Po COVID-19 sukeltos priverstinės pertraukos sugrįžtančio festivalio programai šiais metais pasiūlyta daug temų. Pasak organizatorių, sulaukta ne tik daug pasiūlymų, susijusių su aktualijomis, įvykiais Ukrainoje ir pandemija, tačiau nepamiršti ir kiti klausimai, tokie kaip žmogaus teisės, mokslas, sveikata, ekonomika.

„Festivalio „Būtent!“ sėkmė priklauso nuo visų jame dalyvaujančių įsitraukimo. Todėl džiaugiamės, kad ir po pandemijos aktyvūs ir visuomeniški piliečiai, įstaigos ir organizacijos ne tik išreiškia norą tapti renginio žiūrovais ir klausytis įtraukiančių diskusijų, bet ir patys siūlo originalias bei visai visuomenei svarbias temas, kurių ignoruoti negalime. Šiemet jų spektras itin platus: nuo svarstymų apie universitetų ateitį ir civilinę sąjungą iki pokalbių apie Ukrainos vaidmenį NATO ir Lietuvos padėtį tarptautinėje arenoje. Apie šiuos bei daugelį kitų klausimų su verslo, mokslo, meno, kultūros, nevyriausybinių organizacijų bendruomene šį rugsėjį ir diskutuosime Birštone“, – pasakoja atviro ir nemokamo diskusijų festivalio vienas organizatorių Arnas Marcinkus.

Tarp festivalio programai atrinktų temų – Krašto apsaugos ministerijos, Lietuvos raudonojo kryžiaus, Rytų Europos studijų centro, Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT), „Transparency International“ Lietuvos skyriaus ir kitų organizacijų pasiūlytos diskusijos.

Šį rugsėjį renginio svečių lauks tokios diskusijos, kaip šalies pasirengimą ekstremalioms situacijoms apžvelgsianti „Karas Ukrainoje: kokias pamokas išmoko Lietuva?“, taip pat apie prieglobsčio prašančių žmonių likimą kalbėsianti „Kaip mums pavyko atkurti savo gyvenimus čia? Pabėgėliai, kurie liko Lietuvoje“. Festivalyje daug dėmesio bus skiriama ir jaunimui bei pilietiškumui, todėl tarp atrinktų temų ir tokios kaip „Kas besikeičiančiame pasaulyje gali ir turi paruošti žmogų gyvenimui?“ bei „Piliečių ir valdžios sprendimai: apie mus be mūsų?“.

Kaip rašoma pranešime, renginio dalyviai taip pat turės galimybę išgirsti įžvalgų apie emocinę sveikatą darbe, verslo plėtrą, kovą su korupcija, kultūros sklaidą ir įsitraukti į beveik 100 kitų diskusijų.

Pirmąjį rugsėjo savaitgalį Birštone svečius pasitiks ir festivalio erdvės, kuriose lauks įvairios edukacinės, pažintinės veiklos, visuomenei aktualių ir naudingų inciatyvų pristatymai bei kiti interaktyvūs užsiėmimai. Festivalio iniciatoriai lankytojams šiemet žada turiningą programą, daugybę valandų prasmingų diskusijų ir nuoširdžių pokalbių, kuriuose dalyvaus skirtingų požiūrių, ideologijų, sektorių atstovai, o aktyviai įsitraukti galės ir žiūrovai.

Atsakymų ieškota diskusijų festivalyje "Būtent" Birštone medijų edukacijos ir tyrimų centro "Meno avilys" bendraįkūrėjos Gintės Žulytės moderuotoje diskusijoje.

Joje savo mintimis pasidalijo psichologė Aliona Šalaj, kino prodiuserė, kino gamybos studijos "Just a moment" vadovė ir Lietuvos kino akademijos narė Dagnė Vildžiūnaitė, grafinio dizaino mokytojas Donatas Kriukas ir Valdorfo mokyklos informacinių technologijų mokytojas Tomas Šiaulys.

Sąvokos pinklėse

Anot D.Kriuko, medijų sąvoka vis dar yra painiojama. "Gimnazijoje diegiame privalomą visiems mokiniams dalyką "Medijos ir visuomenė". Mokiniai 11–12 klasėse renkasi individualius planus: kalbų, menų, socialinių mokslų ir panašiai. Kryptingai pateikiame ir medijų studijas. Vyresnieji mokiniai mokosi socialinių medijų, medijų ir inovacijų, audiovizualinių medijų. Priimdami iššūkį kaip medijų gimnazija, nebrukame mokytojams privalomo medijų taikymo. Tiesiog norime užkrėsti savo pavyzdžiu. Turime atskirą dalyką, bet yra keletas pavyzdžių, kada buvo atliekami cheminiai eksperimentai, o lygiagrečiai kuriami pristatomieji jų filmukai", – medijų integravimo į ugdymo procesą pavyzdžius vardijo pedagogas.

