Estetika kaip anestetikas

A. Rappas (gim. 1968 m.) ne tik rašo pjeses, noveles ir romanus, bet ir yra žinomas kaip muzikantas, aktorius ir kino režisierius, režisavęs ne vieną filmą, pastatytą pagal savo paties tekstus. 2001 m. gegužės mėnesį Niujorko teatro studijoje įvykusi "Noktiurno" premjera (režisierius Marcusas Sternas) publiką paveikė savo įtaigumu ir estetine kalba. Tuomet vienoje spektaklio recenzijų (teksto autorius Charlesas Isherwoodas) buvo rašoma, kad viso monospektaklio metu pagrindinį vaidmenį kūręs aktorius (Dallasas Robertsas) neleido išsiveržti sielvarto ugnikalniui, statydamas jo viršūnėje didžiules žodžių pilis. Taip pat akcentuojama, kad spektaklyje tyrinėjamas ryšys tarp estetikos ir anestezijos, kaip per meną patiriamos patirties apdorojimas gali mus sutaikyti su jos skausmu.

Panašūs potyriai aplanko ir po lietuviškos šios pjesės sceninės versijos. Esminis skirtumas – Niujorke spektaklio premjera įvyko teatro scenoje, o Kaune ši unikali istorija atgijo knygų supamoje viešoje erdvėje, taip pjesei suteikdama, ko gero, net ir patiems kūrėjams netikėtų akcentų. 32 metų veikėją įkūnijantis beveik tokio pat amžiaus jau kituose spektakliuose savo charizmatiškumą įrodęs aktorius D. Stončius žiūrovams pasakoja savo personažo tragišką gyvenimo istoriją, kuri išties yra verta knygos. Būtent romano pavadinimu "Noktiurnas" pristatymo formą spektaklis ir įgyja.

Ima atrodyti, kad kiekvienas sėdintis žiūrovas virsta tarsi atskira knyga, individualiu "Noktiurnu", su savosios sielos naktiniais šešėliais.

"Prieš penkiolika metų aš nužudžiau savo sesę", – spektaklio pradžioje žiūrovams į akis teškia D. Stončiaus personažas, paspausdamas naktinio sielos režimo mygtuką. Tuomet šis tankus ir sunkus teiginys ima skaidytis, dalytis į smulkesnes ir smulkesnes aplinkybes. Greitai supranti, kad tai jau nebe knygos pristatymas, o prieš akis atgijusi pati knyga, vedanti darganotu ir klampiu širdgėlos keliu. Vis dėlto pasiklysti jame maža tikimybė, tereikia sekti šios istorijos pasakotojo priekyje nešamą rūke tai išnyrantį, tai paskęstantį žibintą.

Stambiu planu

D. Stončiaus kuriamas veikėjas tarytum tampa mediumu. Tarp to, kas yra neregima ir materialu, tarp to, kas yra iš tiesų ir galbūt realu, tarp to, kas yra tik laikina akimirka ir kas dvelkia amžinybe. Po nepakeliamai skaudaus įvykio, kai atsitiktinėje autoavarijoje mirtinai partrenkia mylimą mažą sesutę, jis palieka savo šeimą, nesulaukęs tėvų atleidimo, taip pat negalėdamas atleisti ir pats sau. Paprastas, šiuolaikiškas jaunas vyras, viduje stipriai kenčiantis, bet neleidžiantis skausmui pasireikšti išoriškai. Aktorius nesusprogdina isterijos ir savidestrukcijos bombos. Jauti, kaip ji visą laiką tiksi jo kišenėje, bet kurią akimirką galėdama visą istoriją paversti tik mažyčių šiukšlelių krūva. D. Stončiaus herojus eina sunkiausiu keliu – jis gyvena toliau, žaizdą gydydamas žodžiais, literatūra, menu apskritai.

Knygyne ar bibliotekoje, supant gausybei kitų naujų ir senų knygų, girdint miesto gaudesį, įdomu tyrinėti meno terapijos poveikį, kokiu stipriu anestetiku jis gali būti. Kai ateini į knygyną ar biblioteką, įprastai vartai knygas, nusiperki kurią ar pasiskolini. O štai dabar vieną tamsų vakarą prietemoje visai netikėtai čia prisėdi ir stebi, kaip viena iš knygų materializuojasi. Tarp pasakojamos amerikietiškos istorijos ir lokalios Kauno miesto dvasios mezgasi artimas ryšys. Regis, vienu metu veikėjo akimis žvalgaisi po jo Niujorke iš knygų sukonstruotą skurdžios gyvenamosios vietos interjerą, jam įsidarbinus knygyne, minti jų skleidžiama energetika, tarsi net jas užuodi, pirštais lieti jų išdriskusius viršelius, vėliau keliauji kartu pas mirštantį tėvą, kartu bandai jam atleisti už tai, kad jis tąsyk neatleido... Ir tuomet staiga sugrįžti į čia ir dabar momentą, leidžiantį atsiriboti ir pažvelgti į patirtą skausmą kitaip.

