Dėvėtų drabužių rykliai
Anot kūrybinės komandos, po visą Jungtinę Karalystę išraizgyti šio verslo tinklą padėjo senos britų aukojimo labdarai tradicijos. „Yra paskaičiuota, kad kiekvienais metais vienas namų ūkis vien Didžiojoje Britanijoje išmeta 30–40 kilogramų rūbų. Tad galima tik įsivaizduoti, kiek tonų tai sudaro kasmet“, – pastebi režisierius A. Jevdokimovas. Vis dėlto, nebereikalingi drabužiai keliauja ne į šiukšlių dėžę, o būna atiduodami tiems, kuriems labiausiai jų reikia – bent jau taip tikima. Iš tikrųjų, dauguma rūbų atsiduria supirktuvėse, o iš ten pasklinda po viso pasaulio, taip pat ir Lietuvos, dėvėtų drabužių parduotuves bei turgus. „Antrų rankų“ verslo grandinė griežta – aukščiausias čia bosas, tada procesą prižiūrintys koordinatoriai ir, galiausiai, mėtytojai. Būtent jie, po rajonus nešiojantys labdaros skrajutes, arba surenkantys prie durų paliktus maišus su rūbais, yra žemiausia kasta. Švarinami ir labdaros konteineriai – naktimis išlaužiamos jų durys, o smulkesnio sudėjimo vaikinai kartais netgi sugeba įlįsti į jų vidų. Pasak kūrybinės komandos, kiekviename Didžiosios Britanijos miestų rajone veikia po brigadą, kurią sudaro apie 10 žmonių. Tad šis verslas generuoja daugiamilijonines apyvartas, o jame sukasi dešimtys tūkstančių žmonių. Dauguma jų – lietuviai emigrantai.
Filmo stop kadras
Idėja kurti filmą neįprasta tema prieš keletą metų kilo prodiuseriui Arūnui Mateliui. Jį sudomino 2010 m. poeto ir žurnalisto Arūno Sprauniaus paskelbtas publikacijų ciklas apie asmeninę patirtį, pakliuvus į dėvėtų drabužių maišiukų platintojų gretas. 2015 m. režisierė Ramunė Rakauskaitė, kartu su A. Mateliu, išvyko į Didžiąją Britaniją filmuoti lietuvių istorijų. Tačiau darbą sustabdė kliūtys – niekas nesiveržė pasakoti apie šešėlinį verslą. Vėliau medžiaga, kurią pavyko nufilmuoti, atiteko A. Jevdokimovui, kuris užbaigė projektą. Pagrindiniu kūrybinės komandos gidu po dėvėtų drabužių ryklių pasaulį tapo vienas filmo veikėjų – Kęstas. Vyro kontaktus kūrybinei komandai suteikė pats A. Spraunius, kitados netyčiomis įsivėlęs į verslo sūkurį. „Be Kęsto pagalbos būtume sunkiai sukūrę filmą, kadangi tinklas yra kur kas sudėtingesnis nei atrodo“, – pripažino A. Jevdokimovas.
Verda arši kova
Nors emigravusių lietuvių pamėgtas verslas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nelegalus, anot režisieriaus, situacija yra gana dviprasmiška. Tai – tarsi pilkoji zona, kurios dalyviai geba apeiti įstatymą, jo nepažeisdami. „Kaip ir visur, šiame versle esama nelegalų, tačiau dauguma tuo užsiimančių žmonių yra įkūrę įmonę, labdaros organizaciją ar fondą. O kur jie tuos rūbus padeda, niekam nėra įdomu. – aiškino režisierius – Tokia veikla ne visai legali, tačiau niekas dėl tokios vagystės teisėsaugai nepasiskųs. O jei nėra aukos, nėra ir nusikaltimo“, – svarstė jis. Pasak A. Jevdokimovo, net baigusi filmavimo darbus, kūrybinė komanda taip ir nerado tikslaus atsakymo. „Manau, kad ši veikla mažai skiriasi nuo tos, kurią vykdo didžiosios labdaros organizacijos. Jos lygiai taip pat nuo žmonių durų surenka rūbus, o kaip juos paskirsto, niekas nežino. Juk šios organizacijos niekam neatskaitingos. – atkreipė dėmesį jis – Skirtumas tik toks, kad oficialūs labdaros fondai greičiausiai dalį rūbų iš tikrųjų skiria labdarai“, – lygino A. Jevdokimovas. . Anot jo, „antrų rankų“ verslas klesti ir Airijoje. Šios šalies televizija netgi bandė vykdyti žurnalistinį tyrimą, tačiau atsimušė į sieną. „Žurnalistams kilo klausimas, kodėl didžiosios labdaros įmonės nesusiskundžia dėl to, kad iš jų yra vagiama. Šios atsakė: mums tas pats. Tuo ir baigėsi visas tyrimas“, – šypsojosi jis.
