„Auros“ atstovės Editos Grudzinskaitės teigimu, festivalis ,,Aura” (surengtas jau 29 kartą) per visą savo gyvavimo laiką puoselėja dvi gražias tradicijas – padovanoti dovaną Kaunui ir miesto svečiams. Taip pat jis niekuomet neapsieina be netikėtumų.

Festivalio atidarymo vakarą Kauno publikai buvo pristatyta stambios formos, septynių dalių vokalinė-instrumentinė kompozicija, tradiciniais mišių tekstais mišriam chorui, styginių orkestrui, dviem solistėms, skaitovui, fonogramai ir judesiui. Nemokamame festivalio „Aura“ atidarymo koncerte, chorui bei orkestrui atliekant kompozitoriaus, Lietuvos nacionalinės premijos laureato Vaclovo Augustino mišias, reginį kūrė garsas, šokis, žodis ir šviesų žaismė.

ELTA primena, kad Mišių premjera, kurios sumanymas priklauso VšĮ ,,Pax et Bonum”, įvyko pernai sostinės Bernardinų bažnyčioje. Projektui, kurį remia Lietuvos kultūros taryba, buvo sutelktos geriausių šalyje kūrėjų ir atlikėjų pajėgos: Vilniaus savivaldybės kamerinis choras ,,Jauna muzika”, Klaipėdos kamerinis orkestras ir Kauno šokio teatras ,,Aura”.

O gerokai iki tol projekto iniciatoriai, dar tik rengdamiesi Lietuvai svarbaus įvykio minėjimui, kreipėsi į kompozitorių Vaclovą Augustiną su prašymu sukurti mišias. Didingas kūrinys gimė po dvejų metų darbo. Ir nors jis yra proginis, tiesmukai neiliustruoja šimtmečio įvykių ar istorijos.

,,Atsisakiau bet kokių bandymų kūrinį pritempti prie temos. Kūrinys turi intenciją, kuri nelėmė jo formos. Tai greičiau – malda už Tėvynę. Tikiuosi, kad mano kūrinys klausytojams ir ateityje leis patirti ne tik gilų estetinį išgyvenimą, bet ir sutelks juos maldai už Tėvynę“, – sakė kompozitorius V. Augustinas.

Festivalio „Aura 29“ atidarymo vakarą susirinkusi publika turėjo unikalią galimybę ne tik išgirsti, bet ir pamatyti, pajusti, išgyventi muziką. Kauno šokio teatro „Aura” šokėjai iš Belgijos, Brazilijos, Japonijos, JAV, Norvegijos, Prancūzijos, Pietų Korėjos, Škotijos ir Lietuvos, kūnais „atausdami“ muzikinę faktūrą, tačiau ne iliustruodami muziką, kūrė istorinį naratyvą ir gyvuosius paveikslus.

,,Šios Vaclovo Augustino kūrinio versijos neįsivaizduoju teatre ar koncertinėje salėje. Jei tas kūrinys būtų pristatomas ne bažnyčioje, žinoma, jis būtų visiškai kitoks ir choreografiniais sprendimais. Žodžiu, festivalio pradžia buvo iškilminga, su nuostabia muzika ir vaizdais“, – teigė „Auros“ šokio teatro įkūrėja ir ilgametė vadovė, festivalio organizatorė, choreografė Birutė Letukaitė.

Jos pastebėjimu, labai gražiai sutapo ir tai, kad tarptautinis šokio festivalis „Aura 29“ vyksta Baltijos kelio jubiliejiniais metais, o jame, greta trupių iš Izraelio, Slovėnijos, Čekijos bei kitų valstybių, dalyvauja ir Baltijos šalių – Estijos, Latvijos, žinoma, ir Lietuvos trupės.

Tai naujausias programoje "Kauno akcentai" įgyvendintas darbas – "Pasivaikščiojimas palaimintojo batais". Palaimintojo T. Matulionio, kuris gyvendamas šiame vienuolyne nuveikė didžių darbų, žingsnius čia amžinybei sustabdė skulptūra – bronziniai palaimintojo batai, kuriuos kiekvienas kviečiamas pasimatuoti.

Šeiminis projektas

Projekto idėjos autorius – Nojus Kiznis, tuo metu buvęs Jono Jablonskio gimnazijos abiturientas, dabar – Vilniaus universiteto kultūros istorijos pirmo kurso studentas. Kadangi laimėjus konkursą "Kauno akcentai" sūnus tarnavo Lietuvos kariuomenėje savanoriu, įgyvendinant projektą talkino mama, Všį "Magnum mysterium" direktorė Edita Grudzinskaitė.

Sūnui talkinusi E.Grudzinskaitė kviečia pasimatuoti palaimintojo batus.

