„Kai jau turėsime galutinius koncesijos sutarties pakeitimus, kurie bus formaliai įforminti ir taps kūnu, tada turbūt papildomą vertinimą padarysime ir spręsime, ar atlikti sutarties (galutinio varianto – BNS) vertinimą, ar ne“, –  trečiadienį Seimo Audito komitete teigė VPT vadovas.  

„Ar vertinsime, ar ne, nenorėčiau šiandien spekuliuoti, nes institucijos dar vertins VPT pastebėjimus ir nuomonę ir žiūrės, kaip į juos atsižvelgti“, – pridūrė D. Vedrickas.   

VPT direktoriaus pavaduotojas Ramutis Prišmantas sako, kad dėl antro vertinimo bus apsispręsta įvertinus, ar atsižvelgta į VPT pastabas, pavyzdžiui, kai paaiškės galutinis savivaldybės ir koncesininko rizikos pasidalinimas ir įsipareigojimai.

„Jeigu bus parašai sudėti ant kitokio atsidalinimo, spręsime, ar pradėti vertinimą“, – teigė komitete R. Prišmantas.   

Pasak jo, didžioji rizikos dalis turėtų tekti koncesininkui. 

Vilniaus tarybos narys iš opozicijos Artūras Zuokas VPT klausė, ar tarnyba dar kartą vertins galutinį koncesijos sutarties variantą.

Ar vertinsime, ar ne, nenorėčiau šiandien spekuliuoti, nes institucijos dar vertins VPT pastebėjimus ir nuomonę ir žiūrės, kaip į juos atsižvelgti.

 

Vilniaus savivaldybės vyresnioji patarėja Agnė Šataitė pabrėžė, kad visos sutarties šalys dar sės prie derybų stalo ir spręs, kaip galėtų atsižvelgti į praėjusią savaitę paskelbtas VPT išvadas dėl koncesijos sutarties.

„Kokie derybų rezultatai bus, šiuo metu iki galo prognozuoti negalime ir nenorime nieko klaidinti, bet tai, kad šita nuomonė tikrai nebus padėta į stalčių, galime užtikrinti“, – komitete teigė A. Šataitė. 

Švietimo ir mokslo ministerijos kancleris Julius Lukošius įsitikinęs, kad į VPT išvadą teks atsižvelgti.  

„Girdime, kad VPT sako, kad tai yra nuomonė, o vėliau gali tapti nebe nuomone. Tada ji turėtų kitą įrankį – eiti nebe tokiu švelniu ir greitu būdu, todėl svarbu rasti bendrą sprendimą, kuris paskui nebeviliotų VPT pradėti tyrimo jau po sutarties pasirašymo“, – teigė ministerijos kancleris.

„Teisminiai procesai niekam čia nenaudingi“, – pabrėžė komitete dirbantis Artūras Skardžius.   

Nekilnojamojo turto bendrovės „Hanner“, ketinančios perimti Nacionalinio stadiono Vilniuje projektą, savininkas Arvydas Avulis ragina valstybės institucijas greičiau priimti sprendimus dėl Nacionalinio stadiono statybos.

„Noriu užtikrinti (...), kad jeigu imsimės šito darbo, tai tikrai jį padarysime, noriu tik vieno paprašyti – kad vis tik reikėtų apsispręsti greičiau, nes laikas bėga (...). Norėtųsi sprendimo, ar jis teigiamas būtų, ar neigiamas“, – komitete tvirtino A. Avulis.

„Jeigu nebus trukdžių, galiu garantuoti, kad tą padarysiu. Tiek bankas, tiek aš esame pasirengę startuoti bet kuriuo metu“, – pridūrė jis.  

A. Avulis praėjusią savaitę BNS sakė, kad atsižvelgus į Viešųjų pirkimų tarnybos išvadas dėl projekto kainos indeksavimo, savivaldybė prarastų „Hanner“ jai suteiktas nuolaidas.

A. Avulis, be to, teigė, kad stadiono koncesininkės įmonės „Vilniaus daugiafunkcis kompleksas“ pagrindinės akcininkės „Venetus Capital“ akcijas iš „BaltCap“ jis išpirktų tik tuomet, kai bus išspręstas VPT išvadų klausimas ir projekto sutarties pakeitimus patvirtins Europos Komisija.

VPT praėjusį ketvirtadienį paskelbė, jog indeksuotame stadiono statybos koncesijos sutarties projekte trūksta kainos apskaičiavimo pagrįstumo, todėl sostinės savivaldybė bei Švietimo, mokslo ir sporto ministerija rizikuoja permokėti.

Tuo metu Vilniaus savivaldybės skaičiavimais, taikant VPT metodiką ir didinant būsimo koncesininko prisiimamą statybų pabrangimo dalį nuo 11,64 iki 14,23 proc., savivaldybė sutaupytų apie 2,1 mln. eurų iš indeksavimo dalies, bet netektų daugiau nei 5 mln. eurų nuolaidų – koncesininkė atsisakė 2 proc. refinansavimo mokesčio (2,4 mln. eurų) ir sumažino skolinimosi palūkanas daugiau nei 1 proc. (2,6 mln. eurų).

Dabar numatyta, kad komplekso statybos kaina indeksuojama 40,4 proc., iš jų savivaldybė ir Vyriausybė turėtų padengti apie 28,7 proc., o likusią dalį – 11,6 proc. (apie 9,5 mln. eurų be PVM) – „Hanner“ iš savo apyvartinių lėšų ir pelno.

