Kaip pirmadienį pranešė Kultūros ministerija, G. Šapranauskaitė buvo vienintelė konkurse dalyvavusi pretendentė į muziejaus vadovus.

Ji įstaigai vadovauja nuo 2019 metų.

Lietuvos etnografijos muziejaus direktoriaus kadencijos trukmė – penkeri metai.

Paskutinis konkursas vadovo pareigoms užimti buvo paskelbtas kovo pabaigoje, prašymus jame dalyvauti buvo galima teikti iki balandžio 9 dienos.

Šis muziejus prie Rumšiškių buvo įkurtas 1966 metais, pernai lapkritį jo pavadinimas pakeistas iš Lietuvos liaudies buities į Lietuvos etnografijos muziejų.

Kaip skelbia ministerija, tai yra vienas didžiausių pagal plotą bei nekilnojamų muziejinių vertybių skaičių muziejų po atviru dangumi Europoje ir vienintelis etnografijos muziejus Lietuvoje.

Jame visuomenei pristatomi visi etnografiniai regionai, gyvenviečių vystymosi raida, Lietuvos gyventojų tremties tragedija, pasipriešinimo okupacijai atminimas.

Kaip pranešė muziejus, čia lankytojų lauks daugiau kaip 300 pavienių skulptūrų, lazerių ir šviesos diodų instaliacijų bei beveik dviejų kilometrų maršrutas.

Festivalio metu lankytojus lydės Mėnulis, o keliaujant taku bus galima sutikti miško gyventojų ir mitologinių figūrų – laumių, angelų, lietuvių kultūros ir istorijos įkvėptų šviesos skulptūrų ir žiemos švenčių pranašą – elnią devyniaragį. Pabūti tarsi nesvarumo būsenoje kvies „Žvaigždžių miškas“.

„Mūsų muziejuje tiek vasarą, tiek žiemą vyksta didžiausi festivaliai ir renginiai. Dėl savo unikalios istorijos, eksponatų ir, žinoma, reljefo, Rumšiškės jau seniai yra visų Lietuvos gyventojų traukos centras. Labai džiaugiamės, kad šiemet Lietuvos liaudies buities muziejaus teritorijoje veiks šviesos festivalis, kviesiantis gerai praleisti laiką ir pasisemti energijos“, – sako muziejaus direktorė Gita Šapranauskaitė.

Pirmą kartą Lietuvoje vyksiantis festivalis „Mėnulio takais“ skirtas visai šeimai, jis tęsis iki vasario 3 dienos.

Nauda ir akiračiui

Laukė ne tik linksmybės, bet ir akiratį praplečiančios edukacijos. Muziejaus sodybose lankytojai susipažino su Velykų stalo dengimo ypatumais, muziejininkės pasakojo apie šventinių patiekalų ypatumus.

Tradicinių amatų meistrė Jurgita Treinytė mokė, kaip susikurti velykinę puošmeną, o Rasa Rainienė supažindino su popierinių karpinių subtilumais.

Miestelio aikštėje sklaidėsi gardumynų kvapai, skrudo šventiniai kepiniai, kuriems atsispirti reikėjo valios.

Daugiau dėmesio skiriame žaidimams, aktyviai veiklai, kuri įsuka visus šeimos narius.

Jau iš ryto muziejaus teritorijoje šurmuliavo įvairiomis tarmėmis kalbantys žmonės – pasirodymams besirengiantys saviveiklininkai.

Užkoduoti palinkėjimai

Daug dėmesio skirta įvairiausiems žaidimams su margučiais. Jie buvo ridenami ir loveliais, ir lazdomis, nešami per rąstą, margučiais buvo žaidžiamas krepšinis bei golfas.

Norintieji galėjo išmėginti fantaziją ir meninius sugebėjimus grąžinant kiaušinius vašku ir spalvomis.

Surengtas ir margučio „grožio konkursas“ su nominacijomis – gražiausias, didžiausias, mažiausias.

