Dramedijoje „Man viskas gerai“ režisierius pina juokingai dramatišką pasakojimą apie nerimo ir panikos atakų kankinamą neuromokslininkę Mariją (aktorė Gabija Siurbytė), smagių nuotykių kupinus jos pasivaikščiojimus pasąmonės koridoriais, gerai atpažįstamus šeimos santykius, darbo kolegų įžūlumą. Tai – gana asmeninis filmas, režisierius E. Jankauskas tai, kas vyksta per panikos atakas, patyrė iš labai arti – pagrindinio vaidmens atlikėja, jo žmona G. Siurbytė su nerimo sindromu gyvena jau penkiolika metų.

„Kurdamas filmą, visada priimu trečiojo žmogaus – žiūrovo poziciją: ką turiu padaryti, kaip nufilmuoti, kad mano pasakojama tema žmogui pasidarytų svarbi ir įdomi. Filmas kurtas dideliam kino ekranui – jame gausu vizualiųjų ir specialiųjų efektų, kaskadinių triukų, gyvūnų. Dirbau ne tik su lietuvių, bet ir su švedų povandeninio filmavimo komanda bei lenkų garso efektų kūrėjais, nes norėjau, kad žiūrovo akis nenuobodžiautų“, – sako filmo režisierius E. Jankauskas. Po raudonojo kilimo premjeros su režisieriumi kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

A. Solominos nuotr. 

– Scenarijų šiam filmui rašėte kartu su filmo prodiusere, pagrindinio vaidmens atlikėja ir žmona G. Siurbyte. Prie jūsų taip pat prisidėjo dramaturgė Birutė Kapustinaitė. Kaip sugalvojote panikos atakų keliamą siaubą pavaizduoti tarsi perspaustais kadrais, kuriuose ant žirgų pasirodo vyrai su gobtuvais, plaukioja pripučiami ančiukai ar teka mazuto kriokliai?

– Apie tai, ką jaučia panikos priepuolių ištiktas žmogus, geriausiai mums galėjo papasakoti Gabija, nors tie, kas jų patyrė, išgyvena skirtingus pojūčius, – vieni jaučiasi įstrigę tunelyje, kiti negali kvėpuoti. Tai – labai asmeniška, man buvo vienas didžiausių meninių iššūkių filme parodyti, kad su savo baimėmis galima susidraugauti. Taip pat svarbu keisti žmonių, kurių visa tai, rodos, neliečia, požiūrį. Juk ir aš pats, kai kas nors pasiskųsdavo, kad blogai jaučiasi, sakydavau: „Neišsigąsk, nieko baisaus, viskas bus gerai.“

Nuoširdžiai žaviuosi Gabijos drąsa, ji labai daug jėgų atidavė filmui – filmavosi ir po vandeniu, ir vandenyje, šaltyje, ir itin asmeninėse scenose. Ji vis juokaudavo: „Ernis, aiškiai, nori mane nužudyti.“

– Pakalbėkime būtent apie jas. Gabijos partneris filme – aktorius Andrius Paulavičius, sukūręs jos vyro, žinomo dirigento personažą. Suguldėte juos į lovą ir tavo kamera juos fiksavo visiškai nuogus. Juk ne šiaip sau atsirado šios scenos filme?

– Man jos kalba apie tai, kad šeimoje intymumas visiškai nereiškia artumo. Gali būti nuogas vienas prieš kitą, tačiau visiškai nežinoti, kas darosi tavo artimiausio žmogaus galvoje. Mudu su Gabija labai daug kalbamės, esame visiškai atviri vienas su kitu, gal todėl daug kam mūsų santykiai atrodo dramatiški, ugningi. Mes daug pykstamės ir užsiliepsnojame, kaip degtukai. Ypač kai kartu dirbame. Juk, kad ir ką darytum, kiekvienas iš mūsų turi savo požiūrį, o už jį reikia pakovoti. Gabija kino aikštelėje yra ne mano žmona, ji – aktorė, kaip ir bet kuris kitas aktorius.

A. Solominos nuotr. 

– Filme pasakojate moters istoriją. Turbūt jūsų požiūris skyrėsi nuo dviejų scenarisčių, moterų požiūrio?

– Aš stengiuosi neradikalizuoti – vyras, moteris. Koks skirtumas, juk vis tiek esi kūrėjas. Man kur kas svarbiau mąstyti apie tai, kodėl įgyvendini, ką sumanęs, ir kodėl tau svarbi būtent ši istorija. Šitame filme mes mėginome išsiaiškinti, kodėl perfekcionizmas ir noras tapti tobulam gimdo nerimą? Ką tavo gyvenime reiškia šeima ir jos tradicijos? Kodėl vis dar svarbu taikytis prie kitų nuomonės ir būti tokiam, kokiu jie norėtų, kad būtum.

– Kad papasakotumėte Marijos istoriją, pasitelkėte dar tris skirtingų kartų moteris. Ar manai, kad šeimos tradicijos suformuoja ir naujas kartas, kurioms laužyti tas tradicijas yra be galo sunku?

– Man patiko režisuoti sceną, kurioje pristatome močiutę, ją nuostabiai vaidina aktorė Elvyra Žebertavičiūtė. Net būdamas vyras lengvai galėčiau susitapatinti su keistu močiutės, mamos (aktorė Nelė Savičenko) bendravimo būdu, – nes taip vis dar elgiasi šeimos. Lyg ir būtų galima sakyti, kad trūksta meilės ir supratimo, bet išties taip nėra. Tiesiog jos mano, kad šitaip turėtų elgtis, nemoka kitaip.

