Vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina gegužę sudarė 312 eurų už toną – 23 proc. daugiau nei prieš metus. Per šių metų sausį-gegužę natūralaus pieno supirkimo kainų vidurkis siekė 317 eurų už toną. Palyginti su pernykštėmis to paties laikotarpio kainomis, jos buvo 8 proc. didesnės.

Šiais metais natūralaus pieno supirkimo kainos pagal sausio-gegužės vidurkį Lietuvoje yra aukščiausios per pastaruosius šešerius metus. Palyginamuoju penkių mėnesių laikotarpiu didesnių jų būta tik rekordiniais 2014-aisiais, kai šalis eksportavo didelius kiekius pieno produktų.

Stambiesiems ūkiams už toną natūralaus pieno perdirbėjai praėjusį mėnesį mokėjo 353 eurus. Tuo tarpu Europos Sąjungos šalyse, kuriose vyrauja dideli pieno ūkiai, išankstiniais duomenimis, vidutinė kaina siekė 356 eurus.

Stambieji ūkiai Lietuvoje pagamina ir parduoda perdirbti 70 proc. viso superkamo pieno.

Pasak Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ vadovo Egidijaus Simonio, šiųmetė žalio pieno kainų kreivė juda neįprasta trajektorija visoje Europoje, taigi ir Lietuvoje.

„Istoriškai dėl sezoniškumo pieno supirkimo kainos pradeda mažėti nuo metų pradžios ir savo kritimą tęsia iki pat vasaros pabaigos. Tačiau žaliavos kaina per penkis šių metų mėnesius išliko aukštumose“, – sako E. Simonis.

Remiantis istoriniais duomenimis, kiekvieną pavasarį ir vasarą primelžiama daugiau pieno, bet jame mažėja baltymų ir riebalų santykis. Dėl to atitinkamai mažėja žaliavos supirkimo kaina. Rudenį ir žiemą atvirkščiai – pieno mažėja, bet dėl karvių mitybos piene daugėja riebalų ir baltymų, atitinkamai brangsta ir pieno žaliava. 

E. Simonio vertinimu, didesnę žaliavos kainą Europoje šiais metais daugiausiai lėmė pakankamai didelė pieno produktų paklausa Bendrijos vidaus rinkoje.

Mūsų šalies pieno perdirbimo įmonės eksportuoja apie 60 proc. pagamintos produkcijos.

Pieno supirkimo kainos Lietuvoje augo penktą mėnesį iš eilės – per šių metų lapkritį, palyginti su praėjusiu mėnesiu, vidutinės natūralaus pieno supirkimo kainos padidėjo 3,2 proc., iki 315,1 euro už toną.

Palyginti su praėjusių metų lapkričiu, supirkimo kainos didėjo 4,4 proc.

„Europoje išliko stipri sūrių paklausa, kuri siejama su tuo, kad karantino laikotarpiu vartotojai daugiau gamino maisto namuose. Pagrindinėse ES pieno pramonės šalyse didėjo ir žaliavos kiekiai ūkiuose, ir pieno produktų gamyba“, – sakė E. Simonis.

Rinkos ekspertai prognozuoja, kad pieno gamyba augimo tempus palaikys ir 2021 metų pirmąjį ketvirtį.

Per 2020 metus pasaulinės pieno gamybos augimas sieks 1,4 proc., skelbia IFCN.

Vidutinė pieno supirkimo kaina 2020 metais pasaulinėje rinkoje sudarys 299 eurus už toną, o tai yra geras lygis tokiems sunkiems metams, pažymi IFCN ekspertai.

IFCN prognozuoja, kad pirmąjį 2021 metų ketvirtį pasaulinės žaliavinio pieno kainos gali nukristi iki 271 euro už toną.

Lietuvoje pieno gamyba prekiniuose ūkiuose taip pat išaugo – šių metų spalį pieno supirkta 2,6 proc. daugiau, nei pernai tuo pačiu metu. Per šių metų vienuolika mėnesių pieno supirkimas išaugo 0,4 proc., palyginti su pernykščiais rodikliais.

Daugiau kaip pusę Lietuvos pieno supirkimo rinkos valdantiems stambiems pieno ūkiams, parduodantiems daugiau kaip 40 tonų pieno per mėnesį, šalies pieno perdirbimo įmonės lapkritį už natūralų pieną mokėjo vidutiniškai 348,3 euro už toną. Per mėnesį ši pieno kaina padidėjo 1,6 proc.