Muziejaus lankytojai galėjo sužinoti, kad margučiais besikeičiantys draugai ar kaimynai juose „užkoduodavo“ palinkėjimus. Pavyzdžiui, vaikų susilaukti norinčiai porai dovanodavo širdelių, gervių, žalčių, rupūžių simboliais margintus kiaušinius. Svarbi buvo ir margučių spalva. Juodais, t.y. žemę simbolizuojančiais margučiais, buvo linkima vaisingumo, gausos, geltoni margučiai reiškė Saulės šilumą ir subrendusius javus, tad jais buvo linkima puikaus derliaus.

Tvirtumas – svarbu

Šventės dalyviai galėjo tikrinti ir savo margučių tvirtumą, nes tradiciškai tikima, kad stipriausią margutį turinčiojo laukia puikūs metai, tačiau esama ir kitokio prietaro. Tas, kurio margutis paskutinis liko nesudaužytas, tą dieną turėtų neatsikalbinėdamas pildyti visus šeimos galvos paliepimus, priešingu atveju visus metus šeimoje vyraus nesutarimai, nestigs konfliktų.

Velykiniais renginiais Rumšiškėse susidomėję jaunieji muziejaus lankytojai nepraleido progos pasismaginti sūpuoklėse, nes visi žino, kad per Velykas tiesiog privaloma pasisupti – kuo aukščiau išsisupsi, tuo geresni ir sėkmingesni metai laukia.

Rumšiškių Lietuvos liaudies buities muziejus Velykines šventes organizuoja nuo 1990 metų.

Muziejaus vadovė Gita Šapranauskaitė „Kauno dienai“ sakė, jog šiemetinė pavasario šventė turi naujovių.

„Daugiau dėmesio skiriame žaidimams, aktyviai veiklai, kuri įsuka visus šeimos narius“, – pabrėžė G.Šapranauskaitė.

Prieš 45 metus atidarytame muziejuje turėtų atsirasti daugiau vyksmo, į kurį įsitrauktų jaunimas, vietinės bendruomenės ir pavieniai lankytojai. "Matau didžiules galimybes, jei jų nematyčiau, vargu ar būčiau pasiryžus šitai pozicijai", – sakė ji

Emocijų muziejus

Muziejaus po atviru dangumi koncepcija yra panaši visame pasaulyje. Svarbiausios yra trys kryptys: ekspozicija, kraštovaizdis ir rekreacija. Naujoji muziejaus vadovė pasiryžusi visas šias sritis tobulinti. "Vienas iš svarbiausių darbų – ekspozicijų peržiūrėjimas ir keitimas. Daugelis ekspozicijų yra mažai pakitusios nuo 1974-ųjų arba yra labai statiškos. Mano tikslas, kad po penkerių metų muziejuje būtų gerokai daugiau veiklos ir kad kiekvieną dieną lankytojas galėtų matyti, kas vyksta sodybose", – pasakojo G.Šapranauskaitė.

Pasak jos, neįmanoma, kad lankytojams būtų atidaryta kiekviena sodyba, tačiau duris atvėrusios ekspozicijos turėtų labiau sudominti lankytojus: "Galbūt vienur išgirsite tarmiškai pasakojamą istoriją, kitur bus demonstruojama atitinkamo laikotarpio veikla. Galbūt galėsite muziejuje praleisti visą savaitgalį praleisti: apsivilkę tam tikrais drabužiais atliksite darbus, kuriuos tos sodybos šeima galėjo dirbti. Taip pat atsiras vietos, kur bus galimybė pamatyti autentiškus amatus."

