Praėję metai – itin reikšmingi muziejui: delfinų asistuojama terapija buvo įtvirtinta Papildomos ir alternatyvios sveikatos priežiūros įstatymu, tad nuo šių metų visi specialistai, dirbantys centre, turi oficialius leidimus teikti delfinų terapijos paslaugą. 

Delfinų terapija susilaukia itin daug dėmesio. Vyresnioji delfinų terapijos centro specialistė, elgesio specialistė Vida Miškinė pastebi, kad registracija vyksta tik vieną kartą per metus ir tik vieną savaitę, tačiau per tą savaitę sulaukiama būsimų dalyvių anketų dvejiems metams į priekį.

Delfinų terapijos centre yra trys lagūnos tipo baseinai, tad vienu metu gali vykti trys užsiėmimai. Centre yra ir kitų patalpų: sensorinės integracijos kambariai, dailės, kineziterapijos kabinetai, vaikų tėveliams skirtos patalpos, kuriose jie gali laukti savo vaikų, maloniai leisdami laiką masažiniuose krėsluose.

Per užsiėmimus baseinuose atliekamos įvairios užduotys ir klientas leidžia laiką su delfinais.

„Labai svarbu terapijos dalyviams atskleisti, jog gyvūnas yra lygiavertis partneris, su kuriuo bendraujant svarbus abipusis supratingumas bei įprasta bendravimo struktūra – pasisveikinimas ir atsisveikinimas – pasakoja V.Miškinė. – Delfinų terapijos programa trunka dešimt darbo dienų – dvi savaites iš eilės. Jau pirmąją savaitę matyti pokyčiai. Tėveliai pasakoja, kad vaikai nurimsta, daugiau bendrauja, nori apsikabinti, parodyti emocijas“.

Nors specialistai teigia, kad ši terapija negali pakeisti tradicinės medicinos paslaugų, tačiau laikas, praleistas su tokiais protingais ir supratingais gyvūnais, tikrai turi teigiamą poveikį kliento psichinei ir fizinei sveikatai.

Surinktos lėšos buvo skirtos Lietuvos jūrų muziejaus Socialinių įgūdžių kambariams įrengti, kurie yra pritaikyti autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų įgūdžių mokymui bei lavinimui. Naujose erdvėse ugdomi svarbiausi įgūdžiai, reikalingi buityje: mokoma savarankiškai valgyti, susitvarkyt, nusiprausti ir pan. Visos šios naujos paslaugos teikiamos kartu su kompleksine delfinų asistuojama terapija.

Delfinų terapijos skyriaus vedėja dr. Brigita Kreivinienė pasakoja, kad socialinių įgūdžių kambarių kūrimą itin apsunkino Covid-19 situacija, kadangi dalies priemonių tiekimas/gamyba itin užtruko.

– Tačiau šiandien jau džiaugiamės pirmaisiais puikiais rezultatais, – sako dr. Brigita Kreivinienė. – Jau metų pradžioje Delfinų terapijos centrą pasiekė kompensacinės priemonės valgymui ir buičiai: specializuoti indai ir puodeliai, stalo įrankiai ir maisto ruošimo priemonės pritaikytos skirtingų asmenų poreikiams, įvairių formų puodeliai su snapeliais, šiaudeliais, rankenėlėmis, nevirstantys, suapvalintu pasunkintu dugnu, taip pat: įvairių formų, aukštos kokybės ryškios lėkštės su limpančiu prie stalo dugnu. Visais jais naudotis yra labai saugu.

Šių aktyvių moterų dėka sukurti ir tarptautiniai bendradarbiavimo saitai su kitais Rotary centrais Danijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kanadoje. Pernai „Aditė“ aktyviai kvietė prisidėti prie Delfinų terapijos centre kuriamo savarankiškumo įgūdžių kambario.

Už rotariečių surinktas lėšas buvo įsigytos ir specialios medinės bei plastikinės pjaustymo lentelės su nerūdijančio plieno spygliukais (maisto produktų fiksavimui), plastikinės pjaustymo lentelės su pakeltais šonais ir keičiama trintuvės dalimi, peilių komplektas minkštomis rankenomis ir pritaikytomis geležčių formomis, kurios padeda kompensuoti judesį, esant rankos mobilumo problemoms. Įsigyti ir skirtingų stalo įrankių komplektai, pvz.: pasunkinti, storesniais, lenkiamais kotais šaukštai, peiliai ir šakutės, specializuoti laikikliai, kurie padeda pritvirtinti įrankį prie rankos ir lavina judesio tikslumą. Sumontuota buitinė technika, kuri padės tėveliams ir vaikams leisti puikų laiką gaminant kartu.

Gegužę buvo įkurtos net dvi socialinių įgūdžių erdvės – kambariai, kurie atkartoja namų aplinką ir leidžia vaikams ugdyti šiuos svarbius įgūdžius. Viename kambaryje – realiai veikianti funkcionalia virtuvė, o antrajame – svetainė bei poilsio kambarys.

Lietuvos jūrų muziejaus direktorė Olga Žalienė pastebi, kad Delfinų terapijos centras teikia kompleksines paslaugas, o praktikoje dažnai matoma, kad įgūdžių ugdymas, lavinimas ir įtvirtinimas sekasi sudėtingiau.

– Tikimės, jog šie du svarbūs kambariai, atkartojantys namų aplinką, įgalins mus dar labiau padėti vaikams su negalia, o inovatyvios priemonės padidins vaikų motyvaciją mokytis, – sako Olga Žalienė.

Prie kolektyvinės kūrybos noriai jungėsi Lietuvos jūrų muziejaus darbuotojai su šeimos nariais, atvyko Klaipėdos universiteto grupė, Klaipėdos jūrininkų ligoninės Švėkšnos specialiojo ugdymo centro specialistai ir kitų bendruomenių atstovai. Pano kūrimas subūrė beveik 100 žmonių.

