V. Putvinskio gatvėje, kuri kažkada vadinosi Kalnų ir S. Nėries gatve, prisiminimų turi ir darbo klasės žmonės, kasdien kilę laiptais į tuometinę Radijo gamyklą, ir hipiai, sovietiniais laikais svajoję apie nepriklausomybę, ar senoji Kauno bohema suradusi vietą būtent Kauno menininkų namuose.

Kauno menininkų namai kasmet bendradarbiauja su V. Putvinskio gatvėje esančiomis institucijomis, įstaigomis ir pavieniais kaimynais tam, kad gatvė vienai dienai taptų bendru kiemu, kuriame žaidimo forma tyrinėjama gatvės istorija ir ateitis. Šiais metais V. Putvinskio gatvės dieną organizatoriai atiduoda į menininkų rankas ir gegužės 21-ąją kviečia į kūrybinių dirbtuvių ir meninių veiksmų šurmulį, gatvę bent trumpam paversiančiu vienu dideliu kiemu.

Dar prieš V. Putvinskio gatvės dieną, nuo gegužės 16 d., Kauno menininkų namų vidiniame kieme kviečiama prisiminti vaikystę ir sukurti savo „sekretą“. „Sekretai“ – vaikystėje po stiklu į žemę dedami radiniai, kuriuos sudarydavo gėlių žiedai, augalai, blizgantys popierėliai ir kamšteliai. Tai, kas randama kieme ir kišenėse. Atėję į vidinį Kauno menininkų namų kiemą Kauno gyventojai ir miesto svečiai ras įvairias priemones, reikalingas sekretui sukurti, o V. Putvinskio gatvės dieną, gegužės 21-ąją, 13-18 val. veiks gyventojų kuriama „sekretų“ galerija.

Skirtingose V. Putvinskio gatvės vietose vyks keturios kūrybinės dirbtuvės, skulptūrų meno instaliacija ir performansai. Kauno menininkų namų terasoje veiks Kultūros infocentras, kur galėsite sužinoti daugiau apie Kauno kultūros lauką.

„V. Putvinskio gatvės dienos lankytojai galės sudalyvauti meno akcijoje, kurios centrinė ašis – šešių šimtų metų senumo ąžuolo šaknų sistemos dalis. Dirbtuvių metų šis objektas bus restauruojamas – valomas juodžemis, molis ir trūnėsis, atidengiamas kietmedžio sluoksnis. Menininkas, it skarabėjas tyloje, apsiginklavęs medicininiais įrankiais, visą dieną šveis ir valys kelmą. Dirbtuvių lankytojai bus kviečiami prisijungti prie kūrybinio proceso, išgirsti pasakojimus ir kartu bandys atsakyti į klausimą, „kas čia per objektas?“, – apie Adomo Žudžio dirbtuves komentuoja Kauno menininkų namų kuratorius Edvinas Grinkevičius.

Vienos dienos programoje organizatoriai taip pat kviečia sujungti architektūros, miestų planavimo, šiuolaikinio meno bei dizaino žinias ir kurti V. Putvinskio gatvės ateities scenarijus. Viliaus Vaitiekūno dirbtuvių metu dalyviai susipažins su įvairiomis vaizduotės ir kūrybos praktikomis, bendraamžių iniciatyvomis kuriant viešąsias kitų pasaulio miestų erdves, ir pasitelkdami skirtingas medžiagas bei įrankius permąstys savo pačių santykį su V. Putvinskio g. ir Kauno miestu. „Gatvės pastatai, medžiai, grindinys ir ant jo vykstantis gyvenimas, istorija, parodų erdvės, parduotuvės ir kiti vietos reikalai lyg įrankiai bus pasitelkiami nuspėti tai, kas bus ir nebebus svarbu rytoj“, – pasakoja edukatorius V. Vaitiekūnas.

