Nacionalinė šventė šiandien ir musulmoniškame Irake, čia švenčiama S.Huseino nuvertimo diena, didis įvykis ilgus metus terorą kentusiai tautai.

Tačiau kai kam lig šiol teroras yra dorybė. Štai grupuotė "Kitokia Rusija" niekaip negali susitaikyti su maršalo I.Konevo figūros nukėlimu nuo pjedestalo Čekijos sostinės centre. Daugeliui čekų šis veikėjas tapo sovietinės priespaudos simboliu.

Paties maršalo ten kitaip ir nevadino kaip kruvinuoju, mat jis suvaidino ne paskutinį vaidmenį operacijoje "Viesulas" Vengrijoje ir po keliolikos metų Prahos pavasaryje, malšinant bolševizmu nesusižavėjusius čekus.

Pandemijos laikotarpis kaip tik ypač tinkamas metas suvedinėti sąskaitas, grasinti, bandyti kažkieno kantrybę ar net puldinėti.

Prahiečių sprendimu, I.Konevo vieta – XX a. Čekoslovakijos istorijos muziejuje, o ne sostinės centre.

Nors tai ir nelabai patinka prorusiškam Čekijos prezidentui, o dar labiau – rusų radikalams, kurie ta proga užpuolė Čekijos ambasadą Maskvoje – teritoriją apmėtė dūminėmis granatomis, ant tvoros užkabino plakatą su užrašu "Stop fašizmui", o virtualioje žinutėje pagrasino – "Mūsų tankai bus Prahoje".

Kažkur labai girdėta. Pandemijos laikotarpis kaip tik ypač tinkamas metas suvedinėti sąskaitas, grasinti, bandyti kantrybę ar net puldinėti.

Štai dar vienas kariškas vaizdelis. Karibų jūroje praėjusią savaitę nuskendo Venesuelos karinis laivas, nesėkmingai mėginęs taranuoti kruizinį lainerį, plaukiojusį su portugalų vėliava.

Sakoma, ši ofenzyva – Venesuelos ir Portugalijos diplomatinių ginčų tąsa. Tik Venesuelos kariškiai neįvertino, jog kruizinio lainerio korpusas pritaikytas plaukti per ledus, taigi susidūrimas su juo baigėsi neatitaisoma žala Venesuelos kariniam laivui, kuris nuskendo.

Venesuelos autokratas užpuolimu, žinoma, apkaltino keleivinį lainerį. O kaipgi kitaip? Ir čekai patys kalti dėl ambasados užpuolimo. Nereikėjo jiems judinti Kruvinojo maršalo iš vietos.

Didžiosios savaitės tvarka nuo seno nusistovėjusi ne tik bažnyčioje, bet ir buityje. Senoliai primena, kad šią savaitę ypač negerai bartis, pavydėti.

Svarbiausios šios savaitės dienos - Didysis ketvirtadienis, Didysis penktadienis, tylos šeštadienis ir Velyknaktis. Didįjį tridienį apmąstomi svarbiausi tikėjimo slėpiniai, tikintieji kviečiami atlikti išpažintį, pasninkauja.

„Čystuoju ketvirtadieniu“ vadinamą Didįjį ketvirtadienį buvo tvarkomos sodybos, krečiami kaminai, iš namų išnešama visa, kas nereikalinga.

Atgailos dieną - Didįjį penktadienį stengiamasi nebesiblaškyti bandant nudirbti likusius darbus, nes tai - sielvartingiausia krikščionių kalendoriaus diena, skirta prisiminti Kristaus mirtį ir palaidojimą.

Didįjį šeštadienį net kaime žmonės stengiasi iki pietų baigti sunkesnius darbus. Tradiciškai bent vienas iš šeimos išlydimas į bažnyčią parnešti ugnies, šventinto vandens. Likusieji namie ruošia velykinius valgius, margina kiaušinius, kai kur kabina sūpuokles, tačiau prieš Velykas dar niekas nesisupa.