Skauda jau nebe taip stipriai, kai sielvartas įgyja globalesnę egzistencinę prasmę. Ima atrodyti, kad kiekvienas sėdintis žiūrovas virsta tarsi atskira knyga, individualiu "Noktiurnu", su savosios sielos naktiniais šešėliais. Spektaklis leidžia tuo pat metu išgyventi ir A.Rappo sukurto personažo patirtį, ir savo paties, tarp jų atrandant neįtikimai daug bendro. Poveikis dar efektyvesnis žinant tai, kad pačioje pjesėje knibžda nemažai autobiografinių detalių.

Režisierius G.Padegimas šiuo spektakliu tęsia pamėgtos tarpžmogiškojo ryšio temos tyrimus. Pastaruosiuose savo darbuose kūrėjas per pavienių šeimų, tam tikros bendruomenės kasdienybės portretus ieško gilesniuose problemų sluoksniuose slypinčių požeminių mus visus suvienijančių upių. Šįsyk jis pasirenka stambų planą ir per vieno žmogaus gyvenimo išpažintį pakviečia įmerkti kojas į čia pat tekančios bendražmogiškumo upės vandenis, įrodydamas, kad ši versmė turi antgamtinių galių ir gali pagydyti dvasines žaizdas.

Tarp "būti" ir "vaidinti"

Paradoksalu, tačiau dar vienu spektaklio pranašumų tampa tai, kad teatrališkumas jame menkai juntamas. Ši gana literatūriška ir poetiška vertėjo Aivaro Mockaus skrupulingai į lietuvių kalbą išversta pjesė reikalauja didelio aktorinio meistriškumo. Aktorius D.Stončius debiutuoja monospektaklio žanre, tačiau tai daro gana sėkmingai. Tikras iššūkis yra vienam išlaikyti žiūrovų dėmesį porą valandų daugiausia vien tik kalbant. Tačiau aktoriaus klausytis nepabosta. Jis žodžiais piešia įvairias savojo veikėjo gyvenimo, kartu ir spektaklio veiksmo, erdves. Tereikia tik įdėmiai klausytis, ir vaizdiniai patys iškyla prieš akis. Taip ir lieka neįminta mįsle tai, kiek jis vaidina ir kiek būna savimi. Jo kuriamas veikėjas-atsiskyrėlis – itin žmogiškas, natūralus, subtilus, nepasiduodantis kraštutinumams, atviras ir kartu dovydiškas. Režisierius, aktorius ir scenografė Birutė Ukrinaitė nežaidžia teatro įprasta prasme. Veikiau jie mezga gyvą dialogą su tikrove, joje ieškodami teatrališkumo pėdsakų.

Spektaklio pabaigoje, ko visai nesitiki, pasirodo ir dar vienas aktorius – Albinas Budnikas, suvaidinantis mirties patale gulintį pagrindinio personažo tėvą. Dviejų veikėjų įtampos pripildytas pokalbis tampa taikliu visą pasakojimą apibendrinančiu akcentu, žiūrovams dovanojančiu akimis nematomą, bet neįkainojamą dovaną – iš atgailos, atleidimo ir atjautos išlietą raktą, tinkamiausią atrakinti durims, vedančioms į kambarį, kuriame mūsų laukia atsakymai į daugelį egzistencinių klausimų.

"Noktiurnas" – G.Padegimo kovos meninėmis priemonėmis prieš susvetimėjimą, nesusikalbėjimą, egoizmą, abejingumą šalia esančiam tęsinys. Kūrėjui itin svarbu, kad teatras ne tik stimuliuotų estetinę pajautą, kultūrinę savimonę, bet ir stipriai veiktų žiūrovo (pa)sąmonę, kad išėjęs iš teatro jis būtų pasikeitęs, savo vidines problemas išsprendęs čia ir dabar. Tenka pripažinti, kad ne visuose spektakliuose šis tikslas pasiekiamas sėkmingai. Šį kartą kartu su šiuolaikiškumo dvasios spektakliui stipriai suteikiančiu aktoriu D.Stončiumi, nestandartine vaidybos aikštele ir iš senų plokštelių nuskambančiomis Edvardo Griego, Fryderyko Chopino ir Piotro Čaikovskio "Noktiurnų" ištraukomis režisierius leidžia visiškai atsiskleisti jaudinančiam A. Rappo pjesės pasauliui.