Menininkės atvykimą į uostamiestį inicijavo ir rėmė Klaipėdos moterų „Rotary“ klubas „Aditė“ bei Čikagos lietuvių „Rotary“ klubas.

Dabar menininkė apskritimo formos rėmuose jau dėlioja spalvingą keramikinį jūros pasaulį: čia ir žuvys, ir koralai, ir jūržolės. Šis pano yra mobilus, jį galima transportuoti. Ir – terapinis: galima liesti pirštais, apčiuopiant reljefą, medžiagiškumą, atpažįstant objektus. Viešai mozaika bus pristatoma tradiciniu tapusiame festivalyje gruodžio 3 dieną, kuris skirtas Žmonių su negalia supratimo dienai.

Su menininkė kalbėjomės pradėjus jai komponuoti keramikines figūrėles į vientisus pano.

– Dirbome atviroje erdvėje ir žmonės labai noriai ir drąsiai jungėsi, – pasakojo Sonata. – Visi jautėsi labai laisvai, nes molis yra tokia medžiaga, kad jeigu tau nepatiko, ką nulipdei, greitai ir lengvai gali perdaryti. Nepateikiau jokių konkrečių nurodymų, ką lipdyti. Prašiau tik vieno: sukurkite tekstūrą, kad būtų figūrėlės tinkamos lietimui.

– Tematika irgi buvo užduota – jūros tematika. Ar prieš projektą turėjote vaizdinį, kaip jis atrodys?

– Pradėjome nuo figūrėlių kūrimo dviem apskritimams, bet figūrėlių prikurta tiek daug, kad gali atsirasti ir trečias. Mozaika, klijuojama ant sienos, ant grindų, yra nejudinamas, nebeišrenkamas objektas. O mes čia formuojame atskirus pano, kuriuos galėsime nusivežti ir į konferencijas ar kitas įstaigas.

Ypatingai džiaugėsi galimybe pakeisti darbinę aplinką muziejaus darbuotojai, dirbantys, pvz., buhalterijoje. Moterys sakė, kad jos labai gerai atsipalaidavo, visiškai pakeitusios aplinką, padirbėjusios su spalvom, su faktūra visai kitomis jėgomis į savo darbus kibo.

– Tai ne pirma Jūsų socialinė kultūrinė patirtis?

– Jau daugiau nei 15 metų dirbu prie didelio formato visuomeninių darbų. Daugiausia jų sukūriau JAV, Čikagoje. Paskutinius keturis metus dirbu Floridoje, vadovauju visuomeninei meno grupei, su kuria sukūrėme jau penkias mozaikas. Visuose darbuose dirbu įtraukdama bendruomenę. Pats procesas ir galutinis rezultatas pirmiausia labai nustebina pačius dalyvius. Jie dalyvauja nuo iki: nuo jų nulipdytos mažos detalės iki tol, kol ji tampa visumos dalimi. Tai galima būtų palyginti ir su meno edukacija: dalyvaudami bendroje kūryboje žmonės supranta, kad menininko darbas tikrai nėra chaotiškas: čia labai daug planavimo, techninių sprendimų, nežiūrint į tai, kad tu pirmiausia sieki kūrybinę viziją išpildyti. Ir labai daug žmonių po to pradeda vertinti ir menininko gyvenimą, ir darbą kitaip: kad tai nėra tik pasitaškymas. Ir mene yra daug vadybos aspektų: siekdamas rezultato tu turi įvertinti laiką, kaštus, derinti su užsakovais ir įrodyti jiems, kad menininkai nėra išsiblaškę, su realybe nenorintys nieko bendro turėti keistuoliai. Tada užsakovai džiaugiasi, kad lengva, malonu dirbti, kad ir menininkai paklūsta tam tik tikrai verslo etikai, garantuojančiai kokybišką rezultatą.

– Jūs esate profesionali keramikė?

– Aš iš tiesų baigiau Vilniaus dailės akademijoje dizainą. Ir su keramika neturėjau nieko bendro. Mūsų katedra buvo šalia Keramikos katedros, ten per penkis metus užėjau gal vieną kartą, nes tada vertinau molį labiau tik, kaip medžiagą buities rakandams, o ne menui kurti. Mano vaikystė praėjo Kuršėnuose, kur buvo meno mokyklėlė. Tai neskoningos keramikos prisižiūrėjau sočiai.

Pabaigus akademiją dirbau reklamos srityje, ir rinkodaros išvažiavau studijuoti į Ameriką, manydama, kad tai padės mano karjerai. Tuo metu mano vaiko mokykloje vyko panašus socialinis projektas: dailininkė dirbo su moksleiviais ir pakvietė tėvus padėti. Buvau pasiilgusi meninės veikos, nubėgau padėti. Taip prasidėjo mano kelionė, ir mano atradimai. Pačiupinėjusi tą molį, nebeištraukiau rankų, įklimpau iki alkūnių ir iki kelių dvidešimčiai metų. Iš pradžių buvau asistente, paskui ėmiausi jau savo projektų. Labai padėjo mano, kaip dizainerės išsilavinimas, padedantis suvaldyti didelius projektus, dirbant su architektais.

S. Kazimieraitienė jau yra palikusi ryškų pėdsaką Lietuvoje. Vienas didesnių menininkės bendruomeninių projektų yra eksponuojamas Vilniaus centrinėje traukinių stotyje – keramikos pano-mozaika „Svajonės – kelionės“ vandeniu, žeme, oru buvo sukurta kartu su vaikų su negalia centrais bei vietinėmis bendruomenėmis.

Sužinojo vėlai

Nusprendžiau aprašyti kauniečių Birutės ir Aleno Ugenskų, auginančių vienuolikmetį Gabrielių – berniuką, turintį autizmo spektro sutrikimą, istoriją, kokių Lietuvoje, tikiu, yra daugybė. Ir dar tikiu, kad bendras vardiklis, neleidžiantis tokioms istorijoms baigtis blogai, yra pasiaukojanti tėvų meilė, raginanti niekada nenuleisti rankų ir žingsnis po žingsnio patiems daryti mažus stebuklus.

