Rusijai ir Baltarusijai bei apribojus šiose šalyse registruotų vilkikų atvykimą į Europos Sąjungą, vežėjams ypač padaugėjo vežimų. Labai trūkstant vairuotojų patiriami dideli nuostoliai, didėja krovinių gabenimo kaštai ir laikas. Skaičiuojama, kad situacijai nepasikeitus Lietuvos transporto sektoriui šiemet gali pritrūkti nuo 15 iki 19 tūkst. vairuotojų. Stingant darbo jėgos, atitinkamai nebus plečiamas ir krovininio transporto parkas, bus stabdomi planuoti įsigijimai bei investicijos. Tai lemtų Lietuvos kelių transporto sektoriaus susitraukimą, šalies BVP mažėjimą.

Pasak viceministro, trūkstant vairuotojų, būtina imtis skubių priemonių spartinant konsulines paslaugas ir vizų išdavimo tvarką, kurios sudarytų sąlygas pritraukti vilkikų vairuotojų iš Vidurinės Azijos regiono. Susisiekimo ministerijos iniciatyva birželio pabaigoje bus organizuojamas susitikimas su Vidaus reikalų ministerijos ir Migracijos departamento atstovais.

Niūrios prognozės

„Tyrimai rodo, kad dabar 3,5 dirbančiojo finansuoja vieną pensininką, o jau netrukus, 2035 metais, vienam pensininkui jau teks tik 1,7 dirbančiojo. Turime suprasti, kad našta tikrai bus didelė – finansuoti „Sodrą“, mokėti visus mokesčius. Juk reikia išlaikyti ir viešąjį sektorių, visą infrastruktūrą. Regionai juk tuštėja, gyventojų vis mažiau, bet išlaikyti tą infrastruktūrą vis vien reikia“, – sakė Laisvosios rinkos instituto prezidentė Elena Leontjeva.

Esą vis atsiranda sakančių, kad mažiau dirbančiųjų reikš didesnes algas. E. Leontjeva paneigė tokias mintis: „Nėra taip viskas paprasta, negali algų pareikalauti iš dangaus, reikia jas uždirbti. Kaip tik kiti tyrimai rodo, kad darbo našumas Lietuvoje labai atsilieka nuo atlyginimų augimo. Perpus mažiau auga mūsų našumas. Tam, kad labai daug uždirbtume, reikia labai daug investuoti. Matome visą ekonominių problemų kompleksą, jas reikia spręsti. Vien pašalpom ir palankia valstybės politika šitų dalykų neišspręstume“.

„Jeigu žmonės susirūpinę ateitimi, tai tikrai reikia gimdyti daugiau vaikų. Bet reikia galvoti ir apie kitus būdus – neprarasti tų žmonių, kurie šiandien yra Lietuvoje, juk mes per dešimtmetį praradome šimtus tūkstančių gyventojų“, – teigė ji.

Padėtų intensyvesnė imigracija

Jeigu žmonės susirūpinę ateitimi, tai tikrai reikia gimdyti daugiau vaikų.

„Iš tiesų pasaulyje vyksta arši kova dėl talentų ir dėl darbo rankų. Jeigu konvejeriui trūksta fasuotojų, tai tas fasuotojas tampa didžiausiu talentu, brangesniu negu technologas ar inžinierius. Mes, deja, vėluojame toje konkurencinėje kovoje. Turime palankią situaciją – tiek baltarusiai, tiek ukrainiečiai labai mielai nori atvykti į Lietuvą ir darbuotis. Dalis žmonių norėtų įsikurti ir su šeimomis. Tačiau nustatėme, kad mūsų legali imigracijos politika yra labai biurokratizuota. Ką reikėtų padaryti? Visą tą nereikalingą biurokratiją likviduoti, nes tai irgi yra kaštai visuomenei, kaštai valstybei“, – kalbėjo E. Leontjeva.

