Šiemet Kauno kultūros centro (KKC) pristatomo festivalio programoje – nuo žymiausių klasikinių kūrinių iki naujoviškų monospektaklių ir spektaklių, skirtų jaunimui. Teatro mėgėjai jau išvydo Kirilo Glušajevo režisuotą Klaipėdos jaunimo teatro spektaklį „Gyvenimas dar prieš akis“, OKT / Vilniaus miesto teatre Oskaro Koršunovo režisuotą spektaklį „Liučė čiuožia“.

Išeities paieškos

Šiandien KKC Girstučio padalinyje – nepriklausomos, savarankiškai kuriančios teatro profesionalų komandos „Darbininkai“ projektas „Kiti“. Dariaus Gumausko režisuotas spektaklis – vieno veiksmo absurdo filosofinė drama pagal Jeano Paulio Sartreʼo pjesę „Išėjimo nėra“. Spektaklyje veiksmas vyksta kambaryje, kuriame uždaryti trys žmonės ir juos aptarnaujantis kambarinis. Garsenas – revoliucionierius, išdavikas. Estelė – nimfomanė, nužudžiusi savo kūdikį. Inėsė – grobuoniška lesbietė. Juos vienija noras, kad kitas paneigtų jų ydas, visi jie ieško kitų kaip pateisinimo ir išteisinimo savo įvykdytiems nusikaltimams, bet ar tai išsigelbėjimo kelias? O gal atvirkščiai – negebėjimas atsiplėšti nuo vienas kito veda amžinos kančios link? Spektaklyje vaidina Vainius Sodeika, Vilma Raubaitė, Andrius Alešiūnas, Justina Mykolaitytė.

Balandžio 24 d. KKC Didžiojoje salėje – Justino Tertelio ir „Atviro rato“ spektaklis „PRAeis“. Monospektaklis suteikia unikalią galimybę išgirsti teatro kūrėjo, aktoriaus ir dramaturgo įžvalgas apie šiandienį teatrą. „PRAeis“ – lengvai suprantamas, įtraukiantis ir atveriantis teatro užkulisius, kuriuose teatro magija susipina su realybės refleksija. Spektaklis skiriasi nuo tradicinių spektaklių tuo, kad sugeba sujungti lengvai suprantamą pasakojimą su giluminėmis dramaturgo pastabomis apie teatro esmę ir jo poveikį žiūrovui. Scenoje vykstantis veiksmas įtraukia žiūrovus į kūrybinį dialogą tarp aktoriaus ir žiūrovų, kuriame teatro patirtis tampa bendra kelione.

Svarbus festivalio akcentas – balandžio 25 d. KKC Girstučio padalinyje pagal Franzo Kafkos kūrybą pastatytas Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Metamorfozė“. Teatro provokatoriumi vadinamo Oliverio Frljić režisuotame projekte aktualizuojami žmogaus tapatumo klausimai.

Dirbtuvės „Esu kas esu“ suteiks unikalią galimybę dalyviams gilintis į teatro pasaulį, mokytis iš profesionalo ir atrasti savo balsą per teatralizuotą saviraišką.

Istorija apie vabzdžiu pavirtusį Gregorą Zamzą kelia klausimą apie tai, kokios yra mūsų atjautos kitam ribos: kaip vyksta tapatinimosi procesas, kaip yra konstruojamas Kitas, ar sugebame priimti Kitą kaip žmonijos dalį. F. Kafkos kūrybos tyrinėtojai teigia, kad „Procese“, kurį pradėjo rašyti kilus Pirmajam pasauliniam karui, jis numatė totalitarines ideologijas, netrukus apraizgiusias Europą. Rusijai pradėjus karą prieš Ukrainą, prabilta apie naują Europos istorijos etapą, naują pasaulio tvarką. Taigi gali būti, kad ir mes, XXI a. 3-iojo dešimtmečio europiečiai, kaip ir F. Kafka, išgyvensime lūžio epochą, po kurios pasaulyje įsivyraus nauja tvarka.

