Ji apdovanota už poetinį žvilgsnį ir dėmesingumą atsidūrusiems visuomenės paribiuose eilėraščių rinkinyje "Žmonės".
Naujausias E.Striogaitės eilėraščių rinkinys "Žmonės" – trečioji poetės knyga po keturiolikos metų pertraukos. Šie eilėraščiai pasakoja apie žmones ir jų gyvenimus, dažniausiai paženklintus neišsipildymo, nenusisekusios meilės, ilgesio, bet gilius ir prasmingus.
Pasak poeto, literatūros kritiko Mariaus Buroko, tai – "netikėtų susitikimų, neįvykusių lemtingų dalykų, nepataisomų pasirinkimų knyga".
"Žmonės" suteikia galimybę tarsi iš šalies stebėti vieną po kito pasirodančius personažus, įvairiausius nutikimus, netektis, permatyti veikėjų mintis ar netikėtai išgirsti jų paslaptis. Šis rinkinys – vienas iš sėkmingų pavyzdžių, kai siekiama išryškinti aktualias problemas, kalbėti apie žmones, dėl vienokių ar kitokių priežasčių patiriančius socialinę atskirtį", – pastebėjo poetė dr. Ievos Rudžianskaitės.
Komentaras
Enrika Striogaitė
Poetė, "Vieno lito" premijos laureatė
Praėjusią vasarą gyvenau Žaliakalnio Molėtų gatvės medinuko butuke, priešais kurį rinkosi viso Žaliakalnio alkoholikai, na, gal ir ne viso – Žaliakalnis didelis, – bet nuo Zanavykų turgaus ir Žaliakalnio "Iki" ateidavo visi, kurie neturėjo namų.
Maža to, jie vienas po kito ėmė nurodyti savo nuolatine gyvenamąja vieta mano butą, mat tikriausiai, kai išeidavo pro savo namų duris, priešais matydavo mano buto numerį, jį ir prisimindavo.
Sutemus laiptinėje turėdavau kuo nors pasišviesti, šviesa buvo tik pirmame aukšte, šiaip jos būtų pakakę, bet antrame aukšte, kur gyvenau, turėdavau įsitikinti, ar išties turėsiu galimybę patekti į savo butą.
Kartą kaip tyčia grįžau vėlai, o nedidelėje medinuko laiptinėje – per visą ilgį matau kažkas guli. Kiek pakeltu balsu, labiau iš baimės nei pasipiktinimo, paklausiau: "Kas čia dabar?" Gulintis vyrukas sujudėjo, parietė po savim kojas, kad galėčiau atsidaryti savo buto duris.
Ir tame judesyje, patikėkite, buvo tiek daug skausmo, nevilties, patirtos nemeilės, kad kitas mano klausimas buvo: "Ar gerai jaučiatės? Gal reikia padėti?"
Taigi judesys, detalė, pokalbis ar jo nuotrupa, atviras išsipasakojimas ir sava patirtis bei dar daugelis kitų dalykų – iš viso to yra atsiradę tie eilėraščiai apie žmones. Kad juos parašyčiau, turėjau savotiškai nugyventi jų gyvenimą, nors iš tikrųjų – kiekvieno mūsų gyvenime yra tie žmonės, mes patys esame tie žmonės, nes mes visi vieni su kitais susiję.
Taigi mano "Žmonės" – ir savotiškas maištas. Tai, manau, akivaizdu: mano žmonės – taip pat žmonės ir jiems reikėjo atsirasti "Žmonėse".