Anot Laisvosios rinkos instituto prezidentės, Lietuvai šiuo metu trūksta įvairių sričių darbo jėgos: „Trūksta technologų, ypač trūksta inžinierių, nes turime tikrai puikių gamyklų, bet reikia žmonių, kurie tikrai profesionaliai pasirengę ten dirbti. Turime paradoksalią situaciją, kad net suradus inžinierių ar technologą Ukrainoje, gali iki pusės metų užtrukti visas tas jo atsivežimas. Per tą laiką žmogus įsidarbina Lenkijoje. Žmonės jau ir bijo pradėti tas legalias procedūras. Kita vertus, matome, kad kai legalios procedūros yra tokios apsunkintos, vyksta nelegali imigracija – žmonės „komandiruojami“ per Lenkiją, per kitas valstybes. Tada žmogus tampa labai priklausomas, pažeidžiamos jo teisės. Reikia suprasti, kad tai yra tiesioginė išdava to, kad žmonės negali atvažiuoti legaliai“.

„Iš tiesų regionų tuštėjimas yra viena iš opiausių problemų. Galvojant apie tai, kad atvyktų šeimos gyventi į Lietuvą, kadangi didmiesčiuose būsto kainos yra pakankamai didelės, galbūt būtų galimybė toms šeimoms įsikurti regionuose. Yra žmonių, kurie mielai užsiimtų ir žemės ūkiu. Yra vilties, kad mūsų regionai gali vėl prisipildyti žmonių. Galimybių veikti yra daug, bet pirmiausia, prieš pradedant skatinti, reikia nuimti kliūtis, nes dažniausiai paaiškėja, kad pati valstybė savo biurokratinėmis kliūtimis stabdo procesus, kurie jau yra pribrendę, ir kurie yra reikalingi ne tik mūsų ekonomikai, bet galvojant apie mūsų ilgalaikes perspektyvas kiekvienam Lietuvos gyventojui“, – šnekėjo E. Leontjeva.

„Pirmiausia reikėtų panaikinti visas nereikalingas procedūras Užimtumo tarnyboje, ir tuomet Užimtumo tarnyba galės susitelkti į duos darbus, kurie tikrai turi kažkokią prasmę. Kalbama apie tai, kad mūsų bedarbius reikia įdarbinti, jiems reikia padėti išeiti iš tų nedarbo spąstų. Jiems reikia ir perkvalifikavimo pagalbos, ir viskių kitokių dalykų. Būtent pašalpomis negali padėti žmogui tam tikrose situacijose. Tam, kad Užimtumo tarnyba galėtų susitelkti į tuos darbus ir aprūpinti darbo rinkos poreikius, reikia nuimti nereikalingą biurokratiją, o tuomet ir migracijos problema pradės spręstis savaime“, – komentavo ji.

„Skirtingose srityse skirtingai vertinamas darbuotojo amžius. Yra sričių, kur 30+ amžiaus yra jau vyresni darbuotojai, kas man pačiai veide kelia didelę šypseną. Kitose srityse yra 40+, o mes, personalo specialistai, dažniausiai laikome, kad 50+ amžiaus žmogus yra vyresnio amžiaus“, – sakė A. Kazlienė.

„Dažniausiai gauname tam tikrus rėžius pagal tai, kokio amžiaus galėtų būti kandidatai. Tai dažniausiai priklauso nuo to, koks vidurkis įmonės viduje vyrauja. Darbdavys daugiausia tikisi plius minus penkeri metai nuo vidurkio, tačiau yra įmonių, kurios sako: mes labai palaikome įtraukties iniciatyvas ir norime turėti labai skirtingo amžiaus žmonių. Tokių paklausimų nėra daug, bet tikrai yra“, – teigė A. Kazlienė.

„Yra problema, kad vyresnio amžiaus žmonės nedrąsiai žiūri į darbo pasiūlymus. Atsitinka toks paradoksas – darbdaviai šaukia, kad trūksta darbo jėgos, jie bando visais įmanomais būdais vilioti, siūlo visokias naudas, tačiau vyresnio amžiaus žmonės iš tikrųjų išsigąsta tokių inovatyvių, rėkiančių, į jaunimą orientuotų darbo skelbimų ir tiesiog bijo aplikuoti. Man pačiai iš darbdavių teko girdėti, kad dažniausiai tie vyresnio amžiaus žmonės, kurie ateina pas juos dirbti, jie yra atvesti agentūrų arba rekomenduoti įmonės vidaus darbuotojų. Patys jie paprastai vengia ir bijo aplikuoti“, – kalbėjo ji.