Kaunietė B.Ugenskienė sako, kad sūnelio, sulaukusio pusės metų amžiaus, elgesio neadekvatumą pastebėjo išsyk. "Įtarimas kilo, bet siuntimo pas vaiko raidos centro specialistus teko laukti ilgai – beveik trejus metus. Mūsų pediatrei kažkodėl atrodė, kad vaikas tuos nukrypimus nuo normos turi išaugti", – pasakoja mamytė. Ji prisimena, kaip pusmetinukas Gabrielius dažnai visai atsiribodavo nuo aplinkos, tarsi išeidavo į savo pasaulį. Tuomet tėvai galėdavo kalbinti, žaidinti jį, bet kurį laiką nesulaukdavo jokios reakcijos.

Mama dalijasi išgyvenimais, kaip buvo keista, kai vaikas iš niekur nieko pradėdavo save kandžioti, bet supratimo apie ligą neturintys tėvai galvodavo, kad mažyliui tai įprasta, kai dygsta dantys.

Pagaliau gavę siuntimą pas Vaikų raidos centro specialistus, Ugenskai buvo įspėti, kad su trimečiu Gabrieliumi laukia ilgas ir atkaklus darbas. Vaikui augant net buvo užuominų ir siūlymų atiduoti jį į globos namus, nes ilgainiui dėl tokios situacijos gali būti tik blogiau.

Birutė metė dizaino darbus ir visas jėgas skyrė sūnui lavinti ir žinioms apie autizmo spektro sutrikimą turinčius vaikus rinkti. Moteris atsisakė karjeros, nes suprato, kad jos sūnaus situacijoje kiekviena diena yra svarbi.

"Aiškiai supratau, kad ką dabar pasieksime, tą paskui ir turėsime. O pasišnekėjusi su kitais panašaus likimo tėveliais padariau išvadą, kad savas žmogus už svetimą vis tiek geriau, kantriau, nuoširdžiau su tuo vaikeliu dirbs", – atviravo ji. Juk kas, jei ne mama, geriau žino, kada jos vaikas gudrauja ar tiesiog tingi, ir kiek jį dar galima paspausti darant specialius pratimus, kad nepervargtų.

Atokvėpis: pagaliau po treniruotės su delfinais galima ir atsipūsti. "Šeimos vienybėje slypi didelė jėga", – siūlo niekada neprarasti vilties Ugenskai. / Asmeninio archyvo nuotr.

Apie savo indėlį į Gabrieliaus raidą kukli kaunietė linkusi nutylėti. Vadina jį nematomu, nes dauguma mamų, jei reikėtų rinktis tarp vaiko ir karjeros, padarytų tą patį.

Rėmėsi keliomis metodikomis

Bėgo dienos, o Gabrieliaus raida itin vėlavo. Dvi dienas per savaitę tėveliai veždavo sūnų į Raidos centrą, kur konsultuodavosi su specialistais, kokia linkme judėti toliau.Visas kitas dienas su sūnumi dirbo Birutė. Remdamasi atskiromis detalėmis iš patikusių užsienio metodikų – ABA, TEACH, Son-Rise, Gina Davies: Attention Autism, ji pati gamino specialias korteles, kurios leisdavo geriau suprasti sūnų ir jo poreikius, užmegzti su juo greitesnį ir aiškesnį atgalinį ryšį. Taigi, naktimis mama ruošdavo sūnui užduotėles, o dienomis stengėsi laikytis pačios sudaryto pamokėlių ir pertraukėlių grafiko, kad vaikas mokytųsi, bet nepervargtų.

Naivu tikėtis, kad svetimas padarys stebuklą. Stebuklai slypi mažuose žingsneliuose, kurių už vaiko artimuosius niekas nepadarys.

Ilgai Gabrieliui ir ta mamos taikyta sistema nepadėjo. Vaikas nekalbėjo. Tėvai jau buvo praradę paskutinę viltį, kad kada nors su sūnumi galės komunikuoti.

"Matydavau, kad abu sėdi pasidėję korteles ir verkia. Vienas – kad nenori ar nemoka daryti to, ko mama prašo, o kita – iš beviltiškumo, kad visos jos pastangos perniek eina..." – prisimena tėtis Alenas.

Bet, atėjus laikui, tėvai suprato, kad sistema vis dėlto veikia. Tuomet Birutė su dar didesniu entuziazmu leisdavo naktis gamindama specialias priemones, kad tik sūnus, jomis naudodamasis, išmoktų parodyti tam tikrą emociją ar veiksmą jam suprantamu vaizdu.

Sūnus pradėjo kalbėti

Šiuo metu Gabrielius mokosi specialiųjų poreikių mokykloje. Faktiškai  ten eina tam, kad gebėtų socializuotis. Jei berniukas nenori mokytis – mokytoja neverčia. Klasėje jis – vienintelis autistas, kiti trys bendraklasiai turi kitus raidos sutrikimus.

Už tai, kad Gabrielius šiandien kalba, sūnus turi būti dėkingas savo tėvams. "Ypač mamai, – pataiso tėtis. – Gabrielius artikuliuoja aiškiai ir garsiai, bet su logika dažnai prasilenkia. Nesugeba pasakyti ilgesnio  nei trijų žodžių sakinio", – aiškina tėtis, įrašęs daugybę savo sekamų pasakų, kad sūnus nuolat galėtų jų klausytis. Laikui bėgant berniukas jas mintinai išmoko ir žodis žodin gali atkartoti.

Anot tėvų, autizmo raidos sutrikimą turintis vaikas nemoka improvizuoti, bet į sąmonę įaugusius šablonus pagal tam tikrą situaciją puikiai pritaiko gyvenime.

