Ieškojo stiprybės
Egidija ir Kęstutis Vaicekauskai susipažino studijų laikais, tačiau mokėsi skirtinguose universitetuose: ji – Kauno technologijos universitete, jis – Veterinarijos akademijoje. Per 28 kartu praleistus metus pora susilaukė šešių vaikų, šiandien jų vyriausiam sūnui Justui 26-eri ir jis jau sukūręs savo šeimą, o visų vyresniųjų numylėtinei, mažiausiai šeimos narei Liucijai, – septyneri.
E.Vaicekauskienė atvira: be tikėjimo, ji kartu su keleriais metais vyresniu vyru nežinotų, kaip auginti vaikus. "Gyvenome ir augome tais laikais, kai viskas vyko paslapčia. Mums praneša: laukia Pirmoji komunija. Mes ją priimame, bet nežinome, ką tai iš tikrųjų reiškia. Tiesiog trūko žinių apie tai, kas yra Dievas ir kokia yra katalikybė. Kai atgavome nepriklausomybę, tarsi atvertėme naują puslapį, pradėjome domėtis ir mokytis", – apie tikėjimo kelio atradimą pasakoja moteris.
Kai apie trisdešimtuosius savo gyvenimo metus Vaicekauskai pradėjo kurti verslą (šiandien tai viena didžiausių Lietuvoje mėsos perdirbimo įmonių "Nematekas"), jie jau turėjo tris vaikus. Šis etapas buvo svarbus ir sudėtingas, nes reikėjo derinti vaikų auklėjimą ir intensyvų darbą bei nuolatinį bendravimą su žmonėmis.
"Būtent versle teko suvokti, kad svarbiausia – žmogiškieji santykiai, nes čia esi ne vienas. Tada, ieškodami stiprybės, visu kūnu atsigręžėme į Dievą ir pasirinkome tikėjimo kelią. Remiamės tikinčiųjų, šventųjų patirtimi, matome aiškią džiaugsmo ir vilties logiką. Iki šiol šiuo pasirinkimu nenusiviliu", – atvirauja moteris. Ji priduria, kad tikėjimas buvo svarbus ir jų su vyru tėvų bei senelių namuose.
Šešių vaikų mama sako, kad atžaloms suvokimą apie tikėjimą perduoda savo pavyzdžiu, nes vaikams svarbiausia, ką tėvai daro, o ne tik sako.
"Sekmadienis mūsų šeimai – Dievo laikas. Kartu einame į Mišias, vėliau pietaujame, šnekamės, dalijamės, diskutuojame ir stengiamės darbus, mokslus ir kitus rūpesčius palikti už durų. Tai lyg atokvėpis ir ne tik Dievo, bet ir šeimos laikas, nors kartu prie stalo susėdame ir kiekvieną dieną, kai visi grįžtame namo", – pasakoja moteris.
"Mes galime ieškoti receptų, kaip būti tobuliems, bet juk ne patys save sukūrėmė. Klausiame, kaip išlikti geram. Juk visi šito norime, gyvenimas yra toks. 2000 metų Bažnyčios istorijos, kiek likimų, kurie liudija tikrus įvykius... Mes tuo sekame, vedame ir vaikus, bet tai, kad tu tiki, nereiškia, kad atsiduri inkubatoriuje ir esi nuo visko apsaugotas. Sudėtingų situacijų bus, bet, jas išyvenus, patyrus nusivilimų, pykčio, laukia laiminga pabaiga. Patikėkite, tikėjimo kelias tikrai turi laimingą pabaigą, tik neaišku, kada tau pavyks jį pasiekti", – apie tai, kuo gyvena ir ko moko vaikus, pasakoja E.Vaicekauskienė.
Tikėjimo nekvestionuoja
Savo vaikams moteris sako, kad jei vakar nepavyko būti geram – nieko tokio, rytoj atsikėlus laukia nauja diena, svarbiausia norėti būti geram, stengtis ir nepasiduoti. Natūralu, kad vaikystėje, žiūrint kokį nors filmą ar patekus į kokią nors ypatingą situaciją, vaikams kyla klausimų ir abejonių, kas yra Dievas ir tikėjimas ar kodėl to reikia. Taip nutikdavo ir Vaicekauskų namuose, tačiau mama sako, kad tikėjimas – nekvestionuojamas dalykas.