Mitai ir realybė

Festivalyje svečiuojasi ir Keistuolių teatras, kuris Ievos Stundžytės režisuotame spektaklyje „Kai aš buvau Prometėjas“ atvers graikų mitologijos pasaulį per šiuolaikinę prizmę. Balandžio 26 d. KKC Didžiojoje salėje trys aktoriai pristatys savąją mito interpretaciją, pasidalys prometėjiškomis istorijomis apie viltis ir baimes, žavėjimąsi ir gėdą, mokymąsi iš klaidų ir klaidų kartojimą. Keliaudami po skirtingus istorinius laikotarpius, kūrėjai ieškos žmogiškųjų Prometėjų.

Balandžio 27 d. KKC Girstučio padalinyje pristatomame Solo teatro ir režisierės Birutės Mar spektaklyje „Motinos pienas“ pasakojama sudėtinga ir jautri šeimos istorija, kurioje atsiskleidžia ne tik asmeniniai, bet ir visuomeniniai iššūkiai. Žinomos šiuolaikinės latvių rašytojos Noros Ikstenos romano motyvais sukurtas spektaklis – tai motinos ir dukters istorija sovietinėje Latvijoje 1969–1989 m., o kartu – šalies istorija nuo sovietinės stagnacijos iki nepriklausomybės paskelbimo. Viskas atpažįstama – ir sovietinė mokykla, ir stingdantis sistemos negailestingumas, ir artėjančios laisvės nuojauta. Žvilgsnis į netolimą praeitį kelia esminių klausimų apie šiuolaikinės visuomenės būsenas ir pasirinkimus.

Spektaklyje B. Mar kuria du vaidmenis – motinos ir dukters. Motina – gydytoja, tremtinio dukra, iš kurios sovietų valdžia atima viską: ne tik profesinę ateitį ir tapatybę, bet ir gyvenimo džiaugsmą ir prasmę. Jos dukra – mamos priešingybė, iš prigimties kupina gyvenimo geismo. Tai pasakojimas apie emocinę ledo sieną, kuria motina atsitveria nuo dukters – iš meilės ir noro apsaugoti. Apie nemeilę, kuri kaip išsigelbėjimas; apie aplinką, kur nuodais virsta viskas – netgi motinos pienas.

Dėmesys jaunimui

Balandžio 27 d. festivalis pristatys vieną įsimintiniausių spektaklių, skirtų jaunimui, – „Avinai“. „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanotame autobiografiniame monospektaklyje aktorius Raimondas Klezys nagrinėja paradoksalius jauno žmogaus išgyvenimus, jausmus ir emocijas tiek kasdienėse, tiek labiausiai ribinėse gyvenimo situacijose. Pasitelkdamas savo ištikimiausią vaikystės palydovą – kamuolį – aktorius žiūrovus įtraukia į savo vaikystės, paauglystės ir jauno suaugusio žmogaus pasaulį, kuris kupinas visko: atradimo džiaugsmo, artimųjų šilumos, nuotykių, entuziazmo ir vilties, bet taip pat ir netekties bejėgiškumo, baimės, įniršio, sumišimo, nerimo.

Pirmą kartą festivalyje balandžio 27 d. bus organizuojamos teatro dirbtuvės, kurias ves R. Klezys. Dokumentinio teatro dirbtuvės „Esu kas esu“ suteiks unikalią galimybę dalyviams gilintis į teatro pasaulį, mokytis iš profesionalo ir atrasti savo balsą per teatralizuotą saviraišką. Dirbtuvės skirtos ir jaunimui, ir suaugusiesiems, norintiems per teatro meną gilintis į savo asmenines istorijas.

Legendos sugrįžimas

Paskutinę festivalio dieną, balandžio 28-ąją, įvyks linksmas ir patriotiškas „Taško teatro“ spektaklis „Amerika pirtyje“. Valentino Masalskio režisuotas spektaklis prikelia iš užmaršties pirmąjį Lietuvoje viešai lietuvių kalba suvaidintą veikalą, pastatytą pagal to paties pavadinimo Keturakio pjesę.