Kaina, mokama stambiems Lietuvos pieno ūkiams, beveik atitiko žalio pieno kainų vidurkį Europos Sąjungoje.

ES šalyse, kuriose vyrauja dideli pieno ūkiai, išankstiniais duomenimis, lapkritį mokėta vidutinė kaina už natūralų pieną siekė 349,61 euro už toną, arba 0,3 proc. daugiau nei rugsėjį, praneša EK.

Palyginti su praėjusių metų rugsėju, supirkimo kainos didėjo 2,4 proc.

Pasak Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ vadovo Egidijaus Simonio, žalio pieno kainos Lietuvoje augo trečią mėnesį iš eilės, nors Pieno įstatymas nustojo galioti po šių metų liepos 1-osios.

„Pieno supirkimo kainos svyruoja priklausomai nuo situacijos tarptautinėje rinkoje. Padėtis mažmeninėje pieno produktų prekyboje stabilizavosi, tačiau maitinimo sektoriuje paklausa dar neatsigavo ir negrįžo į lygį, kuris buvo iki pandemijos“, – sako E. Simonis.

Jo teigimu, palankūs rudeniški orai Vakarų Europoje didino pieno gamybą pagrindinėse pieno pramonės šalyse. „Pieno gamybą šįmet taip pat didino JAV ir Okeanijos ūkiai. Pasaulinis žalio pieno pasiūlos didėjimas metų pabaigoje turės įtakos ir žaliavos kainoms, tačiau didelių svyravimų ekspertai neprognozuoja“, – pažymi E. Simonis.

Daugiau kaip pusę Lietuvos pieno supirkimo rinkos valdantiems stambiems pieno ūkiams, parduodantiems daugiau kaip 40 tonų pieno per mėnesį, šalies pieno perdirbimo įmonės rugsėjį už natūralų pieną mokėjo vidutiniškai 320 eurų už toną. Per mėnesį ši pieno kaina padidėjo 6,8 proc.

Kaina, mokama stambiems Lietuvos pieno ūkiams, beveik atitinka žalio pieno kainų vidurkį Europos Sąjungoje (ES).

ES šalyse, kuriose vyrauja dideli pieno ūkiai, išankstiniais duomenimis, rugsėjį mokėta vidutinė kaina už natūralų pieną siekė 334 eurus už toną, arba 1,2 proc. daugiau nei rugpjūtį.

Trečiadienį Vyriausybės pasitarime nuspręsta atidėti Žemės ūkio ministerijos parengto nutarimo dėl Pieno įstatymo svarstymą. Šiuo įstatymu siekiama reglamentuoti žalio pieno gamintojų ir pirkėjų santykius bei kainų reguliavimo principus.

Prieš Pieno įstatymo pakeitimo projektą yra pasisakiusios ne tik pieno gamintojus, perdirbėjus ir valdžios institucijas vienijanti Pieno taryba, bet ir Konkurencijos taryba, Ekonomikos ir inovacijų bei Teisingumo ministerijos. Pieno taryba jau buvo pasiūliusi Pieno įstatymą apskritai atšaukti, kadangi jis nėra veiksnus, neatitinka pieno sektoriaus dalyvių lūkesčių ir poreikių.

Pienininkų asociacijos „Pieno centras“ vadovo Egidijaus Simonio teigimu, vienas pagrindinių tikslų, kurių siekiama įstatymu – bandyti reguliuoti kainas skirtingiems rinkos dalyviams.

Kaip teigia patys nutarimo projekto autoriai, „priėmus siūlomas nuostatas, žalio pieno kaina suvienodėtų, t. y. mažesniesiems pieno ūkiams žalio pieno kaina turėtų padidėti, o patiems stambiausiems – koreguotųsi mažėjimo linkme“.

Tačiau E. Simonis užtikrina, kad kainas reguliuoja ne įstatymai, o rinka. Pasak jo, Pieno įstatymas nustojo galioti nuo liepos 1-osios, tačiau, nepaisant to, pieno supirkimo kainos ir taip išaugo.

Vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina liepą, palyginti su birželiu, išaugo 3,1 proc. – iki 254,9 euro už toną.

„Per visą galiojimo laikotarpį nuo 2015 iki 2020 m. šis įstatymas neturėjo jokios įtakos pieno supirkimo kainoms. Jos priklauso tik nuo paklausos ir pasiūlos pasaulinėse rinkose. Šis įstatymas tik iškreipia konkurenciją, užkerta kelią ūkininkams derėtis su perdirbėjais dėl geriausios kainos, diskriminuoja Lietuvoje registruotus žalio pieno pirkėjus prieš užsienio supirkėjus“, – pažymi E. Simonis.

