„Kauno dienai“ kaunietė S. Žilinskienė pasakojo, kad jos kuriamos elegantiškos darbo aprangos dizainą galbūt kopijuoja kelios įmonės. Viena jų, sulaukusi oficialios pretenzijos, neteisėtą veiklą nutraukė, o kita nusprendė ignoruoti.
Su kopijuotojų akibrokštais nuolat susiduria ir garsiausi Lietuvos dizaineriai. Anot jų, veltis į teisinius ginčus – brangu, tai užima daug laiko ir reikalauja daug energijos.
Jiems antrina ir tokio pobūdžio ginčus sprendžiantys teisininkai. Jie teigė, kad Lietuvoje ginčai dėl drabužių dizaino teismo nepasiekia. Taip yra dėl to, kad labai sunku įrodyti drabužio unikalumą, procesai trunka ilgai ir kainuoja brangiai. Nepaisant to, garsiausių pasaulio mados namų laimėtos milijoninės bylos perša mintį – galbūt situaciją mūsų šalyje pakeistų teismo išnagrinėtas bent vienas toks atvejis.
Per teismą kažką pasiekti drabužių galimo kopijavimo atveju – labai sudėtinga.
Pastebėjo konkurentai
Kaunietė S. Žilinskienė vienuolika metų gyveno Paryžiuje, dirbo su garsiais mados prekių ženklais „Michael Kors“, „Kenzo“, tačiau ateitį susiejo su Lietuva – 2020-aisiais čia sukūrė elegantiškos darbo aprangos liniją „Sandée“.
„Gyvuojame trečius metus, mūsų aprangą jau galima išvysti beveik visose Lietuvos grožio, kai kuriose privačiose sveikatos, odontologijos klinikose. „Sandée“ darbo drabužių užsakoma ir užsienyje – Europoje, Amerikoje, Australijoje. Šiuo metu siūlome nemažai modelių – suknelių ir kostiumų, kuriuos galima derinti tarpusavyje: švarką ar liemenę su įvairaus stiliaus kelnėmis ar šortais“, – pasakojo pašnekovė.
Kurti darbo drabužius ją paskatino draugė, turinti grožio saloną. Sulaukusi pirmųjų komplimentų ir prašymų pasiūti kažką panašaus, S. Žilinskienė išplaukė į platesnius verslo vandenis. Kaip pati sako, buvo kone pirmoji šalyje, kuriai pavyko įrodyti, kad baltų chalatų profesijų žmonės gali atrodyti itin stilingai, o moderni visų darbuotojų apranga – tapti ypatingu įmonės ženklu.
„Kurdama naują modelį visada įvertinu naujas mados tendencijas ir bandau rasti viduriuką tarp to, kas madinga, stilinga, ir to, kas patogu, praktiška. „Sandée“ modelių išskirtinumas – vienodos didelės kišenės, tarpusavyje derančios detalės, klasikinis, elegantiškas stilius“, – pabrėžė kaunietė.
Rinka: 2020-aisiais sukurtos elegantiškos darbo aprangos linijos „Sandée“ produkcijos galima įsigyti ne tik Lietuvoje. (Asmeninio archyvo nuotr.)
Dizainerių ir įmonių, kuriančių darbo drabužius, Lietuvoje nėra daug. Tai patvirtino ir S. Žilinskienė – ketindama plėtoti verslą, ji ištyrė šią rinką.
„Žinojome tik vieną kitą didesnę įmonę, kurių specializacija – būtent tokios aprangos kūrimas, todėl pirma užduotis buvo – sukurti kažką kitokio, skirtingo nei esami darbo drabužiai“, – teigė dizainerė. – Visi „Sandée“ drabužiai pagaminti iš aukščiausios kokybės medvilnės su elastanu ir nailonu. Audinį lengva prižiūrėti, lengvai išplaunamos įvairios dėmės, medvilnė puikiai praleidžia orą, elastanas nevaržo judesių, o dėl nailono medvilnė mažiau lamdosi.“
Įžūli konkurencija
Atrodo, kad ne aprangos kokybė, o stilingas ir prabangus dizainas pro akis neprasprūdo ir „Sandée“ konkurentams. Anot dizainerės, anksčiau šios įmonės, dirbančios ne vienus metus, tokio stiliaus drabužių nesiūdavo, o jos galimas kopijas dabar parduoda žymiai pigiau.