Komedijoje šmaikščiai pateikiama lietuvių identiteto raida ir gili patriotiškumo dvasia, kurios ištakos neretai slepiasi pačioje tikriausioje provincijoje. Scenografijos autorė Renata Valčik spektaklyje meistriškai kuria tokios provincijos atmosferą – panaudotos automobilio padangos čia atstoja baldus, o išradingai išraitytos ir ryškiomis spalvomis nudažytos gulbės – tikrų tikriausias provincijos meninės beskonybės liudijimas. Iki skausmo atpažįstami šiuolaikinio lietuviško kaimo ženklai privers ne tik šyptelėti, bet ir kvatotis visu pilvu. Komediją lydi gyvai aktorių atliekama muzika, meistriškos vokalinės partijos, ryškūs kostiumai ir grimas, daug nuotaikingos improvizacijos, jaunystės šėlsmo, lengvumo, žaidimų ir laisvės.

Balandžio 19 d. Kauno „Girstučio“ kultūros centre 44-ojo festivalio „Lietuvos teatrų pavasaris – Kaunas 2023“ programoje bus pristatytas teatro laboratorijos ATVIRAS RATAS spektaklis „Bakchantės: Aktas“.

Įtampa tarp dievų ir mirtingųjų pasaulių, visais laikais neišvengiamos galios, kulto, lyderio, minios ir individualumo temos spektaklyje atskleidžiamos pasitelkiant šiuolaikinį šokį ir techno, post-punk, bei elektroninę muziką. Tokia šiuolaikiška klasikinio senovės graikų mito interpretacija atsigręžia į teatro šaknis, grąžindama į sceną ritualą, bet tuo pačiu pritaiko kūrinį šių dienų kontekstui, kurdama pjesės temų ir dabartinėje visuomenėje vykstančių socialinių procesų derinį.

 A. Pasiuk nuotr. 

„Visuose mano darbuose atsiremiama į klausimą, kas gi yra toji asmenybė ir kokios yra jos atsakomybės. Kiekviename spektaklyje atsiranda „vienas prieš visus“ motyvas, ir nesvarbu, ar tas vienas – teisus, ar neteisus. Kiek tavo paties poreikiai yra aukščiau už tavo bendruomenės poreikius? Kiek gali aukotis? Kiek nori išlaikyti savo individualų mąstymą, nepasiduoti kitų įtakai? Šios temos sutinkamos visuose mano spektakliuose. Man svarbu kalbėti ir apie asmeninę atsakomybę – dažnai šį dalyką pamirštame“, – teigia spektaklio režisierė Ieva Stundžytė.

A. Pasiuk nuotr. 

Euripido „Bakchantės“, paskutinė išlikusi klasikinė graikų tragedija, laikoma viena svarbiausių, kelianti daugiausia klausimų ir interpretacijų. „Kodėl statau Antikos kūrinį? Ten slypi visos temos, kurios per tiek amžių nepakito. Mano galva, šiuolaikinė dramaturgija neiškelia jokių naujų žmogiškųjų temų. Gali kisti priemonės, tačiau esmė ir šaknys išlieka tos pačios. „Bakchantės: Aktas“ kalba apie vieno žmogaus kovą prieš naują tikėjimą, naujas įtakas“, – sako I. Stundžytė.

Netikėta ir intriguojanti antikos mito versija tikslingai skirta jaunimui, bet sudomins kiekvieną.

„Bakchantės: Aktas“ jau balandžio 19 d. „Girstučio“ kultūros centre. Bilietus platina Bilietai.lt.

A. Pasiuk nuotr. 

Juoda ir balta

Vilniaus miesto teatras „Atviras ratas“ pristatys sceninį projektą „Juoda – Balta“. Pagal unikalų „Atviro rato“ metodą sukurtas, Aido Giniočio režisuotas spektaklis tęsia teatro vizitinėmis kortelėmis tapusių biografinių improvizacijų „Atviras ratas“ ir „Lietaus žemė“ tradiciją.

