M. Jonučio ir devynioliktus veiklos metus skaičiuojančios galerijos „Meno Niša“ draugystė tęsiasi jau aštuoniolika metų. Būtent tiek laiko menininkas galerijoje kasmet organizuoja tradicinę, vasaros šilumą atnešančią parodą, pažymima galerijos pranešime.

„Mariaus Jonučio kūriniams būdingos ryškios spalvos, dekoratyvi forma, atpažįstami personažų tipažai, temų ir išraiškos priemonių kartojimas, kas sukuria išskirtinį menininko braižą. O žiūrint į jo kūrinius gali skaityti istoriją metai iš metų, bendražmogiškos ir aktualios temos kuria Jonučio kūrybos pasakojimą, nepriklausomai nuo medžiagos ar technikos“, – sako galerijos vadovė Diana Stomienė.

M. Jonutis baigė Vilniaus dailės akademiją, grafikos specialybę, surengė daugiau kaip 50 parodų kartu su menininke Nomeda Marčėnaite ir per 60 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Menininkas daugiausiai kuria skulptūras, dažytus medžio reljefus, tapybos, grafikos kūrinius bei iliustruoja knygas. M. Jonutis per 30 metų kūrybos laikotarpį sukūrė per 1000 meno kūrinių, kurių dauguma rado savo žiūrovą ir naujus namus. Dėl temų aktualumo ir išraiškos paprastumo, kaip pastebi galerija, menininko kūryba įdomi labai plačiam sluoksniui meno mylėtojų ir kolekcininkų.

„Seniai emigravau iš miesto į kaimą ir jau didesnę pusę gyvenimo džiaugiuosi būdamas kaimiečiu. Nieko neišsigalvoju, paišau, ką matau, kas svarbu, gražu, ką myliu. Nenoriu teršti teptuko negražiais dalykais. Epidemijos nerūpi, stebėti, ką veikia paukščiai, žymiai svarbiau už politikų šurmulį. Gyvenu ant žemės po dangumi su paukščiais ir gyvūnais, audromis, liūtimis, saulėmis, miglomis, rasomis ir vaivorykštėmis, esu čia laimingas ir žinau, kad ne vienas toks, visiems širdyje kaimiečiams ir paišau paveiksliukus“, – taip savo mintimis apie parodą dalijasi pats menininkas.

Pasak J. Jonučio, jis pernai pavasarį teikė paraišką Lietuvos kultūros tarybos stipendijai, neieškodamas temų svetimose teritorijose parašė „Kaimo pasaka“. „Stipendiją gavau ir kažkaip smagiai įklimpau tame, paaiškėjo, kad temų ir siužetų čia begalybė. Rudenį dar trims mėnesiams pasiprašiau stipendijos tai pačiai temai pratęsti ir vėl gavau. O kai tie mėnesiai baigėsi – nemačiau priežasties sustoti. Taip ir atsirado ilgoka serija kaimiškų paveikslų su trumpais tekstais prie kiekvieno, nes žodžiais žaisti irgi smagu, kaip ir spalvomis ir siužetais. Leidykla „Žalias kalnas“ šiuo metu rengia knygą su tais tekstais ir paveikslais, tikimės, kad dar vasarą pasirodys. Dalies paveikslų šiai parodai jau nebeliko, nes reikėjo lentų namui, kurį statau – tas darbas man taip pat smagus ir įdomus, tik į galeriją atvežti neišeina“ – smagiai pasakoja menininkas, dėkodamas „Meno Nišos“ galerijai, kad aštuonioliktus metus iš eilės leidžia jam parodyti darbus žmonėms.

M. Jonučio ir devynioliktus veiklos metus skaičiuojančios galerijos „Meno Niša“ draugystė tęsiasi jau aštuoniolika metų. Būtent tiek laiko menininkas galerijoje kasmet organizuoja tradicinę, vasaros šilumą atnešančią parodą.

„Mariaus Jonučio kūriniams būdingos ryškios spalvos, dekoratyvi forma, atpažįstami personažų tipažai, temų ir išraiškos priemonių kartojimas, kas sukuria išskirtinį menininko braižą. O žiūrint į jo kūrinius gali skaityti istoriją metai iš metų, bendražmogiškos ir aktualios temos, kuria Jonučio kūrybos pasakojimą, nepriklausomai nuo medžiagos ar technikos“, – pasakojo galerijos vadovė Diana Stomienė.

