Laisvalaikis ir istorijos pažinimas daliai žmonių yra nesuderinami dalykai. Kokie socialinių tinklų siūlomi vaizdo įrašai laimi jūsų telefone? „Cute cats“ ar „The Armchair Historian“, ar dar kažkas? Mes tikime, kad istorija yra svarbus mokslas, padedantis mums išsiaiškinti praeities įvykių aplinkybes ir suprasti pokyčių svarbą šiuolaikinei visuomenei. Daug kalbame apie atminties karus ir išsiaiškinimo kultūrą. Tačiau dar kartą paimkime mobilųjį telefoną į savo rankas. Mūsų asmenukės tapo greitai plintančiais pasakojimais, kurie liudija norą būti matomiems, o ne suprastiems. Tarpusavio supratimas reikalauja pastangų, o asmenukės – tik gero fotoaparato telefone.

Istorinis pasakojimas yra pagrįstas moksline rekonstrukcija ir analize. Medijos ir vizualizacija sukuria naujų galimybių, kad istorinis pasakojimas pasiektų dideles auditorijas. Šiandien tenka pripažinti, kad istorinį pasakojimą kuria ne tik istorikai, istorinės atminties politika, mokyklinės programos, medijos, bet ir kiekvienas mobiliojo telefono savininkas.

Giedrius Mackevičius. Asmeninio archyvo nuotr.

Fotografija, telefonas, sinematografas ir internetas – išradimai, kurie ilgą laiką tarpusavyje neturėjo nieko bendra. Williamas Talbotas, Alexandras Bellas, broliai Lumière’ai ir Timas Berners-Lee yra žmonės, kuriuos šiandien retai prisimename. Visus jų išradimus galima surasti mobiliajame telefone. Mokėjimas naudotis mobiliuoju telefonu tapo svarbesnis nei žinojimas, kas jį sukūrė. Istorijos mokytojai pritars, kad dėl to istorijos išmanymas patiria didelių iššūkių. Kam žinoti apie vieną ar kitą įvykį, jeigu informaciją galima susirasti internete? Dauguma mokinių nesusimąsto, kaip atsiranda istoriniai faktai. Socialiniai tinklai pateikia daug vizualiai patrauklios informacijos, bet ar tai padeda mokiniams suvokti istorinio tyrimo eigą?

Kitas svarbus momentas – atmintis. Atmintis kaupia ir saugo mūsų patirtis ir išgyvenimus. Ji padeda įvertinti praeities patirtis dabarties iššūkių akivaizdoje. Atmintis nėra tikslus praeities atkūrimas. Praeitis gali būti idealizuojama arba kritiškai dekonstruojama atskleidžiant ideologijos dogmas, arba klastojama siekiant kontroliuoti žmonių protus.

Socialiniai tinklai pateikia daug vizualiai patrauklios informacijos, bet ar tai padeda mokiniams suvokti istorinio tyrimo eigą?

Atmintis gali paskatinti apmąstyti praeities įvykius. Ypatingas vaidmuo tenka žmogaus ir visuomenės siekiams išsiaiškinti aktualius praeities reiškinius. Atminties lavinimas yra svarbi mokymosi proceso dalis, kuri tobulina gebėjimą atsiminti, bet ir stiprina socialines, kultūrines, kognityvines kompetencijas.

Šiandien rašytinę atminties perdavimo tradiciją keičia vaizdinė. Istorinė atmintis tampa vaizdinės komunikacijos produktu ir preke. Mokytojams vaizdumas gali padėti aiškiau ir paprasčiau perteikti tam tikrus istorinius faktus arba ryšius tarp jų. Svarbu analizuoti tai, ką regime ir kaip tai veikia mūsų savivoką. Dėl to būtina ugdyti mokinių vizualinį raštingumą.

1786 m. britų filosofas Jeremy’s Benthamas sukūrė tobulo kalėjimo, vadinamo panoptikumu, projektą. Šio projekto tikslas buvo sukurti tokią architektūros sistemą, kurią sudarytų bokštas ir žiedinis pastatas. Bokšte esantis prižiūrėtojas nuolat stebėtų žiediniame pastate įkurdintus kalinius. Kaliniai matytų tik prižiūrėtoją, bet nematytų vienas kito. Taip norėta perauklėti kalinius ir keisti jų elgesį. Panoptikumo idėja skatino ieškoti sprendimų, kurie pasitelkiant matomumą ir regimumą  juos izoliuotų, kontroliuotų, paverčiant manipuliacijų ir išnaudojimo objektais.

Matomumas yra spąstai. Šiuo metu pasaulį užkariavusi programinė industrija. Jai tarnauja vizualumas. Socialiniai tinklai stebi mus, prekiauja mūsų žvilgsniu ir dėmesiu, keičia mūsų elgesį. Mūsų pilietinė pareiga atsakyti į klausimą, ar socialiniai tinklai palaipsniui neįgyvendina panoptikumo projekto. Dėl to mokytojai turi mokyti mokinius interpretuoti ir kritiškai vertinti medijų turinį.

Režisierius Oliveris Stone’as sukūrė filmą „Gimę žudyti“. Kino juostos centre – serijiniai žudikai Miki ir Melori. Juos medijos paverčia visuomenės herojais. Žurnalistai rengia reportažus apie nusikaltėlius, daro su jais interviu, pasakoja apie jų nusikaltimus. Filmas parodo medijų siekį pakerėti žiūrovą vaizdais. Brutualūs O. Stone’o filmo epizodai keičia vienas kitą kaip muzikiniai klipai socialiniuose tinkluose.

Visus sustoti ir susimąsti priverstų Steveno Spielbergo filmas „Šindlerio sąrašas“, vaizduojantis žiaurią holokausto kasdienybę. Abiejuose filmuose matome žudynes. Skirtingi filmų siužetai mums siūlo apmąstyti visuomenės gyvenimo patirtis. O. Stone’as skatina apmąstyti naujienų kulto padarinius, S. Spielbergas – pažvelgti į žydų tautos tragediją Antrojo pasaulinio karo metais.

Šie filmai turi skirtingus emocinius krūvius, kurie leidžia suvokti tam tikras pasirinkimo galimybes. Ar žiūrovas, pažiūrėjęs abu filmus, supras, kuri slypi moralinio pasisprendimo iššūkiai? Gal žiūrovą prikausto tik įtemptas kino filmo siužetas?

Šiandien tenka pripažinti, kad istorinį pasakojimą kuria ne tik istorikai, istorinės atminties politika, mokyklinės programos, medijos, bet ir kiekvienas mobiliojo telefono savininkas.

Daugelis matėte Samo Mendeso filmą „1917“. Kino filme puikiai dera istorinė rekonstrukcija, įtaigus siužetas ir įdomus personažai. Ar toks kino filmas mokytojui padėtų atkleisti mokiniams istorinio tyrimo ir istorinės rekonstrukcijos svarbą? Mokytojui tektų kalbėti apie ilgą ir sunkų parengiamąjį darbą, kuriam reikia daugybės istorinių detalių išmanymo ir sudėliojimo vientisą loginę grandinę.

Visi minėti kino filmai kuria įspūdingus vaizdus, apie kuriuos filosofas Fredericas Jamesonas yra pasakęs: „Esame tarsi pasmerkti ieškoti istorinės praeities per savo pačių populiarius vaizdinius ir stereotipus, o pati praeitis taip ir lieka nepasiekiama.“

Norėdami įveikti kino sukurtus vaizdinius turime suprasti svarbų skirtumą tarp to, ką ir kaip nori parodyti režisierius, ir to, ką mes norime pamatyti ir ką pamatome. Kinas gali sukurti tam tikrą istorinės tikrovės viziją, kuria visi patiki. Tikėjimą sustiprina kino žvaigždės ir įvairūs kino apdovanojimų renginiai. Šiomis akimirkomis praeitis ir jos pažinimas lieka nuošalyje. Istorikai – taip pat.

Į visa tai pažiūrėkime iš dailininko Andy Warholo pozicijos, kuris sakė: „Ateityje kiekvienas bus garsus penkiolika minučių.“ Šis posakis kviečia mus pagalvoti apie tai, ką esame pasiruošę padaryti ar paaukoti dėl trumpalaikės šlovės. Kita svarbi žinia – mūsų populiarumas gali greitai išblėsti. Matomumo siekis socialiniuose tinkluose paskatino naują gyvenimo praktikų atsiradimą – fotografavimą, žiūrėjimą, dalijimąsi, komentavimą. Skrolinimas, laikinimas, šierinimas – žargonas, be kurio neįmanoma mūsų kasdienybė. Siekėjų ar draugų skaičius socialiniuose tinkluose tapo svarbiu žinomumo rodikliu. Privatumo išviešinimas ir viešosios erdvės užtvindymas asmeninėmis patirtimis, problemomis, emocijomis ir išpažintimis tapo mūsų gyvenimo dalimi. Mums, kurie esame paskendę dabartyje ir garbiname vaizdumą ir medijas, senovės romėnai primena, kad historia est magistra vitae – istorija yra gyvenimo mokytoja. Tik žvilgsnis į praeitį mums padeda pamatyti klaidas ir suprasti jų padarinius.

Šią akimirką mums pagalbos ranką tiesia istorija kaip vertybių ir patirčių erdvė. Istorinei savivokai reikią tautą ir valstybę vienijančių naratyvų, prasmių ir simbolių. Sutikime, kad yra daug istorinių temų, kurios kelia aštrių diskusijų. Jos turi sudėtingas politines, kultūrines ir ekonomines priežastis. Diskusijoms ir skirtingoms nuomonėms perduoti puikiai pasitarnauja medijos. Kartu turime suprasti, kad tampame atviri melagienoms ir propagandai.

Globalizacija, didėjanti gerovė ir integracija leido suprasti, kad gyvenimas gali būti tvarkomas pagal principus, nepriklausančius nuo tautų kultūros ir istorijos skirtumų. Susitelkimas į visagalį čia ir dabar politikoje tapo svarbesnis nei gilinimasis į visuomenės raidą praeityje. Individuali gerovė – neatsiejama ekonominio mąstymo, kuris pagrįstas pasiūlos ir paklausos dėsniais, gamintojo ir vartotojo santykiais, dalis. Visa tai akivaizdžiai konfrontuoja su įsipareigojimais tautai ir valstybei, kurie siejami su simbolių ir prasmių paieškomis ir dėl to kelia ginčų tarp politikų. Atsirado pasiūlymų laikytis neutralumo vertinant praeities įvykius. Karas Ukrainoje skatina permąstyti mūsų santykį su istorija, politinėmis ideologijomis ir medijomis. Situaciją komplikuoja istorikų atotrūkis nuo politikų ir eilinių piliečių išmanymo. Tą patį galima pasakyti apie medijų specialistus.

Labai svarbios laiko sąnaudos, skirtos istorinėms žinioms populiarinti ir medijų raštingumo sklaidai. Tik tuomet, kai istorikų keliamos praeities suvokimo problemos pasiekia politikus ir tampa jų darbotvarkės dalimi, galima kalbėti apie istorinio pasakojimo atsiradimą, kuris paveiktų eilinius piliečius.

Visi esame girdėję Johno Lennono dainą „Imagine“. Šioje dainoje vaizduotė yra kūrybos pagrindas. J. Lennonas įsivaizduoja ateities pasaulį be valstybių, religijų, karų ir skurdo, kviečia žmones gyventi šia diena. Daina – kreipimasis į visus žmones, kad jų poelgiai gali sukurti geresnį pasaulį. J. Lennono vizija prieštarauja tam, kuo užsiima istorikai. Paaiškinti pasaulio pokyčius per priežastinius ryšius, pamatyti jo kultūrinę įvairovę arba tai, kas mus skiria. J. Lennonas atitinka visus medijų pasaulio reikalavimus. Net ir po mirties socialiniuose tinkluose jis turi daugybę gerbėjų.

J. Lennono pavyzdys rodo, kaip medijos gali greitai paskleisti idėją. Istorija pagrįsta daugialypiu žinojimu, kurį ne visada įmanoma perteikti vaizdo įrašais, animacijomis, infografikais. Istorija mus kviečia pažinti žmonių gyvenimo praeityje unikalumą, suprasti jų vertybes, o ne paversti juos socialinių tinklų žvaigždėmis. Dėl to verta padėti mobiliuosius telefonus į šalį.

Na, nebent tik vienas patikslinamasis klausimas: o kas gi tas M.Gorkis? Tūlas frezuotojas ar baldininkas atlieptų, kad nežino jokio M.Gorkio ir kad jam nė nereikia apie jį žinoti. Gauna mažiausiai pusantros štukos į rankas ir dar iš šalies pasidaro pinigų. Ir gyvena, ir vargo nemato. O jūs komisiją dėl matematikos egzamino rezultatų atostogų metu sudarote... Tikri bepročiai.

Pripažinkime, dalis mokinių vidurinėje mokosi dėl to, kad jų tėvai mano, esą profesines mokyklas renkasi abejotinos reputacijos mokiniai ir jie išves jų vaikus iš doros kelio. Kita vertus, vadovaujamasi įsitikinimu, kad baigti vidurinę mokyklą yra gyvenimo ir mirties reikalas. Tačiau niekas negalvoja, kad mokymasis vidurinėje mokykloje – tai pasirengimas studijoms. O kas, jei mokaisi čia tam, kad nebūtum profesinėje mokykloje? Todėl ir profilinis mokymas (individualių planų pasirinkimas) atsižvelgia į tokius poreikius. Suteikia galimybių pasirinkti kuo mažiau dalykų išplėstiniu kursu. Tai atveria naujų galimybių, pavyzdžiui, derinti mokymąsi ir darbą. Dalis mokinių negalvoja apie studijas universitete ir apie tai, kad, norint į jį patekti, reikės išlaikyti matematikos egzaminą. Suvokimas ateina vėliau, kai giminės, draugai ir pažįstami pradeda klausinėti apie būsimą studijų kryptį, nes aukštasis yra tai, ką būtinai turi pasiekti. Štai tuomet ir supranti, kad geriausiai išlaikytum lietuvių ir literatūros B lygio egzaminą ir anglų kalbą. Dramatiškai supratęs, kad tėvų finansinės galimybės per menkos finansuoti tavo studijas universitete, o tavo uždirbami pinigai ir laikas, kai turėtum skaityti privalomos literatūros sąrašo knygas ir aiškintis matematikos uždavinių sprendimus, skirti tik bemsui išlaikyti ir vakarėliams, bet ne savarankiškam gyvenimui, praneši mokytojui apie savo sprendimą laikyti matematikos egzaminą. Nedidelis pastebėjimas pamąstymui: koks gali būti egzaminų laikymas, jei esi trijų besišypsančių saulučių lygio? Valstybė tokias pasirinkimo galimybes suteikia.

