Susipažinkite su Giedre, jei to dar nepadarėte anksčiau, – apie ją jau esame rašę. Ji – kasmetinio lietuviškų filmų festivalio Vokietijoje „Litauisches Kino Goes Berlin“ iniciatorė ir vadovė. Kino festivalių ir tarpdisciplinių menų festivalių, muziejų ir galerijų Vokietijoje, Lietuvoje, Ispanijoje ir Kinijoje projektų vadovė, kuratorė, koordinatorė. Lietuvoje pradėjusi užsiimti kino sklaida regionuose, šiuo metu rengia Palangos kino teatro „Naglis“ įveiklinimo koncepciją ir dalijasi vizijomis apie pirmąją filmoteką Vakarų Lietuvoje.

– Trumpai apibūdink save ir veiklą, kuria užsiimi.

– Profesine prasme esu kultūros vadybininkė, jau daugiau nei dešimt metų dirbu kino srityje. Ne tik kino, tačiau čia kol kas matau daugiausia prasmės. O šiaip esu ieškotoja – šiuo metu, pavyzdžiui, ieškau įvairių daiktų kačiukams.

– Kodėl kinas? Kas tave su juo sieja? Kuo sužavėjo ši industrija?

– Kinas mano gyvenime atsirado gan organiškai. Kaip tikriausiai ne vienas iš mūsų, su tėvais eidavau į kiną vaikystėje... O po to į jį panirau pamažu, per kultūros ir meno studijas (VU studijavau sinologiją), kurios mane nuvedė į kultūros vadybą, o iš čia kažkuriuo metu atsidūriau reikiamoje vietoje, reikiamu laiku, t. y. kino teatro „Lietuva“ ir „Kino pavasario“ komandoje. Nuo tada kino patirtys vis augo, kol galiausiai profesine prasme per šią meno ir industrijos sritį save ir identifikuoju.

– Kaip tavo gyvenime atsirado Berlynas? Kas pastūmėjo priimti sprendimą išvykti iš Lietuvos?

– Berlyno gyvenime aš atsiradau, kai, ieškodama naujų patirčių ir išaugusi iš Vilniaus, gavau progą stažuotis filmų kuratorystės. Važiavau trims mėnesiams, bet, įsimylėjusi miestą, vis atidėliojau grįžimą atgal, kol Berlynas tapo mano namais.

– Papasakok apie savo gyvenimą Berlyne. Koks jis?

– Gal ir nieko nuostabaus, bet kadangi jau turėjau kinošnikės darbo patirties, Berlyne daugiausia ir dirbau kino srityje. Iš esmės: su pora nuostabiausių Berlyno kino teatrų, vieną už kitą gražesnių savo alternatyviu žavesiu, keletu kino festivalių, apimančių tiek Rytų Europos kiną, tiek visą kinematografinę amplitudę, bei kino platinimo srityje, leidusiai man į kino industriją įsigilinti kaip į verslą.

– Vokietijoje organizuoji lietuviško kino festivalį „Litauisches Kino Goes Berlin“. Kaip kilo ši mintis? Kaip vystėsi idėja, su kokiais didžiausiais iššūkiais teko susidurti?

– Manau, tai, kad ėmiausi kurti festivalį Berlyne, yra susiję su pora dalykų. Pirma, kaip užsiminiau anksčiau, ten vykau semtis kuratorystės patirties, tad norėjau šią patirtį įprasminti, o tuo metu Berlyne nebuvo ne tik lietuviško, bet ir jokios kitos Baltijos šalies kino pristatymų, tad norėjosi parodyti mūsų kiną. Ne veltui sako, kad išvykęs tampi didžiausiu patriotu. Antra priežastis, galima sakyti, irgi susijusi su tautine savimeile, mūsų, kaip šalies, tapatybe. Norėjosi neakivaizdžiai pažindinti su mūsų kultūra, nes tuomet mes dar nelabai egzistavome Vakarų europiečių galvose, bent jau su savitu identitetu. Vis dar buvome dalis dėmės už geležinės sienos su visais ano kultūrinio lauko artefaktais ir reliktais. O kinas tokiai pažinčiai atrodo tinkamiausias formatas.

