Be politikos ir kriminalų

Gidės karjerą Diana pradėjo nuo ekskursijų, skirtų į uostamiestį atplaukiančių kruizinių laivų turistams. Kaip ji pati sakė, į šią veiklą ji ėjo lėtai, bet užtikrintai.

„Vaikystėje labai norėjau būti mokytoja, dar gal manekene, vėliau – archeologe, o nuo kokios devintos klasės tvirtai žinojau, kad noriu į žurnalistiką, tuo metu jau rašiau ir mokyklos laikraščiui. Buvo nelengva, Vilniaus universitete laukė didžiulis konkursas. Įstojau. Tačiau jau pirmą savaitę prisipažinau, kad ne ten. Pabaigiau, dirbau, bet supratau, kad rašyti apie kriminalus ar politiką – ne man. Apie žmones, jų gyvenimą, vietas, senus pastatus – taip, man visada labai patiko rinkti būtent tokias istorijas, pasakojimus. Tad, kai dar dirbant žurnaliste netikėtai pasiūlė surengti ekskursiją, atėjo suvokimas, kad man patinka pasakoti istorijas ne tik raštu“, – naujos veiklos apyaušrį prisimena pašnekovė.

Vis dėlto ne vienus metus Klaipėdos regiono žiniasklaidoje dirbusi kretingiškė neneigia – tam tikra prasme nuo žurnalistikos ji ir šiandien labai nenutolo.

„Geras gidas turi būti ir geras istorijų rinkėjas arba, kaip mėgstu sakyti, istorijų kolekcininkas. Ko būtent išmokau ir ką pamėgau dirbdama žurnaliste – tai kolekcionuoti istorijas, kurios vėliau tampa kūnu mano ekskursijose. Be to, dabar mėgstu rašyti trumpas istorijas – tai darau savo puslapyje feisbuke“, – prisipažįsta pašnekovė.

Žinoma, bet nepažinta

Galiausiai ši patirtis praverčia ir Kretingos muziejuje – čia Diana papildomai dirba kultūrinės veiklos vadybininke, nors, kaip pati sako, šiandien galėtų pragyventi vien iš ekskursijų vedimo.

„Visada svajojau per metus turėti bent šimtą ekskursijų, kad nereikėtų dirbti jokio kito darbo. Svajonė išsipildė. Galbūt ši veikla sėkmingai susiklostė todėl, kad man patinka ne tik vesti ekskursijas, bet ir kurti, sugalvoti maršrutus. Ne vieną maršrutą esu sukūrusi ir savo gimtajame, ir kituose miestuose“, – pasakoja ne tik Kretingoje, bet ir Klaipėdoje, Palangoje, Neringoje dirbanti gidė.

Diana neretai girdi replikų: ir ką gi toje Kretingoje rodyti, taigi čia kaimas; arba ką toje Palangoje dar išrasi – visi viską žino.

Ryšys: povestuvinės kelionės JAV metu sutuoktinių porą šiltai priėmė ekskursijose Lietuvoje kadaise dalyvavę amerikiečiai. / D. Jomantaitės-Jonaitienės asmeninio archyvo nuotr.

„Tačiau man patinka giliau pasiknaisioti, o miestų istoriją mėgstu išskaidyti, pavyzdžiui, savo gimtajame mieste pasakoju apie Kretingos žydus, apie vienuolius, apie Klaipėdą galima papasakoti per meilės tematiką ar atskleisti visai kitokį, naktinį jos veidą, Palangoje gausu vilų, apie kurias iš tiesų labai daug ko nežinome. Taigi geriau pasiknaisiojęs sužinai, kad vienas ar kitas pastatas, pro kurį, regis, jau šimtus kartų praėjai, turi labai įdomią istoriją, tik reikia mokėti tą pastatą prakalbinti“, – atradimais dalijasi pašnekovė.

Kitoks oro gurkšnis

Pašnekovė šypteli – žmonėms esą neretai atrodo, kas tai per darbas, pasiskaitė kažką „Vikipedijoje“ ir papasakojo.

Amerikiečiai dažnai kviečia atvažiuoti į svečius, tik atrodo, kad jie tai sako nelabai rimtai. Ką gi – buvome labai nustebinti.

„Aš pati kokiuose nors archyvuose nesėdžiu, labiau mėgstu kalbėtis su žmonėmis, pavartyti senus laikraščius, o ypač – skaityti vietinių istorikų straipsnius, knygas, tai jau tapo mano Biblija. Įdomių dalykų kartais papasakoja ir patys ekskursijų dalyviai, taip tos istorijos po kruopelytę ir susirenka, – pasakoja Diana. – Be to, šiandien žmonės yra labai reiklūs, jie jau daug keliavę, matę nemažai pasaulio, turi, su kuo palyginti. Jei būsi gidas, kuris tik atbeldžia tekstą, darbo turėsi mažai. Tad kartais reikia pasitelkti ir vaidybinių elementų, ir juokelių, tam tikra prasme turėti renginio vedėjo įgūdžių.“

Nors veiklos pradžioje kretingiškei daugiausia tekdavo bendrauti su svečiais iš užsienio, šiandien kruiziniais laivais atvykstantiems turistams jos darbotvarkėje tenka mažesnė laiko dalis.

„Kai tik pradėjau karjerą ir su užsienio turistais važiuodavome į Kretingą, neretai pagalvodavau: jei užsieniečiams ji tokia graži, jie aikčioja, kaip čia įdomu, kaip čia švaru, – kaip būtų gerai, kad man nereikėtų iš Kretingos toli važinėti, o žmonės patys čia atvažiuotų. Šiandien galiu pasidžiaugti, kad turiu labai daug grupių iš Lietuvos ir vietos keliautojai sudaro didžiąją visų mano ekskursijų dalyvių dalį. Tačiau, žinoma, atvykstantieji iš užsienio – kitoks oro gurkšnis, kitokia įvairovė. Su jais labai įdomu dirbti, ir tai yra šioks toks iššūkis – nepamiršti anglų kalbos, prisitaikyti prie kitos kultūros, pateikti kiek kitokią informaciją nei vietos turistams“, – sako gidė.

Koks tavo šuns vardas?

Dalydamasi pastebėjimais apie vietos ir užsienio turistų specifiką, Diana pirmiausia pastebi, kad tarp užsieniečių, bent jau atplaukiančių į uostą kruiziniais laivais, dažniau regi garbaus amžiaus žmones.

„Be abejo, skiriasi ir domėjimosi sritys. Tarkime, mūsų turistų domėjimosi laukas siauresnis – jiems įdomiau sužinoti apie tam tikrą miesto dalį arba tam tikrą istorinį jo laikotarpį. Užsieniečiai, kurie krante turi vos kelias laisvo laiko valandas, nori sužinoti viską – nuo ekonominių, politinių iki visų kitų dalykų. Be to, jie labai mėgsta pažinti šalį per žmogų. Užsienio svečiams norisi sužinoti, kaip tu pats gyveni, ką tu asmeniškai prisimeni, tad jie nesibodi, pavyzdžiui, paklausti, ar esi ištekėjusi, ar turi vaikų, koks tavo šuns vardas, ką valgai pusryčiams ir pan.“, – juokiasi pašnekovė.

Įdirbis: kretingiškė yra sukūrusi ne vieną turistinį maršrutą tiek savo gimtajame, tiek kituoses miestuose. / D. Jomantaitės-Jonaitienės asmeninio archyvo nuotr.

Gidė neneigia, kad su tolimųjų kraštų ekskursijų dalyviais būta ir ilgesnių užsimezgusių bičiulysčių.

„Amerikiečiai dažnai kviečia atvažiuoti į svečius, tik atrodo, kad jie tai sako nelabai rimtai. Tad, kai po tuoktuvių su vyru medaus mėnesį nusprendėme praleisti Amerikoje, nutarėme patikrinti, kiek nuoširdūs tie kvietimai. Ką gi – buvome labai nustebinti. Moteris, kuri labai kvietė į Vašingtoną, mielai susitiko su mumis ir pavaišino vakariene restorane netoli Baltųjų rūmų. Kiti pasiūlė palikti raktus nuo savo buto, nes patys ruošėsi išvykti. Treti pasikvietė pietų. Pasirodo, žmonės ne tokie jau tuščiakalbiai“, – prisiminusi šypteli pašnekovė.