Renginyje menininkės Saulė Norkutė ir Šarūnė Pečiukonytė pakvies V. Putvinskio gatvės dienos svečius patyrinėti Kauno menininkų namų kaimynystę. Instrukcijas gavę dalyviai pradės tyrinėti, žymėti ir rinkti jų tiriamų kaimynų pėdsakus ir palaipsniui pildys bendrai kuriamą instaliaciją. „Nuo kitų žmonių kultūrų iki tų kaimynų, kurių plika akimi negalime pamatyti, užuosti, o kartais turime pakeisti ir žiūrėjimo kampą“, – pabrėžia menininkės.

Apsilankę V. Putvinskio gatvės dienoje galėsite išvysti kylančios Kauno menininkės Rūtos Simutytės lauko instaliaciją „Dangus“. Kauno menininkų namų erdvėje taip pat bus pristatytas Florian Bell performansas/spektaklis „Forever young“, skirtas šiuolaikinio gyvenimo būdo ir santykio su pačiu savimi analizei. O juvelyrė Akvilina Šimkevičiūtė pasiūlys pasidaryti savo papuošalą. Menininkės vedamų dirbtuvių metu dalyviai galės atsinešti savo radinius – augalų lapus, akmenis, medžio žievės gabalėlius, drugelių sparnus, ar bet kokius kitokius organiškus objektus, kurie bus paruošti papuošalo, ar tiesiog meninio objekto gamybai.

Kaune kurianti menininkė S. Noreikaitė pristatys performansą „Sietys“, kuriuo kvies žiūrovus aktyvinti savo fizinį kūną erdvėje, atkreipti dėmesį ar pamatyti per kitokią prizmę mus supančią aplinką, kitus kūnus, objektus, judėjimą. „Mūsų fiziniai pojūčiai, juslės tampa vis labiau nuslopintos, mes pradedame nekreipti dėmesio į mus supančių kūnų fizinį būvį šalia. Nors vis dar sinchroniškai dalinamės vienu laiku, nebejuntame bendrystės egzistuojant“, – teigia S. Noreikaitė pristatydama savo kūrinį.

R. Simutytės, A. Šimkevičiūtės ir S. Noreikaitės projektai buvo atrinkti Kauno menininkų namų atviro kvietimo būdu. Kylantys menininkai buvo kviečiami teikti interaktyvaus pobūdžio, žiūrovus įtraukiančius pasiūlymus – kūrybinius projektus. Detalią V.Putvinskio gatvės dienos programą galite rasti Kauno menininkų namų internetinėje svetainėje arba socialinio tinklo „Facebook" paskyroje.

Renginys yra „Kaunas 2022" Šiuolaikinio Kauno mito trilogijos II-ojo veiksmo „Santaka" dalis. Visa gegužės 20-22 d. „Santakos" programa: https://kaunas2022.eu/santaka/

Orbita, Žalias kalnas, Bermudų trikampis, Kolegos – šie žodžiai dažnam kauniečiui yra aiškios geografinės nuorodos.

Tačiau keičiantis kartoms, senieji terminai blunka iš miesto atminties ar apskritai pamirštami, tad E. Grinkevičiui gimė puiki mintis – sukurti Kauno žodyną ir jame įamžinti nykstančius miesto žodžius.

Prie šio projekto gali prisidėti kiekvienas norintis, siūlydamas kaunietiškose patirtyse ir miesto sluoksniuose užkoduotus žodžius, vietovardžius ar naujadarus. Nes miesto identitetas – tai ne tik pastatai, skverai ar gatvės, bet ir juos apibūdinantys neoficialūs pavadinimai.

Bitė, tankas ar 25-ečio turgus – pasitikrinkite, kiek tikras kaunietis ar kaunietė esate, žiūrėdami pokalbį „Kauno dienos“ studijoje.

Įkvėpė Berlynas

Šiemet atskleisti dinamišką Kauno kultūros žemėlapį jis siūlo net 35 renginiais įvairiose – tiek įprastose, tiek netikėtose ekspozicinėse erdvėse, kurios ne tik greta viena kitos. Dauguma jų pritaikytos neįgaliesiems bei draugiškos augintiniams ir turi gidus anglų bei rusų kalbomis.

