Vienas geriausiai šiuos skirtumus išryškinančių lakmuso popierėlių – spauda. Autoritarinių ar totalitarinių režimų valstybėse žiniasklaidos priemonės yra griežtai kontroliuojamos valdančiųjų ir tiesiogiai prisideda prie sterilios, politikos su politika nepainiojančios aplinkos kūrimo.
Režimui valdant, net šuo nedrįsta tyliai pagadinti oro. Tuo siekiama dviejų dalykų – valdančiųjų galios įtvirtinimo ir stabilumo, taip pat darnumo bei užtikrinto iliuzijos kūrimo (šitų dalykų labiausiai trokšta režimo šalininkai bei dalis neutralių gyventojų).
Demokratinėse valstybėse viskas kiek kitaip. Teoriškai ir praktiškai žurnalistai bei kiti visuomenės informuotojai atlieka arbitro funkcijas. "Ėsdami ir kankindami" valdžios vyrus ir moteris (ypač jeigu jie to nusipelnė), žurnalistai užtikrina, kad politikai pernelyg neapsvaigtų nuo įgautos galios. Tai itin ryšku, pažvelgus į pastarųjų dienų įvykius JAV, kurių metu kultūrinis gyvenimas buvo maloniai sukrėstas pasirodžiusios naujos dokumentinės Roberto "Bobo" Upshurto Woodwardo (1943) knygos "Baimė: Trumpas Baltuosiuose rūmuose" ("Fear: Trump in the White House").
Be abejonės, kaip ir šių metų pradžioje pasirodęs Michaelo Wolffo (1953) veikalas "Ugnis ir iniršis: D.Trumpo Baltuosiuose rūmuose" ("Fire and Fury: Inside the Trump White House"), B.Woodwardo naujasis "vaikas" piešia neigiamą dabartinio JAV prezidento portretą. Abu veikalai tapo šiuolaikinio Kaligulos, Komodo ir Nerono, sėdinčio prie Jungtinių Valstijų vairo, paveikslą.
T.y. pamišusio, ekscentriško ir žiauraus politiko, kurį supa protingi sveiki ir apsimestinai nuolankūs patarėjai, lyg psichiatrijos ligoninės sanitarai besistengiantys užbėgti savo auklėtiniui už akių ir jį nuraminti, kol anas neprivirė košės. Abiejose knygose pateikiami tikri ar tariami, skandalingi Donaldo Trumpo (1946) pasisakymai ir elgesys, dar skandalingesnis visų Baltųjų rūmų darbuotojų (nepriklausomai nuo rango) požiūris į viršininką bei įvairūs keisti jų veiksmai (pvz., svarbių dokumentų slėpimas), siekiant apsaugoti pasaulį nuo impulsyvių D.Trumpo sprendimų.
Visi abiejose knygose kalbinti asmenys aprašytus poelgius ir pasisakymus viešai neigia, tačiau abu žurnalistai tvirtina turintys įrodymų savo darbuose aprašomiems procesams pagrįsti. B.Woodwardas teigia, jog vienas toks svarbias pareigas Baltuosiuose rūmuose užimantis neigiantysis po knygos pasirodymo jam paskambino ir pasakė: "Visi žino, kad tai, ką jūs parašėte – tiesa, viskas tūkstančiu procentų teisinga."
Beje, ir pats knygos autorius B.Woodwardas yra tikra JAV žiniasklaidos legenda. Vos pradėjęs darbą laikraštyje "The Washington Post", jis gavo likimo dovaną tiesiai į rankas – 1972 m. birželio 17 d. naktį policija sulaikė įtariamuosius, įsibrovusius į JAV Demokratų partijos būstinę Watergate‘o viešbutyje. Įtariamieji, kaip teigiama, ruošėsi įmontuoti pasiklausymo įrangą. Būtent "The Washington Post" vieni pirmųjų pranešė šią žinią, tokiu būdu apkartindami Richardo Nixono (1913–1994) prezidentavimą.