91-ų metų bokšto rekordininkė

Gidė nešykšti komplimentų ir tautiečiams – Dianos pastebėjimu, jie vis labiau tampa atviresni, šiltesni ir yra itin smalsūs, aktyvūs, geriau savo kraštą norintys pažinti žmonės.

Pašnekovės atmintin itin įsirėžė patirtis, kurią neretai pasitelkia ir kitose ekskursijose.

„Kretingos bažnyčia turi labai aukštą bokštą su 219 laiptelių, į kurį tikrai ne visi ryžtasi lipti. Tad, kai prieš kelerius metus turėjau labai jau garbingo amžiaus senjorų grupę, nusprendžiau net neimti į jį rakto – vis tiek niekas nelips. Ekskursija į pabaigą, ruošiuosi atsisveikinti, o viena močiutėlė ir sako – atsiprašau, bet buvo parašyta, kad vesite į bokštą. 91-ų metų moteris prisipažino: kol neįgyvendins šios savo svajonės, negalės numirti. Kol kopėme, ji man papasakojo, kad kadaise, kai mokėsi prie pranciškonų, su jauduliu žiūrėdavo į tą bokštą ir galvodavo, ar ateis tokie laikai, kai į jį galės užlipti“, – pasakoja kretingiškė.

Todėl dabar, kai jauni žmonės ima dievagotis neįveiksią tokio iššūkio, gidė juos nuginkluoja atkakliosios močiutės pavyzdžiu.

„Mano pačios rekordas – vilkėdama tautiniu kostiumu į šį bokštą per vieną dieną esu užlipusi keturis kartus – vadinasi, viskas įmanoma“, – šypsosi pašnekovė.

Vietoj užstalės – ekskursija

Dianai džiugu ir tai, kad vis dažniau ekskursijos tampa turininga alternatyva įvairiomis nekasdienėmis progomis – ne tik vietoj gimtadienio užstalės ar mergvakario šėlionių, bet ir norint įprasminti svarbias valstybines šventes, tokias kaip Vasario 16-oji ar Kovo 11-oji. Gidės paslaugomis noriai naudojasi ir vestuvininkai – pavyzdžiui, tokia pramoga pokylio svečiams siūloma tuo metu, kai jaunieji užsiėmę fotosesijos reikalais.

Savo ekskursijose kretingiškė norėtų matyti daugiau vietos gyventojų.

„Todėl, jei Kretingoje ekskursijoje išgirstu, kad kažkas dalyvauja iš Kretingos, labai apsidžiaugiu. Lygiai tas pats Klaipėdoje, kitose vietose. Žmonėms vis tenka įrodinėti, kad jie negali visko žinoti. Kokie jie būna nustebę, kai sužino, kiek dar daug ko jie išties nežino net apie savo gimtąjį miestą“, – pastebi pašnekovė.

Viskas, matyt, nuo požiūrio priklauso. Kad ir ta pati Klaipėda – vieni zyzia, kad ji išrausta, o aš pasidžiaugiu – puiku: kažką įdomaus iškasė!

Kaip sako pati Diana, net ir po daugelio darbo metų ją pačią vis dar nesunku nustebinti ir pradžiuginti.

„Man kiekviena smulkmena atrodo smagi, nuostabi, viskas, matyt, nuo požiūrio priklauso. Kad ir ta pati Klaipėda – vieni zyzia, kad ji išrausta, o aš pasidžiaugiu – puiku: kažką įdomaus iškasė! Ko išties ilgainiui išmokau – tai lengviau prisitaikyti prie nestandartinių situacijų. Tad nustebinti mane lengva, bet išmušti iš vėžių – priešingai, sudėtinga. Kartais reikia tiesiog improvizuoti – matyt, čia praverčia ir šiokia tokia teatrinė patirtis“, – pripažino pašnekovė.

Privalomas pabėgimo planas

Kretingos mėgėjų teatras Dianą suvedė ir su būsimuoju sutuoktiniu Antanu, o ilgainiui psichologo išsilavinimą turintis vyras susižavėjo žmonos veikla, tad šiandien jiedu jau – šeimos gidų tandemas.

„Tik mano vyras nuo žmonių pasikrauna, o aš, priešingai, išsikraunu. Emociškai save taip išdaliju, kad, kai grįžtu namo, jau nebesinori kalbėti“, – šypteli pašnekovė.

Nors, kaip sako Diana, būdama palyginti vienoje vietoje ji gali sutikti daugybę skirtingų žmonių ne tik iš visos Lietuvos, bet ir pasaulio, didžiulės aistros keliauti tai nenumalšina.

„Visada turime planą kur nors toliau pabėgti – bent kartą per metus stengiamės išvažiuoti į užsienį. Jei yra koks tuštesnis savaitgalis,  keliaujame Lietuvoje, taip pat Latvijoje“, – pasakoja kretingiškė.

Estafetė: gidės karjerą pradėjusi nuo ekskursijų kruizinių laivų keleiviams, vėliau Diana šia veikla užkrėtė ir savo vyrą Antaną. / D. Jomantaitės-Jonaitienės asmeninio archyvo nuotr.

Kaip prisipažino Diana, anksčiau visada pati rūpindavosi šeimos kelionių planavimu – pradedant maršrutu, viešbučiu ir baigiant visais kitais dalykais.

„Tačiau šį pavasarį užsisakėme ekskursiją per kelionių agentūrą ir mums taip patiko, kad, bijau, kitaip nebenorėsime. Pajaučiau, kaip  malonu, kai tave atveža iki viešbučio, pasitinka gidas, kai nieko pačiam nereikia skaityti, tau viskas papasakojama – labai geras jausmas! Visada visiems, kas keliauja, rekomenduoju kreiptis į vietinius gidus, nes visai kitaip pažinsite vietą. Tai labai gera investicija į įspūdžius, emocijas ir, žinoma, žinias. Kelionės apskritai yra viena nuostabiausių investicijų“, – neabejoja D.Jomantaitė-Jonaitienė.

D.Jomantaitės-Jonaitienės lankytinų vietų pajūryje penketukas

Dauginčių atodanga, Kretingos rajonas:

„Puiki vieta pabėgti nuo miesto triukšmo ir pabūti tyroje gamtos apsuptyje. Ne be reikalo ši vieta yra vadinama lietuviška Šveicarija, nes iš už miško išnyrantis Minijos upės vingis ir skardžiai maloniai atima žadą.“

Kretingos pranciškonų vienuolyno ir bažnyčios ansamblis:

„Istorijomis apipintas objektas sename Kretingos mieste. Čia galima rasti visą paletę istorijos – nuo J.K.Chodkevičiaus iki stebuklingo šv.Antano altoriaus.“

Palangos miesto botanikos parkas:

„Mėgstu šią vietą, nes parke ne tik ramu, grynas oras, bet ir jaučiama Tiškevičių dvasia – jie ir „kalti“, kad šiandien turime Palangos kurortą.“

Klaipėdos piliavietė ir kruizinių laivų terminalas:

„Klaipėdos pradžia – piliavietė – skleidžia ypatingą magiją. Tobula vieta pradėti ir baigti ekskursijas ir tobula vieta pasigauti meilės virusą uostamiesčiui. Įplaukiantys ir išplaukiantys laivai veikia lyg hipnozė.“

Raganų kalnas Juodkrantėje:

„Ši vieta siejasi su mokyklos išvykomis vaikystėje, tačiau ir suaugus gera pasivaikščioti vaikystės takeliais ir prisiminti unikalias lietuviškas pasakas.“

"Ir ne kelioms valandoms, bet mažiausiai kelioms dienoms, nes Florencija turi 40 muziejų, kuriuose sukaupta net 25 proc. viso pasaulinio kultūros paveldo!" – su aiškiai juntamu pasididžiavimu (ir jau itališku akcentu) balse aiškina Rūta, Italijoje sukūrusi šeimą. Jos vyras italas Andrea Franciosi yra banko tarnautojas, o aštuonmetis sūnelis Dario mokosi lietuvių kalbos bendraudamas ja su mama.

