Hobį pavertė verslu

L.Koklevičienė prisistato pradedančia fotografe ir videografe, taip pat  papuošalų „Lu accessories“, skirtų elegantiškoms moterims, kūrėja.

Studijų metais ragavusi modelio darbo Laimutė dažnai puošiasi savo kūriniais, fotografuojasi su jais, nes tiki, kad autorė geriausiai gali atskleisti jų grožį.

Anot pašnekovės, šiais laikais jauni žmonės neprisiriša prie savo studijų diplomo, įgytos profesijos, gyvenimas dažnai juos nuneša kitur. Taip atsitiko ir jai. Iki šeimos sukūrimo Laimutė studijavo kultūros vadybą, ruošėsi būti renginių organizatore, tačiau po vestuvių ir vaikų gimimo netikėtai save atrado kitose veiklose.

„Organizaciniai sugebėjimai man praverčia ir dabar, kai reikia surengti kokio nors produkto fotosesiją“, – aiškina ji.

Fotografuoti Laimutė pamėgo jau seniai – dešimtoje klasėje. Kaip ir kurti papuošalus. Anksčiau tai buvo smagus laisvalaikio leidimo būdas. Sukūrus šeimą, paaugus vaikams, moteris sako ir vėl prisiminusi širdžiai mielą veiklą.

„Tarsi iš naujo stojau prie starto linijos – šįmet išsinuomojau studiją ir ėmiau gaminti auskarus, pakabukus, koljė, apyrankes – įvairias moteriškas puošmenas. Pati jas filmuoju, fotografuoju ir pristatau kitiems“, – pasakoja L.Koklevičienė.

Į talką pasikvietė auklę

Laimutė juokiasi, kad kai namuose siaučia trys smarkūs vyrukai – Leonas, Jokūbas ir Nojus, nelabai gali užsiimti mėgstama veikla. Todėl teko kantriai palaukti, kol sūnūs paaugs, mažiau sirgs.

Pirmagimiui Leonui dabar penkeri. Dvyniams Jokūbui ir Nojui spalį sueis treji.

„Kadangi visus leidau į darželį, vaikai dažnai sirgdavo. Kai gimė dvyniai – be auklės nebeišsiverčiau. Fiziškai nebespėjau. Taip mūsų namuose atsirado nuostabi pagalbininkė Valė, kuri ilgainiui tapo tikra šeimos nare“, – atvirauja Laimutė.

Ji pati mamytės neteko būdama devyniolikos. Tėtis sukūrė kitą šeimą. Vyro tėvai gyvena už Kauno, tad dažnai negali jiems padėti.

Kadangi kūrybiškai moteriai norėjosi po truputėlį kibti į darbus, teko rinktis alternatyvą – ateinančią į namus auklę. Dabar kasryt ji gali eiti į savo studiją ir dirbti iki penktos. Žinoma, auginant mažus vaikus visko pasitaiko – kartais tegali ištrūkti į studiją vos kelioms valandoms, o kartais joje užtrunka iki išnaktų. „Bet visada pirmenybę teikiu šeimai, o ne darbui“, – prisipažįsta pašnekovė.

Pilnatvė: kol berniukai paaugo, L.Koklevičienei teko nemažai išbandymų. Užtai dabar džiaugiasi laime būti kartu / L. Koklevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Laisvalaikis – muziejuose

Jauni tėveliai gražiai sutaria, draugiškai pasiskirsto pareigomis. Darius turi savo verslą – medinių namų statybos įmonę. Ateityje vasarnamį planuoja statytis ir patys Koklevičiai, kad turėtų kur vasaroti ir leisti savaitgalius.

„Jei paklaustumėte, kas yra mūsų šeimos galva, atsakyčiau, kad jų net dvi, – juokiasi Laimutė. – Esame lygiaverčiai partneriai. Mano atsakomybė – buitis ir vaikai. Stengiuosi juos užimti, ugdyti. Vyro – mūsų visų gerovės kūrimas.“

Vasarą berniukai taip pat eina į darželį ir labiausiai laukia trečiadienio. Tądien – laisvadienis. Anksčiau trečiadieniais visi trys pramogaudavo su mama. Dabar Laimutė kartais perleidžia šią privilegiją auklei. Kas įdomaus trečiadienio veiklų programoje? Nuo lauko žaidimų aikštelės Santakoje iki įvairiausių muziejų.

„Dažnai trečiadienio rytas mums prasideda nuo Senamiesčio kavinės. Aš pasimėgauju kava, broliai suvalgo po bandelę. Tuomet visi keliaujame į žaidimų aikštelę arba į kokį nors muziejų“, – pasakoja mama.

Vaikų mėgstamiausias – Tautinės muzikos instrumentų muziejus, kuris yra visai netoli Koklevičių namų, L.Zamenhofo gatvėje. Ten galima viską pačiupinėti, daugeliu instrumentų – netgi pagroti. Berniukai taip pat mėgsta lankytis kiek tolėliau esančiame Kauno T.Ivanausko zoologijos muziejuje, Vytauto Didžiojo karo muziejuje.

Ar juodu su vyru tikėjo, kad susilauks dvynių? „Tai buvo realu, – šypsosi pašnekovė. – Vyro mama yra iš dvynių. Šis genas persiduoda į antrą kartą, taigi, išgirdę žinią apie Jokūbą ir Nojų, labai nenustebome. Be to, mano vyras yra vienas iš trijų brolių, tad trys sūnūs mūsų šeimoje – turbūt irgi jokia staigmena.“

Drauge įveikė išbandymus

Paprašyta papasakoti apie kiekvieną iš sūnų, mama pradeda nuo vyresnėlio Leono. Jo fantazija ir išmonė – begalinės. Laimutė juokiasi, kad gali paimti iš jo visus žaislus, bet sūnus vis tiek ras, su kuo žaisti. Galų gale – su pirštais. Drauge su mama Leonas mėgsta skaityti knygeles, jam norisi kuo daugiau žinoti ir pažinti.

Dvyniai išvaizda labai panašūs. Darželio auklėtojos, netgi vyro tėvai sunkiai skiria berniukus ir dažnai, norėdami pažinti, klausia jų vardų. „Dvynių padūkimą galima fiksuoti etapais, – juokiasi mama. – Jei vienas kuriuo laiku ramesnis, tai kitas – labiau padūkęs. Ir atvirkščiai. Kai vienas duoda tėvams pailsėti – kitas nerimsta. Abu labai smalsūs, anksti pradėjo kalbėti.“

Laimutė dalijasi skaudžiais praeities išbandymais, kuriuos su vyru turėjo ištverti drauge, kai gimė dvyniai. Berniukai buvo ankstukai, tad mama  tris ilgus mėnesius su jais praleido ligoninėje. Tuo metu pirmagimiu Leonu rūpinosi vyras ir auklė.

Kai dvyniai su mama pagaliau sugrįžo į namus, šeima lengviau atsikvėpė. „Bet pirmaisiais jų gyvenimo metais iššūkiai sekė vienas po kito. Nors iki devynių mėnesių brolius stengiausi maitinti pati, jie dažnai atsisakydavo mano pieno. Tad dėl mitybos kilo ir kraujo problemų, – pasakoja Laimutė ir priduria, kad dabar jau viskas pamažu grimzta į užmarštį. – Problemų su vaikais mažiau, tad ir gyventi darosi kasdien vis smagiau.“

Pagrindinis mūsų su vyru taikomas auklėjimo principas – kalbėtis su vaikais. Dažnai vienu ar kitu klausimu klausiame ir jų nuomonės.

Svarbiausia – kalbėtis

Laimutė tikina nesanti iš tų mamų, kurios savo vaikams leidžia viską. Berniukams nustatytos ribos. Prieš pirkdami vieną ar kitą daiktą, kurio jie nori, tėvai kalbasi su vaikais, ar tikrai jiems tas daiktas būtinas, klausosi argumentų, kodėl be jo neapsieitų.

„Pagrindinis mūsų su vyru taikomas auklėjimo principas – kalbėtis su vaikais. Dažnai vienu ar kitu klausimu klausiame ir jų nuomonės – ką jie norėtų veikti, kur labiau norėtų važiuoti ir pan.“

Štai ilgąjį Žolinės savaitgalį šeima suplanavo važiuoti į Palangą, o sūneliai papildė planą apsilankymu Dinozaurų parke.

Stebėdama savo sūnus, Laimutė tik dar sykį įsitikino, kad geriausi virtuvės šefai yra vyrai. Jos mažieji veržte veržiasi šeimininkauti į virtuvę. Nors po jų kulinarijos šou mamai darbo padaugėja trigubai, bet vis tiek kviečiasi berniukus į talką. Ypač kepdama pyragus.

„Broliai labai mėgsta maišyti tešlą…“ – aiškina Laimutė ir sako, kad po jų intensyvaus tešlos maišymo dažnai tenka plauti ne tik indus, bet ir spinteles. Šis smagus darbas – kai reikia purkšti ir valyti – trimečiams kelia didelį susižavėjimą.

Jauna mama rūpinasi ir sūnų psichologine sveikata. „Vos sužinoję, kad būsime tėvai, išsyk ėmėme domėtis atitinkama literatūra apie vaikų auklėjimą, klausytis paskaitų, tinklalaidžių. Bėda tik, kad ne visada pavyksta pasinaudoti tais patarimais. Bandome, stengiamės, bet išeina  taip, kaip išeina: juk žmonės esame“, – juokiasi L.Koklevičienė.

Anot jos, kai kuriais klausimais juodu su vyru vaikams yra nubrėžę griežtas ribas, tad jokie kompromisai ar mažylių maldavimai čia neveikia.

Skatina pažinti emocijas

Ar už blogą elgesį tėveliai naudoja bausmes? Pasak Laimutės, dažniausiai už peržengtas ribas vaikai negauna žadėtų pramogų. Tėvai stengiasi nenaudoti žodžių „visą gyvenimą“ arba „visą mėnesį“ kažko negausi. Nuobauda turi būti trumpa ir aktuali šiandienai. Pavyzdžiui, savaitgaliais vyresnėlis Leonas gali pasižiūrėti filmukų, bet jei per pusryčius erzina brolius, šitos privilegijos netenka.

„Labai rūpinuosi lavinti savo vaikų emocinį intelektą, kad jie žinotų, kokią emociją kada jaučia. Sūnūs gali ir pykti, ir nekęsti, ir bijoti – svarbiausia, kad jie mokėtų šituos jausmus atpažinti ir įvardyti. Tada bus galima apie tai ramiai pasikalbėti ir blogą emociją paleisti“, – įsitikinusi mama.

Ypač emocijų pažinimas, anot jos, yra aktualus berniukams, tarp kurių dažnai pasitaiko ne tik žodinių, bet ir fizinių konfliktų. Ar Laimutė į juos kišasi? Verčiau ne. Kažkada yra skaičiusi vienos psichologės patarimą, kad į vaikų tarpusavio konfliktus geriau nesivelti. Kodėl? Nes tėvai ne visada žino, kada ir dėl ko tas konfliktas prasidėjo. Todėl ji tik išskiria berniukus, pabando padėti broliams išsiaiškinti juos apėmusias emocijas, bet nieko nekaltina ir nesistengia sužinoti, kuris pirmas pradėjo, pasakė ar padarė.

„Padedu jiems nusiraminti, bet stengiuosi neįvardyti, kas kaltas“, – aiškina. Dažniausia brolių konfliktų priežastis – nesibaigiantis vienas kito erzinimas.

„Vaikai nori kontakto ir dažnai dėmesio siekia erzindami vienas kitą. Kartais man sunku reaguoti į tokį jų elgesį, bet tenka susitvardyti ir laikytis“, – dalijasi mama.

Sūnūs šiuo metu lanko lopšelį-darželį „Ežiukas“. Gaila, kad per karantiną visos papildomos veiklos nevyko, tad tėvams teko vežioti Leoną į robotikos būrelį ir baseiną patiems. Mama džiaugiasi, kad šią vasarą sūnelis jau išmoko plaukioti be pripučiamų rankovyčių ir tikisi, kad nuo rudens galės leisti vaikus į būrelius darželyje.

Smagiausia Koklevičių vasaros veikla – pasivaikščiojimai gamtoje. Dažniausiai jie eina į šalia namų esančią Santakos parką, o jei turi daugiau laiko – sėda į automobilį ir lekia vaikštinėti į mišką.

Elegantiškai: papuošalus, skirus elegantiškai moteriai, modelio darbo ragavusi L.Koklevičienė dažniausiai demonstruoja pati / L. Koklevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Laiminga mama – laiminga šeima

Laimutė išsyk sutinka su šiuo posakiu ir sako, kad jai atgauti jėgas – tiek fizines, tiek ir psichologines – padeda rytinė joga ir vakarinė meditacija. Dažniausiai šiomis praktikomis užsiima viena, bet kartais lankosi ir grupiniuose moterų užsiėmimuose.

Vyras Darius mėgsta kasdien bėgioti, o dukart per savaitę lankosi sporto salėje. Mama juokiasi, kad vos Leonas pamato besiruošiantį bėgioti tėtį, kaipmat veržiasi sportuoti drauge.

Paklausta, kur mato savo šeimos laimę, Laimutė nedvejoja. „Harmonijoje ir pusiausvyroje“, – tvirtai atsako ji. Kadangi vyro darbe užtenka streso, o jai su trimis mažamečiais sūneliais irgi reikia auksinės kantrybės, pora daug ir dažnai kalbasi.

„Su Dariumi esame iš anksto sutarę kalbėtis apie viską, jokiu būdu neslėpti savyje negatyvių emocijų. Kad ir kaip būtų blogai – išsikalbėti. Kadangi iš vaikystės mudu su vyru turėjome įvairių kompleksų, traumų, dažnai apie tai padiskutuojame. Mums apskritai patinka kalbėtis, analizuoti – kodėl vienaip ar kitaip galvojame, kodėl taip elgiamės. Taigi, pagrindinis mūsų vakaro ritualas sumigdžius vaikus – nuoširdus pokalbis“, – atvirauja L.Koklevičienė.