„Vyresnio amžiaus žmonėms norėčiau palinkėti daugiau drąsos, drąsos ateiti ir prisiduoti, nes darbuotojų ieško didžiuma kompanijų Lietuvoje, turbūt vienetai įmonių, kurios nesiskundė darbuotojų trūkumu, ir vienaip ar kitaip artimiausiu metu jos turės atsigręžti į tuos vyresnio amžiaus grupės žmonės ir tiesiog imti su jais kalbėtis“, – šnekėjo specialistė.

Shutterstock nuotr.

„Atviriausi darbdaviai yra administracinio, klientų aptarnavimo, paslaugų sektoriuje, taip pat ir informacinių technologijų sektoriuje matome tendenciją, kad vis ateina vyresnių žmonių, kurie bando savo jėgas šioje srityje. Yra sėkmės istorijų, kur 56 ar 58 metų žmonės ateina ir mokosi informacinių technologijų dalykų ir sėkmingai įsidarbina. Aišku, jie pradeda nuo to pirmo laiptelio, mažiausiai kompetencijų ir žinių reikalaujančio darbo, tačiau tai tikrai nėra kliūtis ir tikrai turime kuo pasidžiaugti. Tik vėl atsigręžiame į tai, kad patys vyresnio žmonės bijo save parodyti ir bijo ateiti su pasiūlymu“, – komentavo A. Kazlienė.

Pasak A. Kazlienės, darbdaviams, kurie ieško aukšto lygio nišinių specialistų, darbuotojo amžiaus nesvarbu: „Jeigu kalbėsime apie vadovų lygį ir tu esi tikrai aukšto lygio nišinis specialistas, tai tikrai tavo amžius nėra kliūtis – žiūrime į įvairaus amžiaus spektrą ir žiūrime, ko to metu organizacijai reikia. Aišku, yra paradoksas, kad visos naujos, jaunos organizacijos nori jauno vadovo, kuris ateis, padarys transformacijas ir pakeis pasaulį, tačiau tos, kurios jau turi ilgametę patirtį ir žiūri į ilgalaikę perspektyvą, turi ilgalaikių tikslų, dažniausiai jos tikrai pakankamai plačiai ir atvirai žiūri į kandidatų amžių“.

Iš tikrųjų tie vyresnio amžiaus žmonės yra labai vertinami ir labai kviečiami, o dėl darbo užmokesčio tikrai nėra jokių diskriminacijų.

„Kitose pozicijose, tarkime, administracinėse, ofiso vadovo, klientų aptarnavimo specialisto, klientų aptarnavimo skyriaus vadovo, turėjome sėkmės istorijų, kai darbdavys norėjo priimti žmogų nepilnu etatu, ir pritraukėme vyresnio amžiaus žmogų, kuris tuo metu turėjo tam tikrų įsipareigojimų prižiūrėti šeimos narius, ir tikrai ta įmonė abejojo, ar čia verta, nes tas žmogus atrodė per daug kvalifikuotas tai pozicijai. Atrodė, kad darbdavio pagrindinė baimė buvo, ar tas žmogus greitai neišeis ir nenorės didesnių karjeros perspektyvų, tačiau rezultate išėjo, kad labai pateisino lūkesčius ir padarė daug daugiau, negu buvo tikėtasi, nes tas žmogus turi patirties ir žino, kaip daryti dalykus“, – pasakojo ji.

Anot A. Kazlienės, vyresnio amžiaus žmonėms į naujo darbo kolektyvą integruotis sunkiau: „Dėl integravimosi – tai užtrunka ilgiau negu jaunesniems žmonėms. Jaunas žmogus kokius du, daugiausia tris mėnesius integruojasi į darbą, kartais net greičiau, o vyresni žmonės – tris keturis mėnesius, priklausomai nuo to, koks darbas bus. Tačiau jie dažniausiai būna lojalesni, išlieka darbo vietoje ilgiau ir sukuria geresnę, šiltesnę atmosferą darbo viduje. Iš tikrųjų tie vyresnio amžiaus žmonės yra labai vertinami ir labai kviečiami, o dėl darbo užmokesčio tikrai nėra jokių diskriminacijų, nes darbo užmokestis yra atviras ir visiems žinomas – koks jis nurodytas darbo skelbimuose, tokio žmonės ir gali tikėtis“.