Didžioji Gabrieliaus ir jo tėvelių problema – emocinis vaiko nestabilumas, kurį sukelia įvairūs dalykai. Aplinkos pasikeitimas, kvapas, garsas, naujas sutiktas žmogus ar net menkiausias dienos plano pasikeitimas. Kaip ir vienų vaistų keitimas kitais.

Sužavėjo delfinų terapija

Kai ledų loterijoje šeima laimėjo dešimties dienų kelialapį į Delfinų terapijos centrą, tai buvo tarsi gaivus oro gurkšnis visiems. Atsidžiaugti negalėjo ir ten dirbančiais specialistais, ir pačiais delfinais, kurių iš pradžių Gabrielius labai bijojo.

"Ne tiek delfinai sužavėjo, kiek patys žmonės – delfinų terapijos specialistai, kineziterapeutai, masažuotojai. Jie parodė problemas, kokių nei mes, nei kiti su Gabrieliumi dirbę žinovai nematė. Treneriai atrado, kad viena sūnaus pusė mažiau jautri lietimui, tad parodė naujų pratimų, kaip įgyti pusiausvyrą ir tą neatitikimą harmonizuoti", – džiaugiasi mama Birutė.

Būtent Delfinų terapijos centre Ugenskai pirmąsyk išgirdo terminą "sensorinė dieta" ir sužinojo, kad jų vaikas kasdien netinkamai ieško naujų sensorinių pojūčių. Pašnekovai pamena, kad vienu metu sūnus buvo pradėjęs labai save žnaibyti. Delfinų terapijos specialistai parodė, kokį plaštakų masažą tėvai turėtų daryti, kad dingtų jo noras žnaibytis. Vėliau berniukas ir pats ėmė prašyti sensorinio masažo, kurį mama jam mielai atlikdavo.

Jų pasaulis – kitoks

Pora sako, kad auginti vaiką, turintį vienokį ar kitokį autizmo spektro sutrikimą, – didelis iššūkis tėvams. Deja, ne visi supranta, kad dirbti su savo vaiku daugiausia turi jie patys.

"Naivu tikėtis, kad svetimas padarys stebuklą. Stebuklai slypi mažuose žingsneliuose, kurių už vaiko artimuosius niekas nepadarys. Reikia klausti, domėtis, patiems rinkti informaciją, nes jos reikia tau, tavo vaikui – ne kažkam kitam. Specialistas gali tik pastūmėti tinkama linkme, pasiūlyti dar kažką naujo išbandyti..." – įsitikinusi B.Ugenskienė, girdama centro darbuotojų profesionalumą.

Pasiaukojimas: "Naivu tikėtis, kad svetimas padarys stebuklą. Stebuklai slypi mažuose žingsneliuose, kurių už vaiko artimuosius niekas nepadarys", – įsitikinusi Birutė Ugenskienė / Asmeninio archyvo nuotr.

Ji pirmoji išmoko delfinų terapijos specialistų parodytų pratimų ir nedelsdama ėmė juos taikyti Gabrieliaus kasdieniame gyvenime. Džiugino tai, kad ir sūnui jie be galo patiko.

Vadinamieji lietaus vaikai (beje, tokiu vardu pasivadinusi ir Lietuvos autizmo asociacija) dažnai atkreipia praeivių dėmesį savo netinkamu elgesiu. Kaip reaguoti į jų keliamas scenas, kad padėtum, o ne pakenktum piktų praeivių žvilgsnių varstomiems tėveliams?

"Supraskite – tai ne ožiukai, – aiškina autistą vaiką auginantys Ugenskai. – Tai netikėtai kilusi reakcija į kažkokią aplinkos situaciją. Todėl geriausia tokį vaiką su mama palikti ramybėje. Net neiti artyn. Nežarstyti jokių komentarų. Dauguma tokių vaikų svetimų žmonių visiškai nepripažįsta. Tad pirmąsyk matoma ir jį gėdinanti tetulė tokiam vaikui gali sukelti dar priešiškesnę reakciją."

B.Ugianskienė ne kartą buvo pakliuvusi į panašią situaciją, kai teko ir vaiką suvaldyti, ir save į rankas suimti. Anot jos, išvydus panašią triukšmingą sceną, kur vaikas gali net rėkdamas ant žemės voliotis, praeiviui geriausia nieko nedaryti, arba vaikučio tėvų paklausti, ar galėtų padėti.

Laimėjo ledų loterijoje

Paklausti, kaip nusprendė išbandyti Delfinų terapiją, Ugenskai aiškina, kad kelialapį pas delfinus laimėjo visiškai atsitiktinai. Pirko ledus ir drauge užpildė specialią anketą internete, kuri skelbė akciją: "Tau ledai, o jiems – delfinų pagalba".

Tėtis Alenas sako, kad anketą juodu su žmona pildė labai nuoširdžiai ir rimtai. Per porą valandų surašė visą Gabrieliaus ligos istoriją. "Parašėme ir ko tikimės – ne pasveikti, bet naujos metodikos, specialių pratimų, kad galėtume dirbti su sūnumi", – atviravo jie, patekę tarp penkiolikos kitų laimėtojų, kurių šeimos nariai turėjo tam tikrų specialiųjų poreikių.

"Buvome girdėję, kad delfinų terapija, kaip rodė kelerius metus vykdytas centro tyrimas, turi didžiulę teigiamą įtaką vaikų, turinčių autizmo spektro sutrikimų, psichosocialinei reabilitacijai. Daugiau nei 80 proc. joje dalyvavusių vaikų jautė žymų pagerėjimą", – kalbėjo Ugenskai, laimėję savo sūnui dešimties užsiėmimų ciklą Delfinų terapijos centre.