Prisiminkime anekdotą. Namų šeimininkei, ekonomistui ir advokatui uždavė klausimą, kiek bus du plius du. Namų šeimininkė atsakė: du plius du bus keturi. Ekonomistas: greičiausiai bus keturi, bet reikia peržiūrėti pastarųjų metų statistinius duomenis; gali būti ir trys. Advokatas užtraukė užuolaidas, užtemdė šviesą, užsidegė cigaretę, patogiai įsitaisė krėsle, įdėmiai pažiūrėjo ir paklausė: o kokio rezultato jums reikia?

Komisijos sudarymas dėl matematikos egzamino rezultatų dar kartą patvirtina teiginį, kad švietimas yra priklausomas nuo politikų įtakos. Blogi rezultatai kenkia politikų įvaizdžiui ir būsimiems rinkimams. Ne veltui švietimo politikos kuluaruose buvo šnabždamasi apie tai, kad valstybinių brandos egzaminų rezultatų pristatymai buvo griežtai derinami, kad nepraslystų jokia netinkama informacija. Niekas nepaneigs, kad valstybinių egzaminų rengimas yra svarbus strateginis taškas, dėl kurio laužomos politinės kovos ietys. Ir tam, kad šią kovą laimėtum, tikrai trijų besišypsančių saulučių gebėjimų lygio nepakaks.

Prieš gerą dešimtmetį startavo naujos kartos Bendrosios ugdymo programos, kurių varomąja jėga tapo bendrųjų kompetencijų ugdymas. Toks pokytis buvo pateikiamas kaip alternatyva žinių kalimo (įsiminimo) kultūrai. Žinių taikymas probleminėse situacijose turėjo tapti panacėja nuo visų ligų. Pateikti mokinių pasiekimų lygių požymiai turėjo atverti naujų ugdymosi galimybių. Tačiau šią akimirką mokytojai buvo paskandinti asmeninės pažangos, įgūdžių, rezultatų ir vertybinių nuostatų jūroje. Visa tai turėjo sukurti naują mokinių pažangos vertinimo sistemą. Niekas nežinojo, nei ką, nei kaip daryti. Koalicijos per tą laiką Seime keitėsi. Pradėta reikalauti pažangos, neatsižvelgiant į ugdymosi turinį. Ir pasklido po Lietuvą pasakojimai apie tai, kad esą turi sąsiuvinį, vadovėlį, dar pamokos temą užsirašai, ir šeštas ar septynetas garantuotas. Pastangos tikrai vertos trijų besišypsančių saulučių įvertinimo.

Sutikite, kad baldžiui tikrai lengviau. Tačiau ar kompetencijų ugdymas įveikė šventąją trejybę – skaityti, rašyti, skaičiuoti? Tiesiog bendrasis ugdymas tapo tuščia deklaracija. Ar naujosios ugdymo programos taps rimta alternatyva, verta daugiau nei trijų besišypsančių saulučių įvertinimo? Galimybės menkos, nes mokytojų kvalifikacijos kėlimo srityje neįvyko rimtų pokyčių.

Ar įmanoma privalomo matematikos egzamino alternatyva? Taip. Šia alternatyva galėtų būti fizinio ugdymo egzaminas. Juk visai neprošal šiais neramiais laikais žinoti, kiek būsimų abiturientų sugebėtų nubėgti tam tikrą distanciją, padaryti numatytą atsispaudimų ar atsilenkimų skaičių, kiek kartų prisitrauktų prie skersinio. Šios alternatyvos intriga ir skandalingumas slypi trijuose dalykuose. Pirma, kaip prieš tai išvardytose rungtyse numatyti kriterinį vertinimą ir nubrėžti išlaikymo ribą. Antra, Vyriausybei paskelbus apie siekį įvesti tokį egzaminą, prasidėtų ne tik daugiatūkstantinės demonstracijos, bet ir bado akcijos. Trečia, atskleistų naujus situacijos aspektus įvedamam karinio pasirengimo dalykui mokyklose. Kaip galima rengti žmogų krašto gynybai, jei jis neturi poreikio reguliariai mankštintis. Jaunuolio, kuris nuolat geimina, veipina ir mažai juda, pasirodymas sporto aikštelėje privalomąja tvarka būtų daugiau nei tragiškas. Matematika kaip mokslų karalienė ne tik būtų nuversta nuo sosto, bet net ir giljotinuota. Lietuvių kalbos ir literatūros egzaminui tektų trauktis giliai į pogrindį. Poliklinikose būtų masiškai sudaromos gydytojų komisijos, kad atleistų abiturientus nuo privalomo fizinio ugdymo egzamino. Įsivaizduokite, kaip pasikeistų Paskutinio skambučio šventimas, jei pirmasis egzaminas būtų fizinio ugdymo! Juk tektų įvertinti alkoholio vartojimo poveikį fizinei formai ir organizmo atsigavimui. Bet, kaip žinia, abiturientai negali turėti nieko bendro su alkoholiu... O gal tokį egzaminą, kad būtų mažiau streso mokiniams, surenkime vasario pabaigoje? Situacija ir jos atspalviai pasikeistų kardinaliai.

Atsimerkime pagaliau. Nutukimas, miego stoka, atsirandanti ne dėl to, kad reikėjo perskaityti Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėlyje“ ar išspręsti 30 fizikos uždavinių. Pridėkime širdies ir kraujotakos sistemos problemas, įvairias priklausomybes, ir susidarysime išsamų šiuolaikinio abituriento vaizdą. Fizinis aktyvumas, kaip ir mokymasis, reikalauja reguliarumo, kurio šiuo metu stinga.

Mes visus tokius mokinius kasmet iškilmingomis kalbomis palydime laikyti valstybinių brandos egzaminų. Ateityje lydėsime į karo tarnybą. Būsimų karių fizinė sveikata gali tapti rimta nacionalinio saugumo problema. Pateiktas pavyzdys rodo, kaip galima pamatyti ugdymo problematiką iš kito požiūrio taško, kuris taip pat svarbus.

Dar viena situacija, verta trijų besišypsančių saulučių įvertinimo. Ar tinginiai, kurie palengva leidžia laiką 7–8 klasėje, naktimis pabus su skausmo perkreiptu veidu, jeigu žinos, kad dešimtoje klasėje privalės įveikti pagrindinį pasiekimų patikrinimą ir tik paskui galės (arba ne) siekti vidurinio išsilavinimo? O kaip tuomet elgtis su naujuoju švietimo politikos propagandiniu postulatu, kad ne mokinys prisitaiko prie mokyklos, o mokykla prisitaiko prie mokinio? Kol kas apie įrankius, kurie bus įteikti mokytojams siekiant įgyvendinti numatytus pokyčius, niekas nekalba. Laukia sunkus kelias iki 2025-ųjų, kai mokytojo profesija turi tapti prestižinė. Liko beveik treji metai.

Kokį kartą arba du gali panaudoti gyvenimo priemiestyje trūkumus. Pavyzdžiui, dingo elektra, nesuveikė žadintuvai, visa šeima pramiegojo. Bet visa tai yra niekas, palyginti su visagalėmis transporto spūstimis. Ir kuo stipriau lyja ar sninga, kuo daugiau kalbama apie tai per visas žiniasklaidos priemones, tuo geriau. Per savaitę spūstimis gali kokias trejetą ar ketvertą pirmų pamokėlių pateisinti.

Sunkiosios artilerijos apšaudymai prasideda, kai išgirsti tokio pavyzdžio istorijas: reikėjo brolį nuvesti į darželį. Istorijos pikantiškumas atsiskleidžia, kai pradedi suprasti elementarų melą, kad nepilnamečiai nei atvesti, nei paimti jaunesnių brolių ar seserų iš darželio išvis negali. Po eilinio pokalbio su tėvais sužinai, kad pamokas praleidinėjantis pilietis apskritai nelinkęs rūpintis savo jaunesniuoju broliu.

Vis dėlto pramiegojimai, spūstys ir primityvus melas yra niekas, palyginti su salvinės ugnies sistemomis. Atostogos per mokslo metus yra ginklas, kuriam lygiavertės atsvaros šiuolaikinėje Lietuvoje dar nesukurta. Prie to galima pridėti mamų ir tėčių lankymą Norvegijoje ar Anglijoje. Juk vaikas, kurį Lietuvoje prižiūri močiutė, turi pasimatyti ir bendrauti su tėvais, kurie jau gyvena skirtingose šeimose. Žinoma, tokiose situacijose dar gali įžvelgti racionalumo grūdą. Bet ką daryti, kai tėvai pateisina praleistas pamokas fraze, esą visos praleistos pamokos jiems yra žinomos arba praleidžiamos dėl šeiminių aplinkybių. Natūraliai peršasi pastebėjimas? Kas turi vykti šeimoje, kad mokinys negali lankyti pamokų. Linksmoji tokių pateisinimų dalis yra ta, kad siuntinius paimti ar išsiųsti galima tik pamokų metu.

Įdomiausi pokyčiai, susiję su pamokų nelankymu, įvyko pandemijos metu, kai, viena vertus, susirgimai kovidu buvo registruojami ir su tuo susijusi nustatoma privaloma saviizoliacija. Kita vertus, didėjantis susirgimų skaičius paskatino tėvus toleruoti pamokų nelankymą dėl galimybės užsikrėsti kovidu. Tad visi tinginiai pradėjo laukti nuotolinio mokymosi, kurio nebuvo.

Galima pastebėti akivaizdžią tendenciją, kad peršalimų statistika staigiai kyla artėjant ilgiesiems savaitgaliams. Dar pridėkime tėvų atostogas ir suprasime: mokytis nebėra laiko.

Situacijos problematiškumas, kad, suteikus galimybę tėvams teisinti pamokas dėl ligos ir nereikalauti gydytojo pažymos, atsivėrė pandoros skrynia. Žvelgiant iš juodojo humoro pozicijos, galima pastebėti akivaizdžią tendenciją, kad peršalimų statistika staigiai kyla artėjant ilgiesiems savaitgaliams. Dar pridėkime tėvų atostogas ir suprasime: mokytis nebėra laiko.

Dabar pakartokime pateiktą algoritmą. Rugsėjį vėluojame į pirmas pamokas, nes miestų gatvėse po vasaros žymiai padidėja automobilių skaičius ir atsiranda iki tol nematytos spūstys. Paskui sekame žiniasklaidos pranešimus apie padidėjusį sergamumą viršutinių kvėpavimo takų ligomis. Įdėmiai fiksuojame informaciją apie virusų plitimą. Jokių būdu nesiskiepijame prieš naują COVID-19 bangą. Ir, žiūrėk, net nepastebėjai, kad dalis rugsėjo ir spalio jau praėjo.

Vėliau stipriname imunitetą, rezervuojame viešbučius Lietuvos pajūryje Helovino, Visų Šventųjų ir Vėlinių proga. Arba išskrendame į Turkijos kurortus ir informuojame klasės vadovus, kad į pamokas pasibaigus rudens atostogoms tikrai laiku negrįšime. Tada grįžę atsiskaitome kontrolinius darbus ir garsiai piktinamės nežmoniškais pamokų krūviais mokykloje. Tiesa, greitai nusiraminame, kai pasirodo pirmosios žinios apie susirgimus gripu. Vėl poilsio akimirka. Tik neilga: juk artėja Kalėdos. Ir neduokdie, jei išplis nauja COVID atmaina, o šeima nepasiskiepijusi. Nuplauks poilsis slidinėjimo kurortuose! Tuomet drebėk žemele. Klius mokytojams už tai, kad nesukuria inovatyvios ugdymosi aplinkos, kurioje galima išmokti nieko nesimokant, ir dėl to apkrauna mokinius pertekliniais reikalavimais ir veiklomis.

Mokyklos administracija šiaip ne taip atremia pastaruosius išpuolius. Šioje sunkioje ir nenuspėjamoje kovoje vėl pagalbos ranką tiesia motina gamta. Lietuvoje, kaip įprasta, sausio pabaigoje ir vasario pradžioje stipriai atšąla. Ir ką gi, nereikia žemelės drebinti, jau vėl atsinaujina viršutinių kvėpavimo takų ligos su komplikacijomis. Gydymosi procesui įpusėjus atsėlina šv.Valentino diena – kas galėjo pagalvoti, kad paūmės pamirštas sinusitas...

Taip ir praeina vasaris ir dalis kovo. Balandį pradedama suvokti, kad papildomi darbai – rimta kliūtis vasaros atostogoms.

Tačiau pakeliui atsiranda dar vienas trikdis – šv.Velykos su vis besikeičiančia data. Kaip gali prieš atostogas nusiteikti rimtam mokymuisi?

O čia jau ir gegužis su karščiais, ir suvokimas, kad mokslo metai jau baigiasi. Tuomet supranti, kad dviem ar trimis ėjimais turi išmokti tai, ką neišmokai per visus mokslo metus. Pavyksta tiems, kurių tėvai nesuplanavo atostogų birželį. Likimo ironija, bet tuo metu vyresnių klasių moksleiviams koją pakiša ir noras užsidirbti.