M. Jonutis baigė Vilniaus dailės akademiją, grafikos specialybę, surengė virš 50 parodų kartu su menininke N. Marčėnaite ir virš 60 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Menininkas daugiausiai kuria skulptūras, dažytus medžio reljefus, tapybos, grafikos kūrinius bei iliustruoja knygas. M. Jonutis per 30 metų kūrybos laikotarpį sukūrė per 1000 meno kūrinių, kurių dauguma rado savo žiūrovą ir naujus namus. Dėl temų aktualumo ir išraiškos paprastumo, menininko kūryba įdomi labai plačiam sluoksniui meno mylėtojų ir kolekcionierių, jo darbų yra įsigijęs gausus ratas Lietuvos ir užsienio kolekcionierių.

Tradiciškai, M. Jonučio kūrybos gerbėjai laukia ir menininko minčių apie būsimą parodą: „Seniai emigravau iš miesto į kaimą ir jau didesnę pusę gyvenimo džiaugiuosi būdamas kaimiečiu. Nieko neišsigalvoju, paišau, ką matau, kas svarbu, gražu, ką myliu. Nenoriu teršti teptuko negražiais dalykais. Epidemijos nerūpi, stebėti, ką veikia paukščiai, žymiai svarbiau už politikų šurmulį. Gyvenu ant žemės po dangumi su paukščiais ir gyvūnais, audromis, liūtimis, saulėmis, miglomis, rasomis ir vaivorykštėmis, esu čia laimingas ir žinau, kad ne vienas toks, visiems širdyje kaimiečiams ir paišau paveiksliukus“.

„Pernai pavasarį rašiau paraišką Lietuvos kultūros tarybos stipendijai, neieškodamas temų svetimose teritorijose parašiau „Kaimo pasaka“, nes taip yra. Stipendiją gavau ir kažkaip smagiai įklimpau tame, paaiškėjo, kad temų ir siužetų čia begalybė. Rudenį dar trims mėnesiams pasiprašiau stipendijos tai pačiai temai pratęsti ir vėl gavau. O kai tie mėnesiai baigėsi – nemačiau priežasties sustoti. Taip ir atsirado ilgoka serija kaimiškų paveikslų su trumpais tekstais prie kiekvieno, nes žodžiais žaisti irgi smagu, kaip ir spalvomis ir siužetais. Leidykla „Žalias kalnas“ šiuo metu rengia knygą su tais tekstais ir paveikslais, tikimės, kad dar vasarą pasirodys. Dalies paveikslų šiai parodai jau nebeliko, nes reikėjo lentų namui, kurį statau – tas darbas man taip pat smagus ir įdomus, tik į galeriją atvežti neišeina. Esu dėkingas „Meno Nišos“ galerijai, kad aštuonioliktus metus iš eilės leidžia man parodyti darbus žmonėms, svarbu man tai“, – teigė M. Jonutis.

M. Jonučio paroda „Kaimo pasaka“ galerijoje „Meno Niša“ veiks nuo birželio 3 iki liepos 2 dienos. Galerijos darbo laikas II–V 12–18 ir VI 12–16 val. Galerijos rėmėja – Vilniaus miesto savivaldybė.

Vienas talentingiausių jaunosios kartos video menininkų, R. Sakalauskas specializuojasi multimedijos, 3D instaliacijos srityse. Rimas gali pasigirsti netrumpu laimėjimų sąrašu, kuriame – „Sidabrinės gervės“ ir „Auksinis scenos kryžiaus“ apdovanojimai, meno mugėje „ArtVilnius‘13“ jo darbas buvo išrinktas kaip geriausia instaliacija, o „ArtVilnius‘18“ jis buvo pripažintas geriausiu jaunuoju mugės menininku. „Dispozicija“ – trečioji solinė R. Sakalausko paroda galerijoje „Meno Niša“.

R. Sakalauskas parodoje „Dispozicija“ pristatys 3D video kūrinius ir vaizdo klipus, kurtus muzikantams L. Somovui (kūrinys „Impatient“ kartu su kartu su Jimmy Burney), „Daddy was a Milkman“ (kūrinys „Choke“), Monikaze (daina „Adidas“), grupei „Antis“ (kūrinys „Duokit medalį“) ir kiti. Be jau oficialiai pasirodžiusių klipų, parodoje Rimas pristatys ir niekur nerodytus darbus.