„Pamokose naudoju aktyvius žaidimus ar užsiėmimus, įtraukiu teatro etiudus, piešinių improvizacijas, meno iššūkius ir kitas veiklas, kurios mokiniams padeda pažinti savo jausmus, per meną drąsiai reikšti savo mintis“, – akcentavo J. Žičkutė. Ji pasakoja, kaip atrodo menų pamokos, kuriose lavinami emocinio intelekto įgūdžiai.

Menas neturi būti tobulas

Menų mokytoja pasakojo, kad didelį dėmesį pamokose skiria veikloms, kurios ugdo mokinių pasitikėjimą savimi, moko, kad menas neturi būti tobulas, kad piešti gali visi, o kūrybos procese labai svarbus yra bendradarbiavimas.

„Pamokų metu atliekame piešinių improvizacijas – tai užsiėmimas, kurio metu prašau mokinių kelias minutes, kol groja muzika, piešti nesustojant. Po to liepiu apsikeisti pradėtu piešiniu su klasės draugu ir toliau piešti, tęsti jo darbą. Taip mokomės dirbti kartu, būti atsakingais už kito darbą, ugdome supratimą, kad rezultatas nepriklauso nuo manęs vieno“, – sakė J. Žičkutė.

Mokytoja pasakoja, kad tokie užsiėmimai, kaip piešinių improvizacijos, meno iššūkiai, dalinimasis piešiniais, piešimas užsimerkus, intuityviai bei kitos panašios veiklos padeda mokytis pasitikėjimo savimi ir kitais, mažina tarpusavio konkurenciją.

„Kartais prašau vaikų piešti neatkeliant rankos, užsimerkus arba ta ranka, kurios įprastai nenaudoja rašydami. Tuomet kalbame apie savo potyrius, jausmus, emocijas, keliame klausimus ir analizuojame gautas netobulai tobulas improvizacijas“, – apie darbą pamokose pasakojo menų mokytoja.

J. Žičkutė / Asmeninio archyvo nuotr.

Mokomasi ir iš profesinė patirties

Savo pamokose menų mokytoja daug dėmesio skiria įgūdžiams, kuriuos mokiniai vėliau gali praktiškai panaudoti savo kasdienybėje. Vienas iš jų – grafinis dizainas.

„Pamokų metų pasakoju apie kaligrafiją, tipografiją, analizuojame realius pavyzdžius, tyrinėjame garsius grafikos dizainerių darbus. Pristatau mokiniams lietuvių iliustratorius, grafikos dizainerius, pasakoju apie šias profesijas. Vėliau moksleiviai patys kuria logotipus, plakatus. Esame kūrę net kompiuterinių žaidimų žemėlapius. Mokiniams noriu suteikti tokių žinių, kurias jie vėliau galės panaudoti praktikoje – mokės kurti įvairius dizainus, gebės atskirti, koks dizainas yra geras, o koks – ne“, – pabrėžė ji.

Pasak mokytojos, labai svarbu mokinius mokyti ne tik įgūdžių, bet ir dalintis realia patirtimi akcentuojant, kad be darbo mokykloje mokytojai yra ir savo srities specialistai.

„Mėgstu savo pomėgiais ir hobiais papildyti mokymo turinį, dažnai naudoju realius pavyzdžius, nuotraukas iš kelionių, parodų, projektų. Pasidalinu ir savo darbo nesėkmėmis, bendravimo su klientais istorijomis, nes tai yra geros pamokos, iš kurių verta pasimokyti“, – sakė J. Žičkutė.

„Vaikų jausmai suteikia didžiulę dovaną – galimybę geriau pažinti save, rasti sunkumų priežastis, juos įveikti ir priimti teisingus sprendimus“, – sako psichologė M. Karklytė-Palevičienė. Savo daugiau nei dešimties metų patirtį ji sudėjo į knygą „Emocinis intelektas“. Kelionę po vidinius vaiko jausmų ir įgūdžių, asmeninių savybių žemėlapius psichologė papildė realiais pavyzdžiais iš savo praktikos. Knygą išleido leidykla „Alma littera“, psichologę kalbino žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

– Apie emocinį intelektą šiandien kalbama gana daug. Kodėl jis toks svarbus?

– Palyginkime emocinį intelektą su žmogaus raumenynu: įsivaizduokime, kad sporto salėje stipriname, tobuliname tik vieną raumenį. Ar dėl to mūsų kūnas bus tvirtas, stiprus ir sveikas? Kai kalbame apie emocinį intelektą, taip pat svarbu matyti visumą, tolygiai ugdyti visus komponentus. Sutinku, informacijos daug, tačiau verta įjungti kritinį mąstymą ir pasidomėti plačiau, apžvelgti visą kontekstą, paieškoti daugiau informacijos, ją sujungti su savo išgyvenimais. Siūlau atkreipti dėmesį ir į autoriaus patirtį – ar jis dalijasi tik savo šeimos potyriais, ar yra praktikas, gebantis žvelgti plačiau, apibendrinti?

Priimta sakyti, kad emocinis intelektas – tai įgūdžių ir savybių visuma, nuo kurios priklauso žmogaus laimė ir sėkmė. Vaiko elgesio modeliai, tai, kaip jis gebės priimti save ir kitą žmogų, spręsti problemas, bendrauti, išgyventi emocijas, gali lemti jo karjerą ir laimingą gyvenimą.

Raginimai rašyti knygą apie emocinį intelektą skambėjo gražiai, tačiau gana ilgai nedrįsau to daryti, atrodė, kad negaliu pasakyti daugiau, nei yra pasakyta. Ir vis dėlto praktikos metai, mokymai, kuriuos vedu, suteikė pasitikėjimo savimi, parodė, kokios informacijos trūksta tėvams ir specialistams, dirbantiems su vaikais. O ir mano mokymų dalyviai kalbėjo: pateikiate į vieną vietą surinktą informaciją, remiatės praktikos pavyzdžiais, kurių atsinešate iš susitikimų savo konsultacijų kabinete, būtų puiku, jei galėtume visa tai turėti vienoje vietoje ir skaityti, kada panorėję, rekomenduoti tokią knygą seneliams, vaikų priežiūros specialistams, auklėms ir auklėtojams. Pamažu įkalbėjo, taigi parašiau knygą.

– Savo knygoje teigiate: vaikams nereikia tobulų tėvų, jiems reikia užtektinai gerų. Kaip mes nusprendžiame, kurie tėvai yra tobuli, o kurie – pakankamai geri?

– Aš sakau, kad pakankamai geri tėvai yra tie, kurie nuoširdžiai stengiasi kurti sveiką vaiko pasaulį, atliepti poreikius, suvokia to svarbą. Tokie tėvai nebijo klysti, pripažįsta klaidas ir, jas darydami, nesijaučia nevykėliais, nieko nekaltina, bet mokosi, renkasi kitą kelią. Tobuliesiems viskas sekasi, viskas pavyksta, jie nedaro klaidų, kurių daro kiti, jie nepatiria sunkumų, jų vaikai puikai jaučiasi, visada gerai ir tinkamai elgiasi. Turbūt girdite mano žodžiuose sarkazmo gaidelę? Noriu pasakyti, kad tobulų tėvų, kaip ir tobulų žmonių, tiesiog nėra.

Aš sakau, kad pakankamai geri tėvai yra tie, kurie nuoširdžiai stengiasi kurti sveiką vaiko pasaulį, atliepti poreikius, suvokia to svarbą. Tokie tėvai nebijo klysti, pripažįsta klaidas ir, jas darydami, nesijaučia nevykėliais, nieko nekaltina, bet mokosi, renkasi kitą kelią.

– Kaip galima apibūdinti sveikus tėvų ir vaikų santykius? Kodėl išvis apie tai reikia kalbėti, argi neužtenka vien abipusės meilės?

– Sveikais vadinu santykius, kai visi šeimos nariai jaučiasi emociškai saugūs, pasitiki vieni kitais, vieni kitus gerbia, moka ir gali išlikti savimi, yra lygiaverčiai. Ne lygūs, o lygiaverčiai, kuriems kiekvieno šeimos nario jausmai ir poreikiai vienodai svarbūs. Būtina priminti ir tai, kad tėvai – taip pat žmonės, ypač mamos, dažnai pamirštančios save ir savo jausmus, besistengiančios perprasti ir įgyvendinti kitų žmonių poreikius, norus ir jausmus. Tas pats galioja ir tėčiams.

Ne mažiau sveikiems santykiams svarbu ir kokybiškas laikas kartu, pagal amžių ir galimybes paskirstytos pareigos bei atsakomybės ir joms išugdyti įgūdžiai. Negalime tikėtis, kad vaikas ar suaugusysis gebės kontroliuoti, susivaldyti, jei niekas jam tokių įgūdžių nepadėjo įgyti. Daugybė konfliktų vyksta tik dėl to, kad mes vieni kitų tiesiog nesuprantame.

Be meilės šeima sunkiai įmanoma, – būtent taip pradedu savo knygą. Ir vis dėlto dažnai meilės gali neužtekti, vien tik mylėdami galime nesusimąstyti apie dalykus, kurių ir patys nebuvome mokyti, kurių mums niekas neįdiegė. O jei neišmoksime, ir savo vaikams neturėsime ko duoti.

– Esate praktikuojanti psichologė, dirbanti su vaikais ir šeimomis. Ar galite apibendrinti, koks yra šiandienos tėvų ir vaikų santykių fonas. Kas kelia nerimą tėvams dėl vaikų ir kas – vaikams – dėl tėvų?

– Daug skirtingų šeimų, daug skirtingų vaikų. Tėvai psichologo pagalbos ieško tada, kai vaikas netinkamai elgiasi, kai tėvai ir vaikai tarpusavyje nesusikalba, kai vaikus užlieja emocijos – pyktis, baimė, liūdesys, pavydas, kai jie tuose jausmuose skęsta ir nemoka su jais tvarkytis, kai nevaldo emocijų, netinkamai jas reiškia – kyla pykčio priepuoliai, vaikai užsisklendžia, atsisako dalyvauti ugdyme, nenori kalbėti su tėvais ar suaugusiaisiais. Būna, vaikai nemoka megzti kontakto arba užmezgę niekaip jo neišlaiko. Ateina vaikai, iš kurių tyčiojasi, ir tie, kurie tyčiojasi. Yra vaikų, kuriuos kankina mokymosi sunkumai, priklausomybės, jie panirę į technologijas, atsiriboję ar, atvirkščiai – pernelyg prisirišę prie šeimos. Vaikams kelia nerimą įtempti santykiai tarp tėvų, jie jaučiasi nemylimi, nesuprasti, negirdimi, nepabuvę su tėvais, neprisižaidę su jais, negaunantys tik jiems skirto laiko. Vaikams nerimo kelia liūdni, pikti, pavargę, išsekę tėvai, kartais jiems atrodo, kad dėl tokios tėvų būsenos kalti jie. Tarsi sugertukai vaikai sukaupia tėvų emocijas, o tėvai vėliau pyksta nesuprasdami, kodėl vaikai blogai jaučiasi. Tėvų emocijos jiems tampa klampia pelke, jie negali pakęsti dvigubų standartų – kodėl tėčiui leidžiama rėkti, o vaikai už tai yra baudžiami?!

Iš tiesų po šiais visais jausmais ir būsenomis paprastai slepiasi kur kas daugiau.

– Man pikta, liūdna, neramu matyti tave tokį... Tai frazė, kurią savo knygoje dažnai siūlote tėvams. Ir vis dėlto, kaip suaugusiesiems pirmiausia susitvarkyti su savo emocijomis, kurios dažnai išliejamos ant vaikų, – pykčiu, nekantrumu, pakeltu tonu?

– Apie tai daug kalbu savo knygoje. Pirmiausia siūlau mokytis suprasti viduje kylantį jausmą: man dabar liūdna, pikta, esu suirzęs, išsekęs. Esu būtent toks, o ne blogas žmogus. Bet koks nepatogus jausmas reikalauja emocinės pauzės – pasitraukti iš situacijos, grįžti į save, o tik tada gilintis, kaip spręsti situaciją. Stiprias emocijas dažnai sukelia mūsų vidaus interpretacijos, buvusios patirtys, tik nelabai suprantame, kaip ir kas mus veikia. Kai įsijungia už emocijas atsakingos smegenų dalys, prislopinamos atsakingosios už racionalų mąstymą. Štai kodėl mums reikia ramybės būsenos, kad galėtume įvertinti jausmo priežastį racionaliai. O ramybei tinka viskas – puodelis arbatos, kvėpavimo pratimai, pasivaikščiojimas gryname ore, artimo žmogaus ranka. Tik supratę, kas su mumis darosi, turėsime galimybę keistis, mokytis ir nepalikti viduje graužaties.

– Įdomu, kad emocijas galima išreikšti chemija. Mūsų organizmo gynybinė sistema tarsi duoda ženklus. Kaip juos suprasti, priimti ir teisingai išnaudoti?

– Tikra tiesa – kitų mums rodoma pagarba, pasididžiavimas stimuliuoja serotonino išsiskyrimą̨. Prisilietimas ir pasitikėjimas šalia esančiaisiais skatina oksitocino išsiskyrimą̨. Dopaminas yra smegenų signalas, kad netrukus bus patenkintas koks nors poreikis, gautas apdovanojimas. Kai jaučiame skausmą, išsiskiria endorfino, kad spėtume pabėgti ar išvengti dar daugiau žalos. Kai patiriame baimę, išsiskiria didelis kortizolio kiekis, o kai nerimą ar stresą – mažesnis. Tai mūsų organizmo gynybinė apsauga, kuri skelbia apie poreikį imtis priemonių, bėgti, keisti situaciją, saugotis ar gintis.

