Pirmoji ir populiariausia

Kompozitoriaus J. Gaižausko 100-metų jubiliejui skirta opera vaikams tęsia Muzikinio teatro jau kelerius metus sėkmingai vykdomą jaunimo rezidencijų programą, tad kūrėjų, scenos profesionalų ir jaunimo rezidencijos dalyvių sukurtas spektaklis tikrai atskleis paslaptį kodėl Buratinui kartais pailgėja nosis...

Pasak Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovės Laimos Vilimienės, rezidencijos dalyviai, padedami profesionalių muzikinio teatro specialistų, ugdė savo profesines kompetencijas ir parengė J. Gaižausko operos „Buratinas“ premjerą. „Rezidencija skirta kompozitoriaus J. Gaižausko 100-metų jubiliejui paminėti. 1968 m. sukurta opera „Buratinas“ yra ne tik pirmoji, bet ir populiariausia lietuviška opera vaikams, su kuria užaugo ištisos kartos. Operos libretą sukūrė vaikų rašytojas Anzelmas Matutis. Operos muzikinė kalba melodinga, lengvai įsimenama. Mūsų jaunieji kolegos dalyvavo muzikinėse ir sceninėse spektaklio repeticijose, susipažino su muzikinio teatro specifika, atlikėjams keliamais reikalavimais.“

Baigiamasis rezidencijos renginys – J. Gaižausko operos „Buratinas“ premjera, o vėliau spektaklis papildys Muzikinio teatro repertuarą.

Solistų ir kūrėjų komanda

Smagią „Buratino“ istoriją scenoje pasiruošę papasakoti tiek talentingi pajūrio vaikai ir jaunimas, tiek Muzikinio teatro solistai. Buratino partiją ruošia Giedrius Gečys (LMTA studentas, dėstytojas prof. V. Prudnikovas), Tadas Jakas ir Gytis Šimelionis, Malvinos – Virginija Bartušytė (LMTA studentė, dėstytoja A. Stasiūnaitė), Judita Butkytė ir Mirabela Zakrevskaja (Klaipėdos J. Kačinsko muzikos mokyklos auklėtinė, mokytoja A. Ruškienė), Tėtės Karlo bei Kvailių šalies karaliaus – Valdas Kazlauskas, Karabaso Barabaso – Vilius Trakys, Pjero – Nojus Vytis Gutauskas (LMTA studentas, dėstytoja I. Milkevičiūtė), Aurimas Raulinavičius, Arlekino, Svirplio – Ignas Smilgevičius (LMTA Klaipėdos fakulteto studentas, dėstytoja G. Zeicaitė), Mindaugas Rojus, Lapės Alisos – Žyginta Jašinskaitė (LMTA Klaipėdos fakulteto studentė, dėstytojas S. Januška), Smiltė Murencevaitė (LMTA studentė, dėstytoja I. Prudnikovaitė ), Vitalija Trinkė, Katino Bazilijaus – Farshadas Abbasabadi, Šarūnas Šapalas, Vėžlienės Tortilos – Ieva Andriulionytė (LMTA Klaipėdos fakulteto studentė, dėstytoja G. Zeicaitė), Evelina Liasytė (LMTA Klaipėdos fakulteto studentė, dėstytoja G. Zeicaitė), Aurelija Dovydaitienė, Berniuko – Rosana Štemanetian, Vytautas Valys (Klaipėdos vaikų operos studija). Kvailių šalies gyventojais taps Klaipėdos vaikų operos studijos jaunieji solistai (vadovas V. Valys) ir Yana Somova (LMTA Klaipėdos fakulteto studentė, dėstytoja G. Zeicaitė).

Jaunimo rezidencijos meno vadovas – Muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis, dirigentas – Giedrius Vaznys, chormeisteris – V. Valys, režisierius – Kristupas Biržietis (LMTA Klaipėdos fakultetas), režisieriaus asistentė – Karina Novikova, kostiumų dailininkė – Augustė Zukaitė (Vilniaus dailės akademija), grimo dailininkė – Aira Braždienė, šviesų dailininkas – Andrejus Lavrinovičius.