Jo atstovaujamoje Valdorfo mokykloje informacinių technologijų pamokos dėstomos tik nuo septintos, o kai kuriose įstaigose – nuo devintos klasės, o mokiniai iki pamokų pabaigos privalo atiduoti savo mobiliuosius telefonus. Mokinių tėvai turi pasižadėti riboti vaikų naudojimąsi mobiliaisiais telefonais ir namuose.

Dažniausiai norime, kad vaikas mokėtų kuo daugiau kalbų. Taip pat turėtume vertinti ir medijas – juk kai kuriems vaikams lengviau save išreikšti vaizdų kalba.

"Valdorfo pedagogika labai didelį dėmesį skiria kognityviniam vystymuisi ir tam, kas svarbu mokiniams tam tikrais amžiaus tarpsniais. Jaunesniems vaikams kompiuteriu naudotis nėra svarbiausia. Daug svarbiau – judėjimas, sąlytis su tikru pasauliu, motorika, kalba, bendravimas, socialiniai įgūdžiai. Antra, medijų ugdymas suvokiamas nuosekliai. Darome prielaidą, kad mokinys iš principo negali suvokti skaitmeninės medijos, kol jis nesupranta tiesioginės analoginės medijos", – aiškino T.Šiaulys.

Pavyzdžiui, nuo pirmos klasės susipažįstama su garso medija – mokomasi groti muzikos instrumentu, įgūdžiai tolydžio gilinami. Tokiu būdu, įvaldydami garso mediją, vaikai ugdo gebėjimą suprasti klasikinę muziką.

"Arba piešimas. Vaikai nuo darželio mokosi apie spalvas, jų kompoziciją, perspektyvą, vis sudėtingesnius dalykus. Sakykim, galime duoti vaizdo užduotį pradinukams – tai nesudėtinga, pasiimi telefoną ir filmuoji. Bet ar jie iš tikrųjų supras, ką daro, jeigu net piešti nelabai moka? Negali net sukomponuoti detalių", – edukavimo nuoseklumą akcentavo mokytojas ir pabrėžė, kad Valdorfo pedagogikoje internetą siūloma pristatyti ir analizuoti tik paskutinėse klasėse: tai esanti sudėtinga medija. "Kaip teisingai atlikti paiešką internete? Kokių įgūdžių reikia, jeigu nori kažką surasti? Skaityti ir rašyti. Gali surinkti tekstą, bet negali surasti norimos informacijos, jeigu nemoki skaityti ir rašyti", – sakė T.Šiaulys.

Poveikis mažiausiems

Ar iš tikrųjų verta iki tam tikro amžiaus vaikus riboti nuo ekranų? Psichologės A.Šalaj teigimu, įvairių tyrimų rezultatai nėra vienareikšmiai.

Psichologė A.Šalaj / E. Sidaravičiūtės-Jodonės nuotr.

"Bazinės tendencijos yra tokios: iki dvejų metų vaikams nerekomenduojama leisti nė kiek laiko prie ekrano, ikimokyklinukams tą laiką riboti nuo pusvalandžio iki valandos, o vėliau, mokyklinio amžiaus, – jau tėvų ir vaikų susitarimo reikalas, bet paprastai rekomenduojama ugdyti vaikų sąmoningumą. Ta prasme, kad tėvai žinotų, ką vaikai ten veikia", – sakė ji.

Keturis vaikus auginanti psichologė pateikė asmeninį pavyzdį. "Namuose visiškai atsisakėme filmukų. Kaskart kildavo skandalas "ne tą pažiūrėjom, ne tiek pažiūrėjom", buvo labai sunku nustatyti ribas. Supratau, kaina, kurią už tai moku, neverta malonumo, kurį jie patiria. Be to, ir vaikai suirzdavo, net supykdavo. Žodžiu, nusprendėme namuose nieko nežiūrėti, tačiau su malonumu einame į kino teatrus", – patirtimi dalijosi A.Šalaj.

Tiesa, išlaviruoti tarp leidimų ir draudimų su vyresnio amžiaus vaikais gali būti ne taip paprasta. "Vyriausiam – 14 metų, jis lanko, sakykime, prestižinę Vilniaus mokyklą. Kalbant apie išmaniuosius įrenginius, požiūris, labiau neigiamas, su apribojimais, kiek laiko naudotis ir kada. Išbandėme įvairiausius variantus, daug kalbėjomės, kartais tekdavo ir konfiskuoti telefoną. Iki šiol neturiu vienintelio recepto, kaip geriau daryti", – pripažino specialistė.