"Sekmadienis – laikas tokiems pokalbiams. Aiškiname, kas yra malonės ir kad vaikai turi tiek daug: mokyklą, tėvus, nepriklausomą Lietuvą. Pavyzdžiui, seneliai savo vaikystės metais tiek neturėjo, išgyveno karą, partizanų laikus, trėmimus į Sibirą... Už tai kaip gvename šiandien ir turime dėkoti ir prašyti sėkmės."
E.Vaicekauskienė pastebi, kad vaikystėje kartais tai suprasti sunku, tačiau ji mato, kad tada duotos pamokos buvo išmoktos. Vyriausi šeimos vaikai, jei tik sekmadienį būna Kaune, paskambina vieni kitiems, susitinka per Mišias, o po jų keliauja papietauti ir pabendrauti. "Tėvų atsakomybė yra vesti vaikus tikėjimo keliu. Aš kitaip tiesiog nemoku – juk ir Lietuva pastatyta ant tikėjimo pamatų", – įsitikinusi ji.
Veiklių verslininkų šeima pripažįsta, kad iš visų jėgų stengiasi atrasti po vienodą dalelę laiko kievienam iš vaikų, bet jausmas, kad šio dėmesio nepakanka, vargina. "Sunku, kai nori daugiau, bet negali. Tačiau mes stengėmės gyventi taip, kad pasibaigus aštuonių valandų darbo dienai, darbas ten ir pasilieka, o visas kitas laikas yra skirtas mamos darbui. Nė vieną savaitgalį mūsų vaikai nėra likę vieni, į visas vykusias verslo šventes pasiimdavome tiek vaikų, kiek tada turėjome, – tuo ir skiriamės nuo kitų. Viskam gyvenime reikia rasti laiko, o tikėjimui jį reikia tiesiog išplėšti", – atvirauja išmintinga mama.
Šeima tradiciškai vakarais susiburia rožinio maldai, o tėvai sako suprantą, kad vaikams melstis galbūt ir nėra didžiausias malonumas, tačiau ilgainiui visa tai įgauna kitą prasmę. "Kai senelis sirgo, visi vaikai kaip kariai stojo į maldą už senelį. Tokiomis akimirkomis suvoki, kad pastangos duoda vaisių", – prisimena moteris.
Artimi kartų ryšiai
E.Vaicekauskienė sako, kad jos šeimoje vyresni vaikai rūpinasi jaunesniais – kaip įprasta gausioms šeimoms. Svarbiausia auginant ir auklėjant atžalas – nepavargti mylėti, o iš tikėjimo pasisemti meilės labai paprasta. Moters teigimu, negalima leisti prasiveržti ir iliuziniam keliui, kuris tarsi rodo, kad gyvenime viskas įmanoma ar paprasta.
Vaicekauskų šeimoje visuomet labai svarbūs buvo ir seneliai, kadangi jie – nuolatos šalia. "Kai tik susituokėme su vyru, atrodė, kad gyventi su tėvais ir jų pamokymų mums visai nereikia. Bet kai atsirado trys vaikai, pradėjome verslą, mūsų sklype Rumšiškėse pastatėme atskirą namą seneliams ir jie įsiliejo į mūsų gyvenimą. Kai visą dieną dirbi, nori žinoti, kad vaikais pasirūpins, kad jie bus pavalgę, nuvežti į mokyklą ir užsiėmimus. Mes griežti tėvai – kaip versle, o seneliai visada buvo jų užtarėjai, tikri advokatai. Tokia jų besąlyginė meilė vaikams yra didžiausia dovana", – senelių svarba vaikų gyvenime neabejoja E.Vaicekauskienė.
Prieš metus jos tėtis iškeliavo anapilin, bet vaikai ir šiandien gyvena prisiminimais ir meile jam. "Seneliai tam ir sutverti, kad spinduliuotų meilę, o tai geriausiai padaryti gali, kai yra šalia. Nereikia stebėtis – juk mūsų protėviai visada gyveno jausdami glaudų ryšį su savo tėvais ir seneliais. Aš visada emigruojantiesiems sakau: taip, ten jūs galite vaikams užtikrinti puikų išsilavinimą, uždirbti daug pinigų, bet senelių meilės ir buvimo šalia niekas neatstos."