Pakitimai buvo akivaizdūs

"Išsinuomojome Juodkrantėje butuką ir važiuodavome į Delfinariumą kasdien", – pasakoja tėvai, netrukus po terapijos išvydę daug sūnaus elgesio šaunių pakitimų. Tarkim, berniukas ligi tol buvo jautrus ryžiams. Negalėjo nė žiūrėti, kaip juos kažkas valgo, – išsyk supykindavo. Po Delfinų terapijos Gabrieliaus valgiaraštyje atsirado ryžiai. Terapija padėjo nugalėti balionų baimę. Gabrielius dabar pats pučia balionus. Pasirodo, patenkinus vienus sensorinius vaiko pojūčius, jis pasidaro imlesnis kitiems dalykams.

Gražių žodžių tėveliai negaili Delfinų terapijos centrui. Jo aplinkos paskatinti, Gabrieliui ir kamuoliukų nupirko, ir masažinių šepečių, masažuoklių. Tos priemonės padeda, kad sūnus namuose būtų šiek tiek ramesnis. Specialistai, stebėdami Gabrielių terapijos centre, aiškino, koks sūnaus veiksmas ką reiškia. Jei spardo sieną – jam trūksta vienokio pojūčio, jei save kandžioja – kitokio.

Gabrieliui labai patiko rengtis terminį kostiumą prieš lipant į baseiną pas delfinus. Pasirodo, jam reikėjo kompresinių pojūčių. Tad vėliau tėveliai nupirko berniukui kompresinę aprangą, kurią jis mielai dėvėdavo dalį dienos. Anot trenerių, vienuolikmečiui trūko įžeminimo, stabilumo. Birutė prisiminė, kaip Gabrielius dažnai ant pirštų galų namuose mėgdavo vaikščioti.

Į Delfinų terapijos centrą Gabrielius atvyko tiesiai iš ligoninės palatos, nes dėl vaistų neatitikimo buvo pradėjęs pats save žaloti. Tėveliai jau buvo sunerimę, kaip reikės gyventi toliau, nes, prasidėjus priepuoliams, pirmagimis skriausdavo ir jaunesnįjį broliuką. Laimei, per dešimties  dienų terapijos berniukas patyrė daugybę gerų emocijų ir tiek jo poelgiai, tiek emocijos pasidarė labiau valdomi.

"Delfinai, mūsų nuomone, šioje terapijoje yra tik vyšnaitė ant torto", – įsitikinę Gabrieliaus tėvai, visą garbę ir šlovę atiduodantys čia dirbantiems profesionalams, puikiai jautusiems kiekvieną Gabrieliaus kūno įsitempimo ar atsiplaidavimo momentą.

Tikisi dar sugrįžti

Tėveliai gailisi, kad delfinų terapija – labai brangi (dešimties pamokų ciklas kainuoja virš 1 000 eurų) ir valstybės nekompensuojama. "O kur dar pragyvenimas su visa šeima Neringoje: juk nepaliksi vaiko vieno, kai terapiniai užsiėmimai vyksta kas dieną ir užtrunka apie pusantros valandos…" – aiškina Alenas.

Išradinga: remdamasi patikusiomis užsienio metodikomis Gabrieliaus mama pati gamino specialias korteles, kūrė priemones, kurios leido geriau suprasti sūnų ir jo poreikius. / Asmeninio archyvo nuotr.

Todėl nusprendė sūnaus vardu atidaryti jam asmeninį labdaros ir paramos fondą "Pamatyk". Čia žmonės gali skirti Gabrieliui 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio arba tiesiog paaukoti šiek tiek pinigėlių berniuko terapijoms. Fondo pavadinimas apeliuoja į rašytojo Antuano de Saint-Exupery mintį, kad matyti galima tik širdimi. Tai, kas gražiausia, akimis nematoma.

Tėveliai tikisi, kad, laikui bėgant, Gabrieliui pagalbos galbūt reikės mažiau, tad fondas galės padėti ir kitiems panašaus likimo vaikams. "Nes iš pradžių, išgirdęs žodžius: jūsų vaikui – autizmo spektro sutrikimas, esi labai pažeidžiamas. Supranti, kad žmonių, turinčių tokią negalią, Lietuvoje, pasaulyje yra labai daug, bet kaip juos rasti? Kur ieškoti? Kurį laiką esi tarsi apdujęs. Tik kiek aprimus į galvą ima lįsti klausimai, kuriems atsakymus vėlgi turi susirasti pats", – atvirauja tėtis Alenas.

Už surinktas fondo lėšas jis nori išleisti ir žmonos parengtų pratybėlių, skirtų dirbti su autistais vaikais. "Juk žmonos sukaupta informacija, sukurtos priemonės buvo efektyvios. Gabrielius pradėjo kalbėti, išmoko atpažinti emocijas, sustiprino pažintinius gebėjimus. Gal tai padėtų ir kitiems?" – svarsto vyras, visomis išgalėmis padedantis savo žmonai, šiuo metu jau radusiai ir naują darbą, trokštamą savirealizaciją.

"Nors vieni specialistai atvirai mūsų berniuką nurašė ir siūlė nepuoselėti didelių vilčių, bet mūsų patirtis parodė ką kita, – įsitikinę Gabrieliaus tėvai. – Kai į visą tą sunkų darbą pažvelgi mylinčia širdimi, aplinkybės keičiasi… Šviesa ryškėja, o situacijos dėliojasi mūsų naudai. Kad ir visai netyčia išmėginta delfinų terapija, per kurią sužinojome tiek daug Gabrieliui teigiamą įtaką padariusių naujų dalykų", – džiaugiasi pašnekovai.

Per pirmąjį veiklos pusmetį buvo priimti tik 35 klientai su negalia, o dabar šis centras per metus priima jau apie 170. Kiekvienam jų sudaroma individuali programa. Nuo 2015 metų iki dabar centre suteikta pagalba beveik 450 vaikų ir suaugusiųjų.

Lietuvos jūrų muziejaus delfinariumas yra vienintelė vieta Baltijos šalyse teikianti tokias paslaugas.