Spektaklyje atgyja sovietmečiu gimusios ir augusios, Sąjūdžio laikotarpį patyrusios kartos biografinės istorijos, koduojančios epochos lūžį patyrusių žmonių pasirinkimus ir išgyvenimus.

Gyvenimas sovietinės okupacijos laikotarpiu subrandino itin skirtingų biografijų ir pasaulėžiūrų žmones: vieni iš jų augo su baime ir mokėsi prisitaikyti, kitus, priešingai, augino troškimas pasipriešinti sistemai ir noras tikėti, kad iš pirmo žvilgsnio nesugriaunama santvarka sulauks baigties. Sąjūdis ir vėliau iškovota nepriklausomybė šiai kartai tapo ne tik politinių pokyčių, bet ir kiekvieno individualių pasirinkimų laikotarpiu.

Pasyvūs stebėtojai, rizikuoti savo ir artimųjų saugumu pasiryžę kovotojai, skeptikai – visi jie, vedami savo įsitikinimų, rado savąją vietą istorijoje. „Juoda – Balta“ nukreipia į šią vietą atvirą ir asmenišką žvilgsnį, o praėjus trims dešimtmečiams ir per ištiestos rankos atstumą vėl bręstant kertiniams istoriniams lūžiams, spektaklio kūrybinė komanda siekia kalbėti apie tai, kaip skirtingų žmonių pasirinkimai suformavo ir tebeformuoja visuomenę, kurioje gyvename.

Laukiant to, kas neatvyks

Jaunimo teatras kartu su teatru „Utopia“ festivalio žiūrovams pristatys spektaklį, kurio premjera įvyko vos prieš keletą dienų. Žinomo režisieriaus Gintaro Varno ir jaunų aktorių, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos diplomantų dėmesį patraukė legendinė Samuelio Becketto pjesė „Belaukiant Godo“.

1948-aisiais, kai Antrąjį pasaulinį karą išgyvenusi Europa dar nebuvo atsigavusi po fizinio, moralinio ir egzistencinio kracho, parašyta pjesė yra laikoma vienu reikšmingiausių XX a. literatūros kūrinių.

Joje nėra įprastų klasikinei dramaturgijai dramos elementų, – siužeto, konflikto, netgi aiškaus veiksmo. „Niekas nevyksta, niekas neateina, niekas neišeina, baisu“, – klasikinė pjesės frazė nusako jos esmę.

Ši keista tragikomedija tapo naujos teatro srovės, pavadintos Absurdo teatru, emblema, o jos autorius S.Beckettas pelnė pasaulinę šlovę, Nobelio premiją ir buvo pripažintas „rašytoju, darančiu įtaką žmonijos raidai“.

Dramatiški karo metų išgyvenimai stipriai paveikė S.Becketto kūrybą, gerokai apvalė ją nuo ankstesnio knygiškumo. Pats nemažai patyręs ir dar daugiau stebėjęs, jis su tikru skausmu prabilo apie žmogaus likimo tragizmą. Iš karo metų S.Beckettas pasisėmė vien pasibaisėjimą žmogumi. Jam pasirodė nepriimtinas netgi egzistencialistinės krypties rašytojų kelias – stoiškas Arberto Camus pasipriešinimas blogiui ar juo labiau Jeano-Paulio Sartre'o visuomeninis aktyvumas.

Tačiau žmogaus egzistencijos absurdiškumą S.Beckettas vaizduoja su ypatinga, tik jam būdinga žaisme. Ši absurdiško tragizmo ir žaismės dermė būdinga visai jo dramaturgijai, tačiau bene labiausiai atsiskleidžia „Belaukiant Godo“.

Pirmą kartą pjesė pastatyta 1953 m. Paryžiuje, tačiau netrukus išpopuliarėjo ir iki šiol yra viena dažniausiai statomų pasaulio scenose. Lietuvoje pjesė buvo pastatyta Klaipėdos dramos teatre (1982, režisierius Kęstutis Žilinskas), Kauno dramos teatre (1995, režisierius Valentinas Masalskis), Vilniaus mažajame teatre (2003, režisierius Rimas Tuminas).