O šiųmetė astronominė šio puikiai Kaune prigijusio ir pavasarine jo tradicija tapusio meno festivalio metafora sujungia miesto galerijų ir kitų erdvių renginius į pasakojimą. Renginio lankytojai kviečiami tapti autonomiškais tarpplanetiniais tyrinėtojais bei savarankiškai gravituoti aplink vietinius meno kūrinius.

Renginį inicijavo „Post“ galerijos vadovas Andrius Pukis, kuris įkvėptas Berlyno nusprendė perkelti šią praktiką į Kauną. Šiemet jo suburta komanda jau išaugo iki simbolinio dešimties dalyvių skaičiaus. Į ją susibūrė žmonės iš skirtingų Kauno projektų: Kauno menininkų namų, Kaunas 2022, Vytauto Didžiojo universiteto, Kauno Bienalės ir kitų.

Zinai nusitaikė į ateivius

Šeštadienio programoje numatyta vienuolika renginių. Ji prasidėjo nuo vidurdienį Žaliakalnyje atsidariusių parodų.

Beveik tuo pačiu metu į Kauno menininkų namus pakvietė ir zinų – nepriklausomai leidžiamos spaudos, išsiskiriančios nestandartinėmis temomis bei meniniais sprendimais, piknikas. Jų vartymui, kaip skelbė organizatoriai, akompanavo vietoje gaminamas veganiškas maistas.

„Kol „Gallery Weekend Kaunas“ kviečia lankytojus tapti astronomais, zinų piknike žvelgsime į Kauną tolimo atvykėlio akimis. Kol žemės gyventojai šnekėjosi apie kultūros prieinamumą ir rinkimus, klimato pokyčiai ir kosminė radiacija nepastebimai pakeitė jos padėtį. Dabar žmones išvysti galite tik galaktikos infotekų archyvuose. O iki šiol vienintelis buvęs jų pėdsakų muziejus bus įrengtas Mėnulyje. Tačiau nuo šiol turėsite unikalią galimybę pasivaikščioti žemiečių pėdomis, atstatydami žemės miestus su autentiškomis planetos detalėmis“, - taip kūrybinių dirbtuvių, truksiančių šešias valandas, situaciją modeliavo renginio organizatoriai, siūlydami darbo įrankiais įvairių žurnalų bei Kauno archyvo medžiagą ir fotografijas.

Pasak renginio organizatoriaus Edvino Grinkevičiaus, zinų piknikas „Gallery Weekend Kaunas“ kontekste šiemet rengiamas jau trečią kartą. Tik ankstesniais metais jis buvo pritaikytas prie tuometinės festivalio metaforos. Ir tada susirinkdavo iki 100 žmonių. Pagrindinė renginio auditorija – moksleiviai bei studentai ir jaunos šeimos su vaikais.

Viena pirmųjų, vedini trejų bei šešerių metų dukromis Ona ir Agota, piknike pasirodo Nerijaus ir Agnės Smolų šeima. „Mes ateiname čia kiekvienais metais - prekiaujame savo zinais, kuriuos galėtume apibūdinti kaip šiuolaikinius meno komiksus“, - teigė sutuoktiniai, tikindami, kad ir dukrelės eina į zinų piknikus noriais, nes joms čia labai patinka.

Popierius irgi atsimena

Šeštadienį po pietų atsidarė parodos bei eksperimentinės meno ekspozicijos ir laikinojoje „Zoom“ galerijoje, bare „Godo“ bei M.K.Čiurlionio muziejuje.

Pastarajame savo instaliaciją „In a Picle“ (išvertus į lietuvių kalbą - „Marinate“), kurtą kelis mėnesius, demonstravo Londono menų universiteto magistrė Inga Linevičiūtė. „Šia instaliacija, sukurta iš rankų darbo animacijos pieštuku ir akvarele, norėjau pasijuokti iš šiuolaikinių žmonių priklausomybių telefonams, madai, maistui ir pan. Ir parodyti, kokios tos mūsų problemos vienadienės ir nereikšmingos“, - pasakojo kūrinio autorė.