Signalus, kad organizmas reaguoja į hormonus, galime pajusti ir kūne – nenustygstame vietoje, stipriai muša širdis, pykina, norisi į tualetą, pradeda skaudėti galvą ar vyksta dar kažkas ne visai įprasto. Visa tai yra tam, kad galėtume tinkamai pasirūpinti savimi – grįžtume į balansą ir pradėtume racionaliai mąstyti, mėgintume suprasti jausmus, priežastis ir situaciją. Įsivaizduokime: kažkada mus išgąsdino didelis šuo. Nuo tada mūsų organizmas reaguoja automatiškai, nors lyg ir suprantame, kad šuo pavojaus nekelia, esame suaugę, šuo pririštas, šeimininkas šalia. Pamėginkime nevertinti savo baimės, įvardykime, kaip jaučiamės, tiesiog giliai pakvėpuokime ar padarykime mums tinkamą pauzę ir baimė po truputėlį atsitrauks. Tada aiškiai suprasime – pavojaus nėra, ar tikrai man reikia bėgti? Tą patį galima pritaikyti ir daugybei kitų situacijų – atsitraukti, sustoti, pažinti savo patirtis, įvertinti situaciją. Ne bėgti, o pamėginti geriau save pažinti.

– Ar galima jausmus skirstyti į leidžiamus jausti ir draudžiamus, pageidaujamus ir nepageidaujamus?

– Jei eitume tokiu keliu, pabaiga nežadėtų nieko gero – sutriktų mūsų fizinė ir emocinė sveikata. Natūralu, kad žmogui kyla visokių jausmų, galime juos atmesti, neigti, bet jie niekur nedingsta. Mėginsime nuryti – neišgirsti pradės graužti iš vidaus. Visi jausmai yra normalūs ir reikalingi, jie – tikra kelrodė žvaigždė, leidžianti pažinti save ir savo aplinką.

Milda Karklytė-Palevičienė. D. Masiulio nuotr.

– Tėvai dažnai skundžiasi: vaikai mūsų negirdi. Lygiai taip pat iš vaikų galima išgirsti – tėvai mūsų nesupranta. Ar toks konfliktas yra užprogramuotas?

– Natūralu, kad skirtingos kartos žvelgia skirtingomis akimis. Mes, suaugusieji, jau buvome ir vaikai, ir paaugliai, mokėmės, dirbame, mylėjome ir mylime, daugiau visko matėme, patyrėme. Vaikas šių etapų dar nėra perėjęs, natūralu, kad jo patirtys kitokios. Svarbu tik suprasti, kad vaikas nėra mažo ūgio suaugusysis, jo smegenys veikia kitaip. Juk aišku, ko galime tikėtis iš netreniruoto, tačiau ultramaratoną nubėgti pasiryžusio žmogaus? Jei jis nepasieks finišo, liksime nusivylę mes ir jis, nepateisinęs mūsų lūkesčių. Tačiau net ir tokią situaciją, gerokai sušvelninę, galime panaudoti kaip pamoką, o ne kaip savęs destrukcijos galimybę. Tokioms pamokoms svarbios žinios ir įgūdžiai, kuriuos paveldėjome iš tėvų. Visada verta prisiminti frazę: tėvai augina vaikus, o ne vaikai – tėvus. Didelis skausmas ir našta randasi tada, kai vaikas turėjo tapti tėvais savo tėvams. Tiesiog noriu pasakyti, kad už tėvų ir vaikų susikalbėjimą ar nesusikalbėjimą atsakingesni tėvai.

– Kaip išmokyti vaikus reikšti emocijas? Ir reikšti jas tinkamais būdais? Juk kartais vaikai persistengia, norėdami išreikšti savo jausmus, ir tai gali įskaudinti.

– Daug apie tai kalbu savo knygoje. Jausmams tinkamai reikšti reikia tam tikrų įgūdžių ir patirčių. Jei vaikui tiesiog pasakysime: patrepsėk, jei supykai, rezultato gali ir nebūti. Mokymas reikšti emocijas yra svarbus procesas, reikalaujantis daug žinių ir įgūdžių. Pajausti, nurimti, įvertinti, – tai svarbiausi žodžiai.

– Galbūt egzistuoja pratimų, padedančių nuraminti sukilusias emocijas?

– Pratimai, be abejo, egzistuoja, tačiau labai svarbu juos taikyti tinkamai. Kartais tėvai sako: nepadeda, neveikia! Tačiau reikėtų parinkti tai, kas labiausiai tinka vaikui, o ne mums. Taip pat svarbu, kaip tuos pratimus pateikiame, kaip juos įgyvendiname, kaip padedame vaikui įgusti ir koks yra bendras bendravimo fonas. Emocijų nuraminimo etapu vieniems padeda stiprus trepsėjimas kojomis, sugniaužti ir atleisti kumščiai ar į mažus skutelius suplėšytas Pykčio lapas. Galima pasiūlyti vaikui nupiešti savo jausmą, išpūsti jį į balioną ir susprogdinti, apsikabinti mamą ar tėtį, padaryti fizinių pratimų, padaužyti pagalvę, suskaičiuoti nuo dešimties iki vieno, pagniaužyti streso kamuoliuką ar giliai įkvėpti, o paskui iškvėpti.

– Kaltė ar atsakomybė? Gali būti, kad vaikai dažnai painioja šias dvi savybes. Kaip jas atskirti ir kaip išmokyti vaiką prisiimti atsakomybę už savo veiksmus?

– Visada įdomu, kaip reaguoja klaidų pridarę tėvai. Ar jie prisiima atsakomybę? Ar kaltina save, menkina? O gal sako, kad dėl jų klaidų kalti kiti žmonės? Turime išmokti prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, tada ją mokės prisiimti ir vaikas. Nėra paprasta pasakyti – aš suklydau, ieškosiu sprendimo, galvosiu, kaip galiu ištaisyti šią situaciją. Tačiau tai girdėdamas vaikas irgi kurs savo situacijos sprendimo modelį. Kaltė veikia neigiamai, ji nusėda, vaikas ją nešiojasi ir vėliau yra linkęs kaltinti save dėl visų negandų šeimoje. Tačiau visai kas kita pasakyti: tu pasielgei netinkamai, pats pagalvok, kaip galėtum ištaisyti šią situaciją, arba aš, jei nori, galiu tau padėti.

Blogiausia, kai tėvai užpuola netinkamai pasielgusį vaiką, rėkia ant jo, ištaško savo emocijas, o vaikas toje situacijoje praslysta be pasekmių. Jo širdis pritvinkusi kaltės, agresijos, netinkamų sprendimų, o galimybės ištaisyti situaciją, prisiimti atsakomybę jis negauna, taigi nieko neišmoksta.

– Prisipažinkite, esate griežtų taisyklių šeimoje priešininkė ar palaikytoja?

– Tikriausiai esu kažkur per vidurį – autoritetinio auklėjimo šalininkė. Autoritetinio auklėjimo taisyklės nėra skirtos suaugusiųjų patogumui ar vaikui valdyti, taisyklės yra skirtos sveikai vaiko raidai ir asmenybei formuot. Taisyklės vaikams kuria saugumo jausmą, reikia juos mokyti jų laikytis, nes supratę, kaip jos veikia, vaikai labiau pasitiki savimi ir jaučiasi užtikrintesni. O tai padeda sėkmingiau megzti santykius ne tik su šeimos nariais. Jiems smagu, kad pavyksta, o tai padeda išsiskirti laimės hormonui, gerėja bendra emocinė sveikata ir savijauta. Tvirtos, aiškios, būtinai kartu aptartos, adekvačios, vaiko poreikius atitinkančios taisyklės, mano įsitikinimu, padeda kurti šiltus santykius šeimoje.

Dešimt dalykų, kuriuos vertėtų prisiminti

Kažko nemokėti, nežinoti yra normalu. Dėl šito nesame blogesni tėvai ar žmonės.

Rūpinkimės savo emocine sveikata, juk sunku įpilti iš tuščios stiklinės.

Stenkimės pažinti vaiką, koks jis yra, nekreipdami dėmesio į savus lūkesčius ir projekcijas. Padėdami įgyti asmenybės ir emocinius įgūdžius, suteikime galimybę vystytis savo kryptimi.

Rodykime vaikui besąlyginę meilę, priimkime jį kaip ypatingą žmogų. Atskirkime tai nuo netinkamo, nepagarbaus jo elgesio.

Atskirkime vaiko jausmą ir jausmo išraišką, mokykimės priimti jo jausmus, ugdykime tinkamus jausmų raiškos įgūdžius.

Atskirkime vaiko poreikius nuo jo norų. Poreikius turėtume patenkinti, o norus išgirsti ir kai kuriuos išpildyti.

Konfliktai yra natūrali santykių dalis, nesistenkime jų išvengti, mokykimės tinkamai juos spręsti ir naudokimės galimybe augti.

Vaiko gerovei gebėjimas bendradarbiauti yra vienas svarbiausių įgūdžių.

Vaikas nėra kaltas, kad jis ko nors nemoka, tai suaugusiojo atsakomybė jį išmokyti.

Vaiko vidinis balsas puikus pamėgdžiotojas. Jis su savimi kalbės taip, kaip kalbėjo tėvai, matys, kaip matė jie. Taigi būkime atsakingi.

– IQ – intelekto koeficientas – daugeliui žinoma sąvoka. Bet pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie EQ – emocinį intelektą. Paaiškinkite, kas tai yra?

– Kaip sako vienas mano kolega, IQ skirtas spręsti intelektualines užduotis ir pagal tai, kaip mes gebame spręsti tuos intelektualinius uždavinius, tas IQ ir matuojamas. EQ nusako tai, kaip mes sugebame spręsti emocinius uždavinius, kurie kyla mūsų gyvenime. Juk mūsų gyvenimas susideda ne tik iš mąstymo – jame gausu emocijų, kurias mes išgyvename. Gebėjimas spręsti emocinius uždavinius, valdyti savo emocijas, suprasti save ir kitus, ir yra emocinis intelektas.

– Bet ar emocinius uždavinius reikia kažkaip spręsti? Juk emocijos tiesiog yra, mes jas priimame arba nepriimame.

– Štai čia ir bėda. Jeigu nepriimame emocijų, jos vis tiek vienaip ar kitaip mus veikia. Dažnai galvojame, kad esame labai racionalūs žmonės, bet iš tiesų esame ir labai emocionalūs. Daugeliu atvejų gyvenimiškus sprendimus mes priimame remdamiesi emocijomis, o ne protu.

Yra toks įdomus mokslininkų aprašytas atvejis apie žmogų, kurio smegenų sritis, atsakinga už emocijas, patyrus traumą nebeveikė. Jis galėjo logiškai analizuoti informaciją ir mąstyti. Pavyzdžiui, spręsdamas, kurioje kavinėje valgyti, jis mąstė apie atstumą iki tos maitinimo įstaigos, joje gaminamų patiekalų meniu, lygino skirtingose kavinėse ruošiamų patiekalų kainas, viską galėjo intelektualiai apsvarstyti, tačiau, atėjus laikui pasirinkti, kur valgyti, jis negalėdavo. Taip buvo todėl, kad žmogus nejautė daugumai įprasto emocijų impulso: "Noriu šito."

Turi būti pusiausvyra. Kai protas papildomas emociniu intelektu ir, priešingai, emocinis intelektas papildomas protu, tada pasiekiame harmoniją.

Taigi, analizuoti galime ir be emocijų, tačiau nejaučiant jų sprendimą priimti bus sudėtinga. Tai įrodo, kad žmogus yra valdomas ir emocijų, o ne tik logikos. Net jeigu iš šalies atrodo, kad žmogus vadovaujasi tik logika, jis taip pat jaučia emocijas ir remiasi jomis priimdamas sprendimus.

Emocijos kontroliuoja mūsų elgesį. Jei mes kažko bijome, galime to vengti. Ko mes vengiame? Nemalonaus išgyvenimo ir pojūčio – štai ta emocija mums nemaloni, stengiamės jos išvengti. Bet kaip dirbti su tomis emocijomis, kaip pakreipti emocijas tam tikra linkme, mūsų tiesiog niekas nemoko – kur kas dažniau mus moko remtis protu. Tačiau bet kuriuo atveju emocijos – tiek socialiniame gyvenime, tiek darbuose – mus smarkiai veikia. Mes galime intelektualiai pamąstyti apie kažkokį darbą, bet ženklas, kad aš tikrai noriu tuo užsiimti, vis tiek bus kažkokia emocija. Renkamės bendrauti su tais žmonėmis, su kuriais mums malonu, su kuriais mes gerai jaučiamės. Ir net pačiam su savimi būti malonu, kai jaučiame harmoningas emocijas, ramybę, atsipalaidavimą. Tad visa tai labai smarkiai susiję su emocine sfera, o ne tik su mąstymu. Žinoma, mąstymas daro įtaką mūsų emocijoms.

– Bet juk vieni žmonės labiau emocionalūs, kiti – racionalūs, vieni remiasi labiau emocijomis, kiti – racionalumu. Ar galima teigti, kad vieni ar kiti elgiasi neteisingai?

– Aš nedrįsčiau sakyti, kas yra geriau – būti aukšto intelekto ar turėti aukštą emocinį intelektą. Turi būti pusiausvyra. Kai protas papildomas emociniu intelektu ir, priešingai, emocinis intelektas papildomas protu, tada pasiekiame harmoniją.

Pavyzdžiui, yra žmonių, kurie labai emocionalūs, – jiems galbūt reikėtų išmokti valdyti tas emocijas, nes dažnai susitapatinus su emocijomis ir nemokant jų valdyti bei tinkamai išreikšti, jos pradeda valdyti mus. Žmogus greitai užsidega, paskui tos emocijos vedamas perdega, pradeda jausti apatiją. Atsiranda toks emocinis chaosas. O kitas žmogus, kuris remiasi vien tik protu, gali nejausti gyvenimo džiaugsmo, nes jis viską stengiasi daryti teisingai, kaip reikia, bet todėl, kad neįsiklauso į savo emocijas ir pojūčius, nejaučia emocinio pasitenkinimo. Todėl visada reikia ieškoti pusiausvyros ir išsiaiškinti, kokias savybes reikėtų išvystyti, kad pajaustum tą harmoniją, kai protas ir širdis eina išvien.