Situacijos moralas labai paprastas. Pateiktas vaizdas – stipriai šaržuotas, tačiau Jo didenybė Pamokų nelankymas yra ta problema, kuri vienodina bet kokias kalbas apie ugdymo kokybės pokyčius, ugdymo turinio kaitą ir kitus dalykus.

Tačiau didžiausia įtūžio dalis teko L.Tolstojui ir jo pažiūrų kritikai. Populiariausias Rusijos rašytojas būsimam revoliucijos vadui neįtiko, nes kvietė siekti asmeninio dvasinio tobulėjimo, gyventi iš savo darbo, užtikrinti tikėjimo laisvę. Svarbiausias kritikos taikinys – valstiečių padėtis Rusijoje. Iškilusis rašytojas jų problemas kvietė spręsti reformomis, peticijomis carui, derybomis, bet ne revoliucija. Tiek dėl savo gyvenimiškosios patirties, tiek dėl platesnio kultūrinio akiračio L.Tolstojus padėtį Rusijoje vertino daug plačiau nei V.Leninas, kuris siekė, pasinaudojant ekonominiais sunkumais, sugriauti sunkiai prie kapitalistinių pokyčių prisitaikančią imperiją. Šios dienos aktualijos noromis nenoromis verčia klausti, o kas yra ne tik Rusijos, bet gal net Europos revoliucijos veidrodis?

Stabtelėkime, įkvėpkime ir atsiverskime aptrintą Philipe'o Benetono knygą „Politikos mokslo įvadas“, kurioje pateikiama Prancūzijos revoliucijos veikimo principų analizė pagal Augustinną Cochiną. Atkreipkime dėmesį į vieną svarbų pokytį: A.Cochinas „atskleidžia revoliucinių principų ypatybę: jie nustato naujas koordinates ir, tai darydami, radikaliai iškreipia tikrovės vaizdą. Visiškai pasikeičia tiesos ir netiesos, vertinimas – gėrio ir blogio kriterijai; vertinimas siejamas su vieninteliu teisėtumo šaltiniu – vieninga Liaudies valia – arba su vieninteliu Liaudies valios nustatytu teisėtu tikslu – prigimtinei tvarkai ir protui paklūstanti visuomenė – arba su tarpiniais tikslais, kaip  despotizmo sunaikinimas, laisvės draugų pergalė, Revoliucijos gynimas, visuomenės gelbėjimas... Veiksmai ir nuomonės nebevertinami pagal universalius kriterijus ir skirstomi pagal naujo teisėtumo nustatytą perskyros liniją: ar veiksmai ir nuomonės yra tų, kurie išreiškia liaudies valią, ar tų, kurie yra liaudies priešai; ar jos yra revoliucinės, ar kontrrevoliucinės... Naujieji principai, suformuoti neigiant patirtį – teisinga yra tai, ką sako vieninga valia, atveda į tradicinės moralės neigimą – gera yra tai, kas kyla iš Liaudies, arba tai, ko reikalauja Revoliucija ar visuomenės gelbėjimas. Taip pašalinami moraliniai stabdžiai, tampa pateisinamos visos priemonės – nuo išdavystės iki masinių žudynių.“

Svarbu atkreipti dėmesį į kelis dalykus. Pirma, mes esame įtikėję į Apšvietos idėjas, kurias tapatiname su žmogaus teisėmis ir valdžių padalinimo principu bei demokratija. Antra, akivaizdžiai esame pamiršę, kad Prancūzijos revoliucijos neįmanoma nagrinėti be jakobinų veiklos ir jų vykdyto teroro. Trečia, Napoleonas Bonapartas yra Prancūzijos revoliucijos kūrinys, kurį L.Tolstojus romane „Karas ir taika“, atrodo, vadina po Europą siautėjančia hidra. Ir čia tikrai verta stabtelėti. Ar tikrai turime priešnuodžių prieš manipuliavimą visuomenės sąmone? Ar tikrai besitęsiančio karo Ukrainoje akivaizdoje vadovaujamės principu, kad faktai yra tikrovės suvokimo pagrindas? O gal V.Putinas prieš ekonominiu pragmatizmu besivadovaujančią Europą panaudojo tai, ką ji seniai pamiršo?

O gal tikrai verta atsiversti amerikiečių rašytojo Edgaro Allano Poe novelę „Eleonora“ ir susipažinti su įdomiais pastebėjimais: „Mane vadina pamišėliu, bet kas žino, ar pamišimas nėra aukščiausias proto pasireiškimas, ar viskas, kas šlovinga ir didu, nėra sukurta liguistos sąmonės – proto būsenų, kurios išaukštinamos paminant sveiką nuovoką. Tie, kas regi vaizdinius dieną, suvokia daug dalykų, prasprūstančių pro akis žmonėms, sapnuojantiems tik naktimis. Savo niauriuose regėjimuose jie išvysta tolimos amžinybės blyksnius ir pakirdę virpa suvokę, kad ką tik stovėjo prie didžiosios paslapties slenksčio. Būna akimirkų, kai jų protus nušviečia išmintis, kuri yra gėris ir truputį daugiau nei paprastas žinojimas, kas yra blogis.“

Dar kartą pakartokime mantrą: „Putinas – pamišėlis“. Jis pamynė sveiką nuovoką užpuldamas Ukrainą, bet situacijos klasta slypi kitur. O kada mes, europiečiai, pamynėme sveiką nuovoką? Kuriems greičiau nušvis išmintis – mus, europiečiams, ar V.Putinui? Ir šią akimirką galutinai susimaišai, pradedi suprasti, kad pergalė ar pralaimėjimas mūšio lauke – dar ne viskas. Gal tik pradžia.

Šiandien mes žvelgiame į akivaizdų pokytį. Propaganda (emocinis pasaulis) vėl nugalėjo racionalumą (empirinis pažinimas).

Besirausiant knygose teko atrasti dokumentą „Vienos deklaracija“ (1909), prie kurio sukūrimo prisidėjo vokiečių sociologas Maxas Weberis. Čia galima rasti dar kelias šiurpinančias mintis: „Mes nežinome jokių moksliškai įrodomų idealų. Tikrai, mūsų triūsas tapo sunkesnis, nes turime išgauti savo idealus iš savo pačių krūtinės subjektyvistinės kultūros amžiuje. Mes tik neturime žadėti pasakų šalies ir išgrįsto kelio į tą šalį nei šiapus, nei anapus, nei mąstant, nei veikiant; ir mūsų žmogiškojo orumo ženklas yra tai, kad mūsų sielų ramybė negali būti tokia tvirta kaip svajotojo apie pasakų šalį sielos ramybė.“

Tiesiog palengva dėliokime mintis: pamišimas, paminta sveika nuovoka, pasakų šalis, sielos ramybė negali būti tokia tvirta... Toliau didesnis ir lengvesnis pelnas Rusijoje ir Baltarusijoje vietoj žmogaus teisių ar demokratiškų rinkimų. Ir dar viena citata iš to paties dokumento: „Lemtis – tai būti priverstiems žinoti, kad mes negalime sužinoti pasaulio prasmės iš to pasaulio tyrinėjimo rezultatų, kad ir kokie tobuli tie rezultatai būtų, bet turime patys būti jos kūrėjai; žinoti, kad ideologija ir pasaulėžiūra niekada negali būti augančio empirinio pažinimo rezultatas ir kad dėl to aukščiausi idealai, kurie mus stipriausiai įkvepia, visais laikais yra veiksmingi tik kovojant su kitais idealais, kurie kitiems žmonėms yra taip pat šventi, kaip mūsų idealai mums.“

Demokratija yra idealas, putinizmas – irgi. Raketos, kurios griauna Ukrainos miestus, yra empirinio pažinimo rezultatas. Ilgą laiką galvojome, kad kova tarp Europos demokratijos ir V.Putino Rusijos gali būti diskusijos ar dialogo lygmenyje ir niekada neperaugs į karą. Idėjų ir karinių technologijų konfrontacija yra akivaizdi. Šiandien mes žvelgiame į akivaizdų pokytį. Propaganda (emocinis pasaulis) vėl nugalėjo racionalumą (empirinis pažinimas). Negana to, savo idealams apginti naudojame ginklus, o ne argumentus.

Tenka pripažinti, kad L.Tolstojaus pasirinktas asmeninio tobulėjimo kelias ir gyvenimas kaime neišgelbėjo Rusijos nuo bolševikinės revoliucijos. Boriso Jelcino triumfo žygis į valdžią po 1991 m. rugpjūčio pučo neišgelbėjo Rusijos nuo V.Putino valdymo ir primityvios ideologijos. Pasirinktas žodis „neišgelbėjo“ gali būti irgi netinkamas. Gal Rusiją buvo siekiama tik pritaikyti prie naujos realybės? O gal buvo tikimasi, kad buvusios Sovietų Sąjungos ir jos bloko valstybės irgi nesugebės prisitaikyti prie naujos ES tikrovės? V.Putinas, kaip V.Leninas, tikėjosi pasinaudoti Europos susiskaldymu ir neveiksnumu. Galima daryti prielaidą, kad Europai pavyko ir pavyks atremti V.Putino propagandos išpuolius. Šią akimirką Volodymyras Zelenskis yra Europos veidrodis, į kurį nemalonu pažvelgti. Tačiau ar jis taps rimtų pokyčių pranašu, pamatysime. Tikiuosi, kad visas bus gerai ir dėl to nereikės prisiminti kai kurių Salomėjos Nėries eilių:

Jo balsą bangos nuneša į priekį. –

Jis mums brangus, o priešai bijos, –

Kai balsas jų krantus pasiekia

Ir smeigia juos – kaip kalavijas.

Pridėkime dar įsitikinimus, esą konstitucija ir įstatymai – tik popierius, todėl netrukus pamatysime atslenkantį diktatūros šešėlį. Kas ir kaip bandys įgyvendinti diktatūrą, niekam tarsi ir neįdomu – įrodymų niekas nepateikia. Tokios retorikos skleidėjai stebina net tik dėl teisinio, bet ir istorinio mažaraštiškumo. Vienu rankos mostu nubraukiama bet kokia istorinė atmintis. Kodėl taip atsitiko?

Dalį atsakymų galima surasti Tomo Daugirdo knygoje "Sparnuoto arklio dantys" (2008). "Informacija apie aktualiausius įvykius plinta žaibiškai, šalia tradicinių bendrijų klesti gausybė mažų, stambūs kultūriniai vienetai skyla į nesuskaičiuojamas subkultūras, asmeninės, visuomeninės bei kultūrinės identifikacijos klausimai tampa vieni iš svarbiausių ir gyvybiškiausių", – sako autorius.

Nedidelis pastebėjimas. Jei giliniesi į vaistų šalutinį poveikį ir apie tai diskutuoji su bendraminčiais, neliks laiko įsigilinti į istorines aplinkybes, kurios leido ateiti į valdžią iškiliausiems pasaulio diktatoriams. Galima nustumti Leniną į šalį ir, pabėgus nuo šūkio "vėl rusai puola", kalbėti apie Augusto Pinochetą ar Francisco Francą. Arba atsigręžti į lietuvišką realybę ir kalbėti apie Antaną Smetoną. Kad susidarytume visą vaizdą, pakanka pavartyti mokyklinį istorijos vadovėlį.

Susidariusi situacija tikrai pavojinga, nes žmogus, nežinantis nei istorinio, nei pilietinio konteksto, tampa imlus marginalų skelbiamiems propagandiniams šūkiams. Tad rugpjūčio pradžioje vykusio mitingo prie Seimo organizatoriams, dalyviams ir jų priešininkams pavyko įgyvendinti propagandinį triuką – susiaurinti pasirinkimą.

Socialiniuose tinkluose greitai paplito šūkis apie suskaldytą Lietuvą. Ir nesvarbu, kad buvimas lietuviu ar Lietuvos piliečiu yra daugiamatis, bet buvo pasirinktas konfrontacinis sprendimas – už ir prieš skiepus. Tie, kas už skiepus, yra nemąstantys, klauso valdžios skalikų. Tie, kas prieš, – irgi protu neapdovanoti veikėjai. Vadinasi, belieka atsiversti Vytauto Petkevičiaus romaną "Durnių laivas" ir savęs paklausti, ar durnumas yra lietuvių tapatybės dalis.

Dar vieną atsakymą randame toje pačioje T.Daugirdo knygoje: "Kai nėra aiškios skirtingų kontekstų ribos, kai kultūrinėje apyvartoje vyrauja iš kontekstų ištrūkę ar į juos neįmąstyti paskiri kultūros reiškiniai ir skirtingų kultūros kontekstų atplaišos, susiejanti kultūra reikšis kaip vertybinis chaosas arba beformė įvairovė."

Dar viena marginalių propagandistų pasiekta pergalė – kurti chaosą. Diktatūra ir teroras lietuviškai tapatybei (bent jau iki rugpjūčio 10-osios) turėjo būti minimaliai siejama su Stalino laikų sovietizacija. Tačiau, jei "prie ruso buvo geriau" ir Rusija negali būti agresyvi valstybė, tai ką daryti su Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga? Uždrausti ar sąjungos narius apmėtyti akmenimis renginio "Su Lietuva širdy" metu? Nes juk jie artimai susiję su partija, kuri prisidėjo prie kolūkių griovimo.

Ar matematinis, gamtamokslinis ugdymas sugebės atremti globalaus ir marginalinio pasaulio iššūkius?

Šios vasaros pabaigos įvykiai kuria vertybinį chaosą. Vėl grįžkime prie istorijos vadovėlių, pamąstymo, ar po 30 nepriklausomybės metų vėl stovime prie suskilusios geldos ir leidžiame marginalams abejoti istorinių įvykių tikrumu, manipuliuoti jais siekiant primityvių politinių tikslų. O gal verta dar kartą, atsižvelgiant į pasikeitusį kontekstą, peržiūrėti istorijos ugdymo programas? Ar matematinis, gamtamokslinis ugdymas sugebės atremti globalaus ir marginalinio pasaulio iššūkius?