„Mūsų pirmasis ir bene populiariausias drabužių modelis „Ana“ nuo pat pradžių sulaukė didelio populiarumo tarp klientų. Visai neseniai sulaukėme jų pačių pastebėjimų, kad konkurentai be jokio gėdos jausmo plagijuoja ir pardavinėja šį modelį kaip savo kurtą. Yra ir tikslinių klinikų, kitų įstaigų, kurios neneigia perkančios aprangą keliose konkurentų įmonėse. Joms nedelsiant išsiuntėme pretenzijas“, – nemalonumų pradžią prisiminė S. Žilinskienė.
Anot dizainerės, viena šių įmonių į gautą pretenziją sureagavo – atsiuntė atsakymą, kad panašaus dizaino aprangos gamybą nutraukia. Tačiau jau keturiolika metų šioje rinkoje dirbantis „Austilis“ į oficialius raginimus nesureagavo.
Kaip pasakojo kaunietė, „Austilio“ interneto puslapyje ir dabar parduodami labai panašūs modeliai į „Sandée“.
„Kaune įsikūręs „Austilis“ kopijuoja ne tik mūsų modelius ir detales, bet ir idėjas. Ši įmonė susikūrė naują socialinės medijos puslapį anglų kalba ir bandys pardavinėti savo darbo aprangą užsieniečiams, kaip darome ir mes. Jų atstovai net skambino mūsų modeliui, kad fotografuotųsi jiems, tačiau mergina atsisakė. Gerai ištyrinėję jų modelius pastebėjome, kad kaip ir mes, jie pradėjo kurti aprangą su medžiaga trauktomis sagomis, nors anksčiau to niekada nedarė. Taip pat nukopijavo pūstas rankoves, uždėtines kišenes, diržus su sagtimis ir pan. Tačiau, atrodo, kad jų aprangos kokybės sulyginti su mūsiške negalima, jie ir drabužius parduoda perpus pigiau“, – piktinosi S. Žilinskienė.
Reakcija: galbūt nukopijuotų modelių pastebėjo ir apie tai pranešė klientai. (Interneto nuotr.)
Šiuos dalykus drabužių dizainerė išvardijo ir oficialioje „Austiliui“ siųstoje pretenzijoje. Joje detaliai akcentuojami galimai nukopijuoti drabužių modeliai, taip pat prašoma nutraukti neteisėtus veiksmus.
Atsakyti nepanoro
„Austilio“ ir „Sandée“ kai kurių modelių panašumą paprašėme įvertinti teisininkų, kurių specializacija – tokio tipo ginčai.
„Lyginami dizainai neabejotinai turi tam tikrų sutampančių elementų. Tačiau, siekiant įrodyti autorių teisių ar neregistruoto dizaino teisių pažeidimą, reikėtų įrodyti, kad tam tikri elementai kopijuoti būtent nuo pažeidimą siekiančio pagrįsti asmens. Situacijos vertinimui aktuali ir bendra situacija tokio pobūdžio drabužių rinkoje ir ne tik Lietuvoje ar ES. Jeigu drabužius su panašiais elementais kuria ir kiti gamintojai, pažeidimą įrodyti gali būti sudėtinga“, – savo vertinimą pateikė teisinių paslaugų grupės „Metida“ teisininkas Laurynas Jurgaitis.
Tačiau teisininkė Evelina Norkaitienė į S. Žilinskienės iškeltą problemą pažvelgė kitokiu kampu. Anot pašnekovės, ši dizainerė pritaikė tam tikras mados tendencijas darbo rinkos drabužiams.
