Iki šiol operos gerbėjai prisimena Skarpiją, Makbetą, Nabuką, Amonasrą, Oneginą, Udrį, Žermoną ir daugelį kitų vaidmenų, kurie garsiajam baritonui ypač malonūs. Visi jie liko praeityje, tik štai vienas - Figaro iš „Sevilijos kirpėjo“ - neduoda ramybės. „Mano darbo knygelėje yra unikalus įrašas: Darbovietė - Operos ir baleto teatras. Statybininkas. Solistas. Mat buvau priimtas statybininko darbui, nes reikėjo iš kažko gyventi, Vilniuje neturėjau jokių giminių. O vėliau jau pervestas į solistus. Taigi, galima sakyti, kad pats sau teatrą pasistačiau“, - jubiliejaus išvakarėse interviu naujienų agentūrai ELTA sakė E.Vasilevskis.
- Išdainavote bene visas įspūdingiausias dramatinio baritono partijas, jūsų sukurtais personažais žavėjosi ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos, Ispanijos, Vokietijos, Olandijos, Lenkijos ir kitų šalių publika. Esate apdovanotas ne tik jos dėmesiu, bet ir Operos bičiulių prizu „Kipras“, LDK Gedimino ordinu Karininko kryžiumi (1998), Pranciškaus Skorinos medaliu (2014). O dabar jūsų kaimynai sako, kad bute - išskirtinė tyla. Nebedainuojate?
Nebedainuoju. Ir fortepijoną neseniai išvežiau. Kad gerai dainuotum, reikia treniruotis, atlikti pratimus, palaikyti formą. Ir dainuoti tik labai gerai. Aš pensininkauju „pilna koja“ - žvejoju, grybauju. O bute išskirtinė tyla dėl to, kad gyvenu vienas - po trisdešimt bendro gyvenimo metų išsiskyrėme su žmona Žaneta, bet iki šiol draugiškai bendraujame
- Tai negi vienas sutiksite tokį gražų savo jubiliejų?
- Nors esu vienas, bet ne vienišas. Iš pirmos santuokos, trukusios dešimt labai gražių metų, turiu dukrą Marijaną, sūnų Aleksandrą, taip pat nedaug, bet tikrų draugų.
- Jūs - baltarusis, šešiasdešimtųjų pradžioje į Klaipėdą iš Vitebsko srities atvykote turėdamas... dailidės diplomą ir garsėjote savo „auksinėmis rankomis“, galėjusiomis bet ką sukurti iš raudonmedžio. Kaip atsitiko, kad likimas jus nukreipė į kelią, vedusį scenos link.
Nuo mažumės labai norėjau dainuoti. Tą ir darydavau, kur tik pasitaikydavo proga. Dažniausiai diendaržyje, malkas kapodamas - augau Baltarusijos kaime gausioje, šešių vaikų, šeimoje, tad darbų būdavo per akis. Man labai patiko Borisas Godunovas. Mojuoju kirviu ir įsivaizduoju esąs didžiavyris. Nieko aplink nematau... Tik girdžiu tėvo balsą. „Vaike, - sako, - kaimas juokiasi, ko tu čia kaip smaugiamas rėkauji...“ Į Klaipėdą atvykau pas gimines, nemokėdamas lietuvių kalbos, nusiteikęs gyventi iš amato, net nesvajodamas lipti ant scenos. Padainuodavau draugų ratelyje, klubuose, su Nele Paltiniene „Kopų balsuose“. Tuo metu Klaipėdos liaudies opera statė Sergejaus Rachmaninovo operą „Aleko“, kurioje aš, tik dailidės mokslus baigęs 19-metis baritonas, atlikau vieną sudėtingiausių vokalinių partijų.
- Iki Lietuvos didžiosios scenos dar buvo ilgas dešimtmetis...
- Taip. Tai atsitiko 1978 metais, kai Operos ir baleto teatre Vilniuje Vytauto Klovos operoje „Pilėnai“ dainavau Udrį. Tuo pačiu metu mokiausi Lietuvos muzikos akademijoje Jono Stasiūno klasėje. Buvo labai sunku, nes dainavau pirmąją savo partiją lietuvių kalba. Po to buvo Figaro Džoakino Rosinio operoje „Sevilijos kirpėjas“, Žermondas, Jago - Džiuzepės Verdi operose „Traviata“, „Otelas“... Mano kūrybinėje biografijoje būta daug scenos partnerių - juk sukūriau visą galeriją baritono vaidmenų. Daug gastroliavau užsienyje. Vokietijoje iš eilės teko dainuoti Nabuką net 22 spektakliuose. Beje, mano darbo knygelėje yra unikalus įrašas: Darbovietė - Operos ir baleto teatras. Statybininkas. Solistas. Mat buvau priimtas statybininko darbui, nes reikėjo iš kažko gyventi, Vilniuje neturėjau jokių giminių. O vėliau jau pervestas į solistus. Taigi, galima sakyti, kad pats sau teatrą pasistačiau.
- Ar jūsų karjerai nepakenkė faktas, kad teatro vadovo žmona Žaneta Noreikienė tapo jūsų sutuoktine, beje, taip niekada ir nepakeitusi savo pavardės.
- Ne. Šviesaus atminimo Virgilijus Noreika buvo labai tolerantiškas žmogus, daug su juo dainavome scenoje. Jokios neigiamos reakcijos iš jo nesulaukiau. Labai sutariau su jų dukra Rasa, su kuria ir dabar palaikome ryšius.
- Personažai scenoje ir myli, ir keršija, ir miršta, ir vėl atgimsta. Ar būdavo, kad reikia mylėti scenos partnerę, o širdis nelinksta nors pasiusk?
- Buvo kitaip. „Pilėnuose“ Mirta, mano mylimoji, - Nijolė Ambrazaitytė. Aš turiu ją stipriai apkabinti, juk labai myliu, o Nijolė stumia, tyliai šnabžda: „taip negalima“ „taip juk negalima“... Et, scenoje meilė - tenorams, o baritonams dažniausiai kiti vaidmenys.
- Sakėt, neblogas būtų gyvenimas, jei ne tas Figaro naktimis...
- Lyg sugedusi plokštelė sukasi vienas ir tas pats sapnas: „Sevilijos kirpėjas“, uvertiūra, o aš dar be grimo, labai skubu, drabužius ant savęs traukiu, nesiseka, kažkas plyšta... Atsibundu visas šlapias.
- Gal tai anų laikų prisiminimas?
- Ne, taip niekada nėra buvę. Tik kartą „Bohemos“ metu plyšo kelnės, nuo pilvo iki nugaros, šalta pasidarė, bet, dėkuidie, buvau su lietpalčiu.
- Koks vaidmuo jums brangiausias?
- Visi, kurie buvo. Juk į kiekvieną įdėjau labai daug savęs. Jeigu klaidelę kokią padarydavau, tai ji gręždavo mane dieną, naktį. Gera buvo dainuoti su Irena Milkevičiūte, Vaclovu Daunoru... Deja, teko dirbti ir su tokiais scenos partneriais, apie kuriuos net nenoriu kalbėti. Nes jie tiesiog negražiai elgdavosi, kišdavo „pagalius į ratus“ tiesiog spektaklio metu. O juk scenoje turi būti labai didelis susiklausymas. Kai kurių skaudžių dalykų negaliu užmiršti iki šiol, nors šiaip esu atlaidus žmogus.
- Ko sau palinkėtumėte gimtadienio proga?
- Sveikatos.
- To jums linkime ir mes.
