Pasaulinė problema

Greitosios mados kolekcijos parduotuvių lentynose keičiamos ar atnaujinamos kelis kartus per sezoną. Manoma, kad apie pusę nesunaudotų gaminių yra išmetama. Siekis gaminti kuo daugiau už kuo mažesnę kainą sąlygoja darbuotojų išnaudojimą besivystančiose šalyse, netinkamas darbo sąlygas, nesaikingą išteklių vartojimą ir taršą. Pasak L. Kvašytės, rūbų gamybos fabrikų perkėlimas į besivystančias pasaulio šalis sutapo su greitosios mados ženklų iškilimu ir populiarėjimu 90-aisiais, – „tiesiog buvo ieškoma kaip kuo pigiau pagaminti kuo didesnius kiekius prekių.

Dabar tai didžiulė infrastruktūra, kurioje dirba daugybė žmonių“. Tokiose vietose darbuotojai per dieną kartais uždirba tik apie vieną JAV dolerį, o jų darbo sąlygos ne visada yra patenkinamos. „Savo disertacijoje remiuosi Ericho Fromo veikalu „Turėti ir būti“. Jis teigė, kad pokytis gali atsirasti kai patiriant kančią suvokiama, kad reikia kažką keisti ir imamasi tai keisti. Esame tokioje situacijoje, kai žinoma ką reikia daryti, bet nieko nedaroma, nes ne mes esame kenčianti visuomenė. Ne mes patiriame žiauriausius padarinius. Juos jaučia Afrika, Indija, Kinija. Mes sėkmingai vartojame ir imituojame, kad ieškome tvarumo turėdami daugkartinį maišelį ir gertuvę“, – svarstė L. Kvašytė.

Esame tokioje situacijoje, kai žinoma ką reikia daryti, bet nieko nedaroma, nes ne mes esame kenčianti visuomenė.

M. Palaikytės nuomone pokytis jau vyksta, bet jam reikia laiko, – „mados pokyčiai seka po kultūrinių, socialinių, politinių pokyčių. Ja ne prasideda, bet baigiasi kaitos grandinė. Dar daug skeptikų, kurie sako, kad kalbos apie sąmoningumą yra laikinos, kad mada nesikeis, kad mums pabos rūpintis planeta. Pati manau, kad tai tiesiog sekantis žmonijos išsivystymo laiptelis. Viskas prasideda nuo idėjos, toliau seka diskusija ir įgyvendinimas. Ir tai, kad Klaipėdoje susitinkame apie tai kalbėtis jau reiškia, kad matome problemas ir norime būti pokyčiu“.

Lietuviai sėkmingesni

Viena iš mados problemų yra mastelis – didžiulėms kompanijoms sunku kontroliuoti savo gamybos procesus, perprodukciją. M. Palaikytė tikina, kad šiuo aspektu lietuvių mados ženklai yra geresni, –

„mūsų mados industrija yra smulki, mes neužgyvenome viso to industrinio siaubo, kurio klaidas šiuo metu mėginama taisyti pasaulyje. Dabar yra mažų, nišinių prekių ženklų metas. Žmonės nori aiškumo, ryšio. O Lietuvoje galime asmeniškai susitikti su dizaineriais, žinome, kas su jais dirba. Galime kalbėtis ir sužinoti kūrėjų pažiūras. Tvarumo prasme esame svajonių šalyje“. „Fashion Week Klaipėda“ metu taip pat visą savaitę buvo rengiami susitikimai su mados kūrėjais, buvo galima ne tik apžiūrėti jų gaminius, bet ir sužinoti jų istorijas, betarpiškai bendrauti.