Kai kuriose Lietuvos vietose likęs paprotys pavakare visiems išsimaudyti šventa ugnimi įkurtoje pirtyje. Tokia pasiruošimo Velykoms buitis. Tačiau įsigilinti į Didžiosios savaitės įvykius taip pat pasiliekama laiko.

Didįjį ketvirtadienį bažnyčiose švenčiamos Paskutinės Vakarienės Mišios. Po skaitinių ir pamokslo vyksta kojų mazgojimo apeiga, primenanti Kristaus priesaką: „Jei tad aš - Viešpats ir mokytojas - numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau“.

Kojų mazgojimas jau IV a. buvo Krikšto apeigų Vakaruose dalis. Vėliau ji pamažu nyko, tačiau buvo išlaikyta vienuolynuose kaip tarnavimo vargšams ir bendruomenei ženklas.

Didysis penktadienis primena Kristaus mirtį, tad visuomet buvo liūdesio ir pasninko diena.

Tylos šeštadienis - Didysis šeštadienis - vidinės dvasinės tylos diena. Kristus nukryžiuotas ir palaidotas. Tačiau tuo pat metu tai ir Marijos diena, kai galime būti drauge su ja toje didžiulėje tyloje, apimti gilaus skausmo, bet drauge jausdami viltį.

Šeštadienio vakarą tikinčiųjų bendruomenės rinksis į Velyknakčio Žiburių liturgiją, tačiau ne bažnyčių viduje, o šventoriuose, prie sukurtų laužų.

Sudėtinga šį kartą Didžioji Velykų savaitė. Kaip danguje, taip ir žemėje. Mėnulio užtemimas šįsyk gal mažiausias blogis, koks begalėjo nutikti, laukiant kasmečio dar nenukryžiuoto Jėzaus prisikėlimo. Žemėje vargų ir nelaimių užderėjo kur kas gausiau nei įprastai.

Ir ženklai, kad laukia kai kas negero, buvo akivaizdūs. Vien jau Volfovičiaus Žirinovskio netikėtas dėmesys vienai iš trijų mūsų valstybės galvų bylojo mistinę klastą ar piktdžiugišką įspėjimą, kad galbūt gresia katastrofa, gal ne pas mus, bet mus tai irgi gali paliesti.

Seimo pirmininkė, pernelyg nesigilinusi į rusiškojo pseudoliberalizmo marazmatiko pamokymus "atverti savo butų ir namų duris ir priimti juos (pabėgėlius ar teroristus?) į savo artimą aplinką", šitos žinutės potekstės nė nemėgino šifruoti. Nesmerkiame.

Akivaizdu, kad ne kiekvienas, net ir tas "vienas iš trijų svarbiausių šalyje", pajėgus skaityti tarp eilučių tai, ką mums nuolat transliuoja pyktį užantyje tebelaikantys kaimynai už tą įžūlumą, kuriuo tarsi domino kaladėlės žemyn pasileido, regis, nemirtinga sovietinė hidra. Ir kalti likome mes, nes sukėlėme, anot dvaro režisieriaus N.Michalkovo, "didžiausią XX a. geopolitinę katastrofą".

Taigi žinutė, kuri kažkaip turėjo materializuotis, netrukus atėjo iš Briuselio, šįkart – 30 aukų. Europos sostinėje – labai nesaugu, Paryžiuje – vis dar nesaugu, Londonui dar neatėjo eilė, o Berlyne laikomasi nuosaikumo.

Čia turbūt galioja posakis, kad čigonai iš savo kaimynų nevagia. Taigi, paradoksalu, bet saugiausia pas mus, Lietuvoje. Kol kas.

Liūdna. Didysis ketvirtadienis – gedulo diena ir čia. Tada, Jėzaus laikais, Paskutinės vakarienės tragizmą ir nenumaldomai artėjančią šiurpią lemtį suvokė bent vienas Asmuo. Dabar netgi to nebeturime. Apmaudu, bet per tuos beveik 2 tūkstančius metų, regis, taip ir neišmokome žvelgti giliau, skaityti tarp eilučių, visa esybe pajusti realų pavojų ir priimti išmintingą sprendimą, kad išliktume.