Pasak R. Sakalausko, pastaraisiais metais jis intensyviai bendradarbiavo su muzikantais, prisikaupė nemažas video kūrinių archyvas. „Norėjosi visą darbą suvesti į tam tikra sistemą, instaliaciją, didesnį ir platesnį audiovizualinį kūrinį. Pagaliau, internete mano kurti vaizdo klipai tiesiog padrikai mėtosi, yra atlikti skirtingomis technikomis“, – teigė Rimas, pridurdamas, kad muzikinių vaizdo klipų kūrimas turi daugiau privalumų negu darbas teatre.

Su kūriniu „Impatient“, užsibrėžiau sukurti tokį darbą, kurį didžiuodamasis galėčiau parodyti ir savo anūkams.

„Kuriant muzikinius klipus jau turi pakankamai gerus rėmus, apmatus bei ritmiką, kuria gali naudotis kuriant idėją. Muzika yra gana abstrakti, todėl leidžiasi plačiai interpretacijai. Darbas su muzikantais dažniausiai būna labai vaisingas. Jie turi idėjų, bet niekada jų neprimeta ir nesuabsoliutina. Jie tampa tarsi kūrinio arbitrais, leidžiančiais pakankamai laisvai reikštis“, – pasakojo R. Sakalauskas.

Pasakodamas apie bendradarbiavimą su Rimu, muzikantas L. Somovas teigė, jog menininkas puikiai išmano savo darbą, generuoja genialias idėjas ir domisi naujomis tendencijomis. „Su kūriniu „Impatient“, užsibrėžiau sukurti tokį darbą, kurį didžiuodamasis galėčiau parodyti ir savo anūkams“, – teigė muzikantas, „Impatient“ apibūdinęs kaip „psichodelinę kelionę po emocinę būseną“. Leonas Somovas džiaugėsi, jog Rimo sukurtas klipas papildė šią kelionę ir pavertė kūrinį prasmingesniu. „Išieškoti ir itin originalūs motyvai paryškino dainoje žodžiais neišsakytus jausmus. Būna labai efektyvus momentasemocinę, kai kūrėjai atranda bendrą kalbą ir darbai įgauna visiškai kitą lygį. Manau be Rimo šis kūrinys būtų tik „kelionė po būseną“, – teigė L. Somovas.

R. Sakalauskas taip pat sukūrė vaizdo klipą muzikanto „Daddy was a Milkman“ kūriniui „Choke“. Pasak atlikėjo, „Choke“ yra tamsias akimirkas pasakojanti daina, tad tinkamesnio video kūrėjo nei Rimas šiai dainai jis su žiburiu būtų neradęs. „Ne veltui Rimas sakė, kad savo teigiamas dainas neščiau kam nors kitam“, – šypsodamasis apie bendradarbiavimą su Rimu pasakojo „Daddy was a Milkman“. Pasak muzikanto, „Choke“ yra pirmiau koncertinis „live-video“, nei muzikinis klipas. Šio video darbo tikslas buvo padėti dainai „išnešti“ klausytoją koncerto metu, papildyti dainą taip, kad būtų paprasta suprasti; ne tik išgirsti bet ir pamatyti tą tamsią nuotaiką, lengviau jai pasiduoti.

Be muzikinių projektų, R. Sakalauskas intensyviai dirba su teatro režisieriais. Vieni ryškiausių Rimo teatrinių projektų – video projekcijos islandų režisieriaus Thorleifuro Arnarssono spektakliui „Independent people“ (Islandijos Nacionalinis dramos teatras, Reykjavikas), video projekcijos Onutės Narbutaitės operai „Kornetas“ (režisierius Gintaras Varnas), taip pat projekcijos muzikanto Philipo Glasso koncertui „American Four Seasons“ (Lionas, Prancūzija).

Galerija „Meno Niša“ Rimo video darbus jau pristatė ir tarptautinėse meno mugėse „Positions Berlin“, „Viennacontemporary“, London’s Global Art Fair Art’16, YIA Paryžiuje ir Briuselyje, Kiev Art Week etc. Keletą R. Sakalausko video kūrinių yra įsigijęs MO muziejus. Paroda „Dispozicija“ yra galerijos vykdomo projekto „Meno erdvė jauniems menininkams“ dalis, tai tęstinis meno projektas sėkmingai įgyvendinamas nuo 2011 m. apimantis jaunųjų kūrėjų parodų ciklus, skatinantis jų iniciatyvas, meninių idėjų tęstinumą. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

R. Sakalausko muzikinių video kūrinių ir klipų paroda „Dispozicija“ galerijoje „Meno Niša“ veiks nuo sausio 16 iki vasario 16 dienos. „Meno Niša“ darbo laikas antradienį-penktadienį 12-18 val ir šeštadienį 12-16 val. 

