„Man jau kurį laiką gyvenime visko užtenka. Kai laukiausi vaiko, mano galvoje kilo labai daug idėjų, todėl aš labai daug prisigalvojau. O kai gimė vaikas, staiga supratau, kad viską reikia daryti. Taip ir prasidėjo – filmas, knyga, albumai, arenos, plokštelė, kelionės, antras restoranas… Ir viskas – per metus“, – pasakojo ji.

Tiesa, Jazzu neslėpė – kai ėmė lauktis kūdikio ir jos visas pasaulis apsivertė, kurti dainas pasidarė labai sunku. „Supratau, kad nerandu rakto, kaip rašyti dainas iš laimės. Aš pirmą kartą gyvenime kiekvieną dieną esu laiminga, tai kaip man kurti? O kur dramos, isterijos, kur skausmas, kur noras pradingti? Viso to nebelieka“, – pasakojo ji.

Vis dėlto dabar Justė įsitikinusi, kad tiesiog reikėjo išlaukti tinkamo momento ir į kūrybą pažvelgti kitaip.

„Mano gyvenimas – labai spalvingas. Dieve, padėk man, kai aš pradėsiu apie jį pasakoti, ir padėk visiems tiems, kurie dalyvaus toje istorijoje. Tačiau, kai turi tokį spalvingą ir gilų gyvenimą, turi ir labai daug stalčiukų. O tada yra tavo pasirinkimas – ar tu nori toliau į save žiūrėti destruktyviai, ar kartais atsidaryti kažkurį praeities stalčiuką, išsitraukti failą, parašyti apie skausmą, neišsipildymą ar ką tik nori, o tuomet tą stalčiuką uždaryti ir toliau būti laiminga. Aš pasirinkau šitą variantą, nes pagaliau noriu būti laiminga“, – atviravo dainininkė.

Justė  palietė ir kitą opią temą – tai, kad dažnai savo kančioms esame linkę pasiduoti, apie jas nešnekėti ir užsidaryti. O kartais – net pasineriame į depresiją.

Lietuvoje įsivaizduojame, kad prašyti pagalbos ir tuo momentu būti silpnesniu, yra gėda. Ne, tai – drąsu.

„Noriu žmonėms pasakyti, kad jei jūs jaučiate bet kokius požymius, kad jums kasdien negera gyventi, kad patenkate į duobes ar kažkokius nelabai pozityvius apmąstymus, tiesiog prašykite pagalbos. Mes Lietuvoje įsivaizduojame, kad prašyti pagalbos ir tuo momentu būti silpnesniu, yra gėda. Ne, tai – drąsu. Tai yra žmogiška ir reikalinga“, – nuoširdžiai linkėjo Jazzu.

Justė kalbėjo ir apie L. Somovą. Savo scenos partnerį Jazzu vadino šeimos nariu. „Čia yra tas žmogus, su kuriuo galėčiau nesimatyti dar 20 metų, ir vis tiek niekas nepasikeistų. Mes susitiksime ir bendrausime be jokių išlygų ir kaukių“, – pasakojo ji.

TV3 nuotr. 

Tokį betarpišką bendravimą greičiausia nulemia ir pati Justė, kurią visuomet supo puikūs žmonės.

„Aš visuomet buvau žmonių traukos centras – taip yra nuo vaikystės. Tik, labai gaila, kad kol neišmokau laikyti savo erdvės, būdavau visokių žmonių traukos centras. Tai nereiškia, kad aš nepriimu pasaulio tokio, koks jis yra, bet į savo erdvę dabar noriu priimti tik tuos žmones, kurie jaučia pasaulį taip pat, yra tokie pat empatiški ir mylintys. O kitų man nelabai ir reikia. Jeigu jie yra kitokie, aš juos priimu – jūs būkite. Bet būkite savo erdvėje“, – atviravo dainininkė.

Justė prabilo ir apie tai, kokius patiekalus mėgsta, o kokių – ne. Čia Justė ir vėl nustebino…

„Labai noriu tau prisipažinti vieną dalyką. Galbūt man reikia su tavimi ilgiau pabūti virtuvėje ar pakeliauti, nes esu labai silpnai susipažinusi su italų virtuve. Nors visas likę pasaulis, matyt, picą ir pastą valgo dažniausiai, aš tai valgau gal tik kartą per metus. Viskas dėl to, kad italų virtuvėje aš daug dalykų nesuprantu“, – sakė ji žinomam virtuvės virtuozui iš Italijos Gian Luca Demarco. 

Didžiausia Justės silpnybė – seviche, tunas ir antis. Pastarąją itin mėgsta ir jos sūnus Majus, todėl du kartus per savaitę dainininkė iš ūkininkų perka vištą arbą antį ir kepa ją savo sūnui. Tiesa, kaip ir visur, taip ir virtuvėje Justė prisipažino esanti tikra estetė. O štai jos vyras Donatas kartai galėtų valgyti bet ką, kas yra po ranka…

Gaminame su Juste: vištiena kreminiame padaže

TV3 nuotr. 

Atvirai pasikalbėję, galiausiai Justė ir Gian Luca persikėlė į virtuvę, kurioje kartu gamino vištieną kreminiame padaže.

Norėdami pakartoti patiekalą, pirmiausiai į keptuvę įpilkite alyvuogių aliejaus ir sudėkite kelias skilteles česnako. Suberkite špinatus ir įpilkite šlakelį vandens. Jiems apkepus, nukoškite ir leiskite pastovėti.

Vištienos filė supjaustykite labai plonais gabalėliais. Įkaitinkite keptuvę su alyvuogių aliejumi, česnaku ir sudėkite vištienos gabalėlius. Įpilkite balto vyno, įtarkuokite citrinos žievelės, įberkite miltų ir sudėkite indelį kreminio sūrio. Viską gerai išmaišykite.

Špinatus pagardinkite sviestu, rozmarinų druska ir parmezanu. Patiekite kartu su kremine vištiena ir papuoškite šviežiu čiobreliu.

Atviras pokalbis su Jazzu ir ją sužavėjęs Gian Lucos patiekalas –  sekmadienį, laidoje „La maistas“, 9 val. per TV3.

– Didžiausi sveikinimai žmogui-orkestrui. Pataisykite, jei klystu, bet jūsų žinioje – ir TV3 kulinarijos laida „La maistas“, ir Gian Lucos kulinarijos studija, ir mokymai, šventės, knyga, labdara?

– Neklystate, neklystate. Ačiū, ačiū…

– Kaip praėjo šventė? Tikriausiai traukiniu niekur nevažiavote?