Kaip sakė specialistė, dažniausiai vyresnio amžiaus žmonės vengia ieškoti darbo, nes mano, kad nebus niekam reikalingi: „Dažniausiai jie bijo, kad yra per seni, kad niekam nereikalingi. Toks padrąsinimas – eikite ir bandykite. Turėjome tokią vieną kandidatę, kuri kreipėsi į mus ir iš jos gyvenimo aprašymo matėsi, kad ji yra pensinio amžiaus, bet yra savanoriavusi, dalyvavusi įvairios organizacijose – žmogus pats save anksčiau laiko nurašo. Čia galbūt ir būtų didžiausia bėda – pats savęs nurašymas iš rinkos“.

Anot premjero, nedarbas Lenkijoje, nepaisant pandemijos, yra mažiausias ES. Eurostato duomenimis, balandį Lenkijoje jis siekė 3,1 proc. ES vidurkis tuo tarpu buvo 7,3 proc. Pernai Lenkijoje palyginti maža buvo ir recesija – 2 proc., pabrėžė M. Morawieckis.

Siekiant įveikti darbo jėgos trūkumą, viena vertus, anot premjero, mėginama sukurti paskatas žmonėms, kurie šiuo metu neturi darbo. „Antra vertus, skatiname lenkus, kurie emigravo į Didžiąją Britaniją, Airiją ir daugelį kitų Vakarų Europos šalių, grįžti“, – sakė M. Morawieckis. Be to, kviečiami lenkų mažumų atstovai kaimyninėse šalyse Baltarusijoje ir Ukrainoje.

Vokietijoje, Federalinio statistikos biuro duomenimis, 2020 metų pabaigoje gyveno 867 000 Lenkijos piliečių. Lenkai po Turkijos piliečių (1,46 mln.) sudaro antrą didžiausią Vokietijoje gyvenančių užsieniečių grupę.

Prognozės neguodžia

Užimtumo tarnyba kiekvienais metais rengia trumpalaikes – vienų metų – darbo rinkos prognozes šalyje ir atskiruose regionuose, įvertinant ekonominius, demografinius bei darbo jėgos pasiūlos ir paklausos rodiklius bei darbdavių apklausos rezultatus.

"Pagal 2019 m. darbo rinkos prognozę Kauno mieste ir rajone daugiau kaip 50 proc. apklaustų statybos įmonių nurodė, kad darbuotojų skaičius 2018 m. didėjo, o 2019-aisiais darbuotojų skaičiaus didėjimą nurodė jau gerokai mažiau apklaustų įmonių. Daugiau kaip trečdalis įmonių šiais metais planuoja investicijas į įrenginius ir technologijas statybos sektoriuje. Per 60 proc. apklaustų darbdavių statybos sektoriuje 2019 m. planuoja didinti darbo užmokestį, tai tokios darbo vietos taps patrauklesnės darbo ieškantiems statybininkams", – atkreipė dėmesį specialistė.

Ji paminėjo esmines priežastis, lemiančias statybininkų trūkumą: nepakankama darbo ieškančių asmenų motyvacija, darbo jėgos migracija, nepakankama darbo ieškančių asmenų kvalifikacija ir kompetencija, taip pat didelė konkurencija su kitais darbdaviais.

Darytina išvada, kad šiais metais kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas statybose bus dar ryškesnis.

Šiuo metu Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamento Kauno skyriuje daugiausia darbdaviai ieško šių profesijų darbuotojų: plataus profilio statybininkų, pastatų apšiltintojų, apdailininkų, betonuotojų, vamzdžių klojėjų, santechnikų, stalių montuotojų ir kitų specialistų.

"Analizuojant registruotų darbo ieškančių asmenų, turinčių statybininkų profesiją, Užimtumo tarnyboje Kauno klientų aptarnavimo departamento Kauno skyriuje statistiką, pažymėtina, kad per 2019 m. I ketvirtį bedarbių buvo registruota 1,7 karto mažiau nei praėjusiais metais per tą patį laikotarpį, tačiau paskelbtų laisvų darbo vietų skaičius per atitinkamą laikotarpį išliko nežymiai pakitęs. Darytina išvada, kad šiais metais kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas statybose bus dar ryškesnis", – sakė D.Galinienė.