„Tai yra tam tikra investicija, kai esi pirmas, naujas šioje rinkoje. Tuomet vartotojai tave ir pradeda atpažinti, nes tavo drabužiai yra kitokie, nei buvo iki šiol. Tikriausiai nesuklysiu sakydama, kad iki šiol darbo drabužius dažniausiai matydavome beformius. S. Žilinskienė ėmėsi visai kitokio dizaino – jos darbo drabužiai liemenuoti, turi formas, išryškintomis detalės, yra puošnūs ir pritaikyti šių dienų moterims, norinčioms bet kur atrodyti gražiai ir elegantiškai“, – „Sandée“ unikalumą vardijo pašnekovė.
Interneto nuotr.
„Kauno diena“ kelias dienas bandė susisiekti su „Austilio“ direktore Ernesta Sičkute ir paprašyti jos komentaro. Paskambinus vieninteliu internete nurodytu įmonės telefonu, atsiliepė darbuotoja. Jos buvo paprašyta pasikalbėti su įmonės vadove, tačiau žurnalistei pirmiausia nurodyta pateikti užklausą e. paštu. Deja, bet į užklausą jokio atsakymo „Kauno diena“ nesulaukė, todėl kitą dieną vėl buvo bandoma su įmonės atstovais susisiekti telefonu.
„Direktorei jūsų užklausa perduota. Tačiau jos pasirinkimas – ar ji nori atsakyti jums, ar nenori. Gal ji tiesiog nenori atsakyti į jūsų laišką“, – teigė įmonės darbuotoja. Po pokalbio raštu išsiuntus pakartotinę užklausą, iš direktorės atsakymo taip ir nesulaukta.
Skylėtas reglamentavimas
Lietuvoje gaminių kūrėjų, tarp jų – ir drabužių, teises gina Bendrijos dizaino (Dizaino reglamentas), Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas (ATGTĮ), Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymas (Konkurencijos įstatymas).
Tačiau, anot kalbintų teisininkų, šių teisės normų saugomas tik originalus arba naujas ir individualias savybes turintis drabužio dizainas.
Dizainą gali sudaryti viso drabužio modelio visumos vaizdas arba jo dalies vaizdas, sudarytas iš linijų, kontūrų, spalvų, formos, raštų, tekstūros ir (arba) medžiagos. Tokį dizainą gali apsaugoti pasirinkus registraciją, kuri galioja iki 25 metų. Tačiau dizaino apsaugai registracija nėra būtina, jis saugomas ir neregistruotas kaip Bendrijos dizainas 3 metus nuo tos datos, kai tas dizainas pirmą kartą tapo prieinamas ES visuomenei arba kaip taikomosios dailės kūrinys nuo jo sukūrimo dienos, pagal autorių teisę jis saugomas visą autoriaus gyvenimą ir 70 metų po jo mirties.
Pagal teisės aktus, dizaino savininkas turi teisę drausti kitiems asmenims naudoti dizainą, kuris nežymiai skiriasi nuo jam priklausančio, kitaip tariant, originalas ir kopija turi skirtis tik neesminėmis savybėmis. Vadinasi, bendras dizainų visumos įspūdis turi būti toks, kad jie yra tapatūs.
Vertinant tai, kad „Sandée“ aprangos kopijavimą pastebėjo patys klientai, galima daryti išvadą būtent dėl dizaino panašumo. Nepaisant to, įstatymai, kurie gina dizainerių teises, yra gana painūs. Per teismą įrodyti savo tiesą – sudėtinga, nes vertinant kopijavimą apžvelgiama visų laikų viso pasaulio rinka.
Reakcija: galbūt nukopijuotų modelių pastebėjo ir apie tai pranešė klientai.