– Tai jau ne… Ėjome visi švęsti į „Betono fabriką“. Susirinko apie 100 žmonių, grojo nuostabūs muzikantai. Visi šokome, dainavome, bendravome. Spalio 19-ąją, ketvirtadienį, gimtadienį atšventėme su vaikais ir močiute, o penktadienį jau siautėme su draugais. Šįkart maisto pats negaminau. Pasamdžiau žmones, kurie vagonėliuose kepa skanias picas, o užkandukus gamino mano komanda. Nereikėjo pačiam eiti iš proto – galėjau ramiai džiaugtis švente.

– Kai šventėte savo 35-ąjį gimtadienį, maistą šventei gaminote pats. Ar prieš penkerius metus tos savo svajonių komandos dar neturėjote?

– Buvo buvo, tik mažesnė… Ir dar ne tokia organizuota, kad galėtų tokiam skaičiui žmonių suruošti vaišes. Dabar jie jau tokie geri, kad dirba patys. Savarankiškai. Net geresni už mane! Leidžia man atsipalaiduoti.

– Kas naujo per tą laiką įvyko jūsų asmeniniame gyvenime, darbe, kulinarijos šou „La maistas“?

– Didžioji šeimos naujiena – gimė dukra Martyna (dabar jai penkeri). Nepamirškime, kad tuo laiku buvo ir pandemija! Darbe? Atnaujinome ir padidinome kulinarijos studiją. Televizijoje? „La maistas“ iš 20 minučių kulinarijos šou tapo valandos trukmės laida, rodoma kiekvieną sekmadienio rytą. Anksčiau veiksmas vykdavo tik televizijos studijoje, o dabar su filmavimo komanda keliaujame į svečius pas Lietuvos žmones. Kiekvieną kartą jie mane labai nustebina. Jaučiuosi vis geriau pažįstantis jūsų kraštą.

– Prieš penkerius metus, duodamas gimtadienio interviu, sakėte, kad jaučiatės storesnis, bet ne senesnis. O dabar?

– Cha… Dabar jaučiuosi gerokai liesesnis, bet senesnis. Kur tas senumas atsispindi? Na, pradėjau sakyti: „O mano laikais...“ Darbuotojai iš manęs labai juokiasi, nes beveik visi už mane jaunesni. Gerai, kad jauni – neleidžia ir man pasenti.

TV3, G. L. Demarco asmeninio archyvo nuotr.

– Jei savo jubiliejų būtumėte šventęs Italijoje, ar šventinis meniu būtų buvęs toks pats?

– Neįsivaizduoju savo šventės be mėsos. Turbūt būtų buvę daug kiaulienos ant grilio. Ten klimatas leidžia, o Lietuvoje labai lyja – spalio pabaigoje nepagrilinsi.

– Turėjote 100 gimtadienio svečių. Kiekvienas, reikia manyti, atnešė ir dovanų. Ar jau visas išpakavote?

– Oi, ne… Tikrai dar ne visas: žiūrinėju jas po trupučiuką, kad ilgiau turėčiau to malonumo. Tiesa, su draugais sutarėme, kad kursime piniginį fondą kelionei. Norime su šeima, vaikais keliauti į Londoną, dar – į Japoniją. Žiūrėsime, kaip pavyks.

– Į Lietuvą pirmą kartą atvykote 2004-aisiais?

– Taip. Vykau į misiją su saleziečių bendruomene, vaikais iš Jaunimo centro. Visam laikui apsigyvenau Lietuvoje 2008-ųjų birželio 6 d. Pirmąkart atvykęs išbuvau čia aštuonis mėnesius. Visko tada patyriau: ir smagių, ir kurioziškų situacijų, kai įsėsdavau į mikriuką ir nežinodavau, kur jis mane veža.

– Išgyvenote! Ne tik išgyvenote, bet grįžęs antrą kartą į Lietuvą dar ir kaip prasimušėte! Pats stebitės, kad Italijoje galbūt nebūtų taip gerai pavykę. Dėl to išspręsti mano rebusus, manau, nebus sunku. Pasiūlysiu situacijų, iš kurių turėsite išsisukti.

........................

– Vedate kulinarijos šou „La maistas“. Įsivaizduokite, kad, likus kelioms minutėms iki filmavimo, neatvyksta jūsų svečias. Ką darote?

– Ogi visiškai nieko… Gaminu sudėtingesnį patiekalą pagal ilgesnį receptą, išsamiau žmonėms apie jį papasakoju, nes turiu daugiau laiko. Streso? Tikrai nejaučiu: juk už manęs – puiki profesionalų komanda su laidos prodiusere Elena Karaliene priešakyje. Drauge dirba ir Mindaugas Rainys, kiti, turintys ilgametės patirties televizijoje, tad tikrai nematau, dėl ko turėčiau jaudintis.

TV3, G. L. Demarco asmeninio archyvo nuotr.

– Vedate kulinarijos mokymus. Į juos ateina mokiniu apsimetęs profesionalas, kuris nori jus kitų žmonių akyse pažeminti...

– Ai, taip dažnai būna. Netgi dažniau, nei jūs galvojate. Yra toks tipas žmonių Lietuvoje, kurie šitaip elgiasi. Menkina kitą, kad patys geresni atrodytų, geriau jaustųsi. Į juos reaguoju su šypsena. Tiesa, iš pradžių būna nejauku, bet stengiuosi labai mandagiai elgtis. Juk renginio metu esu atsakingas už visus: ir tuos, kurie gerai elgiasi, ir tuos, kurie –  blogai. Stengiuosi, kad mokymų metu nekiltų jokių konfliktinių situacijų, o gelbsti mandagumas ir humoro jausmas. Kai viskas baigiasi, dėkoju Dievui ir tikiuosi, kad tas žmogus daugiau čia nebegrįš.

Dabar jaučiuosi gerokai liesesnis, bet senesnis. Kur tas senumas atsispindi? Na, pradėjau sakyti: „O mano laikais...“

– Turite savo ledainę. Įsivaizduokite, kad vieną dieną kažkoks nedorėlis į jūsų ledus slapčia prideda kažkokių karčių ingredientų. Kyla skandalas – kartūs ledai!

– Cha cha cha… Tokios situacijos dar nebuvo. Matote, prieš pradėdamas jais prekiauti, aš pirmas jų paragauju. Jei kažkas blogai – liepiu gaminti iš naujo. Jei neskanūs – tiesiog išimame juos iš prekybos. Vieną dieną – tai buvo baisiausia per visą ledainės istoriją – sulūžo kameros su visais ledais. Teko užsidaryti ir viską gaminti iš naujo.

Tačiau iš jūsų pateiktos situacijos tiesiog neįmanoma išsisukti. Turbūt tektų visų labai atsiprašyti...