– Papasakok apie festivalį: kada prasidėjo, kokia jo koncepcija?

– Festivalis šiais metais vyksta devintą kartą – nuo 2011-ųjų. Per tą laiką jis transformavosi, augo. Pradžioje nevadinome jo kino festivaliu, tai buvo kino peržiūros, todėl gan ambivalentiškas, formos nenusakantis šio festivalio pavadinimas – „Litauisches Kino Goes Berlin“. Pamažu augo komanda, plėtėsi ir festivalio programos, užaugo vadinamosios kvalifikacijos. Bet festivalio esmė nepasikeitė – jis skirtas lietuviškam kinui Berlyno auditorijai pristatyti, sudaryti platformą kūrėjams būti pastebėtiems.

– Festivalis vyksta kasmet. Kiek laiko trunka, kur filmai rodomi? Ar lietuviškas kinas ten paklausus? Kokius filmus rodote?

– Šiuo metu festivalis trunka penkias dienas, pristatomi ir ilgametražiai, ir trumpametražiai filmai. Pradžioje siekėme pristatyti tik naujausią lietuvišką kiną, o pernai kartu su Lietuvos kino centru padarėme eksperimentą ir Berlyne parodėme porą retrospektyvinių filmų, kuriuos publika labai šiltai priėmė. Be to, jau keletą metų bendradarbiaujame su kitomis Baltijos šalimis – Latvija ir Estija, kasmet parodome po porą bendrų trumpametražių filmų programų.

Mes – maža šalis, kurios kinas tik neseniai įsibėgėjo. Neseniai ir pati Lietuva atsirado Vakarų Europos žemėlapyje, tad ir susidomėjimas kinu atkeliauja pamažu. Tam reikia laiko, kurį mes pamažu ir lašiname. Yra ir kitas būdas – katapultuotis į vieno didžiųjų kino festivalių programą ir ten nusiskinti, pavyzdžiui, Palmės šakelę, kaip tai kažkada nutiko rumunų kinui, tačiau ir tam reikia įdirbio.

– Tikriausiai subūrei ten savo žmonių komandą. Kas ją sudaro? Lietuviai, o gal tik vokiečiai, ar tai labiau tarptautinė grupė?

– Komandos branduolys yra lietuviai. Taip jau susiklostė, galbūt ir dėl logistinių priežasčių. Tai, manau, lėmė ir tai, kad mums šis festivalis aktualiausias. Vis dėlto komandoje jau daug metų yra ir vokiečių, o prie savanorių kasmet prisijungia vis daugiau užsieniečių. Gal iki šiol bendras komandos vardiklis buvo tai, kad visi nariai – berlyniečiai: kartais – buvę, kartais – būsimi, o kartais – dvasiniai.

– Kaip manai, kur sunkiau organizuoti festivalį: Vilniuje ar Berlyne? Tikriausiai žinai, su kokiais iššūkiais susiduria kino festivalių organizatoriai Lietuvoje, tad gal galėtum palyginti? Kuo skiriasi kino festivalio organizavimas Vilniuje ar Berlyne?

– Tiesą sakant, gana sunku lyginti kino festivalių specifiką Vilniuje ir Berlyne, nes tikiu, kad per devynerius metus nemažai kas pasikeitė. Gal įsivaizduočiau, kad Lietuvoje paprasčiau jau vien dėl to, kad šalis nedidelė ir organizatoriai tikriausiai per kokią vieną feisbuko draugystę pažįstami. Berlyno pranašumas ir kartu iššūkis – kad jo kultūrinė rinka labai prisotinta, o tai reiškia, kad reikia nemažai išteklių norint būti pastebėtam, bet kartu ir tai, kad kiekvienas gali sau rasti nišą. Čia ta lazda su dviem galais.