Kitose netradicinėse menui erdvėse jo eksperimenatoriai kvietė kurti kartu: statyti amfibijos namą iš Venecijos architektūros bienalės nužengusioje Gedimino ir Nomedos Urbonų „Pelkių mokykloje“, įsikūrusioje VDU mokslo ir studijų centre, bei gaminti popierių Paveikslų galerijos baseine.

Į šias popieriaus gamybos dirbtuves pakvietusi Bendruomenių platformos „Mažosios istorijos“ kuratorė Auksė Petrulienė teigė, kad jos surengtos prieš J.Janonio fabrikui skirtos parodos „Atminties popierius“ atidarymą šioje Paveikslų galerijoje.

„Mes turime muziejuje dar daug šio fabriko pagaminto rašomojo popieriaus. Ir vėl jį pavertėme skysta mase – sumaldami. O po vėl rankiniu būdu formuosime naujus – jau labai asmeniškus ir individualius popieriaus lapus. Ir tai bus metafora, kaip iš istorijos galima ištraukti savo individualų supratimą apie ją. Taigi, popieriaus gamyba yra labai mistiškas procesas, primenantis visatos kūrimąsi,“ - dėjo akcentus prieš pradedant popieriaus gamybos dirbtuves A.Petrulienė, kuriai talkino savanoris Toma, kurio mama – japonė, o tėvas – indas. Tačiau šis jaunuolis kalba lietuviškai, nes studijuoja KTU pirmame kurse ir moka jau septynias kalbas. O dauguma į dirbtuves susirinkusių žiūrovų buvo buvę J.Janonio fabriko darbuotojai, atėję į jau minėtos parodos atidarymą.

Dar ne vakaras

Pavakarę kavinėje „Kultūra“ Karolis Žukas rengia sovietmečiu vyravusios video salonų bei VHS kasečių kultūros apžvalgą.

Galiausiai šeštadienio renginius vainikuos garso meno renginys galerijoje „Post“, kuriame dalyvaus Lietuvos bei užsienio menininkai, ir nuotaikingų ritmų kupinos dūzgės bare „O kodėl ne?“

Baigiamasis šio renginio, kurį iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, akordas - sekmadienį duris atversiantis projektas „Kita Neries pusė“. Vidurdienį jos Vilijampolės pakrantėje - Jurbarko gatvės pastate, pažymėtame užrašu „Keramika“, bus iškilmingai atidaryta Grafikos spaustuvė. Šiame turtingą istoriją turinčiame pastate bus galima aplankyti kūrėjų studijas, pamatyti jų darbus bei dalyvauti kūrybinėse lino raižinio dirbtuvėse.

Mato perspektyvą

Antrojo šio netradicinio poezijos žanro vakaro neteks ilgai laukti – jis suplanuotas jau rugpjūčio 31 d. Kauno menininkų namų terasoje. Kiti slemo vakarai vyks kiekvieną mėnesį ten pat.

Nors bandymų rengti šio 1984-aisiais JAV atsiradusio poezijos žanro vakarus Kaune būta ir anksčiau, jie nesulaukdavo didelio kauniečių susidomėjimo.

"Nusprendėme vėl surizikuoti ir surengti slemo vakarus Kaune, – pasakojo Kauno menininkų namų kuratorius E. Grinkevičius, – "Jautėme, kad atėjo tinkamas laikas, tačiau dėl visa pikta užtikrinome, kad vakare bet kokiu atveju dalyvautų keli vilniečiai – jeigu vėl neužsiregistruotų nė vienas kaunietis. Tačiau šįkart likome maloniai nustebę, nes sulaukėme net dvidešimties dalyvių – rekordinio skaičiaus. Vienuolika iš jų buvo kauniečiai.“

Anot E. Grinkevičiaus, jeigu slemo poezijos virusas plėsis taip ir toliau, savo netradicinės poezijos vakarus gretai pradės rengti ir kiti miestai, o tuomet kasmet vykstančiame Nacionalinio slemo turnyre galės dalyvauti visos Lietuvos, ne vien Vilniaus slemeriai.