„Drabužių, mados sektorius yra specifinis, nes visa mada labai greitai keičiasi, tendencijos nuolat atsinaujina. Žvelgiant iš teisinės perspektyvos, gaminių dizaino apsauga turi du pagrindinius reikalavimus: naujumas (gaminių dizainas turi būti naujas) ir turėti individualių savybių. Šie reikalavimai taikomi ir drabužiams. Naujumas gaminių dizainui turi būti pasaulinis. Tai galime tik įsivaizduoti, kiek iki šiol yra visko sukurta pasauliniu mastu. Kitaip tariant, sukurti kažką naujo yra labai sudėtinga, – „Kauno dienai“ detalizavo teisininkė E. Norkaitienė. – S. Žilinskienės švarkai naujumo turi būtent darbo drabužių sektoriuje, tačiau teisminiame procese žiūrima, ar niekas niekada pasaulyje nėra sukūręs būtent tokių švarkų. Manau, tokių tikrai rastume. Čia ir prasideda naujumo įrodymo sunkumai.“
Teismo nepasiekia
Painus teisinis reglamentavimas, nepigios teisininkų paslaugos ir neįkainojamos laiko sąnaudos lemia dizainerių apsisprendimą į teismą nesikreipti.
„Drabužių rinkos atveju tokių bylų nėra. Yra buvusių teisinių ginčų, tačiau jie siejasi su kitokių gaminių rinka. Per teismą kažką pasiekti drabužių galimo kopijavimo atveju – labai sudėtinga. Sunkiausia įrodyti dizaino naujumą. Žiūrint į pasaulinę rinką, tikrai sunku sukurti visiškai dar niekur nenaudojamų, nebuvusių dalykų, nes mada yra toks dalykas – kuriam laikui tai būna užmirštama, bet vėliau vėl prikeliama“, – tvirtino E. Norkaitienė.
„Kauno dienos“ kalbinta ekspertė sutiko, kad šioje sudėtingoje mados industrijoje dizaineriams svarbiausia neužmiršti kokybės. Būtent ji ir lemia, kad vartotojai rinksis būtent tave, o ne panašius, bet prastesnius drabužius kuriančius konkurentus.
„Konkretaus prekės ženklo kokybė ir yra tas išskirtinumas, unikalumas, kurį reikėtų akcentuoti. Kopijavimo atvejų mados pasaulyje visada buvo ir bus, bet tos esminės dizainerio idėjos, minties, ką jis nori pasakyti tuo kūriniu savo klientams, niekas nenukopijuos. Žinoma, reikėtų tikėtis, kad kada nors Lietuvoje turėsime bent vieną atvejį, kuris pasieks teismą. Gal būtent tai ir pažabotų norą dairytis į kitus kūrėjus“, – vylėsi pašnekovė.
Garsiausiųjų pamokos
Apie drabužių kopijavimo problemas „Kauno diena“ pasikalbėjo ir su žinomiausiais Lietuvos dizaineriais. Jie neslėpė, kad tokių nesąžiningų dalykų vyksta nuolat, net ir pasaulinėje rinkoje, tačiau sukantis mados pasaulyje patarė akcentuotis kitur.
„Šiais laikais daugybė jaunų stilistų, kurie net siūti nemoka, ieško idėjų kitur. Kai nesugalvoja patys, vagia kitų mintis, o tai yra parazitiškas būdas. Visa tai dabar vadinama ne kopijavimu, o interpretavimu. Ne kartą tokiems esu ir pats skambinęs, sakęs, kad įžūliai nusižiūri mano kūrybą. Žinote, kokio atsakymo sulaukiu? Kad esu geriausias!“ – karčias patirtis vardijo garsiausias Lietuvos drabužių dizaineris, teatro kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius.
Situacija: J. Statkevičiaus teigimu, jį patį ne kartą yra kopijavę net tokie garsūs pasauliniai mados namai kaip „Chanel“. (I. Gelūno/BNS, instragramo nuotr.)