– Taigi gimėte Vilniuje, studijavote meno istoriją pirmojoje nepriklausomos Lietuvos aukštojoje mokykloje, ją baigusi atstovavote pirmajai VDU humanitarų laidai. O kaip vis dėlto atsidūrėte Florencijoje?

– Dar besimokydama VDU gavau stipendiją studijuoti Prahos universitete, iš kur man nusišypsojo laimė išvykti į Italiją. Likau ten ne dėl meilės (juokiasi). Buvo ir ji, tiesa, gerokai, vėliau. Iš pradžių teko visomis keturiomis kabintis į gyvenimą, nes su meno istorikės diplomu darbų nebuvo. Dvylika metų dirbau vienoje drabužių parduotuvėje. Paskui, kai jau sutikau savo gyvenimo meilę Andreą, jo paskatinta ėmiau rimčiau ieškoti darbo pagal pašaukimą ir baigtus mokslus. Jei atvirai, Italijoje pastaraisiais dešimtmečiais sunkoka rasti bet kokį darbą. Galų gale nusprendžiau išsilaikyti gido egzaminus. Ir štai jau vienuolika metų dirbu Toskanos regiono gide. Pagrindinė mano publika – rusai ir lietuviai. Ekskursijas vedu keturiomis kalbomis: rusų, lietuvių, anglų ir italų.

– Kai negalėjote pagal savo specialybę rasti darbo – ar nekilo minčių grįžti atgal į Lietuvą?

– Na, kažkaip nekilo… Gal akimirką, nes pamaniau, kad ir Lietuvoje su šita specialybe darbai nesimėto. O pasirinkau ją tik todėl, kad mėgstu istoriją ir gražius dalykus. Florencijoje, kur gyvenu, apstu gražių dalykų. Tai be galo estetiškas kraštas. Ir italų kalba žavėjausi nuo vaikystės. Pamenate tuos laikus, kai per televiziją kasmet transliuodavo Sanremo muzikos festivalį? Visi sėdėdavome prilipę prie ekranų. Tos malonios ausiai itališkos dainos sukdavosi ir mano plokštelėse. Beje, su muzika turėjau ir tiesioginių ryšių, nes vienoje Vilniaus muzikos mokykloje mokiausi griežti smuiku. O ten visi muzikiniai terminai irgi buvo italų kalba. Vėliau, jau mokydamasi VDU, pasirinkau italų kalbos fakultatyvą, kurį vedė Paulius Jurkevičius, dabar gyvenantis Romoje ir rašantis knygas apie Italiją.

– Vadinasi, prieš išvykdama studijuoti į Italiją, jau buvote neblogai su ja susipažinusi?

Specifinis toskaniečių humoras garsus visoje Italijoje ir, ačiū Dievui, aš jau jį suprantu. Gyvendama čia tiek metų įgijau ir florentietišką akcentą.

– Galima sakyti, šiek tiek pažinojau. 1993-iaisiais man teko padirbėti Genujoje, viename italų ūkyje. O patekau ten per italą dėstytoją, kilusį iš Bolonijos ir davusį mums, studentams, vieno pažįstamo vyndario adresą, pas kurį įsidarbinome. Gidės darbo pirmąsyk paragavau dar Lietuvoje – pusmetį vedžiau ekskursijas Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Tik paskui išvykau į Italiją.

– Grįžkime į Florenciją, kurioje teko būti ir man. O jei, pasinaudodama šia smagia pažintimi, paprašyčiau nuvesti į pačią mėgstamiausią jūsų vietelę? Kur atsidurtume?

– Turbūt San Miniato al Monte bazilikoje. Negirdėta? Ten turistų neveda. Per toli nuo centro. Ir dar reikia lipti į aukštą kalvą. Visos turistinės grupės, atvykusios į Florenciją, atsiduria šiek tiek žemiau – vadinamajame Florencijos balkone (kur stovi Mikelangelo Dovydo kopija).

San Miniato al Monte šventykla yra skirta pirmajam Florencijos kankiniui, piligrimui Miniato, ir pastatyta jo mirties vietoje IV a. Jos architektūra yra unikali ir atstovauja Toskanos romaniniam stiliui. Presbiterijoje akį traukia labai gražios mozaikos. Klebonija ištapyta autentiškomis XIV a. freskomis. Šalia bažnyčios dar veikia benediktinų vienuolynas. Vienuoliai turi krautuvėlę, kurioje pardavinėja pačių gamintus suvenyrus, užaugintas gėrybes.

Šalia vienuolyno – vienos gražiausių Florencijoje Šv.Vartų kapinės, kur ilsisi ne tik Italijai, bet ir visam pasauliui svarbūs žmonės. Ten palaidotas ir Carlo Collodi, kurio tikroji – pavardė Lorenzini. Tikrai žinote šį italų rašytoją, pagarsėjusį pasaka vaikams "Pinokio nuotykiai. Medinuko istorija". Dar čia palaidotas Pietro Annigoni – italų tapytojas portretistas, studijavęs Florencijos meno akademijoje ir tapęs žymių valstybės veikėjų portretus. Bet įdomiausia, kad tose kapinėse yra ir LDK didikų Sapiegų laidojimo koplyčia. O parodė man ją tikras florentietis, vedęs ten ekskursiją.

– Bet sutikite, kad yra daug žmonių, kuriems istorinė atmintis, architektūros stiliai, garsenybių vardais nusėti kapinių antkapiai visiškai nerūpi. Ką pasiūlytumėte norintiems tiesiog pajusti laisvą Florencijos dvasią?

– Man vis tiek mintys sukasi apie tą pačią San Miniato al Monte bažnyčią. Ji parodo iš viršaus miestą, ir mes matome, kad jis nėra didelis. Florencijoje gyvena tiktai 400 tūkst. gyventojų, bet šis miestas be galo svarbus viso pasaulio istorijai. Florencijoje gimė ir išplito po visą pasaulį Renesanso epochos dvasia, tas renesansiškasis humanizmas, kuris pakeitė visą žmonijos istoriją. Nukreipė jos dėmesį nuo viduramžių bažnyčios į  žmogų, sukurtą pagal Dievo paveikslą. To nebūtų atsitikę, jei ne turtingi Florencijos miesto gyventojai, kurie ir rėmė visas tas naujas idėjas. Juk anų laikų menininkas negalėjo kurti tiesiog to užsimanęs. Jei tavęs niekas nefinansuodavo, tai nieko ir nebūdavo. Tarkim, koks nors turtingas miestietis duodavo užsakymą nupiešti ne Madoną su kūdikiu, o jau Venerą, nes, prasidėjus Renesansui, buvo grįžtama prie antikos meno, prie žmogaus.

Dar norėčiau jums parodyti didžiausius Florencijoje Pitti rūmus, esančius šalia renesansinių Boboli sodų. Pitti rūmų ansamblis nuo XVI a. buvo Toskanos didžiųjų kunigaikščių, o nuo XIX a. – Italijos karalių rezidencija. Nuvesčiau jus vien tam, kad pamatytumėte, kaip gyveno ir kur gyveno jos valdovai Mediči, valdę Toskaną net 300 metų. Kaip sako italai, senjorais reikia gimti – pinigai to nepadarys. Taigi Pitti rūmuose jūs pamatytumėte miniatiūrinį Versalį – karališkuosius kambarius, menes su freskomis, baldais, paveikslais. O matydami visas tas juos supusias grožybes, galėtumėte lengviau įsivaizduoti, kuo toji diduomenė mito, t.y. koks buvo jos dvasinis penas. Beje, iš Pitti rūmų, nusipirkę bilietėlį, išvystumėte ir pirmuosius renesansinius Bobolio sodus, o iš jų lengvai patektumėte ir į neseniai atidarytus Bardini sodus, pilnus senų medžių, akmeninių terasų ir jaukių vietelių pasisėdėti. Netrukus čia pradės žydėti violetinės visterijos – bus beprotiškai gražu.