Organizuoja profesinį mokymą

"Pastaruoju metu daugiausia Užimtumo tarnyboje yra registruotų ir ieško apdailininko, pastatų dažytojo, santechniko, stogdengio bei plataus profilio statybininko darbo pasiūlymų", – pasakojo D.Galinienė.

Spręsdama kvalifikuotos darbo jėgos trūkumo problemą, Užimtumo tarnyba organizuoja profesinį mokymą asmenims, neturintiems reikiamos kvalifikacijos ar tinkamų kompetencijų, taip pat ir patys darbdaviai dažnai imasi apmokyti darbo vietoje norinčius dirbti asmenis.

Anot specialistės, trūkstant kai kurių statybinių profesijų darbuotojų, darbdaviai neretai šią problemą priversti spręsti pasitelkiant kvalifikuotą darbo jėgą iš trečiųjų šalių, daugiausia leidimų dirbti šalyje išduodama ukrainiečiams.

Branduolį sudaro vietiniai

Su kvalifikuotos darbo jėgos trūkumu susiduriančios statybų įmonės žvalgosi užsieniečių, tačiau nagingų profesionalų branduolį bendrovėse iki šiol sudaro Lietuvoje parengti įvairių statybos sričių specialistai: mūrininkai, apdailininkai, suvirintojai, pastatų apšiltintojai ir t.t.

Pasak statybų bendrovės "Virmalda" direktoriaus Virginijaus Rabačiaus, ieškodami darbuotojų su didžiausiomis viltimis žiūri ne į Rytų darbo rinką, bet į Lietuvoje veikiančius profesinio rengimo centrus.

"Galima sakyti, kad statybų sektoriuje trūksta visų profesijų specialistų. Esant šiai situacijai, mes matome vieną išeitį – aktyvų bendradarbiavimą su aukštos klasės darbininkus rengiančiomis įstaigomis, kurios gali pasiūlyti konkrečioms bendrovėms reikiamų specialistų", – pabrėžė V.Rabačius.

Įsidarbinimo galimybės

V.Rabačius kaip partnerį nurodė Petrašiūnuose veikiantį Kauno statybos ir paslaugų mokymo centrą.

"Bazinis profesinis parengimas šiame mokymo centre, sakyčiau, yra nepriekaištingo lygio. Mes juokaujame, kad gauname "puikų maistą", kurį tereikia pasišildyti – tai yra "apšildyti" mokymo įstaigą baigusius žmones realioje darbinėje aplinkoje", – kalbėjo bendrovės "Virmalda" vadovas.

V.Rabačiaus pastebėjimu, įvairaus profilio statybininkus rengiantys mokymo centrai turėtų plačiau skleisti aktualią informaciją apie geras įsidarbinimo galimybes.

"Tikrai ne visi supranta, kad baigę profesinę mokyklą galės įsidarbinti patikimose įmonėse", – patikino V.Rabačius.

Susidomėjimas neslūgsta

Kauno statybos ir paslaugų mokymo centro Statybos sektorinio praktinio mokymo centro vadovas Albertas Regalovskis tvirtino, kad išties darbdavių susidomėjimas centre parengtais specialistais neslūgsta.

"Bendradarbiavimas su statybos sektoriumi yra abipusis. Pagal poreikį keičiame ir mokymo planus, mokymosi bazę. Mums taip pat labai svarbus yra bendradarbiavimas su Užimtumo tarnybos specialistais, nes reikia profesionalių įžvalgų, patikimos informacijos. Tai padeda sužinoti, kokių sričių darbuotojų trūksta, kokios yra ateities perspektyvos. Vienais metais matome, kad reikia daugiau plytelių klojėjų, apdailininkų, kitais – betonuotojų", – dalijosi pastebėjimais Kauno statybos ir paslaugų mokymo centro Plėtros skyriaus vedėjas Viktoras Olševskas.

A.Regalovskis pridūrė, kad darbdavių susidomėjimas padeda ir ugdant praktinius ruošiamų specialistų įgūdžius.

Ilgalaikė tendencija

Su darbininkų trūkumu susiduria ir stambiausios šalies bendrovės. Darnios miestų plėtros bendrovės "YIT Lietuva" generalinis direktorius Kęstutis Vanagas "Kauno dienai" sakė, kad didėjantis profesionalių darbuotojų poreikis bus ilgalaikė tendencija.