– Nuo tada, kai pradėjote filmą, praėjo ketveri metai, premjerą sustabdė pandemija. Ar prisimenate, nuo ko prasidėjo „Man viskas gerai“ istorija?

– Tai buvo Gabijos mintis. Po filmo „Čia buvo Saša“ pristatymo ji manęs paklausė, ar nenorėčiau sukurti filmo apie labai stiprią moterį, kurios stiprybė turi pasekmių. Žinojau, apie ką ji kalba, tačiau man reikėjo sugalvoti, kas turėtų atsitikti, kad ir man pačiam ši tema suskambėtų?

Kodėl nerimo tema turėtų būti aktuali žiūrovui, kaip jis galėtų su ja susitapatinti? Su Gabija daug kalbamės apie nerimą, tačiau svarbu suprasti, kad kitas padėti negali, neturi jokių priemonių, tik tas, kuris tai išgyvena, gali pereiti per visą šį mėšlą. Todėl man atrodė svarbu išsiaiškinti, iš kur ir kodėl ši problema kyla?

– Ernestai, o kaip jums, būnančiam šalia, sekėsi išgyventi pačius blogiausius Gabijos nerimo laikus? Kai ji dar pati gerai nesuprato, kas vyksta?

– Aš labai atsiprašau, bet nelaikau atmintyje blogų prisiminimų, stengiuosi gyventi čia ir dabar. Kas buvo, pražuvo, reikia judėti toliau. Panika ir nerimas yra pasekmė, ne priežastis. Panikos priepuoliai yra simptomas, pranešantis, kad ne viskas yra gerai. Tai raudona vėliava, liepianti sustoti, žmogui tereikia į tai atkreipti dėmesį. Perfekcionizmas – šių dienų religija, pasaulis pilnas sėkmės istorijų, o mes nuolat stebimės: „Ar aš pakankamai geras? Ar mano vaikams gerai seksis?“ Vaikystėje pradedi tikėti, kad nusipelnysi meilės, jei gausi gerus pažymius ar išvalysi indus. Vėliau ši istorija tęsiasi, ir taip norisi, kad kiti kalbėtų apie tavo pasiekimus. Bet savo atspindį vandenyje mes matome tik tada, kai vanduo ramus. Niekada to negalėsite padaryti, jei patiriate stresą.

L. Šalnos nuotr. 

Labai svarbu pastebėti, kada įsijungia raudonas mygtukas. Svarbu įsigilinti, kaip jautiesi, tai tikrai nėra lengva, nes juk realiai nesupranti, kas su tavimi vyksta. Kažkas negerai... Pagalvoji apie tai, bet niekam nesakai, nerodai, negali būti kitoks nei visi, tarsi sugadintas. O tada mygtukas vis dažniau pradeda įsijungti ir prasideda kur kas baisesni dalykai. Toks yra užburtas panikos ratas, saugantis tavo paslaptis ir baisius išgyvenimus, nes juk niekam kitam taip nebūna... Būna! Ir galiu pasakyti, kad panika ir baimė bijo viešumo.

Aš irgi kartais išgyvenu nerimą, prieš filmo premjerą nerimavau. Bet mano nerimas – ne toks kaip Gabijos.

– Savo filmu jūs tarsi sakote, kad nerimas gali išsigąsti, jei iš jo pasišaipysi. Todėl ir šaipotės?

– Pagalvokite, ką atsakysite žmogui, kuris sako: „Aš panikuoju.“ „Tai – nepanikuok!“ Mūsų mintis buvo negąsdinti. Nei vaizdais, nei muzika, geriau leistis į absurdo nuotykį, kuris žiūrovui parodys, koks tai baisus jausmas, tačiau nuo jo nemirštama. Ir raminti turėtų suvokimas, kad viskas praeis. Viskas yra menama, kad ir kaip baisu tai būtų.

– Su Gabija esate pora ir gyvenime, ir darbe, ir kūryboje. Kai sekasi derinti?

– Man labai svarbu laisvė. Visur ir visada – gyvenime, kūryboje. Mums smagu būti kartu, bet labai stengiamės nelįsti ten, kur nereikia. Mano režisūra yra mano režisūra, Gabijos vaidyba yra Gabijos vaidyba. Vienas kitam galime patarti, kartais aprėkiame vienas kitą, bet tikrai nenurodinėjame, kaip turėtume elgtis. Režisūroje yra toks geras posakis – nesugadink to, kas veikia. Tas pats galioja ir santykiams. Man atrodo, kad svarbu, kai kiekvienas darome tai, ką norime. Tai nėra paprasta, bet įdomu.

Darbas mums abiem teikia džiaugsmo, man atrodo, visada taip yra, jei su savimi turi OK santykį. Kūryba yra mūsų laisvės išraiškos forma, tai mus „veža“, mes mokomės, atrandame, padedame kitiems, mokome. Siaubingai įdomus, niekada nesibaigiantis saviugdos procesas!

Kartais pametame vienas kito mintį ir nebesuprantame, kurio mintis buvo, – esame tarsi vienas organizmas, kuris dalijasi tuo, ką turi. Galime dalytis mintimis, idėjomis ir kartu galvoti, ką norėtume drauge sukurti, apie ką būtų aktualu kalbėti. Esame labai panašūs, kartu ir siaubingai skirtingi, bet aiškiai žinome, kad santykius svarbu puoselėti.