Šeima: ištekėjusi už italo Andrea Franciosi ir susilaukusi sūnelio Dario lietuvė sako, kad Florencija per 26-erius metus tapo jos antraisiais namais.

– Kalbate apie šiuos objektus tarsi apie savo mylimą šeimą. Ar iš tiesų italai ir Italija jus – svetimtautę – jau priima kaip savą?

– Florentiečiai gana uždari. Su vietiniais čia didelių draugysčių taip ir neužmezgiau. Jie truputį ciniški, gal kiek ironiški. Specifinis toskaniečių humoras garsus visoje Italijoje ir, ačiū Dievui, aš jau jį suprantu (juokiasi). Gyvendama čia tiek metų jau įgijau ir florentietišką akcentą, tad, jei nuvažiuoju su vyru į Šiaurės Italiją, jie išsyk atpažįsta, kad esu iš Toskanos.

Gyvendama Florencijoje jaučiuosi nei žuvis, nei mėsa (rusai turi tokį posakį). Suprantu, kad niekada netapsiu vietiniu aborigenu (juokiasi). Iš pradžių mane tai trikdė, o dabar susitaikiau su mintimi, kad vis tiek būsiu čia tik migrantė, nors ir turinti Italijos pilietybę. Užtai mano vaikas, gimęs Florencijoje, čia jaučiasi kaip žuvis vandenyje. Jis Lietuvoje turbūt jaustųsi emigrantu. Kai kalbuosi su juo lietuviškai, Dario atsako itališkai, nes jam taip lengviau. Kad ir kokius lūkesčius puoselėčiau – vis tiek sūnui lietuvių bus tik antroji kalba.

– Pašnekėkime apie florentiečių charakterį. Kuo tie Florencijos senbuviai jus žavi? Ir kuo iš esmės jie skiriasi nuo mūsų kraštiečių?

– Florentiečiai yra labai darbštūs. Buvo darbštūs visais laikais. Tarkim, jei būčiau atvykusi viduramžiais, turbūt matyčiau tą daubą su miestu (katedra, bažnyčiomis) ir ant aplinkinių kalvelių išsidėsčiusias tuomečių feodalų pilis. O nusileidusi į miestą tikrai išgirsčiau daugybės plaktukų taukšėjimą per akmenį, metalą, sidabrą ir auksą.

Toskaniečiai yra labai smalsūs. Vaikščiodamas po miesto centrą gali matyti, kaip koks pardavėjas ar amatininkas (jei klientų parduotuvėje nėra) stovi tarpdury ir stebi viską, kas vyksta aplinkui. Taip jie aiškinasi, kur link krypsta gatvės mados, ko turistai ieško, kas juos domina. O paskui bando jiems įtikti savo produkcija.

Dar jie labai mėgsta nekilnojamąjį turtą. Jei turi kokią mažytę parduotuvėlę, jos niekada neparduos. Gal patys ir nedirbs, bet nuomos. Jie supranta, kad sienos Florencijoje – auksinė investicija: juk per metus šį regioną aplanko net 8 mln. turistų! Ar bent įsivaizduojate, koks srautas žmonių tenka tiems 400 tūkst. gyventojų?! Jei čia turi nekilnojamojo turto – pajamos užtikrintos ne tik tau, bet ir ateinančioms kartoms.

Florentiečiai mėgsta grožį ir jį supranta. Italijos miestuose negražių dalykų dar reikia paieškoti, nes jie – begaliniai estetai. Bepigu tokiems būti, kai klimatas kurti grožiui yra toks palankus. Saulė, šiluma. Sodinti čia galima bet ką: užaugs viskas – gėlės, vaisiai, daržovės. Be to, ir  saulė keičia žmones. Jie čia tikrai laimingesni. Pajutau tai: tas vitaminas D tikrai daug duoda ne tik kaulams, bet ir tam, kad kasdien būni geros nuotaikos.

Niekada netapsiu vietiniu aborigenu. Iš pradžių mane tai trikdė, o dabar susitaikiau su mintimi, kad vis tiek būsiu čia tik migrantė, nors ir turinti Italijos pilietybę.

– Ar teisybė, kad dauguma italų pradeda rytą nuo puodelio kavos mėgstamoje kavinukėje?

– O, taip. Šį malonų įprotį gyvendama Florencijoje išsiugdžiau ir aš. Rytinės kavos einu tiesiai į po mūsų namais esančią kavinę. Vos peržengus jos slenkstį mane pasveikina jos šeimininkas klausimu: "Tą patį?.." "Taip", – patvirtinu aš, ir diena prasideda. Čia gyvendama pasidariau didelė smaližė, beje, kaip ir visi italai. Nenustebkite: itališki pusryčiai visada saldūs.

– Saldumas gerai: mėgstu saldžiai. Bet lietuviai jau pereina prie sveikesnių kasdienių valgymo tradicijų. O italai?

– Pusryčių jie valgo mažai ir saldžiai. Koks nors ragelis su kava ar arbata. Per pietus, jei dirba, irgi valgo nedaug. Na, tarkim, makaronų (pastos) lėkštę su padažu ar kokį sumuštinį. Užtai jau vakare, grįžę po darbo namo, mėgsta iki soties prisikirsti. Dažnai vakare jie valgo mėsą, ko lietuviai turbūt tikrai vengtų. O italai gali mėgautis mėsišku patiekalu net ir aštuntą vakaro. Įdomiausia, kad nuo to jie nė kiek nestorėja. Manau, kad tai lemia ir kiti mitybos įpročiai. Tarkim, jie valgo pastą iš kietagrūdžių kviečių. Ir ta pasta turi būti "al dente", t.y. kandant turi lipti prie danties. Dar vienas pranašumas – italai kasdien tiesiog prie visokio maisto vartoja ypač tyrą šaltai spaustą alyvuogių aliejų. Jie gali valgyti pietus be vyno (aišku, tai retas atvejis), bet jau be aliejaus – niekada. Pila jo ant duonos, salotų, mėsos. Ir aš jau gaminu tik itališkai. Cepelinus baigiu pamiršti. Paskutinįsyk valgiau jų prieš ketverius metus, kai viešėjau Lietuvoje.

– Beveik kiekviename didesniame Europos mieste ar regione yra susibūrusios išeivijos lietuvių bendruomenės. Ar tokia yra ir Florencijoje?

– Mes turime Toskanos lietuvių bendruomenę. Ją sudaro apie 400 lietuvių. Ir kol dar būdavo galima, ji rengdavo tuos vadinamuosius cepelinų balius. Atsinešdavome visokių namuose pagamintų lietuviškų patiekalų – mišrainių, silkių ir pan. Kol pasaulį valdo pandemija, aišku, kad jokių susibūrimų nėra.

– Rytoj – Atvelykis, pirmasis sekmadienis po Velykų. Sakykite, o kaip italai švenčia Velykas?

– Italijoje kiekvienas rajonas turi savo bažnyčią. Prieš Velykas kiekviena šeima gauna laiškelį, kurią dieną ir valandą pas tave į svečius ateis kunigas. Jis pašventina namus, sukalba maldą, palaimina tų namų gyventojus. Už tai jam į vokelį įdedame auką. Italai Velykas pasitinka vadinamuoju Palmių sekmadieniu. Eina į bažnyčią, iš kurios namo parsineša pašventintą alyvmedžio ar palmės šakelę. Ja papuošia kokį nors šventą paveikslą namuose. Bet tai daro vyresnioji italų karta. Jaunoji bažnyčios beveik nelanko, nebent per Velykas ir Kalėdas.

Susėdę prie Velykų stalo, italai paprastai valgo ėrieną arba ožkieną. Nors gyvūnų teisių globėjai prieš šią tradiciją protestuoja metų metus, bet nieko negali padaryti. Italai – tikri mėsėdžiai ir vegetarams čia striuka.

Istorija: „Pontė Vekijo – seniausias Europoje akmeninis uždarųjų skliautų segmentinis arkinis tiltas, esantis Florencijoje“, – aiškina prie jo pozuojanti gidė.