Gerų ir stiprių savo sričių profesionalų poreikis visuomet buvo jaučiamas, tačiau pastaruoju metu susiduriame su darbuotojų trūkumu.

"Darbuotojų trūkumas šalyje jau ne vienus metus jaučiamas vis labiau – trūksta tiek inžinierių, statybos ar projektų vadovų, tiek įvairių specialybių darbininkų. Gerų ir stiprių savo sričių profesionalų poreikis visuomet buvo jaučiamas, tačiau pastaruoju metu susiduriame su darbuotojų trūkumu. Tai rodo ir faktas, kad vis dažniau statybos ir infrastruktūros įmonėms tenka pritraukti darbuotojus iš kitų šalių. Įvairių profesijų darbininkų poreikis ateityje tik augs", – kalbėjo K.Vanagas ir pridūrė, kad "YIT Lietuva" ne vienus metus bendradarbiauja su skirtingomis ugdymo įstaigomis – ir su universitetais bei kolegijomis, ir su profesinėmis mokyklomis.

K.Vanago pastebėjimu, profesinio mokymo įstaigų pasirengimas ruošti aukštos kvalifikacijos darbuotojus šiuo metu yra pakankamai geras, mokymo bazės atnaujintos.

"YIT Lietuva" yra jau minėto Kauno statybos ir paslaugų mokymo centro pagrindinis socialinis partneris. "Tokiu bendradarbiavimu esame labai patenkinti. Ateityje ketiname dar aktyviau įsitraukti į ugdymo procesą, kad mokiniai turėtų kuo geresnes sąlygas įvaldyti technologijas ir ateityje į darbo rinką ateitų dar geriau pasiruošę dirbti", – sakė K.Vanagas.

"YIT Lietuva" specialistų tvirtinimu, bendradarbiavimas su profesinio mokymo įstaigomis yra bene labiausiai patikimas būdas pritraukti jaunus, darbščius, savo pasirinktoje srityje norinčius tobulėti žmones.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidento Roberto Dargio teigimu, pasiruošti savarankiškai auginti savo ekonomiką galime tik susidoroję su šiuo metu opiausiomis valstybės problemomis demografijos ir švietimo srityse.

Vasario 2 d. vykusioje konferencijoje jis atkreipė dėmesį į blogėjančią Lietuvos demografijos situaciją: „Lietuva dar prieš atgaunant Nepriklausomybę per metus turėdavo apie 59 tūkst. gimimų, o dabar per metus gimsta vos 31 tūkst. vaikų. Ką tai rodo? Kad mes traukiamės ir kad mūsų gyventojų mažės daug sparčiau, nei manome.

Turime situaciją, kai Lietuva sparčiai sensta: jei 2006 metais vidutinis lietuvio amžius buvo 38 metai, tai šiandien – jau 43. 2030 metais Lietuva pasieks 49 arba 50 metų vidutinį amžių. Darbo jėgai tai didžiausi netekimai. Tai paveiks mūsų įmones, mūsų valstybės gyvavimą“, – sakė pramonininkų vadovas.

Jei 2006 metais vidutinis lietuvio amžius buvo 38 metai, tai šiandien – jau 43. 2030 metais Lietuva pasieks 49 arba 50 metų vidutinį amžių. Darbo jėgai tai didžiausi netekimai.

Jo teigimu, lengvų vaistų ir vieno recepto, kaip padidinti gyventojų skaičių, nėra. Ateinantys ketveri metai bus labai svarbūs Lietuvai, todėl dabartinei valdžiai reikalingas aiškus planas, kaip užtikrinti tvarų šalies ekonomikos augimą. Vienas iš būdų – pritraukti žmones iš kitų šalių. Norint iki 2025 metų išlaikyti balansą, reiktų įsileisti apie 20 tūkst. žmonių kasmet.

„Dabar vienas didžiausių iššūkių yra tai, kaip mes leisime struktūrinių fondų lėšas – ar mes jas leisime, ar investuosime. Daug įdėjome į perteklinę infrastruktūrą, kurios nebegalime išlaikyti. Nesugebėjome susitarti ir pažiūrėti šiek tiek plačiau – ne tik iš savo kiemo ar varpines“, – sakė konferencijoje dalyvavęs premjeras Saulius Skvernelis.