Filmo stop kadras
Viena filmo herojų – iš Kauno kilusi Sandra Bilytė kurį laiką taip pat sukosi „second hand“ versle. Devintus metus Jungtinėje Karalystėje gyvenanti moteris pasakojo, kad viskas prasidėjo pastebėjus, kad iš visame rajone išmėtytų suplėšytų labdaros maišelių byra kokybiški drabužiai. Sandra su mama nusprendė keletą jų surinkti ir nunešti į supirktuvę. „Iš Lietuvos išvykau krizės laikotarpiu. Susilaukus dukrelės teko išvažiuoti užsidirbti pinigų į užsienį, taip čia ir pasilikau“, – pasakojo ji. Vėliau Sandra pati įsidarbino supirktuvėje, į kurią žmonės nešdavo įvairiausius daiktus. Po kurio laiko į supirktuvę užsuko ir kitas filmo herojus – Kęstas. Buvo nuspręsta atidaryti firmą Sandros vardu ir verstis dėvėtų drabužių verslu, tačiau šis greitai žlugo.
Sandrai yra tekę ir mėtyti labdaros skrajutes, tačiau dėl griežtų verslo taisyklių ji galėjo tai daryti tik tam tikruose nepaklausiuose rajonuose. „Išvažiavus iš Londono į tolimesnes kaimynystes, galima aptikti tikrai neblogų drabužių. Kitaip sakant, prekių, kurių visi trokšta. Tačiau pačiame Londone dažniausiai randi tik į maišus sumestus draiskalus. – pasakojo ji – Šis verslas yra tarsi grandinė, į kurią papuolus privalu mokėti suktis. Čia it kokiame kare – visi susiskirstę brigadomis ir rajonais, tad privalu niekam nepastoti kelio, nesutrukdyti, atsiklausti, ar gali mėtyti skrajutes tam tikrame rajone. Į šį verslą taip pat įsisukę ir gatvėse gyvenantys, alkoholiu piktnaudžiaujantys žmonės. Ką tik jie randa, viską tempia į supirktuves, tad dėl kiekvieno drabužių maišo verda arši kova“, – atskleidė pašnekovė.
Važiuoja į nežinią
Sandros manymu, „second hand“ verslo banga pamažu slūgsta. Jame lieka tik įsitvirtinę biznieriai, o naujai atvykę emigrantai randa kitų būdų užsidirbti. Šiems reikia būti ypatingai atsargiems – papuolęs į griežtą vaidmenų hierarchiją, gali greitai tapti tikru vergu. „Iš arti matydama šio verslo užkulisius, įsitikinau – lietuvis lietuviui neretai tampa tikru priešu, nebijančiu išnaudoti prasčiau susigaudančio tautiečio. Jeigu į Jungtinę Karalystę atvažiuoja kalbos nemokantis ir pažįstamų čia neturintis jaunas emigrantas, būkite tikri – jį būtinai išnaudos, nepagailės“, – liūdną realybę nusakė ji. Šiuo metu Sandra atitolusi nuo padėvėtų drabužių verslo, dirba samdomą darbą. „Išvykęs svetur jautiesi labai vienišas, nes dažniausiai neturi su kuo pasikalbėti. Vis dėlto, sąlygos čia geros, man nieko netrūksta. Gal ir norėčiau grįžti į Lietuvą, bet nesu tikra, kad tėvynėje man pavyks gyventi taip pasiturimai, kaip gyvenu čia“, – sakė ji.