Anot menininko, jį patį ne kartą yra kopijavę net tokie garsūs pasauliniai mados namai kaip „Chanel“.
„Lapkričio mėnesį pristačiau japonišką kolekciją, uždėjau visoms antkelius, o sausį identišką kolekciją pristatė ir „Chanel“. Jokio skandalo nebuvo, tačiau įsivaizduokite, kas būtų, jei būtų atsitikę atvirkščiai? Šie garsūs mados namai yra nusižiūrėję ir mano kolekcijos cilindrus, didžiules rožes. Ten yra žmonių, su kuriais anksčiau dirbau. Jie seka mano kūrybą ir nieko čia keisto, kad tos pačios detalės atsiduria pas juos. Tačiau mano nuomonė tokia – jei būčiau blogas dizaineris, manęs niekas nekopijuotų“, – pasitikėti savo jėgomis ir idėjomis ragino J. Statkevičius.
Šiais laikais daugybė jaunų stilistų, kurie net siūti nemoka, ieško idėjų kitur. Kai nesugalvoja patys, vagia kitų mintis, o tai yra parazitiškas būdas.
Panašiai savo patyrimus pasakojo ir žymus Lietuvos drabužių dizaineris, kostiumų dailininkas Aleksandras Pogrebnojus. Jis teigė į kopijuotojus tiesiog nekreipiantis dėmesio.
„Dažniausiai tokiems kopijuotojams jų pastangos baigiasi labai nesėkmingai. Rusijoje yra bandę kopijuoti mano rankines, taip pat daug kitų dalykų, tačiau, manau, savo kūrybą reikia daryti tokią sudėtingą, kad kitiems jos kopijuoti tiesiog nepavyktų. Juk daugelis žmonių drabužį perka ne tik dėl jo kokybės ar pan., jie juos perka dėl to, kad būtent tu jį ir sukūrei. Tad man visuomet kyla klausimas, kaip tie kopijuotojai juos parduoda?“ – „Kauno dienai“ teigė pašnekovas.
Garsus dizaineris sakė labiausiai koncentruojasi į savo kūrybą, o ne į tuos, kurie bando kopijuoti.
„Juk jie niekada nebus kūrėjai ir į juos neverta kreipti dėmesio. Tačiau jei kas nors tikrai turi problemų ir dėl to išgyvena, visada tam yra teismai. Jei dizaineris įsitikinęs savo drabužio unikalumu, jis tai gali įrodyti. Man atrodo, jei tokią suknelę pagaminai anksčiau, o kažkas tokią pagamino po trejų metų, tai kaip ir viskas aišku. Reikia tik noro įrodyti. Dar reikėtų nepamiršti, kad ta ponia, kuri gali nusipirkti „Chanel“ rankinuką, niekada nepirks klastotės ar nukopijuoto daikto“, – tvirtus argumentus dėstė A. Pogrebnojus.
Pozicija: A. Pogrebnojus teigė į kopijuotojus tiesiog nekreipiantis dėmesio. (E. Čičiurkaitės/BNS nuotr.)
Reikia precedento
Garsi Lietuvos drabužių dizainerė ir teatro kostiumų dailininkė Agnė Kuzmickaitė pačioje savo veiklos pradžioje teigė turėjusi nemažai problemų su kopijuotojais – juos bandė auklėti, pasitelkusi teisininkų pagalbą, tačiau vėliau visą energiją skyrė vien kūrybai.
„Mano karti patirtis dėl kopijavimo įvyko prieš maždaug dešimt metų, kai aš gana intensyviai pradėjau plėtoti savo prekės ženklą. Ne paslaptis, kad mano drabužiai atpažįstami iš drugelių, todėl tuo metu labai intensyviai dirbome prie jų populiarinimo. Ilgainiui pastebėjau, kad atsirado nemažai prekių ženklų, įmonių, kurie taip pat stengėsi kurti labai panašius drabužius. Tuo metu buvo labai populiarios glaustinukės su drugeliu, todėl jas stengėsi atkartoti ne vienas. Mano atveju dažniausiai ir buvo stengiamasi kopijuoti būtent patį drugelį“, – prisiminė pašnekovė.