Pasak menininko, pirmoji dalis - tai vaizdai ir istorijos, kurios atėjo į galvą ir nulipo ant drobės per tuos metus po pernykštės parodos „Ažūrai“, be konkrečios bendrai jungiančios temos ar stilistikos.

„Šioje parodos dalyje tai, ką tiesiog nevaržydamas savęs paišiau. Antroji dalis - tai medinės pasakų iliustracijos, padarytos knygai „Karalaitė ant stiklo kalno. Dvylika gražiausių lietuvių stebuklinių pasakų ir dar viena“, kurią išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas”, - galerijos pranešime cituojamas M. Jonutis.

Menininkas sako, kad darbas jam visada yra šventė, jis gelbėja, saugo, slepia ir priglaudžia savo geresniame pasaulyje, kurio bent dalis gal bus matoma ir žmonėms, atėjusiems pažiūrėti.

Galerija „Meno niša“ ir M. Jonutis turi ilgametę tradiciją - jau šešiolika metų kiekvieną pavasarį menininkas šioje galerijoje pristato savo naujausius kūrinius.

M. Jonučio paroda galerijoje veiks iki gegužės 11 d.

M. Jonutis sako, kad šios kasmetinės parodos jam yra svarbiau už didžiąsias metų šventes: „ Noriu ir privalau tai padaryti, nežiūrint visų trukdymų, kai atrodo – na visai neturiu tam laiko, bet bandau išsistumdyti kažkokias properšas tarp užsakymų, nes jeigu ne, tai kas gi liktų iš manęs... Norėtųsi galvoti, kad esu ne tai, ką suvalgau, o tai, ką padarau“.

Menininkas pasakoja, kad šiųmetinėje parodoje „Myliu“ lankytojai išvys ne kažką naujo, o tęsinį visų kitų metų. „ Užpernai pasakas pasakojau, pernai buvau sodininkas, kažką pasėjau gal, tai šiemet va – myliu“, – apie naują parodą pasakoja M.Jonutis.

Bandau išsistumdyti kažkokias properšas tarp užsakymų, nes jeigu ne, tai kas gi liktų iš manęs... Norėtųsi galvoti, kad esu ne tai, ką suvalgau, o tai, ką padarau.

Menininkas interneto folkloro platybėse perskaitė: „Pagalvokite apie savo elgesį – ar ne per mažai sau leidžiate?“ Ir atsakė: „Leidau sau. Būti laimingas. Gudresnieji turbūt supras, kad taip pavadintoje parodoje darbai bus apie meilę. Meilę kaip prasmę, kaip namus, kaip religiją. Ir nereikia ten ieškoti kažkokių revoliucinių idėjų, šiuolaikinio meno, nes nieko šiuolaikiško ten nėra, tik amžini dalykai. Kaimiška dievdirbystė, drožiu savo šventosios portretus, paišau abrozdėlius iš šventųjų gyvenimo, norėtųsi, be abejo, visą bažnyčią tokią nudrožti, bet kad tos rankos tik dvi, ir tas laikas toks išvogtas ir kalnų upe tekantis, tai gausis gal tik kaimiška koplytėlė iš keliolikos paveiksliukų“.

M.Jonučio parodos „Myliu“ atidarymas „Meno nišoje“– gegužės 3 d. 18 val., paroda veiks iki gegužės 24 d.

D. Minderytė šiuo metu Vilniaus dailės akademijos meno doktorantė, 2016 m. baigė tapybos magistro studijas. Instaliacijos „Tinkamos aplinkybės“ idėja menininkei kilo dar 2012 metais, kuriant mažesnio mastelio projektą pavadinimu „Idėjos sklando ore“.