Turime tradiciją ir dažyti kiaušinius, bet ji ne tokia svarbi kaip Lietuvoje. Italai nueina paprastesniu keliu ir perka savo vaikams šokoladinių kiaušinių su staigmenomis viduje. Tiesa, Velykų rytą mano anyta visuomet nešasi į bažnyčią keletą kiaušinių, kad kunigas juos pašventintų. O grįžusi tuos kiaušinius padalija visiems ir liepia pirmiausia suvalgyti, nes jie pašventinti.

Dar vienas svarbus itališkų Velykų akcentas – pyragas "Kolomba", kepamas iš dvigubo kildinimo tešlos (iš jos dar kepamas ir Kalėdų pyragas). Kadangi "kolomba" itališkai reiškia balandį (o juk balandžiu krikščionybėje vaizduojama Šventoji Dvasia), tai ir pyragas – balandžio formos, o į jo vidų dedama cukatų – riešutų, razinų, šokolado, pistacijų kremo. Velykų pyragas puošiamas glazūra iš migdolų ir apibarstomas sveikais riešutais.

– Kokios šiuo metu florentiečių nuotaikos – turiu galvoje karantiną. Pavasaris įsibėgėja, skiepijimas irgi – ar italų prognozės šiuo klausimu optimistiškos?

– Šiuo metu mūsų nuotaikos, sakyčiau, visai neblogos. Florencija yra tokioje pusiau sugriežtintoje zonoje, kur jau dirba parduotuvės, kirpyklos. Restoranai ir barai tiekia maistą išsinešti. Deja, muziejai neveikia. Dauguma viešbučių – irgi. Judėti savo regione galime, tik turime vengti vadinamųjų raudonųjų zonų. Aišku, turistų nėra. Ir mums, gidams, dėl to labai gaila. Vasarą jų dar truputį buvo, bet ne grupių, o tik šeimų, pavienių turistų, atvykusių savais automobiliais.

Neseniai pasikeitė Italijos premjeras. Dabar juo tapo ekonomistas Mario Draghi, kuris davė pažadą padėti tiems Italijos darbuotojams, kurie jau seniai nedirba. Mes, gidai, irgi nedirbame jau visus metus. Tai, kad nėra turistų, Florencijai yra tikra tragedija, nes viskas čia sukasi aplink turizmą. Patys italai irgi nekeliauja. O jei ir keliautų – ką pamatytų?! Muziejai uždaryti, kavinės nedirba. Dabar mes (turbūt kaip ir lietuviai) keliaujame į gamtą, parkus ir tikimės greitai sulaukti geresnių laikų.

Dėlioti pliusiukus

Prieš trylika metų H.Miliauskienė rašė magistro darbą apie lėtąjį turizmą. Tuo metu Lietuvoje tai buvo naujiena.

"Daugybę metų dirbau vadinamojo skubiojo turizmo srityje, kai naktimis autobusuose miegi ir pliusiukus dėlioji: mačiau, mačiau, mačiau. O iš tikrųjų nieko nemačiau. Pradėjau ieškoti, kaip ramiau dirbti. Šešerius metus vadovavau Birštono turizmo informacijos centrui. Vėliau, po mažosios gimimo, nusprendžiau, kad noriu eiti ten, kur aš noriu. Dabar šeštus metus dirbu lėtojo turizmo kryptimi. Bandau ir savo klientą pripratinti judėti šia kryptimi", – pasakoja moteris, gyvenimą Senamiestyje iškeitusi į miškų ir pievų apsuptį, 30 km už Kauno.

Vis dėlto klientai prie lėtojo turizmo pratinasi sunkiai. "Matyt, mūsų gyvenimo tempas dar ne toks kaip Vakaruose. Dar visi norime per vieną dieną daug pliusiukų prisidėlioti. Kai klientas pamato programą, kartais klausia: "Tai čia viskas? Per visą dieną tik tiek pamatysim?" Bet kas pakeliauja tokiu būdu, supranta, kad iš tikrųjų mažiau gali būti daugiau ir lėtai gali būti gerai", – sako gidė.

Pagrindinis lėtojo turizmo tikslas – kad žmogus kiek galima daugiau tarsi susigyventų su vietove, kurią lanko, pajustų ją visomis penkiomis juslėmis ir kiek įmanoma labiau susipažintų su vietos žmonėmis.

"Važiuojant vienur ar kitur stengiuosi, kad būtų ką paragauti, kad būtų galima susipažinti su tos vietovės asmenybėmis, kurios yra mūsų didžiausi perlai ir atradimai. Taip pat svarbu, kad žmogus kažką veiktų keliaudamas, nes, kaip sakoma, ką išgirdau – pamiršau, ką pamačiau – atsimenu, ką padariau – supratau. Tai yra Konfucijaus mintis, kuri turizme turi labai daug galios. Kai žmogus pats pradeda kažką daryti, kitaip ir supranta viską", – pastebi H.Miliauskienė.

Reikia prisijaukinti

Lėto turizmo ekskursijų metu gidė stebi: keliautojams akys šviesėja, nuotaikos gerėja. "Smagu matyti žmones, kaip vykstant procesui jie pradeda suvokti, kad patiekalai gali būti ne vien didžkukuliai ir ne vien šaltibarščiai. Ir bendravimas su tyliais ramiais vietos žmonėmis, kurie nesireklamuoja, ir žurnalai apie juos nerašo, yra iš tikrųjų turiningas. Su jais pabendravus, atrodo, supranti: kad būtum laimingas, turi gyventi provincijoje. Ir tik čia galima daryti tai, ką mėgsti. Po ekskursijos visi atsibučiuojame – kaip giminės po didžiulio susitikimo. Tai yra didžiausias atpildas už tai, ką jiems siūlai. Kai jie supranta, kad ne visada vien tik pliusų reikia", – šypsosi H.Miliauskienė.

Ji pastebi, kad didmiesčių bėda – čia visi visur skuba.

Jeigu gidas sugeba prisitaikyti prie besikeičiančių lūkesčių ir poreikių, jis ir dirba.

"Kalbant apie užmiestį, viskas yra kitaip. Turime išskirtinių vietų už Kauno, pavyzdžiui, Raudondvario dvarą su grafiene Rozalija ir grafu Tiškevičiumi, jų garsiąja apelsinų sriuba. Prie Zapyškio yra senas kluonas, kuris traukia išskirtinę publiką į visiškai kitokius renginius, kur nėra jokio popso, masės žmonių. Čia vyksta kameriniai renginiai, bet laisvų vietų niekada nebūna. Renginiai vasaros metu vyksta tik kartą per mėnesį. Tokių vietų aplink Kauną yra ne viena", – pabrėžia gidė.

Kad ir kaip H.Miliauskienė stengiasi pripratinti savo klientus prie lėtojo turizmo, visiškai atsitraukti nuo masinio nėra įmanoma.

"Pirmą kartą atėjusį klientą reikia prijaukinti, prie to pripratinti. Iš pradžių darai nuolaidas, nepasakai kliento norams "ne", bet po truputėlį, bendraujant, rodant alternatyvas, žmonės pamažu pradeda suprasti. Dar iki galo kojos iš masinio turizmo į lėtąjį nesu įkėlusi. Matau, kas vyksta abiejose pusėse", – sakė ji.

Su užsieniečiais – sunku

H.Miliauskienė atvira – dirbti su užsieniečiais ji nemėgsta ir lygina juos su pirmokais. "Užsieniečiui yra visiškai nesuprantamos mūsų asmenybės, jų pavardės. Atvažiavęs į Lietuvą jis mokosi ABC. Lėtasis turistas, kuris iš tikrųjų atvažiuotų į Lietuvą iš užsienio, greičiausiai atvyktų su šeima, draugų būreliu. Tai yra tie žmonės, kurie patys puikiai žino, ką jie nori pamatyti ir pas ką apsilankyti. Iš tikrųjų jiems ir gidų nereikia", – įsitikinusi ji.