Indeksavus vien statybos kainą ji didėtų apie 27 mln. eurų (su PVM) – nuo 94,54 mln. eurų iki 121,68 mln. eurų.

Dar 13,07 mln. eurų (kartu su finansavimo karštais) kainuotų papildomi darbai: 3 tūkst. stadiono vietų, bendrą jų skaičių padidinant iki 18 tūkst., bei universali arena. Papildomus darbus finansuotų savivaldybė.

„Nespekuliuokime nuolaidomis. Pirmiausia, tai yra koncesijos sutartis ir šalys privalo veikti, pagal sutartyje aptartą algoritmą. Jeigu to algoritmo yra nesilaikoma, tai nuolaidos yra antrinis dalykas, nes šalys privalo griežtai veikti pagal sutarties nuostatas“, – penktadienį LRT radijui teigė D. Vedrickas.

„Kas išplaukia iš sutarties, turi būti griežtai daroma pagal sutartį“, – pabrėžė jis.

Ketvirtadienį paskelbtoje VPT išvadoje teigiama, kad nėra aišku, kodėl kainų padidėjimo rizika nėra dalijamasi tarp visų šalių, o atsakomybė visiškai perkeliama Vilniaus miesto savivaldybei ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerija ministerijai.

Tuo metu buvęs VPT vadovas Žydrūnas Plytnikas teigė, kad nors, anot V. Benkunsko „tai nėra įpareigojimas“, projektas negalės būti vykdomas, kol nebus atsižvelgta į pastabas.

„Jeigu pažiūrėsime tarnybos išvadą ir koncesijos sutartį, tai tikrai yra svarbios VPT pastabos. Nors girdėjau mero pasisakymus, kad čia yra labiau rekomendacijos, bet tai yra labai rimti signalai. Ir, aš manau, kad tarnyba laikysis tvirtos pozicijos. Tai statybos nevyks, kol nebus ištaisytos visos VPT pateiktos pastabos“, – tvirtino Ž. Plytnikas.

Sprendimas dėl stadiono nebuvo paveiktas politinio spaudimo

D. Vendrickas paneigė gandus, kad VPT išvada buvo paskelbta vėliau nei planuota dėl politinio spaudimo. Anot jo, ilgiau užtrukusią analizę nulėmė nauja savivaldybės informacija ir Velykų laikotarpis.

„Tikrai atsakingai galiu pareikšti, kad jokio politinio spaudimo dėl vienokių ar kitokių išvadų nebuvo. Prie tarnybos nuomonės dirbo net keli specialistai. Taip pat buvome pasitelkę ekspertą, kuris galėjo visapusiškai įvertinti pakeitimus ir  padėti sudėlioti pagrįstą tarnybos nuomonę“, – aiškino D. Vedrickas.

„Kadangi atsirado naujų aplinkybių, gavome naujos informacijos iš Vilniaus miesto savivaldybės ir ją reikėjo įvertinti. Tada prisidėjo tas pats Velykų laikotarpis ir terminas tiesiog užsitęsė“, – pridūrė jis.

ELTA primena, kad ketvirtadienį Viešųjų pirkimų tarnyba (VPT) pranešė, jog Nacionalinio stadiono koncesinės sutarties projekto pakeitimuose trūksta kainos apskaičiavimo pagrįstumo, todėl Vilniaus savivaldybė ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) rizikuoja permokėti. Taip pat, anot institucijos išvados, nėra aišku, kodėl kainų padidėjimo rizika nėra dalijamasi tarp visų šalių, o atsakomybė visiškai perkeliama savivaldybei ir ministerijai.

 „Susitikime bus aptarti tarnybos nuveikti darbai ir vadovo brėžiami ateities planai, teisinio reguliavimo pokyčių rezultatai viešųjų pirkimų srityje“, – BNS teigė prezidento patarėjas Ridas Jasiulionis.

Anot jo, tai G. Nausėdos susitikimų su jo paskirtais ar teiktais institucijų vadovais tęsinys.

VPT šiuo metu vertina atnaujintą ir Vilniaus tarybos vasario pabaigoje patvirtintą daugiafunkcio komplekso su futbolo stadionu koncesijos sutartį. Jos vertinimą tarnyba tikisi baigti po 2-3 savaičių.

VPT pirmadienį paskelbė savo veiklos ataskaitą už 2023 metus.

Nors R. Juknevičius pastebi, kad situacija keičiasi, jo nuomone, dar yra savivaldybių, kurios perka paslaugas iš bendrovių, kurios negali užtikrinti tinkamo kelių valymo, tad vis tiek pasitelkiami ūkininkai.

„Ūkininkai dažnai tą daro neatlygintinai ir praktika yra įsisenėjusi, nors yra pasikeitimų. Šią problemą iškėlėme dar 2009 m. Tuo metu buvo kalbama, kad ūkininkai negali įsipareigoti atlikti visų kelio priežiūros darbų. Jie neturi sertifikatų, o kelias – inžinierinis įrenginys, o kadangi ūkininkai neasfaltuoja, neremontuoja tiltų, tai negali būti samdomi ir sniego valymui“, – ketvirtadienį LRT radijui sakė R. Juknevičius.