– Po devynerių metų užsienyje nusprendei grįžti į Lietuvą. Kas lėmė tokį sprendimą?

– Supratau, kad jau laikas, nors tai ir nebuvo lengvas sprendimas, nes visas mano gyvenimas, mano socialinis ratas jau buvo ten. Bet supratau, kad nenoriu, jog tas miestas visam laikui taptų mano namais, kad man trūksta šaknų. Suvokiau, kad noriu dalyvauti procesuose Lietuvoje, kur mano šeima. Sakykim, toks kraujo šauksmas.

– Ar, tau sugrįžus į Lietuvą, festivalis toliau vyks? Gal sukurta tokia stipri infrastruktūra, kad tau įsikišti jau nebereikia? O gal šiam festivaliui planuoji vis grįžti atgal į Berlyną?

– Festivalis šiais metais vyks jau devintą kartą, tad privalo judėti toliau: jis jau turi savo nišą, žiūrovą, kasmet vis daugiau meilės sulaukiame ir iš kino industrijos Lietuvoje, yra ir festivalio infrastruktūra. Žinoma, man persikėlus iš Berlyno, organizacinės struktūros irgi turi keistis, tačiau tiek formatas, tiek datos, tiek vietos lieka tos pačios.

– Naujasis tavo projektas „Kurk Lietuvai“ programoje susijęs su kino teatro „Naglis“ įveiklinimu. Papasakok šiek tiek daugiau apie patį projektą. Ar projektas orientuotas labiau į pramoginę (gyventojų užimtumo), ar edukacinę kryptį?

Kino teatras „Naglis“ – ypatingas, nes tai vienintelis valstybei priklausantis kino teatras, kartu vienas seniausių kino teatrų.

– Grįždama į Lietuvą žinojau, kad noriu likti kino sferoje, tad ieškojau įvairių galimybių. Programa „Kurk Lietuvai“ sudarė sąlygas Lietuvos kino centre įgyvendinti „Kino sklaidos regionuose“ projektą, po kurio gavau pasiūlymą čia dar pusmečiui likti ir paruošti kino teatro „Naglis“ įveiklinimo koncepciją. Projekto idėja – kad šis kultūros objektas taptų regionine filmoteka, t. y. kino kultūros traukos ir edukacijos centru Vakarų Lietuvoje.

– Lietuvoje yra daug regionų, kuriuose stūkso seniai apleisti kino teatrų pastatai. Kodėl pasirinkai Palangos miesto „Naglio“ kino teatrą?

– Kino teatras „Naglis“ – ypatingas, nes tai vienintelis valstybei priklausantis kino teatras, kartu vienas seniausių kino teatrų. Ypatinga ir jo geografinė vieta, jis yra populiariausiame kurorte Lietuvoje ir kartu Klaipėdos regione, kur šiuo metu beveik nėra kino infrastruktūros, o čia siūlomos kultūros paslaugos yra ribotos.

– Kokia yra „Naglio“ istorija? Kada pastatytas, kas jame anksčiau vykdavo?

– Kino teatras „Naglis“ pastatytas 1959 m., architektas – Albertas Ratnikas, kiek teko skaityti. Tačiau per visus 60 metų kino teatras nebuvo rimtai remontuotas, todėl šiuo metu jo būklė gan prasta. Jau vien dėl to, kad pastatas žiemą nešildomas. Kiną čia galima rodyti tik vasaros sezono metu.

Planuojama, kad kino teatro pastatas bus išsaugotas: jį norima rekonstruoti. Ir, tiesą sakant, labai tuo džiaugiuosi, nes Lietuvoje beveik nebėra veikiančių autentiškų kino teatrų pastatų, tad norėtųsi išsaugoti likusius.

– Projektas jau įsibėgėjo, kokia jo stadija dabar? Kas šiuo metu daroma? Kokia ateitis laukia „Naglio“, kokia tavo vizija?