– Rengiate šventinius pietus jubiliatui, kuriam sukanka 80 metų. Senjoras – didelis lietuviškų patiekalų mėgėjas ir prašo jūsų pagaminti 80 lietuviškų valgių: lygiai tiek, kiek jam sukanka metų...

– 80 lietuviškų patiekalų?! Vienas nesugalvočiau, pavyktų daugių daugiausia penkiolika... Tačiau jei su savo komanda – manau, imčiausi.

TV3, G. L. Demarco asmeninio archyvo nuotr.

– Turite pamaitinti karius kareiviška koše. Per neapdairumą ji prisvyla, valgyti nebeįmanoma. Visi alkani, pikti…

– Siųsčiau į kebabinę savo komandą, kad ji nupirktų visiems kebabų. Ačiū Dievui, taip dar nebuvo. Kaip esu susijęs su Lietuvos kariuomene? Matote, būdamas užsienietis, aš negaliu tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Todėl sugalvojau būdą, kaip galėčiau kitaip prisidėti prie jos gerovės. Kai vyksta kažkokios didesnės ar mažesnės karių pratybos, galiu dalyvauti jose gamindamas maistą. Ne visada būna košė. O jei ji – tai ne kokie paprasti grikiai, bet kažkas įdomiau, tarkim, rizotas su moliūgais ir pan. Esame karius maitinę ir sriuba, ir mėsa su garnyru. Visaip.

– „CARPE DIEM. Angelų įkvėpti itališkos virtuvės receptai“ – pirmoji virtuvės šefo Gian Lucos Demarco kulinarijos knyga! Vyksta susitikimas su skaitytojais. Vienas piktai baksnoja į knygą ir sako, kad receptai prasti – neįmanoma jų pagaminti. Beje, ar tikite angelais?

– Absoliučiai. Matote, maldoje yra tokie žodžiai: Tikiu Dievą Tėvą – regimosios ir neregimosios visatos kūrėją…“ Todėl angelais labai tikiu, einu sekmadieniais su šeima į šv. Mišias. Dėl prastų receptų? Nesąmonė. Taip nėra. Prieš išleisdamas knygą siunčiau visus savo receptus moterims, kurios nemoka gaminti. Davėme joms pabandyti ir paskui modifikavome receptus pagal jų komentarus, kad visoms šeimininkėms būtų aišku ir paprasta. Pavyzdį ėmiau iš Beatos Nicholson. Ji man sakė, kad visuomet, prieš leisdama knygą, išbando joje esančius receptus. Ar bus antroji knyga? Tikiuosi, kad taip. Tik reikia atrasti jai laiko.

TV3, G. L. Demarco asmeninio archyvo nuotr.

– Ruošiatės savo 40-mečio vakarėliui. Planuojate grilinti mėgstamus jaunienos kepsnius, bet staiga šalia vietos, kur vyks šventė, pasirodo mitinguotojai su plakatais: „Leiskite gyvūnams gyventi!“, „Jie irgi jaučia skausmą!“.

– Ką darau? Na, visų pirma, padėkoju už nuomonę, bet saviškės nekeičiu. Bandau paaiškinti, kad kiekvienas turi teisę turėti savo nuomonę. Kartais į mano studiją irgi ateina žmonių, kurie užsisako patiekalų su mėsa, o paskui piktinasi ir bamba, kodėl su mėsa. Mano galva, kiekvienas galime likti prie savo įsitikinimų. Jei žmogus nori būti vegetaras – tegul: ne mano reikalas jam aiškinti, kaip jis turi gyventi.

– Ar skaitėte vaikystėje pasaką „Ali Baba ir 40 plėšikų“? Tai štai – jus pagrobia 40 plėšikų ir prašo tapti jų virtuvės šefu. Ką darote?

– Suderinu sutartis ir kainas! Kam ginčytis, jei jau esi pagrobtas? Kokias dvi savaites maitinsiu juos normaliai, o paskui taip apnuodysiu, kad nė vienas nebegrįš namo. Tuomet aš būsiu vienintelis plėšikas ir visi jų lobiai atiteks man.

– Biblijoje 40 – magiškas skaičius. Jėzus pasninkavo dykumoje tiek dienų, Mozė 40 metų vedžiojo žydus po dykumą. Esate pleputis, o jei reikėtų tylėti 40 dienų?

– Padaryčiau. Ne pirmas kartas. Jau esu tylėjęs… Turėjau tokią dykumą pas brolius pranciškonus, bet jau seniai. Dabar, kai yra šeima, vaikai, kartais būtų neblogai, kad būtų tokių tylos dienų.

TV3, G. L. Demarco asmeninio archyvo nuotr.

– Atsibundate vieną rytą savo namuose ir suprantate, kad girdite savo žmonos mintis…

– O Dieve, kaip tai būtų baisu! Aš bėgčiau, tikrai bėgčiau… Ar žinote, kiek ji mąsto? Geriau jau nenorėkite žinoti. Jos galva visą laiką kažkuo užimta. Tuo metu aš – atsipalaidavęs žmogus. Apie ką ji mąsto? Nežinau. Jos mintys per greitai bėga. Galima sakyti, kad aš mąstau kaip dyzelis, o žmona – kaip benzininis variklis!

„La maistas“ iš 20 minučių kulinarijos šou tapo valandos trukmės laida, rodoma kiekvieną sekmadienio rytą.

– Vaikai prašo tėvelio nupirkti arklį. Nori jį auginti balkone kaip Pepė Ilgakojinė.

– Toks įvykis buvo. Vaikai jau prašė manęs arklio. Sakiau, kol nebus pakankamai erdvės, arklio nekankinsime. Vietoj to nuvežiau juos visus pajodinėti į Belmontą. Metus vykdavome ten kartą per savaitę. Tačiau arklio į namus neįsileidau. Neseniai įsigijome mažą labradoriukę, pavadinome ją Erni nuo itališko vardo Ernestė.

TV3, G. L. Demarco asmeninio archyvo nuotr.

– Dauguma italų – neblogi slidininkai. Grįžtate atostogų į Italiją, vykstate į kalnus, išsirenkate pačią sudėtingiausią trasą ir staiga supantate, kad, gyvenant lygumų Lietuvoje, įgūdžiai dingo.