"Praėjusią vasarą laisvą akimirką per ekskursiją Anykščiuose aš užėjau į savo mylimą kavinę išgerti kavos. Šalia sėdėjo švedai. Mes besėdėdami pradėjome šnekučiuotis, jie paklausė, kaip nuvažiuoti iki vieno ar kito objekto. Pasirodo, šitie žmonės Lietuvoje yra antrą kartą ir į Anykščius atvažiavo savaitei. Pabandykite apgyvendinti lietuvį savaitei  Anykščiuose – jūs to nepadarysite, nes sulauksite klausimo: "Ką aš ten veiksiu?" Tai parodo tam tikrą atotrūkį nuo mūsų ir vakariečių supratimo, kaip reikia keliauti", – pasakoja moteris.

Kalbant apie lietuvius, lėtąjį turizmą renkasi nemažai patyrę, matę, ieškantgys neatrastų pojūčių. "Bendrauti su žmonėmis, kurie yra labai motyvuoti ir nori dar giliau pažinti istoriją, kultūrą ar kitus reiškinius, –  visai kitas darbas", – atvirauja gidė.

Nepažintas Kaunas

H.Miliauskienė neprisimena, kada Kaune vedė tradicinę ekskursiją Kauno senamiestyje.

"Ekskursijos pradžioje pasakius, kad aplink Kauną važiuosime penkias valandas, dažnai kauniečiai, kurie yra daug matę ir skaitę, klausia: kur? O ką mes veiksime? Nesąmonė. Išsiskyrus po penkių ar šešių valandų, jie pripažįsta, kad Kauno visai nepažinojo. Nekalbame apie tradicines istorijas, gilinamės į Kauno išskirtinumą, kodėl jis tapo laikinąja sostine, kodėl miestas susikūrė su išskirtine architektūra, kalbame apie architektus, menininkus, bohemą, gilinamės į interjerus, ragaujame tarpukario Kauno maisto", – dėsto ji.

"Taip, dar būna užsakymų parodyti Kauną per valandą. Tai tiek jo ir pamatome, jei realiai jam pamatyti reikia 5–6 valandų", – priduria gidė.

Lėtajame turizme negalioja jokios mados. "Lėtasis turistas yra brandusis kolekcininkas, kuris renka potyrius. Jam nereikalingi jokie influenceriai ir agentūros, kad paaiškintų, ką jis turėtų padaryti, kad pasakytų: "Buvau, mačiau." Šitas žmogus jau yra stipriai pažengęs ir jis pats gali pasakyti: "Aš noriu pajausti to krašto dvasią per skonį, prisilietimą, per muziką, per meną." Tada tik galiu padėti nusistatyti gaires. Jis turi konkretų pageidavimą, ir arba sugebi į jį atsiliepti, arba ne", – požiūrį atskleidžia H.Miliauskienė.

Gidai išliks?

Keičiasi turistas, keičiasi ir gidas. "Gerai, kad ir čia galioja rinkos dėsniai. Jeigu gidas sugeba prisitaikyti prie besikeičiančių lūkesčių ir poreikių, jis ir dirba. Kaune mes turime dvi gidų draugijas: Kauno gidų draugiją ir Kauno gidų bendriją. Pati priklausau Kauno gidų bedrijai, pas mus yra apie 100 narių. Bet realiai iš to pulko dirbančių, kad galėtum paskambinti ir sakyti, jog rytoj reikia, kad pravestum ekskursiją, yra gerokai mažiau. Todėl tiems rimtai dirbantiems trūksta savaitgalių", – pasakoja H.Miliauskienė.

Asmeninio archyvo nuotr.

Ji pastebi, kad gidui pelnyti kliento lojalumą yra gana sudėtinga. "Pas mus dar neretai ieškoma, kas pigiau pasiūlys, kad ir euru. Bet jei žmogus pasitikėjo tavo pasiūlyta paslauga, jis dažniausiai grįžta", – teigia patyrusi gidė.

"Daug kas įsivaizduoja, kad gido darbas yra pramoga. Tu keliauji ir nieko neveiki. Bet iš tikrųjų, kad galėtum vesti ekskursiją, reikia įdėti nepaprastai daug darbo. Kaip mano vyresnėlis sako: "Na jau ne, mama, niekada gyvenime nebūsiu gidu, nes aš nieko kito nematau – tu tik sėdi ir mokaisi." Taip, nes informacija nuolat kinta. Istorijos, architektūros, dailės srityse atsiranda naujų faktų, žinias reikia nuolat atnaujinti", – tęsia ji.

Gyvename infomacijos amžiuje – bemaž viskas prieinama, viskas ranka pasiekiama. Ar gido profesija iš tiesų vis dar reikalinga, ar ji išliks?

"Tie žmonės, kurie yra gidai, o ne Vikipedijos skaitytojai, turi užtektinai darbo ir, manau, ilgai turės", – sako ji.

Verona turi Romeo ir Džuljetą, Palanga – Jūratę ir Kastytį, o romantiškąjį Vilnių garsina Adomas ir Marilė. Bėgant metams šią porą sieję jausmai tapo bendriniai. Tai istorija dviejų žmonių, atradusių vienas kitą kaip giminiškos sielos, bet negalinčių būti kartu. Tokia meilė – nelaiminga, tačiau romantizmo epochoje būtent ji audrino jausmus, įkvėpė kūrybai ir didžių idealų siekimui.

Aistrą įžiebė balta suknelė

Žymiausias su Vilniumi susijęs meilės dainius, romantikas A.Mickevičius mūsų mieste gyveno vos kelerius metus. Bet tą laikotarpį, kai jo protą ir širdį užvaldė "dangiškoji mylimoji" Marilė, kai budo, augo, šėlo jausmai, poetas visada prisimins kaip ypatingą. Vilnius – jo meilės, neišblėsusios iki paskutinio atodūsio, miestas.

Mariją Ievą Vereščakaitę, visų vadintą Marile, A.Mickevičius pirmą kartą išvydo 1820 m. rugpjūčio 15-ąją. Tądien, įkalbėtas bičiulio Tomo Zano, jis atvyko trumpų atostogų į Tuhanovičių dvarą (dabar Karčovos, Baltarusija) pas draugą Michalą Vereščaką, Marilės brolį.

22-ejų poetas, baigęs Dominikonų mokyklą Naugarduke ir studijas Vilniaus universiteto Literatūros ir laisvųjų menų fakultete, tuo metu mokytojavo apskrities mokykloje Kaune. Jis vos išsilaikė iš mokytojo algos, jautėsi labai vienišas, vis svajojo grįžti į Vilnių. Čia buvo likę draugai, priklausę jo paties kartu su kitais įkurtai slaptai Filomatų draugijai, čia buvo parašyti pirmieji eilėraščiai. Jam būtinai reikėjo atokvėpio. Tuhanovičių dvaro idilė tam tiko.

"Įėjęs į jam ruošiamą kambarį, Adomas ant kėdės pamato baltą suknelę ir įsivaizduoja jauną moterį, galėjusią ją vilkėti. Mintyse jis išvydo tikrą angelą. O kai tą angelą, savąją Marilę, pamatė, įsiplieskė meilė, sukrėtusi iki pat širdies gelmių", – pasakojo Vilniaus gidė Liuda Matonienė, romantiškojo miesto žemėlapio, kviečiančio į kelionę paskui gražiausias visų laikų jo meilės istorijas, autorė.

Akimirksniu blykstelėjusi meilė nuo pat pradžių buvo neįmanoma. Marilė tuo metu turėjo išrinktąjį – kaimyną grafą Lauryną Putkamerį, jauną ir dailų kariškį, spėjusį pasižymėti mūšiuose Napoleono armijos gretose. Jie jau buvo susižadėję, o po pusmečio, 1821 m. vasarį, Benekainių bažnyčioje (dabartinė Baltarusija) susituokė.

Ieškojo savosios Marilės

Kas ta žavioji Marilė, tas baltasis angelas, amžiams pavergęs poeto širdį? M.Vereščakaitė – dvarininkų šeimos, valdžiusios tūkstantį hektarų derlingos žemės, o tai tuo metu nereiškė didelio turto, atžala. Marilės kraitis nebuvo didelis, bet jis labai pagelbėjo finansinius sunkumus išgyvenusiam Laurynui.