Pasak SEB grupės vyriausiojo stratego Marius Daheim, Europoje neigiama rizika yra daugiausia susijusi su augančiu populistų populiarumu, plintančiomis antieuropietiškomis idėjomis, todėl labai svarbu, kad Europos politikai atgautų savo rinkėjų pasitikėjimą, jei norima išvengti tolesnės dezintegracijos Europoje.

Jam antrino ir Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas Arnoldas Pranckevičius: „Globalių ir vidaus įtampų kontekste, Europos Sąjungai gyvybiškai svarbu atgauti žmonių pasitikėjimą, sustiprinti savo pamatus ir atsparumą  ir koncentruotis į konkrečius darbus piliečiams. Lietuvai tuo tarpu narystė šiame klube, euro ir Šengeno erdvės išlikimas tampa ne tik ekonominės gerovės, bet ir nacionalinio saugumo pagrindas“.

M. Daheim teigė, kad iš Baltijos regiono tikimasi daugiau nei vidutinio augimo per ateinančius metus dėl palankių ekonominių pagrindų ir augimą skatinančios ekonominės politikos, o santykinai žemas valstybės skolos lygis suteikia Baltijos vyriausybėms laisvės didinti savo išlaidas, pvz. švietimui ir sveikatai.

„Ženkliai sumažėjus nedarbui, išliekant darbo pasiūlos trūkumui ir sparčiai augant darbo užmokesčiui, ekonomikos augimas Baltijos šalyse gali susidurti su rizikomis. Kitas svarbus iššūkis – aukšto lygio pajamų nelygybė. Tačiau galima prognozuoti, kad 2018 metais Lietuvos realiojo BVP augimas turėtų paspartėti iki 3 proc. bei išlaikyti šį tempą per ateinančius 2–3 metus“, – teigia M. Daheim.

Konferencijos pabaigoje interaktyvioje diskusijoje dalyvavo ūkio ministras Mindaugas Sinkevičius, finansų viceministrė Loreta Maskaliovienė, LPK prezidentas R. Dargis, SEB grupės vyriausiasis strategas M. Daheim, Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas A. Pranckevičius. Diskusiją moderavo prof. dr. Ramūnas Vilpišauskas.

Personalo atrankos įmonės "Alliance for Recruitment" partneris Andrius Francas sako, kad įmonės per mažai investuoja į savo darbuotojų motyvaciją ir patrauklaus darbdavio įvaizdžio kūrimą bei siūlo darbdaviams suprasti, kad žmonės nebenori dirbti gamyboje, kasose, todėl kitas žingsnis įmonėms gali būti tų darbo vietų robotizavimas, investicijos į renginius.

"CV Online" marketingo vadovė Rita Karavaitienė teigė pastebinti, kad bendrovės gana aktyviai investuoja į savo kaip darbdavio įvaizdžio formavimą jau apie porą metų, bet pastebi, kad tam didžiausią dėmesį skiria didelės, užsienio kapitalo įmonės. Ji taip pat prognozavo, kad ateityje įmonėms teks tik dar labiau stengtis dėl darbuotojų pritraukimo.

Lietuvos demografinė būklė verčia galvoti apie tai, kad darbo imigracijos politika turėtų būti lankstesnė. Darbingų gyventojų skaičiaus mažėjimas ves prie prastėjančio gyvenimo lygio. Taip LRT RADIJO laidoje „LRT Aktualijų studija“ teigia Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) generalinis direktorius Osvaldas Čiukšys.

Lietuva labiausiai iš ES šalių kenčia nuo darbo jėgos emigracijos, bet beveik nesinaudoja darbo imigracijos privalumais.

„Situacija gerėja, tačiau Lietuva, palyginti su kaimyninėmis valstybėmis, nepasižymi lankstumu ir procedūrų paprastumu. Turbūt nėra nė vieno lietuvio, kuris po penkerių ar dešimties metų norėtų gyventi blogiau, bet demografinė situacija verčia galvoti apie tai, kad imigracijos, ypač darbo, politika turi būti lankstesnė.