"Jau penkiolika metų gyvename vienuolyno kaimynystėje, tad ir idėja gimė neatsitiktinai. Šventoriuje lakstė ir augo mūsų vaikai, kas rytą pramerkę akis pro langą matome bažnyčios bokšto kryžių, žolę pjaunančias seseris, žinome vienuolyno istoriją ir seserų rūpesčius, taip pat ir šią unikalią asmenybę – seserų benediktinių numylėtinį kapelioną", – sakė E.Grudzinskaitė.

Projekto idėja

"Norėjosi apie miestą ir jo žmones papasakoti nenuobodžiai, kitaip. Asmenybėms įamžinti dažnai pasirenkama natūralistinė forma – žmogaus siluetas su jam būdingais bruožais ir atributais. Čia, vienuolyno prieigose, iš tiesų gyvi palaimintojo T.Matulionio nematomi žingsniai. Skulptūra ant laiptų įkomponuota taip, kad sukeltų judesio asociaciją – tarsi šviesaus atminimo asmenybė liptų laipteliais žemyn", – sakė N.Kiznis.

Prieš mirtį T.Matulionis yra pasakęs: "Gėris nugalės blogį, ateis laisvės diena, žmonės melsis laisvai, džiaugsis gyvenimu. Prašau nuo manęs pasveikinti laisvą Lietuvą ir visus žmones."

Šios skulptūros pastatymas – tarsi simbolinis jo pasveikinimas Kaunui ir Lietuvai, mums, galintiems laisvai džiaugtis gyvenimu, švenčiantiems Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį.

"Kvietimas pasimatuoti palaimintojo batus – tarsi priminimas, kad kiekvienas esame pašaukti būti vieni dėl kitų, kad esame pajėgūs, būdami čia, nuveikti kažką, jog laiptinė, gatvelė ar miestas, kuriame gyvename, o ir pasaulis po mūsų liktų gražesne vieta gyventi. Šiandien mums negresia kalėjimai, tačiau galime daryti mažus kasdienius žygdarbius: pakelti šiukšlę, pasodinti medį, įkelti inkilą ar nusišypsoti kaimynui", – sakė E.Gruzinskaitė.

Skulptūra ant laiptų įkomponuota taip, kad sukeltų judesio asociaciją – tarsi šviesaus atminimo asmenybė liptų laipteliais žemyn.

Lydėjo ženklai

Pridavusi paraiškos dokumentus Kauno miesto savivaldybei E.Grudzinskaitė grįžo namo. Balkone laukė niekada iki šiol nesilankęs svečias – puošnus balandis. Paukštis nepasibaidė ir atidarius balkono duris.

"Peržengusi balkono slenkstį spontaniškai paklausiau: "Na, o tu, Teofiliau, ką čia veiki? Nori padėti? Padėk. Mes padarėme viską, ką galėjome, dabar jau viskas tavo rankose." Paukštis tik kraipė galvą ir nė neketino skristi. Tik paglostytas ranka purptelėjo į dangų. Netrukus projektas "Pasivaikščiojimas palaimintojo batais" buvo paskelbtas nugalėtojų sąraše.

Atkeliavus į Šv.Mikalojaus bažnyčią palaimintojo Teofiliaus relikvijai, iškilmių metu pamokslus sakę vyskupas Jonas Ivanauskas ir bažnyčios kapelionas monsinjoras Adolfas Grušas kalbėjo apie tai, kad kiekvienas turime galimybę paūgėti, žvelgdami į tokius meilės ir tikėjimo liudytojus. Abu lyg susitarę naudojo batų metaforą. Kad net vaikai, ir tie, norėdami būti panašesni į saugusiuosius, apsiauna mamos aukštakulnius ar tėčio batus. Nė vienas iš dvasininkų apie šį projektą nieko nebuvo girdėję. Po iškilmių, agapės metu, pribėgusios seserys su džiaugsmu ir nuostaba klausė: "Ar girdėjote? Jie abu kalbėjo apie batus. Tai tikrai ženklas", – pasakojo E.Grudzinskaitė.

Suteiks gerų emocijų

Projekto vykdytojai įsitikinę, kad reikia statyti ne tik skulptūras, bet ir kurti istorijas, kurios trauktų žmones. Žmonės visame pasaulyje labai mėgsta vietas, kuriose pildosi jų norai, ateina sėkmė. Kauniečiai pamėgo Danieliaus Dolskio skulptūrą Laisvės alėjoje ir iki blizgesio nutrynė jo pirštą, telšiškiai tampo mešką už nosies, klaipėdiečiai už rankos palaiko oro bučinuką siunčiančią mergaitę, vilniečiai patrina "Sėkmės pilvą", tikėdamiesi gerų pokyčių jų gyvenime.

"Pasivaikščiojusiems palaimintojo batais, neabejoju, geraširdis Teofilius tikrai atsiųs savo palaiminimą iš dangaus. Jis – nuostabus žmogiškumo, drąsos ir vilties skleidėjo pavyzdys kiekvienam iš mūsų", – sakė VšĮ "Magnum mysterium" direktorė E.Grudzinskaitė.