„Kiek žinau, situacija kažkiek pasikeitusi. Bet yra savivaldybių, kur daromi dideli užpirkimai, viskas atiduodama vienam tiekėjui, kuris net neturi technikos sniegui stumdyti. O šis naudojasi subrangovais, samdydamas ūkininkus už grašius“, – aiškino jis.

Jis taip pat priminė, kad jei ūkininko naudojama technika buvo pirkta su Europos Sąjungos parama ir naudojama ne žemės ūkio darbams, paramą gali tekti grąžinti.

Visgi D. Vedrickas tikino, kad ūkininkų samdymas kelių valymui yra ne tik teisiškai galimas, bet ir skatinamas. Pasak jo, statistiniai duomenys rodo, kad darbas ūkininkams neretai kompensuojamas, net kai jo vertė siekia vos kelias dešimtis eurų.

Tai, ką mes matome iš statistikos, kad sniego valymo paslaugų įsigijimas nėra toks retas – per beveik 2 metus yra sudaryta apie 1,2 tūkst. sutarčių. Ir dažnu atveju jos yra žodinės (...)

 

„Galimybės iš tikrųjų yra ir viešųjų pirkimų teisinis reguliavimas netgi skatina. Nes visos iniciatyvos padarytos taip, kad dėmesys būtų smulkiam ir vidutiniam verslui. (...) Tai, ką mes matome iš statistikos, kad sniego valymo paslaugų įsigijimas nėra toks retas – per beveik 2 metus yra sudaryta apie 1,2 tūkst. sutarčių. Ir dažnu atveju jos yra žodinės, kur vertė siekia iki 5 tūkst. eurų. Net yra atvejų, kad vienkartinės sutartys sudaromos už 30 eurų“, – komentavo D. Vedrickas.

„Galimybės dalyvauti ir sudaryti žodines sutartis, savivaldybėms operatyviai spręsti problemas ir sudaryti sąlygas vietos verslams tikrai yra“, – pabrėžė jis.

Tuo metu Rokiškio rajono ūkininkas Petras Šiaučiūnas teigė, kad norint gauti kompensaciją už vykdomus kelio valymo darbus, reikia pradėti naują veiklą, kuri tiesiog neapsimoka.

„Paprašiau buhalterės paruošti pasiūlymą kelių valymui. Buvau informuotas, kad turėčiau atidaryti papildomą veiklą, vesti papildomą buhalteriją, pirkti kurą, ir už tai aš gausiu nuo 40 iki 55 eurų su PVM“, – paminėjo jis.

„Delfi“ trečiadienį skelbė, kad prisnigus savivaldybių seniūnai kreipėsi į ūkininkus, prašydami valyti rajoninius kelius. Visgi, kaip pranešė portalas, kai kuriems iš jų už darbą nėra kompensuojama.

Anot jo, perkančiosios organizacijos galės būti lankstesnės.

„Ženklūs palengvinimai supaprastintuose pirkimuose perkančiosioms organizacijoms suteiks galimybę lanksčiai ir operatyviai reaguoti į kylančius iššūkius“, – tarnybos pranešime teigė D. Vedrickas.

Antradienį Seimas pritarė Viešųjų pirkimų, Viešųjų pirkimų, atliekamų gynybos ir saugumo srityje, Pirkimų, atliekamų vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srities perkančiųjų subjektų, bei Koncesijų įstatymų pakeitimams, kuriuos inicijavo Ekonomikos ir inovacijų ministerija.

Pataisos numato, kad bus leidžiama pratęsti pasiūlymų pateikimo terminą, jeigu pirkimo dokumentuose bus netikslumų, o jei bus esminių klaidų, perkančioji organizacija galės nutraukti pirkimą.

Atsisakoma prievolės skaidyti pirkimą į dalis, sprendimai turės būti priimami atsižvelgiant į smulkiojo ir vidutinio verslo galimybes. Keičiant sutartis nebeliks ribojimo bendrai sutarties keitimo vertei. Atliekant supaprastintas skelbiamas derybas pirkimų procesą pagreitins ir galimybė praleisti paraiškų teikimo etapą.

Numatoma, kad pasiūlymų tikrinimo dėl jų atitikimo nacionalinio saugumo interesams procesas bus paprastesnis.

„Nors ne visur pavyko pasiekti norimą rezultatą, pavyzdžiui, atitikties nacionalinio saugumo interesams tikrinimo srityje, tačiau, manome, kad pakeitimai įneš aiškumo ir lankstumo – jais sprendžiama problema, kai priežiūrą atliekančios institucijos skirtingai vertina tą pačią situaciją – tokiu atveju šios institucijos turės vadovautis VPT formuojama praktika“, – sako D. Vedrickas.

Pataisomis mažinamas asmenų, apie kuriuos tiekėjas turi pateikti informaciją dėl teistumo, ratas. Reikės tikrinti tik vadovo ir asmens, turinčio teisę pasirašyti tiekėjo finansinės apskaitos dokumentus, duomenis.

Dar vienas pokytis – nuo 2023 metų sausio mažos vertės prekių ar paslaugų viešųjų pirkimų lubos didinamos nuo 58 tūkst. iki 70 tūkst. eurų, o darbų – nuo 145 tūkst. iki 174 tūkst. eurų, atsisakyta pareigos skelbti mažos vertės pirkimų suvestinę. 