– Kad nekiltų emocinis chaosas, kai vadovaujamės vien emocijomis, jas reikėtų išmokti valdyti ir suvokti?

– Taip. Svarbu suvokti priežastis, iš kur kyla tos emocijos, ir skirti daugiau dėmesio savo emociniam pasauliui. Pirmas žingsnis – susipažinti su savo emocijomis. Ir paskui jau žiūrėti, kaip tas emocijas galime paveikti – kokia veikla suteikia teigiamų emocijų, ko vengiame, kodėl vengiame. Taip pat reikia mokytis priimti neigiamas emocijas. Ne bėgti nuo jų, o jas išgyventi ir tiesiog paleisti, kad jos neužsibūtų mumyse, mūsų kūne. Neigiamas emocijas išgyvenus, jos ištirpsta, praranda įtaką.

– O jeigu nemokame su jomis susitvarkyti, jas išgyventi ir paleisti, ką jos tada daro?

– Jos veikia mus, ir toli gražu ne teigiamai. Galime jausti nuolatinį nerimą, nepasitenkinimą, aiškiai nesuvokdami priežasčių. Tai vengimo rezultatas. Kol mes neišgyvename tų emocijų ir nepriimame jų, jos daro neigiamą įtaką mums.

Jeigu mes standartiškai pajaučiame kažkokią baimę, stengiamės apie tai negalvoti, nukreipti mintis kažkur kitur arba vengti tų neigiamų emocijų šaltinio. Taip, jis gali būti išorinis, bet lygiai taip pat gali būti ir kažkokia gyvenimiška tema – mums nemalonu apie tai galvoti, tarkime, kažkokie prisiminimai.

Yra toks paprastas pratimas: reikia tiesiog stebėti tą emociją ir pojūtį. Galima net sąmoningai sukelti savyje – prisiminti situaciją, kai buvo labai blogai, ir pabandyti būti toje negatyvioje emocijoje. Po kurio laiko tampa sunku išlaikyti tą neigiamą būseną. Tas neigiamas pojūtis tiesiog praeina, išnyksta. Tad tai, nuo ko mes visą laiką bėgame, tampa nebebaisu, kai mes savyje priimame.

– Ilgalaikis neigiamų emocijų poveikis gali būti fiziniai organizmo sutrikimai, somatinės ligos ir panašiai?

– Taip, tie negatyvūs pojūčiai, įtampos laikosi mūsų kūne. Todėl svarbu aptikti, kokioje jūsų kūno dalyje yra ta neigiama emocija, ir tiesiog ją stebėti. Juk jeigu mes jaučiame baimę – tai yra psichofiziologija – mūsų kūnas įsitempia. Ta nuolatinė įtampa keičia ir visus mūsų psichofiziologinius procesus, o kaip rezultatas atsiranda psichosomatinių sveikatos sutrikimų. Juk ne be reikalo sakoma: jeigu nuolatos nerviniesi, gali skaudėti skrandį, jei nuolatos jauti įtampą – galvą ir t.t. Psichika ir mūsų sveikata labai glaudžiai susijusios.

Kelias: M.Gaudiešiaus teigimu, ugdant emocinį intelektą galima pakeisti gyvenimą į gerąją pusę. Mariaus Gaudiešiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Žmonės, kurie nesugeba suvaldyti savo emocijų, neretai renkasi tokius paprastus būdus, pavyzdžiui, pradeda vartoti alkoholį ar psichotropines medžiagas. Ar tai reiškia, kad negebėjimas susikalbėti su savimi veda į priklausomybes?

– Taip. Kiekvienas žmogus turi tokią įgimtą savybę – jis nori gerai jaustis. Alkoholis, narkotikai suteikia savotišką prieglobstį nuo tų visų neigiamų emocijų, žmogus kurį laiką pasijaučia gerai. Bet svaigalų poveikis praeina, ir žmogus vėl jaučia tą nerimą, nes priežastis nepašalinta, ji lieka mumyse. Ir turime tą besikartojantį scenarijų – pajutus įtampą norima ją numalšinti, o žinomas tik tas vienintelis būdas.

– Kai kurie žmonės, naudodamiesi savo emocijomis, manipuliuoja kitais, pavyzdžiui – man liūdna, pasirūpinkite manimi.

– Kaip kažkas žino, kad gali pasigerinti nuotaiką išgerdamas alkoholio, taip kitas žino, kad gauti kitų dėmesio galima apsimetant, jog tau blogai. Taip žmogus nesąmoningai ieško, kaip patenkinti tą emocinio kontakto poreikį, kuris yra įgimtas.

Kai kurie žmonės net ir pykstasi dėl to, kad išgyventų kažkokias bendras emocijas. Jie nemoka pozityviai sukurti teigiamų emocijų ir išgyvenimų kartu, todėl kuria neigiamas. Bendri išgyvenimai žmones suartina, ir nesvarbu, ar jie yra negatyvūs, ar pozityvūs. Tad net barniai gali būti būdas patirti bendras emocijas.

– Užslopinti emocijas, tikinti save ir kitus, kad man viskas gerai, nėra teisingas kelias?

– Emocijų neigimas prie gero nepriveda. Jeigu mes slopiname neigiamas emocijas, mes kartu slopiname ir savo galimybę išgyventi teigiamas emocijas. Todėl visose praktikose, kurios lavina emocinį intelektą, yra svarbus sąmoningas gebėjimas priimti bet kokias emocijas. Juk mes neišvengiamai gyvenime patirsime jų visą spektrą – nuo blogų iki gerų. Svarbiausia mokėti su tomis emocijomis nesusitapatinti.

Nereikia gyventi baimėje – reikia mąstyti pozityviai ir adekvačiai, nukreipti savo psichinę energiją į dalykus, kuriuos gali kontroliuoti, ir bandyti daryti tai, kas tau patinka.

Gebėjimas jausti ir priimti negatyvias emocijas turi ir teigiamų pusių. O jeigu mes vengiame tų neigiamų emocijų, uždarome visą savo emocinę sferą, tad tuo pat metu mums sunku jausti ir teigiamas emocijas. Net kai esame kažkur šaunioje vietoje, visi aplink linksmi, bet mes vis tiek jokių emocijų nejaučiame, nes esame užslopinę savo emocinę sferą. Tad ta emocinė sfera visomis savo išraiškomis yra labai svarbi gyvenimo sudedamoji dalis.

– Emocinis intelektas – dalykas, kurio reikėtų mokytis nuo vaikystės?

– Nemanau, kad kažką pradėti mokytis gali būti vėlu. Kaip tik galima praturtinti savo gyvenimą. Būtent vyresni žmonės užduoda sau tokius prasminius gyvenimo klausimus. Jie pastebi, kad kopė karjeros laiptais, uždirbo pinigus, o tas laimės pojūtis taip ir neatėjo. Labai dažnai taip būna. Tad labai gerai, kad dabar populiarėja tos žinios – meditacijos, emocinio intelekto lavinimas – kurios padeda lavinti būtent tas savybes, kad žmogus galėtų džiaugtis gyvenimu.

Mokyti emocinio intelekto reikia ir vaikus, nes emocijos lydi mus visą gyvenimą, tiesiog skirtingais gyvenimo etapais mes skirtingai tas emocijas interpretuojame.

Vos gimę pradedame jausti emocijas ir išgyvenimus. Mažyliams svarbi neverbalinė komunikacija, šypsenos, prisilietimai. Jaunystės etape mums svarbu surasti draugų, bendraminčių, jaunimui svarbūs socialiniai poreikiai – jie nori priklausyti kažkokiai grupei, nori jaustis ten priimti, svarbūs.

Vėliau, kai šiek tiek suaugame, ateina laikotarpis, kai mes darome karjerą, pradedame kurti šeimą, ieškoti partnerio. Tada reikia susirasti mėgstamą veiklą, darbą, kad turėtume energijos, kad būtume užsivedę dirbti, kad galėtume kurti harmoningus santykius, kurie paremti labiau pozityviomis emocijomis ir išgyvenimais nei kažkokiais barniais ir konfliktais.

Lygiai taip pat darbe reikia jausti tą teigiamą energiją ir emocijas – tai daug geriau, nei eiti į darbą kiekvieną dieną, bet jausti tuštumą ir jokios prasmės to, ką darai. Ateina brandos amžius – plačiau mąstome apie gyvenimą, apie buvimą su savimi, keliame kažkokius filosofinius klausimus apie savo būtį, apie gyvenimo prasmę. Vėlgi tai susiję ne tik su tuo, kai mąstome apie gyvenimą, bet ir kaip jaučiamės.

Tad kiekvieną gyvenimo etapą mus lydi emocijos – tiesiog į skirtingas veiklas jas labiau nukreipiame ir skirtingus dalykus akcentuojame.

– Pastaruoju metu daug emocijų patiriame visi ir dažniausiai jos – ne pačios geriausios. Kaip tas emocinis intelektas gali padėti mums šiandienėje – karantino – situacijoje?

– Saugumo poreikis yra mūsų pagrindinis poreikis. Ir dabar tiek daug visokios negatyvios informacijos, kad kiekvienas jaučia savotišką grėsmę savo gyvybei. Tiesa, labiau įsivaizduojamą nei ta liga iš tiesų pavojinga. Taip, ji yra, taip, yra tikimybė užsikrėsti, bet ji nėra tokia didelė, kaip mes įsivaizduojame nuolatos girdėdami negatyvią informaciją. Tas nuolatinis negatyvios informacijos srautas neigiamai veikia mūsų emocijas, nes jaučiame grėsmę gyvybei.

Tiesiog reikėtų mažiau skaityti laikraščių, portalų, mažiau žiūrėti žinių. Galima pasižiūrėti kartą per dieną arba kas kelias dienas, ir užsiimti tuo, kas tau patinka: medituoti, eiti pasivaikščioti, sutelkiant dėmesį į dabarties momentą, į savo kūno pojūčius. Tiesiog daryti tai, kas patinka ir suteikia malonių emocijų.

Tai, apie ką mes mąstome, daro įtaką mūsų savijautai. Tačiau žmogus turi galimybę pasirinkti: mes galime sąmoningai valdyti savo dėmesį, susikoncentruoti į dabarties momentą, o dažniausiai čia ir dabar niekas realiai negresia, arba leisti baimei užvaldyti mūsų vaizduotę. Vadinasi, žmogus, jeigu tik nori, sugeba galvoti apie kažkokius malonius dalykus, pavyzdžiui, ką aš darys, kai pasibaigs karantinas, arba tiesiog sugeba pasinerti į kokią nors veiklą ir negalvoti apie baimes.

Tačiau jeigu jis savo subjektyvioje realybėje dienų dienas praleis galvodamas apie tai, kas čia atsitiko, – kiek žmonių serga, kiek užsikrėtė, kiek numirė, ir jeigu suks galvoje nuolatos tokias mintis, tai natūralu, kad baimė bus. Bet jeigu jis sąmoningai nukreips dėmesį į kitą veiklą, į ją pasiners, jo būsena pasikeis. Nėra veiklos? Tiesiog išeikite pabėgioti ar pasivaikščioti ir visas savo mintis sutelkite būtent į bėgimą.

Tai, apie ką mes mąstome, daro įtaką mūsų savijautai.

Kita išeitis – pasitelkti logiką: jeigu saugosimės, elgsimės, kaip patariama, neužsikrėsime, nesusirgsime. Tik ta logika toks apgaulingas dalykas. Pavyzdžiui, žmonės labiau bijo skristi, nei važiuoti automobiliu. Tačiau statistiškai skraidyti yra žymiai saugiau, nei važiuoti mašina. Tad klausimas – kokius paveiksliukus mes toje savo subjektyvioje realybėje paišome, ką mes galvojame ir kaip interpretuojame? Jeigu tikimės kažkokio blogiausio varianto, atsiranda baimė, bet jei įsivaizduojame, kad automobiliu iš punkto A į punktą B nuvažiuosime saugiai, dėl to jokių baimių nekyla.

Tad nereikia gyventi baimėje – reikia mąstyti pozityviai ir adekvačiai, nukreipti savo psichinę energiją į dalykus, kuriuos gali kontroliuoti, ir bandyti daryti tai, kas patinka.

– Emocinio intelekto sąvoką ne taip jau seniai pradėjo aptarinėti ne specialistai – tėvai ir edukatoriai. Pamėginkime apibrėžti, kas tai yra emocinis intelektas ir kodėl jis toks svarbus?

– Aš laikausi požiūrio, kad emocinis intelektas yra asmens savybių ir įgūdžių visuma, leidžianti žmogui ar vaikui gerai jaustis būnant savimi, o tuo pat metu – ir sėkminga visuomenės ar grupės dalimi. Emocinis intelektas yra gebėjimas pažinti savo jausmus, suprasti juos ir tinkamai juos reikšti. Visa tai lemia gebėjimą pasitikėti savimi, save pažinti, suvokti, kas aš esu, kas man patinka ar nepatinka, suprasti asmenines ribas, kito jausmus, tinkamai į juos atsiliepti, priimti kitą žmogų ir jo asmenines ribas.

Ne mažiau yra svarbūs savarankiškumo įgūdžiai, gebėjimas priimti atsakomybę, natūralias pasekmes, žodžius – negalima, nereikia ir suprasti, kad nuo veiksmų ir sprendimų priklauso paties gerovė. Vaikai viso šito gali mokytis ir nuo ankstyvo amžiaus, nuo paprasčiausių dalykų.

Emocinis intelektas yra gebėjimas pažinti savo jausmus, suprasti juos ir tinkamai juos reikšti.

– Vyresnioji karta tarsi ir užaugo sąmoningai nevystydama emocinio intelekto, kas nuo to nukentėjo?

– Labai svarbu į tai pažvelgti kaip į natūralų procesą, natūralų gyvenimo virsmą, kultūros raidą. Jau vien todėl, kad vyresnioji karta nepultų savęs graužti, o jaunesnioji nepradėtų tėvams priekaištauti, kodėl nebuvo išmokyti tokių dalykų. Buvo kitas laikmetis, kitos galimybės, visai kiti prioritetai – žmogui labiau reikėjo koncentruotis į tai, kaip išgyventi.