Įgyvendinant projektą nebūta tikslo sukurti išskirtinį meninį objektą. "Tiesiog norisi dalytis geromis emocijomis – juk Kaunas dalijasi jausmais. Tikiuosi, kad net ir jaunimui, kuriam šventųjų gyvenimai yra kažkas iš kitos planetos, pasivaikščiojimas suteiks šviesių emocijų ir galbūt net sužadins norą pasmalsauti apie palaimintojo gyvenimą ar užsukti į šalia esančią bažnyčią", – sakė N.Kiznis.

Mylėjo ne žodžiais

T.Matulionis nuveikė daug reikšmingų darbų gyvendamas Benediktinių vienuolyne. "Didelis buvo Jo Ekscelencijos nuopelnas, kad netrukus mūsų šventovė tapo mylimiausia visame Kaune, uoliai lankoma įvairaus luomo, amžiaus ir profesijos žmonių", – sakė sesuo Agnietė OSB.

Sesuo Angelė OSB, patarnavusi arkivyskupui Teofiliui iki pat jo mirties, prisimena: "Vyskupas buvo be galo pamaldus, nepaprastai kuklus, labai geros širdies. Kaliniams siųsdavo maisto, šelpdavo pinigais visus elgetas, kurie tik į jį kreipdavosi."

Seserys kartu su kapelionu gelbėjo žydų vaikus iš pirmojo geto teritorijos, kuri iš vienuolyno palėpės matoma kaip ant delno. Juos slėpdavo vienuolyne, o galiausiai susukti į kailius mažieji buvo gabenami į Čiobiškio vaikų namus.

Įdomiausias meilės Lietuvai faktas iš Teofiliaus kelionių yra tas, kad Jeruzalėje ant kalvos, kur Jėzus kančios išvakarėse meldėsi ir kur yra siena, įvairiomis kalbomis išrašyta "Tėve mūsų", maldos neradęs lietuviškai, gyvai susidomėjo ir pasirūpino, kad metams bėgant ši malda sienoje atsirastų ir  lietuvių kalba. Kai nuvyksite kaip piligrimai, prisiminkite, kad ją  lietuviai skaito jau nuo 1937 m.

Liko neįgyvendinta dar viena palaimintojo Teofiliaus idėja – pastatyti lietuviams piligrimams viešbutį Izraelyje. Ši idėja tebėra aktuali, tad galėtų būti įgyvendinta šį šimtmetį.

Įdomu, kad kritiniu Lietuvos laisvės laiku, 1991 m. sausį̨, Kovo 11-osios akto originalas buvo paslėptas Kaune pas kardinolą̨ Vincentą̨ Sladkevičių̨, arkivyskupo T.Matulionio į̨pė̇dinį̨, jo slapta konsekruotą vyskupu.

Nepaprastos drąsos žmogus

Palaimintasis T.Matulionis kalintas apie vienuolikoje kalėjimų, kuriuose praleido šešiolika metų, keturis kartus teistas, tardytas, muštas, nuodytas, badavęs, sunkiai dirbęs, sėdėjęs karceryje, ketverius metus gyvenęs tremtyje, atlaikęs kratas ir šmeižtus, galiausiai netekęs sveikatos.

Palaimintojo brolienė pasakodavo, kad, Antrojo pasaulinio karo metais sovietinei kariuomenei vėl artinantis prie Lietuvos, vyskupas iš anksto paprašė jam nupirkti veltinius, vatines kelnes, šimtasiūlę, nes žinojo, kas jo laukia.

1957 m. pasklidus kalboms, kad Teofilius gali būti vėl suimtas, jis į tai atsakė: "Jei, einant pro krūmus, iš jų kas netikėtai iššokęs suriktų ū-ū, gal ir išsigąsčiau... Bet kad mane gali vėl suimti ir į kalėjimą pasodinti, tas manęs nė kiek negąsdina."

T.Matulionio asmenybė yra visiška priešingybė šiuolaikinio pasaulio standartams. Ji liudija, kad kuklus, gyvenimo iššūkių alinamas, išoriškai žvelgiant, vien pralaimėjimus patiriantis žmogus gali spinduliuoti vidinę jėgą. Būtent toks žmogus garsina Lietuvą net ir po mirties.

Ir vis dėlto nereikia pamiršti, kad jis taip pat buvo tik žmogus, kaip kiekvienas mūsų. Jis mėgo vaikščioti po gryną orą, iš duonos lipdė rožinį, negalėjo atsispirti spurgytėms ir braškėms. Tai ženklas, kad kiekvienas galime padaryti, nors ir labai nedaug, kad aplinkiniams gyventi būtų šviesiau.