E.Vaicekauskienė pripažįsta, kad kartu su vyru yra reiklūs tėvai, o to išmokė būtent verslas. "Visada norime, kad vaikai užaugtų geresni už mus. Mylėti vaikus ir viską jiems leisti – pats lengviausias kelias. Dirbu su daugybe skirtingų žmonių, matau, kaip svarbu palaikyti žmogiškuosius santykius, bet taip pat matau, kokie yra padariniai, kai jau suaugęs žmogus susiduria su vaikystėje tėvų paliktomis auklėjimo ir atsakomybės spargomis. Tada suaugusiam žmogui labai sunku keistis", – pastebi moteris.
Po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo Vaicekauskai stebėjo kylančią tėvų, kurie savo vaikus siunčia mokytis į užsienį, bangą ir analizavo, kodėl ten mokslus baigę jaunuoliai pasiekia labai gerų rezultatų. Pasak E.Vaicekauskienės, pasirodė, kad svarbiausia – reiklumas, disciplina ir režimas, tai ji kartu su vyru ir stengiasi įdiegti vaikams.
Tik nuoseklus darbas
Verslininkė įsitikinusi, kad tėvams reikia skirti dėmesį ne tik vaikų mokslams, bet ir dvasiniams dalykams bei laisvalaikio užsiėmimams. Visi Vaicekauskų vaikai lankė arba tebelanko muzikos mokyklas, juk, kaip sako mama, muzika niekam nepakenkė. Mažoji Liucija šoka ir baletą.
"Mokantis svarbiausia ne pažymys, nes tikrai bus momentų, kai tau nepavyks gauti aukščiausio įvertinimo, bet svarbu siekti geriausių rezultatų. Viskas skleidžiasi pasiryžus tam ir, žinoma, sunkiai dirbant", – įsitikinusi moteris.
Įprasta manyti, kad pasiturinčių tėvų vaikai – visko pertekę, išlepę, o kartais gal net nemoka dirbti. Vaicekauskai savo vaikus moko, kad gyvenime viskas pasiekiama savo laiku ir nuosekliai dirbant bei siekiant tikslo.
"Mokykloje, kaip ir kitose gyvenimo situacijose, – jie niekuo neišsiskiriantys vaikai, gėrybes gauna pamažu. Pavyzdžiui, vyresnieji dalijasi mašina, bet tik tada, kai to tikrai reikia. Šeimoje įprasta, kad vasarą visi dirba šeimos versle, tačiau vaikai žino, kad gaus darbą pagal išsilavinimą. Mes taip ir sakome, kad jei baigei aštuonias klases – tuomet gali plauti tarą, pabaigus mokyklą gal jau galima gauti aukštesnes pareigas. Tai sakydama turiu galvoje, kad dirbti reikia pagal išsilavinimą, patirtį ir amžių. Negali staiga atsidurti viršūnėje, turi nuosekliai jos siekti", – dėsto versli mama.
Moteris pripažįsta: auklėjant vaikus pasitaiko atvejų, kai jos ir vyro nuomonės išsiskiria. "Mes – tokia šeima, kaip ir visos, niekuo neišsiskiriame. Tėtis yra reiklusis, mama – ta, kuri stengiasi viską sušvelninti. Turbūt tradicinis paveikslas. Jei mes nesutariame kokiu nors klausimu, prie vaikų niekada nepradedame ieškoti tiesos. Viską išsiaiškiname, kai liekame dviese", – šeimos taisykles dėsto moteris.
Kaip pavyko sukurti didelę ir darnią šeimą? "Aš nežinau, koks galėtų būti sėkmingos šeimos receptas... Galvoju, kad nėra jokio recepto, o mūsų namuose yra tikėjimas. Gal tai ir yra visa paslaptis – tikėjimas", – savo šeimos tvirtybe dalijasi E.Vaicekauskienė.
Kadangi namiškiai gyvena aktyviu ritmu, pripažįsta, kad laiko išskirtinėms pramogoms ar kelionėms visiems kartu ne taip paprasta atrasti, bet jei šeima keliauja, tuomet kelionių prioritetu tampa tikėjimas.
"Keliavome į jaunimo dienas Australijoje, Brazilijoje, šią vasarą buvome Lenkijoje. Kai buvo atverti Gailestingumo vartai Vatikane – malonių keliavome į Romą. Dabar Motinos Teresės kanonizavimo proga ir vėl keliaujame į Romą", – apie išvyką, iš kurios šeima grįžo tik šį antradienį, pasakoja E.Vaicekauskienė.