Ir dar viena mintis iš leidinyje "Atminties kultūrų dialogai Ukrainos, Lietuvos, Baltarusijos (ULB) erdvėje" paskelbto Henryko Samsonowisziaus straipsnio "Ar egzistuoja bendra Europos atmintis? "Atmintis, įvairių praeities pavidalų regėjimas, yra ne tik paprastas buvusių įvykių atpasakojimas, bet ir bandymas juos išaiškinti bei rasti sau reikiamą vietą dabartyje. Perfrazavus seną posakį, būtų galima sakyti: pasakyk man, ką prisimeni, ir aš tau pasakysiu, kas esi. (...) Atmintis apibūdina ir įvardija asmenį, suteikia jam tapatybės suvokimą, užtikrina jo saugumą", – rašo autorius.

Jei žmonės drįsta manipuliuoti holokaustu, tremtimi, Sausio 13-ąja ar kitais svarbiais istoriniais įvykiais, kyla klausimas, ką jie žino ir ką atsimena. Vadinasi, jei bent minimaliai supranti istorinių įvykių kontekstą, niekuomet nedrįsi manipuliuoti gana skaudžia praeitimi.

Čia vėl tenka pripažinti eilinę marginalių propagandistų pergalę – inicijuoti diskusijas. Tik ar abiejų pusių atstovai, norėdami suprasti vienas kitą, atsivers bent Lietuvos Respublikos Konstituciją, tremtinių atsiminimų knygą "Leiskit į tėvynę", Anos Frank dienoraštį? Gal tikrai paprasčiau draskyti akis jaunam politikui, aiškinant, kad "visą gyvenimą šiomis rankomis rinkau šilelius, o ką tu gero padarei?!". Gal paprasčiau viską padalyti į juodą ir baltą, nė nesistengiant išvysti požiūrių spektro?

Gal iš dalies teisūs tie, kas, anot gandonešių, sako, kad liberaliai pertvarkant ugdymo programas, istorijos mokytojai turės pasiieškoti darbo, nes juk istorinių kontekstų šiuolaikiniame pasaulyje gali neprireikti? Įdomu, ką apie tai galvoja marginalūs propagandistai.

Kita vertus, reikia atiduoti nedidelę duoklę alternatyviajai istorijai. Tam, kad pavyktų suvokti, kaip vakcinacijos problema būtų sprendžiama laikais, kai "prie ruso buvo geriau".

Aišku, kad ligos egzistavimas tam tikrą laiką būtų neigiamas, bet SSRS vadovų valdymo palikimas leidžia numanyti tam tikrą sprendimų logiką. Michailas Gorbačiovas ilgą laiką neigtų ir kalbėtų apie pertvarką, bet suvokęs, kad problemos ignoravimas savo padariniais gali prilygti Černobylio katastrofai, imtųsi veiksmų. Tačiau jo sprendimų sėkmingumą lemtų Leonido Brežnevo palikimas – deficitas, kuris atsirado dėl menko sovietinės ekonomikos technologinio lygio. Nereikia pamiršti, kad gydytojai, kalbantys apie kovido keliamą grėsmę, jau būtų pabuvoję ir beprotnamyje, ir tremtyje, ir netekę darbo, ir už veltėdystę padirbėję pataisos darbų kolonijose. Po to prasidėtų kova su virusu, bet šią kovą koreguotų visagalis deficitas. Visi pakampėse šnabždėtųsi apie amerikietišką vakciną, kuria skiepijami partiniai ir jų šeimos nariai. Likusiems piliečiams beliktų megzti naujus blato tinklus tam, kad gautų išganingąjį skiepą.

Nikita Churščiovas pradėtų propagandinę kampaniją, kaip kosmoso užkariavimas ir Berlyno sienos statyba padėtų kovai su kovidu ar paskelbtų, kad kukurūzuose esančios maistinės medžiagos yra pats geriausias vaistas nuo viruso. Arba pradėtų varžybas dėl vakcinos gamybos siekdamas pavyti ir pralenkti JAV, tačiau priimtų sprendimų efektyvumas primintų kukurūzų sodinimo ir plėšinių įsisavinimo kampanijas. Tik pripažinus nesėkmes ir pašalinus SSRS generalinį sekretorių, būtų atkreiptas dėmesys į piliečius.

Stalino laikais ligoninių, kuriose būtų diagnozuotas virusas, personalas būtų sušaudytas, o jų šeimos nariai ištremti. Bet koks kalbėjimas apie pandemiją būtų laikomas antisovietine veikla ir baudžiamas tremtimi ar sušaudymu. Ir tik pripažinus katastrofišką padėtį valstybėje, būtų priimami sprendimai dėl pandemijos suvaldymo.

Leninas gydytų tik tuos, kurie palaiko bolševikus. Kadangi tokių žmonių jaunoje sovietų valstybėje būtų mažai, virusas atvertų puikias galimybes susidoroti su liaudies priešais. Prie viso to dar galime pridėti jau žinomus Rusijos pilietinio karo siaubus. Vietoje moralo galima paklausti, kaip didieji pasaulio vaikų draugai Leninas ir Stalinas pasielgtų su rugpjūčio 10-osios mitingo dalyviais. Šių SSRS vadovų sprendimai, palyginti su 1962 m. įvykiais Novočerkaske, kai kariuomenei bandant išsklaidyti streikuojančių darbininkų minią žuvo 24 žmonės (kai kuriais duomenimis 22), būtų dar žiauresni. Beje, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, 2005 m. pareiškęs, kad SSRS žlugimas buvo didžiausia amžiaus geopolitinė katastrofa, 2008-aisiais šaltu veidu dėjo gėles prie paminklo Novočerkasko tragedijos aukoms atminti. Toks elgesys – tipiškas propagandos triukas, kai skleidžiamos prieštaringos tiesos.

Verta įsiklausyti į stalinizmo laikais parašyto Aleksejaus Tolstojaus romano "Petras Pirmasis" (į lietuvių kalbą vertė Kazys Boruta 1951–1952 m.) žodžius: "Šita mirties bausmė griežtai skiriasi nuo pirmiau buvusios. Ji atlikta skirtingais būdais ir beveik neįtikėtinais... Trys šimtai trisdešimt žmonių vienu sykiu krauju apliejo Raudonąją aikštę. Šita milžiniška žudynė galėjo būti įvykdyta tiktai todėl, kad visi bojarinai, caro Dūmos senatoriai, djakai – caro įsakymu turėjo imtis budelio darbo. Jo įtaringumas išaugęs be galo; atrodo, jis visus įtaria užjaučiant žudomus maištininkus. Jis sugalvojo surišti kruvinu laidu visus bojarinus... Visi šitie kilmingi ponai ėjo į aikštę, iš anksto drebėdami dėl būsimo mėginimo. Prieš kiekvieną iš jų pastatė po nusikaltėlį. Kiekvienas turėjo paskelbti mirties sprendimą stovinčiam prieš jį ir paskui jį įvykdyti, savo rankomis nukirsti galvą pasmerktajam." Gana įtaigiai aprašyta egzekucija. Šis epizodas stalinizmo epochoje atsirado ne veltui.

Tad būtina suvokti, kad kalbėjimas apie Lietuvos valstybės valdžios institucijas kaip apie diktatūrinį režimą yra mažu mažiausiai neatsakinga. L.Brežnevo sąstingio ir neveiklumo gerovė buvo sukurta vykdant nuoseklią teroro politiką, kurios poveikis pamažu menko, nes SSRS piliečiai tapo abejingi bet kokioms komunistų partijos reformoms, jų nekritikavo ir nesipriešino joms. Ir tik atsiradus elementariai nekomunistinei žodžio laisvei ši valstybė žlugo.

Tiesiog įsivaizduokime, kad piktasis burtininkas Rotbartas yra Vladimiras Leninas, kuris užbūrė (čia pats lengviausias variantas po kelerių metų pilietinio karo metu vykusių žudynių Rusijoje) buvusias Rusijos imperijos tautas (gulbes) ir sukūrė Sovietų Sąjungą. Visi puikiai prisimename užburtų gulbių karalienę Odetą. Kitas svarbus klausimas, kam turėtų tekti Zygfrido vaidmuo. Čia tikrai rimtos diskusijos reikalaujantis klausimas, nes šiam vaidmeniui tinka tiek Michailas Gorbačiovas, tiek Borisas Jelcinas. Ir šią akimirką užverda tikra amžinos meilės drama. Gulbe paversta Odeta ir jos draugės simbolizuoja Sovietų Sąjungą, o Zygfrido pergalė prieš Rotbartą 1991 m. turėjo liudyti rimtus politinius pokyčius, t.y. komunistinės valstybės žlugimą. Tačiau jei nebūtų M.Gorbačiovo pertvarkos, B.Jelcinas tikrai nebūtų turėjęs galimybės perskaityti savo kreipimosi į Rusijos piliečius ant Tamanės divizijos tanko Nr.110.

Rugpjūčio pučas aiškiai parodė, kad išblėso meilė Sovietų Sąjungai, bet ar tuo metu Rusija atsisakė savo imperinių ambicijų?

Burtininko Rotbarto vaidmens ištakos gali siekti Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus III laikus, kai į gyvenimą buvo paleista Maskvos – trečiosios Romos teorija. Vadinasi, 1991 m. įvykiai gulbių karalienei Odetai galvą susukti galėjo daugybe klausimų. Pavyzdžiui, kokiomis aplinkybėmis M.Gorbačiovas buvo Rotbartu, o kada – Zygfridu? Ar tikrai Valstybinis Ypatingosios Padėties SSRS komitetas buvo blogasis burtininkas? O gal tam tikro nevykusio sąmokslo auka? Tą patį galima pasakyti ir apie juodąsias gulbes – SSRS karines pajėgas, kurios užplūdo miestus be aiškaus veiksmų plano. Čia svarbūs keli aspektai.

Pirmasis – bendros SSRS žlugimo priežastys. Verta įsiklausyti į konferencijos "1991 m. rugpjūčio pučas Maskvoje, jo pasekmės Vilniuje ir atgarsiai pasaulyje. Atkurtos Lietuvos nepriklausomybės pripažinimas" (2016 08 21) metu išsakytus Valdo Rakučio žodžius: "Pagrindinis, ko gero, dalykas, apie kurį mes mažai kalbame, yra dvasinė Sovietų Sąjungos krizė – kai žmonės deklaruoja vienus idealus, o gyvena jau visiškai kitaip, kai niekas, net ir patys komunistai, nebetiki šiais idealais, juos kartoja kaip papūgos, bet žiūri visiškai į kitą pusę, kai atsiranda keli standartai ir nebėra jau ne tik daugumos, bet net ir kokios nors aiškios grupės žmonių, kuri gyventų tos ideologijos, kuri viešai deklaruojama, kelyje."

Vadinasi, komunizmas jau nebuvo viliojantis, o alternatyvas siūlė Vakarai. Kitas svarbus pokytis – Rusijos visuomenės demokratėjimas. Ypatingos pagarbos vertas žurnalistės Tatjanos Malkinos klausimas spaudos konferencijos, kurią surengė Valstybinio Ypatingosios Padėties SSRS komiteto nariai 1991 m. rugpjūčio 19 d. vakare: "Prašom pasakyti, ar suprantate, kad šianakt jūs įvykdėte valstybės perversmą? Koks palyginimas jums korektiškiausias – 1917 ar 1964 m.?"

Prieš mus – akivaizdi žodžio ir minties laisvės pergalė. Nušalinamas valstybės vadovas ir natūraliai kyla klausimas, ar padėtis Sovietų Sąjungoje 1991 m. yra blogesnė nei Rusijos imperijoje 1917 m. Ar M.Gorbačiovo sprendimai yra blogesni nei Nikitos Chruščiovo? Tad V.Rakučio žodžiai apie Valstybinio Ypatingosios Padėties SSRS komiteto narius pagrindžia prieš tai išsakytas mintis: "Sovietų Sąjunga išlaikė daugybę įvairių režimų visame pasaulyje ir atrodė, kad visas šis reikalas anksčiau ar vėliau prislėgs tą Sovietų Sąjungą. Iš esmės taip ir atsitiko. Satelitinės valstybės vis tiek vystėsi taip, kaip joms reikėjo, ir jie negalėjo šito valdyti. Štai tie procesai, kurių negalėjo suvaldyti. Ir šitie žmonės, kuriuos jūs matote, šitie pučistai, pažiūrėkite į jų veidus, – juose nėra nei vilties, nei idėjos. Jie tiesiog atstovauja mechaniškai Sovietų Sąjungai, bet jie savyje nieko neturi, jie negali nieko pasiūlyti, žmonės paskui juos eiti jau nebegali. Tai negyvos sistemos paskutinieji mohikanai."

Belieka įvertinti blogojo burtininko Rotbarto transformacijas XX a. Rusijoje. Leninas pasiūlo komunizmą, pasaulinę revoliuciją ir SSRS vietoje Rusijos imperijos, Stalinas – industrializuotą SSRS ir viešpatavimą Rytų Europoje, N.Chruščiovas siūlo pavyti ir aplenkti JAV, Leonidas Brežnevas – išsaugoti esamą padėtį, M.Gorbačiovas... Ką galėjo pasiūlyti Sovietų Sąjungos vadovas sovietiniams žmonėms, kurie palaipsniui pradėjo suprasti, kad jų tautybė, kalba, papročiai ir istorija skiriasi nuo sovietinės?

Galbūt tiek M.Gorbačiovas, tiek B.Jelcinas savaip atliko blogojo burtininko Rotbarto vaidmenį ir meistriškai panaudojo Odiliją kaip Rusijos imperializmo simbolį?