Kino filmas „Man viskas gerai“ Lietuvos kino teatruose bus rodomas nuo sausio 27 dienos. Filmo kūrimą finansavo Lietuvos kino centras. Filmo režisierius E. Jankauskas, operatorius Feliksas Abrukauskas, dailininkas Paulius Jurevičius, kompozitorius Mindaugas Urbaitis, vaidina: G. Siurbytė, A. Paulavičius, Marius Repšys, Donatas Šimukauskas, Mija Di Marco, Nelė Savičenko, Elvyra Žebertavičiūtė, Dovilė Kundrotaitė. 

Filmo „Man viskas gerai“ tarptautinė premjera įvyko prieš pusantrų metų Varšuvos kino festivalyje. Lietuvišką filmo premjerą sustabdė pandemija.

„Mūsų filmas – kontrastingas, toks rimtas, nerimtas. Jame visko daug – mokslininkų, pelių, arklių, skęstančių automobilių ir keistų žmonių“, – prieš sako pagrindinį – mokslininkės Marijos vaidmenį filme atliekanti aktorė Gabija Siurbytė. Jai svarbu, kad apie šių laikų pandemiją – nerimą – kalbantis filmas paliestų žiūrovus ir padėtų jiems iš arčiau susipažinti su nerimu bei panikos atakomis. „Tai – svarbu, – įsitikinusi Gabija, – ir jei šis filmas padės bent vienam žmogui, savo misiją būsiu įvykdžiusi“. 

J. Satkūnaitės nuotr

„Man viskas gerai“, – kartoja režisieriaus E. Jankausko filmo herojė. Ji tokia stipri, kad niekas, net patys artimiausi žmonės, tuo neabejoja. „Šį rytą atsibudau be balso, paprastai repetuoju kalbą, bet šį kartą nesurepetavau, atsiprašau už balsą iš stoties“, – premjeros vakarą greitakalbe scenoje bėrė filmo prodiuserė, viena iš scenarijaus autorių, pagrindinio vaidmens atlikėja G. Siurbytė. Ji dėkojo filmo kūrybos komandai, rėmėjams už tikėjimą projektu ir jo įgyvendinimą.

Man šis filmas yra apie žmogaus tikėjimą, viltį ir norą būti geresniu, mylimu, žmogiškesniu. Apie košmarą, į kurį gali patekti, jei nėra kas užjaučia, supranta, atsisuka ir apkabina.

Užtruko ketverius metus, kol filmas „Man viskas gerai“ pasiekė žiūrovus. „Mes planuojame, o gyvenimas juokiasi“, – savo kalbą baigė G. Siurbytė ir perdavė scenoje mikrofoną savo vyrui, filmo režisieriui E. Jankauskui, kuris išreiškė viltį, kad žiūrovai filmą perskaitys. „Man šis filmas yra apie žmogaus tikėjimą, viltį ir norą būti geresniu, mylimu, žmogiškesniu. Apie košmarą, į kurį gali patekti, jei nėra kas užjaučia, supranta, atsisuka ir apkabina“, – jis sakė.

„Man viskas gerai“ – tai linksmas ir ironiškas filmas apie mokslininkę, kuri visomis išgalėmis stengiasi išlaikyti savo sukurtą tobulos moters įvaizdį. Grįžusi iš klinikos, ji siekia įtikinti šeimą ir kolegas, kad jai viskas gerai. Vis dėlto, nuslėpti panikos atakas, tuo pačiu metu varžytis dėl mokslinio projekto bei šeimos meilės yra daug sunkiau, nei ji mano. Ypač kai paauglė dukterėčia girta naktimis dainuoja Vitalijos Katunskytės dainas, mama ginčijasi su gydytojais dėl operacijos, močiutė prikaišioja, kad per mažai valgo, o sužadėtinis visiškai nenorėtų matyti jos karjeros aukštumų.

J. Satkūnaitės nuotr.

„Man viskas gerai“ Lietuvos kino teatruose bus rodomas nuo sausio 27 dienos. Filmo kūrybą finansavo Lietuvos kino centras. Režisierius E. Jankauskas, operatorius Feliksas Abrukauskas, dailininkas Paulius Aničas, kompozitorius Paulius Jurevičius, vaidina: G. Siurbytė, Andrius Paulavičius, Marius Repšys, Donatas Šimukauskas, Mija Di Marco, Nelė Savičenko, Elvyra Žebertavičiūtė, Dovilė Kundrotaitė.

Filmo „Man viskas gerai“ tarptautinė premjera įvyko prieš pusantrų metų Varšuvos kino festivalyje. Lietuvišką filmo premjerą sustabdė pandemija.

„Mūsų filmas – kontrastingas, toks rimtas, nerimtas. Jame visko daug – mokslininkų, pelių, arklių, skęstančių automobilių ir keistų žmonių“, – prieš sako pagrindinį – mokslininkės Marijos vaidmenį filme atliekanti aktorė Gabija Siurbytė. Jai svarbu, kad apie šių laikų pandemiją – nerimą – kalbantis filmas paliestų žiūrovus ir padėtų jiems iš arčiau susipažinti su nerimu bei panikos atakomis. „Tai – svarbu, – įsitikinusi Gabija, – ir jei šis filmas padės bent vienam žmogui, savo misiją būsiu įvykdžiusi“.

„Man viskas gerai“, – kartoja režisieriaus E. Jankausko filmo herojė. Ji tokia stipri, kad niekas, net patys artimiausi žmonės, tuo neabejoja. „Šį rytą atsibudau be balso, paprastai repetuoju kalbą, bet šį kartą nesurepetavau, atsiprašau už balsą iš stoties“, – premjeros vakarą greitakalbe scenoje bėrė filmo prodiuserė, viena iš scenarijaus autorių, pagrindinio vaidmens atlikėja G. Siurbytė. Ji dėkojo filmo kūrybos komandai, rėmėjams už tikėjimą projektu ir jo įgyvendinimą.