– Tai neįmanoma! Italui slidinėti – kaip dviratį minti. Gal tik kojytės truputį labiau drebėtų. Nuo vaikystės užsiimu šiuo sportu. Kai apsigyvenau Lietuvoje, kokius trejus metus dirbau antruoju Lietuvos biatlono rinktinės treneriu, vykdavau drauge į treniruočių stovyklas, varžybas. Ir dabar tebesu tos šeimos narys. Kad išėjau, dar nereiškia, kad man neberūpi. Tiesiog turėjau pakeisti gyvenimo būdą, kad galėčiau būti vyras ir tėvas. Mano vaikai – irgi puikūs slidininkai. Tačiau mažoji Martyna vis tiek pati greičiausia. Kiekvienais metais bent savaitei vykstame slidinėti į Italiją. Paprastai kalėdiniu laikotarpiu. Ar pats mokiau vaikus? Oi, ne, samdžiau instruktorių, kad nesugadinčiau santykių su jais.

– Itališku papročiu Kalėdų eglutę puošiate gruodžio 8-ąją, bet jūsų šeima nerašytu lietuvišku papročiu norėtų ją puošti jau lapkričio pradžioje...

– Čia pataikėte. Jei Eglė su vaikais galėtų, pradėtų ją puošti jau vasarą. Ar leidžiu? Aišku, leidžiu: juk labai smagu.

TV3, G. L. Demarco asmeninio archyvo nuotr.

– Ir paskutinis jūsų išbandymas: Kalėdų rytą atsikeliate ir žiūrite – ogi įvyko stebuklas: jūs – moteris…

– Cha cha cha… Žvengčiau. Būtų labai juokinga. Aš gal per ramaus būdo, kad būčiau moterimi. Moterys per daug dirba. Net nežinau, ką daryčiau. Turbūt pulčiau prie veidrodžio pasižiūrėti, ar graži.

– Ko sau palinkėtumėte tiek praėjusio gimtadienio, tiek ir artėjančių Kalėdų proga?

– Rasti pusiausvyrą tarp darbo ir privataus gyvenimo. Ir dar… kad būčiau ne tik tėvas policininkas, ne tik tėvas auklė, bet ir tėvas, pas kurį vaikai drąsiai kreiptųsi pagalbos ir patarimų, jei turėtų bėdų.

\Apie smidrų subtilybes Gian Lucai papasakos „Geniorojaus“ ūkio šeimininkai, Laimutis ir Ramunė. Pora ilgą laiką buvo užkietėję miestiečiai, tačiau laikui bėgant suprato, kad gamtoje jiems būti visgi mieliau. „Buvome labai pavargę nuo intensyvaus gyvenimo būdo. Būdavo, kad atvažiuojame savaitgaliais į sodybą, čia dirbame, ir kai viskas tampa gražu, jau ateina metas išvažiuoti“, – pasakos Ramunė, o Laimutis pridės, kad pora nuo pat sekmadienio vakaro imdavo laukti kito penktadienio, kada ir vėl galės atvažiuoti į sodybą.

Galiausiai priėmę sprendimą persikelti toliau nuo miesto, jiedu nusprendė įgyvendinti Ramunės svajonę – imti auginti smidrus. Tačiau prieš pradėdami šią veiklą, jie neslepia daug savo laiko paskyrę mokslams. Būdami humanitarais, šiandien Laimutis ir Ramunė perprato smidrų paslaptis ir yra įsitikinę, kad jei labai norisi, galima išmokti visko.

Gian Luca pripažins, kad vaikystėje smidrų nemėgo dėl specifinio jų kvapo. Tačiau sveikuoliams derėtų suklusti – smidrai itin vertingi jūsų organizmui! „Ši daržovė yra ne tik skani, bet jai auginti puikiai tinka ir Lietuvos klimatas. O taip pat smidrai labai padeda jūsų sveikatai“, – atskleis žinomas virtuvės šefas, o Laimutis ir Ramunė laidoje ims vardinti visus daržovės pliusus.

Tiesa, smidrai – itin daug dėmesio reikalaujanti daržovė, mat derliaus metu ją prireikia pjauti net du kartus per dieną. „Reikia skinti ankstų rytą ir vakare, o dienos metu, kaitroje, tą daryti negerai. Mat turėdamas drėgmės, smidras auga net ir tada, kai jį nupjauni“, – aiškins Laimutis.

Pora prisipažins labiausiai mėgstanti su smidrais ruošti omletą ar kiaušinienę – tai netgi virto savotiška jų tradicija. O štai Gian Luca šįkart pakvies į smidrus pažiūrėti ir dar originaliau. „Tai receptas, kurio Lietuvoje dar nesu bandęs, tačiau su šviežiais smidrais jis tikrai pavyks be galo skaniai. Ruošime pastą su moliuskais ir smidrais. Tai – kitoks ir idealiai sekmadieniams tinkantis patiekalas“, – sakys jis.

Laidos kūrėjų nuotr.

Žingsnis po žingsnio, Gian Luca žiūrovams paaiškins, kaip pasigaminti pastą, kuri priverstų nusikelti į Italiją. Taip pat virtuvės šefas pasiūlys ir dar vieną būdą, kaip mėgautis šia daržove: „Supjaustę smidrus stambiais gabalais, juos sumalsime ir padarysime iš jų padažą – kai yra švieži, smidrai savyje turi labai daug sulčių, tad jų nereikia nei kepti, nei virti.“

Maldami smidrus, papildomai pridėkite šalotinį svogūną. Tuomet viską pagardinkite druska, pipirais ir lašeliu alyvuogių aliejaus. Atidėję paruoštą padažą į šalį, imkitės kito žingsnio – moliuskų, kurie lietuviškai vadinasi „lyriškąja meilute“. Toks pavadinimas parinktas ne veltui – šie moliuskai garsėja švelniu savo skoniu.

Tuomet į keptuvę įpilkite aliejaus, įmeskite česnaką ir sudėkite moliuskus, o vėliau suberkite sukapotas lapines petražoles ir viską pagardinkite baltu vynu bei druska. „Jei po kepimo moliuskas neatsiveria, per prievartą jo atverti nebandykite ir tokio moliusko nevalgykite. Jį reikia tiesiog išmesti“, – ne visiems žinomą faktą pasakos Gian Luca.

O kol kitame inde užvirs pasta, baikite ruošti likusį patiekalą. Tam prireiks apkepinti pomidorus, smidrų viršūnėles, sumaltus smidrus, pridėti jau paruoštus moliuskus ir tuomet į visą šią keptuvę beliks suberti jau išvirusią pastą. Sumaišykite ir skanaukite!

Receptas, kuris idealiai tiks jūsų pietums – jau šį sekmadienį, laidoje „La maistas“, 9.30 val. per TV3.

Kaip iš Italijos atvykęs Gian Luca, taip ir ukrainietis A. Matvejevas jau ne vienerius metus gyvena Lietuvoje, turi čia šeimą. „Abu čia radome laimę. O iš to dėkingumo Lietuvai, mes ir susidraugavome“, – šyptels draugą pristatydamas Gian Luca.