Todėl visa rugpjūčio pučo intriga slypi Rusijos ir SSRS santykiuose. Keletas faktų, kuriuos reikia prisiminti. 1990 m. kovą Sovietų Sąjungoje vyksta rinkimai, kuriuos triuškinamai laimi judėjimas "Demokratinė Rusija". Rinkimai paskatina trys svarbiausius politinius pokyčius. Pirmasis – M.Gorbačiovas panaikina 6-ąjį SSRS konstitucijos straipsnį apie vadovaujantį komunistų partijos vaidmenį ir įsteigia SSRS prezidento postą. Antrasis – Maskvos ir Leningrado (dabar Sankt  Peterburgas) miestų vadovais tapo demokratai Gavrilas Popovas ir Anatolijus Sobčakas. Trečiasis – Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos (RSFSR) Aukščiausiosios Tarybos pirmininku išrenkamas B.Jelcinas.

1990 m. kovo 15 d. neeilinis SSRS Liaudies deputatų suvažiavimas Sovietų Sąjungos prezidentu išrenka M.Gorbačiovą. 1990 m. birželio 12 d. RSFSR Liaudies deputatų suvažiavimas priima deklaraciją dėl valstybinio suvereniteto, kuris pradėjo įstatymų karą su SSRS dėl pramonės įmonių ir gamtinių išteklių valdymo. Verta paminėti ir B.Jelcino pasitraukimą iš komunistų partijos narių, kuris įvyko po išsakytos kritikos M.Gorbačiovui XXVIII komunistų partijos suvažiavime 1990 m. liepos 12 d.

Sovietų Sąjungos situaciją blogina ne tik sąjunginių respublikų, bet ir RSFSR autonominių sričių bei regionų suverenitetų paradas. Kitu nesantaikos tarp M.Gorbačiovo ir B.Jelcino karštuoju tašku tapo perėjimo prie rinkos ekonomikos mechanizmo įgyvendinimas, kurį apsunkino toliau blogėjanti ekonominė padėtis. Čia verta stabtelėti ir prisiminti Lietuvą. Kiekvienas iš mūsų supranta, kas tuo metu Lietuvoje buvo kitaip nei Rusijoje ir Sovietų Sąjungoje. Svarbiu SSRS likimo lūžio tašku tapo 1990 m. lapkričio 19-oji, kai Rusijos ir Ukrainos vadovai pasirašė susitarimą dėl abipusio nepriklausomybės pripažinimo bei tiesioginio ir lygiaverčio bendradarbiavimo be sąjunginių institucijų dalyvavimo. Tokia įvykių eiga paskatino M.Gorbačiovą kreiptis į SSRS KGB vadovą Vladimirą Kriučkovą, kad jis parengtų nutarimą dėl ypatingosios padėties įvedimo.

Tuo pačiu metu SSRS Liaudies deputatų suvažiavimas priėmė prezidento pasiūlytą įstatymą dėl prezidentinio valdymo įvedimo ypatingosios padėties atveju. Galbūt papildomą atspalvį šioje istorijoje suteiks 1991 m. kovo 17 d. organizuotas referendumas dėl SSRS ateities, per kurį 76,43 proc. gyventojų pasisakė už atnaujintos Sovietų Sąjungos, kaip lygiaverčių respublikų federacijos, išsaugojimą.

Tenka pripažinti, kad dėl tvyrojusios politinės įtampos tarp M.Gorbačiovo ir B.Jelcino referendumo rezultatų patikimumu galima abejoti, bet visuomet reikia pagalvoti apie tai, kaip šiuos duomenis galima panaudoti propagandai. Verta įsidėmėti, kad susidariusi situacija SSRS 1991-ųjų išvakarėse brėžė jau naujus politinio žemėlapio kontūrus. Amžinąją meilę Odetai siūlė M.Gorbačiovas ir B.Jelcinas. Tačiau neverta pamiršti ir Rotbarto dukters Odilijos, kuri žavi, vilioja ir keri. Galbūt tiek M.Gorbačiovas, tiek B.Jelcinas savaip atliko blogojo burtininko Rotbarto vaidmenį ir meistriškai panaudojo Odiliją kaip Rusijos imperializmo simbolį? O kad situacija net ir dabar nepaprasta, verta įsiklausyti į istoriko Egidijaus Papečkio žodžius: "Priminsiu, kad rugpjūčio 1 d. atvykęs į Sovietų Sąjungą JAV prezidentas G.Bushas Kijeve pasiūlė susilaikyti nuo, jeigu sakyčiau pažodžiui, savižudiško nacionalizmo. Jį galima ir suprasti, nes liepos 7 d. buvo pasirašyta sutartis tarp Slovėnijos, Kroatijos ir Jugoslavijos, kuri kaip ir turėjo išspręsti visų respublikų savarankiškumo klausimą, bet, praėjus vos 20 dienų, liepos 27 d., t.y. kelios dienos iki G.Busho vizito Kijeve, Jugoslavija užpuolė Kroatiją, užpuolė Kroatijos regioną ir įvyko ginkluoti susirėmimai su kroatų policija. Prasidėjo įvykiai Balkanuose, kurie truko ilgai ir baigėsi vėlgi tik dėl NATO intervencijos.".

Taigi, būsima sutartis dėl atnaujintos Sovietų Sąjungos buvo užkoduota nesėkmei. SSRS užsienio reikalų ministro Eduardo Ševardnadzės žodžiai apie artėjančią diktatūrą liudija ne tik apie M.Gorbačiovo veiksmus, kurie bus įgyvendinti 1991 m., bet ir apie SSRS valstybės antidemokratinę prigimtį. Dėl to JAV ir Vokietijos susitarimai dėl dujotiekio "Nordsream 2" tiesimo pabaigos artimai siejasi su E.Papečkio pastebėjimais apie užsienio valstybių reakcijas į Rugpjūčio pučą: "Visi vadovai, išskyrus M.Thatcher, visi vadovai vartojo terminą "naujoji sovietų valdžia". Tą patį pasakė H.Kohlis, tą patį pasakė F.Mitterand’as. Vadinasi, jie tą grėsmę vertino kaip pakankamai rimtą ir jie visi neprašė sustoti, atiduoti valdžią. Taip, jie pasmerkė perversmą, bet, kita vertus, jie kalbėjo, kad tikisi, jog ta naujoji valdžia laikysis prisiimtų reformų. Jie tikėjosi iš perversmininkų, kad jie laikysis to, ką žadėjo jų nuversta valdžia. Aš manau, kad mes jų negalime kaltinti, jie tikrai rūpinosi savo valstybių likimu, savo valstybių žmonėmis. Tas branduolinis ginklas iš tiesų buvo pernelyg bauginanti priemonė, kurios nebuvo galima ignoruoti."

Tad vėl tenka grįžti į 1991 m. gruodžio 8-osios Belovežo girią, kurioje Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos vadovai paskelbė apie SSRS žlugimą ir apie Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) įkūrimą. Socialiniuose tinkluose Rusijos informaciniai puslapiai pateikia labai daug informacijos apie Rugpjūčio pučą, tačiau daugiausia sarkazmo sulaukia NVS įkūrimas. Galima numanyti, kodėl. Tiek to meto Baltarusija, tiek Ukraina parodomi kaip išlaikytiniai. Dėl to šiuo metu didėjantis Prancūzijos, Vokietijos, JAV ir Rusijos bendradarbiavimas sudaro prielaidas abejoti eurointegracijos sėkme ir teikiamomis saugumo garantijomis. Ukraina išlieka svarbiu europinių pokyčių indikatoriumi. Belieka tikėtis, kad esami rotbartai ateityje Europai nepasiūlys naujosios Odilijos, kuri naujai žavės, kerės ir vilios.

Tačiau būtina nepamiršti ir lietuviškos Rugpjūčio pučo kasdienybės, apie kurią liudija Vytautas Landsbergis: "O aplink buvo visokiausio blaškymosi, žinoma, ne taip paprasta buvo. Čia tau skambina iš Rygos generolas F.Kuzminas ir sako, kad jis dabar nuo šios dienos yra Lietuvos valdžia, pagal pučo viršininkus, ten naujas prezidentas G.Janajevas, tenai GKPČ jau dabar viską sprendžia, ir jį įgaliojo tvarkyti Baltijos valstybių reikalus, jo įsakymai mums privalomi. Aš pasakiau: generole, jūsų įsakymai mums nėra jokie įsakymai, jūs ne valdžia, mes nevykdysime jūsų įsakymų. Jis sako: aš naudosiu jėgą, man Konstitucija leidžia, aš naudosiu jėgą. Sakau, na, pabandykite. Anksčiau buvo tokių progų, aš pasakydavau jiems, kad prisimintų Niurnbergo teismą, kaip tie, kurie manė, kad turi teisę naudoti jėgą, paskui turėjo sunkiai aiškintis arba net keliavo į kartuves. Tai tokie buvo principiniai susirėmimai."

Liaudies seimo deklaracijose suskambo kokybiškai naujas komunistinės propagandos žodynas, kuris dabar gali kelti šypseną. Tačiau nereikia pamiršti, kad jis ilgą laiką buvo mūsų kultūros dalis. Kita vertus, žodyno pokyčiai liudija ir vertybines permainas. Tiesiog kviečiu dar kartą įsigilinti į kai kurių svarbių tarpukario dokumentų turinį.

1918 m. vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akte skaitome: "Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18–23 d. 1917 m., skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis. Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas."

Svarbiausi vertybiniai akcentai – tautų apsisprendimo teisė, nepriklausomybė, demokratija, rinkimai – aiškiai matomi ir girdimi. Atkurtos Lietuvos valstybės ateities vizija yra demokratinė respublika.

Dabar pabandykime suprasti Lietuvos Laikinosios Revoliucinės Darbininkų ir valstiečių vyriausybės manifesto (tų pačių 1918 m. gruodžio 16-ąją) kalbą: "Parsidavėlė Baltijos, Lietuvos ir Lenkijos buržuazija, nesitikėdama savo spėkomis pergalėti kylančią pas mus proletarų revoliuciją, daro visa, kad greičiau atvyktų anglų-prancūzų-amerikonų kareivija, ir kad padėtų jai kraujo upėse paskandinti darbininkų klasę. Mes žinome, ką neša šitie naujieji "liuosuotojai" Lietuvos proletarams ir pusiau proletarams: jie neša tą patį jungą ir nužeminimą, kuriuos trys metai atgal atnešė Vokietijos "liuosuotojai", tą patį darbininkų klasės ir sodžiaus biednuomenės grobimą, pavergimą. Iš Rusijos patyrimo mes matome, kad sąjungininkų imperialistų "okupacija" niekuomi nesiskiria nuo vokiečių imperialistų okupacijos: tas pats dvarininkų ir kapitalistų valdžios grąžinimas, tas pats darbininkų ir sodžiaus biednuomenės pavergimas, ta pati juodoji reakcija, tie patys šaudymai ir pasityčiojimai iš mūsų brolių."

Nors to meto sovietų Lietuva gyvavo labai trumpai, vos kelis mėnesius, tačiau paskelbtas manifestas mus užlieja nauju žodynu, kurį net ir dabar ne kiekvienas galėtų paaiškinti, ir nauju kontekstu.

Kodėl žlugo A.Smetonos režimas? Nes jam nepadėjo "liuosuotojai": anglų-prancūzų-amerikonų kareivija.

Jeigu reikėtų išversti Lietuvos bolševikų sukurtą tekstą į žmonėms suprantamą kalbą, jis skambėtų maždaug taip: Lietuvos Taryba ir Lietuvos Vyriausybė tarnauja svetimiems; ji yra silpna ir laukia pagalbos iš užsienio; užsienio valstybių karinė pagalba bus skirta susidoroti su darbininkais ir vargšais – taip, kaip buvo elgiamasi vokiečių okupacijos Pirmojo pasaulinio karo metu.

Nepriklausomybės kovos ir Steigiamojo Seimo veikla įrodė Nepriklausomybės Akto signatarų vizijos tvarumą. Vis dėlto Lietuvos bolševikų pasėta sėkla apie Lietuvos valstybės ir demokratinių vertybių svetimumą surado dirvą ne tik tarp kairiųjų pažiūrų žmonių.

Įsiklausykime į prezidento Antano Smetonos kalbą "Liberalizmas ir fašizmas", kuri buvo pasakyta 1932 m. Lietuvių sąjungos skyrių atstovų suvažiavime: "Ne paslaptis, kad Tautininkų S-gai patinka dabartinė Italijos politinė tvarka. Insižeidusi liberalizmu, Lietuva turi jieškoti naujo kelio politikos tvarkai. Suktis in liberalizmą būtų sugrįžti ton vieton, kur būta 1926 m., grįžimas būtų politinės ligos atakratas. Bet, antra vertus, negalima vaizduotis Lietuvoje žydros italų padangės. Lietuviai turi susidaryti savišką valdžios sistemą, tautišką, tariant tokią, kokia eina iš jų gyvenimo sąlygų. Reikia ir lietuviams perauklėti savo visuomenė, kad atsikratytų pasenusių liberalizmo tradicijų ir atsistotų ant savo pagrindo. Gali būti itališki dėsniai, bet lietuviškas pavidalas. Iš Italijos galima daug pasimokyti, bet jąja sekte sekti negalima."

Kalba intriguoja tuo, kad matyti aiškus vieno iš Nepriklausomybės Akto signataro vertybinis posūkis: liberali demokratija yra liga; Lietuvos visuomenę reikia perauklėti; pavyzdys yra Italija su Benito Mussolini priešakyje.

Savaime suprantama, A.Smetona, teigdamas, kad lietuvių visuomenė turi atsistoti ant savo pagrindo, neturėjo omenyje nei laikraščių "Aušra", nei "Varpo" veiklos tradicijų, o galvojo apie kažkokius kitus sprendimus. Įdomu tai, kad A.Smetona nesikovė Pirmojo pasaulinio karo apkasuose kaip B.Mussolini, neturėjo kovinės patirties ir nebuvo patyręs karinės drausmės teikiamų privalumų.