Užtruko ketverius metus, kol filmas „Man viskas gerai“ pasiekė žiūrovus. „Mes planuojame, o gyvenimas juokiasi“, – savo kalbą baigė G. Siurbytė ir perdavė scenoje mikrofoną savo vyrui, filmo režisieriui E. Jankauskui, kuris išreiškė viltį, kad žiūrovai filmą perskaitys. „Man šis filmas yra apie žmogaus tikėjimą, viltį ir norą būti geresniu, mylimu, žmogiškesniu. Apie košmarą, į kurį gali patekti, jei nėra kas užjaučia, supranta, atsisuka ir apkabina“, – jis sakė.

„Man viskas gerai“ – tai linksmas ir ironiškas filmas apie mokslininkę, kuri visomis išgalėmis stengiasi išlaikyti savo sukurtą tobulos moters įvaizdį. Grįžusi iš klinikos, ji siekia įtikinti šeimą ir kolegas, kad jai viskas gerai. Vis dėlto, nuslėpti panikos atakas, tuo pačiu metu varžytis dėl mokslinio projekto bei šeimos meilės yra daug sunkiau, nei ji mano. Ypač kai paauglė dukterėčia girta naktimis dainuoja Vitalijos Katunskytės dainas, mama ginčijasi su gydytojais dėl operacijos, močiutė prikaišioja, kad per mažai valgo, o sužadėtinis visiškai nenorėtų matyti jos karjeros aukštumų.

„Man viskas gerai“ Lietuvos kino teatruose bus rodomas nuo sausio 27 dienos. Filmo kūrybą finansavo Lietuvos kino centras. Režisierius E. Jankauskas, operatorius Feliksas Abrukauskas, dailininkas Paulius Aničas, kompozitorius Paulius Jurevičius, vaidina: G. Siurbytė, Andrius Paulavičius, Marius Repšys, Donatas Šimukauskas, Mija Di Marco, Nelė Savičenko, Elvyra Žebertavičiūtė, Dovilė Kundrotaitė.

Niūri buvusio Lukiškių kalėjimo aplinka turėjo atspindėti kalėjimą, į kurį uždarytos pagrindinės filmo herojės, panikos atakas kenčiančios mokslininkės Marijos mintys ir baimės. „Lukiškės man priminė žmogaus vidinį kalėjimą, kuris kartais yra dar baisesnis nei tikros kalėjimo vienutės, – savo pasirinkimą filmuoti Lukiškėse aiškina filmo režisierius E. Jankauskas. – Tai vieta, iš kurios negali pabėgti, ji niūri, tamsi, kupina nežinomybės ir siaubo. Kai pavaikščioji koridoriais, nevilties jausmas, nihilizmas ir tamsa pradeda slėgti. Mano filmo herojės būsenai tai labai tiko.“

Ernestas pasakoja, kad filmą kūrusi „Dansu“ komanda buvo pirmoji, įžengusi su kino kameromis į Lukiškes. Kadangi filmo kūrimą sutrukdė pandemija ir filmo premjera vyks kitą savaitę, kiti kino kūrėjai juos aplenkė: „Kai atėjome į Lukiškes, jos dar buvo neapgyvendintos – jokių barų, kavinių, menininkų studijų. Mums nereikėjo filmavimo vietos „nurenginėti“, natūrali ji mums labai tiko.“

Panikos atakos – didelė baimė, pats žinau, esu jų išgyvenęs, taigi galėjau suprasti kūrėjų emocijas.

Nusitrynusios, apsilupinėjusios sienos, niūrūs koridoriai itin autentiški pasirodė ir filmo dailininkui Pauliui Jurevičiui. Jis teigia, kad kalėjimo tamsa puikiai atspindi vidines žmogaus baimes. „O panikos atakos – didelė baimė, pats žinau, esu jų išgyvenęs, taigi galėjau suprasti kūrėjų emocijas“, – sako filmo dailininkas ir pajuokauja, kad per panikos atakas vaizduotėje nebūtinai iškyla upėje plaukiojantys geltoni pripučiami antinai ar atjoja ant žirgų vyrai su gobtuvais, tačiau baimės jausmas stingdantis, perteikti jį vaizdais sunkiai įmanoma.

Paklaustas, ar egzistuoja priemonių baimę nugalėti, kino dailininkas P. Jurevičius kalba apie tai, kad su savo baimėmis kovoti yra sudėtinga, bet įmanoma – egzistuoja žmonės, kurie padeda, yra prirašyta daugybė knygų, kurios gali išmokyti baimę priimti. „Kuo daugiau žinai, kas su tavimi vyksta, tuo kova lengvesnė, – įsitikinęs jis. – Svarbiausia, kad panikos priepuoliai ateina ir praeina.“

Filme „Man viskas gerai“ baimės formos keičia viena kitą. Geltoni pripučiami antinai užleidžia vietą raiteliams su gobtuvais, geležiniam narvui, kuriame atsiduria pagrindinė filmo herojė, nuo lubų ant veido krintančiam juodos masės kriokliui, kuris greičiausiai turėtų užpilti akis, nosį ir burną. Bet... kaip ir realiame gyvenime tai niekada neįvyksta iki galo. Gal todėl ir juokinga.