Skirtingoms kartoms atstovaujantys teatro kūrėjai susitiks netradicinėse erdvėse – jųdviejų spektaklis "Noktiurnas" pristatomas Kauno centriniame knygyne, Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje. Premjeros išvakarėse D.Stončius pasidalijo mintimis apie jokio teatro trupei nepriklausančio aktoriaus kūrybinę laisvę.

Laisvės kaina

"Dirbdamas laisvai samdomu aktoriumi esi pats sau ir tai nemažas iššūkis, nes tvarkai viską: gauni pasiūlymus, pats jų ieškai, moki draudimo ir kitus mokesčius. Tai tarsi maža įmonė. Planuoji laiką ir esi suinteresuotas, kad turėtum darbų, nes nuo to priklauso tavo karjera, išgyvenimas. Kiekviename darbe svarbu susirasti mažus tikslus ar požiūrio kampą, kurie tau patiktų. Kartais tai įpareigoja, bet juk lengvų kelių ir neieškau.

Aktoriaus profesijai tinka būti laisvai. Kai esi laisvas, gali viską pasverti, pajusti realybę. Galiu tik įsivaizduoti, kad etatiniai darbuotojai neretai papiktnaudžiauja, pavyzdžiui, pradeda leisti sau sakyti "man neįdomu", tampa išrankūs, ieško priekabių, o retkarčiais tiesiog atidirba. Aš sau to neleidžiu. Jeigu man neįdomu, vadinasi, kažko neatradau. Vienintelis laisvai samdomo aktoriaus minusas gali būti nepastovumas, bangavimas. Tačiau kai turi patirties, apie tą bangavimą gali nutuokti.

Darbas su režisieriumi

Pažįstami su G.Padegimu buvome seniai, tačiau artimesnė bičiulystė užsimezgė mano paties iniciatyva. Kartą tiesiog parašiau jam laišką, pasidomėjau, kuo užsiima, išdėsčiau, kad turiu laisvo laiko ir noro dirbti. Režisierius pasikvietė į "Karalienę Luizę" Klaipėdos dramos teatre. Buvo keista pereiti prie kitos metodikos, tačiau darbas su skirtingais režisieriais visuomet yra naudingas – taip aktorius ugdo savo vaidybos stilių, manieras, kovoja su nuostatomis, ieško naujų rakursų. Kai kalbi su kiekvienu režisieriumi, jis arba priima tavo požiūrį, o tu jo, arba – ne. Dirbant kartu svarbiausia yra susikalbėti ir susitarti dėl labai daug dalykų. Menas tuo ir įdomus – tai visiškas skonio reikalas. Požiūrio – kas yra gerai, o kas yra blogai – negali būti. Lygiai taip pat yra ir su režisieriais – tu turi savo matymą, o jie – savo. Telieka susitarti, kartais tai sudėtinga, kartais – ne.

G.Padegimas yra labai išsilavinęs žmogus ir aš jį gerbiu už jo erudiciją. Pradėdamas dirbti prie spektaklio visų pirma gauni kontekstą. Pirmą mėnesį net neprieini prie spektaklio medžiagos. Būtent taip dirbti aš ir esu įpratęs. Apie Adamą Rappą susiradau viską: jo biografiją, kada ir kodėl parašė šią pjesę ir t.t. G.Padegimas yra gana reiklus, mėgstantis tikslius dalykus režisierius. Jeigu dėl kažko sutarėme – tai turi būti įvykdyta. Man tai patinka. Kai kada gal trūksta aštrumo, bet lai tai lieka mano valioje. Kaip aktorius nuolat keliu sau tikslą pagyvinti spektaklį aštrumu.

Neišbandytas žanras

Ši pjesė yra apie žmones ir jų santykius, apie labai jautrius išgyvenimus, apie užsivėrimus ir atsivėrimus. Medžiaga tiesiog subalansuota monospektakliui. Mane šis žanras kol kas labai žavi, nors jis tikrai nelengvas. Tai mano debiutas monospektaklyje ir neslėpsiu, jaudinuosi, tačiau esu pasiryžęs įveikti visus vidinius ir išorinius iššūkius. Mano tikslas – ne tik papasakoti istoriją, siekiu sujaudinti ir priversti mąstyti kiekvieną atėjusį. Be žiūrovo empatijos nieko gero nepavyks, bet ja užkrėsti turėsiu aš.

Mano tikslas nėra tik papasakoti istoriją, siekiu sujaudinti ir priversti mąstyti kiekvieną atėjusį.