Ir nors abu jie pripažins, kad bendros temos dažniausiai sukasi ne apie Italiją ar Ukrainą, o apie Lietuvą, šiandien situacija yra kitokia – tiek Gian Luca, tiek Aleksas nori padėti tikriesiems režisieriaus namams ir nuo karo siaubo pabėgusiems žmonėms.

Aleksas – vienas iš Ukrainos namų steigėjų. „Ukrainos namai šiuo metu daro absoliučiai ne tą, ką planavome. Ukrainiečių Lietuvoje yra ne tik Vilniuje – bendruomenės yra ir Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose, Jonavoje. Mes joms norėjome sukurti bendrą informacinį kultūros centrą, atvirus namus ukrainiečiams ir visiems kitiems. Tačiau vos gavome raktus, iškart prasidėjo karas. Todėl dabar nuo ryto iki vakaro renkame paramą Ukrainai. Sulaukiame be galo daug ateinančių žmonių – ir ne tik lietuvių. Renkame paramą ne tiems, kurie važiuoja nuo karo, tarkime, vaikams ar moterims, bet tiems, kurie kovoja ten, Ukrainoje“, – pasakos Aleksas.

Šis mūšis nėra tiesiog karas.

Ir nors daugelį metų gyvena Lietuvoje, Aleksas puikiai žino, kas šiuo metu verda ukrainiečių širdyse. „Galima sakyti, kad yra du dalykai. Vienas – skausmas dėl visų praradimų, žūstančių žmonių – vaikų, brolių, seserų, žmonų ir vyrų. Antras – tie, kurie yra Ukrainoje, jaučia skausmą dėl netikėto brutalumo. Dar prieš mėnesį tai buvo neįsivaizduojama. Bent jau ukrainiečiai mato pasikėsinimą į esminį tos valstybės egzistavimą. Šis mūšis nėra tiesiog karas“, – sakys jis, o laidoje pasidalins to priežastimis.

Nuo karo siaubo į Lietuvą pabėgo ir dvi režisieriaus giminaitės – sesuo ir dukterėčia: „Mano dukterėčia nespėjo grįžti į Ukrainą. Ji ten turėjo atskristi iš Stambulo – bilietą turėjo penktadieniui, o ketvirtadienį prasidėjo karas, todėl mes iškart ją pasikvietėme į Lietuvą. O sesuo iš Ukrainos nenorėjo išvažiuoti išvis, bet kadangi pastarosiomis dienomis viskas pradėjo labai artėti, ji pasakė: „Aš nenoriu bėgti, bet po rusais gyventi irgi nenoriu“. Ir nors galiausiai pasiryžo atvykti čia, abi jos kuo greičiau nori grįžti namo.“

Lietuvoje prieglobsčio ieškantiems ukrainiečiams Gian Luca ir Aleksas nuspręs pagaminti sotų patiekalą porketą – prieskonių kupiną kiaulienos suktinį. Begaminant A. Matvejevas dalinsis savo vaikystės prisiminimais iš Ukrainos, o taip pat užsimins, kad lietuvių ir ukrainiečių virtuvės išties yra gana panašios.

„Jei norite padėti, yra labai daug būdų, kaip tą padaryti. Vienas iš jų – Ukrainos namai. Galite paremti „Blue Yellow“, „Stiprūs kartu“ – kiekvienas galite prisidėti, kur tik norite. Svarbiausia, likite lietuviais ir likite stiprūs kartu su mūsų broliais ir seserimis ukrainiečiais“, – svarbiu palinkėjimu laidoje dalinsis Gian Luca.

Kitokia „La maistas“ laida – sekmadienį, 9.15 val. per TV3.

Iš Italijos kilęs, bet Lietuvoje jau daugiau nei 13 metų gyvenantis Gian Luca laidos „Gero vakaro šou“ vedėjui Justinui Jankevičiui netgi įteiks ypatingą dovaną – ąžuolo sodinuką.

„Žinau, kad apie lietuviškus papročius nelabai nusimanai, bet Lietuvoje mums reikia daryti tris dalykus – auginti sūnų, statyti namą ir pasodinti medį“, – kaip visuomet drąsiai sakys besišypsantis Gian Luca, niekuomet nesibaiminantis šnekėti lietuviškai – net jei tai idealiai pavyksta ne visuomet, ir vietoje žodžio „pasodinti“ pasako žodį „kišti“.

J. Jankevičius neslėps, kad su lietuve Egle šeimą sukūrusio virtuvės šefo pastangos niekuomet nelieka nepastebėtos, o kartais jo pasakomi žodžiai gramatiškai būna tokie tobulai neteisingi, jog kyla noras juos imti vartoti ir kasdienėje savo kalboje.

„Tai man padeda jau nuo vestuvių – mes su Egle jau 10 metų kartu esame dėl to, kad ji manęs nesupranta ir dėl to visada „žvengia“, – tepridės jis ir papasakos, kad net ir šnekant su mylimąja rimtai, kartais ji pratrūksta nevaldomai kvatotis.

Vis dėlto Gian Luca atviraus, kad augant vaikams paslėpti savo lietuvių kalbos klaidas jam darosi vis sunkiau, o pastaruoju metu jį neretai pataiso ir į pirmą klasę einantis sūnus. „Todėl pasiūliau Eglei įsigyti šunį – turiu vilties, kad jis tikrai nekalbės geriau“, – žiūrovus ir vėl privers juoktis žinomas vyras.

Nuo rudens tapęs laidos „La maistas“ vedėju Gian Luca keliauja po visą šalį – čia žmonės jį atpažįsta, mielai įsileidžia ne tik į savo ūkius, bet ir į namus. O savo ruožtu virtuvės šefas tokius sutiktus žmones netrukus šiltai ima vadinti savo draugais. Laidos vedėjams dėl to pagyrus Gian Lucą, šis laidoje netgi sušoks laimės šokį. Visgi jis pripažins ir tai, kad vaikystėje niekuomet nė minties neturėjo apie tai, jog jam kada nors nusišypsos laimė tapti televizijos žvaigžde.

Nuo kulinarijos Gian Lucai nepavyks pabėgti ir toliau, o bešnekėdamas su laidos vedėjais, jis netrukus prisimins, ką jau ne vienerius metus jam skolingas J. Jankevičius. Ar pavyks jiems susitarti netikėtos skolos grąžinimo sąlygas?

Laida „Gero vakaro šou“ – trečiadieniais, 19.30 val. per TV3.