– Pirminė „Naglio“ įveiklinimo koncepcija jau parengta. Ją šiuo metu baigiame derinti su ekspertais ir kino industrija. Jeigu viskas vyks pagal planą, tada po poros metų Palangoje turėsime regioninę filmoteką, kuri taps inovatyviu kino kultūros centru ir vykdys edukacines bei kino sklaidos veiklas, aktualias visam Vakarų Lietuvos regionui. Norėtųsi viltis, kad šis objektas galėtų būti naudingas ir kino industrijai, pavyzdžiui, įgalintų kino studentus ir jaunuosius profesionalus čia gilinti savo žinias, užsiimti tinklaveika (networking) ir pan.

– Iš tiesų galime drąsiai sakyti, kad didmiesčių gyventojai nuolatos turi galimybę mėgautis kinu: neįvardijant reguliarių kino seansų, didmiesčiuose vyksta kino festivaliai, klasikos filmų peržiūros, diskusijos ir t.t. Kokia situacija miestų regionuose? Nėra paklausos – nėra pasiūlos? Ar vis dėlto paklausa yra, bet kitos priežastys lemia, kad kino teatrai apleisti?

– Su kolege Irmina praėjusį pusmetį rengėme projektą „Kino sklaida regionuose“, skirtą sudaryti sąlygas žmonėms savo mieste žiūrėti kiną profesionaliai. Šiuo metu, deja, tokių miestų Lietuvoje nėra daug – tik dvylika, o tai reiškia, kad jei juose negyveni, iki kino teatro gali tekti važiuoti ir 100 km į vieną pusę. Pavyzdžiui, gyventojams tokių miestų, kaip Tauragė, Telšiai ar Mažeikiai, kurie Lietuvos mastais yra ganėtinai dideli. Apklausos rodo, kad žmonės kino savo miestuose nori, yra ir pasiūla, t. y. šiuo metu Lietuvoje sukuriama vis daugiau kino filmų, kino festivaliai savo programas noriai pristato regionuose, tačiau beveik nėra kino filmams rodyti pritaikytos infrastruktūros. Anksčiau beveik kiekvienas miestelis turėjo po kino teatrą, tačiau, pasikeitus platinimo sistemai, dauguma jų buvo transformuoti į ką nors kita, pavyzdžiui, parduotuvę ar pan. Tad dabar tokia situacija, kai žmonėms nebėra kur žiūrėti kino, nebent kultūros centrai adaptuotų savo sales profesionaliems kino rodymams. Kaip, beje, buvo ir anksčiau: kiekvienas kultūros centras turėjo ir po kino projektorių. Faktiškai mes to savo ankstesniu projektu ir siekėme – pritaikyti kultūros centrus kino filmams profesionaliai rodyti.

– Kokie tavo pačios ateities planai, kai baigsi šį projektą?

– Jau žinau, kad baigusi darbus su „Kurk Lietuvai“, liksiu Vilniuje, nes man čia gera. Planuoju tęsti darbus kultūros ir kino srityje. Ir pamažu artėja lapkritis, kai vėl vyks „Litauisches Kino Goes Berlin“.

Pernai rudenį atliktos apklausos duomenimis, tik 17 iš 60 savivaldybių šiuo metu turi nuolat veikiančius kino teatrus ar alternatyvas – skaitmeninius kino ekranus kultūros centruose.

Situacija šią savaitę pristatyta Lietuvos kino centro konferencijoje, skirtoje savivaldybių, norinčių įsidiegti profesionalią kino įrangą, atstovams.

Pasak „Kurk Lietuvai“ projektų vadovės Giedrės Simanauskaitės, taip atsitiko dėl to, jog Lietuvai atkūrus nepriklausomybę išnyko nacionalinė kino platinimo sistema ir kino teatrai buvo privatizuoti, be to, nuo 2000-ųjų kuriama skaitmeninė produkcija nemodernizuotuose kino teatruose negali būti rodoma.