„VPT įsteigė Darnių pirkimų skyrių, kurio pagrindinis tikslas bus perkančiųjų organizacijų konsultacija ir įvairių metodinių priemonių rengimas darnių pirkimų srityje, siekiant proveržio šiuose pirkimuose“, – Vyriausybės posėdyje, pristatydamas VPT 2020 metų veiklos ataskaitą, sakė D. Vedrickas.

Pasak jo, darnieji pirkimai parodo valstybės ambiciją tam tikroje srityje, kiek orientuojamasi į aplinkosauginius, socialinius ir kitus dalykus.

„Siektinos reikšmės 2020 metams buvo nusistatytos labai ambicingos, tai dėl žaliųjų pirkimų esu ramus, kadangi Aplinkos ministerija padarė didelį teisinio reguliavimo pokytį, ir dirbant kartu su ministerija, esu įsitikinęs, kad tikrai pasieksime didesnius rodiklius“, – sakė VPT vadovas.

Pasak jo, nuo tikslų įgyvendinimo dėl inovatyvių pirkimų atsiliekama dešimtimis kartų.

„Nepasiekėme tų tikslų, kai perkame iš socialinių įmonių, iš įmonių, kur nuteistieji atlieka laisvės atėmimo bausmes. Inovatyvūs pirkimai vis dėlto tai yra sritis, kur turime orientuotis ir kur mūsų užsibrėžti rodikliai ir tikslai yra nepasiekiami ne kartais, bet dešimtimis kartų“, – sakė VPT vadovas.

Pasak D.Vedricko, reikia iš esmės keisti viešųjų pirkimų DNR, nes šiuo metu orientuojamasi į jų procedūras, o ne rinkos analizę.

– Ką darysite kitaip nei prieš jus dirbę tarnybos vadovai?

– Aš nenorėčiau sakyti, kad planuoju daryti kažką kitaip. Man svarbiau įsivardinti, ką aš norėčiau padaryti, kur link judėti. 2021 metais kertinės tarnybos veiklos kryptys būtų viešųjų pirkimų švieslentės sukūrimas, pirkimų dokumentų skaitmenizavimas ir standartizavimas, taip pat labai didelė orientacija į sistemos dalyvių kompetencijų plėtrą.

Tai yra kertinės pozicijos, kur tarnyba planuoja prisiimti lyderystę. Žinoma nereikia užmiršti ir kitų sričių, tokių, kaip metodinės pagalbos, įvairių poįstatyminių teisės aktų rengimas, tos pačios viešųjų pirkimų kontrolės.

– Viešųjų pirkimų švieslentė. Kas tai yra?

– Švieslentę galimą suprasti kaip savotišką šviesoforą, kai perkančiosioms organizacijoms bus suteiktas tam tikras reitingas. Kaip mes jį suteiksim? Pasibaigus metams, taip pat kas ketvirtį VPT teikia ataskaitas, kaip sekasi perkančiosioms organizacijoms vykdyti pirkimus – kokius rodiklius pasiekiame ir kaip tai padarome, tačiau tai būna vertinimas valstybės mastu.

Šiuos rodiklius į valstybinį vertinimą atneša konkrečios organizacijos, tai mano noras yra padaryti, kad atskira perkančioji organizacija galėtų įsivertinti ir pamatyti, koks yra jos indėlis į tą valstybinį rodiklį. Kaip jai sekėsi pasiekti tų tikslų.

Yra noras tą švieslentę padaryti etapais. 2021 metų pirmąjį pusmetį planuojame padaryti 2018-2020 metų apžvalgą, antrąjį pusmetį planuojame atlikti programavimo darbus, o nuo 2022-ųjų startuoti su tikrąja viešųjų pirkimų sistemos rodiklių švieslente.

– Tarkim, konkrečiai perkančiajai organizacijai jūsų švieslentėje užsidega raudona šviesa. Ką tai konkrečiai reiškia?

– Tai reiškia labai daug. Šiuo metu daugeliui organizacijų vadovų nėra nustatomi kriterijai, susiję su tam tikrų viešųjų pirkimų rodiklių pasiekimu. O tuomet atsiras galimybė tuos rodiklius „nunešti“ iki perkančiųjų organizacijų vadovų, iki pirkimų komisijų, iki atskirų valstybės tarnautojų atsakingų už viešųjų pirkimų vykdymą. Tokiu būdu galėsime sukurti piramidę – nuo darbuotojo, vykdančio pirkimus, iki valstybei svarbių rodiklių pasiekimo, kad būtų labai aiški atskaitomybė ir matytųsi kiekvienos perkančiosios organizacijos indėlis siekiant valstybės užsibrėžtų tikslų.

– Lietuvoje yra apie keturi tūkstančiai viešuosiuose pirkimuose galinčių dalyvauti perkančiųjų organizacijų. Jūsų nuomone, šis skaičius yra optimalus ar vis dėlto per didelis?

– Žinoma, siekiant efektyvumo viešuosiuose pirkimuose ir tam tikros valstybės ambicijos turime suvokti, kad reikia apmokyti keturių tūkstančius perkančiųjų organizacijų darbuotojus. Skaičiuojant ir darbuotojus, kurie vykdo pirkimus, jų yra per 10 tūkstančių, o iš viso šiame procese dalyvauja apie 16 tūkst. žmonių. Ar valstybė pajėgi tą kokybiškai padaryti? Turbūt, kad ne.