"Nacionalinio slemo turnyro nugalėtojui suteikiama teisė atstovauti Lietuvai Europos slemo čempionate, tad norėtųsi, kad turnyras būtų didesnis ir demokratiškesnis“, – sakė jis.

Slemo entuziastai tikisi, kad slemui prigijus ir Kaune, vis daugiau slemerių iš mažesnių miestų ryšis atvykti pasidalyti savo kūryba, o grįžę namo šio žanro tradicijas tęs savo mieste.

Žodžių džiazas

E. Grinkevičiaus pažintis su netradicinėmis poezijos formomis prasidėjo prieš aštuonerius metus, kai susipažino su poete bei dramaturge Gabriele Labanauskaite ir prisijungė prie jos organizuojamo audiovizualinės poezijos festivalio "Tarp“.

Festivalio organizatoriai kiekvienais metais ieškodavo vis kitų netikėtų formų, kuriomis viena ar sukomponuota su kitomis meno rūšimis gali skleistis poezija. Kasmet prie festivalio prisijungdavo įvairių sričių poetų, kurie nenorėdavo paklusti kanonams ar taisyklėms, savo kūrybą pateikdavo performanso forma, gausiai improvizuodavo. Pagal slemo taisykles, turnyro dalyviai negali naudoti jokių pašalinių rekvizitų, fonogramų ir pan. – galimos tik kūno ekspresijos, balso intonacijos, mimikos.

"Vėliau atradau vieno iš slemo poezijos pradininkų Lietuvoje Domo Raibio organizuojamus slemo vakarus. Iš pradžių lankydavausi juose kaip žiūrovas, bet vėliau, tapęs slemo poezijos bendruomenės dalimi, ir pats susigundžiau savo kūryba pasidalyti su kitais netradicinės poezijos gerbėjais“, – pasakojo kaunietis.

Ne kartą teko stebėti slemo vakaro dalyvį, kuris iš pažiūros buvo susikaustęs, atrodė, kad užlipęs ant scenos jis tik pamurmės panosėje, tačiau vos tik jam pradėjus pasirodymą, visa publika nuščiūdavo.

Jis sako tekstuose paliečiantis nemažai socialinių bei politinių temų. "Taip pat mėgstu žaidimus sąskambiais ar garsais, tad slemo poezijos performatyvumas yra tinkamiausias mano kūrybai atsiskleisti", – sako pašnekovas ir priduria: nors šiuo metu beveik nebeužsiimąs slemo poezija, neatmetu galimybės dar sugrįžti ant slemo scenos.

Kūriniai taip pat neprivalo būti griežtai literatūriniai – galima naudoti svetimybes, žargoną, keiktis. Jiems taip pat netaikomi jokie apribojimai – tai gali būti rimuotas, prozos ar bet koks kitoks tekstas. Poezija gali būti skaitoma ta kalba, kokia tik poetas pageidauja, net ir išgalvota – svarbiausia, kad pasirodantysis žinotų, ką jis nori pasakyti, būtų įtaigus.

Iš kartos į kartą

Anot E. Grinkevičiaus, Lietuvoje jau galima užfiksuoti kelias slemerių kartas. Pirmoji jų atsirado kartu su slemo pradžia Lietuvoje: muzikantas ir rašytojas Žygimantas Kudirka, iliustratorė, komiksų rašytoja Gerda Jord, humoristas Domas Raibys, rašytoja Jurga Tumasonytė ir kt.

Antroji slemo poezijos šalininkų karta aktyvi šiuo metu, tačiau, anot E. Grinkevičiaus, jau po truputį užleidžia savo vietą jauniausiajai – trečiajai kartai.