Žiūrovo svarba

Spektaklio veikėjas – pasakotojas, kuris vis paneria į situacijas. Jis pasakoja apie įvykius, kurie jau įvyko, kai kur įvyksta lūžiai, nes pasakojama patirtis tokia emociškai stipri, kad vien kalbėti nepakanka. Publika bus su manimi. Ji labai reikalinga todėl, kad aš ją vesiu per istoriją. Žiūrovas taps draugu. Šiame spektaklyje – daug artumo. Man labai patinka tai, kad jį rodysime ne teatre, nes scenoje atsirastų atstumas. Knygynas šiam parodymui tinka visomis prasmėmis. Mums labai reikia pačių knygų, jos suteiks tinkamą foną spektakliui.

Asmeninė terapija

Perėjimas iš problemos į jos sutvarkymą, nusiraminimą – tai ir yra terapija, kai turėdamas neatsakytų, neišnarpliotų problemų, gebi jas ramiai pergalvoti, susidėlioti į liniją ir galiausiai išrišti mazgus. Šioje specialybėje – labai daug psichologijos. Kalbant apie knygas ir jų skaitymą, verkiu nuo lapkričio, kad neturiu laiko prisėsti prie knygos savo malonumui. Ruošiantis spektakliams nori nenori reikia tiek daug skaityti, tad knyga savam malonumui tampa prabanga. Labai mėgstu gerą literatūrą, o skaitymą vertinu kaip ypatingą laiko praleidimą – tai nerealus pasilepinimas."

Veidai ir vardai

Spektaklis "Noktiurnas" sukurtas pagal to paties pavadinimo amerikiečių rašytojo, dramaturgo, režisieriaus Adamo Rappo pjesę (vertė Aivaras Mockus). 32 metų kūrinio personažas (akt. D.Stončius) skaudžiai išgyvena paauglystėje įvykusį tragišką nelaimingą atsitikimą. Kone pusę savo gyvenimo desperatiškai siekdamas atpirkimo, jis stengiasi susidoroti su skausmu ir susvetimėjimu. Gyčiui Padegimui visada buvo įdomi ir svarbi knygos tema, todėl spektakliui pasirinkta knygos pristatymo forma.

G.Padegimas neslėpė apie pjesę galvojęs jau eilę metų. "Ji kalba apie labai svarbią problemą, kuri darosi vis aktualesnė. Tai yra atleidimo tema. Mes labai mokame kaltinti, kiršinti, susipriešinti ir labai nemokame atleisti vieni kitiems", – sako režisierius. Jo teigimu, žmogaus orumas negali būti trypiamas ir žeidžiamas: "Galima teisti tik blogus žmogaus darbus, jo ydas, nusikaltimus".

Spektaklis bus rodomas Kovo 16, 17, 18 d. Kauno centriniame knygyne, 23 d. – Kauno apskrities viešosios bibliotekos senų ir retų spaudinių skyriuje (Donelaičio g. 8, II a.).

„Visą laiką norėjau tapti aktoriumi“, – atskleidžia Dovydas Stončius (28m.). Teatro judėjimui „No theatre” priklausantis aktorius televizijoje – naujas veidas, bet teatre yra sukūręs ne vieną emocionalų ir svarbų vaidmenį.

Klaipėdoje užaugęs Dovydas Stončius LNK seriale „Juodos katės“ įkūnija prieštaringą asmenybę – smurtautoją Valdą, kuris turi problemų su alkoholiu. „Nėra malonu vaidinti smurtautoją“, – prisipažįsta aktorius, tačiau tvirtina, kad jam pavyko atskleisti Valdo asmenybę. Jis tikina, kad tai, ką daro išgėrę vyrai, yra šlykštu.

Paklaustas, ar maloniau vaidinti teatre, ar televizijoje, aktorius tvirtina: „Priklauso nuo komandos. Teatre daugiau kūrybos. Seriale neužtenka laiko personažui subręsti, įgauti daugiau spalvų“.

„Apmaudu, kad nei televizijoje, nei teatre nėra eksperimentų“, – pasakoja aktorius. Pasak jo, televizijoje ir teatre reikia daugiau eksperimentuoti.

Dovydas Stončius atskleidžia, kad aktoriams Lietuvoje rasti darbą gana sudėtinga: „Esu laisvai samdomas. Dažniausia problema, jog nėra darbo, arba yra darbo, bet jis neapmokamas“.

Savo reikšmingiausiu sukurtu vaidmeniu aktorius laiko paslaptingąjį Tailerį Vido Bareikio režisuotame spektaklyje „Kovos klubas“, pagal 1996 m. pasirodžiusią knygą. Dovydas Stončius tikina, jog pasitikėjimas savimi yra svarbiausia savybė, kuri jam padeda kurti.

Gyvenime aktorius stengiasi vadovauti trimis taisyklėmis: „Stengtis niekam nedaryti blogo. Bandyti, ko dar nebandžiau. Stengtis daryti viską, ką gali.“

„Juodos katės“ – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 21val. per LNK.