Pasak Delfinų terapijos centro vedėjos dr. Brigitos Kreivinienės, po užsiėmimų tėveliai pastebi teigiamus psichoemocinius (sumažejo dirglumas, greičiau priimamos naujovės, stabilesnė emocinė būsena), psichosocialinius (lengviau bendrauja su kitais žmonėmis, ėmė pastebėti kitus vaikus, atsirado noras su jais žaisti), motorinius (laisvesnis judesys, mažiau spastikos, geresnė galvos, liemens kontrolė), sensorinius (geresnis judesių planavimas ir atlikimas, idėjų, ką veikti, radimas aplinkoje, geresnė sensorinė tolerancija dirgikliams, stabilesnė emocinė būklė) pokyčius.

Štai kokius teigiamus pokyčius pastebi tėveliai po delfinų terapijos (vardai pakeisti): 

Donato (11 m., autizmo sutrikimas) mama Greta teigia, jog : „Berniukas tapo judresnis, atsirado daugiau kalbos, sumažėjo nervinių tikų, atrodė, kad vaikas tiesiog atgijo. Donatas pradėjo daugiau domėtis aplinka, pvz., važiuodamas automobiliu dairosi pro langą, pastebi gyvūnus, žmones, pastatus, rodo į juos. Padidėjo berniuko noras užsiimti naujomis veiklomis“.

Tito (7 m., autizmo sutrikimas) mamos Sandros teigimu, „Titas tapo ramesnis, sukalbamesnis, pradėjo domėtis skirtingais žaidimais ir vaikiškais filmukais, pradėjo naudoti tikslingus gestus, tokius kaip atsisveikinimas mojuojant rankyte, ėmė greičiau priprasti prie naujų žmonių. Pagerėjo berniuko elgesys mokykloje, o grįžęs į namus, nors ir minimaliai, tačiau sugeba pasakyti, ką veikė ir ką mokėsi, pradėjo spalvinti knygutes, labai stengiasi improvizuoti su spalvomis ir pataikyti į linijas. Labai patobulėjo tiek lietuvių, tiek anglų kalbos gramatika ir žodynas, Titas pradėjo valgyti produktus, kurių anksčiau absoliučiai nepripažindavo“.

Tado (18 m., cerebrinis paralyžius, mišrus raidos sutrikimas) mama Kristina sako, kad: „Tadas yra ramesnis, stengiasi būti daugiau savarankiškas, sumažėjo mikčiojimas, tačiau visiškai nedingo. Tadas pradėjo daugiau pasitikėti savimi, jam pavyko nugalėti dalį savo baimių, dėl to ėmė mažiau blaškytis, greičiau prisitaikyti prie naujų aplinkų ir veiklų.“

Adrijos (6 m., kompleksinė negalia po organų transplantacijos) tėtis Audrius teigia, jog: „Po delfinų terapijos praėjus mėnesiui pradėjo mažėti epilepsijos priepuolių, o šiuo metu jų beveik nebeliko. Atsirado vidinė vaiko ramybė, ji labiau koncentruoja dėmesį, labiau viskuo domisi, atsirado šypsena veide, keletą kartų net juokėsi balsu. Pakalbinus nusišypso, pradėjo skleisti pavienius garsus.“.

Šią vasarą akcijos „Tau ledai, o Jiems – delfinų pagalba“ metu kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie specialius poreikius turinčių vaikų gerovės – užtenka nukeliauti į lietuviško prekybos tinklo „Maxima“ parduotuves  ir įsigyti specialiu akcijos ženklu pažymėtų „Klasika“ ledų vafliniame puodelyje ir taip prisidėti prie kilnios idėjos įgyvendinimo. Net penkiolika šeimų jau šį rudenį turės progą nemokamai pasinaudoti delfinų terapija. Šeimos šiam projektui jau atrinktos, atsižvelgiant į jų socialinę padėtį ir vaiko negalios sunkumą.

Delfinų terapijos centro vedėjos dr. B. Kreivinienės teigimu, tai bus labai didelė pagalba šeimoms, o ypač toms, kuriose augantys vaikai yra itin sudėtingos sveikatos būklės. Taip porcija ledų bus ne tik atgaiva karštą vasaros dieną, bet ir jėgų suvienijimas vardan kilnaus tikslo – pagalbos vaikams ženklas.

Jau nuo kitos savaitės Lietuvos jūrų muziejaus Delfinų terapijos centre bus pradėta taikyti nauja Sherbornė metodika. Šį metodą prieš 25 metus sukūrė Veronica Sherbornė – kineziterapeutė iš Didžiosios Britanijos. Jos ilgametė patirtis atskleidė, jog visi vaikai turi du esminius poreikius: jaustis savo kūno šeimininkais ir taip pat sugebėti kurti socialinius kontaktus. Taip atsirado Sherbornė metodas, kuris yra itin tinkamas abiem poreikiams tenkinti. Jo dėka žmonės ne tik suformuoja supratimą apie savo kūno veikimą, bet ir įgauna įgūdžių socialiniams kontaktams kurti: labiau pasitiki savimi, pamato savo ir kitų žmonių galimybes, vysto partneriškumą, empatiją.

Šios metodikos trys Delfinų terapijos centro darbuotojai mokėsi Belgijoje. Tokią galimybę jiems suteikė birželį prasidėjęs  projektas „Delfinų terapijos centro darbuotojų žinių ir įgūdžių ugdymas DOLPHIN“, finansuojamas ERASMUS+ programos lėšomis. Šiai veiklai skirtas didžiausias finansavimas Lietuvoje – beveik 27 tūks. Eur. Jo dėka centro darbuotojai įgyja specifinių žinių ir įgūdžių specializuotuose mokymuose.

Delfinų terapijos skyriaus vedėjos dr. Brigitos Kreivinienės teigimu,  užsiėmimai centre neapsiriboja vien neįgalaus asmens bendravimu su gyvūnu. Norint pasiekti maksimalų poveikį, taikoma kompleksinė terapija. Todėl ji mano, kad Sherbornė metodas puikiai papildys ir praplės jau įprastus užsiėmimus su delfinais, ypač judėjimo negalią turintiems klientams.