Todėl turime tokią situaciją, kad valstybės užsibrėžtų rodiklių nepasiekiame. Yra pasiūlytos Prezidento pataisos Viešųjų pirkimų įstatymui, kuriomis siekiama daryti pokytį perkančiųjų organizacijų skaičiuje, būtent centralizuojant pirkimus.

– Mano žiniomis, Lietuvoje apskritai iki šiol nėra nustatyti viešųjų pirkimų specialistui būtini įgūdžiai ir žinios, todėl apie 70 proc. pirkimų procedūrų atlieka specialistai, kuriems ši funkcija yra tik papildoma ir tik apie 10 proc. specialistų atlieka tik su viešaisiais pirkimais susijusias funkcijas. Kaip jūs nusiteikęs keisti šią situaciją?

– Deja, bet šiai dienai turime tokius rezultatus. Kaip mes norime tai pakeisti? Aišku, viskas vyks etapais. Šiemet planuojame patvirtinti viešųjų pirkimų specialistų mokymo tvarką. Jeigu Seimas pritars Viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimams, galbūt nuo kitų, o gal nuo 2023 metų prasidės viešųjų pirkimų specialistų tam tikras atestavimas, tuomet perkančiosios organizacijos sudarydamos pirkimų komisijas į jas turės įtraukti bent vieną specialistą, turintį atitinkamą sertifikatą.

– Užsiminėte apie praėjusį pavasarį prezidento pateiktas Viešųjų pirkimo įstatymo pataisas. Ar jų pakaktų, kad viešųjų pirkimų sistema Lietuvoje pradėtų veikti skaidriau ir efektyviau?

– Turbūt niekada neturėsime situacijos, kad priimtas teisės aktas nebūtų keičiamas. Žinoma, prezidento siūlomos pataisos yra labai ambicingos, jos paliestų praktiškai visus viešo pirkimo procesus – pradedant planavimu, vykdymu ir baigiant kontrole.

Tačiau svarbu yra ir tai, kaip valstybė tą įstatymo paketą įgyvendins, kaip jį priims perkančiosios organizacijos. Ar tai bus daroma formaliai, ar siekiant pokyčio ir tikslo? Pastaruoju atveju, labai svarbu nusistatyti tinkamus rodiklius, turėti dinaminį jų procesą ir operatyviai vertinti, kaip mums sekasi. Ir jeigu kažkur nesiseka, ieškoti priežasčių ir jas labai greitai šalinti.

Iš esmės reikia keisti viešųjų pirkimų DNR, nes vis dėlto šiuo metu yra labai didelis fokusas į viešųjų pirkimų procedūrų atlikimą, tačiau ne į rinkos analizę, į pasiruošimą.

– VPT vadovu dirbate jau antras mėnuo, kokios, Jūsų nuomone, yra didžiausios ydos viešųjų pirkimų sistemoje?

– Mano nuomone, svarbiausia – yra nepakankamos viešųjų pirkimų kompetencijos. Perkančiosios organizacijos, o kartu ir valstybė nepakankamai išnaudoja įstatymų teikiamas galimybes tiek dėl preliminariųjų sutarčių, tiek dėl dinaminių pirkimų sistemų taikymo, nes šie institutai leistų supaprastinti įprastinių, kasdieninių viešųjų pirkimų vykdymą, o perkančiosioms organizacijoms leistų susitelkti į sudėtingesnius pirkimus.

Iš esmės reikia keisti viešųjų pirkimų DNR, nes vis dėlto šiuo metu yra labai didelis fokusas į viešųjų pirkimų procedūrų atlikimą, tačiau ne į rinkos analizę, į pasiruošimą. O tam reikia analitinių ir kitokių žinių. Tam, kad turėtume sistemines žinias, mes turime turėti viešųjų pirkimų specialisto rengimo programą. Jie turi būti ruošiami aukštosiose mokyklose. Būtent šitoje srityje aš tikiuosi labai didelio proveržio, nes jau ir pokalbiai tam tikri vyksta su aukštosiomis mokyklomis.

– Su kokiais universitetais kalbatės?

– Daugiausia su Mykolo Romerio universitetu, bet ir Marijampolės kolegija turi padariusi labai didelį įdirbį šioje srityje.

– Viešieji pirkimai yra laikomi viena didžiausių korupcijos rizikos sričių, kuomet pirkimo sąlygos pritaikomos konkrečiam tiekėjui. Pagal jūsų tarnybos ataskaitą Lietuvoje pirkimų, kai dalyvavo tik vienas tiekėjas, dalis didėja ir sudaro apie 30–50 proc. Kaip planuojate šią situaciją keisti?

– Nežinau, ar sutikčiau dėl to, kad korupcija yra didžiausia viešųjų pirkimų problema, labiau būčiau linkęs pritarti Europos Komisijos tyrimams, kurie rodo, kad valstybė dėl viešųjų pirkimų nekompetencijos praranda daugiau nei dėl korupcijos.

Kalbant apie vieną tiekėją ir korupciją, tai vėlgi atsiremiame į tą patį dalyką – kompetenciją atlikti kokybišką rinkos tyrimą. Kitas dalykas yra rinkos konsultacija. Jeigu norima gerai pasiruošti viešajam pirkimui, tai pagrindinis dėmesys turi būti skirtas į bendravimą su tiekėjais siekiant išsiaiškinti, ką jie gali pasiūlyti, kokios kokybės, kokių specifikacijų ir pagal tai sudėlioti tokią techninę specifikaciją, kuri neužkirstų kelio dalyvauti atskiriems gamintojams ar produktams.