Ko gero, tik pats poetas turėjo galią įžiūrėti Marilėje angelą.

Marilė garsėjo įvairiais pomėgiais, plačiu akiračiu. Ji buvo gavusi gerą namų išsilavinimą, laisvai kalbėjo prancūziškai ir itališkai, skambino fortepijonu, griežė smuiku, pati komponavo, buvo labai apsiskaičiusi. Žaidė šachmatais, mėgo viena toli ir ilgai jodinėti. Nepaprastai mėgo baltas sukneles, pasirišdama prie jos vis kitos spalvos juostą, reiškusią tos dienos nuotaiką. Šviesi – viskas gerai, juoda – jau ne. Po A.Mickevičiaus ištrėmimo į Rusijos imperiją ji ilgai rinkosi tik juodą.

Jaunajai dvarininkaitei puikiai tiko poeto draugės vaidmuo. Jiedu jautėsi skirti vienas kitam. Jis – Adomas, ji – Ieva (antrasis vardas), pasinėrę į romantišką literatūrą, kartu leido kiekvieną akimirką. Abu buvo gimę tą pačią dieną – gruodžio 24-ąją, tik Marilė metais vėliau nei Adomas, 1799-aisiais. Šį sutapimą jie laikė dar vienu ženklu, laiminančiu jų santykius.

Gilių mėlynų akių, šviesiaplaukė Marilė nebuvo klasikinė gražuolė. Poeto draugai tik gūžčiojo pečiais, kai Adomas kalbėjo apie ją kaip apie angelą, nužengusį iš dangaus. Draugo susižavėjimas apskritai juos šokiravo. Labiausiai stebėjosi Janas Čečiotas. Esą Vereščakaitė – tik panelė iš dvaro, kokių Lietuvoje daugybė. Jis klausė: "Kas apsėdo Adomą, kad jis būtinai nori jai patikti?"

"Jos išorinio grožio kiti nelabai pastebėdavo, neįvertindavo, bet A.Mickevičius įžvelgė joje gražuolę. Vėliau kiekvienos gyvenime sutiktos moters veide jis ieškojo jos, Marilės, akių žvilgsnio", – pasakojo poeto jausmų, išgyventų Vilniuje, tyrinėtoja.

Meilėje sėmėsi įkvėpimo

"Adomas ir Marilė veržte veržėsi vienas prie kito, labai brangino savo ryšį. Poetas, galima sakyti, maitinosi tos negalimos meilės dovana. Meilė Marilei buvo jam skausmo, kančios, bet kartu ir įkvėpimo šaltinis", – teigė L.Matonienė.

1822 m. žiemą Juozapo Zavadskio spaustuvėje Vilniuje A.Mickevičius išleido savo kūrybos rinkinio "Poezija" I tomą. Rinkinys buvo skaitomas Vilniaus ir Kauno salonuose, pastebėtas ir Varšuvoje, žmonės stvarstė jį vienas kitam iš rankų. XIX a. pirmojoje pusėje kūrėjai nereiškė savo jausmų atvirai. O A.Mickevičius analizavo kiekvieną savo meilės Marilei niuansą, atskleisdamas visą jausmų skalę, jį apėmusią lengvą beprotystę. Jo eilės tapo tikra sensacija, atvedusia į pripažinimą.

Širdies skausmui sumažinti ji net griebėsi opiumo. Kartą per daug jo pavartojusi atsidūrė ant mirties slenksčio.

Grįžęs į ankstesnę gyvenimo vagą Kaune A.Mickevičius negalėjo išmesti mylimosios iš minčių. Jis paniro į depresiją, kamavusią ir dėl mylimosios santuokos, ir dėl skurdžios buities sukeltų ligų. Liūdėjo ir Marilė. Širdies skausmui sumažinti ji net griebėsi opiumo. Kartą per daug jo pavartojusi atsidūrė ant mirties slenksčio. Draugai A.Mickevičiui nieko apie tai nesakė. Vėliau Marilė labai įsižeidė, kad mylimasis jos neatjautė.

Išsirūpinęs metų atostogas poetas grįžo į Vilnių. J.Čečiotui jis guodėsi nesuprantąs, kas su juo dedasi, ir nerado sau vietos. Visiškai palūžti neleido tik kalbos, kad Putkameriai gyvena kaip brolis ir sesuo. Kai Marilė atvyko jo aplankyti, Adomas įsitikino, kad ji puoselėja jam tyriausius jausmus. Jiedu tapo kaimynų vaiko krikštatėviais ir galėdavo susitikinėti niekam nesukeldami jokių įtarimų.

O tų susitikimų būta įvairių – ir labai aistringų, ir aplaistytų ašaromis, apkartintų Marilės priekaištų, kad Adomas jos nemyli ir turi romaną su Kauno gražuole Karolina Kovalska!

Atsisveikino amžinai

1824 m. spalį Putkameriai atvyko į Vilnių atsisveikinti su tremtin išvykstančiais filomatais ir filaretais, tarp jų ir A.Mickevičiumi. Tai buvo paskutinis Adomo ir Marilės susitikimas – poetas daugiau niekada nebegrįžo į Lietuvą. Paskui jiedu bendravo tik laiškais, o gal ir svajonėse, prisiminimuose, sapnuose.

Poetui išvykus Marilė su vyru susilaukė trijų vaikų, tapo puikia šeimininke – gerai virė uogienes, augino žąsis. Tik po Lauryno mirties 1850 m. ji suprato, kad pragyveno šalia ištikimiausiai ją mylėjusio, palaikiusio ir labiausiai jos dėmesio bei meilės verto žmogaus. Senatvėje ji nesutarė su vaikais, vis daugiau rūkė, nebesirūpino savo išvaizda. Kai po daugelio metų vyriausias A.Mickevičiaus sūnus ir biografas pamatė Marilę, liko labai nusivylęs. Ji nebuvo panaši į tą angelą, kokį jis įsivaizdavo iš tėvo pasakojimų ir eilėraščių.

"Ko gero, tik pats poetas turėjo galią įžiūrėti Marilėje angelą. Paskutinį jai skirtą eilėraštį jis parašė praėjus 12 metų po išsiskyrimo, jau keliaudamas per Alpes.

Marilės prisiminimas jam buvo svarbus, brangus ir kaip Lietuvos prisiminimas. Paryžiuje poeto rašomojo stalo stalčiuje visada gulėjo vokas su užrašu "Laiškai iš Lietuvos". Jame – mylimosios rašyti laiškai, portretinė miniatiūra ir išsiskyrimą su ja primenantis sudžiūvęs lapas. Poeto sieloje, jo kūryboje meilė Marilei susipynusi su meile Lietuvai", – pabrėžė L.Matonienė.

– Vedant ekskursijas galima išvardyti datas, supažindinti su faktais ir tiek. Tačiau žmones traukia kitokie dalykai, kartais – paslaptingi, net baisūs. Kodėl taip yra?

– Taip, teoriškai ekskursija yra ir skaičių, datų išvardijimas, tačiau tokia ekskursija bloga, neįsimenanti, nepaliekanti jokio džiaugsmo. Bet kokia ekskursija turėtų remtis ne skaičiais, o istorijomis. Geriausia, jei tai žmonių, kažkada gyvenusių tame mieste, istorijos, nes miestas yra žmonių palikimas.

O baisūs dalykai žmones traukia ir domina, nes jau nuo mažų dienų visi girdi pasakas ir legendas, padavimus. Šiuose kūriniuose veikia raganos, velniai, baubai. Tai įdomu vaikams, tačiau susidomėjimas nedingsta ir suaugus.

– Kai ekskursijoje gidas papasakoja ką nors nauja, visai kitaip pradedi žiūrėti į pastatus, pro kuriuos daug kartų ėjai, taip pat į mažas detales...

– Nekeliu sau tikslo, kad viską, ką papasakoju, žmonės atsimintų. Stengiuosi ekskursijoms ruoštis taip, kad tai žmogui padėtų tarsi atsimerkti, kad jis, eidamas miestu, suprastų, kaip atrodo 500 metų senumo pastatas, o kaip 100 metų senumo. Tai atsiskleidžia per mažas detales, paslėptus užkaborius, nežinomas istorijas.