Antidemokratinė retorika toliau skamba A.Smetonos kalboje "Politinės gairės", pasakytoje 1933 m. Lietuvos tautininkų suvažiavime: "Vieninga tauta su vienu vadu priešakyje! Toks šūkis pasigirdo Italijoje. Ji buvo pirma didžioji šalis, kuri griežtai komunizmui atsispyrė. Italija pirma skelbė naują valstybės santvarką, pavadintą fašizmu. Mussolini laimėtas žygis Romon buvo smūgis liberalizmui. Po Italijos ir kiti kraštai, kaip va Lenkija, Jugoslavija, Lietuva, grasomi anarkijos, staiga pasisukę nuo liberalizmo ir ėjo prie vieningos autoritetinės valdžios. Pagaliau ir Vokietija, eilę metų gyvenusi Veimaro konstitucija, ilgai kentėjusi nematytai žiaurią parlamento partijų kovą ir dar žiauresnius rinkimus, lydimus muštynių ir žudymų, nuslydo nuo liberalizmo pagrindų ir šiandien, Hitlerio vadojaujama, fašistiškai persitvarko ir kuria trečiąjį Reichą."

Lietuvos prezidentas mintis dėsto paprastai: 1926 m. perversmas buvo dėsningas, nes B.Mussolini žygis į Romą buvo rimtas smūgis liberalizmui; demokratija lygu anarchija; partinė kova veda prie muštynių ir žudynių. Pasigirsta ir nauja gaida – autoritarinė valdžia padeda atsispirti komunizmo grėsmei. Tad tenka pripažinti, kad sukuriamas gana niūrus vaizdas. Nepriklausomybės Akto signataras savo rankomis amputuoja svarbiausią Lietuvos valstybės veikimo principą – demokratiją, o galimo Lietuvos visuomenės perauklėjimo pavyzdžiais tampa B.Mussolini ir Adolfo Hitlerio pertvarkymai. Tad nereikia stebėtis, kodėl Lietuvos komunistai A.Smetonos valdymą vadino fašistiniu.

Kita vertus, nereikia pasiduoti propagandinei demagogijai. Ar galima laikyti teisėtą valdžią žmogaus, kuris ją gavo perversmo būdu? Dar kartą prisiminkime bolševikinius postringavimus apie svetimą ir parsidavusią valdžią. Prie to pridėkime simpatijas B.Mussolini ir A.Hitleriui. Sukomponuosime puikią puokštę. Neteisėta, svetima, parsidavusi ir dar fašistinė A.Smetonos valdžia. Kodėl žlugo A.Smetonos režimas? Nes jam nepadėjo "liuosuotojai": anglų-prancūzų-amerikonų kareivija. Kodėl nepadėjo? 1940 m. JAV dar laikėsi neutraliteto, Prancūzija kapituliavo neatlaikiusi Trečiojo Reicho žaibo karo smūgių, o Anglija ruošėsi būsimiems mūšiams dėl Britanijos ir Atlanto vandenyno.

Akivaizdžia komunistinės retorikos pergale galima laikyti Antano Sniečkaus kalbą 1940 m liepos 21 d. Liaudies seime: "Lietuvos liaudis, atlaikiusi ant savo pečių karo, okupacijos ir svetimą, jungą, žino, kad tokia jos gyvenimo garantija gali suteikti tik įėjimas į brolišką Sovietų Sąjungos tautų šeimą. Galingoji ir nenugalimoji darbininkų ir valstiečių Raudonoji Armija užtikrins mūsų sienų neliečiamumą. Tada šios sienos bus šventos ir neprieinamos jokiam priešui. Mūsų šalies prisidėjimas prie Sovietų Sąjungos užtikrins greitą, spartų socializmo kūrimą. Sovietinių penkmečių išugdytoji stambi socialistinė pramonė pakels mūsų krašto ūkį į tokias aukštybes apie kurias tebuvo galima tik svajoti. Lietuvos prisidėjimas prie Sovietų Sąjungos suteiks sąlygas milžiniškam kultūros pakilimui. Mūsų kultūra augs ir kops į tas aukštybes, kurias šiandien yra pasiekusi Sovietų Sąjunga. Tačiau niekas kitas negali tautą pakelti taip, kaip tik Lenino-Stalino tautinė politika. Draugai atstovai! Mums visiems turi būti aišku, kad Lietuvos liaudis gali turėti tik vieną kelią, jei ji nori gyventi laimingai ir laisvai. Tas kelias – prisidėti prie Sovietų Sąjungos. Bet kuris kitas kelias būtų mūsų kraštui pražūtingas."

Kitaip tariant: lietuvi, suprask, ką praradai dėl svetimųjų jungo, t.y. dėl A.Smetonos valdymo. Pateikiamas puikus masalas tiems, kas abejoja. Sovietų Sąjunga – tai broliškų tautų šeima ir didelių galimybių šalis. Svetimo jungo simbolika toliau transliuojama Liaudies seimo deklaracijoje dėl sovietinės santvarkos įvedimo: "Smetoninis režimas, abejingas tikriesiems liaudies interesams, įstūmė Lietuvą vidaus ir užsienio politikos srityse į neišbrendamą beviltišką padėtį. Lietuvos darbo liaudies gyvybiniai interesai buvo aukojami turtingų žmonių ir eksploatatorių saujos savanaudiškiems reikalams. Miesto ir kaimo darbo žmonių likimu buvo: nedarbas, netikrumas dėl rytdienos, badas, medžiaginiai trūkumai ir nacionalinė nelygybė. Daugelį metų Lietuvos liaudis šio reakcinio režimo buvo slopinama. Smetonininkų gauja laikė mūsų darbo liaudį sauvalės varžtuose. Iš darbo masių buvo atimta elementarinė laisvė. Liaudis negalėjo turėti savo politinių, profesinių ir kultūrinių organizacijų. Kiekvienas drąsesnis žodis, laisvoji mintis buvo negailestingai slopinami. Smetoninė nacionalinė politika turėjo tikslą provokuoti nuolatinius susidūrimus tarp įvairių tautybių žmonių, turėjo tikslą kurstyti vieną tautybę prieš kitą."

Deklaracijoje palyginama: smetoninkų gauja – mažuma, o Lietuvos liaudis – dauguma, kurią engė ir slopino smetoninis režimas. Ir tik nesavanaudiška, broliška Sovietų Sąjungos pagalba padėjo nusimesti svetimųjų jungą.

Negali nepripažinti, kad komunistinė propaganda atliko nemažą darbą tam, kad sukurtų Lietuvos valstybės įvaizdį, kurią valdo netinkama, svetima, liaudies interesams neatstovaujanti valdžia. Kitas propagandinis ėjimas – Sovietų Sąjungos kaip galimybių šalies įvaizdžio kūrimas, kuriame ištirpsta Lietuvos valstybingumas.

Tai, kad Liaudies seimo inicijuoti pokyčiai, neturėjo pritarimo Lietuvoje, iliustruoja rašytojo Karolio Račkausko-Vairo žodžiai Lietuvos sovietinių rašytojų visuotiniame susirinkime 1946 m. "Vis dar netikima, kad visa, kas Lietuvoje buvo prieš 1940 m., jau yra istorijos archyve ir niekada nebesugrįš. Ta sunkia liga serga eilė ir tokių žmonių, kurie, rodos, pagal išsilavinimą bei užimamas vietas mūsų visuomenėje turėtų geriau orientuotis. Iš tokios neaiškios ir laukiamosios laikysenos galima padaryti tokią išvadą – jie arba laukia naujo karo, arba tikisi, kad kas nors ateis ir padės jiems atstatyti Lietuvoje prieš karą buvusį fašistinį režimą", – sakė jis.

Ar galima teigti, kad tiek A.Smetonos, tiek K.Račkausko-Vairo minima liga yra nepriklausoma, demokratiniais pamatais sutvarkyta Lietuvos valstybė, kurios nesunaikino nei fašistinių režimų garbinimas, nei komunistinė propaganda? Tačiau verta klausti, ar tikrai iš savo minčių išnaikinome komunistinį propagandinį žodyną, kurį įteisino ir paleido į apyvartą Liaudies seimas.

Intriga ne tik tai, kad sovietų Lietuvoje plito Vakarų pasaulyje atsiradęs muzikos stilius, bet ir ta, jog leidžia klausti, kieno pasaulio vizija buvo fantasmagoriškesnė – pankų ar komunistų. Su pastarąja intencija galima sieti 1988 m. išleistą Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio almanachą "Europa", kuriame yra daug įdomių interviu ir straipsnių, padedančių suprasti vykusius mąstymo pokyčius.

Įdomiausius pokyčius sovietinėje pasaulėžiūroje nužymi Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario Romualdo Ozolo ir vokiečių filosofo, nagrinėjančio racionalumo teoriją, Jurgeno Habermaso interviu. Kokių erezinių minčių paskleidė šis pokalbis? Išsakytas teiginys, kad Europos išskirtiniai bruožai yra politinių jėgų pliuralizmas, politinės valdžios padalijimas ir kultūrinė bei nacionalinė įvairovė, akivaizdžiai prieštaravo sovietinio žmogaus vizijai. Bet tuo neapsiribojama ir žengiama toliau, prabylama apie kultūrines Europos galias, neatsiejamas nuo krikščionybės, racionalizmo ir empirizmo teorijų bei jų kritikos. Įtampa tarp protu pagrįsto pažinimo ir jo kritikos – modernaus europietiško mąstymo bruožas. Ne veltui J. Habermasas pamini Friedrichą Nietschę, kuris buvo prabilęs apie aukščiausių vertybių nuvertėjimą. Ne mažiau aktualus ir nacionalinių kultūrų santykis su pasauline rinka, kurios siūlomiems prekių ženklams sunku atsispirti. Ypatingas dėmesys šiame pokalbyje skiriamas Michailo Gorbačiovo reformoms ir jų kritikai (tiems laikams labai netikėtas posūkis). J. Habermasas negailestingas biurokratiniam socializmui: "O dabar biurokratinis socializmas dar turi pirma ieškoti ekvivalentiškos išeities, galvodamas apie savo didžiausias ydas. Tatai, jeigu tik viskas gerai klostysis, galėtų būti istorinis Gorbačiovo vaidmuo." Vokiečių mąstytojas taikliai pastebi bendrus Europos jaunimo mąstymo pokyčius: "... tarp jaunimo pastebimas nepaprastas liberalizacijos protrūkis ir ryški nuostatų ir elgsenos individualizacija. Galima tiktai viltis, kad šitos tendencijos ir toliau plėtosis, atnešdamos fundamentalią demokratizaciją, smarkiai pranokstančią tai, ką šiandien propaguoja Gorbačiovas."

Lietuvos pankrokas su savo kartais sunkiais suvokiamais dainos tekstais metė individualų iššūkį griežtai reglamentuotai sovietinei kultūrai. Vadinasi, viešumo (glasnost) politika iš pradžių atvėrė kultūrinės, o vėliau ir politinės įvairovės Pandoros skrynią, iš kurios pasklido įvairūs gaivalai (komunistinės pasaulėžiūros požiūriu), ir kurių nesugebėjo suvaldyti biurokratinis socializmas. Gal ir galima ilgėtis anų laikų, bet reikia suprasti, kad kečupas, kokakola ir komunizmas nedera.

Sąjūdis ir jo inicijuoti pokyčiai atsirado reikiamu laiku ir tinkamoje vietoje.

R. Ozolo ir J. Habermaso pokalbyje aptariamos ir tarptautinių santykių aktualijos, kurios neprarado svarbos ir dabar: "Tiktai blokų abipusis atsitraukimas, radikalus įtempimo sumažinimas politikos srityje, dabar štai leidęs sudaryti sutartį dėl vidutinio nuotolio raketų, duos mums Europoje vėlei oro, kuriuo galės kvėpuoti ir mažos tautos ir kuriame bus įmanoma tikrai pliuralistinė koegzistencija". Dėl to projektas "Nordstream 2" ir kiti Rusijos užsienio politikos vingiai bei didžiųjų Europos valstybių reveransai Rytų kaimynei verčia nuolatos klausti, ar liks erdvės mažoms tautoms Europoje. Pastarąjį R. Ozolo ir J. Habermaso pokalbį galime laikyti pranašingu, nes jame nuskamba lemtingi žodžiai, kurie aktualūs ir dabar: "Europos tautų vienybės pagrindas – laisvas jų kultūrinio pliuralizmo klestėjimas nevaržomo bendravimo sąlygomis. O čia ir vėl būtina prielaida – regresyvių politinių režimų panaikinimas." Taigi, ar Rusijos ir Baltarusijos demokratizacijos galimybės, ar ekonominė nauda lems Europos ateitį?

Būtina atkreipti dėmesį visų, kurie vis dar ilgisi sovietinės tvarkos ir teisingumo, į almanache "Europa" pateikiamą laikraščio "Literaturnaja gazeta" korespondento Jurijaus Ščerbako interviu "Ką uždraudė Černobylis" ir jame išsakytas mintis. Pirma mintis: "Nejaugi mūsų sistema efektyvi tik ekstremaliomis sąlygomis?! Karo, stichinių nelaimių, avarijų metu? Manau, kad tai ne tik sistemos, ne tik socializmo deformacijų, apie kurias dabar tiek daug ir teisingai kalbama, bet ir tautos charakterio dalykas – apie tai irgi reikia pasakyti tiesiai. Rašytojas padarys savai liaudžiai meškos paslaugą, jeigu sakys jai tik komplimentus. Tiesiai reikia pasakyti ir apie mūsų tautos trūkumus, apie mūsų nuodėmes: apie tingumą, apsileidimą, netvarkingumą, girtuoklystę, siekimą viską atlikti "o gal" principu. O gal nieko neatsitiks, galvojome statydami ketvirtą bloką. Neišdegė. Černobylio avarija palietė pačias opiausias mūsų gyvenimo žaizdas." Antra mintis : "Taikliai apie tai, duodamas interviu apysakai, pasakė akademikas Valerijus Legasovas: "Žemas techninis lygis, žemas šių žmonių atsakomybės lygis – tai ne priežastis, o padarinys. Jų menko dorovės lygio padarinys." Trečia mintis: "Sudievinome techniką, dėjome viltis į rublį, užmiršome etiką. Atsirado sauso technokrato, mokslininko pragmatiko tipas, negalvojančio apie galimus tolimus mokslinio sprendimo padarinius. Tai rimta visuomenės korozija."