Jeigu šių namų darbų nepasidarome, tai mes ir toliau turėsime tą patį – labai didelę tikimybę, kad pirkime dalyvaus tik vienas tiekėjas.

– Grįžtant prie beveik keturių tūkstančių perkančiųjų organizacijų. Estijoje, berods, jų yra kelis kartus mažiau nei Lietuvoje, tačiau, panašu, kad jiems sekasi geriau. Kodėl Lietuvoje negalima pritaikyti Estijos patirties?

– Vienose valstybėse perkančiųjų organizacijų yra daugiau, kitur mažiau. Lietuvoje turim tuos keturis tūkstančius. Taip, kartais tas skaičius atrodo problema, tačiau pirkimai nuo tam tikros sutarties vertės yra perkeliami į centrinę perkančiąja organizaciją, kur turime daug didesnius gebėjimus sėkmingai atlikti viešąjį pirkimą. Todėl tas perkančiųjų organizacijų didelis skaičius nevaidina didelio vaidmens, jeigu jos daro tik mažos vertės pirkimus iki 3 tūkst. eurų. Taip iš vienos pusės tas skaičius atrodo prastai, kita vertus jis sudaro galimybės smulkiam ir vidutiniam verslui gauti viešojo sektoriaus užsakymų.

– Kalbant apie aktualijas, mediciną ir mūsų visų gyvenimą pakeitusią pandemiją. Naujausias skandalingas atvejis, kuomet Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija atšaukė greitųjų antigenų testų pirkimo konkursą dėl klaidų, įveltų pirkimo sąlygose. Ar jūsų vadovaujama tarnyba kaip nors aktyviau dalyvauja valstybinių įstaigų aprūpinime kovai su pandemija?

– Pačiame aprūpinime mes nedalyvaujame, kadangi konkrečios įstaigos yra atsakingos už atskirų prekių ar paslaugų pirkimą. Tačiau mes bendraujame su įstaigomis. Kalbėjomės ir su ta pačia laboratorija, ir su Sveikatos apsaugos ministerija, kaip sukurti įsigijimų strategiją, kuri leistų gydymo įstaigoms arba laboratorijoms turėti užtikrintą, bet tuo pačiu ir lankstų įsigijimo procesą. Tikrai tarnyba nėra šių procesų nuošalyje ir yra pasirengusi pasidalinti sukaupta patirtimi ir geriausia praktika.

– Šiuo atveju organizacijos į jus kreipiasi, ar patys pasisiūlote?

– Įvairiai. Kalbamės ir nutikus konkretiems probleminiams atvejams, bet kartu stengiamės būti ir proaktyvūs. Pavyzdžiui, dabar ten bus vykdomas vienas pirkimas ekstremalių situacijų centro, kur VPT atstovas dalyvaus stebėtojo teisėmis.

– Kitas rezonansinis, dešimtmečius užsitęsęs procesas – Nacionalinio stadiono statyba. Kokią VPT mato išeitį dėl Nacionalinio stadiono?

– Šiuo metu vyksta teisminis procesas ir turbūt  mes turime sulaukti jo pabaigos. Tuomet  bus galima sudėti visus taškus ant i, bet tai ką turime šiai dienai – tai išsiskiriantis traktavimas to kas yra arba yra laikytina koncesija. VPT yra suteikta ne tik viešųjų pirkimo, bet ir koncesijų įstatymo vykdymo kontrolė, todėl VPT negalėjo likti nuošalyje ir pateikė savo vertinimo išvadą su kuria Vilniaus miesto savivaldybė nesutiko ir ją apskundė teismui.

Man asmeniškai yra labai liūdna, kad viešojo sektoriaus institucijos turi aiškintis teisme. Tikėkimės, kad teismai pasibaigs vienaip ar kitaip. Tuomet visą tai įvertinsime ir jeigu būtų vykdomas naujas koncesijos pirkimas, manau, kad tarnyba labai aktyviai dalyvautų teikdama savo metodinę pagalbą ir patirtį šioje srityje.

– Neseniai teko bendrauti su Statybininkų asociacijos vadovu, kuris skundėsi, kad statybų rangovo konkursus viešuosiuose pirkimuose gali laimėti bendrovė, kurioje oficialiai dirba tik direktorius ir buhalterė. Taip esą eliminuojamos rimtos kompanijos, o užsakovas vėliau negauna nupirktos paslaugos, nes toks rangovas tiesiog neturi pajėgumų darbui atlikti. Ar yra planų keisti viešųjų pirkimų politiką statybų sektoriuje?

– Yra siekiamybė, kad tokių dalykų nebūtų, bet mano nuomone, teisinio reguliavimo pokyčiai turbūt yra kraštutinis dalykas. Pirmiausia turime susitvarkyti su kitais dalykais. Pavyzdžiui, VPT 2021 metais planuoja parengti standartinę statybos rangos darbų sutartį, kuria galėtų naudotis ir perkančiosios organizacijos, ir tiekėjai. O šiaip siekiant išvengti tokių bėdų tiesiog reikia ruoštis pirkimams ir nusistatyti tokius kriterijus, kad tokių dalykų nebūtų.