„Belaukiant Godo“ populiarumo priežastį gali padėti suprasti šis legendinio britų režisieriaus Peterio Brooko pastebėjimas: „Ar galime meno kūrinį apibūdinti kaip kažką, kas pasauliui atneša naują „dalyką“? Kažką, kas mums patinka arba ne, bet apie ką mes įkyriai galvojame? Jei taip, tai galima pasakyti apie S.Beckettą. Būtent šitai jis padarė su savo dviem valkatom po medžiu. Pasaulio nuojautos buvo įkūnytos šiame absurdiškame ir baisiame paveiksle.“ Laikui bėgant, posakis „laukti Godo“ tapo pasauliniu aforizmu.

Tragikomiškas farsas. Ir kartu – poema apie laukimą ir to laukimo beprasmiškumą, absurdiškumą, laiką ir laikinumą.

Režisierius G.Varnas pjesės populiarumą aiškina tuo, kad pagal ją sukurtuose spektakliuose kiekvieno laiko, šalies, kartos žiūrovai rado kažką sau artimo. „Atrodo, kad tai universalus, vadinamasis metatekstas, gana abstraktus ir talpus įvairiausioms prasmėms", – sako G.Varnas.

Pradžia gali būti pabaiga

Ši pjesė įžūli, absurdiška, šmaikšti, bet kartu ir egzistenciškai gili, paslaptinga. Daugybė klausimų be atsakymų. „Joje tvyro sutrikimo ir baimės jausmas susidūrus su nepaaiškinama žmogaus egzistencija. Neviltis, suvokus gyvenimo prasmės paieškų bergždumą. Ji neapčiuopiama, laviruojanti tarp vilties ir nevilties, juoko ir ašarų. Tragikomiškas farsas. Ir kartu – poema apie laukimą ir to laukimo beprasmiškumą, absurdiškumą, laiką ir laikinumą. Tarp viso to sklando poezija ir iš tvyrančios absurdiško pasaulio miglos gelbsti draugystė, šiluma, meilė“, – sako režisierius.

Anot jo, „Belaukiant Godo“ galima laikyti savotišku S.Becketto atsaku į vieną svarbiausių filosofinį egzistencializmo veikalą A.Camus „Sizifo mitą“ ir jo teatrine versija.

S.Beckettas rašė pjesę apie senus žmones. Gyvenimą jau nugyvenusius ir laukiančius turbūt mirties. Tačiau G.Varno valia Vilniaus jaunimo teatro spektaklyje vaidina labai jauni aktoriai.

Ateitis: pakeisdamas pjesės herojų amžių G. Varnas jai suteikė naujų spalvų. / E. Paulausko nuotr.

„Aktoriai vaidina niekam nereikalingus aktorius ir režisierius. Laukiančius vaidmenų, spektaklių, teatro. Ateities, sėkmės, laimės. Jie nelabai reikalingi pasauliui. Ir tai žino. Kam jie reikalingi? Gal tik vienas kitam?“ – samprotauja G.Varnas.

Tas pats tekstas gali kalbėti ne tik apie gyvenimo pabaigą, bet ir apie jo pradžią ir baimę gyventi. Ir tai, anot režisieriaus, ko gero, daug skaudžiau. „Ypač šiandien, kai pasaulis atrodo baugus, trapus ir tuoj tuoj būsiantis susprogdintas. Kai pusė pasaulio žmonių laukia vieno Z-mogaus mirties. Jei nuo realybės nesislėptume tarp teatro kulisų ir atvertume langus, tai tiesiai šviesiai – spektaklis nėra apie veiksmą, heroizmą, kovą – tai ne apie Ukrainą ir jos gynėjus, greičiau, apie mūsų Vakarus, kurie vis dar laukia... laukia... laukia... ir bijo... Vakarų fronte nieko naujo“, – būsimiems žiūrovams kryptį nurodo režisierius.