„Sherbornė yra giliai relaksuojanti ar aktyvinanti, pasitikėjimo ir kūno kalbos elementų kupina terapija, kuri nepriklausomai nuo sutrikimo, gali būti naudojama visoms amžių grupėms,“ – teigia delfinų terapijos specialistė Brigita Kreivinienė.

Klaipėdoje sekmadienį baigėsi Rotariada – Rotary klubų sporto žaidynės. Renginyje dalyvavę rotariečiai dosniai aukojo delfinų terapijos centrui. Aukciono metu labiausiai varžytasi dėl pasiplaukiojimo su šiais gyvūnais.

Į uostamiestį vykusią keturioliktąją Rotariadą atvyko per tūkstantį Rotary klubų narių ir jų šeimos narių. Pirmą kartą Klaipėdoje vykusiame renginyje lėšos buvo renkamos delfinų terapijos centrui.

Rotariados organizacinio komiteto pirmininkas Arūnas Burkšas pasakojo, kad galutinė suma, kiek renginio metu buvo surinkta lėšų, dar nėra aiški. Galutiniai duomenys bus suvesti trečiadienį. Dabar suskaičiuota, kiek lėšų surinkta aukciono ir loterijos metu.

A.Burkšas pasakojo, kad aukciono metu surinkta per 2,2 tūkst. eurų. Šio renginio metu buvo pardavinėjami žmonių su negalia sukurti darbai, delfinų nutapyti paveikslai, pasiplaukiojimas su šiais gyvūnais. Aukcioną vedė Arūnas Valinskas.

Labiausiai aukcione dalyvavę rotariečiai varžėsi dėl pasiplaukiojimo su delfinais ir jų nutapytų paveikslų. Pastarieji buvo piešiami renginio metu. Paveikslus tapė delfinės Gabija ir Glorija.

Už pasiplaukiojimus su delfinais rotariečiai pasiūlė didžiausią sumą – 600 eurų. Vienas delfinų nutapytas paveikslas buvo parduotas už 290 eurų.

Iš loterijos buvo surinkta apie 2 tūkst. eurų.

Tačiau A.Burkšas pabrėžė, kad ši suma nėra galutinė. Prie paramos delfinų terapijos centrui prisidės ir viešbučiai, kuriuose gyveno rotariečiai, restoranas, kuriame jie valgė.

„Rotariadoje dalyvavo daug svečių iš kitų miestų. Jie apsistojo viešbučiuose. Su pastaraisiais mes sudarėme sutartį, kad jie prisidės prie paramos delfinariumui. Perves tam tikrą procentą lėšų nuo sumos, kurią išleido viešbučiuose apsigyveną Rotary klubo nariai. Tokia pati sutartis pasirašyta ir su maistą tiekusi restoranu. Tad suma dar išaugs“, – tvirtino pirmininkas.

Rotariados metu lėšos delfinariumui buvo dar keliais būdais. Sekmadienį Rotary klubų nariai dalyvavo ekskursijoje po Klaipėdos bažnyčias. 30 proc. nuo jai išleistų pinigų taip pat skirta definariumui.

„Šventė tikrai praėjo puikiai. Džiaugėmės, kad nepasitvirtino orų prognozės. Lietaus sulaukėme tik vakare. Smagu, kad pabuvome kartu, pabendravome ir galėjome prisidėti prie delfinų terapijos centro gyvavimo“, – tvirtino A.Burkšas.

Prieš prasidedant pirmiesiems užsiėmimams Lietuvos jūrų muziejus delfinariumo Delfinų terapijos centre, atsirado nauja galimybė šio centro darbuotojams išmokti naujų metodikų. jos skamba tikrai egzotiškai ir daug žadančiai: Watsu/Tantsu, Šerbornė, Sensorinės integracijos, TEAACH, ir OIVA. Tai birželį prasidėjęs projektas „Delfinų terapijos centro darbuotojų žinių ir įgūdžių ugdymas DOLPHIN“. Projektas finansuojamas iš ERASMUS+ programos lėšų, jam skirtas didžiausias finansavimas Lietuvoje – beveik 27 tūks. eurų.

„Norint tikslingai plėtoti Delfinų terapijos centrą ir užtikrinti teikiamų paslaugų kokybę bei padėti negalią turintiems asmenims ir jų šeimoms, būtina taikyti Pasaulyje pripažintas ir realius terapijos rezultatus duodančias metodikas“ – teigia Delfinų terapijos centro vedėja dr. Brigita Kreivinienė. Projekto metu 5 darbuotojai  mokysis Lietuvoje dar mažai girdėtų, tačiau pasaulyje plačiai taikomų metodikų: Watsu/Tantsu, Šerbornė, Sensorinės integracijos, TEAACH, ir OIVA. Šios metodikos padeda bendrauti be žodžių, gerina psichoemocinę būklę. Moksliniai tyrimai rodo, jog šie metodai ženkliai pagerina žmonių su negalia galimybes integruotis visuomenėje.

Delfinų terapijos centro kineziterapeutas Deividas Žadeikis jau dalyvavo pirmojoje stažuotėje -Ispanijoje, Oviedo mieste vykusiuose Watsu (Water shiatsu) ir Tansu mokymuose.

Pasak Deivido Žadeikio, delfinų terapijos centre kineziterapija neapsiriboja vien darbu salėje, todėl buvo naudinga išmokti Lietuvoje naujos ir mažai taikomos, bet pasaulyje plačiai žinomos naujos metodikos darbui ne tik su negalią turinčiais vaikais, bet ir jų tėvais.