Lietuvos Sąjūdis atsirado tuo metu, kai įvardytos sovietinės visuomenės problemos pradėjo rėžti akį, tačiau lietuvių visuomenės kultūros vertybės padiktavo sprendimus, kurie leido pasinaudoti M.Gorbačiovo reformomis ir išsivaduoti iš biurokratinio socializmo gniaužtų.

Ryškias mąstymo pokyčių ribas nužymėjo Alfredas Bumblauskas "Kur buvo Lietuva feodalizmo epochoje?" Svarbi detalė: tuo metu Lietuvos istorijos niekas neskirstė pagal valstybingumo raidą, pvz., LDK, LDK Abiejų Tautų Respublikoje ir t. t. Visa istorija buvo periodizuota pagal ekonominių formacijų kaitą: vergovė, feodalizmas, kapitalizmas ir t. t. A. Bumblauskas kelia lemtingą klausimą, kur buvo Lietuva feodalizmo epochoje. Pagrindinį smūgį A. Bumblauskas skiria nuo Jekaterinos II kurtam ir puoselėtam bendros rusų–lietuvių valstybės įvaizdžiui. Teigdamas, kad pagrindinis skirtumas tarp Vakarų ir Rytų Europos yra individualios valstiečių nuosavybės – alodo atsiradimas. Šį požiūrį istorikas pagrindžia ne tik Edvardo Gudavičiaus tyrinėjimais, bet ir (kaip įprasta tuo metu), Friedricho Engelso pastebėjimais, kuriuose aiškiai įvardijama skirtis tarp Lenkijos, Lietuvos ir Rusijos. Jo tvirtinimu, mes esame tame Europos regione, kurioje paplito individuali, o kartu ir privati nuosavybė, o Rusija jau kitame, kuriame paplitusi bendruomeninė nuosavybė. Vadinasi, išskirtinis Vakarų Europos bruožas – privati nuosavybė. Ir tai pripažino F. Engelsas.

Lemtingas Lietuvos šuolis link europietiškos civilizacijos įvyko po krikšto, kai sparčiai pradėjo formuotis bajorų luomas, miestų savivalda, katalikų bažnyčių tinklas. Tačiau pati įdomiausia šio straipsnio dalis yra jo pabaiga. A. Bumblauskas pasako labai svarbius žodžius: "Visa, apie ką kalbėjome, – tai tik feodalizmo epochos civilizacijų reljefas. Socializme jau kitaip. Socializmas lyg ir pašauktas supilti naujus kalnus. Deja, neretai šis darbas buvo sutapatinamas su kalnų nukasimu. Gerai, jei buvo ką nukasti, – visuomenė neprarasdavo pagrindo. O jei gruntas buvo užpilamas ant liūno, o jei kasti ir pilti nebuvo kur, jei buvo pilama tik žodžiais... Kuo didesnis atotrūkis tarp pagrindo ir žodžių, tuo gražesnė dirva F. Engelso nusakytam reiškinių virtimo savo priešybe dėsniui: "Šis perėjimas į savo priešybę, šis pasiekimas tokio galutinio taško, kuris poliariškai priešingas pradiniam, yra neišvengiamas likimas visų judėjimų, kurių priežastis ir egzistavimo sąlygas jų dalyviai suvokia miglotai ir todėl kelia jiems iliuzinių tikslų."

Tenka pripažinti ir tai, jog Nėriaus Pečiūros kurtos pankiškos dainos kai kuriais aspektais atitinka A.Bumblausko panaudotą F. Engelso mintį. Taigi, Sąjūdis ir jo inicijuoti pokyčiai atsirado reikiamu laiku ir tinkamoje vietoje.

O tam, kad neužmigtume ant šlovės laurų, verta įsiklausyti į Edvardo Gudavičiaus žodžius, pateikiamus Aurimo Švedo knygoje "Visa istorija yra gyvenimas": "Mūsų istorija yra skurdo istorija. Tačiau skurdas yra nevienodas. Mes esame skurdžiausi europiečiai, bet vis dėlto europiečiai. Štai kur glūdi mūsų istorijos esmė. Todėl, jeigu mes ir turime kažką, kuo galime didžiuotis, tai visų pirma reikia kalbėti apie europietiškas vertybes, kurias nors ir žemiausiu lygiu, tačiau vis dėlto esame įsisavinę. Žinoma, tai yra tik žemiausio lygio recepcija. Todėl mes nuolat privalome galvoti, kaip reikia šį lygį pakelti visose srityse. Pradedant nuo paprasčiausio juodo darbo iki pačių mokslo viršūnių. Tačiau lietuvis dažnai nemoka ir nenori dirbti. Tai yra mūsų istorijos palikimas. Tiesa, dabar jau galima kalbėti apie tai, kad noras dirbti kai kuriems palengva atsiranda. Šitas noras visų pirma pasireiškė per emigracijos procesus. Kita vertus, tai anokia naujiena. O kas buvo prieš šimtą metų? Lygiai tas pats. Žmonės, kurie jautė savo potenciją ir norėjo dirbti, vyko iš Lietuvos. Nors aš esu medievistas, tačiau man feodalizmas yra bjaurus, aš nekenčiu šios socioekonominės sanklodos visa savo esybe, nes joje egzistavo tik nesuinteresuotas darbas. Beje, esame kalbėję apie ritualizuotus humanitarų bendrijos santykius. Tai yra ne kas kita, kaip feodalinis palikimas. Baudžiauninkų, vergų visuomenės, "dovana" mums... O tai išgyvendinti galima tiktai juodu darbu. Pradėkime pagaliau dirbti. Gerai dirbti. Ką tai reiškia? Įsisąmoninkime pagaliau, kad mes tik darbu galime viską pasiekti ir išsivaduokime pagaliau iš vergų mentaliteto. Mokslas yra neatskiriama gyvenimo dalis, todėl keiskime save ir kartu sugebėsime keisti daugelį dalykų, kurie egzistuoja šalia mūsų." Pastaroji mintis turi tapti programine visiems, kurie kalba ir galvoja apie gerovės valstybės kūrimą.

Šiandien, kai nekantriai ir pikdžiugiškai lauki Petro Cvirkos paminklo nukėlimo (gerbiu manančiuosius kitaip, tačiau kitas logiškas sprendimas turėtų būti toks), paminėti žodžiai verčia klausti, kas yra svarbiau: būti lietuviu ar Lietuvos piliečiu. Kita vertus, kokios vertybės ir simboliai turi atskleisti tautinę ir pilietinę tapatybę. Vadinasi, prieš mus akivaizdus vertybinis pasirinkimas, po kurio galime diskutuoti apie grėsmes.

Akivaizdu, bet šie gerbiamo Prezidento žodžiai jį pastūmėja nacionalistų pusės link. Tačiau Vytenio Povilo Andriukaičio išsakyta apie mintis apie istorijos perrašinėjimą ne tik mus sugrąžina į jau primirštą Algirdo Mykolo Brazausko ir prof. Vytauto Landsbergio šalininkų konfrontaciją, bet ir meta rimtą ideologinį iššūkį, kai, minint Baltijos kelio trisdešimtmetį, prof. V.Landsbergis prilyginamas Vladimirui Putinui. Alea lacta est (burtas mestas), sakė Gajus Julijus Cezaris). Dėl to tautinės tapatybės klausimas įgauna naują pagreitį ir jam suteikia naujų atspalvių.

Tautiniai drabužiai yra puikus simbolis, atskleidžiantis Lietuvos savitumą. Tačiau ne taip seniai supratau Lietuvos etnografinių regionų žemėlapyje užkoduotą tragizmą. Viena vertus, jis atsako svarbų tapatybės klausimą, nes kiekvienas žvilgtelėjęs į žemėlapį gali sužinoti, kas esąs – dzūkas ar žemaitis ir t.t. Kita vertus, padėties tragizmą atskleidžia pokalbis su vienu Alytaus rajone esančio Butrimonių miestelio gyventoju. Jis pasakojo vaikystės atsitikimą, kai kaimynas jo paklausė, ar jis yra dzūkas. Tuomet vaikas savo kaimynui atsakė: "Aš esu ne dzūkas, o lietuvis." Čia kyla diskusija ne tik dėl etninės tapatybės santykio su lietuvybe, bet ir apie jos padėtį didmiesčiuose, kur ribos natūraliai išsitrina ir viskas susimaišo. Visai neseniai sužinojau, kad mano tėvų sodas, esantis Vilniaus rajono šiaurėje, irgi priklauso Dzūkijai. Bėda tik ta, kad vietiniai gyventojai ten niekada nebandė dzūkuoti, o kalbėjo ir kalba "po prastomu" – vietine tuteišų tarme.

Kitas šios situacijos atspalvis – tai tarpukario ir Antrojo pasaulinio karo metai. Antrąjį pasaulinį karą galima laikyti globaliu iššūkiu, kurio padarinius ne visada norime įsisąmoninti. Dėl to Lietuvos etnografinį žemėlapį turime suvokti per skirtingų epochų prizmę – tarpukaris, Antrasis pasaulinis karas, sovietmetis. Klaipėdos krašte turime pamatyti vokiečius, o Vilniaus krašte – lenkus. Ir svarbiausia – kiekviename mieste ir miestelyje pamatyti žydus.

Antrasis pasaulinis karas negailestingai pakeitė tautinę Lietuvos miestų ir miestelių sudėtį, kuriuose palaipsniui, kolektyvizacijos skurdo genami, apsigyveno dzūkai, aukštaičiai ir kiti. Įdomu tai, kad ne vienas iš jų nespringo ir nespringsta valgydamas žydų chalą (batonas "Pynutė"), kugelį (bulvių plokštainis), latkes (bulvinius blynus), totorių sarmą (balandėlius) ir čeburekus, karaimų kibinus ir "Šimtalapį". Bet prie šiomis gėrybėmis apkrauto stalo turime pamatyti jaunus vyrus, apie kuriuos rašo vienas iš Kauno Slabodkės (Vilijampolės) pogromų 1941 m. liudininkų: "Skerdikai įžengė į Mordechajaus Jatkunsko ir jo žmonos dantų gydytojos Štein–Jatkunskos butą, nupjovė jiems delnus, pėdas, lytinius organus, pribaigė abu su sūnumi. Pasuko į kaimynines gatves, užmušinėjo kiekvieną pasitaikiusį – ar tai buvo rabinas, ar sionistų aktyvistas, ar komunistas."

Komunizmas yra globalus, bet ne praeities reiškinys ir iššūkis.

Esminis klausimas, ar tautiniai drabužiai, kuriuos Ramūnas Karbauskis taip norėjo padovanoti ikimokyklinukams, tam tikromis aplinkybėmis nėra bandymas pabėgti nuo skaudžių ir prieštaringų Antrojo pasaulinio karo patirčių. Juk labai sunku įsivaizduoti Antrojo pasaulinio karo metų šokius Lietuvoje, kuriuose tautiniais drabužiais pasipuošusi dzūkė šoktų su Tautos darbo apsaugos (arba baltaraiščiu), Lietuvos policijos bataliono, Vietinės rinktinės, Armijos Krajovos ar SS divizijos kariu. Vadinasi, Antrasis pasaulinis karas kaip globalus praeities reiškinys meta rimtą iššūkį mūsų tautinei tapatybei.

Skaudu yra ne visuomenės susipriešinimas dėl Kazio Škirpos ir Jono Noreikos atminimo ženklų panaikinimo, bet tai, kad Prezidento paskelbtas moratoriumas nesprendžia pilietinės tapatybės, to, ką reiškia būti Lietuvos piliečiu, klausimo. Dėl to šiandien vaizdelis tikrai yra nekoks. Lietuviai didvyrių ieško kare po karo, lenkai mini Armijos krajovos kovas dėl Vilniaus, žydai kalba apie holokausto atminties svarbą, rusai didžiuojasi Raudonosios armijos laimėjimais, totoriai ir romai tyliai tyli apie tai, kad šioje mėsmalėje jiems pavyko išlikti. Nejau visas atminties pilietinių karų problemas išspręs darželinukų kepurinė?

Tenka pripažinti, kad šiuo metu vyksta ne istorijos perrašinėjimas, o istorinių žinių populiarinimas. Kai istorikai vykstančiose diskusijose pateikia daug viešoje erdvėje mažai žinomos istorinės informacijos apie žydų likimą Antrojo pasaulinio karo metais, su kuria Lietuvos politikai nėra susipažinę. Dėl to pareigas baigiančiam eiti eurokomisarui V.Andriukaičiui, prabilusiam apie istorijos perrašinėjimą, tiesiog trūksta nuoseklaus domėjimosi.

Kita vertus, labai svarbu atkreipti dėmesį, kaip sovietmetis paveikė mūsų tautinę tapatybę. Juk ne veltui Nerija Putinaitė savo knygoje "Nugenėta pušis. Ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje" kalba apie komunistų partijos nuoseklią veiklą siekiant paskatinti žmones bendradarbiauti, pritarti sovietų tikslams ir dalyvauti juos įgyvendinant. Nereikia pamiršti ir to meto retorikos.

Verta atsiversti 1978 m. pasirodžiusi A.Balsio straipsnį "Kaip susidarė nacionalizmo ir klerikalizmo sąjunga ir kam ji tarnauja" ir pajausti sovietmečio dvasią: "Idėjinė bei politinė nacionalistų ir klerikalų sąjunga dar labiau sustiprėjo hitlerinės okupacijos metais, įgydama atvirai antiliaudinį pobūdį. Katalikų Bažnyčios viršūnės kartu su aršiausiais buržuaziniais nacionalistais vykdė aktyvią antitarybinę, antikomunistinę veiklą: vieni organizavo, kiti morališkai sankcionavo tarybinių žmonių žudynes, kurstė antitarybinę isteriją." Kitas sovietmečio dvasios perlas: "Pokario klasių kovos Lietuvoje metais reakcingasis katalikų kleras ir buržuazinis nacionalistinis pogrindis glaudžiai bendradarbiavo. Antitarybiškai nusiteikę dvasininkai talkininkavo buržuaziniams nacionalistams, kliudžiusiems Tarybų Lietuvos liaudžiai vykdyti socialistinius pertvarkymus."