„Svajojau kada nors aštriais idėjų kabliukais užpildyti didelę parodų salę. Atidėliodama idėjos įgyvendinimą, vis naršydavau internete ieškodama: gal kas nors tai jau yra sukūręs. Laukimas jaudino. Nežinau, ko laukiau labiau: ar keisto pasitenkinimo, kai tavo (ne)unikalūs pastebėjimai realizuojasi kitų darbuose ir apatiškas laukimas stebint pasiteisina, ar progos įteisinti (ne)savo idėją kaip legalią vagystę iš nematomo, bet lyg ir visiems prieinamo, niekieno nesaugomo, idėjų banko,“ – prisimena menininkė.

D.Minderytei įsivaizdavimas, dvejojimas, pats laukimas tampa tikslu. Atidėliojimas virsta procesu, kuris yra malonesnis už rezultatą. Kai klausantis diskusijos taip ilgai lauki, kol sukaupsi drąsą ir pasakysi, ką galvoji, o pralaukus bent sekundę, nebenori nieko pasakyti. Kai lauki kažko tol, kol galiausiai nebežinai, ar to tebenori.

Naujausia menininkės instaliacija kalba apie aplinkybes, kurios, kai tik galvoji, kad kažką jau gali kontroliuoti, tave nukreipia netikėtu ir nelauktu keliu. Ji apie sienas, kurių negali apeiti ir apie šviesą sklindančią pro skyles toje sienoje. Tai bandymas atsargiai pasivaikščioti išmintais ar net jau išasfaltuotais keliais, veikti sistemoje, kai neišeina jai nepriklausyti.

„Projekto „Idėjos sklando ore“ sumanymas sumišo su aplinkybėmis, kai negali patekti ten, kur nori, nesusiplėšęs palto ar nenusibrozdinęs alkūnės,“ – pasakoja instaliacijos „Tinkamos aplinkybės“ autorė D.Minderytė.

D. Minderytės instaliacijos „Tinkamos aplinkybės“ atidarymo nebus, nes kiekvienas turės patirti ją pats, ne sraute.

Instaliaciją aplankyti bus galima nuo lapkričio 3 d. iki lapkričio 23 d. galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius). Galerija dirba II – V 12 – 18 val. VI 12 – 16 val.

Argentinoje gimusi ir augusi menininkė E. K. Kriaučiūnaitė žiūrovams atvers duris į elegantiškai spalvingą parodą – kaip ir dera, kuomet vizualizuojamas miestas, kuriame temperamentingai kalbama, aistringai šokama, garsiai raudama ir linksmai švenčiama. Gera yra gimti tokiame mieste, kurio būtasis laikas dailininkei E. K. Kriaučiūnaitei yra toks pats svarbus, kaip ir esamasis. Todėl vizualizuotos atminties senojo miesto fragmentai, išreikšti per tapybinę plastiką, čia taip dera su fotografija šiuolaikinio didmiesčio, tarsi tatuiruote papuoštu siuvinėtos linijos punktyru.

Paroda „Vizioplūdžiai“ sutampa su Argentinos 200-uoju Nepriklausomybės jubiliejumi. Todėl E. K. Kriaučiūnaitė – atsigręždama į prarastą laiką bei dalindamasi savo asmeniniu susitikimu su praeitimi ir žiūrovus kviečia prisiminti Argentiną bei didžius argentiniečius: Carlosą Gardelį, kuris atvežė tango į Paryžių, Julio Cortazarą, kurio siurrealistinis žaidimas klasėmis XX a. septintajame dešimtmetyje buvo artimas daugeliui, pasilikusiems už geležinės uždangos, Astor Piazzolla, kurio „Libertango“ melodija net ir Lietuvoje pakelia nuo kėdės didžiausius apsnūdėliu.

Dalia Valančiūtė, pristatydama menininkę, cituoja eilutes iš Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščio: „1937 m. Florencijoje ekskursantas Aistis, tada dar Jonas Kossu-Aleksandravičius vos girdimu balsu skundėsi: Praeis diena, ir nežinosi,? Ką įgijai, ką praradai“...„Štai man praėjo visas gyvenimas, ir vis dar nežinau, ką įgijau, ką praradau“.

„Nuolat prisimenu Argentiną. Kai 1957 m. iš Buenos Airių atvažiavome gyventi į Lietuvą, atrodė, kad Argentiną praradau amžiams. Dabar galiu įvardinti, ką konkrečiai praradau. Ir galiu pasakyti, ką žemėje, kuri man tuo metu atrodė esanti mano mirties vieta, įgijau,“ – pasakoja parodos „Vizioplūdžiai“ autorė E. K. Kriaučiūnaitė.