Vilniaus universiteto mokslininkai atliko tyrimą su ikimokyklinio amžiaus vaikais, kaip ekranų naudojimas veikia vaikų emocinę ar fizinę raidą ir panašiai. Buvo nustatyta, kuo mažesnis vaikas, tuo labiau jį veikia: sulėtėja fizinė ir kognityvinė raidos, pažintiniai gebėjimai ir ypač emocinė savireguliacija. Pavyzdžiui, internete arba kitose medijose vaikai žiūri filmukus ir įpranta greitai gauti pasitenkinimą, o realiame gyvenime to nėra ir jiems sudėtinga susivokti.

A.Šalaj prisiminė britų tyrinėtojos Cary Bazalgette's longitudinį tyrimą: ji stebėjo dvimečius dvynius kelerius metus natūralioje aplinkoje ir tyrinėjo jų filmukų žiūrėjimo patirtis.

"Jos išvados, tiesą sakant, šiek tiek kitokios negu daugumos panašių psichologijos tyrimų. Pastebėta, kad net tokio amžiaus vaikai labai daug ko išmoko. Kaip ji sakė, "jie tarsi išmoko naują kalbą" – kino kalbą. Išmoko sekti naratyvus, suprasti, kas yra alternatyvi tikrovė, pagerėjo jų vaizduotė. Ji netgi pastebėjo, kad vaikai paprastai rinkosi filmukus, keliančius, skambiai kalbant, hermeneutinių iššūkių – kuriuose jie kažką suprato, bet ne iki galo. Turbūt visi žinome, kad vaikai, jei jiems kažkas patinka, žiūri ir žiūri, kol įžvelgia vis naujas prasmes. Tokie rezultatai tarsi rodo, kad ekranas daro teigiamą įtaką ir skatina intensyvų mokymosi procesą", – pastebėjo psichologė.

Patogi priemonė

Iš dalies ekranai atveria ir padeda tyrinėti pasaulį. Ar mokiniai, augantys aplinkoje, kur kontroliuojami santykiai su medijomis, nesijaučia izoliuoti nuo bendraamžių, nuo pasaulio?

T.Šiaulys akcentavo pačių jaunuolių pasirinkimus. Mokykloje, kur jis dirba, pertraukų metu telefonais naudojasi viduriniosios ir vyresniosios pakopos mokiniai. Jaunuoliai tarpusavyje sprendžia, ar gerai turėti klasės grupę mesendžeryje, jeigu vienas jų neturi šios programos. Arba, pvz., vyresni mokiniai patys nusprendžia nenaudoti feisbuko. "Taip nusprendę, jie susiduria su socialiniu spaudimu – kaip ir bet kuris mūsų, tuo pačiu įgyja ir tam tikrų įgūdžių. Mūsų mokiniai išeina į tą patį pasaulį – ruošiame juos technologijų ir medijų apsuptai visuomenei. Tik renkamės kiek kitokį kelią", – sakė jis.

Sąmoningai vartojamos medijos išugdo kitokį požiūrį – jos imamos laikyti instrumentu, o ne tikslu. D.Kriukas pateikė pavyzdį – viešo kalbėjimo baimę jautusią dešimtokę. Kai baigiantis mokslo metams savo rengtą projektinį darbą mergaitė turėjo pristatyti prieš klasę, ji tai padarė pasitelkdama medijas: filmuku apie M.K.Čiurlionio laiškus, kurį sukūrė su savo tėvais.

"Dar norėčiau patikslinti, kad nemokome, kas yra fotošopas, kas yra filmas ir panašiai. Analizuojame tokias temas kaip propaganda, virtualioji realybė, duomenų apsauga ir kitą aktualų turinį. Klausimo – naudoti ar nenaudoti – net nesvarstome", – akcentavo D.Kriukas.

"Dažniausiai norime, kad vaikas mokėtų kuo daugiau kalbų. Taip pat turėtume vertinti ir medijas – juk kai kuriems vaikams lengviau save išreikšti vaizdų kalba", – pastebėjo A.Šalaj.

Savo teiginį psichologė iliustravo asmeniniu pavyzdžiu: su paaugliu sūnumi – gana tipišku uždaru paaugliu – kartais ji diskutuoja feisbuko žinutėmis: jam tokia medija atrodo priimtinesnė, per ją specialistė sužinojusi jai svarbių dalykų, kurių niekaip kitaip, sako, nebūtų sužinojusi.

"Mūsų diskusija vadinasi "Mes ekranus ar jie mus?", o mes jau seniai turėtume kalbėti apie tai, kokios tos medijos turėtų būti, kada, su kuo ir panašiai. Šioje temoje yra žymiai daugiau niuansų", – sakė ji.

Priežasčių ieškoma kitur

D.Vildžiūnaitei viena pagrindinių priežasčių, kodėl vaikai panyra į medijas ir apskritai liaujasi bendravę su artimaisiais, – dėmesio trūkumas.