„J. Gaižausko opera vaikams „Buratinas“ pasižymi labai turtinga muzikine kalba, brandžia orkestruote. Juntama kitų to meto žymių kompozitorių įtaka gerąja to žodžio prasme. Nors tai vaikams klausytis skirta opera, tačiau labai išdailinta ir kompozitoriaus apgalvota iki mažiausių smulkmenų. Bus iššūkių kartu su jaunaisiais atlikėjais atskleisti visą operos grožį ir spalvas, tačiau stengsimės ir visi kartu „paaugsime“ – nuo dirigento iki mažiausio vaidmens atlikėjo. To jaunimo rezidencijoje ir siekiama: vienas pagrindinių pastatymo uždavinių – Klaipėdos publikai dar nežinomų talentų atvedimas į operos sceną. Neabejoju, kad ši graži, pamokanti opera „Buratinas“ suteiks daug malonių emocijų tiek klausytojams, tiek visai kūrybinei komandai“, – tvirtino dirigentas G. Vaznys.

Buratinas – hiperbolizuotas vaikystės patirčių simbolis.

Mūsų vaikystės patirtys

Pasak operos vaikams „Buratinas“ režisieriaus K. Biržiečio, vaikystė – daugiausiai fizinių ir psichologinių patirčių apimantis žmogaus gyvenimo tarpsnis. „Būtent augant formuojasi asmenybė, bendravimo įgūdžiai. Vaikystėje formuojasi požiūrio į žmones ir visatą ideologija. Maži žmonės patiria ne tik džiaugsmus, laimingus atradimus, geras emocijas, bet ir kitą, tamsiąją pusę – skausmą susižeidus, neužtikrintumo jausmą būnant su kitais žmonėmis, liūdesį susipykus ar susidūrus su mirtimi. Abi patyrimų pusės yra reikalingos ir yra neatskiriamos bendro asmenybės formavimosi dalys“, – sakė režisierius.

Režisieriaus K. Biržiečio žodžiais, „Buratinas – hiperbolizuotas vaikystės patirčių simbolis. Jis gimsta iškart septynerių ar aštuonerių metų ir, neturėdamas jokio psichologinio, bendravimo patirties bagažo, kaktomuša susiduria su džiaugsmų ir pavojų kupinu pasauliu. Jis tarsi vaikas, patiriantis pirmuosius bendravimo džiaugsmus ir nusivylimus, besimokantis suvokti pasaulį, draugystės ir piktavališkumo koncepcijas. Galbūt Karabasas – tik piktas mokytojas ar rėkiantis ant neprigirdinčios močiutės autobuso vairuotojas, Arlekinas ir Pjeras – pirmieji draugai, su kuriais Buratinas pirmąkart pajunta bendro patyrimo jungiamų žmonių ryšį, Malvina – pirmoji mergaitė, į kurią pažvelgus, jam pačiam dar nesuvokiant šitos reakcijos reikšmės, širdis pradeda plakti stipriau, o skruostai išrausta ir t. t.“

Pasak K. Biržiečio, operos vaikams vaidyboje bus stengiamasi išvengti nereikalingų buitinių scenų, kiekvieną judesį, gestą paverčiant personažų savybių ženklu. „Spektaklis turi sužadinti vaizduotę abstrakčiais simboliais ir užuominomis, o ne pateikti realistišką pasaulio kopiją, nes pasaulis vis tiek realesnis. Kiekvienoje scenoje akcentuojama kuri nors personažų savybė, nuotaika ir istorinė linija, o ne aplinkybių realistiškumas“, – sakė režisierius.

Rasti raktą į širdį

Ypač populiari J. Gaižausko opera vaikams „Buratinas“ 1969 m. buvo pastatyta Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Ši opera buvo pirmoji ir ilgai vienintelė lietuviška opera vaikams. Perstatyta LNOBT 1985 m. ir rodyta be pertraukos 40 metų.

Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre „Buratiną“ sceniniam gyvenimui 2009-aisiais prikėlė jaunų menininkų komanda: tuometis teatro vyriausiasis dirigentas Vytautas Lukočius, režisierė Gražina Jonuškaitė, dailininkė Viktorija Bardauskaitė, choreografės amplua debiutavusi baleto šokėja Jolanta Mineikytė. Buratino vaidmenį šiame spektaklyje kūrė tuomet operos scenoje dar tik pirmuosius žingsnius žengiantys solistai Tomas Pavilionis ir Judita Butkytė. „Buratino“ premjera tąkart tapo debiutu ne vien pagrindinio vaidmens atlikėjams, bet ir kitiems šiandien gerai žinomiems Klaipėdos universiteto Menų fakulteto ir Stasio Šimkaus konservatorijos auklėtiniams, tarp jų buvo Rokas Spalinskas (Katinas Bazilijus), Vitalija Trinkė (Lapė Alisa) ar Eugenijus Chrebtovas (Karabasas Barabasas).