Prieš ministerijos siūlymus viešai pasisakė ir Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija, į kurios pasiūlymus nebuvo atsižvelgta. Jos nariams ypač kliuvo siekiai nustatyti maksimalų 20 proc. priedą nuo minimalios kainos už superkamą pieną. Be to, esą būtina į įstatymo akiratį įtraukti ne tik pieno gamintojus ir perdirbėjus, bet ir prekybininkus.

Pieno tarybos nariai taip pat kritikuoja nuostatą skirstyti žalią pieną parduodančius asmenis į grupes, pagal tai nustatant vienodą žalio pieno supirkimo kainą. Tai esą pažeidžia ūkinės veiklos laisvę bei vartotojų interesus.

Pasak Lietuvos pramonininkų konfederacijos generalinio direktoriaus Ričardo Sartatavičiaus, tokie siekiai kelia grėsmę viso pieno sektoriaus tvarumui, sąžiningai konkurencijai ir vartotojų interesams.

„Didelį susirūpinimą kelia tai, kad Seimo rinkimų išvakarėse dėl skubotumo ir dialogo nebuvimo, dėl socialinių partnerių ir institucijų nuomonių nepaisymo kyla grėsmė, kad teisėkūros procesai bus politizuoti. Žemės ūkio ministerija ignoruoja esmines pastabas, kurias pateikė institucijos ir socialiniai partneriai, pažeidžia Teisėkūros pagrindų ir Konkurencijos įstatymus“, – pažymi R. Sartatavičius.

Konstitucinis Teismas yra pripažinęs, kad Pieno įstatymas 2015 m. buvo priimtas nepagrįstai taikant ypatingos skubos tvarką. Įstatymas turėjo būti iki š. m. liepos 1-osios priimtas iš naujo, laikantis nustatytos tvarkos, atlikus poveikio konkurencijai ir ekonomikai vertinimus. Tačiau, pavėlavus su teisėkūros procedūromis, jis nustojo galioti.

„Tereikia valstybės nustatytus bazinius pieno baltymingumo ir riebumo rodiklius priartinti prie natūralaus pieno rodiklių. Tuo pačiu dėl pieno supirkimo būtų išvengta ir nuolatinės popierinių ir faktinių kainų painiavos, kuri ūkininkams kyla kiekvieną mėnesį, kai superkant pieną nurodomos dvi kainos: žemesnė perskaičiuota statistinė už bazinių rodiklių pieną ir gerokai didesnė, kuri realiai sumokama žemdirbiui – už natūralių rodiklių pieną“, – sako „Pieno centro“ vadovas. 

Abi nurodytos kainos yra teisingos. Tik pirmoji yra išvestinė popierinė statistiniams duomenims kaupti, o antroji reali, kurią supirkėjas moka ūkininkui pagal faktinius natūralius pieno riebumo ir baltymingumo rodiklius.

„Tokio dalyko kaip „bazinis“ pienas gamtoje nėra, o karvės duoda tik natūralų pieną. Bazinis pienas – tai popieriuje išvestas rodiklis, dėl kurio ir kyla įvairūs išvedžiojimai bei spekuliacijos pieno supirkimo kainų tema“, – tvirtina E. Simonis. 

Mūsų šalyje pienas superkamas pagal 1998 metais valstybės nustatytus bazinius pieno rodiklius – 3,4 proc. riebalų ir 3,0 proc. baltymų. Tai pieno kainos skaičiavimo atskaitos taškas.

Tuo tarpu natūralaus pieno riebumas ir baltymingumas, kuris nustatomas atlikus pieno tyrimus, yra gerokai didesnis.

Pavyzdžiui, šiais metais per pirmąjį pusmetį vidurkis, kai pienas buvo superkamas iš stambių ūkių, natūralaus pieno riebumas siekė 4,17 proc., o baltymingumas – 3,46 proc.

Atitinkamai gerokai skiriasi ir pieno kaina, kai ji perskaičiuojama pagal bazinius bei pagal faktinius natūralaus riebumo ir baltymingumo rodiklius.

2020 metais per pirmuosius šešis mėnesius stambiems ūkiams Lietuvoje, kurie patiekė apie 60 proc. viso supirkto kiekio, už natūralų pieną didžiausios šalies perdirbimo įmonės vidutiniškai mokėjo 319 eurų už toną. 