Popiežius Pranciškus Didįjį ketvirtadienį atliks kojų plovimo ritualą grupei jaunų pabėgėlių, tarp kurių pagal naujus jo įvestus oficialius pakeitimus bus ir moterų.

Vatikanas nepatikslino, ar Didžiojo ketvirtadienio apeigose į šiaurę nuo Romos esančiame Kastelnuovo di Porto pabėgėlių centre dalyvausiantys 12 pabėgėlių visi yra katalikai.

Praėjus vos kelioms savaitėms po išrinkimo popiežiumi, Pranciškus nustebino Bažnyčios konservatorius, nusprendęs aukoti Didžiojo ketvirtadienio mišias Romos priemiestyje esančiame jaunimo kalėjime, kur atliko kojų plovimo ritualą jauniems nusikaltėliams, tarp kurių buvo du musulmonai ir kelios moterys.

Jo pirmtakai per Didįjį ketvirtadienį nuplaudavo kojas kitiems kunigams, primindami Jėzaus nusižeminimo aktą, kai prieš Paskutinę vakarienę nukryžiavimo išvakarėse jis nuplovė kojas savo apaštalams.

Ankstesni popiežiai visuomet rengdavo šią ceremoniją Vatikane arba Laterano Šv.Jono bazilikoje. Tačiau Pranciškus, tęsdamas savo tradiciją, kurią jis pradėjo būdamas Buenos Airių arkivyskupas, rengia ją neturtinguose Romos rajonuose su paprastais žmonėmis.

Didįjį ketvirtadienį Bažnyčia prisimena kaip dieną, kai Jėzus įsteigė kunigystę, pakvietęs apaštalus tęsti jo veiklą, ir Eucharistiją. Ilgą laiką Vatikano tradicijos neleido apeigose dalyvauti moterims, kadangi visi apaštalai buvo vyrai, tad moterys negali siekti kunigystės.

Tačiau sausio mėnesį Pranciškus pakeitė statutą, leisdamas moterims taip pat oficialiai dalyvauti rituale.

Popiežius Pranciškus, sakantis, kad nori tarnauti visuomenės daliai, kuriai labiausiai reikalinga pagalba, vadovavo Didžiojo ketvirtadienio ceremonijai, per kurią jis nuplovė kojas ir jas pabučiavo 12 vyrų ir moterų, laikomų viename Romos kalėjime, į kurį siunčiami vieni iš labiausiai užkietėjusių nusikaltėlių.

Per Paskutinės vakarienės mišias pontifikas prašė tų žmonių melstis, kad jis taip pat būtų apvalytas nuo savo „purvo“.

Jau trečius metus iš eilės Pranciškus nesilaiko tradicijos rengti šią ceremoniją bazilikoje, o eina pas žmones, priklausančius visuomenės pakraščiams, ir įtraukia į ją moteris.

Jo pirmtakai per Didįjį ketvirtadienį nuplaudavo kojas kitiems kunigams, primindami Jėzaus nusižeminimo aktą, kai jis mazgojo kojas savo apaštalams savo mirties išvakarėse.

Ankstesni popiežiai visuomet rengdavo šią ceremoniją Vatikane arba Laterano Šv.Jono bazilikoje. Tačiau Pranciškus, tęsdamas savo tradiciją, kurią jis pradėjo būdamas Buenos Airių arkivyskupas, rengia ją neturtinguose Romos rajonuose su paprastais žmonėmis.

Jis atsiklaupė prieš šešis vyrus ir šešias moteris, nuliejo vandeniu kiekvieno iš jų dešiniąją koją, nušluostė rankšluosčiu ir ją pabučiavo. Viena iš kalinių buvo apsiašarojusi afrikietė, laikanti ant kelių savo sūnelį. Pranciškus taip pat nuplovė ir pabučiavo koją tam vaikui.

Pranciškaus sprendimas įtraukti į šią ceremoniją moteris ir kai kada netgi ne krikščionis (prieš dvejus metus jis nuplovė koją nepilnamečių kalinių grupei, kurioje buvo viena musulmonė), kurstė konservatyvių pažiūrų katalikų nepasitenkinimą.