Šį sekmadienį žinomas virtuvės šefas lankysis netoli Anykščių įsikūrusiame „Katino ūkelyje“, kuriame ūkininkas Ladas augina įspūdingą skaičių avių – šiuo metu jų yra net apie 500. Anot ūkininko, ėrienos mėsa šiai dienai labai populiari, tad Gian Luca tradiciniam plovui panaudos būtent ją.

Paruošti plovą Gian Lucai padės geras draugas Pavelas Kolesnikas, kuris specializuojasi plovo gamyboje. Kartu jie paruoš tradicinį plovą kazane su aviena. „Viską, ką žinau apie plovą, esu išmokęs iš jo“, – sakys virtuvės šefas ir pripažins, kad būtent plovas juos su Pavelu ir suvedė.

Šiam tradiciniam tobulo skonio plovui prireiks net trijų rūšių aliejaus – saulėgrąžų, medvilnės ir linų sėmenų. „Iš pradžių įkaitiname kazaną, tada pilame aliejų ir kaitiname jį iki pirmo balto dūmelio. Turėtų būti taip: baltas – mėlynas – juodas. Tai yra ta tinkama temperatūra, kai reikia mesti mėsą. Po mėsos apkepimo dėsime svogūnus. Viena iš pagrindinių taisyklių, susijusių su svogūnais, yra ta, kad jų turi būti 10 proc. nuo mėsos kiekio. Kepant svogūnus, jie karamelizuojasi ir duoda saldumą, o kartu – ir lipnumą. Tuomet mūsų ryžiai neišeis birūs“, – pirmąsias plovo ruošos paslaptis atskleis Pavelas.

TV3 nuotr.

O kaip pasirinkti idealiai jūsų plovui tinkančius ryžius? Pasirodo, kad svarbus juose esantis krakmolo kiekis. Tad plovui reikėtų naudoti tuos, kuriuose yra kuo mažiau krakmolo. Tačiau ir čia dar ne viskas. Net radus tobulus ryžius, Pavelas rekomenduos su jais pagaminti bent 30 plovų – tuomet tikrai žinosite, kaip su jais elgtis geriausiai.

Apkepus svogūnus, reikėtų suberti prieskonius – specialų jų miksą bei druską. Pavelas atskleis, kaip tiksliai nustatyti, kiek patiekalui reikėtų naudoti druskos.

Ruošiant plovą, ne ką mažiau svarbus yra ir sliuoksniavimas. Pirmiausiai sudedamos morkos, tuomet – kuminas, nuluptas česnakas, avinžirniai, raugerškio uogos, o ant viršaus – čili pipiras ir cidonija. Nepamirškite verdančio vandens – jį įpylus, patiekalą užverkite kazano dangčiu ir palikite dar 25 minutėms. Galiausiai sudedami ryžiai ir netikėtas, saldus ingredientas – razinos.

Visas tobulo tradicinio plovo receptas ir kaip jį paruošti – jau šį sekmadienį, 9.30 val., laidoje „La maistas“ per TV3.

Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad Italijos ir Lietuvos kepinių tradicijos labai skirtingos, G. L. Demarco tikino, kad yra ir keletas panašumų.

„Tiek lietuviškieji kūčiukai, tiek per Kalėdas italų mėgstami biskočiai pasižymi savo sausumu, trapumu ir yra skirti mirkyti. Tik kūčiukus mes mirkome aguonų piene, o biskočius – į karštą, karčią espreso kavą; Toskanoje – net ir į saldų vyną. Daugybę metų tiek kūčiukai, tiek biskočiai kepami taip, kad būtų sausi, trapūs ir ilgą laiką galiotų tam, kad juos būtų galima dovanoti ir džiaugtis visu šventiniu laikotarpiu“, – sakė G. L. Demarco.

Virtuvės šefas G. L. Demarco/Pranešimo autorių nuotr.

Pagrindinis lietuviškų ir itališkų kepinių skirtumas – tešlos turtingumas. Kepinių gamyboje italai naudoja riebią ir kiaušiniais gausią tešlą, o Lietuvoje populiaresnė paprasta – vandens ir miltų tešla.

„Itališkosios virtuvės kepiniai – turtingi ir saldūs. Per Kalėdas populiariausias italų tiesiog dievinamas „Panettone“ pyragas, pagardintas saldžiais cukatais, kiaušiniais ir sviestu. Taip pat ir biskočių kepime naudojama kiaušiniais gausi tešla, kuri užmaišoma su grietinėle ar sviestu. O Lietuvoje Kalėdoms kepama duona ar kūčiukai – apeiginiai kepiniai, kuriuose dominuoja tik miltai ir vanduo“, – skirtumus vardijo ekspertas.

Eksperimentuokite – tikrų itališkų biskočių receptas

Jei jūsų šeima yra kilusi iš Italijos, nė vienos Kalėdos neapsieina be šių naminių sausainių ir šviežio itališko espreso puodelio. Tačiau G. L. Demarco kvietė šalia tradicinių lietuviškų kepinių šiais metais išbandyti ir itališkųjų biskočių, kurie paįvairins jūsų šventinį stalą.

Pranešimo autorių nuotr.

Biskočiams reikės:

180 g cukraus

1 kiaušinio

265 g miltų

110 g migdolų

pusės apelsino žievelės

pusės apelsino sulčių

žiupsnelio druskos

30 g kambario temperatūros sviesto

1 kiaušinio trynio (aptepimui)

Gaminimas. Į dubenį sudėkite cukrų, kiaušinį ir žiupsnį druskos. Viską gerai išmaišykite. Į masę berkite miltus, minkštą sviestą, apelsinų sultis ir viską gerai išmaišykite rankomis. Kai masė pakankamai sulips, dėkite migdolus, apelsino žievelę. Minkykite, kol viskas tolygiai pasiskirstys.

Tuomet tešlą padalykite į dvi lygias dalis ir iš kiekvienos suformuokite pailgą ritinį.  Dėkite tešlas ant kepimo popieriumi išklotos skardos,  patepkite viršų kiaušinio tryniu.  Kepkite iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje  apie 20 min.

Galiausiai, ištraukite iš orkaitės ir palikite atvėsti. Tada peiliu kepalą įpjaukite šiek tiek įstrižai, suformuodami maždaug 1,2 cm storio gabaliukus. Išdėliokite juos ant kepimo popieriumi išklotos skardos ir kepkite iki 160° įkaitintoje statinėje orkaitėje dar 15 minučių. Iškepus leiskite pravėsti.

Tobulų biskočių paslaptys

Pjovimas. Pjaudami biskočius visada naudokite dantytą peilį (geriausia naudoti duonos peilį), kad supjaustytumėte gražius ir lygius griežinėlius, o pjaunant šie nesutrupėtų.