Anot G.Šapranauskaitės, muziejus turėtų būti visuomet gyvas, o tam atskleisti yra įvairiausios formos: nuo sodyboje tiksinčio laikrodžio iki vaidmenų atlikimo, kai muziejininkai parengia medžiagą, pagal kurią vaidina aktoriai. "Tokie muziejai yra vadinami emocijų muziejais, kur kiekvienas iš mūsų randa, kas jam yra artimiausia. Daugelyje muziejų kalbama apie istorinius įvykius pateikiant juos per istorines asmenybes arba nurodant tų istorinių asmenybių indėlį. O mes turime galimybę kalbėti, kaip ta kasdienybė ir istoriniai įvykiai veikė kiekvieną iš mūsų. Kaip žmonės pergyveno įvairiausius įvykius skirtingais laikotarpiais", – pasak muziejaus vadovės, yra daugybė temų, su kuriomis mes galime tapatintis ir šiais laikais. Tai ir emigracijų bangos, įvairios krizės ir skaudžios patirtys.

"Žmogaus patirtis yra didžiulė jėga, jeigu ja naudojamės, jeigu ją pažįstame. Jeigu šnekamės apie tai šeimoje ir neatmetame patirčių, kurias yra sukaupę mūsų seneliai ir tėvai. Muziejus čia galėtų dar daugiau pasakyti. Muziejų misija yra tą istoriją, kurią jie pateikia, susisieti su šiomis dienomis. Tai labai svarbu", – sakė G.Šapranauskaitė.

Po ekspoziciją – keltuvu

Vasaros metu pats gyviausias yra muziejaus etnografinis miestelis, tačiau ekspozicija nėra iki galo išnaudota. Kad miestelis veiktų ne tik vasarą, o bent jau 6–8 mėnesius per metus, muziejus turi įgyvendinti dar vieną projektą – pastatyti eksponatų saugyklą. Šiuo metu jie laikomi pastatuose eksponatuose.

"Muziejus iki šiol neturi saugyklų – tokių, kokių yra reikalaujama pagal įvairius kilnojamųjų eksponatų apsaugos reglamentus. Mes eksponuojame tik dešimtadalį sukauptų eksponatų. Jei mums pavyktų įgyvendinti šitą projektą, atsilaisvintų miestelio pastatai ir galėtume juos pritaikyti įvairiausioms veikloms", – sakė muziejaus direktorė.

Jei būtų įgyvendintas drąsiausias mūsų projektas, atsirastų lyno keltuvas. Jis išspręstų problemą lankytojams, kurie nenori vaikščioti kalneliais.

Kita sritis, kurią naujoji vadovė planuoja dar labiau pritaikyti lankytojams – muziejaus kraštovaizdis ir rekreacija: "Muziejus nėra pakankamai išnaudojęs tą erdvę, kurioje yra. Tai puiki didžiulė teritorija, į kurią galima atvykti ne tik nusiteikus lankyti ekspoziciją, bet ir pasimėgauti gamta, romantišku ir šiek tiek nostalgišku vaizdu." Anot jos, muziejuje turėtų atsirasti daugiau poilsio vietų, teminių vaikų žaidimų aikštelių vaikams ir poilsio zonų tėvams.

Taip pat planuojama pagerinti ekspozicijos prieinamumą tėvams su kūdikiais, senyvo amžiaus, neįgaliems žmonėms, kurie besilankydami muziejuje turi įveikti aukštas įkalnes. Šiuo metu įvažiavimas automobiliu į teritoriją papildomai prie lankytojų bilietų kainuoja 20 eurų, todėl bus stengiamasi ir toliau kuo labiau riboti judėjimą automobiliu.

"Turėtume lankytojams pasiūlyti alternatyvias susisiekimo priemones: dviračius ar elektromobilius. Jei būtų įgyvendintas drąsiausias mūsų projektas, atsirastų lyno keltuvas. Jis išspręstų problemą lankytojams, kurie nenori vaikščioti kalneliais. Žinoma, tai savaime būtų ir pramoga: pasikėlus galima būtų mėgautis gražiu vaizdu, matytųsi Kauno marios", – pasak G.Šapranauskaitės, į lyno keltuvą lankytojai įsėstų prie pagrindinio įėjimo ir juo nukaktų iki miestelio ekspozicijos.