"Neabejoju, kad tai alternatyvaus pasaulio, kažkokio greitesnio džiaugsmo ar paprastesnio kontakto paieškos. Medijas galima būtų taip ir naudoti. Jeigu tavo vaikas paniręs "kitame pasaulyje" valandą, dvi ir niekaip nepavyksta grąžinti jo atgal, sėdi šalia ir sakai: "O ką gi tu čia žiūri?" Visą laiką taip darau ir jau žinau visus žaidimus, turiu savo nuomonę", – samprotavo kino prodiuserė.

Dangė Vildžiūnaitė, Tomas Šiaulys, Donatas Kriukas / E. Sidaravičiūtės-Jodonės nuotr.

"Mano dukra penktoje klasėje kūrė filmukus ir buvau pakviesta į komisiją. Peržiūrėjau gal penkias valandas visų klasių kūrybos. Turbūt 95 proc. vaikų kūrė filmukus apie savo santykius, vaidino tam tikras situacijas, stebėjo vieni kitus. Mano manymu, tai didžiulė terapinė ir prevencinė priemonė. Kartais tai yra geriausias būdas papasakoti, kas tau skauda ar rūpi ir tokiu būdu atkreipti dėmesį. Kodėl vaikas renkasi būtent tokias temas – nuo to galima pradėti diskusiją ir vėliu pasiūlyti alternatyvų", – įsitikinusi D.Vildžiūnaitė.

Ji akcentavo sąmoningo medijų vartojimo ugdymą. "Dukra turi telefoną, kadangi pati keliauja po miestą, jai tai būtinas instrumentas. Bet, tarkim, telefone nėra interneto, o namuose jis prieinamas laisvai. Nesėdžiu ir nestebiu, ką ji žiūri, bet nuolat atvirai kalbame, kiek laiko žiūrėti, kokį tai daro poveikį. Ji renkasi kanalus, kurių aš nežinau, juose vaikai kalba apie savo išgyvenimus ir dukra apie tai pasakoja. Mano pasirinkimas yra atvirumas. Tai, kad žmogus nebijo pasakoti, ką žiūri, man yra daug svarbiau, negu tai, ką jis žiūri", – sakė kino prodiuserė.

Dėmesio inžinerijos spąstai

Dažnai sakoma, kad technologijos atliepė fundamentalų žmogaus poreikį bendrauti, su jomis lengviau palaikyti ryšius, tačiau riba, kai jos tampa blogiu, labai subtili. Anot T.Šiaulio, reikėtų kalbėti apie korporacijas, vadinamuosius dėmesio inžinierius: šimtai profesionalų labai gerai žino, ką norime išgirsti, kokias naujienas pateikti, kad žmonės užkibtų. "Jų tikslas – dėmesys, o dėmesys yra prekė. Šiam tikslui ir išnaudojamas tas pirminis poreikis bendrauti", – tendenciją aiškino ekspertas.

Tie patys filmukai yra mūsų kultūros paveldo ir kasdienybės dalis. Kodėl vaikai neturėtų su tuo susipažinti?

Audiovizalinės medijos, judantys vaizdai ir apskritai skaitmeninės medijos – ar galima sakyti, kad tai yra ar bus viena mūsų kalbų?

Anot A.Šalaj, ši tema per daug dramatizuojama. "Dažnai per daug suabsoliutinama naudos-žalos prizmė, per kurią dažniausiai žiūrim, yra ne visai teisinga, nes esama ir kitų. Pvz., sociokultūrinė, juk tie patys filmukai yra mūsų kultūros paveldo ir kasdienybės dalis. Kodėl vaikai neturėtų su tuo susipažinti? Yra labai daug skirtingų perspektyvų ir visada kviečiu pabandyti pažvelgti iš skirtingų pusių", – akcentavo psichologė.

Anot D.Vildžiūnaitės, baimės ir dramos kyla, nes patys mažai žinome, todėl lengviausias kelias – drausti. Vis dėlto derėtų pasistengti išmokti medijų kalbą ir naudoti ją padedant vaikui augti, bendrauti, kurti.

T.Šiaulys kviečia susitaikyti, kad gyvensime medijų pasaulyje. "Visa drama dabar turbūt yra ta, kad negalime visko įvertinti, kol nesame ateityje. Gal tiesiog reikėtų atsargiai imtis, o ne visa galva pulti į kiekvieną pasitaikiusią naujovę, ir bandyti įvertinti, kokios gali būti viso to pasekmės santykiams, bendravimui ir edukacijai. Visos medijos turi ir blogų, ir gerų pusių, tiesiog reikia atsirinkti", – akcentavo pedagogas.