– Klausydamas pasakojimų per ekskursiją pastebi, kad faktai susipina su legendomis. Ar tuomet ekskursija tampa įdomesnė?

– Sausas faktas, nesvarbu, kokios srities, nėra įdomus ir patrauklus plačiajai visuomenei. Legendos, kuriomis aš remiuosi per savo ekskursijas, yra iš XIX a., tačiau aiškina reiškinius, nutikusius gerokai seniau. Pavyzdžiui, yra pasakojimas apie gynybinę sieną ir kad joje gyveno baziliskas, Vilniaus miesto pabaisa. Tai reiškia, kad tuo metu gyvenusiems žmonėms kildavo klausimas, kas slepiasi po kažkokiais griuvėsiais. Ten, kur apleista, paprastai ir veisiasi kažkas baisaus. Tuo metu tai buvo realybė, susijusi su mistišku siaubūnu. Po kelių šimtų metų tai skamba kaip legenda. Tačiau aš bandau tą legendą vėl priartinti prie istorinio fakto.

Netikint ir neturint vilties gali būti labai sunku ir bloga, todėl reikia matyti šviesulį.

– Žmones traukia stebuklingi dalykai, pavyzdžiui, Stebuklo plytelė Katedros aikštėje. Kokių panašių vietų dar yra Vilniuje?

– Žmogui reikia bent šiek tiek tikėti stebuklais. Netikint ir neturint vilties gali būti labai sunku ir bloga, todėl reikia matyti šviesulį. Žmonės sukiojasi ant Stebuklo plytelės, taip tarsi įkvėpdami tikėjimo, laimės ir pan. Taip sukuriamas jausmas, kad viskas bus tikrai gerai. Tokių vietų Vilniuje tikrai yra.

Pavyzdžiui, Vilniaus gatvėje esantis Romo Kvinto sukurtas „Sėkmės pilvas“. Visi praeinantys trina tą pilvą rankomis, jis net blizga. Reikia paminėti, kad Vilniaus senamiestyje yra daug pereinamų kiemų, iš kurių viename galima rasti nedidelę arką. Prieš kelis metus vienas gidas sugalvojo tą arką pavadinti „Meilės tuneliu“. Taip ir gimsta urbanistinės legendos. Dabar žmonės klausinėja, kur yra tas meilės tunelis, nori juo praeiti susikabinus už rankų su savo mylimuoju. Puse lūpų pasakau, kad tai nėra istorinis faktas, kad tai sugalvojo gidas. Tačiau svarbiausia tas džiaugsmas ir laimė, kai praeini tokiu tuneliu su mylimu žmogumi ir sakai – praėjome, todėl būsime kartu visą gyvenimą.

– O kaip Vilniaus vaiduokliai?

– Reikia nuspręsti, ką laikome vaiduokliais. Jais galime laikyti kad ir kiekvieno čia gyvenusio žmogaus dvasią. Yra atvejis, kai žmonės nusipirko patalpas butui Vilniaus senamiestyje, buvusioje žydų geto teritorijoje. Jie negalėjo ten gyventi, nes nuolatos vaidendavosi. Nežinia, ar tai buvo vaiduokliai. Tačiau kai žmonės sužinojo, kad tai buvusi geto teritorija ir slėptuvės, jie ir sunerimo, ir nusiramino, nes suprato, iš kur sklido triukšmas.

Prieš porą metų istoriniame detektyve „Vilniaus Madona“ profesionali gidė Gina Viliūnė pasakojo Vilniui nusipelniusio kunigaikščio Aleksandro meilės istoriją XVI a. LDK sostinėje ir narpliojo dar neatskleistas miesto paslaptis. Šiemet naujame romane „Magdalė, smuklės merga“ autorė tęsia pasakojimą apie miestiečių intrigas pusamžiu brandesniame Vilniuje ir žada atskleisti dar daugiau netikėtų miesto istorijos vingių. Naujausia leidyklos „Alma littera“ išleista G. Viliūnės knyga, kartu su rašytoja Jolita Herlyn ir žurnalistu Giedriumi Drukteiniu diskutuojant moters troškimų tema, bus pristatyta kitą savaitgalį vyksiančioje Vilniaus knygų mugėje.

Knygoje „Magdalė, smuklės merga“ dėmesys kreipiamas jau nebe į dvaro gyvenimą, bet į paprastus miestiečius. Romano veiksmas prasideda 1530 m. pavasarį, kai Vilniuje ima siausti „juodoji mirtis“ – maras. Vieni gyventojai bėga, kiti bando pasipelnyti iš užklupusios nelaimės. Užupio smuklės mergą Magdalę likimas nuveda į teisėjo Vaitiekaus Skirtauto rūmus, tačiau ji nė neįtaria, kokios intrigos rezgamos šių puošnių namų užkaboriuose.

Greta sąmokslų ir pinklių, kūrinyje eilinių XVI amžiaus miestiečių lūpomis pasakojama apie tuometines šventes, amatus, papročius, marui gydyti pasitelkiamus stebuklingus vaistus ir burtus.

„Vilniaus istorija – sena ir labai turtinga. Tai skirtingų tautų ir religijų susikirtimo vieta, kultūrų katilas, palikęs ryškius ženklus istorijoje. Šio miesto gatvės visad buvo painių intrigų veiksmo vieta, tad sostinės istorija visad išliks neišsemiamas kūrybos ir domėjimosi šaltinis“, – paklausta, kodėl jos knygose dominuoja Vilniaus istorijos tema, pasakoja G. Viliūnė.

Rašytoja atsisako skaitytojus skirstyti pagal amžių ar išsilavinimą, o savo kūrinį dovanoja visiems, simpatizuojantiems istorijai ir dinamiškam siužetui. Jos teigimu, būsimam skaitytojui nebūtinas joks pasirengimas: knyga įtrauks tiek menkai susipažinusius su Lietuvos ir Vilniaus raida, tiek su autore besidalijančius aistra istorijai.

Romaną „Magdalė, smuklės merga“ Gina Viliūnė pristatys Vilniaus knygų mugėje, vasario 27 d., šeštadienį 12 val. kartu su Jolita Herlyn ir jos naujausia knyga „Atsargiai – moteris“. Rašytojas bendrai išpažinčiai sujungė dėmesys moters troškimams ir transformacijai, nors jų protagonistes ir skiria 500 metų.

Bendro renginio, kurį moderuos žurnalistas Giedrius Drukteinis, tema – „Ko trokšta moterys – kas bendro tarp XVI a. smuklės mergos Magdalės ir XXI a. emigrantės Redos?”

„Moters esmė per amžius nedaug tepasikeitė: kai vyrai intensyviai kovojo dėl valdžios ir turtų, moterys, tiek, kiek leido jų laikotarpio galimybės, siekė padaryti pasaulį gražesnį. Tikiu, kad knygos pristatymo metu moderatorius ir moterų žinovas Giedrius Drukteinis mus visus įtrauks į dar gilesnes moters esmės paieškas, o pajusti moteriškumo pradą paskatins Rasos Kaušiūtės dainos”, – sako G. Viliūnė.

Romano „Magdalė, smuklės merga“ autorė Gina Viliūnė gimė 1974 metais. Rašytojos domėjimasis istorija bei architektūra paskatino ją ne tik tapti profesionalia gide, bet 2012 metais su bendraautoriumi Raimondu Urbakavičiumi išleisti knygą „Vilniaus šventovės“, o vėliau skaitytojams padovanoti ir du istorinius romanus – „Karalius be karūnos“ bei „Vilniaus Madona“.

G. Viliūnės knygą „Magdalė, smuklės merga“ išleidusi leidykla „Alma littera“ jau daugiau kaip 25 metus vykdo savo misiją – skatina pažinimo ir skaitymo poreikį, teikia pažinimo džiaugsmą ir skaitymo malonumą. Viena didžiausių leidyklų Lietuvoje „Alma littera“ leidžia knygas suaugusiesiems, vaikams ir paaugliams, šviečiamąją ir mokomąją literatūrą.