Tuo tarpu perskaičiavus į bazinių rodiklių pieną stambiesiems ūkiams Lietuvoje tuo pat metu vidutinė popierinė kaina siekė 254 eurus už toną.

Bazinių pieno sudėties rodiklių supirkimo kaina suteikia geriausią galimybę palyginti atskirų laikotarpių kainas, nes natūralaus pieno sudėtis nuolat įvairuoja, o iš skirtingo riebumo ir baltymingumo pieno pagaminamas ir skirtingas pieno produktų kiekis, tad natūraliai už aukštesnio riebumo ir baltymingumo pieną turi būti mokama aukštesnė supirkimo kaina.

„Tačiau neretai ūkininkai akcentuoja būtent mažesnę bazinių rodiklių kainą. Ją lygina su Europos Komisijos skelbiamomis pieno supirkimo kainomis, kurios pateikiamos pagal natūralaus pieno rodiklius šalyse narėse. Todėl lyginami nepalyginami dalykai ir spekuliuojama statistika. Išvengti popierinių ir faktinių kainų painiavos galima būtų paprastai – priartinus bazinius pieno riebumo ir baltymingumo rodiklius prie natūralaus pieno rodiklių. Bazinių rodiklių priartinimas prie natūralių pieno rodiklių niekaip nepaveiktų žemdirbio gaunamos sumos už pieną, ji išliktų tokia pati ir keistųsi tik kintant rinkos sąlygoms“, – tvirtina E. Simonis.

Pasak „Pieno centro“ vadovo, esami žemi baziniai rodikliai neskatina pieno ūkių gaminti daugiau baltymų turintį pieną, kurio vertė tiek vartotojams, tiek perdirbėjams yra didesnė. Pagal faktinį metinį natūralaus pieno baltymingumą tarp visų ES šalių Lietuva tėra 25 pozicijoje, o pagal natūralaus pieno riebumo rodiklius užimame aukštą šeštąją vietą Bendrijoje.

Portalo milkprices.nl naujausiais duomenimis, didžiosios Europos Sąjungos pieninės stambiesiems pieno tiekėjams kovo mėnesį mokėjo vidutiniškai 331,7 euro už toną, kai Lietuvoje ši kaina siekė 342,3 euro. Balandžio europinių kainų statistika dar nepaskelbta, tačiau tarptautiniai ekspertai prognozuoja tolesnį kainų kritimą.

Stambiaisiais žaliavos tiekėjais Lietuvoje laikomi tie, kurie parduoda daugiau kaip 40 tonų pieno per mėnesį. Tokie tiekėjai parduoda beveik 70 proc. visos šalyje superkamos pieno žaliavos.

Žemės ūkio ministerijos duomenimis, vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina visiems ūkiams balandį buvo 282 eurai už toną – 9,2 proc. mažesnė nei kovą ir 6,3 proc. mažesnė nei 2019 m. balandį. Didžiausias kainas mokėjo didžiosios šalies pieno perdirbimo įmonės.

Pasak pienininkų asociacijos „Pieno centras“ direktoriaus Egidijaus Simonio, žaliavinio pieno ir pieno produktų kainos šiuo metu krinta visame pasaulyje ir tai tiesiogiai veikia žaliavos supirkimo kainas mūsų šalyje. 

Lietuvos pieno sektorius yra priklausomas nuo eksporto – šalyje primelžiama ir perdirbama dukart daugiau pieno, nei jo suvartoja šalies gyventojai. Tad maždaug pusė produkcijos realizuojama užsienyje.

E. Simonio teigimu, Europos pieno rinkai, kaip ir visur kitur pasaulyje, šiuo metu didžiausią įtaką daro dėl pandemijos krintantis pieno produktų vartojimas bei stringantys pardavimai eksporto rinkose. Taip pat prisideda sezoniškumas – kiekvienais metais Lietuvoje nuo pavasario pieno supirkimo kainų kreivė leidžiasi žemyn.

„Kiekvieną pavasarį ir vasarą primelžiama daugiau pieno, bet jame mažėja baltymų ir riebalų santykis. Dėl to atitinkamai mažėja žaliavos supirkimo kaina. Rudenį ir žiemą atvirkščiai – pieno mažėja, bet dėl karvių mitybos piene daugėja riebalų ir baltymų, atitinkamai brangsta ir pieno žaliava“, – pranešime žiniasklaidai cituojamas E. Simonis.