Vilniaus miesto teatro „Atviras ratas“ spektaklis „Juoda – Balta“ vyks Girstučio kultūros centre balandžio 20 d. 18 val.

Vilniaus jaunimo teatro spektaklis „Belaukiant Godo“ vyks Girstučio kultūros centre balandžio 22 d. 18 val.

Kas: Vilniaus miesto teatro „Atviras ratas“ spektaklis „Juoda – Balta“.

Kur: Girstučio kultūros centre.

Kada: Balandžio 20 d. 18 val.

Kas: Vilniaus jaunimo teatro spektaklis „Belaukiant Godo“.

Kur: Girstučio kultūros centre.

Kada: Balandžio 22 d. 18 val.

Visą balandžio mėnesį žiūrovai lankėsi festivalio spektakliuose, buvo renkami labiausiai patikusieji teatro  meno kūrėjai, režisierius, aktorius.

Buvo apdovanoti laureatai. Spektaklio „Terapijos“ kūrybinei grupei skirtas prizas už humanistinės terapijos plėtotę (Oskaro Koršunovo /Vilniaus miesto teatras).

Už eksperimentinį erdvių įsisavinimą Teatrono spektaklyje „Otelas“ prizas skirtas režisieriui Gildui Aleksai.

Žiūrovai rinko geriausius, labiausiai patikusius vaidmenis. Už geriausią vyro teatralo vaidmenį Juozo Miltinio dramos  teatro spektaklyje „Teatralas“, apdovanotas aktorius Albinas  Kėleris.

Už geriausią moters Katrės vaidmenį Vilniaus valstybinio mažojo teatro spektaklyje „Marti“ apdovanota aktorė Indrė Patkauskaitė.

Žiūrovai rinko labiausiai patikusį spektaklį. Jų nuomone, geriausias festivalio spektaklis – Lietuvos nacionalinio dramos teatro „Tartiufas“.

Festivalio žiuri: Vytauto Didžiojo universiteto menų fakulteto teatrologai: Vitalija Truskauskaitė (žiuri pirmininkė), Jurgita Staniškytė, Rūta Mažeikienė, Miglė Munderzbakaitė, Edgaras Klivis.

Žiuri sprendimu geriausias šio festivalio spektaklis - Nacionalinio Kauno dramos teatro „Getas“ (režisierius Gintaras Varnas).

Šeštadienį „Girstučio" kultūros ir sporto centre prasidėjo festivalis „Lietuvos teatrų pavasaris - Kaunas 2014". 

Tradicinis festivalis kasmet rengiamas balandį. Festivalį pradėjo Oskaro Koršunovo/Vilniaus miesto teatras spektakliu “Žuvėdra”. Režisieriaus O.Koršunovo pageidavimu į salę žiūrovai buvo kviečiami tik prieš pat spektaklį. Todėl šventės atidarymas vyko „Girstučio” foje.

„Lietuvos teatrų pavasaris” vyksta 36-ąjį kartą. Tai – ištisa teatro istorija”, - priminė atidarymo vedėjas aktorius Petras Venclovas. 

„Girstučio" kultūros ir sporto centro direktorius Mindaugas Skvarnavičius taip pat sveikino visus susirinkusiuosius. „Pagalvojau: o kas šiemet išskirtinio festivalyje? Nieko. Bet tame ir išskirtinumas, kad nėra nieko išskirtinio. Mūsų renginys skęsta daugybėje Lietuvoje rengiamų renginių. Tačiau mes negudrausime. Mes liksime tokie, kokie buvome”, – ilgamečių tradicijų svarbą pabrėžė direktorius.  

Iki balandžio 27 d. teatro mylėtojai pamatys Lietuvos dramos teatrų 12 įdomiausių ir brandžiausių kūrybinio sezono pastatymų. Žiūrovai balsuodami galės išrinkti labiausiai jiems patikusį, o teatrologų komisija specialiais prizais apdovanos įdomiausių pastatymų kūrėjus baigiamajame „Lietuvos teatrų pavasario - Kaunas 2014” vakare.