Pats kompozitorius J. Gaižauskas yra sakęs: „Ši opera vis atgimsta scenoje todėl, kad joje yra ryškių melodijų. Be to, puikus, skambus A. Matučio libretas, o ir pats siužetas geras. Labai svarbu rasti raktą į vaiko širdį, jam artimą temą. O čia dar scenoje ir patys vaikai veikia, nugali visas kliūtis, pasiekia laimę...“

Jaunimo rezidencijos jau tapo Muzikinio teatro tradicija, jų metu atrandami talentai vėliau papildo Muzikinio teatro kolektyvą, stebina šalies ir užsienio publiką. Ankstesniais metais teatras surengė didelio susidomėjimo sulaukusias jaunimo rezidencijas „Statykime operą“, „Išbandyk profesiją“ (2019) ir „Renkuosi Klaipėdą!“ (2021).

Jaunas, bet jau garbingų apdovanojimų turintis klarnetininkas ir dirigentas Lietuvoje bei užsienyje pristato unikalias programas, rengia premjeras, diriguoja įvairiems orkestrams.

Visai šalia, Vytauto parke, gimęs orkestras „Ąžuolynas“ šiais metais mini veiklos 60-metį, o nuo 1979 metų prie tuo metu vyriškos pūtikų kompanijos prisijungė merginų choreografinė grupė. Per tiek metų jie ne tik nepaseno, bet yra neatskiriama Kauno švenčių dalis.

Renginys nemokamas, jo įrašą bus galima peržiūrėti Kauno miesto muziejaus feisbuko paskyroje. Pokalbį moderuos muziejininkė dr. Aušra Strazdaitė-Ziberkienė.

X erdvė – tai 2019 metais Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriuje duris atvėrusi bendros kūrybos erdvė jaunimui, kurioje kas mėnesį vyksta susitikimai su muzikos kūrėjais ir atlikėjais. Nemažo susidomėjimo sulaukusių neformalių pokalbių su muzikos kūrėjais formatas nėra apibrėžtas ar surežisuotas, dėl to kiekvienas susitikimas yra įtraukiantis ir nenuspėjamas.

Tiesa, naujoku šiame kolektyve dirigento nepavadinsi, nes prieš aštuonerius metus G.Vaznys jame pradėjo groti klarnetu, o pastaraisiais metais rengti ir diriguoti koncertines programas. Būtų galima teigti, kad šis kolektyvas tarsi užaugino sau būsimą dirigentą.

Artėjant šv. Cecilijos dienai, lapkričio 26 dieną Kauno arkivyskupijos širdyje – Kauno šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje apie šv. Cecilijos gyvenimą, muzikos sakralumą mūsų kasdienybėje dalinsis kun. Artūras Kazlauskas, turėsime unikalią galimybę pasiklausyti melodingumu, skambesio solidumu dvelkiančio koncerto, kurį parengė Kauno pučiamųjų instrumentų orkestras „Ąžuolynas“ kartu su soliste Sandra Lebrikaite, chorais „Cantate“ ir „Veritas“ (vadovė Vita Liaudanskaitė-Vaitkevičienė). Visus šios programos dalyvius apjungė dirigentas G. Vaznys, tapęs naujuoju orkestro veidu.  Prieš koncertą kalbėjomės su jaunuoju dirigentu.

– Kiekvienas žmogus, vadovaujantis mažesniam ar didesniam kolektyvui turi savo viziją. Kokią viziją matote su Kauno pučiamųjų instrumentų orkestru „Ąžuolynas“?

– Manau, labai svarbu išlaikyti tarp manęs ir orkestro muzikantų susiformavusius gerus santykius, tiek kūrybine, tiek ir žmogiškąja prasme. Esu toks pats žmogus, muzikantas ir noriu žiūrėti, vertinti ne tik iš dirigento, bet ir iš jų pusės. Gerai pažįstu visus orkestro narius, žinau jų stipriąsias ir silpnąsias savybes.

Mano ryšys su „Ąžuolynu“ užsimezgė prieš dešimtmetį, kuomet dažnai buvau kviečiamas „pastiprinti“ orkestrą, o 2011 metais jame pradėjau dirbti. Po dvejų metų su šiuo orkestru debiutavau kaip dirigentas. Praėjusį pavasarį man buvo patikėta atsakinga misija su kolektyvu parengti programą Lietuvos pučiamųjų orkestrų čempionatui Panevėžyje. „Ąžuolynas“ jame pasirodė puikiai ir ne tik užėmė pirmąją vietą profesionalių orkestrų kategorijoje, bet ir buvo apdovanotas dar trimis nominacijomis. Viena jų – geriausio čempionato dirigento, atiteko man. Galbūt tai buvo sėkmės bilietas tapti nuolatiniu orkestro dirigentu?! (juokiasi).