Jo teigimu, vidaus rinkoje pienininkai taip pat patiria iššūkių. Pieno produktų pardavimai krito dėl susitraukusio vartojimo. Užsidarę restoranai, viešbučiai, darželiai ir mokyklos karantino metu nebeperka pieno gaminių, o tai sudaro apie 20 proc. viso pieno gaminių vidaus vartojimo.

Pasak Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ vadovo Egidijaus Simonio, tai liudija apie gerą pieno rinkos pasiūlos ir paklausos balansą – perdirbėjai dėl palankių rezultatų eksporto rinkose pernai gamybos apimčių nemažino.

„Norėdami užsitikrinti stabilų žaliavos tiekimą perdirbėjai visada prioritetą teikia vietiniams partneriams, todėl daugiau pieno buvo supirkta iš Lietuvos ūkių, mokant didesnę rinkos kainą, nei atvežtinė žaliava. Taip pat perdirbėjai mokėjo daugiau, nei kad siūlė žaliavos supirkėjai užsienyje“, – sako E.Simonis.

2019 metais vidutinė metinė importuoto į Lietuvą natūralaus pieno kaina stambiesiems tiekėjams siekė 313,5 euro už toną, kai Lietuvoje stambiesiems žaliavos statytojams mokėtas 325,7 euro vidurkis.

Eksportuoto lietuviško natūralaus pieno kainos vidurkis pernai buvo 323,7 eurai už toną.

„Dėl palankesnių supirkimo kainų Lietuvoje pernai lietuviško žalio pieno svetur išvažiavo mažiau, nes mūsų šalyje jis supirktas brangiau nei pagrindinėse žaliavos eksporto rinkose – Lenkijoje ir Latvijoje“, – sako E.Simonis.

Preliminariais duomenimis, Lietuvos pieno supirkėjai į kitas ES valstybes pardavė 59,5 tūkst. tonų pieno – 27 proc. mažiau nei 2017 metais. Eksportuotas kiekis pernai siekė 4,4 proc. nuo visos Lietuvoje supirktos žaliavos.

Praėjusiais metais žalio natūralaus riebumo pieno supirkimas iš kitų Europos Sąjungos valstybių sumažėjo 1,2 proc. Išankstiniais duomenimis, Lietuva pernai importavo 435 tūkst. tonų žalio pieno perdirbti. Visoje perdirbtoje žaliavoje importuotas pieno kiekis sudarė 25 proc.

Visa pienas importuotas iš dviejų šalių – didžioji dalis pieno supirkta iš Latvijos, o maždaug trečdalis viso importo – iš Estijos.

Žemės ūkio ministerijos duomenimis, rugsėjį už natūralų pieną stambiesiems pieno gamintojams „Nordic proteins“ už toną mokėjo 329 eurus, „Marijampolės pieno konservai“ (319), „Pieno žvaigždės“ (315), „Rokiškio sūris“ (314), „Vilkyškių pieninė“ (312), „Žemaitijos pienas“ (310) , „Pienas LT“ (310).

Stambiaisiais žaliavos gamintojais Lietuvoje laikomi tie, kurie parduoda daugiau kaip 40 tonų pieno per mėnesį. Jie Lietuvoje parduoda apie 65 proc. visos superkamos pieno žaliavos šalyje.

Pasak pienininkų asociacijos „Pieno centras“ direktoriaus Egidijaus Simonio, pieno supirkimo kaina rugsėjį didėjo dėl to, kad piene išaugo baltymų bei riebalų kiekis.

Žemės ūkio ministerijos duomenimis, vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina visiems ūkiams praėjusį mėnesį buvo 275 eurai už toną – 5,3 proc. didesnė nei rugpjūtį, tačiau 2,2 proc. mažiau nei pernai rugsėjį.

Praėjusį mėnesį supirkta 123 tūkst. tonų pieno – 2,5 proc. mažiau nei prieš metus. Per devynis šių metų mėnesius Lietuvoje supirkta 1032,4 tūkst. tonų pieno – 1,08 proc. mažiau nei pernai atitinkamu laikotarpiu.

Portalo milkprices.nl duomenimis, didžiosios JAV pieninės stambiesiems pieno tiekėjams rugpjūtį mokėjo vidutiniškai 399 eurus už toną, Naujosios Zelandijos – 284 eurus, Europos Sąjungos – 333 eurus. Per rugpjūtį pienas pabrango tik JAV – 1 proc., Europoje pieno kaina smuktelėjo 0,2 proc., Naujojoje Zelandijoje pieno supirkimo kaina stambiesiems tiekėjams sumažėjo 3 proc.

