Ar egzistuoja meilė be intrigų ir kraujo? Ar baritonas gali užkariauti soprano širdį? Ar jų meilę išskirti ir vėl mėgins įsiterpti bandysiantis tenoras? Juk sklando legenda, kad tik tenorai yra puikiausi meilužiai ir didžiausi moterų užkariautojai! Tačiau ar tai tikrai neįmanoma?
Amžiną tenoro karaliavimą meilės istorijose paneigs baritonas Steponas Zonys, kuris savo meilės arijomis bandys užkariauti soprano – Julijos Karaliūnaitės širdį. Jiems ir padės, ir trukdys jaunosios kartos pianistas Justas Čeponis.
Ar pavyks baritonui įgyvendinti užsibrėžtą tikslą ir vesti savo mylimąją? Intriguojanti istorija tiesiai iš pirmų lūpų – apie meilę, operą, svajones ir artėjančias šventes kalbiname koncerto dalyvius – Juliją, Steponą ir Justą.
Tikrai negalėčiau šios specialybės pavadinti darbu, man ji per daug patinka.
– Kaip kilo koncerto „Baritonas + Sopranas = Karšta Meilė“ idėja?
Julija: kartą gimtadieniui dovanų gavau kompaktinį diską su operos žvaigždžių soprano Anos Netrebko ir tenoro Rolando Villazono įrašytais gražiausiais operų duetais. Vienu metu nuolatos klausydavau to kompakto, dainuodavau kartu ir tyliai svajodavau kada nors padainuoti tuos duetus scenoje. Su Steponu koncertuoti mus, turbūt, suvedė likimas. Dar prieš porą metų jis buvo neseniai baigęs stažuotę Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre ir teatro koncertmeisterė rekomendavo man jį sakydama, kad yra toks nepaprasto balso grožio baritonas, kuris dainuoja Klaipėdoje (tuo metu Steponas dirbo Klaipėdos muzikiniame teatre) ir mes kartu gražiai skambėtume. Taip sutapo, kad dainininkė Judita Leitaitė pakvietė mus dalyvauti savo koncertų cikle. Ir nuo tada mes pradėjome koncertuoti kartu, ruošiame programas. Prisijungė ir nuostabus pianistas J. Čeponis.
Steponas: visada smagu rengti koncertus artėjant Kalėdoms. Kadangi su Julija ir Justu pastaruoju metu koncertavome jau ne kartą, nusprendėme surengti koncertą, kuriame sudėsime visus klasikinės muzikos „perliukus“ į vieną koncertą. Mes visi trys esam pakankamai „crazy“ asmenybės, todėl nenorime klausytojams pateikti tiesiog standartinio koncerto, dėl to kilo mintis laužyti stereotipus ir sukurti istoriją apie soprano ir baritono – taip taip, baritono, ne tenoro – meilės intrigas. Juk visuomet intrigos sulaukia daugiau dėmesio...
– Justai, jūs neseniai pradėjote dirbti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre koncertmeisteriu, prieš tai bendradarbiavote su režisiere Dalia Ibelhauptaite. Ką jums reiškia opera, operos atlikėjai, dalyvaujant operos procese nuo pilkojo kardinolo kėdės?
Realiame gyvenime visuomet geriau, kai nėra nei kraujo, nei intrigų.
Justas: pilkojo kardinolo kėdė yra išties labai spalvinga. Tai yra rutina be rutinos – įvairūs operos solistai, įvairūs dirigentai, režisieriai, skirtingos operos, skirtingi kompozitoriai, visuomet įdomus ir kūrybiškai vis kitoks operos pastatymo procesas, niekada nesikartojantys ir juo labiau nenuspėjami tarpusavio santykiai to proceso metu – tai yra labai įdomus, begalinis ir visuomet besikeičiantis vyksmas, o vienintelė, jei taip galima pasakyti, „rutina“ visame tame yra pati mus visus vienijanti muzika. Tikrai negalėčiau šios specialybės pavadinti darbu, man ji per daug patinka. Tikriausiai, iš aukščiau mano gyvenimas jau buvo nukreiptas muzikos link – mama baigusi klasikinį dainavimą, aš muzikinius genus, matyt, paveldėjau. Nuo pat išvažiavimo iš gimtosios Ignalinos tapau „bite motinėle“ – akompanuoju dainininkams, tad dabar be to gyvenimo ir negalėčiau įsivaizduoti. Nė nežinau, koks išskirtinis atvejis turėtų būti, kad atsiradus pasiūlymui dirbti su operos solistais galėčiau pasakyti „ne“.
– Tai vis tik – ar būna meilė be intrigų ir kraujo?
Steponas: realiame gyvenime visuomet geriau, kai nėra nei kraujo, nei intrigų. O scenoje visuomet jų norisi. Kraujo gal ir pavyks išvengti, tačiau intrigų tikrai ne! Juk gyventi be intrigų muzikantų pasaulyje praktiškai neįmanoma...
Julija: aš manau, kad meilėje perkeltine prasme mes visi praeiname ir intrigas, ir kraują, tai labiau vidinės būsenos. O operoje siužetas be to tiesiogiai neapsieina, galbūt tam, kad būtų galima iškelti į paviršių tuos išgyvenimus, kuriuos dažnai patiriame santykiuose. Tik operoje pabaiga būna dramatiška, o aš vadovaujuosi tuo, kad gyvenime vis tik turėtume siekti, kad širdį draskantys jausmai vis tik turi vesti link tiesos, šviesos bei kito žmogaus ir savęs girdėjimo ir priėmimo.
– Ko sau ir kitiems norėtumėte palinkėti artėjančių švenčių proga?
Justas: neprarasti šeimos vertybės. Šv. Kalėdos man asmeniškai yra pati pačiausia šeimos šventė, kuri turėtų suburti visus ne skaniai pavalgyti dvylikos šiltų ir šaltų patiekalų, bet skaniai ir šiltai (be šalčio) pasibūti daugiau nei dvylika valandų. Ir, žinoma, susiburti visiems kartu gruodžio 7-osios dienos koncerte, patiekalų gal ir nebus, bet skanus ir šiltas pasibuvimas jau pakeliui.
Julija: šventinė nuotaika prasideda jau labai anksti, ne paslaptis – ieškant dovanų artimiesiems. Norisi palinkėti, kad tame prieššventiniame šurmulyje ir reikalingų pabaigti iki švenčių darbų sąraše nepasimestų svarbiausi dalykai. O dovana gali būti tiesiog nuoširdžiai skirtas laikas kitam žmogui – susitikti išgerti šiltos cinamonu kvepiančios kakavos, iš širdies pasikalbėti arba, pavyzdžiui, drauge nueiti į koncertą.
Steponas: labiausiai tai ramybės šeimose ir svarbiausia savo širdyse. O taip pat nepatingėti, griebti draugą, mamą, tėtį, sesę, brolį, vyrą, žmoną ar kolegą ir ateiti praleisti laiką į mūsų koncertą. Mes pasistengsime, kad prieš pat ateinant Kalėdoms į namus, dar spėtumėte ir garsiai pasijuokti, pasimėgauti puikia muzika ir pabūti kartu. Mes jūsų lauksime.