Anot garsios dizainerės, su advokatų pagalba pradėti teisiniai procesai – sudėtingi ir ilgai trunkantys.
„Minėtoms įmonėms išsiuntėme pretenzijas, nors tai nėra tas dokumentas, kuris turi teisinę galią, net tada, kai drabužis ar jo dizainas yra įregistruotas. Laimei, su kai kuriais kopijuotojais pavyko susitarti gražiuoju, šios įmonės nutraukė savo neteisėtus veiksmus, tačiau toli gražu ne visos į pretenzijas sureagavo – esu sulaukusi ir raginimų tiesos ieškoti teisme. Negana to, kol sutvarkydavome teisinius dalykus su vienais kopijuotojais, atsirasdavo ir naujų. Visų šių įmonių ir prekės ženklų tiesiog nebuvo fiziškai įmanoma užkardyti, nes teisinės paslaugos kainuoja nemažai, taip pat tai užima labai daug laiko. Todėl teko apsišarvuoti kantrybe, kol galiausiai supratau, kad mados pasaulyje viskas labai greitai keičiasi, todėl geriau koncentruotis į savo darbą, kurti vis kažką naujo. Tada kopijuotojai tiesiog nespės visko daryti paskui tave“, – akcentavo A. Kuzmickaitė ir užsiminė, kad iki teismo nė vienas atvejis nenukeliavo. Tačiau, anot pašnekovės, jei kažkam tas pavyktų ir būtų priimtas vienoks ar kitoks teismo sprendimas, būtų sukurtas precedentas tolimesniems ginčams.
A. Kuzmickaitė teigė negirdėjusi, kad Lietuvoje bent vienas toks ginčas dėl drabužio dizaino kopijavimo būtų pasiekęs teismą, tačiau, žvelgiant į didžiąją mados industriją, garsiausius pasaulinius mados namus, galima pamatyti, kad ten vyksta teisinių procesų.
„Yra tekę domėtis, būta atvejų, kai pasirodžius kurio nors garsaus prekių ženklo kolekcijai, identiškų nukopijuotų variantų atsiranda jau po kelių savaičių. Manau, tokiems dalykams mados gigantai nepakantūs ir imasi teisinių priemonių, tik gal ne visi jie viešinami“, – „Kauno dienai“ teigė kūrėja, savo kolekcijas dažnai pristatanti visame pasaulyje vykstančiose oficialiose mados savaitėse ir parodose.
Sprendimas: A. Kuzmickaitė savo veiklos pradžioje kopijuotojus bandė auklėti naudodamasi teisininkų pagalba, tačiau vėliau visą energiją skyrė vien kūrybai. (Luko Griciaus nuotr.)
Pašnekovė akcentavo ir tai, kad kopijuotojai dizaineriui padaro savotišką reklamą.
„Gal nemaloniose situacijose reikėtų įžiūrėti ir gerąją pusę? Būtent apie tokį požiūrį kalba ir garsiausi pasaulio mados namai. Mano patarimas dizaineriams, kurių drabužiai ar jų dizainas kopijuojami, turėti savo prekių ženklo išskirtinumą, gal net kokį nors aiškų simbolį. Taip pat kone svarbiausias dalykas – kad dizainerio drabužiai turėtų aiškią koncepciją, filosofiją, kuri slypi giliau. Dažnai, tie, kurie kopijuoja, tai daro mechaniškai. Jie nežino, kokia buvo tavo idėja, todėl tampa ribotesni. Kaip aš sakau, gali nukopijuoti detalę, dizainą, bet pačios dizainerio idėjos, minties, kurią tikrai jaučia perkantieji drabužį, nenukopijuosi“, – patarimais pokalbį baigė A. Kuzmickaitė.