„Man viskas gerai“ – linksmas ir ironiškas filmas apie mokslininkę, kuri visomis išgalėmis stengiasi išlaikyti savo sukurtą tobulos moters įvaizdį. Grįžusi iš klinikos, ji siekia įtikinti šeimą ir kolegas, kad jai viskas gerai. Vis dėlto nuslėpti panikos atakas, tuo pačiu metu varžytis dėl mokslinio projekto bei šeimos meilės daug sunkiau, nei ji mano. Ypač kai paauglė dukterėčia girta naktimis dainuoja Vitalijos Katunskytės dainas, mama ginčijasi su gydytojais dėl operacijos, močiutė prikaišioja, kad per mažai valgo, o sužadėtinis visiškai nenorėtų matyti jos karjeros aukštumų.

Kino filmas „Man viskas gerai“ Lietuvos kino teatruose bus rodomas nuo sausio 27 dienos. Filmo kūrimą finansavo Lietuvos kino centras. Filmo režisierius E. Jankauskas, operatorius Feliksas Abrukauskas, dailininkas Paulius Jurevičius, kompozitorius Mindaugas Urbaitis, vaidina: G. Siurbytė, A. Paulavičius, Marius Repšys, Donatas Šimukauskas, Mija Di Marco, Nelė Savičenko, Elvyra Žebertavičiūtė, Dovilė Kundrotaitė. 

A. Orlovos dainos ir kompozitoriaus M. Urbaičio muzika skambės naujausiame, sausio pabaigoje Lietuvos kino teatrus pasieksiančiame režisieriaus E. Jankausko kino filme „Man viskas gerai“. Netrukus trečiąjį savo pilnametražį vaidybinį kino filmą žiūrovams pristatysiantis E. Jankauskas mėgsta pabrėžti, kad jis pirmiausia yra muzikantas, o tik paskui – kino režisierius. Štai kodėl jo filmuose muzika yra tokia svarbi.

Dainininkę A. Orlovą jis pasakoja atradęs, kai kūrė vaizdo reklamą Kauno filmų festivaliui. Ieškojęs nuoširdžios, išskirtinės melodijos, jai parodė savo būsimą darbą. „Pamačiusi vaizdą, Alina tiesiog sugrojo melodiją, kuri visiškai atitiko mano lūkesčius ir įsivaizdavimą“, – pasakoja ir priduria, kad Kauno kino festivalio vaizdo klipą su Alinos daina vis dar galima rasti internete.

Filme „Man viskas gerai“ skamba net dvi gerai žinomos Alinos dainos – „Mėnulis“ ir „Ramuma“. Dainininkė sako, kad bendradarbiavimas su kino kūrėjais jai yra įdomus potyris: „Kino kūrėjai muziką pamato savaip, suteikia jai naują, kartais visiškai netikėtą reikšmę ir kontekstą. Muzika filmuose atlieka lyg ir palydintį, įprasminantį vaidmenį, taigi visada smalsu stebėti, kaip tavo dainos atsiskleidžia naujai, įsipindamos į bendrą kino piešinį.“

E. Jankausko pažintis su M. Urbaičio muzika įvyko Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. „Mano žmona labai mėgsta baletą, kartais ir mane nusitempia jo pažiūrėti. Tąsyk mane pakvietė į šiuolaikinį baletą „Procesas“, tuo metu kaip tik kūrėme filmą „Man viskas gerai“. Kai išgirdau balete skambančią muziką, iškart supratau, kad norėčiau dirbti su jos kūrėju – M. Urbaičiu.“

E. Jankauskas pasakoja, kad kūrybos procesas buvo ilgas ir labai įdomus. Specialiai filmui sukurta kompozitoriaus muzika buvo įrašyta su orkestru ir choru. „Man tai buvo visiškai nauja patirtis“, – prisipažįsta režisierius ir sako, kad muzika filmą praturtina, sustiprina pagrindinės veikėjos Marijos išgyvenimus, kai kur prideda sveikos ironijos.

Kompozitorius M. Urbaitis teigia kūrybos procese su filmo režisieriumi pagavęs bendrą bangą. „Ne taip dažnai pasitaiko, kad kūrėjai suprastų vienas kitą, iššifruotų vienas kito sumanymus, – sako M. Urbaitis. – Man patinka kino specifika – ateinu paskutinis, kai viskas padaryta. Režisierius turi įsivaizduoti, kokios muzikos filme jis norėtų, bet man patinka tas paskutinio jausmas – kurti muziką, kai filmas jau užrakintas.“

E. Jankauskui itin svarbu, kad jo filmuose skambėtų lietuvių kūrėjų muzika. „Aš ilgai atsirinkinėju, daug klausau, knibinėju, ieškau. Alinos muziką pastebėjau seniai, rodos, visada žinojau, kad mano kūryba ir jos kūriniai kada nors susitiks. Tai, ką ji kuria, – svajinga, jautru, atvira, pagauna ir nuneša. Panašiai jaučiausi pirmą kartą išgirdęs ir M. Urbaičio muziką. Ją atlikdami muzikantai šypsojosi, o žiūrovai linksėjo į ritmą. Plati, jautri, ritmiška muzika, rodos, pagavo ir nebepaleido“, – sako režisierius.

„Man viskas gerai“ – linksmas ir ironiškas filmas apie mokslininkę, kuri visomis išgalėmis stengiasi išlaikyti savo sukurtą tobulos moters įvaizdį. Grįžusi iš klinikos, ji siekia įtikinti šeimą ir kolegas, kad jai viskas gerai. Vis dėlto nuslėpti panikos atakas, tuo pačiu metu varžytis dėl mokslinio projekto bei šeimos meilės daug sunkiau, nei ji mano. Ypač kai paauglė dukterėčia girta naktimis dainuoja Vitalijos Katunskytės dainas, mama ginčijasi su gydytojais dėl operacijos, močiutė prikaišioja, kad per mažai valgo, o sužadėtinis visiškai nenorėtų matyti jos karjeros aukštumų.