Kineziterapeutas pasakojo, kad Watsu radosi 1980 metais, pradėjus pirmuosius tempimo ir judesių bandymus šiltame vandenyje, o praėjus dešimtims metų išsiplėtojo klinikose, reabilitacijoje ir SPA sanatorijose. Tai giliai relaksuojanti vandens terapija, kuri  susieja lengvus tempimus, orientacinius akupunktūrinius taškus ir Shiatsu masažą, kol plūduriuojama vandenyje. Vandenyje kūnas palengvėja, laisviau juda sąnariai, stuburo slanksteliai, raumenys. Ši metodika taikoma žmonėms, turintiems ortopedinių problemų, neurologinių sutrikimų bei psichologių problemų.

Vaikų ir delfinų draugystė, vadinama delfinų terapija, Lietuvos jūrų muziejuje terapijos veiklą prasidėjo dar  2001 metais. Iki delfinariumo rekonstrukcijos užsiėmimai vykdavo tam nepritaikytame pasirodymų baseine.

Rekonstruojant delfinariumą buvo pastatytas priestatas, kuriame kaip tik dabar kuriasi Delfinų terapijos centras. Planuojama jo veiklą pradėti jau šį birželį. Centras siūlys šviesos, muzikos, dailės, keramikos, roplių, žaidimų terapijas, įrengtos kineziterapijos erdvės bei sensorinių integracijų kambarys. Delfinų terapijos paslaugos bus pradėtos teikti tik nuo rudens.

Delfinų terapijos skyriaus vedėjos dr. Brigitos Kreivinienės teigimu, Lietuvoje delfinų terapija yra pripažinta kaip sveikatinimo programa, kurios metu yra dirbama su vaikais ar suaugusiaisiais, turinčiais įvairaus spektro sutrikimų. Tai gali būti emociniai, bendravimo, judėjimo sutrikimai, įvairios negalios.

– Centras yra pasiruošęs padėti ir žmonėms po sunkių psichologinių traumų (patyčių, prievartavimų ar sunkių skyrybų), - pasakojo vedėja. – Priklausomai nuo sutrikimo yra taikomos individualios terapijos, grupinės – 2-3 žmonėms ir yra programa, skirta  visiškai sveikiems.

Per dešimt terapijos seansų klientas susipažįsta su delfinais, bendrauja su jais žaisdamas įvairius žaidimus, kartu plaukiodamas baseine. Labai svarbu suprasti gyvūno kūno kalbą, su juo elgtis adekvačiai, kad atsirastų tarpusavio tikras bendravimas. Delfinų terapijos specialistas dirba kaip delfinų ir kliento tarpininkas, jis yra savotiškas gyvūnų kalbos vertėjas.

– Pirmiausia užmezgamas akių kontaktas, – pasakojo dr. Brigita Kreivinienė. – Autizmo sutrikimą turintys vaikai pradeda žiūrėti gyvūnui į akis ir tai yra impulsas formuoti dėmesio koncentravimo įprotį. Lankydamasis  pas kitus specialistus, bendraudamas su aplinkiniais, vaikas atsimena užsiėmimų metu išmoktus įpročius. Taip yra palengvinamas jo ir kitų žmonių bendravimas. Po delfinų terapijos  žmogus dar pusę metų jaučia rezultatą.

Nors yra moksliškai nustatytas teigiamas poveikis klientų sveikatai, dr. Brigita Kreivinienė patikina, jog tai nėra gydymas, o tik papildoma pagalba, galimybė patirti tikrai  gerų emocijų.

Naujame centre bus teikiamos įvairios paslaugos ir pramogos visai šeimai.  Čia apsilankiusios šeimos turės galimybę susipažinti su egzotiniais gyvūnais, pasinerti į kūrybinius procesus, skirti laiko vienas kitam, o tėveliai atsipalaiduos relaksacijos erdvėje, kurioje jų laukia masažinis krėslas, karšta kava ir tiesioginė transliacija iš delfinų terapijos.

Delfinų terapijos centras Klaipėdoje bus baigtas statyti tik pavasarį, tačiau norinčiuosius patekti į užsiėmimus Jūrų muziejus jau pradėjo registruoti. Per porą mėnesių jau sulaukta kelių šimtų anketų. Daugiausia iš aplinkinių šalių.

Delfinų pasirodymai rekonstruotame delfinariumo baseine pradėti rengti prieš metus, tačiau prieš rekonstrukcija itin didelio susidomėjo sulaukę delfinų terapijos seansai atnaujinti nebuvo. Tai padaryti planuojama pavasarį, kai tik bus baigtas statyti atskiras delfinų terapijos centras. Anksčiau ligoniukai, daugiausiai sergantys autizmu, dauno sindromu ir cerebriniu paralyžiumi su delfinais bendrauti galėjo tik pagrindiniame pasirodymų baseine, todėl terapinius seansus buvo galima rengti tik žiemą, kai pasirodymų būna mažai.

„Pastačius delfinų terapijos centrą, pradėsime dirbti su vaikais ištisus metus, nes ši dalis bus nepriklausoma nuo delfinų pasirodymų salės ir vaikus galėsime priiminėti kiekvieną dieną, ne po vieną ar du vaikus, bet šiek tiek daugiau, nes baigiami įrengti trys baseina. Juose vienu metu bus galima dirbti su trimis vaikais“, – teigia Jūrų muziejaus Ryšių su visuomene skyriaus vedėja Nika Puteikienė.

Pirmą kartą bendrauti su delfinais galės ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Registruoti visus norinčius Jūrų muziejus pradėjo lapkritį. Sulaukta kelių šimtų anketų.

„Pirmiausia iš Latvijos ir Rusijos. Iš Lietuvos nėra tiek daug, bet yra labai daug iš išeivių lietuvių, t. y. Žmonės, kurie gyvena užsienyje, bet gimė, augo Lietuvoje. Jų susidomėjimas taip pat labai didelis“,– sako Delfinų terapijos poskyrio vedėja Brigita Kreivinienė.

Delfinų terapijos užsiėmimai bus mokami. Už dešimties dienų kursą teks pakloti 800 eurų, tačiau tegiama, kad kitose šalyse jie kainuoja kelis ar net keliasdešimt kartų daugiau nei Klaipėdoje.