Jei paanalizuotume dabartinę visuomenę, užaugusią be specialaus ugdymo, atrastume, kad labiausiai nukentėjo artimi mūsų tėvų ir jų tėvų santykiai. Mes neturime tokio artimo ryšio su savo tėvais, kokio norėtume, galbūt dėl tos priežasties neturime tinkamo santykio ir su savo vaikais. Dėl to nesijaučiame gerai, net jei sąmoningai to nesuprantame. Pasaulyje Lietuva yra šalia pirmaujančių pagal priklausomybių, smurto artimoje aplinkoje, savižudybių, psichinės sveikatos sutrikimų skaičių. Neabejotinai tam turėjo įtakos tai, kad jie nepažino savęs ir savo emocijų, nesugebėjo sveikai bendrauti.

– Ar suaugęs žmogus gali lavinti savo emocinį intelektą? Gal dar įmanoma viską ištaisyti?

– Pastebiu, kad suaugusieji dažnai tą ir daro kartu su vaikais. Norėdami ugdyti vaiko emocinį intelektą, jie supranta, kad ir patiems reikia pasistengti. Man labai patinka frazė, kad vaikai yra geriausi mūsų mokytojai, taigi jie dažniausiai ir pabaksnoja į vietas, kur reikia daugiau pasistengti. Suaugusiam prireikia daugiau laiko, tačiau tai natūralu, smegenys nebėra tokios lanksčios kaip anksčiau, užaugę mes turime daugiau negatyvių patirčių, nuostatų, kurias privalu įveikti. Tačiau pasiekti galima daug, viskas yra mūsų rankose.

Ar žinojote, kad bėdos išties yra gyvi sutvėrimai? Jos būna įvairiausių formų ir dydžių, todėl gali pasirodyti netikėčiausiose vietose ir pačiu nepatogiausiu metu. Ką daryti, kad didelės bėdos ir mažos bėdelės išnyktų? Viskas visai paprasta, kai žinai paslaptį. O ją atskleidžia ir kasdienes problemas įveikti padeda Rachelo Rooney ir Zehros Hicks eiliuota paveikslėlių knygelė „Bėdos ir bėdelės“. Iš anglų kalbos šią knygelę išvertė Vainius Bakas, išleido leidykla „Alma littera“.

– Kokius kelius mums gali atverti išlavintas emocinis intelektas?

– Kelią į mūsų pačių geriausią savęs versiją. Nereikia perdarinėti žmogaus, tačiau būdami savimi, pažindami, suprasdami savo jausmus, galėtume realizuoti geriausią savo vidinį potencialą. Svarbiausia, ką mums padeda emocinis intelektas – jis neužkerta kelio kliūtimis, kurios kyla iš nevaldomų, nesuprastų emocijų ir socialinių sąveikų. Kad jos mums ne kliudytų, o leistų eiti savo gražiausiu keliu, kuriame ir mes, ir aplink mus esantys žmonės jaučiasi puikiai. Taip kuriame gražesnę visuomenę ir pasaulį.

Nielso van Hove knygelė „Aš galiu! Kaip pasitikėti savimi ir įveikti kasdienes problemas“, kurią iš anglų kalbos išvertė Živilė Andriūnienė, o išleido leidykla „Alma littera“, pasakoja apie Keitę – sportišką ir linksmą mergaitę. Jai gerai sekasi mokykloje, turi daug draugų. Bet kaip ir kiekvienas vaikas, Keitė nuolatos susiduria su įvairiomis nemaloniomis situacijomis, mokosi pasitikėti savimi ir įveikti kasdienes problemas.

– Ar galite pasakyti, koks amžius yra labiausiai tinkamas pradėti? Ir kada jau galime pasakyti, kad vaikas turi aukštą emocinio intelekto lygį?

– Nuo kūdikystės mes jau galime įvardinti vaikui jo emociją. Tai nereiškia, kad vaikas ims ir išmoks visko taip paprastai, tačiau į sąmonę viskas įsirašo. Ir žodžiai, kuriuos įvardiname, ir mūsų tonas, kūno kalba, kai jam parodome, kad jį suprantame ir jaučiame. Vienerių metų vaikui jau galima aiškiau tai išreikšti ir tikėtis, kad jis daugiau supras, įvykdys, ko iš jo laukiame. Vertėtų ir mums patiems įvardinti savo jausmus, taip vaikams parodome, kad ir kitas žmogus jaučia. Trejų metų vaikai yra gana egocentriški, o ketverių metų vaikui jau lengviau, jis turi savo resursų bagažą. Kai pradedame mokyti vaikus kalbėti, juk neprašome, kad jie iškart įvardintų daiktus savais vardais. Po truputį šnekame, rodome, įvardijame, kol susikaupia žodynas ir prasideda ekspresyvioji kalba. Tas pats tinka ir emociniam intelektui – jo mokomasi per natūralų bendravimą, knygeles ir žaidimus.

Vaikai turi skirtingas aplinkybes, temperamentus, raidą. Aukštesnį emocinį intelektą rodo tai, kad vaikas žino, kaip jis gali pasiekti savo tikslų pagal savo galimybes, asmenybę, gali susitarti, bendradarbiauti, suprasti ne tik savo, bet ir kitų norus, sugeba pažinti emocijas ir tinkamai į jas atsakyti, kai gerai jaučiasi su kitais žmonėmis, sugeba atskirti, su kuo jam patogu ir su kuo jaučia įtampą. Kai vaikas sugeba suprasti, kad jo elgesys turi pasekmes ir tą elgesį sugeba valdyti, kai geba priimti nesėkmę (pagal savo amžių), kai ją patyręs, labai nenusivilia, nežemina savęs, o toliau rodo pastangas ir mėgina įveikti iššūkį.

Kartais esame drąsesni, nei galvojame. Apie tai rašo Nicola Kinnear savo smagioje ir įtaigioje paveikslėlių knygoje „Kaip kiškis mokėsi drąsos“, kurią į lietuvių kalbą išvertė Elžbieta Kmitaitė, išleido leidykla „Alma littera“. Kiškiui Leonui trūksta drąsos, o jo draugė Luna tiesiog dievina nuotykius. Luna kviečia Leoną eiti kartu į mišką, tačiau Leonas ir vėl mieliau lieka namuose. Luna supyksta ir išeina. Nusiminęs kiškis pasiryžta išlįsti iš urvo ir susirasti draugę. Ar jis išdrįs apginti Luną nuo didelio ir baisaus vilko?

Knygos padeda pamatyti, kaip veikia vaiko smegenys, kaip atrodo jo pasaulis ir kaip turi būti pateikiama informacija, kuri pasiektų vaiką.

– Kokią vietą tarp emocinio intelekto lavinimo priemonių užima knygos?

– Mažamečiams svarbiausia yra bendravimas su tėvais ir kitais suaugusiais. Taip pat vaikai geriausiai mokosi savo pasaulyje, ten, kur yra jiems tinkamų žaidimų, piešinių, įdomių užduočių ir knygelių.

Knygelės turi būti patrauklios ir naudingos, prieš duodami jas vaikams, tėvai turėtų patikrinti ir išsiaiškinti pagrindinę knygos mintį. Įprastose pasakų, istorijų knygelėse taip pat galima rasti vertingų dalykų, svarbu sustoti, išplėsti temą, pasikalbėti su vaiku.

Svarbią reikšmę turi emocinio raštingumo lavinimui skirtos knygelės. Jose yra specialiai kuriamas turinys, leidžiantis vaikui geriau priimti informaciją. Dažnai rekomenduoju tas knygeles tėvams skaityti kartu su vaikais ir diskutuoti. Tai puiki mokomoji priemonė, rodanti kaip kalbėtis su vaiku, kad jis informaciją priimtų ir suprastų. Knygos padeda pamatyti, kaip veikia vaiko smegenys, kaip atrodo jo pasaulis ir kaip turi būti pateikiama informacija, kuri pasiektų vaiką.

Kaip aš jaučiuosi? Laimingas, mylimas, išsigandęs, piktas, o gal liūdnas?

Sukite „Kaip aš jaučiuosi? Emocijų knygelės“ ratą ir padėkite savo mažiesiems suprasti ir įvardyti emocijas.

Dešimt patarimų, kaip kasdien lavinti vaiko emocinį intelektą

1. Į savo kasdienį žodyną įtraukti emocinį žodyną. Jei kalbame tik apie tai, kur važiuosime, ką darysime, kada eisime miegoti ar kelsimės, kokį maistą valgysime, iš vaiko negalime tikėtis emocinio atsako. Taigi, apie emocijas pirmiausia turime kalbėti patys.

2. Kilus vaiko emocijai empatiškai išgirsti ir priimti jo emociją. Nukreipti tinkamą, o netinkamą sustabdyti.

3. Stebėkime, kaip patys reiškiame savo emocijas, kaip sprendžiame konfliktus, bendradarbiaujame, kaip išsakome savo norus, poreikius, ar patys juos suprantame. Tada nuoširdžiai paklauskime savęs, ką galėtume patobulinti, kad būtume dar geresni mokytojai savo vaikams.

4. Konfliktinėse situacijose įvardinti ir vienos, ir kitos pusės jausmus. Jei emocijos labai stiprios, įvardinti trumpai ir aptarti vėliau, jei ne – iškart aptarti ir vienos, ir kitos pusės poelgius.

5. Organizuoti šeimos susirinkimus, kai dalijamasi dienos, savaitės įvykiais, jausmų refleksija. Dalintis turėtų ne tik vaikai, bet ir suaugusieji.

6. Stebėti save ir santykius su vaiku, šeimos situaciją. Ar suaugusieji pateikia situacijas taip, kad vaikas geba suprasti, ar jis supranta taip, kaip mes tikimės ir norime? Ar mūsų žodžiai ir mūsų paaiškinimai pasiekia vaiką, ir ar mes gerai suprantame vaiką, kai jis mums ką nors aiškina? Tai sveika ne tik emociniam intelektui, bet ir tarpusavio bendravimui ir santykiams.

7. Leiskime vaikui jausti visus kilusius jausmus, bet padėkime teisingai juos įveikti ir išlieti.

8. Namuose verta turėti aiškias, argumentuotas, visų aptartas taisykles, kurios padėtų mokytis savireguliacijos ir bendradarbiavimo. Taisyklės galioja visiems, ne tik vaikams.

9. Nuoširdžiai klausyti ir išgirsti vaiką. Ne tik tada, kai norime išgauti kokią nors informaciją, bet ir tada, kai vaikas pasakoja tai, kas jam svarbu, apie savo pasaulį. Net jei tai penkiolikos minučių pasakojimas apie mašinytę ir jos nulūžusį ratą. Parodykime, kad girdime, išklausome, suprantame.

10. Į natūralų vaikų žaidimą įtraukime su emocijomis susijusias situacijas, kad dar labiau priartėtume prie vaiko pasaulio.

Tyli maža laputė turi bėdą. Triukšmadariai draugai jos visai nesiklauso. Lapė pastebėjo šį tą nepaprastai svarbaus – didžiulį baisų lokį! Bet kaip perspėti žvėrelius, kurie šitaip triukšmauja? Nicola Kinnear knygelėje „Ššš... Tyliau! Kaip žvėreliai mokėsi klausyti“, kurią į lietuvių kalbą išvertė Elžbieta Kmitaitė, o išleido leidykla „Alma littera“, aiškina apie tai, kaip atgauti balsą, kai tavęs niekas negirdi.

Siekiant atkreipti visuomenės dėmesį į vaikų ir suaugusių psichikos sveikatos saugojimą bei stiprinimą, Kauno lopšelio-darželio „Ežiukas“ bendruomenė organizavo jau tradicija tapusią respublikinę švietimo įstaigų akciją „Padovanokim gerą nuotaiką ir šypseną!“.

Prie akcijos kasmet prisijungia vis daugiau ikimokyklinio bei bendrojo lavinimo įstaigų bendruomenių. Šiemet prie akcijos prisijungti išreiškė norą net 96 ugdymo įstaigos – daugiau nei 2 tūkst. dalyvių iš įvairiausių Lietuvos miestų ir miestelių.      

Visą šios akcijos savaitę pedagogai su vaikais kalbėjo apie jausmus, emocijas, jų raišką. Užsiėmimus akcijos dalyviai paįvairino kūrybinėmis veiklomis, kurios taip pat neapsiėjo be emocijų. Ugdytiniai jas lipdė, piešė, klijavo. Taip pat sukūrė emocijų langą. Kūrybinės dirbtuvės persikėlė ir į gamtą. Pasivaikščiojimų metu vaikai, tėvai ir mokytojai rinko gamtinę medžiagą, iš kurios dėliojo šypsenas, kūrė įvairias emocijas.

Akcijos dalyviai savo įstaigose rengė kūrybinių darbų parodas, kurių metu įstaigos bendruomenės nariai turėjo galimybę ne tik pasidžiaugti darbeliais, bet ir aptarti jausmus, emocines reakcijas bei jų raiškos būdus. Dalyvaudami akcijoje vaikai, tėvai ir mokytojai sustiprino tarpusavio ryšius, dalijosi šypsenomis ir gera nuotaika.

Organizatorių nuotr.

Visą šios akcijos savaitę Kauno lopšelio-darželio „Ežiukas“ pedagogai su vaikais mokėsi atpažinti savo ir kitų jausmus. Žaidimų ir kitų, vaikams natūralių veiklų pagalba, lavino emocinį intelektą – išbandė būdus, kurie padeda nurimti. Spalio 9 dieną šią akciją vainikavo baigiamasis renginys, kurio metu vaikai šoko, dainavo įstaigos kieme, iš gamtinių medžiagų kūrė šypsenas-mandalas.