Kantrybė. Po pirmojo kepimo leiskite biskočiams atvėsti apie 10 minučių, bet nepalikite vėsti per ilgai. Jei paliksite sausainius per ilgai, tešla taps per kieta ir ją bus sunku pjaustyti. Jei pjaustysite karštus, sausainiai sutrupės.

Pagardai. Pagrindinis gerų itališkų biskočių elementas yra migdolai. Pagal senąsias tradicijas įprasta naudoti neluptus migdolus, nes jie sausainiams suteikia ypatingo skonio. Tačiau galite eksperimentuoti ir naudoti kitus riešutus, sėklas ar džiovintus vaisius.

Tikrieji kūčiukai – vienintelis receptas, kurio jums prireiks

Kadaise kūčiukai buvo labai paprasti, kadangi tai buvo pasninko maistas, kurio metu gyvulinės kilmės produktų vartoti nebuvo galima. Tik vėliau kūčiukų tešlą imta gardinti tokiais ingredientais kaip sviestas ar pienas. Per šias Kalėdas išbandykite prieš šimtmetį išpopuliarėjusį kūčiukų receptą, kuris atitiks senąsias tradicijas, o skonis patiks net ir veganams.

Pranešimo autorių nuotr.

Kūčiukams reikės:

1 kg kvietinių miltų

480 ml vandens

1/2 a. š. sausų mielių

120 g cukraus

2 a. š. vanilinio cukraus

3 v. š. aguonų

1/2 a. š. druskos

70 g aliejaus

Gaminimas. Į dubenį supilkite kambario temperatūros vandenį ir likusius produktus tokia tvarka: mielės, cukrus, vanilinis cukrus, miltai, aguonos, druska. Viską sumaišykite iki vientisos masės.

Tada supilkite aliejų ir išminkykite tešlą, kol tešla nebelips prie rankų ar prie indo šonų. Tešlą palikite pastovėti 1 val., uždengę dubenį rankšluostėliu.

Išimkite tešlą iš dubens ir padėkite ant miltais pabarstyto stalo. Atpjaukite piršto storio tešlos juostelę ir kočiokite rankomis, kol suformuosite ploną virvelę. Supjaustykite ją norimo dydžio gabaliukais ir dėkite ant skardos, išklotos kepimo popieriumi. Gabaliukus dėkite 1 cm atstumu vieną nuo kito ir kepkite iki 230° C įkaitintoje orkaitėje apie 10-12 min., kol šie gelsvai paruduos.

Tobulų kūčiukų paslaptys:

Miltai. Kūčiukų tešlai užmaišyti įprasta rinktis kvietinius miltus, tačiau atkreipkite dėmesį į baltymingumą – kūčiukams labiausiai tiks aukščiausios rūšies kvietiniai miltai arba šviesūs speltų kviečių miltai. Norintiems išsikepti maistingesnius kūčiukus, galima pasirinkti viso grūdo dalių speltų arba kvietinius miltus, kuriuose gausu skaidulinių medžiagų.

Mielės. Tradiciškai kūčiukai kepami su šviežiomis mielėmis, tačiau puikiai tiks ir sausos. Tuomet atkreipkite dėmesį į mielių proporcijas – sausų mielių reikia maždaug perpus mažiau nei šviežių. Mielių kiekis priklauso ir nuo tešlos – kuo tešloje daugiau cukraus, kiaušinių ir riebalų, tuo daugiau mielių reikės, kad ši iškiltų.

Temperatūra. Tešlai naudojamas vanduo turi būti maloniai šiltas, apie 37–40°C temperatūros, bet ne per karštas, kad mielės jame nežūtų. Taip pat svarbu ir tešlos kildinimo temperatūra – tešla greičiau rūgs kambaryje, kurio temperatūra bus ne mažesnė negu 25°C, tad tešlą kildinkite šilčiausioje namų vietoje.

Priedai. Į kūčiukus galima dėti sausas aguonas, tačiau galite jas nuplikyti verdančiu vandeniu, kelias minutes palaikyti, o tuomet nukošti ir apdžiovinti –taip kūčiukuose labiau jausis aguonų skonis. Taip pat kūčiukus galite gardinti linų sėmenimis, kanapių sėklomis ar riešutais.

Šįkart Gian Lucai toli važiuoti neprireiks – „Žuvies paštas“ įsikūręs Vilniuje. Ūkio ir parduotuvės savininkas Vladas aiškins, kad toks pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai: „Žuvis, kurią užsakote, pas jus į namus atkeliauja lygiai taip pat, kaip laiškas.“

Nemažai metų pradirbęs Norvegijoje ir čia pripratęs prie geros žuvies, grįžęs į Lietuvą, Vladas ir pats nusprendė užsiimti žuvimi. Čia jis ir jo žmona pasiskirstė darbais – Vladas žuvį augina, o žmona atsakinga už jos perdirbimą, receptų kūrimą. Ir nors vaikams įprastai žuvis nepatinka, Vlado žmonai pavyko atrasti tokio kotleto receptą, kuris žavi net juos.

Kaip aiškins Vladas, taip yra dėl to, jog jis neturi specifinio žuvies kvapo. „Dalis vaikų netgi būna apgauti, kad tai – ne žuvis, o mėsa. Šis baltas melas tikrai praeina“, – juoksis Vladas.

Vladas aprodys Gian Lucai, kur ir kaip auginamos žuvis, papasakos, kodėl skirtingose žuvies augimo stadijose jas reikia maitinti skirtingais laikais, bei atskleis, ko šamai bijo labiausiai.

Įkvėptas to, ką pamatė, grįžęs į savo kulinarinę studiją Gian Luca gamins raviolius, įdarytus šamu ir gardintais pistacijų padažu.

Pirmiausiai jis pradės nuo tešlos. Pasirodo, kad jo šeima į ravioliams skirtą tešlą kartais įdeda vienu kiaušiniu daugiau, kad ši būtų minkštesnė. Taip pat tokią masę geriausiai minkyti šaltomis rankomis. Tai jam primins ir vieną linksmą istoriją – kadangi vaikystėje jo rankos visuomet būdavo karštos, prieš imdamasis kažką gaminti, Gian Luca visuomet delnus turėdavo laikyti po šaltu vandeniu.

Raviolių įdarui Gian Luca naudos šamo faršą, žalias alyvuoges ir saulėje džiovintus pomidorus, o prie šio patiekalo priderins pistacijų pesto. Šiam prireiks alyvuogių aliejaus, daug česnako, baziliko, parmezano, ir, žinoma, pagrindinio ingrediento – pistacijų.