Darbingų gyventojų skaičiaus mažėjimas ves prie prastėjančio gyvenimo lygio. Vienas darbingo amžiaus gyventojas turės išlaikyti daugiau pensininkų, moksleivių. Kitos šalys išeitimi laiko išmanią imigracijos politiką, nemanau, kad problemą sugebėsime spręsti kitaip nei kitos šalys“, – kalba O. Čiukšys

Pašnekovas atkreipia dėmesį į tai, kad, jei į Lietuvą atvyksta aukštos kvalifikacijos darbuotojas ir nori atsivežti sutuoktinį iš trečiosios šalies, susiduria su tokiais reikalavimais, kad tai padaryti gali tik po dvejų metų.

„Daugelis kvalifikuotų žmonių, kurie galėtų ir norėtų čia dirbti, vien dėl tos priežasties atsisako arba reikalauja papilomų finansinių paskatų.

Daugeliu aspektų imigrantų adaptacijos, integracijos klausimais esame ES „uodegoje“. Šiuos klausimus sprendžiame atmestinai. Nė viena vyriausybė neturi aiškios vizijos, jos neturi ir visuomenė, nesiremiama kitų šalių pavyzdžiais“, – sako LPK generalinis direktorius.

Pirmiausia reikia sukurti sąlygas saviems

Seimo nario Algirdas Syso teigimu, pirmiausia privalu pasistengti, kad iš Lietuvos neišvyktų lietuviai, nes, jei sąlygomis nepatenkinti jie, problemų gali kilti ir imigrantams.

„Turime padaryti, kad iš Lietuvos išvažiuotų kuo mažiau lietuvių, tuomet ir multikultūrinių problemų, su kuriomis susiduria didelį kiekį imigrantų turinčios šalys, mums bus mažiau.

Seniai kartoju, kad, jei nemylime savo darbuotojų, turėsime problemų ir su kitų tautybių darbuotojais. Dvi didžiausios problemos, kurios veja jaunus žmones iš Lietuvos, – darbdavio požiūris į darbuotojus ir darbo užmokestis. Situacija keista: pagal bendrąjį vidaus produktą (BVP) vienam žmogui jau aplenkėme Latviją, Estiją, Lenkiją. Deja, pagal darbo užmokestį nuo jų gerokai atsiliekame. Bet mūsų vadovų atlyginimai lenkia ir estų, ir lenkų“, – aiškina A. Sysas.

Parlamentaro teigimu, jei norime gerai gyventi, neatsilikti nuo aplinkinių šalių, turime turėti gamybinį potencialą.

„Tam reikalingos darbo rankos. Taip, IT, auštosios technologijos, slėniai yra gerai, bet visi ten netilps, ir tiek slėnių nebus. Reikalinga ir elementari gamyba. Manau, Europa padarė klaidą, gamybą iškeldama į trečiąsias šalis, nes tai lėmė aukštą nedarbo lygį. Vien paslaugomis pridėtinės vertės nesukursi“, – kalba A. Sysas.

Imigrantų lietuviai nelaukia

Dėl didesnių atlyginimų ir neramumų savo šalyse į Lietuvą dirbti jau atvyksta ukrainiečiai, baltarusiai ir rusai, tačiau, pasak sociologo Karolio Žibo, visuomenė į imigrantus žiūri neigiamai.

„Toks požiūris į imigrantus pastebimas jau nuo 2007–2008 metų. Daugiau nei pusė žmonių mano, kad mokesčių mokėtojai išlaiko imigrantus, bet taip nėra, nes absoliuti dauguma imigrantų, pagal darbo migracijos politiką, jau atvykdami čia turi turėti darbo vietą. Viešajame diskurse vyraujančios nuomonės, sakyčiau, yra neadekvačiai neigiamos“, – kalba pašnekovas.

K. Žibo teigimu, dėl vadinamosios pabėgėlių krizės, kuri yra  visiškai nesusijusi su darbo migracija, pritarimas imigracijai drastiškai sumažėjo.

Tačiau sociologas teigia nemanantis, kad  Lietuvoje darbo migracijos reglamentavimas šiuo metu yra konservatyvus: dar prieš ekonominę krizę 2006–2007 metais buvo liberalizuotas darbo leidimų užsieniečiams išdavimas, ir jau tada visuomenės nuostatos imigrantų atžvilgiu tapo labiau neigiamos. Tačiau, kaip pabrėžia K. Žibas, darbo imigrantai ne pakeičia darbo rinką šalyje, o ją papildo.