Dėl ekstremalios situacijos šalyje, tradicinę mažųjų eiseną miesto Vilniaus gatve ir šypsenėlių dalijimą praeiviams pakeitė ugdytinių šypsenomis išpuoštų balionų paleidimas į orą – tai geros nuotaikos ir šypsenų simbolis, išsiųstas viso pasaulio vaikams.

Kaip teigia psichologai, tokios akcijos teikia visai mokyklos bendruomenei daug teigiamų emocijų, skatina tarpusavio bendradarbiavimą, kviečia atkreipti dėmesį į savo emocinę sveikatą bei stiprinimo galimybes.

Tikima, kad tokios akcijos skatina tausoti ir rūpintis savo emocine sveikata ir gerove, padeda atrasti tinkamus sveikatinimo būdus, kurių pagalba jausimės sveikesni ir laimingesni.

Ką reiškia būti emociškai išsilavinusiu muzikantu ir kaip tai gali padėti muzikoje, Kaune vykusiame festivalyje "Kaunas Piano Fest" muzikantams paskaitoje "Atlikimo mokslas" padėjo suprasti pianistė, Londono Karališkojo muzikos koledžo studentė Ugnė Peištaraitė.

Pasirengimas scenai

Muzikanto gyvenimas susideda iš daugybės dalykų, kurių didžioji dalis lieka užkulisiuose. U.Peištaraitė atkreipė dėmesį į tai, kad vaizdinys, kaip publika mato atlikėją ir kaip jis jaučiasi pats, labai skiriasi, ir nors tai lyg ir suprantama savaime, išsamiau apie tokį skirtumą pagalvoti progą turime retai.

Pasiruošimas bet kokiam išėjimui į sceną reikalauja labai daug emocijų – visi muzikantai žino, kad atlikimas, nepriklausomai nuo išlavintų techninių įgūdžių ir įdėto įdirbio, visuomet gali būti sėkmingas arba ne, tačiau publika visada tikisi, kad viską atliksite tobulai, be klaidų.

"Atlikimo sėkmė – tai patikti publikai: tai ne tik tobulas kūrinio atlikimas, bet ir kūno kalba, akustika ir kiti dalykai, kurie su pačia muzika net nesusiję", – sakė U.Peištaraitė. Todėl labai svarbu ne vien koncentruotis į kūrinio atlikimą, bet ir skirti dėmesio pasiruošimo procesui ir emocijoms, kurios išgyvenamos jo metu.

Paskaitos lektorė pastebėjo: visiems kartais nutinka taip, kad kruopščiai susiplanavęs įtemptą dienotvarkę atsisėdi prie fortepijono ir supranti, kad groti tuo metu visai nenori, nes nuotaika ne ta, nors lyg ir jautiesi motyvuotas, o ir fizinė būklė gera.

Būna ir taip, kad iš dėstytojo išgirdęs daug pastabų motyvaciją praktikuotis prarandi, nors turėtų būti atvirkščiai. Taip nutinka todėl, kad įvairios kylančios emocijos atitraukia mintis nuo tikslo ir trukdo susikoncentruoti.

Pasak U.Peištaraitės, tikriausiai kiekvienas muzikantas yra patyręs ir jausmą, kai užlipęs į sceną jautiesi blogai. "Tiesiog atsikeli iš lovos ne ta koja, klausi savęs, ką čia veiki, kyla nerimas ir baimė. Ir tai nėra nepasitikėjimas savimi", – sakė ji. Todėl klaidinga manyti, kad, įdėjus daug pastangų praktikuojantis, gerai pavyks pasirodyti scenoje. Reikia nepamiršti lavinti ir emocinio intelekto.

Kokybė, o ne kiekybė

Pasak U.Peištaraitės, emocinio intelekto moksle egzistuoja daug pozicijų, kaip tiksliai veikia emocinis intelektas ir kaip jį lavinti, tačiau ji savo tyrinėjimuose pasikliauja schema suvokimas–nustatymas–naudojimas–supratimas (angl. perceiving–regulating–using–understanding).

Anot jos, įvairios emocijos kyla kasdien, bet retai suprantame jų atsiradimo priežastis. O net ir supratę, toli gražu ne visuomet galime jas kontroliuoti ar išreikšti bei išnaudoti tinkamai – pavyzdžiui, per emocijas komunikuoti su kitais. Tad kyla klausimas: emocinis intelektas – tai kompetencija ar asmenybės bruožas?

Atlikimo sėkmė – tai patikti publikai: tai ne tik tobulas kūrinio atlikimas, bet ir kūno kalba, akustika ir kiti dalykai, kurie su pačia muzika net nesusiję.

Vieno atsakymo nėra, tačiau verta paieškoti būdų, kaip emocijas išnaudoti tinkamai. Tam turėtų padėti ne vien mokslinės literatūros analizavimas, bet ir paprasčiausia meditacija, tad lektorė muzikantams patarė paieškoti mobiliųjų aplikacijų ar meditacijos paskaitų internete.

Pasak U.Peištaraitės, atlikėjų gyvenimas šiek tiek palengvėjo tuomet, kai mokslininkai atrado, kad mokymosi procesuose svarbi ne tik kiekybė, bet ir kokybė. Minčių ir veiksmų analizė bei kontrolė yra vienas svarbiausių efektyvaus mokymosi faktorių: svarbu išsikelti tokius tikslus, kuriuos galėtum įvykdyti per trumpą laiką, ir atrasti, kuri mokymosi strategija yra labiausiai tinkama asmeniškai – pavyzdžiui, žinojimas, kokiais būdais (vaizdais, asociacijomis, garsais) informacija įsimenama geriausiai, muzikantui padeda daug greičiau išmokti kūrinio tekstą.

Labai svarbus, nors ir nemalonus, yra savirefleksijos etapas: net jeigu tikslai išsikelti ir įgyvendinti puikiai, efektyviai praktikuotis gali trukdyti ir emocijos, kylančios asmeniniame gyvenime – tuomet negali susikaupti, nes mintyse sprendi santykių ar kitas problemas. Net ir geros emocijos – pavyzdžiui, laimė – gali veikti ne visai taip, kaip norėtųsi, todėl labai svarbu išmokti bet kokias patiriamas emocijos nukreipti tinkama linkme. Lektorė juokavo, kad kiekvienas muzikantas turėtų būti ne tik atlikėjas, bet ir labai geras psichologas sau.

Scenos baimė

Bene pagrindinė emocija, aplankanti visus scenos žmones be išimties ir trukdanti sėkmingai pasirodyti scenoje, yra scenos baimė, nerimas, stresas. Anot U.Peištaraitės, ją jaučia visi, bet ne kiekvienas išmoksta ją suvaldyti. Anksčiau į šį reiškinį žiūrėta gana lengvabūdiškai, ir tik tuomet, kai tokios iškilios ir sėkmingos asmenybės kaip pianistai Vladimiras Horowitzas, Glennas Gouldas ir dainininkė Maria Callas apie tai prabilo garsiai, mokslininkai pradėjo domėtis, kas tai per reiškinys ir kaip jis veikia žmogaus smegenis.

"Scenos nerimas paveikia atlikėjo mintis, jausmus, fizinius pojūčius ir elgesį – praktiškai viską, kas mes esame", – sakė U.Peištaraitė. Jis ypač padidėja svarbių įvykiu metu, nepriklausomai nuo sceninės patirties, tačiau nebūtinai neigiamai paveikia muzikos atlikimo procesą.

Kontroliuoti nerimo lygį galima atsižvelgiant į tris faktorius – savo paties asmenybę, situaciją ir užduotį. Pavyzdžiui, jeigu žmogus yra linkęs nerimauti iš prigimties, turėtų rinktis situacijas, kuriose lengviau prisitaikyti, atlikti kūrinius, kurie yra jam artimesni ar geriau žinomi. Tokiu būdu sumažėja užduoties sudėtingumas, taip pat lengviau kontroliuoti visus scenos nerimo lygmenis, stresą visiems elementams paskirstant po lygiai. Svarbu analizuoti save ir situacijas, kuriose atlikėjas atsiduria, ir suprasti, kurie variantai konkrečiam asmenybės tipui yra tinkamiausi.

Meditacija ir savirefleksija

Siekiant sumažinti scenos nerimą, reikėtų pasitelkti ir emocinį intelektą, kuris gelbėja ne tik psichologiniame, bet ir fiziologiniame lygmenyje, nes veikia ne tik mintis, bet ir hormonus, širdies ritmo dažnį, odos veiklą. Todėl, anot lektorės, patiriant stresinę situaciją, vertėtų užsiimti įvairiomis meditacijos praktikomis, kurios ne tik padeda suvokti emocijas, bet ir nuramina kūną.

Taip pat labai svarbi kiekvienos situacijos emocinė savirefleksija: naudojantis jau buvusios emocine patirtimi, patartina ruoštis būsimai. Suvokus, kokios situacijos ar emocijos kelia nerimą, kokios blaško mintis, iš kur ir kodėl jos kyla, kur kas lengviau kontroliuoti savijautą bei ramiau išgyventi stresą tose, kurios dar tik laukia ateityje.

Olimpiada siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į socialinio ir emocinio ugdymo svarbą ir kartu atliekant bendras užduotis stebėti socialinio emocinio intelekto pažangą, rašoma pranešime spaudai.

Šiais metais simboliškai Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga olimpiadoje dalyvauja 100 mokyklų iš didžiųjų miestų ir įvairių Lietuvos regionų. Iš viso olimpiadoje dalyvauja arti 300 pradinių klasių,  daugiau kaip 5,5 tūkstančio pradinių klasių moksleivių, beveik 300 pradinių klasių mokytojų ir tikimasi į užduočių atlikimą įtraukti kuo daugiau moksleivių tėvų.

Prieš olimpiadą buvo apklausti daugiau nei 200 olimpiadoje dalyvaujančių mokytojų ir paaiškėjo, kad labiausiai išlavinti gebėjimai, kuriuos dažniausiai klasėse demonstruoja vaikai, yra gebėjimas prašyti pagalbos, ją priimti ir teikti kitiems (12,1 proc.), nuoširdus rūpestis šalia esančiu žmogumi ir pažeidžiamomis grupėmis (7,8 proc.) bei gebėjimas toleruoti asmeninius, kultūrinius ir socialinius skirtumus ir  pasitikėjimas savimi (7,6 proc.). Šiai dienai moksleiviams labiausiai stinga gebėjimo valdyti savo emocijas (10, 4 proc.),  gebėjimo valdyti impulsyvų elgesį (8,6 proc.) bei gebėjimo prisiimti atsakomybę už savo žodžių ir veiksmų poveikį kitiems žmonėms (8,1 proc.).

Šiai dienai moksleiviams labiausiai stinga gebėjimo valdyti savo emocijas bei gebėjimo valdyti impulsyvų elgesį.

„Dramblys.lt iniciatyva tęsiasi jau šeštus metus, Lietuvos mokyklose vykdome emocinio intelekto lavinimo programas, todėl džiaugiamės, kad bendraminčiai iš įvairių švietimo organizacijų ne tik noriai registravosi į olimpiadą, bet ir aktyviai dalinosi šia žinia ir su kitais kolegomis, – teigia olimpiados iniciatorė VšĮ „Pozityvaus ugdymo instituto“ vadovė  ir Lietuvos Socialinio emocinio ugdymo asociacijos prezidentė Irma Liubertienė. –Taip pat svarbu pabrėžti, kad nors mokyklose vis daugiau dėmesio skiriama socialinio emocinio ugdymo kompetencijoms ugdyti, tačiau vis dar labai trūksta įrankių pažangai šioje srityje stebėti. Sieksime, kad olimpiada „Dramblys“ taptų kasmetiniu renginiu, skatinančiu atkreipti visuomenės dėmesį į draugiškos ir saugios aplinkos kūrimą mokykloje, įtrauktų kuo daugiau vaikų, mokytojų ir tėvų.“

Olimpiados metu mokyklos bendruomenė – mokytojai, moksleiviai ir moksleivių tėvai – susitelks bendram moksleivių socialinių ir emocinių kompetencijų (savitvardos, savimonės, socialinio atsakingumo, tarpusavio santykių ir sprendimų priėmimo) ugdymui.

„Manau, kad ši olimpiada labai reikalinga, nes leis vaikams ne tik patobulinti savo emocinius-socialinius įgūdžius, bet taip pat pajusti bendrumo jausmą tiek su savo klasės draugais, tiek pasijausti ir platesnio mokinių ir mokyklų rato dalimi, – pasakoja viena užduočių kūrėjų, “Paramos vaikams centro” psichologė Ieva Dulinskaitė. – Tikiuosi, kad olimpiados idėja ir užduotys įtrauks ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius, ypač tėvus. Vaikai dažnai dalinasi norėdami, kad tėvai dažniau pasidomėtų ne tik kokius pažymius jie atsinešė iš mokyklos, bet ir kuo vaikai džiaugėsi dienos bėgyje ar kas jiems kėlė iššūkių. Manau, jog kalbėjimasis apie tai, kokių minčių ir jausmų vaikams kilo olimpiados metu, galėtų būti puiki galimybė pagilinti vaikų ir tėvų ryšį, vienas kitų supratimą.“

Olimpiados užduotys paruoštos bendradarbiaujant su garsiais Lietuvos psichologais, psichiatrais, ugdymo specialistais, todėl jomis siekiama skatinti ne konkurenciją, o dalijimąsi, gebėjimą bendrauti ir bendradarbiauti, mokymąsi vieniems iš kitų, draugiškų santykių puoselėjimą bei saugios aplinkos kūrimą.

Pasak Emocinio intelekto ugdymo priemonės „Pažink, prisijaukink, pamokyk“ autorės, programos „PPP mąstymas“ vadovės, Lietuvos Socialinio emocinio ugdymo asociacijos tarybos narės ir Draugiškosios olimpiados „Dramblys“ užduočių kūrėjos, socialinių mokslų daktarės Audronės Allan, ši olimpiada yra naudinga tuo, kad mokyklos su savo mokytojais, tėvais ir moksleiviais išbandys naujas užduotis, naujas priemones ir atsirinks tai, ką integruos į kasdieninę socialinio emocinio ugdymo praktiką.