Įvairiais būdais šį asmeniškumo ir kontroliuojamos gamybos poreikį siekiama kurti ir globalioje erdvėje. L. Kvašytė minėjo internetinius mados namus, kuriuose pirkėjams sudaroma galimybė patiems modifikuoti siūlomus rūbus, jie gaminami tik tada, kai turi užsakovą. M. Palaikytė pridūrė dar kelias iniciatyvas – mados ženklus siūlančius garantijas net iki šimto metų ar suteikiančius galimybę nuskaičius specialų kodą ant gaminio virtualioje erdvėje susipažinti su kompanijos darbuotojais. „Mums to nereikia daryti, galime su dizaineriais bendrauti asmeniškai. Taigi vien tai, kad rinksimės vietinių kūrėjų gaminius, kad pirksime mažiau rūbų, bet geresnės kokybės ir tai, ką tikrai norime nešioti jau bus žingsnis į pokytį. Nereikia absoliutinti – kaip sukūrėme vartojimo kultūrą, taip sukursime ir sąmoningo vartojimo kultūrą“, – apibendrino M. Palaikytė.

Darni mada nėra naujovė

Klausiama apie darnios mados ištakas L. Kvašytė tikino, kad tai iš tiesų nėra naujas dalykas. Greičiau klasikinė vartojimo tradicija, kuri išsikreipė dėl greitosios mados padiktuoto vartojimo tempo. „Pavyzdžiui, 70-aisiais hipių judėjimo atstovai priešinosi 60-ųjų madai, kurioje buvo daug plastiko, latekso. Hipiai priešinosi visai sintetikai, su tuo buvo susijusios ir politinės bei socialinės temos. Darnios mados terminas aprėpia daug dalykų – kokybiškas gaminys, greitai suyrantis audinys, geros darbo sąlygos, aplinkos neteršiantis fabrikas ir t.t.“, – kalbėjo mados teoretikė.

Nuo šio amžiaus pradžios per keliolika metų mados vartojimo įpročiai yra drastiškai pasikeitę, įsigyjama kur kas daugiau rūbų ar aksesuarų, bet jie dėvimi kur kas trumpiau, yra dažniau keičiami. Ir nors kalbama apie gana trumpą laikotarpį, per kurį įvyko vartojimo augimas – tai yra gyvenimo būdo dalis, kurią keisti sunku.

Nuo šio amžiaus pradžios per keliolika metų mados vartojimo įpročiai yra drastiškai pasikeitę, įsigyjama kur kas daugiau rūbų ar aksesuarų, bet jie dėvimi kur kas trumpiau.

L. Kvašytė svarstė, kad vartotojiškumas iš dalies sietinas su psichologija, – „Vytautas Rubavičius sako, kad kapitalistinės struktūros pagrindas yra žmogaus nepasotinamumas. Užėjęs į parduotuvę žmogus kažką nusiperka, jaučiasi laimingas. Bet tai trumpam – po kurio laiko vėl užsuks į parduotuvę, o ten nauja pasiūla, dar pridėkime socialines medijas, kur influenceriai nuolat didžiuojasi naujais daiktais. Viskas pajungta tam, kad žmogus būtų nepasotinamas, nenustotų vartotų“.

Iškreiptos kainos

Dažnai atnaujinti garderobą ir lengva ranka atsisakyti morališkai pasenusių rūbų lengva ne tik dėl didelės pasiūlos ir jos kaitos, bet ir dėl mažų kainų. Parduotuvėse nuolat skelbiami įvairūs išpardavimai, bet gaminiai net ir ne jų metu dažniausiai nėra brangūs, – „klausimas ar dažniausiai perkama tada, kai tikrai fiziškai reikia to dalyko. Be to, visi greitosios mados ženklai išlepino žmones ir įpratino prie itin žemų kainų. Jos niekada nebuvo tokios mažos, pagalvokite, jei marškinėliai ne išpardavimo metu kainuoja tris eurus – kiek tuomet kainuoja jų gamyba. Man gaila augalų iš kurių gaminamas audinys. Manau, kad žmogus jaustųsi laisvesnis ir laimingesnis atsisakęs remti neskaidrų verslą“, – kalbėjo L. Kvašytė, – „Žmonės nori turėti daug, dėl to renkasi pirkti pigius, prastos kokybės daiktus vietoj to, kad įsigyti ilgaamžį, geros kokybės gaminį. Iš tiesų, jei nežinai, kas esi ir kaip nori atrodyti – nekyla ranka mokėti brangiau. Dėl to yra krūva prastos kokybės daiktų ir nė vienas iš jų neturi aiškaus vartojimo scenarijaus, nei dera su likusiu spintos turiniu“.