Filmo stop kadras
Filmas „Second Hand“ atskleidžia ne tik neįprasto verslo užkulisius, bet ir lietuvių gyvenimą emigracijoje. Vieni perpranta verslo taisykles, ir patys tampa bosais. O kiti, kaip pastebėjo Sandra, išgyvena tikrą vergiją. Taip atsitiko ir filmo herojui Dainiui – iš jo buvo atimtas pasas, o kasdien sunkiai plušančiam vaikinui pasakyta, kad jo „skola“ vis auga. Tad taip anglų kalbos nemokantis ir gyvenimiškos patirties neturintis jaunas žmogus tapo visiškai priklausomas nuo boso. Laimei, Dainiui padėjo kitas filmo herojus – Kęstas, ir filmavimo komanda. Tačiau tokių istorijų – tūkstančiai, ir ne tik „antrų rankų“ versle. „Kurdamas filmą supratau, kiek daug egzistuoja naivumo ir situacijos nesuvokimo. – pripažino A. Jevdokimovas – Specialiai važiavome lietuvius į Angliją dirbti vežančiu autobusu. Paaiškėjo, kad pusė jų nemoka nė žodžio angliškai, kai kurie išvis nesusigaudo, kur važiuoja. Pavyzdžiui, vienas žmogus tikėjo, kad dirbs leidykloje. Atsitiktinai jį sutikome po kelių dienų – jis pasakė, kad jį apgavo, ir jam tenka dirbti sunkų, juodą darbą fabrike.“, – pasakojo režisierius. Jis negalėjo atsistebėti, kad žmonės vis dar tiki neaiškiais darbo skelbimais, ir ryžtasi viską metę išvykti už kelių tūkstančių kilometrų. „Galbūt todėl tokie nelaimėliai vėliau nesiskųsdami dirba, sukandę dantis. Juk nelengva sau ir kitiems pripažinti, kad vietoj žadėtųjų tūkstančių uždirbi vos kelis šimtus, o ari kaip jautis.“, – svarstė jis, apgailestaudamas, kad tokios istorijos ne praeitis, o – realybė.
Patyrė savu kailiu
Kuriant filmą kūrybinė komanda stengėsi kuo labiau įsijausti į herojų gyvenimus. Ar nekilo rizikos, bandant įvairias situacijas išgyventi ir patiems? A. Jevdokimovas pripažino: nors didelių pavojų nekilo, kai kuriose situacijose buvo tikrai nejauku. Pavyzdžiui, kai filmo kūrėjai apsimetė prekeiviais Londono zonoje, vadinamoje „Afrika“. „Tuose angaruose buvo keista ir nemalonu. Zona uždara, visi į tave žiūri įtariai. Akivaizdu, kad jeigu kažkas įvyktų ne taip, pagalbos neprisišauktum. – prisiminė jis – Pirmą kartą mes ten pasirodėme išvis be prekių, todėl kritome visiems į akis. Tuo metu slapta filmavome – galime tik spėlioti, kaip būtų pasibaigę, jeigu kas nors būtų pastebėjęs kamerą.“ Antrą kartą į zoną atvykusi komanda pardavė maišą rūbų, kurie iškeliaus į Afriką. O kur keliauja kiti lietuvaičių emigrantų surinkti dėvėti rūbai? „Tokie kiekiai, kokie surenkami Anglijoje, Lietuvai yra per dideli. Tad didžioji dalis drabužių išvežami į tolimesnes Europos ar pasaulio valstybes. Kai kurie, per aplinkines šalis, vėliau grįžta į parduotuvėles Lenkijoje ar Vokietijoje.“, – pasakojo režisierius.
Nors „Second Hand“ atskleidžia tamsiąją emigracijos pusę, anot A. Jevdokimovo, filme nemaža šviesių spalvų. „Kai kurių herojų istorijos liūdnokos, pavyzdžiui, į nepavydėtiną situaciją pakliuvusio Dainiaus. Tačiau Kęstas su Sandra trykšta optimizmu, turi drąsos veržtis į priekį, spręsti savo problemas, netgi padėti į nelaimę pakliuvusiems tautiečiams. Tad filmas atskleidžia ne tik juodąją, bet ir baltąją situacijos pusę. Žmonės yra dvejopi – niekada nežinai, kuri pusė nusvers. Mūsų filmo herojai turi ir vienokių, ir kitokių savybių.“, – pokalbį baigė jis.