„Tai reiškia, kad ši olimpiada metodiškai sustiprins socialinį-emocinį ugdymą mokyklose. Rezultatas bus unikalus mokyklos žingsnis SEU kelyje: vienos mokyklos atkreips dėmesį į socialinį emocinį ugdymą ir emocinis intelektas nebus vien tik madingi žodžiai, o susijungs su praktine realybe ir įgis prasmę. Kitoms mokykloms olimpiada bus galimybė į SEU įtraukti tėvus ir telkti bendruomenę socialiniam emociniam ugdymui, trečios tai pavers mokytojų SEU kvalifikacijos tobulinimo renginiu, ketvirtos praturtins savo mokinių socialinę emocinę patirtį, penktoms tai bus galimybė peržvelgti savo SEU veiklą,“ – būsimais rezultatais džiaugiasi  dr. Audronė Allan.

Nors šiai dienai olimpiadoje dalyvaujantys mokytojai socialinio emocinio ugdymo metu skiria nemažą dėmesį lavinamoms kompetencijoms ir integruoja programas, visgi jiems sunku vertinti mokinių pasiekimus ir daromą pažangą. Olimpiados metu dalyvaujantys mokytojai, užduočių pagrindu, pildys parengtą refleksijų sąsiuvinį, kuriame po kiekviena atlikta užduotimi aprašys savo pamąstymus ir atsakys į įvairius klausimus. Mokytojai patys turės galimybę įsivertinti atliktų užduočių sėkmę bei tobulintinas puses.  Pildant šį sąsiuvinį jie fiksuos ne tik moksleivių pažangą, bet ir lavins savo pačių gebėjimą įsivertinti vykdytas veiklas. Šie pastebėjimai bus naudingi ne tik jų tolesniame tiesioginiame darbe, bet ir turės išliekamąją vertę.

Emocinis intelektas turi ir juodąją pusę – aukštą emocinį intelektą žmonės ne visada išnaudoja moraliais tikslais, sako psichologijos profesorė Rosita Lekavičienė, kartu su mokslininke Dalia Antiniene sukūrusi lietuvišką emocinio intelekto nustatymo versiją. „Aukštą intelektą tam dažniau išnaudoja vyrai. Didesni manipuliatoriai yra miestų, o ne miestelių gyventojai. [...] Manipuliatorių daugiau iš tų šeimų, kuriose buvo daug pykstamasi. [...] Tose šeimose, kur tėvai dirbdami gali duoti nurodymus (pvz., mokytojai, gydytojai), manipuliuoti irgi išmokstama gerai“, – vardija R. Lekavičienė.

Tačiau, pabrėžia mokslininkė, emocinis intelektas žmogui ypač svarbus, todėl, norint, kad vaikas jį turėtų aukštą, būtina ugdyti jautrumą aplinkai. Pavyzdžiui, pataria ji, būtina aiškinti, kad skauda visiems gyviems padarams, todėl nereikia jiems daryti blogo: „Net tokie maži lašiukai po truputį kapsi ir užaugina žemą arba aukštą vaiko emocinį intelektą.“

Emocijos nėra prastesnės už loginį mąstymą

Pirmą kartą terminą „emocinis intelektas“ savo disertacijoje prieš 30 metų pavartojo amerikiečių mokslininkas Wayne`as Payne`as. Tuo metu psichologai jau kalbėjo, kad intelekto koeficientas neatspindi visų mūsų pažintinių gebėjimų, o praėjus dešimtmečiui kalbos apie emocinį intelektą dar labiau sustiprėjo, ypač kai amerikietis psichologas Danielis Golemanas savo knygoje iškėlė mintį, kad emocinis intelektas gali būti svarbesnis už protinius gebėjimus.

Pasak R. Lekavičienės, tai du lygiaverčiai dalykai. „Emocinis intelektas yra operavimas emocine informacija, gebėjimas efektyviai ir greitai spręsti emocinio pobūdžio problemas. Paprastai sakant, tai – gebėjimas suprasti savo ir kitų žmonių emocijas, jas įvardyti. Taip pat – turėti joms įtakos. Dabartinis požiūris sako, kad emocijos nėra prastesnis dalykas už loginį mąstymą, o naujoji kryptis, tyrinėjanti emocinį intelektą, teigia, kad aukštas emocinis intelektas neretai gyvenime duoda daugiau privalumų negu šiaip intelektas, nors mes jokiu būdu nenurašome ir intelekto“, – kalba profesorė.

Jos pastebėjimu, kartais manoma, kad rezultatai mokykloje nesvarbūs – svarbu aukštas emocinis intelektas ir žygiuosi per gyvenimą, arba atvirkščiai. Tačiau, sako R. Lekavičienė, šie pavyzdžiai suabsoliutinami, o tyrimas kaip tik atskleidė, kad ryšys egzistuoja: pasirodo, kad aukšti pažymiai mokykloje yra susiję su aukštesniu emociniu intelektu.

Pasaulyje yra sukurta nemažai testų, kurie leidžia įvairiais būdais nustatyti žmogaus emocinio intelekto lygį. Tačiau lietuvių mokslininkės pastebėjo, kad žmonės gali neatpažinti tų situacijų, kurios yra pateikiamos, pavyzdžiui, amerikietiškoje testo versijoje, todėl nusprendė sukurti lietuvišką trijų dalių emocinio intelekto testą.

Pirma dalis, aiškina R. Lekavičienė, – klasikinė, ją sudaro 73 teiginiai, o tiriamasis turi įsivertinti nuo 1 iki 6 balų, kiek teiginys jam tinka. Pavyzdžiui: „galiu pajusti, kada mano pyktis pasiekia galutinę ribą“, „man sunku suprasti savo jausmus“, „aš padedu kitiems žmonėms jaustis geriau, kai jie yra nusivylę“.

„Visi teiginiai sutvarkomi pagal penkias skales: „kaip aš suprantu savo jausmus“, „kaip aš suprantu kito žmogaus jausmus“, „kiek aš gebu valdyti savo jausmus“, „kiek gebu valdyti kito žmogaus jausmus“. O penkta skalė, kuri retokai dedama į testus, – manipuliacijų skalė, nes emocinis intelektas turi ir juodąją pusę. Yra pastebėta, kad aukštą emocinį intelektą žmonės ne visada išnaudoja moraliais tikslais“, – sako psichologijos profesorė.

Antra dalis, anot R. Lekavičienės, buvo gebėjimas atpažinti veide atsispindinčias emocijas: tiriamieji gavo 20 veidų ir iš keturių galimų variantų turėjo nurodyti numanomą emociją. Trečią testo dalį sudarė 10 socialinių, emociškai įkrautų situacijų, kurias perskaitęs žmogus iš kelių duotų galimų variantų turėjo pasakyti, kaip pasielgtų pats ir kaip reikėtų psichologiškai teisingai pasielgti.

Puikų emocinį intelektą turi beveik ketvirtadalis jaunuolių

Sukūrusios testą, mokslininkės pradėjo jį taikyti praktiškai. Tyrime, sako R. Lekavičienė, dalyvavo daugiau nei 1 000 jaunuolių iš visos Lietuvos, kurių amžius buvo 17–27 metų: „Kodėl pasirinkome būtent jaunimą? Nes tai tokia amžiaus grupė, kuri geba greičiausiai keistis, mokytis naujų elgesio formų. Manome, kad perspektyvu tirti būtent tokią grupę ir surašyti rekomendacijas, kaip galima keisti elgesį. Tiriami buvo gimnazistai, kolegijų, universitetų ir profesinio rengimo centrų studentai. Taip pat – bedarbių grupė ir jaunimas iš įkalinimo įstaigų. Buvo labai aktyvių jaunų žmonių, kurie priklauso visuomeninėms organizacijoms.“

Anot R. Lekavičienės, buvo išskirtos keturios grupės. Dvi kraštutines grupes – 23 proc. – sudaro aukšto emocinio intelekto (savo ir kitų žmonių emocijų supratimas, savo ir kitų žmonių emocijų valdymas) jaunimas. „Vienai tarpinei grupei priklauso 30 proc. jaunuolių – jie neblogai tvarkosi su savo emocijomis, bet to nesugeba daryti kalbant apie kitus žmones, o su kitų žmonių emocijomis neblogai tvarkosi 27 proc. jaunuolių, bet nelabai susitvarko su savimi. Ir paskutinei grupei, kuriai sunku valdyti savo emocijas ir suprasti kitus, priklauso apie 19 proc.“, – apibendrina profesorė.

Jos teigimu, vystyti emocinį intelektą galimybių yra daugiau nei protinį: „Vis dėlto mokslininkai labiau linksta į tą pusę, kad intelektas, vaizdžiai tariant, – toks gamtos duotas stogas, kurį pramušti gana sudėtinga, jį labiau lemia genetika.“

Profesorė R. Lekavičienė pokalbio pradžioje užsiminė, kad, kitaip nei užsienio šalių testuose, šis parodo žmonių gebėjimus manipuliuoti. Pasak psichologės, tai gali priklausyti nuo tiriamojo amžiaus, lyties, gyvenamosios vietos ar šeimos.

„Aukštą intelektą manipuliacijoms dažniau išnaudoja vyrai. Didesni manipuliatoriai yra miestų, o ne miestelių gyventojai. Galbūt tai susiję su tuo, kad miestai anonimiškesni, ten santykiai šaltesni, o miesteliuose vieni kitus labiau pažįsta. Manipuliatorių daugiau yra iš tų šeimų, kuriose buvo daug pykstamasi. Labiau manipuliuojama tose šeimose, kur motinos yra socialinių, humanitarinių specialybių atstovės. O mažiausi manipuliatoriai – žmonės, kilę iš darbininkų šeimos. Tose šeimose, kur tėvai dirba ne vadovaujamą darbą, bet gali duoti nurodymus (pavyzdžiui, mokytojas, gydytojas), manipuliuoti irgi išmokstama gerai“, – vardija R. Lekavičienė.

Anot jos, palyginus tiksliųjų mokslų atstovus su socialinių, humanitarinių mokslų bei menų atstovais, pastebėta, kad pirmajai grupei lengviausia suprasti ir valdyti savo, o ne kitų emocijas. Geriausiai kitų žmonių emocijas supranta meniškų profesijų atstovai, o valdo – socialinių, humanitarinių mokslų žmonės.

„Žemiausias emocinis intelektas pagal veiklos pobūdį buvo bedarbių. Bet įdomu, kad jie visai neblogai sprendė socialines situacijas, – pastebi R. Lekavičienė. – Dar galima pasakyti, kad jaunimas iš įkalinimo įstaigų sunkiai supranta kitų žmonių emocijas. O dirbančio jaunimo įverčiai yra aukščiausi. Aukšti emocinio intelekto įverčiai – ir aktyvių jaunų žmonių, kurie priklauso įvairioms politinėms organizacijoms.“

Įvertinus tiriamųjų ir jų šeimų finansinę padėtį, kalba profesorė, pastebėta, kad aukščiausias emocinis intelektas buvo tų, kurie subjektyvią finansinę būklę įsivertino kaip šiek tiek geresnę negu vidutinę, bet ne tų, kurie sakė, kad augo labai geromis sąlygomis. O žemiausias emocinis intelektas buvo tų, kurie sakė, kad augo daug skurdesnėje negu vidutinė aplinkoje.

Emocinį intelektą augina jautrumas aplinkai

Paklausta, koks yra emociškai brandaus žmogaus portretas. R. Lekavičienė sako, kad tai – brandesnio amžiaus, 23–27 metų, asmenybė, todėl galima manyti, kad emocinį intelektą augina ir gyvenimiška patirtis. Be to, tai dirbantis ir savo finansine padėtimi patenkintas žmogus, gyvenimą siejantis su tiksliosiomis studijomis. Taip pat jis buvo ar tebėra geras mokinys arba studentas, mėgstantis skaityti psichologinę literatūrą.

„Tai žmogus, išaugęs šeimoje, kur motina buvo socialinių, humanitarinių profesijų atstovė. Jis save vertina pozityviai, tačiau nesusireikšmina, jam nesvetima autoironija. Tai – internalus ekstravertas, kuris nutikusių dalykų priežasčių pirmiausia ieško analizuodamas save, jam svetimas šūkis „aš nekaltas – aplinka kalta“. Taip pat aukšto emocinio intelekto jaunuoliai konfliktinėse situacijose linkę taikyti, dažniausiai renkasi bendradarbiavimą arba rungtyniavimą ir yra emociškai stabilūs. Šie jaunuoliai savo psichologinę gerovę linkę vertinti aukštai“, – teigia R. Lekavičienė.

Pasak profesorės, šiuo metu rengiama kompiuterinė testo versija, kurią psichologai galės pasiūlyti žmonėms, norintiems išsitirti emocinį intelektą. Testo rezultatai turėtų parodyti, ką galime keisti, kad geriau suprastume ir valdytume savo bei kitų emocijas.

Mokslininkės ir toliau planuoja tęsti emocinio intelekto tyrimus, nes pirmieji rezultatai iškėlė nemažai klausimų, kuriuos reikėtų išanalizuoti, pavyzdžiui, kaip mes atpažįstame melą veide, ar tikrai aukštas emocinis intelektas leidžia atpažinti meluojantį žmogų. Taip pat – kodėl taip skiriasi Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių jaunuoliai nuo Vilniaus jaunuolių, nes atliekant tyrimą pastebėta, kad savo emocijas geriausiai valdo kauniečiai, šiauliečiai, klaipėdiečiai, o vilniečiai – blogiausiai.