Vieno ar kito rodiklio nustatymas tiekėjui lemia konkurenciją viešuosiuose pirkimuose, bet čia galima prisiminti vakcinų transportavimą, kai pirkimą laimėjo įmonė, kuri neturėjo reikiamos patirties, bet tam buvo pasitelktas subtiekėjas, kad atitiktų nustatytus kvalifikacinius reikalavimus. Tai statybose tokių dalykų taip pat gali būti. Norint išvengti tokių dalykų pagrindinį dėmesį reiktų skirti kvalifikaciniams reikalavimams.

– Kokia, jūsų manymu, turėtų būti pagrindinė VPT funkcija – labiau pagalbininkė ar vis dėlto kontroliuotoja ir baudėja?

– Esu linkęs į bendravimą ir bendradarbiavimą, todėl norėčiau, kad įstaiga būtų tuo geruoju patarėju. Ten kur mes galime būti naudingi ir pradiniame etape užkirsti kelią tam tikrų klaidų ir neatitikimų atsiradimui. Dėmesys turėtų būti sutelktas dideliems, reikšmingiems pirkimams, nes ten daugiausia problemų. Tam, kad jie būtų įvykdyti sėkmingai ir valstybei atneštų  maksimaliai didelę naudą ir poveikį, nes viešieji pirkimai yra didelis ir svarbus įrankis valstybės rankose.

Dėmesys turėtų būti sutelktas dideliems, reikšmingiems pirkimams, nes ten daugiausia problemų.

Aš nesakau, kad tie paprasti, kasdieniai pirkimai neturi sulaukti tarnybos dėmesio, arba, kad perkančiosios organizacijos neturėtų jiems skirti pakankamai laiko, tačiau per centrines perkančiąsias organizacijas tuos kasdieninius pirkimus galima puikiai sutvarkyti.

– Mažiausia kaina yra vienas iš populiariausių viešųjų pirkimų kriterijų, tačiau ar jis yra geriausias?

– Žinoma, kad jis nėra geriausias, bet jis nėra ir blogis. Viskas priklauso nuo perkančiosios organizacijos pasirengimo. Jeigu aš pasiruošiu tinkamą techninę specifikaciją, nustatau gerus parametrus, aš tą pirkimą galiu atlikti ir už mažiausią kainą. Tačiau jeigu aš esu pasiruošęs už papildomus dalykus, sakykim žaliuosius, socialinius inovatyvius aspektus, kitus kokybinius parametrus suteikti papildomus balus, tai žinoma, ekonominio naudingumo kriterijai visada yra geresni.

– Kalbėjote apie artimiausių metų darbus, o kokie galėtų būti reikšmingiausi iššūkiai per jūsų kadencijos ketverius metus?

– Pagrindinis dalykas yra viešųjų pirkimų skaitmenizavimas. Čia turime labai didelį ir svarbų projektą – „Saulės“ informacinę sistemą, kuri pakeis dabartinę centrinę viešųjų pirkimų informacinę sistemą. Naujoji sistema suteiks galimybes perkančiosioms organizacijos ir VPT duomenų pagrindu daug paprasčiau vykdyti viešuosius pirkimus. Įdiegus šią sistemą poveikis viešiesiems pirkimams artimiausią penkmetį bus milžiniškas, kadangi bus visiškai kitokios galimybės tiek perkančiosioms organizacijoms, tiek VPT pasinaudoti įvykusių pirkimų duomenimis, daryti tam tikras išvadas, apibendrinimus.

– Pabaigai, o kokia buvo pernai Lietuvoje įvykdytų viešųjų pirkimų vertė?

– Kol kas turime tik preliminarius duomenis, pagal juos 2020 metais viešųjų pirkimų vertė sudarė 5,5 mlrd. eurų.

– Ačiū už pokalbį.

VPT vadovu šią savaitę pradėjęs eiti D. Vedrickas nusišalino nuo dalyvavimo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, susijusius su buvusia darboviete – Centrine perkančiąja organizacija CPO LT, medžiotojų klubu „Krašuona“, Žemės ūkio ministerija ir Nacionaline mokėjimo agentūra.

Privačių interesų deklaracijoje nurodoma, kad D. Vedrickas kelerius metus yra vienas medžiotojų klubo „Krašuona“ vadovų, šešerius metus vykdo žemės ūkio veiklą, taip pat mažmeninę prekybą.

D. Vedrickas teigė, kad iki lapkričio 30 dienos vadovavo medžiotojų klubui, tačiau dabar yra tapęs paprastu nariu dėl įstatymo reikalavimų.

„Kadangi Viešųjų pirkimų įstatymas nurodo pareigą arba net prievolę VPT vadovui neiti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų, tai prieš pradėdamas eiti pareigas pateikiau pareiškimą klubo tarybai ir klubui, kad išeinu iš jo pareigų ir lieku eiliniu klubo nariu“, – teigė VPT vadovas.

Jis taip pat teigė nuo sprendimų, susijusių su Žemės ūkio ministerija ir Nacionaline mokėjimo agentūra nusišalinęs, nes užsiima bitininkyste.

„Esu senas bitininkas, bičiuliai ir kolegos tai žino, tą esu deklaravęs (...) Būna to medaus, tai tenka parduoti“, – sakė D. Vedrickas.

