12-oji Kauno bienalė lankytojų laukia iki rugsėjo 29 d., o susipažinti su kūriniais, menininkais ir Kauno kontekstais kviečia parodos gidės Ugnė Pavlovaitė (U.P.) ir Eglė Urmanavičiūtė (E.U.).

– Esate gidės, kuo jus sužavėjo ši profesija? Kuo žavi dabar?

E.U.: Save, kaip gidę, netikėtai atradau dirbdama muziejuje ir man tai patiko. Mėgstu žmones ir jų savitus būdus suvokti pasaulį. Kaskart laukdama ekskursijos nežinau, kokios kompanijos sulauksiu. Kai ruošiuosi ekskursijai, stengiuosi atskleisti ir proceso svarbą, priešingu atveju – tai būtų tik rodymas pirštu į daiktus.

U.P.: Man gidų sfera – nauja. Manau, kad gidas turi būti visiškai lankstus, tolerantiškas ir labai empatiškas grupės atžvilgiu. Taip pat turi mokėti greitai prisitaikyti prie nenumatytų aplinkybių, todėl man, kaip meno vadybininkei, rizikų numatymas ir valdymas yra didelis iššūkis.

– Pažįstate šiųmetę Kauno bienalę kaip niekas kitas – prisidėjote prie ekspozicijos instaliavimo darbų, pasitinkate lankytojus Bienalės informacijos taške, vedate ekspozicijos turus. Kas labiausiai žavi ir kelia iššūkius dirbant tokio dydžio šiuolaikinio meno festivalyje?

E.U.: Mane labiausiai žavi tai, kad niekada nežinai, koks bus rytojus. Instaliavimo ir pasiruošimo metu tai buvo ypač ryšku. Keliesi ryte ir galvoji, kas tokio bus šiandien. Tai ir įdomiausia, ir sunkiausia, buvo situacijų, kai net neaišku, nuo ko pradėti ir kurį "gaisrą" pirmiau gesinti. Kai toks intensyvus laikotarpis, manau, tai labai natūralu.

M. Plepio nuotr.

– Ko labiausiai laukiate artėjant ekskursijai?

E.U.: Ekskursantų!

U.P.: Kartais nutinka taip, kad viename ture neplanuotai susitinka draugai arba kaimynai, tai malonūs atsitiktinumai.

– Kauno bienalė siūlo tris temines šių metų parodos ekskursijas Kauno geležinkelio stotyje, Kauno Paveikslų galerijoje, kituose objektuose. Dvi iš jų vedate jūs. Kaip kiekvieną jų galėtumėte apibūdinti ir kokie akcentai jums svarbiausi?

U.P.: Ekskursija "2 žingsniai" yra labai lietuviška. Tai savotiškas tapatybės identifikavimas šiandieniame globaliame kontekste. Paieškos persmelktos asmeninių skaudžių patirčių ir kančios. Vienas ryškiausių ekskursijos motyvų, kurį galėčiau išskirti, yra nesibaigianti kelionė per nemalonius praeities įvykius, kurie sukelia kančią ir nuolatinį laukimo jausmą. Ypač jautri tema, kuri taip pat vyrauja ekskursijoje "2 žingsniai" – migracija. Žvelgiant į nuolatos vykstančius pokyčius ir globalizaciją, kvestionuojama lietuvių tautos kelionė. Vienas iš įdomiausių aspektų – ekskursijos pabaiga, kai atskleidžiame, ką reiškia ekskursijos pavadinimas, kur galima nueiti dviem žingsniais ir kaip toli esame vieni nuo kitų. Ryškiausias kūrinys, kuris, galbūt, mažiausiai pastebimas, tačiau ypač svarbus kalbant apie asmeninę patirtį yra Alberto Garutti grindinio plokštės. Labiausiai žavi įsimintina, jautri bei prasminga menininko frazė jose bei idėja skleisti ją po visą pasaulį. Visai kaip ir mes, lietuvių tauta, kuri šiomis dienomis pasiklydusi po visą pasaulį. Tai man – šios ekskursijos akcentas.

M. Plepio nuotr.

E.U.: Kai su kolegomis dar tik kūrėme temas ir diskutavome apie būsimas ekskursijas, aš tiesiog užsigrobiau Geležinkelio stotį, sakydama "mano"! Ji man labai patinka kaip pastatas ir kaip miesto objektas. Žavi tai, kiek emocijų sugeria stotys, atvykimo ir išvykimo vietos; man iki šiol yra nuostabu ir mistiška, kad traukiniai nevėluoja – jie išvyksta tiksliai tą minutę. Tai yra kažkoks fantastinis dalykas. Kauno geležinkelio stotis – įvairiausių temų vieta. Į kurią pusę eisi – rasi istoriją. Šiųmetės Kauno bienalės tema "Po išvykimo | Prieš atvykstant" neišvengiamai susijusi su laukimu ir tokia nesvarumo būsena, kur tu jau nebe ten, bet dar ir ne kitur. Tad geležinkelio stotis yra ideali vieta šiai temai plėtoti. Pavyzdžiui, vos užėjus į laukimo salę mes išgirstame tokius keistus garsus.

Tai yra vienas mano mėgstamiausių darbų – Naufus Ramírez-Figueroa spiritizmo seansas, kviečiantis sugrįžti išnykusias paukščių rūšis (aut. past. "Išnykusių paukščių giesmės, anksčiau nežinomos mokslui, bet atkurtos spiritizmu, 1"). Smagu stebėti žmonių reakcijas į tuos garsus: vieni įtariai dairosi, iš kur tie garsai, kiti nė nepastebi, kad stotyje atsirado kažkoks svetimkūnis. Kartą ekskursijoje vienas žmogus net atitarė jiems, pamėgdžiodamas mums įprastų paukščių giesmę, įvyko žavingas dialogas. Išnykusių rūšių tema gana minoriškai susijusi su laukimo tema: esi laukiamojoje salėje ir klausaisi tų, kurie nesulaukė tavęs.

Visi Geležinkelio stoties objektai vienaip arba kitaip kalba apie laukimą, vienišumą, randus. Tiesa, nederėtų nusiteikti, kad tai vien slogūs kūriniai, greičiau – meditatyvūs. Pavadinimas "99 metrai" – simbolinis, fizinio nuotolio prasme trumpiausia ekskursija, tačiau idėjų ir patirčių matavimo vienetais nukeliaujame už horizonto linijos, todėl ir kviečiame "nueiti savo ilgiausius 99 metrus". Turiu paminėti, kad šioje ekskursijoje nestinga kritikos ir net sarkazmo, tad šio žanro mėgėjai nelieka abejingi.

– Kaip žmogui tinkamai pasiruošti ekskursijai?

E.U.: Išsimiegoti, pavalgyti ir avėti patogius batus. Svarbiausia ateiti atviram ir kuo mažiau ruoštis skaitant, ieškant ir analizuojant. Palikime sau džiaugsmą atrasti, nustebti ir paskui, galbūt, pasipildyti savo žinias.

U.P.: Nesilaikyti kažkokių stereotipų ar iki šiol girdėtų žinių. Nusiteikti visapusiškai kelionei, atradimams ir nuotykiams.