Komentaras
Laurynas Jurgaitis
Teisinių paslaugų grupės „Metida“ teisininkas
Didžiausią drabužių dizaino apsaugą neabejotinai suteikia dizaino registracija, tačiau drabužių industrijoje dizainai registruojami itin retai, nes paprastai kūrėjas (gamintojas) turi platų drabužių asortimentą, be to, dizainai keičiasi kiekvieno sezono metu. Dėl šių priežasčių visų dizainų registracija dažnai yra nepatraukli dėl didelių išlaidų.
Pastebėjus nukopijuotą drabužio dizainą, visų pirma, reikėtų įvertinti, ar konkretus konkurento gaminys gali būti laikomas plagiatu teisine prasme. Nepaisant to, kad tam tikri elementai yra atkartojami, jų bendras vaizdas, vertinant visus konkretaus drabužio elementus, gali sudaryti skirtingą įspūdį. Įsitikinus dėl pažeidimo, neabejotinai reikia aktyviai ginti savo teises ir informuoti pažeidėją apie vykdomus neteisėtus veiksmus.
Lietuvoje tokio pobūdžio bylų nėra. ES ir JAV ginčų dėl intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo pasitaiko, tačiau dažniausiai jie susiję su konkretaus gamintojo teisių į prekių ženklą pažeidimu, o ne su konkrečiu drabužio dizainu.
„Gucci“ prieš „Guess“: tai viena žinomiausių pažeidimų bylų mados industrijoje. „Gucci“ 2009 m. padavė į teismą „Guess“, nes tariamai nukopijavo prekių ženklą – žaliai raudoną juostelę ir susijungiantį „G“ raštą. 2012 m. JAV teismas priteisė „Gucci“ 4,7 mln. dolerių žalos atlyginimą, bet tai tik nedidelė dalis iš reikalautų 221 mln. dolerių.
„Christian Louboutin“ prieš „Yves Saint Laurent“ (YSL): šio atvejo ginčo objektas – „Louboutin“ išskirtinis raudonai lakuotas padas, kurį 2008 m. dizaineris įregistravo kaip prekių ženklą JAV. Kai YSL pagamino vienspalvių batų liniją, įskaitant visiškai raudonus batus raudonu padu, „Louboutin“ padavė ieškinį. Iš pradžių JAV Apygardos teismas atmetė „Louboutin“ prašymą dėl įpareigojimo sustabdyti YSL batų pardavimą. Tačiau Apeliacinės instancijos teismas priėmė „Louboutin“ palankų sprendimą, patvirtindamas prekių ženklo pažeidimą, tačiau paaiškindamas, kad pažeidimas konstatuotinas ne visais atvejais, kai batų padas yra raudonas, o tik tada, kai raudonas padas kontrastuoja su likusia bato spalva.
Kopijavimo atvejų pasitaiko nuolat, tačiau bendra situacija yra stabili ir dizaino kopijavimo atvejų didėjimo tendencijų nematome. Daug didesnė problema drabužių rinkoje pastebima klastočių srityje, kai į ES, JAV iš įvairių šalių, dažniausia Azijos, importuojami gaminiai, kurie visiškai imituoja garsių dizainerių gaminius – tiek jų dizainą, tiek prekių ženklus, kuriais jie pažymėti.
Asmeniui, kuris neteisėtai nukopijavo kitą dizainą, gali tekti ne tik nutraukti to dizaino naudojimą, bet ir atlyginti padarytus nuostolius. Nuostoliais gali būti pripažįstama visa pažeidėjo gauta nauda, t. y. visa tai, ką pažeidėjas sutaupė ir (arba) gavo pažeisdamas dizaino saugomas teises. Pažeidėjo gauta nauda nustatoma ir išieškoma neatsižvelgiant į tai, ar pats dizaino savininkas tokią naudą, kokią gavo pažeidėjas, būtų gavęs, ar ne.