Anot jo, reikėjo nusišalinti ir nuo sprendimų, susijusių su buvusia darboviete CPO LT, ne tik dėl to, kad jai anksčiau vadovavo, bet ir dėl to, kad ir VPT, ir CPO LT sritys yra labai susijusios.

„Kadangi sritys labai susiję, tai tiesiog, kad nebūtų netgi regimybės, kad dėl darbovietės vykdomų ar vykdytų pirkimų galiu priimti kažkokius sprendimus, tai aš tą deklaravau, nusišalinau“, – kalbėjo VPT vadovas.

Prezidentas Gitanas Nausėda D. Vedricką į VPT vadovus paskyrė lapkričio pradžioje, darbą jis pradėjo gruodžio 1-ąją.

36 metų D. Vedrickas CPO vadovavo nuo 2017 metų gegužės, anksčiau dirbo Ūkio ministerijoje viešųjų pirkimų politikos formavimo srityje, Vidaus reikalų ministerijoje.

VPT nuolatinio vadovo neturėjo daugiau nei vienerius metus – nuo praėjusių metų spalio, kai iš šių pareigų pasitraukė Diana Vilytė.

Tarnybai laikinai vadovavo direktoriaus pavaduotoja Jovita Petkuvienė.

Jį naujuoju VPT vadovu prezidentas Gitanas Nausėda paskyrė lapkričio pradžioje.

36 metų D. Vedrickas CPO vadovavo nuo 2017 metų gegužės, anksčiau dirbo Ūkio ministerijoje viešųjų pirkimų politikos formavimo srityje, Vidaus reikalų ministerijoje.

VPT nuolatinio vadovo neturi daugiau nei vienerius metus – nuo praėjusių metų spalio, kai iš šių pareigų pasitraukė Diana Vilytė.

Tarnybai laikinai vadovavo direktoriaus pavaduotoja Jovita Petkuvienė.

Pasak Gitano Nausėdos, profesionali, atspari įvairių suinteresuotų asmenų spaudimui VPT yra viena esminių sąlygų užtikrinant skaidrų ir racionalų viešųjų lėšų naudojimą, skatinant konkurenciją bei mažinant prielaidas korupcijai.

Prezidentas iš D. Vedricko tikisi, kad VPT stiprins administracinius gebėjimus, tobulins jos veiklą tiriant pažeidimus ir vykdant jų prevenciją, o jo patirtis leis įgyvendinti prezidento inicijuotą pirkimų centralizavimą.

Šalies vadovas pabrėžia, kad VPT direktoriaus profesionalumas yra svarbi visuomenės pasitikėjimo VPT ir visa viešųjų pirkimų sistema sąlyga.

Trečiadienį G. Nausėda susitiko D. Vedricku. Po susitikimo jis žurnalistams sakė besitikintis rasti bendrą kalbą su naujais valdančiaisiais, o pagrindiniu tarnybos uždaviniu įvardijo kompetencijų ugdymą. Kompetencijos trūkumas, anot jo, yra Viešųjų pirkimų įstatymo daugelio pažeidimų priežastis.

Jis patvirtino nesusitikęs su Vyriausybę formuojančiomis partijomis, bet teigė, jog tikisi surasti bendrą kalbą, nes „tikslas turi būti visų bendras – atverti viešųjų pirkimų sistemą ir didinti pasitikėjimą ja“.

Kandidatė į naujos Vyriausybės vadovo postą Ingrida Šimonytė sakė D. Vedricko beveik nepažįstanti.

„Esu keletą kartų susidūrusi Audito komitete, kai buvo svarstomi centralizuotų pirkimų klausimai. Sunku kažkokią baigtinę nuomonę pasakyti ar kažkaip labai griežtai apibūdinti (...) Nenoriu niekaip menkinti ar nuvertinti jo gebėjimų“, –  žurnalistams trečiadienį po susitikimo su prezidentu sakė I. Šimonytė.  

Nenoriu niekaip menkinti ar nuvertinti jo gebėjimų.

Tačiau ji pakartojo, jog tokia situacija, kai baigiantis Vyriausybės kadencijai į ilgą laiką buvusius laisvus postus skiriami žmonės, nėra gera. 

„Nemažai tokių paskyrimų paskutinės minutės į pozicijas, į kurias nebuvo randama tinkamo žmogaus ar nebuvo skiriamas  žmogus keletą metų, tai tas niekada labai gerai neatrodo, net jeigu siūlomi kartais patys kompetentingiausi žmonės“, – tvirtino I. Šimonytė.

36 metų D. Vedrickas Centrinei perkančiajai organizacijai vadovauja nuo 2017 metų gegužės, anksčiau dirbo Ūkio ministerijoje viešųjų pirkimų politikos formavimo srityje, Vidaus reikalų ministerijoje.

VPT nuolatinio vadovo neturi metus laiko – nuo praėjusių metų spalio, kai iš šių pareigų pasitraukė Diana Vilytė. Tarnybai laikinai vadovauja direktoriaus pavaduotoja Jovita Petkuvienė.

Pagal įstatymą, VPT vadovą ketverių metų kadencijai skiria šalies prezidentas premjero teikimu. Vyriausybė yra nurodžiusi, kad D. Vedrickas yra Prezidentūros pasiūlytas kandidatas.