Čia galime pamatyti visą komunistinės ideologijos spektrą. Ir vėl norisi atkreipti dėmesį, kad komunizmas yra globalus, bet ne praeities reiškinys ir iššūkis. Dėl to, ar P.Cvirkos paminklas kelia pavojų tautinei tapatybei, ar atspindi socialistinių pertvarkymų pasiekimus, kurie paskatino Justino Marcinkevičiaus dramų "Mindaugas", "Mažvydas" ir "Katedra" gimimą, būtina apsispręsti.

Komunistinės ideologijos voratinklis yra platus ir klampus, todėl politikų ir istorikų bendradarbiavimas turi būti nuolatinis, jis padėtų išvengti pasisakymų apie istorijos perrašinėjimą.

Kita vertus, ar gerovės valstybės idėja, pagrįsta ekonominiu mąstymu bei pasiūlos ir paklausos dėsniais, paskatins Lietuvos Prezidentą laikytis neutralumo vertinant praeities įvykius? Apie tai liudija ir moratoriumo paskelbimas. Visa tai akivaizdžiai konfrontuoja su tautinės tapatybės naratyvu, kuris neišvengiamai siejamas su simbolių ir prasmių paieška, o kartu skatina aštrias diskusijas ir vertybinę konfrontaciją.

Dėl to artėjančių Seimo rinkimų tiesiojoje bandė įsiveržti ir užimti lyderio vietą liberalai su lietuvių dalyvavimo holokauste tema, tačiau čia konservatoriai pasitelkė sunkiąją artileriją (partizanai ir sovietinis teroras), tad dėl lyderio vietos liberalams teks gerokai pakovoti. Ypač jei liberalai sugebės dirbti ne tik su žydų holokausto (kas nėra naujas dalykas) ir jų indėlio į Lietuvos miestų istoriją tema, bet ir kitomis tautinėmis mažumomis bei jų praeitimi. Sunku kol kas įsivaizduoti Remigijų Šimašių "Aušros vartų" operacijos minėjimuose, bet ką gali žinoti, jei tik "žolės" legalizavimo problematika ir seksualinės mažumų teisės nepaims viršaus.

V.Andriukaitis, prabilęs apie girtuokliaujančius ir nekaltus žmones žudančius partizanus, kol kas primena šaudymą senomis "katiušomis" ir bando eiti Gedimino Kirkilo pramintu keliu, kai prieš 2016 m. Seimo rinkimus buvo bandoma mobilizuoti buvusią sovietinę inteligentiją prieš N.Putinaitės knygose išsakytą kritiką J.Marcinkevičiaus kūrybos atžvilgiu. Dabar jam teks dalyvauti sprendžiant P.Cvirkos paminklo likimą.

Valstiečiams liko tik valstybės pripažinimo negavusios senovės baltų religinei bendrijos "Romuva" likimas ir jos vyriausioji krivės Inijos Trinkūnienės pažadas kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą dėl valstybės pripažinimo. Bet vasaros istorinės atminties kovų fone tai atrodys kaip pozicijų, kuriuose įsitvirtinę kariai su kulkosvaidžiu MG-43, puolimas su lankais, ietimis ir kardais. Alea lacta est. Kas svarbiau: tautinė tapatybė su globaliais iššūkiais ar gerovės valstybė? O gal eilinį kartą sušokti šokį "Jievaro tiltas", parodyti bendrumą bei atsipalaidavimą ir taip pabėgti nuo šių klausimų?

Išskirtinė asmenybė

"G.Mackevičius – tikras pasaulio lietuvis, garsinęs Lietuvą meno srityje, – Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyriuje vykusiose knygos sutiktuvėse sakė knygos autorė. – Būtent Giedrius pirmasis teatre sujungė plastiką ir dramą".

Taip atsirado naujas žanras – plastinė drama. Tuo metu toks sprendimas sukrėtė publiką, kadangi visi buvo įpratę matyti buitinio lygmens pantomimą - cirko numerius, kur vienas kitą stumdo linksmi klounai. "Tai, ką parodė šis režisierius, buvo ypatinga", – sakė leidinio sudarytoja.

Ji pastebėjo, kad Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus išleista monografija pasirodė itin simbolišku metu: pernai G.Mackevičiaus įkurtas Maskvos plastinės dramos teatras minėjo 45 metų sukaktį. Savo šlovės laikotarpiu kolektyvas daug važinėjo tuometėje Sovietų Sąjungoje, užsienyje. Garsėjo spektakliais "Nugalėjimas", "Geltonas garsas", "Choakino Murjetos žvaigždė ir mirtis" bei kt.

Pasak L.Armonaitės, pastarasis savo laiku sulaukė išskirtinio dėmesio. "Susiklostė įdomi situacija, kadangi 1976 m. šį, Pablo Nerudos kūriniu paremtą, spektaklį statė ne tik G.Mackevičiaus trupė, bet ir žymusis Maskvos "Lenkom" teatras, – pasakojo ji. – Giedriaus spektaklis pasirodė keliomis savaitėmis anksčiau, tad teatro mėgėjai bėgo žiūrėti, kaip su sudėtinga užduotimi sekėsi susidoroti tuo metu tik saviveikla užsiimančiam kolektyvui. "Lenkom" aktoriams pristačius savo variantą, buvo daug diskusijų, lyginimo, kalbų, vis dėlto, visas šis diskursas abiem teatrams išėjo į naudą", – atskleidė autorė.

Įdomi ir spektaklio "Geltonas garsas" (1983 m.) istorija: režisieriui paskambino kompozitorius A.Šnitkė ir pasiūlė pagal jo kompozicijas pastatyti spektaklį. "Štai tokia asmenybė buvo G.Mackevičius, Visi norėjo su juo dirbti", – pastebėjo L.Armonaitė.

Lemtingoji gegužė

Būsimasis scenos judesio revoliucionierius gimė Ignalinos rajone, Grybėnų kaime. Dar studijuojantį biochemiją Vilniaus universitete, jį pastebėjo režisierė Aurelija Ragauskaitė ir pakvietė į ką tik įsteigtą Valstybinį jaunimo teatrą.

Po čia praleisto pusmečio G.Mackevičius susipažino su Vilniuje gyvenusiu latvių menininku Modriu Tenisonu, ir prisijungė prie jo suburtos pirmosios Lietuvoje pantomimos trupės. 1967 m. trupė skambiai debiutavo Rygoje, pristačiusi spektaklį "Ecce homo“ - G.Mackevičius pelnė geriausio Baltijos šalių mimo vardą. Tais pačiais metais pantomimos teatro veikla buvo perkelta į Kauną, ir tapo vienu svarbiausių laikinosios sostinės kultūros padangę formavusių fenomenų.

"M.Tenisoną į Jaunimo teatrą vesti judesio pamokų taip pat buvo pakvietusi A.Ragauskaitė. Po tarnybos sovietų kariuomenėje jis tesėjo savo pažadą, – atskleidė L.Armonaitė. – Tačiau jaunam kūrėjui buvo neįdomu vien mokyti judesių. Jis subūrė talentingus aktorius.“

M.Tenisono pantomimos teatrui persikėlus į Kauną G.Mackevičius ėmėsi ir režisieriaus veiklos: Kauno profsąjungų kultūros rūmuose subūrė Literatūrinį teatrą. Čia pirmuosius žingsnius žengė šiandien gerai žinoma aktorė Virginija Kochanskytė, teatrologė Vitalija Truskauskaitė.

"Iš Giedriaus ir Modrio gavau dvi pamokas. Pirma, nori būti aktore, būk. Antra, nori kažką sukurti, sukurk", – prisiminimais dalijosi aktorė Virginija Kochanskytė. Pasak jos, Kauno pantomimos trupė buvo išskirtinė – ištobulinusi savo metodus, tiesiog sukūrusi atskirą universitetą.

Aktoriai ne tik repetuodavo spektakliams ir treniruodavosi, bet taip pat studijavo pasaulio dailę: Hieronymus Boschą, Salvadorą Dali ir kitus kūrėjus, kurie sovietmečiu buvo neprieinami. "Nežinau, kaip jie gaudavo tas knygas, – stebėjosi aktorė. – Naktimis drauge klausydavomės lenkų kompozitoriaus Krzysztofo Pendereckio, filosofuodavome. Trupė gyveno pašėlusį, bohemišką gyvenimą, tačiau buvo be galo darbštūs, kruopštūs – dirbo 25 val. per parą", – pabrėžė V.Kochanskytė.

L. Armonaitė išreiškė viltį, kad monografijos pasirodymas nebus paskutinis žingsnis įamžinant žymiojo teatro novatoriaus atminimą.

Anot jos, nepalankios aplinkybės ir žlugdanti sovietinė aplinka trupei nesutrukdė kurti laisvų, kupinų metaforų spektaklių, gyventi savame meno pasaulyje. "Saugumiečiams būdavo pakišama "teisinga" spektaklio koncepcija, o publikai jie rodydavo tai, ką nori", – juokėsi aktorė.

Vis dėlto, žymiajai Kauno pantomimos trupei nebuvo lemta gyvuoti ilgai. 1972 m. gegužę gyvasis Romo Kalantos fakelas sudrebino ne tik žiauraus režimo pamatus – kartu sudegė ir daugelio žmonių likimai. Seniai ieškoję už ko užsikabinti, kultūros funkcionieriai sustabdė trupės veiklą, nes M.Tenisonas ir jo aktoriai matė įvykį savomis akimis.

Tiesa, prie trupės išskaidymo prisidėjo ir iš pirmo žvilgsnio nekaltas laiškas, kurį menininkai parašė tuomečiam kultūros ministrui Lionginui Šepečiui, prašydami geresnių darbo sąlygų. "Kūrėjams norėjosi išsakyti savo poziciją, tad naktį, iškart po garsiojo įvykio, buvo išspausdintas laiškas, kuriame lozunginėmis frazėmis prašoma pagerinti darbo sąlygas teatre, – prisiminė laiško rašyme dalyvausi žurnalistė Ramutė Vaitiekūnaitė. – Niekas iš tikrųjų nesitikėjo, kad kreipimasis pakeis situaciją į gerą, tai buvo būdas pasipriešinti. Visi puikiai suprato, kas bus sudeginta šiuo laišku."

Tad M. Tenisonas ir kiti trupės nariai buvo atleisti Iš Kauno muzikinio teatro, o G. Mackevičius priėmė sprendimą išvykti studijuoti režisūros į Maskvą.

Tėvynėje nelaukė

"Palydėjau Giedrių į Kultūros ministeriją, tikėjomės, kad pavyks gauti rekomendaciją. Tačiau buvo tiesiai šviesiai pasakyta, kad garsiųjų gegužės įvykių maišatyje atsidūręs menininkas negali tikėtis jokio palaikymo, – pasakojo režisieriaus sesuo Gražina Rėgalienė. – Vis dėlto, likimas padarė savo, Giedrius sėkmingai įstojo į Valstybinį teatro meno institutą Maskvoje."

Kūrėjas pateko į legendinės Marijos Knebel režisierių kursą, dar studijuojantį jį pakvietė vadovauti pantomimos studijai. Vos po poros metų, 1975-aisiais, šis saviveiklinis kolektyvas sukūrė bene garsiausią savo spektaklį „Nugalėjimas“, pasakojantį apie renesanso genijaus Mikelandželo gyvenimą ir kūrybą. „Nugalėjimas“ sukėlė tikrą audrą ir Maskvos, ir visame teatro pasaulyje. 1978 m. G.Mackevičiaus trupei – Maskvos plastinės dramos teatrui – buvo suteiktas profesionalaus teatro statusas.

Baigęs studijas režisierius liko Maskvoje, sėkmingai vadovavo savo įsteigtam Plastinės dramos teatrui, kūrė spektaklius kituose Sovietų Sąjungos ir užsienio teatruose, dėstė Teatro meno institute. Per savo gyvenimą G.Mackevičius sukūrė daugiau kaip 60 įvairaus žanro scenos pastatymų, taip pat įkūrė teatrą "Oktaedras“. Jame statomuose spektakliuose naudodavo įvairių meno šakų sintezę, derino skirtingus, rodos, nesuderinamus žanrus tarpusavyje.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę režisierius be galo norėjo grįžti į tėvynę, tačiau niekas išskėstomis rankomis jo nelaukė.

"Giedrius buvo parengęs atskirą metodiką – norėjo surinkti savo aktorių kursą ir dirbti Klaipėdoje. Tačiau gimtinėje pasiūlymo nesulaukė, buvo pasišaipyta, kad režisierius iš Maskvos nori atnešti Lietuvai kultūrą. Broliui buvo labai skaudu, jis jautėsi dvigubas emigrantas, – prisiminė G.Rėgalienė. – Nepaisant to, pasaulis vis tiek jam plojo, su savo trupe Giedrius išmaišė įvairias pasaulio šalis, buvo įrašytas į pagrindines meno enciklopedijas, o jo kūrybą nagrinėja akademikai."

L. Armonaitė išreiškė viltį, kad monografijos pasirodymas nebus paskutinis žingsnis įamžinant žymiojo teatro novatoriaus atminimą: "Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje yra sukauptas didžiulis ir labai vertingas G.Mackevičiaus gyvenimą bei kūrybą atspindintis palikimas: laiškai, nuotraukos, spektaklių įrašai, jo kūrybą nagrinėjančios disertacijos. Visa tai jau tampa savotišku G.Mackevičiaus palikimo įprasminimo, jo kūrybos studijų centru. Tikimės, visa tai sudomins mokslininkus, studentus, plačiąją visuomenę".