Kino filmas „Man viskas gerai“ Lietuvos kino teatruose bus rodomas nuo sausio 27 dienos. Filmo kūrimą finansavo Lietuvos kino centras. Filmo režisierius E. Jankauskas, operatorius Feliksas Abrukauskas, dailininkas Paulius Jurevičius, kompozitorius Mindaugas Urbaitis, vaidina: G. Siurbytė, A. Paulavičius, Marius Repšys, Donatas Šimukauskas, Mija Di Marco, Nelė Savičenko, Elvyra Žebertavičiūtė, Dovilė Kundrotaitė.

„Man viskas gerai“ anonso nuoroda:

Alinos Orlovos muzika panaudota Kauno tarptautinio kino festivalio vaizdo klipe:

Alinos daina „Mėnulis“:

Mindaugas Urbaitis:

„Aš tikrai ten sėdėjau“, – patvirtina aktorė Gabija Siurbytė ir priduria, kad naujame režisieriaus Ernesto Jankausko filme „Man viskas gerai“ filmavimų vandenyje ir ant vandens buvo ypač daug.

Nerimo kamuojamos mokslininkės Marijos personažą filme sukūrusiai G. Siurbytei filme „Man viskas gerai“ teko filmuotis ir tvenkinyje, ir didelėje upėje, ir mažame upelyje, ir specialiai įrengtame, filmavimams pritaikytame baseine. „Oras filmavimams pasitaikė ne pats palankiausias, – prisimena pirmąją filmavimo pamainą. – Naktis, vėjas, oro temperatūra – apie nulį, aš – viduryje tvenkinio. Turiu filmuotis ir virš vandens, ir panirusi. Ant manęs dar pilamas šaltas lietus. Na, nebuvo smagu, tikrai. Po kiekvieno dublio mane šildydavo – pildavo šiltą vandenį.“

Filmo kūrėjai vienam epizodui netgi įrengė specialų baseiną. Jis buvo pastatytas uždarame paviljone, o Gabijai teko sėsti į baseine panardintą automobilį. „Neslėpsiu, reikėjo save drąsinti, įkalbinėti, kad viskas saugu. Jei prireiks deguonies, man jo paduos, galėsiu įkvėpti. Dirbau su kiečiausiais Lietuvos kaskadininkais, jie mane treniravo, negalėjau pasišiukšlinti“, – pasakoja aktorė.

Kino triukų toje filmavimo pamainoje buvo ir daugiau – speciali įranga palaikė tinkamą vandens temperatūrą, baseinas buvo paverstas ežeru su drumzlinu vandeniu, jame susodinti augalai. Filmuoti povandeninių scenų atvyko povandeninio filmavimo kameros operatorius iš Švedijos Ericas Borjesonas.

Povandeninio filmavimo scenas rengė, organizavo ir kūrė didžiulė komanda. Gabija pasakoja, kad darbas vos nesustojo, – vidury nakties dingo elektra. Filmavimus išgelbėjo elektros generatorius, kurį neįtikėtinu greičiu rado ir atvežė komanda.

Pagrindinio vaidmens atlikėjai jos mokslininkės Marijos vaidmuo buvęs sunkus ne tik emociškai, jis pareikalavo ir fizinio pasiruošimo. Aktorė dėkinga treneriui Gediminui Imbrasui. Tai jo dėka sustiprėjo, pasirengė filmavimams, įgavo formą, o per filmavimus galėjo nardyti, būti vandenyje be deguonies, bėgioti su aukštakulniais, vairuoti dideliu greičiu, filmuotis su pelėmis ir arkliais.

Gabija teigia atsikračiusi ir baimės, kuri ją kaustė per pirmuosius filmavimus po vandeniu. Svarbiausią ir sunkiausią povandeninio nardymo mokymų dalį perėjusi, šiandien aktorė nardymui netgi norėtų skirti daugiau laiko. „Supratau, kad tai galėtų tapti mano hobiu“, – kalba G. Siurbytė.

„Man viskas gerai“ – linksmas ir ironiškas filmas apie mokslininkę, kuri visomis išgalėmis stengiasi išlaikyti savo sukurtą tobulos moters įvaizdį. Grįžusi iš klinikos, ji siekia įtikinti šeimą ir kolegas, kad jai viskas gerai. Vis dėlto nuslėpti panikos atakas, tuo pačiu metu varžytis dėl mokslinio projekto bei šeimos meilės yra daug sunkiau, nei ji mano. Ypač kai paauglė dukterėčia girta naktimis dainuoja Vitalijos Katunskytės dainas, mama ginčijasi su gydytojais dėl operacijos, močiutė prikaišioja, kad per mažai valgo, o sužadėtinis visiškai nenorėtų matyti jos karjeros aukštumų.

Kino filmas „Man viskas gerai“ Lietuvos kino teatruose bus rodomas nuo sausio 27 dienos. Filmo kūrimą finansavo Lietuvos kino centras. Filmo režisierius E. Jankauskas, operatorius Feliksas Abrukauskas, dailininkas Paulius Jurevičius, kompozitorius Mindaugas Urbaitis, vaidina: G. Siurbytė, A. Paulavičius, Marius Repšys, Donatas Šimukauskas, Mija Di Marco, Nelė Savičenko, Elvyra Žebertavičiūtė, Dovilė Kundrotaitė. 