Skaitmeninę įrangą didmiesčiuose įsidiegė veikiantys kino teatrai, tuo metu pačios savivaldybės tam neranda lėšų.

„Lietuvoje juntama didelė atskirtis tarp didžiųjų miestų ir nuo centrų nutolusių regionų gyvenimo kokybės. Tą lemia ir kultūros paslaugų prieinamumo nebuvimas, jis mažina regionų, kaip gyvenamosios vietos patrauklumą, o tai – viena iš priežasčių, kodėl žmonės migruoja”, – sako „Kurk Lietuvai“ dalyvė Irma Žemaitytė.

Pasak „Kurk Lietuvos“ atstovų, Susisiekimo ministerijai šiuo metu pristatytas pirminis pasiūlymas dėl kino rodymo vietų skaitmeninimo. Jis leistų 30-yje savivaldybių įdiegti skaitmeninę profesionalią kino įrangą, projektas būtų finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis.

Tauragės kultūros centro direktorius Virgilijus Baltušis tvirtino, kad artimiausi kino teatrai yra Gargžduose, Klaipėdoje ir Šiauliuose, t. y. jie nutolę nuo Tauragės apie 100 kilometrų.

„Dėl šios priežasties Tauragės kultūros centras yra labai suinteresuotas turėti savo kino salę, kur būtų rodomas kokybiškas kinas. Kol kas kiną esame pradėję rodyti paprastuoju būdu, t. y., multimedijiniu projektoriumi“, – sako V. Baltušis.

Anot jo, kino atvyksta pažiūrėti žmonės iš Šilalės ir kitų aplinkinių miestelių.

Auksinės lapkričio šviesos užpildytos gatvės. Tik ir norisi, nesvarbu, kad lapkritis, prisėsti vienoje lauko kavinių, pasimėgauti saule. To iš berlyniečių neatimsi – jų laiko sėdėti saulytės atokaitoje ir mėgautis gyvenimu. Tačiau mes, lietuviai, ilgai taip dykai sėdėti negalime – reikia veikti. Skubame geltonų ubahno vagonėlių raizgalyne į Neuköllne įsikūrusį „Sputniko“ kino teatrą. Čia vyksta 7-asis lietuvių kino festivalyje Berlyne „Litauisches Kino Goes Berlin“. Jo organizatorės G.Simanauskaitės klausiame, ką reiškia Berlyne organizuoti festivalį.

– Kaip atvykai į Berlyną ir kaip gimė festivalis?
– Atvykau į Berlyną prieš aštuonerius metus. Važiavau į Berlyną trumpam, neturėjau planų pasilikti čia taip ilgai. Važiavau, nes gavau tuo metu egzistavusią kino profesionalams skirtą stipendiją pagal „Nipkow“ programą. Norėjau pasisemti praktikos kuruojant kino programas. Atlikau praktiką viename Berlyno kino teatrų. Po trijų mėnesių praktikos paprašiau, kad stipendiją pratęstų. Iš to pratęsimo ir gimė „Litauisches Kino Goes Berlin“. Pradžioje norėjau rengti savo tuo metu mėgstamo režisieriaus retrospektyvą, bet paskui nusprendžiau parodyti kažką nematyto, kad tikrai būtų prasminga tai rodyti, ir taip gimė mintis dėl lietuviškų filmų.

– Kokia tolesnė festivalio istorija?
– Pasidomėjusi supratau, kad Artūras Jevdokimovas daro panašius dalykus... Tai buvo 2011 m. Tuo metu jis įvairiuose pasaulio miestuose rodė lietuviško kino programą. Parašiau jam ir paklausiau, ar jam būtų įdomu bendradarbiauti ir lietuviškus filmus Berlyne rodyti kartu. Taip pirmais metais kartu surengėme Lietuviško kino savaitę. Buvo rodomi trumpo ir pilno metražo filmai „Babylon“ ir „Sputnik“ kino teatruose ir kine po atviru dangumi „Insel im Cassiopeia“. Žmonių gal ir neatėjo labai daug, bet pastebėjau, kad didelio susidomėjimo sulaukė lietuviški trumpametražiai filmai.