B.Woodwardo ir Carlo Bernsteino (1944) parašytas straipsnių ciklas virto viena garsiausių tiriamosios žurnalistikos triumfo istorijų. Svarbiausias jų šaltinis, lėmęs tyrimo sėkmę, buvo Williamas Markas Feltas Vyresnysis (1913–2008), tuo metu antras aukščiausias pareigas FTB ėjęs asmuo, pramintas dviprasmišku, nešvankias aliuzijas keliančiu slapyvardžiu Gili Gerklė (Deep Throat).
Jau 1972-ųjų birželio 20 d. Gilios Gerklės dėka į "The Washington Post" pateko informacija, jog vieno sulaikytųjų adresų knygelėje buvo įrašyta buvusio CŽV pareigūno, R.Nixono aplinkos žmogaus, Everette‘o Howardo Hunto Jaunesniojo (1918–2007) pavardė bei jo vardu pasirašytų čekių.
W.M.Feltas pats informuodavo B.Woodwardą, kada norėsiąs susitikti ir nurodydavo laiką, o svarbi informacija būdavo perduodama požeminiame garaže, kuris priskiriamas vienam Vašingtono miesto tiltų. Vėliau W.M.Feltas perdavė žinią žurnalistams, jog FTB labai norėtų sužinoti jų informatoriaus tapatybę, mat laikraščio tyrimas "užkabino" žymiai didesnį nusikaltimą, nei manyta iš pradžių.
Kaip jau galima spėti, šis tyrimas lėmė daugelio R.Nixono aplinkos žmonių atleidimą iš darbo Baltuosiuose rūmuose bei apkaltas, o patį prezidentą privertė atsistatydinti. Vėliau žurnalistai savo tyrimą sudėjo į knygą "Visi prezidento žmonės" ("All the Prezident‘s Men", 1974). Šis pavadinimas yra aliuzija į rašytojo Roberto Penn Warreno (1905–1989) romaną "Visi karaliaus žmonės" ("All the King‘s Men", 1946), analizuojantį korupcijos ir politikos temas. B.Woodwardo ir C.Bernsteino knyga 1976 m. tapo keturis "Oskarus" laimėjusiu filmu (rež. Alanas J.Pakula).
Ką tik iltis išleidusius žurnalistikos vilkus vaidino tikros to meto ekrano žvaigždės – Dustinas Hoffmanas (1937) ir Robertas Redfordas (1936). Pernai pasirodė filmas, skirtas ir jų informatoriui, tiesa, nepateisinęs lūkesčių (Gilią Gerklę vaidino Liamas Neesonas (1952). Iš viso B.Woodwardui priskiriama 19 knygų (daugiausia – politikos temomis), iš kurių didžioji dalis tapo bestseleriais, bet sulaukė kritikos.
Viena labiausiai kritikuotųjų – "Šydas: Slaptieji CŽV karai" ("Veil: The Secret Wars of the CIA", 1987), pasakojanti apie Ronaldo Reagano (1911–2004) prezidentavimo metu CŽV direktoriaus pareigas ėjusį Williamą J.Casey (1913–1987). Knygoje teigiama, kad prezidentas suteikė W.J.Casey visišką veiksmų laisvę, o tai lėmė jo virsmą vienu galingiausių CŽV direktorių.
Knyga daugiausia buvo kritikuota dėl interviu su pagrindiniu herojumi. B.Woodwardas teigia ėmęs 4 minučių interviu iš mirties patale gulinčio respondento, kuris esą tesugebėjo ištarti vos 19 žodžių. Nors jo našlė tvirtino, kad šio interviu apskritai nebuvo, bet pats R.Reaganas pripažino, jog kai kurie epizodai knygoje – tiesa. Tačiau patį darbą JAV prezidentas pavadino šlykščiu niekalu apie žmogų, kuris aprašomuoju metu nesugebėjo pratarti nė žodžio.