O kalbant apie viziją – sieksiu įgyvendinti įdomias programas, dar labiau kelti orkestro meistriškumo kartelę. Norėčiau, kad atlikėjai grodami jaustųsi komfortiškai ir kad muzikavimas šiame orkestre būtų įdomus, teikiantis naujų žinių, atveriantis žmonių gebėjimus, orkestrui – ir naujas perspektyvas. Nesinorėtų, kad mūsų muzikavimas virstų rutina. Man labai svarbu, kad kiekvienas šiame kolektyve jaustų augimo rezultatą, kurį pastebėtų ir įvertintų mūsų klausytojai.   

– Ilgą laiką grodamas šiame orkestre kolektyvą tarsi matėte „iš vidaus“, o dabar – stovite priekyje ir tas matymas gali būti kitoks. Taigi – koks jis?

– Kolektyvas yra ambicingas, su charakteriu. Profesine prasme – tai stiprių atlikėjų orkestras, kuriame muzikantai jaučiasi laisvi, nebijo pasisakyti, reikšti savo nuomonę. Jie nesijaučia sraigteliais ar tik užduočių vykdytojais, o kiekvienas jaučia savo svarbą. Repeticijų metu pastabas muzikantams stengiuosi pateikti korektiškai, kad jie visada savimi pasitikėtų, nebūtų užguiti. Abipusis profesinis pasitikėjimas yra labai gerai, nes visi kartu darome kūrybinį darbą, kuriuo paskui džiaugiamės, kažką taisome, analizuojame, išmokstame ir taip kartu einame pirmyn.

 – Ar būna taip, kad gavęs kūrybingą pasiūlymą iš muzikantų jį panaudojate? Pavyzdžiui Jums sako: „Maestro pagrokime šį kūrinį...“

– Būna muzikantai pasako „gal šias natas – į pečių?“ ar dar vaizdingiau... (juokiasi). Natūralu, nes būna kūrinių – iššūkių tiek orkestrui, tiek dirigentui. Bet kalbant rimtai, kaip minėjau, muzikantai yra profesiškai stiprūs, dažnai išreiškia norą pagroti solo su orkestru. O tokie ketinimai jau liudija, kad norima groti ne tik lengvai įveikiamus, bet ir ypatingos meistrystės, kruopštumo reikalaujančius kūrinius.

 – Iki dirigento – ilgas kelias. Kokios Jums tame kelyje buvo svarbiausios stotelės?

– Esu profesionalus instrumentininkas, daug metų grojau klarnetu – nuo vaikystės iki šių dienų. Į mano, kaip muziko, karjerą didelį indėlį įdėjo klarneto dėstytojai Kęstutis Bliujus ir prof. Algirdas Budrys. Kaip klarnetininkas buvau apdovanotas prezidentų Valdo Adamkaus ir Dalios Grybauskaitės, dalyvavau ir laimėjau tarptautiniuose konkursuose. Dabar muzikavimui laiko beveik nelieka. Tačiau labiausiai didžiuojuosi respublikinio solfedžio konkurso laimėjimu (vėl juokiasi), vykusio 2008 metais Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje. „Pūtikui“ toks laimėjimas – neeilinis įvykis, todėl pergalė jame man labai įsimintina. Toliau sekė lemtinga pažintis su maestro prof. Juozu Domarku, mane atvedusi iki dirigavimo. Jis mane pastebėjo ir pakvietė studijuoti simfoninį dirigavimą. Pats nesiveržiau, priešingai – abejojau. Tačiau prof. J.Domarkas sakė „ateik ir pabandyk“. Dabar manau, kad tai pati sudėtingiausia muzikų specialybė, bet man ji yra labai įdomi.

– Su pučiamųjų orkestru tenka pasirodyti įvairiame ampluà – nuo maršinių programų miesto erdvėse iki pramoginių ir sudėtingų, originalių kompozicijų. Tokį orkestrą mato ir Kauno miesto žmonės. Pakalbėkime apie Kauno miesto klausytoją. Koks jis?

 – Sudėtingas klausimas, tačiau nedaugžodžiaujant – mūsų klausytojas yra tolerantiškas, priimantis, smalsus ir išprusęs. Ir tai aš jaučiu pagal renginius, į kuriuos ateina daug žmonių.