Slemo vakaro Kaune organizatorius, kaip svarbiausią slemo poezijos bruožą, įvardija netikėtumą. "Ne kartą teko stebėti slemo vakaro dalyvį, kuris iš pažiūros buvo susikaustęs, atrodė, kad užlipęs ant scenos jis tik pamurmės panosėje, tačiau vos tik jam pradėjus pasirodymą, visa publika nuščiūdavo. Manau, kad slemo poezijos žanras yra geriausia terpė skleistis tokiems netikėtumams“, – atradimu dalijosi E. Grinkevičius.

Kaunietį stebina ir tai, kokių skirtingų krypčių kūrėjai pasuka į slemo poeziją. Europos slemo čempionatą Švedijoje laimėjusį Ž. Kudirką būtų galima pavadinti tipiniu slemeriu, mat jo tekstai yra labai įtaigūs, įkvėpti šiandienos aktualijų, neatitinkantys kanonų. O, pavyzdžiui, rašytoja J. Tumasonytė įrodė, kad proza taip pat gali skambėti sleme. Jos tekstai yra ilgi, kupini magiškojo realizmo, tačiau ji sugeba taip juos intonuoti, kad nepabostų ilgai beklausant.

Demokratiška atmosfera

Slemo vakarui užsiregistravę dalyviai pasiruošia tris tekstus, kurio kiekvieno trukmė yra ne ilgesnė nei penkios minutės ir dalyvauja turnyre, kurį sudaro trys etapai. Pirmajame etape pasirodo visi dalyviai, antrajame – jau tik pusė jų, o trečiajame – keli labiausiai publikai patikę poetai. Iš jų išrenkamas vakaro nugalėtojas.

Būtent dėl šios žaidybinės funkcijos – renginyje varžomasi, o teisėjauja atsitiktiniai žiūrovai – ši netradicinė poezijos forma sulaukia kritikos iš tradicinės poezijos mylėtojų – neva taip išnyksta poezijos esmė.

Tačiau E. Grinkevičius tokiems slemo kritikams siūlo atsigręžti į itin hierarchišką ir elitizmo kupiną literatūros pasaulį. "Poetų gyvenime yra labai daug vertinimo. Kritikams yra suteikta teisė ir galia nuspręsti kito, kurti norinčio žmogaus likimą, o slemas iš to šaiposi ir situaciją apverčia aukštyn kojomis“, – sako jis.

Slemo vakaruose, jo žodžiais, galia pereina į svarbiausias – klausytojų – rankas. Publika slemerius vertina tik pagal savo tos dienos nuotaiką ir poetų pastangas. Toks galios santykio pasikeitimas slemo žanrui suteikia žaismingumo ir ironijos.

"Kokie nors literatūros kritikai pusę dienos peštųsi dėl to, ar tu esi vertas skaityti savo kūrybą, ar ne, o štai eiliniai žmonės tiesiog paklauso tavo teksto ir įvertina pagal tai, kaip jie tą dieną jaučiasi“, – taip žanro demokratiškumą įžvelgia Kauno slemo vakaro organizatorius.

Ar žiūrovų vertinimo neišsigąsta potencialūs slemo vakaro dalyviai – gal dėl to ne kiekvienas ryžtasi kopti ant scenos?

"Taip, be abejo, gali atsitikti dėl norinčiųjų dalyvauti nežinojimo ar nesupratimo, kaip slemo vakaruose viskas vyksta, – sako E. Grinkevičius. – Atėję ir pamatę, kaip viskas yra nerimta, ironiška ir žaisminga, norintieji dalyvauti turėtų atsikratyti baimės. Galų gale, slemo vakaruose teisėjauja net penki atsitiktiniai žiūrovai. Visi jie yra skirtingi, skirtingai suvokia poeziją, turi skirtingų patirčių, tad ir vertins skirtingai, o jeigu kiti žiūrovai nesutiks su jų vertinimu, galės jį pakeisti.“

Pagal slemo taisykles su teisėjų įvertinimais nesutinkanti publika gali garsiai prieštarauti, o renginio vedėjui suteikta teisė koreguoti dalyvių gautus balus.