Po pirmų metų, kadangi indėlis jau buvo, nusprendžiau šios idėjos neatsisakyti, ją plėtoti, organizuoti toliau. Antraisiais metais atrinkau vieną trumpametražių filmų programą ir ją per savaitgalį parodžiau trijuose kino teatruose. Taip, pamažu eksperimentuojant ir plečiant programą, auginant publiką, peržiūras tęsiau ir trečiais metais, ir ketvirtais, ir penktais... Iki 2015 m. peržiūras organizuodavau faktiškai viena, padedama poros gerų draugų, kurie prisidėjo prie dizaino, tekstų ir pan. Tačiau dabar turime komandą – esame aštuoniese, todėl galėjo augti ir festivalio apimtis.

– Kas yra festivalio žiūrovai? Daugiausia Berlyne gyvenantys lietuviai ar užsieniečiai?

Mano tikslas – kad lietuvišku kinu susidomėtų žmonės, kad publika jį atrastų, pažintų.

– Pradėjus organizuoti lietuviško kino peržiūras, kažkuria prasme norėjosi ir šviesti žmones apie Lietuvą, kadangi tuo metu vis susidurdavau su neteisingais spėliojimais apie sostinę, kalbą, religiją... Bet tai šalutinis motyvas. Mano tikslas – kad lietuvišku kinu susidomėtų žmonės, kad publika jį atrastų, pažintų. Niekada nesiorientavau tik į lietuvišką auditoriją. Vis dėlto manyčiau, kad dauguma, t.y. apie 70 proc. žiūrovų, yra lietuviai. O likę 30 proc. – žmonės, kurie domisi lietuvių kultūra, kinu. Arba žmonės vienaip ar kitaip susiję su Lietuva: per partnerį ar partnerę, draugus, nes mokėsi pagal ERASMUS, važiavo į kelionę per Baltijos šalis ir jiems čia labai patiko.

Šiais metais labai gera buvo matyti, beveik visus seansus pilnus žiūrovų. Iš viso apsilankė apie 1 000 žmonių. Juk juk nėra geresnio feedbacko nei matyti, kad tai, ką darai iš idėjos, nėra veltui, yra įdomu ir kitiems (šypsosi).

– Greičiausiai festivalio metu sutinki daug lietuvių. Gal žinai, ką dažniausiai jie čia veikia?
– Sunku pasakyti, nes žmonės labai skirtingi, tad sunku daryti bendras išvadas. Tačiau šiais metais, ieškant komandos ir savanorių, pasijautė, kad nemaža dalis aplikuojančių – jauni žmonės iš kūrybinio sektoriaus, ką tik atvykę į Berlyną ir norintys čia apsigyventi, sužavėti šio miesto vylių.

– Kas įdomu užsieniečiams?
– Nemažą festivalio programos dalį sudaro trumpametražiai filmai, daug ateinančių domisi būtent jais. Kai kam įdomūs ilgametražiai filmai kaip šalies, istorijos pažinimo šaltinis. Tiesa sakant, nelabai kas žino lietuvišką kiną, nežino netgi Šarūno Barto, ne taip, kaip Prancūzijoje. Kai kas visą Baltijos bloką mato kaip stiprios animacijos šalį. Bet ryškaus įspūdžio apie mūsų kiną nelabai turi.

Tiesą sakant, vienas iš mano tikslų yra sukurti platformą lietuvių filmams, kad jie būtų pastebėti ir kad tokiu būdu keliautų toliau. Tai po truputį vyksta. Pavyzdžiui, ir šiais metais „Lichtenbergo kino naktų“ Berlyne organizatorė mūsų festivalio metu pastebėjo ir į savo programą pakvietė trumpametražių konkursą laimėjusį Rimanto Oičenkos dokumentinį filmą „Holivudas pasiūlė per mažai“ ir „Šventinio bankucheno“ vaizdo klipą „Lietuvos istorijos repas“.