– Ar turite kompozitorių, kuriuos pavadintumėte savo favoritais?

 – Paminėčiau amerikiečių kompozitorių Džoną Tauerį Viljamsą – žinomą daugelio filmų muzikos autorių („Žvaigždžių karai“, „Indiana Džounsas“, „Vienas namuose“ ir kt.), Piotrą Čaikovskį, taip pat patinka kai kurios Dmitrijaus Šostakovičiaus simfonijos, ypač – penktoji. Man apskritai imponuoja muzika, kuri nėra tik linksma ar liūdna. Aš įsivaizduoju, kad muzika turi pasiekti klausytoją ir sukelti jų emocijas. Todėl labiausiai man artima muzika, kurioje esama psichologizmo ir ekspresijos. Iš pučiamiesiems kuriančių autorių paminėčiau britą Filipą Sparką, kurio sudėtingą opusą „Dance Movements“ ketiname atlikti kitą rudenį ir amerikietį Alfredą Rydą. Man apskritai patinka kino muzika, ir kartais, regis, nuėmus vaizdą muzika tampa kažkokiu nesuprantamu kratiniu. Tačiau pridėjus vizualinius sprendimus garsų tėkmė įgauna daugiau spalvų, sukelia psichologines būsenas, ypač šiuolaikinės muzikos kūriniuose.

– Jei susidūrimas su maestro J. Domarku – atsitiktinumas, Jus atvedęs į dirigavimą, tai kas atvedė į muziką? Atsitiktinumas ar dėsningumas? 

– Dėsningumas. Esu jurbarkietis, mano senelis Mečislovas Barzda Jurbarke buvo pagrindinis bažnyčios vargonininkas, mama Roma Vaznienė – Jurbarko meno mokyklos fortepijono mokytoja. Iš šių dviejų kartų tikriausiai mane ir pasiekė polinkis muzikai. Sako, kad prieš pradedant kalbėti, dar lopšyje niūniavau melodijas labai aiškiai ir suprantamai, po ko nebuvo sunku įsivaizduoti, kuriuo keliu reikėtų man eiti. Buvo lengva, nes augau tarp muziką suprantančių artimųjų, todėl mano kelias prasidėjo nuo Jurbarko muzikos mokyklos, vėliau pasuko į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją. Paskui buvo daug minčių pasirenkant – kompozicija, džiazas ar dirigavimas. Visgi įstojau į klarneto bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, paskui – simfoninį dirigavimą ir šiemet baigsiu simfoninio dirigavimo magistrantūros studijas. Taigi – akademijoje bus praleisti devyni metai ir jaučiuosi kaip amžinas studentas. Beje, paskutinėje konservatorijos klasėje sukūriau kompoziciją pučiamųjų orkestrui. Mat baigiamuosiuose egzaminuose reikėdavo visiems diriguoti, ir kad būtų įdomiau, aš nusprendžiau sukurti kūrinį ir jį padiriguoti.

–  Koks tai buvo kūrinys? Kaip jis vadinosi? 

– Tai buvo šešių-septynių minučių kūrinys „Naktis dykumoje“, kuriame buvo kontrastingi fragmentai, tempai ir daug visko... Jau tada kurdamas ir dirbdamas su orkestru siekiau įtaigos, judėjimo, o ne statikos. Todėl ir dabar tęsiu emociškai paveikių kūrinių paieškas, su spalvinga harmonija. Iki minėto mano stambesnio kūrinio būta ir mažesnių – pjesių klarnetui ar ansambliams. Kai manęs klausia „kodėl nustojau kurti?“ sakau, kad pradėjau sudėtingiau mąstyti ir vis dar augu, o kai subręsiu ir tie sudėtingumai nusės – aš vėl būtinai grįšiu prie kūrybos.

 – Telieka Jums palinkėti įdomių programų su „Ąžuolynu“, ištikimos publikos ir sujungti dirigento ir kūrėjo gijas. 

Kas: Kauno pučiamųjų instrumentų orkestras „Ąžuolynas“ (dirigentas Giedrius Vaznys), solistė Sandra Lebrikaitė, kun. Artūras Kazlauskas, chorai „Cantate“ ir „Veritas“ (vadovė Vita Liaudanskaitė-Vaitkevičienė)

Kur: Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika

Kada: 2017 lapkričio 26 d. (sekmadienį), 16 val.

Įėjimas nemokamas

Koncertą organizuoja Koncertinė įstaiga „Kauno santaka“ (vadovas Vaidas Andriuškevičius)