Keičiasi net greitoji mada

M. Palaikytė sutiko, kad tikėtis greitosios mados išnykimo nerealu, juk ji leido visiems apsirengti madingai, nepaisant finansinės padėties, bet net ir ji turi prisitaikyti prie kintančių realijų, – „globali statistika rodo, kad 65 procentų vartotojų jau domina iš kur atsirado jų rūbas. Tad tai jau nebėra mitas. Net greitosios mados prekiniai ženklai rūpinasi kaip integruoti teisingas praktikas“. Optimistiškai į ateitį žiūrinti mados tendencijų prognozuotoja pastebėjo, kad besikeičiantys vartotojų poreikiai verčia keistis ir gamintojus bei platintojus, – „džiaugiuosi atsirandančiu skaidrumu, anksčiau mažai kam rūpėjo kokiomis aplinkybėmis ir iš ko gaminami daiktai. Dabar taip nebėra“.

Pasak jos tai, kad dideli greitos mados ženklai savo gaminiams renkasi ekologiškus ar alternatyvaus pluošto audinius yra labai pozityvus ženklas, – „be abejo tame yra manipuliacijos, bet ilgalaikėje perspektyvoje tai lemia gerus rezultatus. Kai reklamuojamas, pavyzdžiui, ananaso pluoštas ar perdirbta oda – tai skatina vartotojus susipažinti su alternatyvomis, o mažus gamintojus pasitempti. Tad net jei greitųjų mados ženklų pokytis ir yra paviršinis – dėl to, kad to šiuo metu reikia vartotojams, jie vis tiek išneša teisingą žinutę. Tam tikra prasme patys sau pasispendžia spąstus, nes ateityje reikės stengtis dar daugiau“, – greitų mados ženklų reakciją į kintančias laikmečio tendencijas apibendrino M. Palaikytė.

Neskubėti į išpardavimus

„Nenoriu skatinti nustoti vartoti madą, svarbiau išmokti ją gerbti. – Klausiama kaip sąmoningai vartoti kalbėjo M. Palaikytė, – Nesvarbu, reikia daug ar mažai rūbų, svarbu juos iš tikrųjų dėvėti, jei nebedėvime, perleisti kitiems. Labai pasigendu to, ką turėjo mūsų tėveliai ir močiutės: ypatingų rūbų saugojimo ir perdavimo iš kartos į kartą. Džiaugiuosi, kad atrandame vintažą, jei seniau buvo dėvėti rūbai, dabar kalbama apie vintažą – jau dėvėtas rūbas įsigyjamas ne iš taupumo, bet ieškant originalumo“.

Dėvėtas rūbas įsigyjamas ne iš taupumo, bet ieškant originalumo.

L. Kvašytės pabrėžė, kad asmenybės augimas ne tik padeda kurti individualų stilių, bet ir padeda būti sąmoningiems vartotojams, – „kai tu supranti, kad tavo išvaizda nėra tai, kas tu esi, tada natūraliai pavyksta kurti savo stilių. Svarbu ir pasaulėžiūros platumas – galime kurti save skaitydami geras knygas, klausydami geros muzikos, keliaudami, bendraudami su įdomiais žmonėmis. Suprantu, kad ir rūbas gali tave džiuginti, bet jei džiugina per dažnai – tai jau liga. Apie 92 procentų JAV moterų yra linkusios impulsyviai apsipirkinėti“.

L. Kvašytė rikiuodama savo patarimus siūlė atsisakyti greitosios mados ženklų, vengti išpardavimų, kuriuose lengva susigundyti nereikalingų pirkinių įsigijimu, palaikyti vietinius gamintojus ir rinktis natūralių audinių gaminius, – „mes, vartotojai, galime daug pakeisti – galime nebeiti į parduotuves, kurios nepropaguoja tvarumo, galime vartoti tai, ką turime, keistis rūbais tarpusavyje, galime išvis nevartoti. Rūbų tiek prikurta, kad žmonėms jų jau užtektų bent 500 metų. Klausimas, kaip vartoti, kad viskas būtų gerai. Atsakymas paprastas – vartoti kuo mažiau“.