– Sakoma, kad vien Berlyne per metus vyksta apie 70 kino festivalių. Matau, kad, vos pasibaigus „Litauisches Kino Goes Berlin“, tame pačiame kino teatre vyksta Estų kino dienos. Ar stengiatės kažkaip išsiskirti, pritraukti žiūrovą?
– Estai šiais metais pirmą kartą organizuoja tokį festivalį. Esu beveik įsitikinusi, kad jie nuo mūsų nusižiūrėjo (juokiasi). Yra daug panašaus formato festivalių: Bulgarijos, Rumunijos, Arabų šalių kino dienos ir daugybė kitų. Kai pradėjau organizuoti „Litauisches Kino Goes Berlin“, tai dar nebuvo taip populiariu. Bet tuomet vis tiek susidūriau su tuo iššūkiu, kaip Berlyne prisikviesti auditoriją. Atvykau iš Vilniaus, kur viskas, bent jau tuomet, buvo daug paprasčiau. Organizuojant unikalesnį renginį, buvo paprasta sulaukti žurnalistų dėmesio. Berlyno kultūros scena labai prisodrinta. Kas dieną vyksta labai daug įdomių, skirtingų renginių. Nėra lengva būti pastebėtam. Reikia strateguoti, turėti partnerių. Tačiau mes organizuojame festivalį jau septintus metus – per tiek laiko susikūrėme savo nišą, atradome kanalus, per kuriuos ir pasiekiame žiūrovus.

– Kaip atrenkate filmus?

– Jau treti metai kino kūrėjai kviečiami siųsti savo filmus. Bendradarbiaujame ir su „Lithuanian Shorts“, „Skalvijos“ kino akademija, pažiūriu, kas kuriama Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kas rodoma „Kino pavasaryje“, „Scanoramoje“, kituose Lietuvos festivaliuose, rašau kūrėjams kad atsiųstų sudominusį filmą peržiūrai. Stebiu lietuviško kino realijas ir žiūriu, kas galėtų būti įdomu mūsų festivaliui. Konkursinei programai filmai turi būti ne senesni nei dvejų trejų metų. Pastebiu, kad jaučiamas suintensyvėjimas: pradžioje tekdavo peržiūrėti apie 40–50 trumpametražių, o pastaraisiais porą metų – apie šimtą. Filmus peržiūrime su komanda. Stengiamės, kad programa būtų įvairiapusė, kad atspindėtų lietuviško kino veidą, nustumiame į šoną asmeninį skonį.

Tik nuo praeitų metų vėl pradėjome rodyti pilnametražius lietuviškus filmus. (Buvo pertrauka, kai rodėme tik trumpametražius.) Šiemet jų parodėme net keturis, kas, turint galvoje lietuviškos kino rinkos dydį, buvo tikrai nemažai. Visi jie – stiprūs. Ypač daug dėmesio sulaukė „Šventasis“ ir „Šerkšnas“.

– Pavadinimas „Litauisches Kino Goes Berlin“ sulipdytas iš kelių kalbų – pusiau vokiškai, pusiau – angliškai... Kaip sugalvojai jį?
– Pirmais metais vadinosi „Lithuanian Film Week“. Kadangi antrais metais peržiūros truko tik savaitgalį, neapsivertė liežuvis to vadinti nei festivaliu, nei savaite, reikėjo kažko aptakesnio. Norėjosi ir kiek ironijos, tad perfrazavau garsiąją „goes West“. Norėjosi, kad pavadinimas kalbėtų visam daugiakultūriam, daugiakalbiam Berlynui.

"370"  ieškokite Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Palangoje, Utenoje, Tauragėje, Druskininkuose ir Marijampolėje - baruose, kavinėse, universitetuose, įvairiose kultūrinėse erdvėse. Naujas žurnalo numeris pasirodys sausio viduryje.