„Little Fighter“ – tai magiškojo realizmo drama su komiškais elementais, pasakojanti apie jauną ir charizmatišką neuromokslininkę, atliekančią sudėtingus ir didžiulį perversmą mokslo srityje sukelti galinčius tyrimus su pelėmis. Tačiau sau didžiausiu iššūkiu taps ji pati, bandydama įveikti patiriamas panikos atakas ir kovodama su savo vidiniais demonais.

Kaip sako pats filmo režisierius E. Jankauskas: „Panikos priepuoliai, tai tik paviršius, po kuriuo slepiasi žmogaus noras būti tobulam, visiems įtikti, didelių lūkesčių išsikėlimas sau. Kiekvienas turime pasirinkimą pasilikti baimėje arba kovoti su tuo ir ieškoti vidinės laisvės. Tiesa, moralizuoti visai nenorėčiau, kurdamas filmą palieku vietos ir pačių žiūrovų interpretacijoms.“

„Little Fighter“ tai jau antrasis kino kompanijos „Dansu films“ ir režisieriaus E. Jankausko bendrai kuriamas pilnametražis lietuviškas filmas. Vos prieš keletą mėnesių Lietuvos kino ekranuose pasirodžiusį pirmąjį – „Čia buvo Saša“ – žiūrovai priėmė itin šiltai. Filmas didžiuosiuose šalies kino teatruose laikėsi net 8 savaites, vėliau rodymai perkelti ir į mažesnius Lietuvos miestelius bei regionus. Išleidusi minėto režisieriaus debiutinę pilno metro kino juostą, kompanija ėmėsi naujo filmo gamybos darbų, kurie planuojami iki pat lapkričio vidurio. Filmą Lietuvos žiūrovams planuojama pristatyti 2021 metais, tiesa, filmas tuomet jau turės lietuvišką pavadinimą, kuris dėl intensyvių filmavimų dar nebuvo sukurtas.

„Dansu films“ prodiuserė ir filmo pagrindinė aktorė Gabija Siurbytė teigia, kad Lietuvoje vis dar labai trūksta žanrinio kino, dėl to norisi kuo labiau išnaudoti šią nišą, šįkart – į filmą įvedant magiškojo realizmo elementų.

„Pats filmavimo procesas labai įdomus ir įvairus, turime daug sudėtingų scenų su kaskadininkais, arkliais, nemažai teko filmuoti ir vandenyje. Galime didžiuotis stipria filmavimo komanda ir talentingais aktoriais. Taip pat jaučiamės dėkingi ir Lietuvos kino centrui už finansavimą bei Vilniaus kino biurui už pagalbą. Visos šios galimybės padeda užtikrinti kino kokybės Lietuvoje augimą ir stabilumą, be jų – nebūtume galėję įgyvendinti savo kūrybinių idėjų“, – pasakoja filmo prodiuserė ir aktorė G. Siurbytė.

Filmas šiuo metu yra filmuojamas Vilniuje ir jo apylinkėse, keletui dienų filmavimo darbai buvo persikėlę į Ignaliną ir netoli Trakų.

Tai jau antrasis kino kompanijos "Dansu films" ir E.Jankausko bendras projektas.

Vos prieš keletą mėnesių Lietuvos kino ekranuose pasirodžiusį pirmąjį filmą "Čia buvo Saša" žiūrovai priėmė itin šiltai.

Didžiuosiuose šalies kino teatruose juosta laikėsi net 8 savaites, vėliau seansai buvo perkelti ir į mažesnius Lietuvos miestelius bei regionus.

Išleidusi režisieriaus debiutinę pilno metro kino juostą, kompanija ėmėsi naujojo projekto –juostą Lietuvos žiūrovams planuojama pristatyti 2021 m., tiesa, tuomet ji jau turės lietuvišką pavadinimą, kuris dėl intensyvių filmavimų dar nebuvo sukurtas.

"Little Fighter" – tai magiškojo realizmo drama su komiškais elementais, pasakojanti apie jauną ir charizmatišką neuromokslininkę, atliekančią sudėtingus ir didžiulį perversmą mokslo srityje sukelti galinčius tyrimus su pelėmis.

Audriaus Solomino nuotr.

Tačiau sau didžiausiu iššūkiu taps ji pati, bandydama įveikti patiriamas panikos atakas ir kovodama su savo vidiniais demonais.

Kaip sako pats filmo režisierius, panikos priepuoliai – tai tik paviršius, po kuriuo slepiasi žmogaus noras būti tobulu, visiems įtikti, didelių lūkesčių išsikėlimas sau.

Kiekvienas turime pasirinkimą pasilikti baimėje arba kovoti su tuo ir ieškoti vidinės laisvės.

"Kiekvienas turime pasirinkimą pasilikti baimėje arba kovoti su tuo ir ieškoti vidinės laisvės. Tiesa, moralizuoti visai nenorėčiau, kurdamas filmą palieku vietos ir pačių žiūrovų interpretacijoms", – prisipažino E.Jankauskas.

"Dansu films" prodiuserė ir filmo pagrindinė aktorė Gabija Siurbytė teigia, jog Lietuvoje vis dar labai trūksta žanrinio kino, dėl to norisi kuo labiau išnaudoti šią nišą, šįkart – į filmą įvedant magiškojo realizmo elementų.

"Pats filmavimo procesas labai įdomus ir įvairus, turime daug sudėtingų scenų su kaskadininkais, arkliais, nemažai teko filmuoti ir vandenyje. Galime didžiuotis stipria filmavimo komanda ir talentingais aktoriais", – pasakojo G.Siurbytė.

Šiuo metu juosta filmuojama Vilniuje ir jo apylinkėse, keletui dienų filmavimo darbai buvo persikėlę į Ignaliną ir netoli Trakų.