Kaip auginama žuvis ir kaip dažnai ją reikia maitinti? Kaip paruošti tobulą tešlą ravioliams? Galiausiai, kaip pagaminti greitą užkandį su ikrų užtepėle, kuris nepaliks abejingų?

Laida „La maistas“ – sekmadieniais, 9.30 val., per TV3.

Kaip laidoje pasakos Gian Luca, šįkart jis keliaus link Nemuno kelio, kurį lygins su lietuvišku Provansu.

Čia, išėjusi į pensiją, mokslų daktarė Adelė ir jos vyras Vytautas, susigalvojo sau neįprastą veiklą – vieni pirmųjų Lietuvoje ėmė auginti nykštukinius jautukus, skambiu pavadinimu deksteriai. O norėdami palepinti galvijus, Adelė ir Vytautas vieną tuščią lauką užsėjo mėgiamiausiu jų dalyku – moliūgais.

„Visi pensininkai skundžiasi, kad gyventi yra labai nuobodu, tad aš nusprendžiau, jog gyvenimą reikia žaisti. O su kuo daugiau pažaisi, jei ne spalvomis?“ – apie savo ūkio idėją pasakos moteris.

Visgi pora nesitikėjo, kad moliūgų užaugs taip gausiai, kad netgi teks imtis už galvų. „Švelniai tariant, jų užaugo gal 50 kartų daugiau, negu tiems galvijams reikia“, – kaip deksterių ūkis virto moliūgų ūkiu, pasakos Adelė.

Savo ūkyje pora augina skirtingus moliūgus, o jų rūšis grupuoja pagal savitą sistemą – skiria į moliūgus, kurių sėklos turi lukštą, ir tuos, kurių sėklos yra belukštės. Adelė pasakos, kad skirtingiems patiekalams reikalingi vis kitos rūšies moliūgai, o kaip pasirinkti teisingai, sužinosite jau šio sekmadienio laidoje.

Kitaip nei įprasta „La maistas“ laidoje, virtuvės šefo rolę pirmiausiai perims pati Adelė. Ūkininkė parodys, kaip išsikepti tobulus moliūgų blynus be miltų ir kiaušinių. Viskas, ko prireiks tokiems sveikuoliškiems blynams, yra moliūgas, druska ir šiek tiek krakmolo. O taip pat Gian Lucą ji pavaišins neįprasta arbata iš moliūgų žievelių.

Grįžęs į Vilnių ir pats Gian Luca imsis ruošti moliūgus. Pirmiausiai laidos žiūrovus virtuvės šefas nustebins ypatingo skonio ir idealiai Helovino šventei tinkančiais, burnoje tirpstančiais keksiukais iš moliūgų. Pasirodo, kad net ir iš moliūgo galima pagaminti pačius saldžiausius keksiukus! Tam prireiks paprasto sviestinio moliūgo, kuris turi labai daug masės, o kartu – ir labai mažai sėklų.

„Įprastai prieskoniai ar druska moliūgą padeda paminkštinti, tačiau kadangi mes ruošime saldžius keksiukus, viso to naudoti negalime. Norint moliūgą suminkštinti, mūsų atveju reikės naudoti foliją – ja apvynioję moliūgų gabalėlius, įdėsime juos į orkaitę 20 minučių 220 laipsnių temperatūroje“, – gudrybę atskleis virtuvės šefas.

Taip pat Gian Lucos keksiukams reikės sviesto, rudojo cukraus, vieno kiaušinio, medaus, miltų, vieno šaukštelio valgomosios sodos, cinamono ir kiek įtarkuoto muskato riešuto.

Kaip paruošti idealaus skonio, Helovino šventei puikiai tinkančius keksiukus? Kokius kitus netikėtus skonius Gian Luca sujungs ruošdamas antrąjį savo moliūgų patiekalą?

Kulinarinės Gian Luccos kelionės – laidoje „La maistas“, sekmadieniais, 9.30 val. per TV3!

Tiesa, nei Daiva, nei jos tėvai apie tokį ūkį tada, kai 1996 metais gavo 20 padovanotų putpelių, tikrai nesvajojo.

„Kai tėčiui jas padovanojo, visi iš to pasijuokėme – tikrai negalvojome, kad darysime verslą. Auginome putpeles savo reikmėms, tačiau kažkada jų pasidarė per daug. Kiaušinių nebesuvalgydavome, tad nusprendėme pardavinėti“, – sakys laidoje ūkio savininkė Daiva bei pridės, kad dabar čia dirba net trys jos šeimos kartos.

Moteris laidos žiūrovams atskleis, kad putpelių kiaušiniai – ilgaamžiai, o šaldytuve juos galima laikyti net 70 dienų. Taip pat ūkininkė papasakos, kad neretai žmonės šiuos kaušinius renkasi valgyti net žalius, o kai kada – ir su visu lukštu.

„Tai – labai vertingas dalykas, natūralus kalcis bei vitaminas D3, o Lietuvoje, tikriausiai, nėra žmogaus, kuriam jo netrūktų. Suvalgius kelis kiaušinius į dieną, gausite visos paros normą“, – naudingais patarimais dalinsis ji.

Savo ruožtu Gian Luca atskleis retai kam žinomą faktą – putpeles anksčiau ypatingai pamėgę būdavo karališkosios šeimos nariai.

Pirmajam sekmadienio patiekalui Gian Luca ruoš įdarytas putpeles. Kadangi putpelių mėsa – itin švelni, norėdamas suteikti joms riebumo, virtuvės šefas putpeles pirmiausia apvynios šonine. Vėliau jis įdarys jas širdelėmis ir kepenimis, kurios suteiks lengvo riebumo, taip pat kiaušiniais, šalaviju, rozmarinu, pistacijomis bei baravykais. Svarbiausia, anot Gian Lucos, nepamiršti putpelių surišti, kad bekepant visas gardus įdaras „nepabėgtų“.

O desertas iš putpelių puikiai tiks tiems, kurie yra alergiški ar netoleruoja vištos kiaušinių. Gian Luca parodys, kaip paruošti tobulą desertą, kurį žmonės kiekvieną dieną valgo Neapolyje. „Jei ryte jo neparagauja, vadinasi, kad tai – labai liūdni žmonės“, – sakys jis.

Kaip teisingai ir be jokio vargo nulupti putpelės kiaušinį? Kaip gardžiai paruošti pačias putpeles? Galiausiai, ar vištos kiaušinius galima visiškai pakeisti putpelių?

Gian Lucos virtuvės šedevrai putpelių ūkyje – jau šį sekmadienį, laidoje „La maistas“ 9.30 val. per TV3!