Pasak E.Simonio, Naujojoje Zelandijoje pieno supirkimo kaina, perskaičiavus ją į eurus, krito dėl Naujosios Zelandijos dolerio kurso sumažėjimo ES valiutos atžvilgiu. „Europoje žaliavos kaina išlieka stabili dėl subalansuotos pieno produktų pasiūlos ir paklausos, o taip pat augusių pardavimų eksporto rinkose. JAV žalio pieno kainų augimą lėmė išaugusi pieno gaminių eksporto vertė“, – sako E.Simonis.

Pasak pienininkų asociacijos „Pieno centras“ direktoriaus Egidijaus Simonio, prekine pieno gamyba šiuo metu verčiasi 18,6 tūkst. pieno ūkių, kai 2015 metais jų buvo 32 tūkst. Nepaisant to, kad iš prekinės pieno gamybos per tą laiką pasitraukė beveik trečdalis ūkių, supirkto pieno kiekis sumažėjo ne taip smarkiai - 5,5 proc.

„Iš prekinės pieno gamybos daugiausia pasitraukė patys smulkiausi gamintojai. Jų pasitraukimą paskatino pieš kelis metus kilusi pasaulinė pieno krizė ir vėliau buvęs sudėtingas rinkai laikotarpis. Iš rinkos taip pat trauktasi dėl senatvės bei mažo ūkių efektyvumo“, - sakė E. Simonis.

Pagal pieno ūkių vidutinį dydį Europos Sąjungoje Lietuva rikiuojasi sąrašo pabaigoje.

Devyniose ES šalyse, kurioms tenka apie 80 proc. visos pieno gamybos Bendrijoje, vienas ūkis per metus vidutiniškai pagamina apie 682 tonas pieno. Vidutinis tokio ūkio dydis - apie 100 karvių. Iš vienos karvės per metus minėtose šalyse primelžiama vidutiniškai po 7,4 tonos pieno.

Lietuvoje vienas ūkis pernai vidutiniškai pagamino 59 tonas pieno, o vidutinis primilžis iš karvės Lietuvoje pasiekė 5,8 tonos per metus.

E. Simonio vertinimu, Lietuvoje vyraujant smulkiems ūkiams, kurių efektyvumas yra žemas, pieno gamybos ir surinkimo kaštai yra dideli.

„Visa tai nulemia žemesnę galutinę pieno supirkimo kainą smulkiems ūkiams ir priklausomybę nuo Europos Sąjungos paramos, nes be subsidijų ir išmokų tokie ūkiai dirba nuostolingai“, - sako E. Simonis.

Tačiau jis pastebi, kad situacija keičiasi į gera, kadangi supirkto pieno dalis iš stambiųjų pieno ūkių nuosekliai didėja. „Didieji žaliavos tiekėjai už pieną gauną artimą ES vidurkiui kainą, todėl statistinis kainų atotrūkis tarp Lietuvos ir kitų ES šalių mažėja“, - sako E. Simonis.

„Kol kas sunku pasakyti, kodėl taip yra, nes istoriškai sausio mėnesį rinkose mes stebime neigiamas tendencijas, o šį kartą matome labai netikėtus rezultatus“, - „Agroetai“ sakė E. Simonis.

Be to, jo teigimu, prieš tai GDT indeksas krito 10 mėnesių iš eilės, todėl dabartines tendencijas „galima būtų vertinti kaip kainų atsistatymą“.

„Dar anksčiau esu sakęs, kad nuo rugsėjo pabaigos stebime prastas tendencijas tiek Europoje, tiek pasaulyje, tačiau pieno supirkimo kainos laikėsi it netgi šiek tiek padidėjo“, - sakė E. Simonis.

„Pieno centro“ vadovas pabrėžė, kad per sausrą Lietuvoje pieno kokybės rodikliai buvo nukritę į tokias žemumas, kokių nėra buvę 20 metų.

„Galbūt todėl pieno supirkimo kainos išsilaikė pakankamai aukštos, nes po sausros pradėjo atsistatyti ir pieno kokybės rodikliai, o sykiu padidėjo ir kaina“, - tikino „Pieno centro“ direktorius E. Simonis.

Pieno supirkimo kainos Lietuvoje yra ketvirtos nuo galo Europos Sąjungoje, rašo „Agroeta“.