500 tūkst. eurų skirta režisieriaus Andriaus Blaževičiaus filmui „Paralyžius“, už 450 tūkst. eurų Kristijonas Vildžiūnas kurs filmą „Dainos lapei“, 378 tūkst. eurų numatyta Ernesto Jankausko filmui „Deguonis“.

Su valstybės parama bus kuriamas 21 vaidybinis ilgametražis, du vaidybiniai trumpametražiai, 11 dokumentinių ilgametražių, vienas dokumentinis trumpametražis, trys animaciniai trumpametražiai filmai ir trys interaktyvaus kino projektai.

„Džiugu, kad kasmet sulaukiame debiutuojančių kūrėjų – šiemet finansuosime režisierių Irmos Pužauskaitės ir Dovilės Šarutytės ilgametražius vaidybinius filmus“, – pranešime cituojamas Lietuvos Kino centro direktorius Rolandas Kvietkauskas.

I. Pužauskaitė gavo 50 tūkst. eurų finansavimą filmui „9-tas žingsnis“, D. Šarutytė už 100 tūkst. eurų kurs filmą „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“.

R. Kvietkauskas pažymi, kad su naujais sumanymais neužtrunka ir jau sėkmingai debiutavę autoriai – A. Blaževičius ir E. Jankauskas su gautu finansavimu pradės kurti savo antruosius ilgametražius filmus.

„Pridėję vyresnės kartos kino meistrų kuriamus darbus galime tikėtis, kad ateinančiais metais kino teatrų lankytojai Lietuvoje bei tarptautinių festivalių programų sudarytojai užsienyje tikrai turės iš ko pasirinkti“, – teigia Lietuvos kino centro direktorius.

Iš paskirstyto finansavimo 2,6 mln. eurų skirti 28 filmo gamybos darbų projektams ir 307 tūkst. 920 eurai – 14 parengiamųjų darbų projektams vykdyti. Iš finansuojamų gamybos projektų 15 bus įgyvendinami kartu su kitų šalių partneriais ir jų finansavimu.

Lietuvos prodiuseriai ir kūrėjai dirbs kartu su kolegomis iš Prancūzijos, Liuksemburgo, Švedijos, Suomijos, Belgijos, Vokietijos, Čekijos, Bulgarijos, Gruzijos, Ukrainos, Kroatijos, Lenkijos, Latvijos, Estijos ir pirmą kartą – Serbijos.

Iš viso remiamus projektus įgyvendins 24 prodiuserių kompanijos, savo sumanymus realizuos 45 kino režisieriai. Pasak Kino centro, per šiemet pirmąjį finansavimo konkursą kino projektams paremta 64,7 proc. teiktų naujų projektų paraiškų.

Lietuvos kino centras taip pat pranešė tęsiantis paramą užbaigti 9 filmams, kuriamiems ir valstybės finansuojamiems nuo 2018 metų.

Filmų parengiamųjų ir gamybos darbų paraiškas vertino trys ekspertų komisijos, kuriose dirbo filmų gamintojai, kino kūrėjai ir vertintojai: prodiuserės Lineta Mišeikytė, Ieva Norvilienė, Marija Razgutė, režisieriai Algimantas Puipa ir Ignas Meilūnas, kritikai Rasa Paukštytė, Auksė Kanceravičiūtė, Gediminas Kukta, kompozitorius Juozas Širvinskas.

Kitas finansavimo konkursas vyks balandžio mėnesį.

Neatsitiktinai pirmosios pamainos filmuojamos darželyje, kurie vaizduoja vaikų namus – ten pagal istoriją gyvena pagrindinis istorijos personažas – dvylikametis Saša.

„Džiaugiuosi, nes prasideda filmavimo darbai. Visą mėnesį repetavome, diskutavome, ieškojome. Man pasisekė, nes dirbu su profesionaliais, stipriais aktoriais. Visi bendrai sutarėme, kad pasirinkta įvaikinimo tema yra jautri ir reikalauja įsigilinimo. Šis filmas man yra tarsi natūrali temos apie vaikus tąsa po prieš kelis metus pristatyto filmo „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus”. Tada supratau, kad būtina kurti apie vaikus ir jų skausmą”, - šypsodamasis pasakojo režisierius E. Jankauskas.

Kartu su profesionaliais aktoriais filme vieną pagrindinių vaidmenų atliks dvylikametis Markas Eimontas. Berniukui teks ne tik mintinai išmokti scenarijaus eilutes ir įsijausti į sunkų vaidmenį, bet ir repuoti. Filmui dainas paskolino įvairūs Lietuvos atlikėjai, tarp jų „Tie geresni” ir „MG International”.

Tris savaites filmuoti planuojamos juostos darbai vyks Vilniuje ir jo apylinkėse. „Mums pasisekė, kad žmonės patikėjo šio filmo idėja ir į daugelį filmavimo vietų sutiko įsileisti mus nemokamai. Esame dėkingi ir Vilniaus savivaldybei” - sakė juostos prodiuserė Rūta Petronytė, užsiminusi, jog įgyvendinti sudėtingiausias filmo scenas padės ir kaskadininkų komanda.

Filmą kurs profesionali komanda – operatorius Feliksas Abrukauskas, dailininkas Paulius Jurevičius, kostiumų dailininkė Fausta Naujalė, grimo dailininkė Eglė Gricienė. Pagrindinius vaidmenis atliks žymūs lietuvių aktoriai: Valentinas Novopolskis, Elžbieta Latėnaitė, Donatas Šimukauskas, Salvijus Trepulis, Gabija Siurbytė.