„Reikėtų patyrinėti ir lyties klausimą, nes pasirodo, kad vyrai geriau supranta save ir savo emocijas, gali jas suvaldyti, o moterys geba geriau pastebėti kitų žmonių emocijas, – rezultatais dalijasi R. Lekavičienė. – Sakoma, kad aplinka turi nemenkos įtakos, tad labai rekomenduotume to neužmiršti auginant vaikus – kontaktuoti su jais, mokyti empatijos.“

Kalbėdama apie empatiją, profesorė prisimena mačiusi, kaip po lietaus ant šaligatvio iššliaužė daugybė gražių pūkuotų kirminiukų. Vienos mamos atsitūpusios tuos kirminiukus rinko, mėtė į žolę, kad žmonės netraiškytų, ir aiškino vaikams, kaip padarėliams skauda, o kitos mamos visai nereagavo, nors matė, kaip jų vaikai kojomis tuos gyvius traiško. „Atrodo, menkniekiai, bet tai ir yra empatijos ugdymas, gebėjimas vaikui paaiškinti, kad skauda ir kirminiukui. O tokie maži lašiukai po truputį kapsi ir užaugina žemą arba aukštą vaiko emocinį intelektą“, – pastebi R. Lekavičienė.

Ne vienas iš smalsumo yra susigundęs išsitirti savo intelekto koeficientą (IQ). Ar iš tiesų aukštas protinių sugebėjimų rodiklis garantuoja sėkmingą gyvenimą? Kas svarbiau – protas ar jausmai?

Kokius žmogus turi protinius sugebėjimus, nusako IQ, o kaip žmogus sugeba suvokti ir valdyti savo bei kito žmogaus emocijas, parodo emocinis intelektas (EI). Kadangi EI sąvoka psichologijoje atsirado tik prieš beveik tris dešimtmečius – Lietuvoje iki šiol EI tyrimų nebuvo.

Pirmosios giliau patyrinėti šį subtilų emocinės ir intelektinės sferų susikirtimą pasiryžo dvi kaunietės mokslininkės – Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto profesorė Rosita Lekavičienė ir docentė Dalia Antinienė.

Mokslininkių tyrimas, kurio rezultatai kitais metais suguls į monografiją "Emocinis intelektas: Lietuvos jaunimo tyrimas", truko dvejus metus.

Psichologai, socialiniai darbuotojai, pedagogai galės juo pasinaudoti norėdami diagnozuoti 17–27 metų jaunuolių EQ (emocinis koficientas), o monografijoje teikiamos rekomendacijos padės sukurti EI ugdymo programą.

Anot vienos iš testo kūrėjos psichologės R.Lekavičienės, tokie mokymai galėtų vykti ir darbo biržoje. Kadangi tyrimas parodė, kad mažiausią EI tarp Lietuvos jaunimo turi bedarbiai, galima būtų ieškoti sąsajų tarp žemo EI rodiklio ir nedarbo.

– Ar emocinis intelektas yra priešinga sąvoka emocionalumui?

– Taip, šios sąvokos yra dažnai supainiojamos. Pavyzdžiui, žmogus sako: įvertinkite mano emocionalumą. Ne, mes kalbame ne apie tai. Emocionalumas – kai žmogus paleidžia savo emocijas ir gali nesustodamas juoktis ar verkti, pykti ar liūdėti ir jam nesiseka suvaldyti savo emocijų. Emocinio intelekto esmė – tai žmogaus gebėjimas pasikalbėti su savimi, atpažinti, kokios emocijos jį yra apėmusios. Emocinio intelekto samprata apima ir gebėjimus suprasti bei valdyti kitų žmonių emocijas. Todėl vertėtų nepamiršti ir vadinamosios juodosios EI pusės, nes kitų žmonių emocijas galima valdyti ir savanaudiškais tikslais, tai yra manipuliuoti jais.

– IQ skaičiuoklių galima laisvai rasti internete, o kaip apsiskaičiuoti savo EI?

– EI testų internete taip pat galima rasti, tačiau iškyla kokybės klausimas. Jūs galite ir nusivilti: apskaičiuosite savo EI, o ten bus įvertinti tiktai jūsų lyderiavimo gebėjimai ar stresinių situacijų valdymo gebėjimai. Yra tam tikri EI aspektai, tačiau tokius testus galima vadinti labiau asmenybės bruožų ar elgesio testais. Be to, tikrieji psichologiniai testai yra neviešinami ir sunkiai prieinami nespecialistams. Mes taip pat atlikome pasaulyje populiarių EI testų analizę ir priėmėme sprendimą ne adaptuoti esamą, bet sukurti naują testą. Pasaulyje žinomi testai negali būti tiesiogiai išverčiami ir naudojami Lietuvoje, nes visų pirma egzistuoja kultūrų skirtumai. Taigi sukūrėme savo metodiką – pirmąjį originalų lietuvišką EI testą. Norėčiau padėkoti Lietuvos mokslo tarybai, kuri finansavo dvejus metus trukusį projektą. Testų kūrimas ir tyrimai yra nepaprastai brangus malonumas.

– Gal galite atskleisti, kokią metodiką sukūrėte?

– Testas turi trumpąją ir ilgąją formą, kurią pasirenka pats tyrėjas pagal tai, kiek nori sužinoti apie tiriamą asmenybę, ir kiek gali skirti laiko tyrimui. Atlikdamas trumpąją formą tiriamasis gauna teiginių sąrašą, su kuriais gali sutikti arba ne. Pavyzdžiui, teiginiai yra tokio tipo: kai mane užplūsta neigiamos emocijos, aš niekaip negaliu su jomis susidoroti. Teiginiai leidžia įvertinti keturis aspektus: kiek žmogus atpažįsta savo emocijas, kiek jis bando jas suvaldyti, kiek atpažįsta kitų emocijas ir bando jas valdyti. Penktoji svarbi skalė, kuri retai yra dedama į EI testus – manipuliacijų skalė, nusakanti kiek žmogus, turėdamas tam tikrą emocinio intelekto lygį, išnaudoja jį tamsiems tikslams.

Ilgesnė forma dar turi emocijų identifikavimo subtestą – tai yra 20-ies veidų nuotraukų rinkinys, kuris buvo suformuotas iš pirminio 400 nuotraukų varianto. Tiriamasis turi atpažinti atspindėtas emocijas. Dar viena testo dalis – dešimties socialinių, emociškai įkrautų situacijų subtestas. Spręsdamas situaciją tiriamasis renkasi iš 6–8 atsakymų variantų. Ši dalis man patinka tuo, kad tiriamiesiems yra paliktos dvi galimybes: vienas atsakymas, kaip, jo nuomone, būtų psichologiškai teisingiausia pasielgti, kitas - kaip jis pasielgtų realybėje. Norėjome pažiūrėti, kiek turima žinių apie emocionaliai intelektualų elgesį ir kiek tos žinios yra realizuojamos elgesyje.

– Ir kas paaiškėjo?

– Pastebėjome, kad dažnai tiriamieji realybėje elgiasi kitaip nei kad žino, kaip vertėtų pasielgti. Kodėl? Žinios ir gebėjimai nėra tas pats dalykas. Pavyzdžiui, teoriškai žmogus žino, kaip tai padaryti, bet nemoka to realizuoti praktiškai arba tiesiog neišdrįsta. Galimas ir toks variantas – žino, bet tyčia taip nesielgia arba galbūt tingi teisingai pasielgti, nes tam reikia pastangų.

– Ar EI galima išsiugdyti?

– Kalbėdami apie IQ mokslininkai sako, kad yra sunkoka pramušti tą "stogą", kuris yra "uždėtas" žmogui nuo gimimo. Vyraujantis požiūris į EI yra liberalesnis ir manoma, kad tai labiau ugdymui pasiduodantis intelektas.

Savo monografijoje mes teikiame bendrąsias rekomendacijas specialistams, dirbantiems šioje srityje. Apskritai, EI sąvoka visuomenės buvo perimta iš mokslo su neįtikimu entuziazmu ir pradėta eksploatuoti įvairiuose sluoksniuose, visiškai nesusijusiuose su psichologija. Netgi buvo sukurta tokių nevisiškai teisingų formulių, kad gyvenimo sėkmė yra 85 proc. EI ir užtenka tik 15 proc. IQ. Savo tyrime keliame klausimą, ar tikrai emocinis ir akademinis intelektai yra nesusiję? Ar mokykloje galima gauti dvejetus, bet turėti aukštą emocinį intelektą, ir tai reiškia, kad gyvenime lydės sėkmė? Tokių pavyzdžių galime rasti: vaikas mokykloje pažymiais nespindėjo, bet puikiai mokėdavo bendrauti, suprato save, valdė situacijas ir dabar yra klestintis verslininkas. Yra ir priešingų pavyzdžių: yra pirmūnų, kurį paleisk į parduotuvę, liepk išspręsti nedidelę gyvenimišką problemą, susijusią su tarpusavio santykiais, ir viskas sugriūna. Arba būna ir taip: pats sau protingas ir ant sofos visą gyvenimą prasėdi, nieko nepasiekia. Tačiau blogiausia, kad tokie pavyzdžiai apie pirmūnus arba apie dvejetukininkus yra suabsoliutinami, nors jie nėra ypač dažni. Mes savo tyrime matome tendenciją, kad jeigu jaunas žmogus mokosi arba mokėsi labai gerais pažymiais, dažniausiai jo EI įverčiai yra aukštesni. Pasirodo, tai susiję dalykai! Taigi, svarbus ir IQ, ir EQ.

– Gal čia sužaidžia ir juodoji EI pusė – manipuliavimas?

– Apibrėždami EI negalime suplakti psichologijos su etika. Aišku, norėtųsi, kad aukštas EI būtų panaudojamas tik bendravimo situacijoms efektyvinti, bet yra kaip yra. Čia jau moralės klausimas, kam žmogus savo aukštą EI panaudos. Ar pasakys sau stop, nors matys galimybę manipuliuoti ir susidėlioti sau palankią situaciją?

– Tyrėte 17–27 metų jaunuolius. Ar tai kažkuo ypatingas amžius?

– Tai yra imlus pokyčiams amžius: ne veltui sakoma, kad jeigu nori ką nors pakeisti, daryk tai būdamas jauno amžiaus. Ištyrėme 1400 jaunų žmonių visuose Lietuvos regionuose: tai mokyklų, gimnazijų, profesinių rengimo centrų, kolegijų, universitetų mokiniai ir studentai, taip pat bedarbiai, įkalinimo įstaigų jaunimas, vaikų namų auklėtiniai, politinių organizacijų nariai, skautai ir kt.

– Kaip tyrime atsiskleidžia šeimos įtaka?

– Jeigu kalbėsime apie EI kaip suminį rodiklį, į kurį įeina keturios kategorijos: savo emocijų supratimas, jų valdymas, kito emocijų supratimas ir jų valdymas, tai pagal tai negavome sąryšio su šeimos pilnumu. Tačiau jeigu žiūrėsime pagal atskirus rodiklius, tai gauname įdomių sąsajų.

Paaiškėjo, kad savo emocijas geriausiai suvaldo globos namų auklėtiniai. Matyt, aplinka yra tokia, kad geriau nerodyti savo emocijų, tačiau teste esančias situacijas jie sprendžia blogiausiai, vadinasi, realiai nemoka tvarkytis su kompleksine socialine situacija. O savo emocijas blogiausiai suvaldo tie, kurie augo su vienu iš tėvų. Geriausi manipuliatoriai yra vienturčiai. Jie tarsi šeimoje gauna viską, bet, matyt, neišmoksta dalytis su kitais, todėl vėliau iš gyvenimo ir toliau nori gauti daug. Mažiausi manipuliatoriai yra jauniausi šeimos vaikai, matyt, dėl tos priežasties, kad nors ir gauna viską lengvai, bet moka tuo dalytis. Šiltose šeimose vaikai gerai išmoksta suprasti savo "aš" ir savo emocijas valdyti, o didžiausi manipuliatoriai yra tie, kurių šeimose daug pykstamasi. Tokio elgesio schemų mokomasi šaltoje aplinkoje, kur reikia išsukti savo kailį, pakovoti už save, kad gautum psichologinės naudos.

– Ar radote skirtumų tarp miestų?

– Savo emocijas geriausiai suvaldo didesnių miestų gyventojai: Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir kt., o prasčiausiai su savo emocijomis tvarkosi Vilnius. Kodėl? Į Vilnių jaunimas suvažiuoja studijuoti iš visos Lietuvos, gal todėl tie rezultatai yra būtent tokie. Šiuos duomenis dar reikėtų tikrinti papildomai. Miestiečiai yra didesni manipuliatoriai nei miestelių gyventojai, tarp kurių yra šiltesni tarpusavio santykiai, jie vieni kitus geriau pažįsta, tad nieko nenuslėpsi.

– Ar tiriant EI svarbi lytis?

– Tai amžinas karas, sprendžiant, kas geriau tvarkosi su emocijomis (juokiasi). Pagal jungtinį EI rodiklį skirtumų neradome, tačiau pagal atskirus rodiklius skirtumai yra labai aiškūs: vyrai yra geriau suprantantys ir valdantys savo emocijas, o moterys yra orientuotos į kitus: jos geriau jaučia kitus, geriau supranta jų emocijas, gali lengviau valdyti tarpasmenines situacijas. Moterys ir veiduose geriau įžvelgia emocijas.

– Gal EI lavinimo programos padėtų jauniems žmonėms sėkmingiau įsidarbinti?

– Teko skaityti, kad 75 proc. iš 500 pirmaujančių pasaulio įmonių investuoja į savo darbuotojus ir rengia EI lavinimo kursus. Žinant, kad pagal mūsų tyrimo rezultatus žemiausias EI yra bedarbių, matyt, logiška būtų pagalvoti apie tokius mokymus. Ir priešingai, tyrimas parodė, kad dirbančio jaunimo EI buvo aukščiausias.

– Ką darbuotojams suteiktų tokie įmonėje surengti mokymai?

– Pirmiausia, geresnį psichologinį klimatą, kuo dažna įmonė ir skundžiasi. Juk neretai girdime skundžiantis, esą vadovai yra egocentriški, nesuprantantys darbuotojų. Ne ką geriau komentuojami ir susiklostę tarpasmeniniai darbuotojų santykiai. Be abejo, tokie EI mokymai suteiktų daugiau lankstumo, gebėjimo suprasti kitą, daugiau empatijos.