Tapybos parodą „Vizioplūdžiai“ galima pavadinti prisiminimų pasauliu, o menininkę – prisiminimų ir vizijų architekte, kuri peržengusi atminties slenksčius tiesiog kontekstualizuoja jai gerai pažįstamą miestą. Pasaka E. K. Kriaučiūnaitės, tai tarsi susitikimas su savimi praeityje: į atmintį įsirėžę spalvingi Caminito ir San Telmo kvartalai, skverai ir aikštės, vaikystėje lankyta bažnyčia, gatvėje tango šokančios poros – visa tai, kas gali būti įvardinta kaip praradimai – nėra siužetiškai susiję. Dailininkė naudojasi teise kurti savo fragmentiškai slenkančios atminties erdvę, kurioje prisiminimų pasaulis su visomis detalėmis, – net ir kvapais bei garsais – jai pačiai yra svarbus kaip estetiškumo samprata.

E. K. Kriaučiūnaitės paroda „Vizioplūdžiai“ galerijoje „Meno niša“ (J.Basanavičiaus g. 1/1, Vilnius) veiks liepos 11–22 d. 

Apmąstant metų laikų kaitą, gamtą ir laukiant pavasario M. Jonučio kūriniai tradiciškai džiugins spalvų ir energijos šaltiniu.

Originalios manieros menininko kūryba niekada nesileidžia įspraudžiama į siaurus apibrėžimus, tokie yra ir pastaraisiais metais sukurti kūriniai. Koliažiški darbai turi grafikos, skulptūros ir tapybos elementų.

Dailininkas darbais visada pasakoja istorijas, o gyvenimas kiekviename kūrinyje atsiskleidžia vis kitu kampu.

Paroda „Meno nišoje“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) veiks iki gegužės 20 d.

Jau keletą metų galerija „Meno niša” sėkmingai įgyvendina projektą „Meno erdvė jauniems menininkams”. Tęsiant jaunųjų menininkų parodų ciklą rytoj, vasario 10 d., antradienį, galerijoje “Meno niša” pristatoma  personalinė Pauliaus Šliaupos naujausių tapybos kūrinių paroda „Baltos dienos ritualai”.

Pagrindinė jauno tapytojo Pauliaus Šliaupos (g. 1990) nagrinėjama tema yra šviesa. Kaip ją apibūdinti? Ryški, akinanti, beribė, nepaklusni ir nuolat kintanti, bet labiausiai tinka žodis – kasdienė. Lyg prasidedanti iš naujo, kaip kiekvienas rytas – ji nesikartoja, nesustingsta, bet tęsiasi kartu su kintančia aplinka. Stori, vienas kitą dengiantys potėpiai, besirangantys drobės paviršiumi, įklampina žvilgsnį ir belieka pasiduoti procesui (lyg kasdienybei), ir tiesiog stebėti, ieškoti, atrasti ir tai daryti ilgai. Tol, kol pajusite, kad žiūrėjimas – ritualas.

Tapybą, kaip ir žiūrėjimą galima vadinti ritualu. Kasdienės smulkmenos susilieja, išblunka ir lieka vos keli motyvai, kurie nepasimiršta, nuolat persekioja, atsikartoja. Vieną kitą atpažįstamą realybės fragmentą galima rasti parodoje eksponuojamose drobėse, kartais visai abstraktų, blankų, kartais aiškesnį. Šalti melsvos, pilkos ir gelsvos tonai persipina, kurdami tapiniuose šviesos žaismą.

Prieš porą metų baigęs Vilniaus dailės akademiją P. Šliaupa aktyviai kuria ir stebina savitais tapybinės raiškos eksperimentais, tapdamas vienu įdomiausių jaunosios kartos tapytojų Lietuvoje. Be to, jis dar ir fotografuoja, piešia sausomis pastelėmis bei kuria video, atsigręždamas į kasdienybę ir pastebėdamas joje tai, kas daugumai atrodo per daug įprasta, kad būtų svarbu.

Jo tapyboje svarbiomis temomis tampa: triukšmas, begaliniai informacijos srautai, gamta, judėjimas. Tapiniai P. Šliaupos kūryboje nėra tik paviršiai, vaizduojantys vieną ar kitą realybės fragmentą. Jie (tapiniai) kuriami kaip vientisi objektai, kurių visuma, mezga dialogą su aplinka ir pačiu stebėtoju, kinta, visai kaip šviesa.