Per pamaldas Romos pakraštyje esančio Rebibijos kalėjimo koplyčioje popiežius savo homilijoje sakė kaliniams, kad Biblijoje aprašytų įvykių laikais vergai plaudavo kojas savo šeimininkams, todėl šis aktas simbolizuoja tarnystę kitiems ir dvasinį apsivalymą.

„Netgi aš turiu būti apvalytas Viešpaties, – pabrėžė jis. – Dėl to melskitės per šias mišias, kad Viešpats irgi nuplautų mano purvą, kad tapčiau panašesnis į vergą savo tarnystėje žmonėms, kaip darė Jėzus.“

Vienas patarnautojų per tas mišias buvo vyras, nuteistas už kelių žmonių nužudymą, nurodė oficiali Italijos katalikų vyskupų televizija „SAT 2000“.

Didžiojo ketvirtadienio Paskutinės vakarienės ceremonijai buvo atrinkti dvylika iš 2,1 tūkst. kalinių, laikomų Rebibijos kalėjime. Tarp jų buvo Italijos, Nigerijos, Kongo, Ekvadoro ir Brazilijos piliečių.

Melancholija, nostalgija ar šiaip lietuviškas liūdesys ne vieną mūsų apima būtent prieš Didžiąsias metų šventes. Tada staiga pasijuntame nemylimi, nevertinami, apleisti artimųjų ir viso pasaulio. Anot šviesaus atminimo Ričardo Gavelio, ateina laikas, kai apnyksta jausmas, jog esame negailestingai apgaubti Didžiosios Dievo Neteisybės.
Tačiau, ar tikrai?

Dauguma juk turime šeimas, bičiulius, darbus, esame daugiau mažiau sveiki. Tačiau įkyriai neapleidžia mintys, kad laimės trūksta, sėkmę kažkas pavogė, o džiaugsmą sutrypė muilina buitis. Bet visa tai susigrąžinti neįtikėtinai paprasta. Kaip sakė vienas išminčius, tereikia pamatyti, kad yra žmonių, kuriuos slegia kur kas didesnės už mūsų bėdos.

Kadais sėkmingas verslininkas, po ilgus metus trukusių nenumaldomų egzistencinių ieškojimų šiandien tapęs vienuoliu broliu Elijumi, pasakojo, kaip turėjęs viską, viso to neteko savo noru. Pradžioje jausmas buvo klaikus. Neviltis – slegianti. Ir tada jis išgirdo apie moterį, prieš kurios istoriją jo negandos tapo juokingai menkos.

Pusamžė, bet dar sveika ir darbinga moteris vieną dieną savo virtuvėje nudardėjo ant grindų nuo taburetės. Nuotykis banalus, tačiau trauma buvo rimta, lūžo koja. Maža to, įsimetė sepsis. Finalas tragiškas – dėl kraujo užkrato nelaimėlei amputavo abi kojas ir abi rankas. Visiškai bejėgę žmoną apleido vyras. Kažin ar galime jį už tai smerkti, juk nežinome, kaip patys pasielgtume tokioje situacijoje. Šiandien ją globoja svetimi, ji priklauso nuo kitų valios ir nieko negali pakeisti.

Anot brolio Elijaus, štai pavyzdys žmogaus, kuriam išties yra blogai, kuris yra nelaimingas ir vienišas, kurio diena ir naktis nūnai vienoda – gulėjimas, belaukiant ateinančios slaugės. Net knygos į rankas ji paimti negali. Lieka tik televizorius, bet jis – negyvėlis jau daugelį metų, kiekgi į jį galima spoksoti?

Šios likimo nuskriaustos moters neviltis pagrįsta. Bet ar bent vieno mūsų padėtis tokia, kaip jos? Tikrai ne, bent jau daugelio. Tad, ar turime teisę virkauti? Turbūt, taip, nes savos bėdos – kebliausios, nelaimės – didžiausios, o liūdesys – sunkiausias. Vis dėlto prisiminkime pasaulio nelaiminguosius, bent Didįjį ketvirtadienį, ir liaukimės verkti dėl savo lemties.