Santykis su paveldu

Be planuojamų naujovių muziejus susiduria su dar vienu iššūkiu – medinių pastatų priežiūra. "Matėte, kaip atrodo kai kurie stogai, net plėvele apdengti. Natūralu, nes ekspozicija atidaryta 1974 m., ją veikia laikas. Mūsų užduotis juos prižiūrėti ir rūpintis, bet tai didžiulis darbas, žinant, kad išteklių ne tiek ir daug", – sakė muziejaus direktorė, nustembanti, kai lankytojai piktinasi bilietų kaina, žinant, kad už nupirktus bilietus yra kuriamas, prižiūrimas, gerinamas muziejus, kuriame jie lankosi.

Todėl ateityje planuojamos įvairios akcijos, skatinančios žmones patiems įsitraukti į muziejaus kūrimą. Tarkime, nusipirkti grįžtę nendrių, kuriomis daugiausia dengiami muziejaus pastatų eksponatų stogai, ar pačiam patalkinti. Taip pat bus telkiami savanoriai, kurių pagalba labai reikalinga įvairiapusei muziejaus veiklai. "Nė vienas muziejus, kad ir kokia turtinga pasaulio šalis būtų, neišsiverčia be savanoriškos veiklos. Į tą sritį bus kreipiamas didžiulis dėmesys pradedant nuo draugiškų, bendruomeniškų santykių su Rumšiškių ir aplinkinėmis bendruomenėmis užmezgimo", – teigė G.Šapranauskaitė.

Anot jos, savanorių įtraukimas, įvairūs renginiai, nebūtinai susiję su muziejumi, kaip kad keletą metų muziejuje vykstantis festivalis "Granatos Live" irgi turi prasmę. Taip irgi ugdomas santykis su kultūros paveldu: "Mūsų ekspozicija kartais lankytojui nėra svarbiausia, bet toji aplinka, kultūrinė erdvė vis tiek žmogų veikia. Nesvarbu, kad trys keturios kartos gyvena mieste, bet kiekvieno mūsų kad ir giliausios šaknys susijusios su kaimo, miestelio ar dvaro aplinka ir mums įprastu kraštovaizdžiu."

Viceministrė palinkėjo, kad direktorės veiklos programa, pasitelkus visų muziejaus darbuotojų žinias ir patirtį, būtų sėkmingai įgyvendinta, ir muziejus žengtų į naują raidos etapą dalydamasis su lankytojais Lietuvos istorijos ir etnografijos lobynu.

Kultūros ministerijos surengtą konkursą eiti Lietuvos liaudies buities muziejaus direktoriaus pareigas laimėjusi G. Šapranauskaitė buvo nevyriausybinės organizacijos, skirtos neformaliajam jaunimo ir suaugusiųjų švietimui, Rumšiškių muziejaus dvaro akademijos direktorė. Lietuvos liaudies buities muziejuje anksčiau ji yra dirbusi vyresniąja muziejininke.

Muziejaus direktoriaus kadencijos trukmė – penkeri metai.

Kultūros ministerija ketvirtadienį pranešė, kad G. Šapranauskaitė geriausiai pasirodė iš penkių kandidatų į šį postą.

Rumšiškių muziejaus dvaro akademijos – nevyriausybinės organizacijos, skirtos neformaliajam jaunimo ir suaugusiųjų švietimui, direktorė G. Šapranauskaitė Lietuvos liaudies buities muziejuje anksčiau yra dirbusi vyresniąja muziejininke. Ji yra įgijusi istorikės išsilavinimą Vilniaus universitete.

Konkursą laimėjusio asmens tinkamumas eiti pareigas dar bus patikrintos teisėsaugos institucijų, kaip numatyta teisės aktuose. Lietuvos liaudies buities muziejaus vadovo kadencijos trukmė – penkeri metai.

Naujo vadovo ieškoma kovą pasibaigus ilgametės vadovės Violetos Reipaitės kadencijai. Ji muziejaus direktore dirbo nuo 2005-ųjų.