– Prieš pradėdamos pokalbį išduokime paslaptį skaitytojams, kad gegužės 23-iąją švęsite savo 50-metį, o išvakarėse vaidinsite Johanno Strausso operetėje „Šikšnosparnis“. Ar tai gimtadienio dovana gerbėjams?

– Galima sakyti ir taip, bet jubiliejiniam susitikimui su gerbėjais buvo numatyta Giuseppe'ės Verdi opera „Makbetas“. Joje aš atlieku ledi Makbet vaidmenį, už kurį 2020-aisiais esu gavusi „Fortūnos“ statulėlę. Labai laukiau šio spektaklio, kuriame mano scenos partneriu turėjo būti puikus operos solistas iš Baltarusijos. Deja, šių dienų aplinkybės susiklostė spektaklio nenaudai, tad gimtadienio išvakarėse būsiu Rozalinda J.Strausso operetėje „Šikšnosparnis“. Beje, šis spektaklis mane lydi jau labai seniai. 2002 m. į jį įsiliejau jaunos tarnaitės Adelės vaidmeniu – buvau neseniai pabaigusi dainavimo studijas. Vėliau toje pačioje operetėje pradėjau dainuoti pagrindinės herojės Rozalindos partiją. Labai jos norėjau. Dažnai reprezentaciniuose koncertuose, festivaliuose man pasiūlydavo dainuoti didįjį Rozalindos čardašą, kol dar nevaidinau šio vaidmens spektaklyje.

– Tikiu, kad jūsų gerbėjai pasitiks savo mylimą operos primadoną ovacijomis bet kuriuo atveju – ar ji būtų Čiboleta iš J.Strausso operetės „Naktis Venecijoje“, ar Liučija di Lamermur iš Gaetano Donizetti operos „Liučija di Lamermur“. Bet grįžkime prie jūsų jubiliejaus. Koks jausmas įkopti į antrą pusšimtį?

Nežinau, ar yra moterų, kurios labai džiaugtųsi savo jubiliejais. Bent aš tikrai nesu iš tų, kurioms patinka švęsti savo gimtadienius. Labiau džiaugiuosi bičiulių, šeimos narių šventėmis. Ir metų neskaičiuoju. Neturiu kada. Jie mane vejasi, o aš nuo jų bėgu (šypsosi). Man kur kas svarbesnė kita sukaktis – 25-erių metų kūrybinės veiklos jubiliejus.

– Gražus sutapimas! Ar viską pasiekėte, ką planavote? Esate dėkinga Kūrėjui, Visatai už tokį jums suteiktą gyvenimo scenarijų?

– Žinoma! O dėl planavimo… Turbūt žinote tą banalią frazę, kad žmogus planuoja, o Dievas juokiasi? Taip ir man: ne visus tuos siekius pavyksta įgyvendinti, o jei ir pavyksta – vis tiek nenurimstu. Šiuo metu ruošiu labai sudėtingą Nabuko dukters Abigailės vaidmenį G.Verdi operoje „Nabukas“. Daug apie tai nekalbėsiu – tebūna tai intriga mano gerbėjams. Iššūkių bus daug: spektaklis skirtas „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ renginių ciklui ir premjerą planuojama rodyti ne teatro scenoje.

Galerija: už puikų sopraną, tikrumą ir nuoširdumą scenoje žiūrovų mylimos G.Pečkytės kūrybinį repertuarą sudaro labai kontrastingi vaidmenys. Visi jie pastebėti, o daugelis – įvertinti prestižiniais apdovanojimais. / KVMT nuotr.

– Ar turite mylimą kompozitorių?

– Ko gero, tai G.Verdi. Mane žavi viskas, kas sudėtinga. Ir jau gana seniai – nuo studijų laikų. Kolegos dažnai komentuoja: kur Pečkytė, ten ir sportas – t.y. kūriniai, reikalaujantys sudėtingesnės vokalinės technikos. Smagu, kad manimi pasitiki.

– Dainuojate nuo vaikystės? Iš ko paveldėjote ypatingą balsą?

Dainavimas – tai specialybė, kurios mokaisi visą gyvenimą. Nuolat įrodinėji sau, kad gali. Kaip karys, kuris žingsnis po žingsnio ruošiasi būti generolu.

– Jei atvirai, mano šeimoje ar giminėje nėra profesionalių atlikėjų. Tiesa, močiutė buvo puiki dainininkė, mokėjo daug Sūduvos krašto dainų. Gaila, kad nespėjau jų užrašyti. Tėveliai irgi labai mėgo muziką, turėjo daug plokštelių. Būdavo, jei tik kokia šeimos šventė – kaipmat mane ant kėdės užkelia ir prašo padainuoti. Tuomet aš pasiimu šokdynę vietoj mikrofono, ir prasideda šou. Mokėjau viską – nuo liaudies dainų iki ABBA ar „Boney M“ repertuaro. Kadangi nesuprasdavau angliškai, tai balbatuodavau paukščių kalba. Antroje klasėje auklėtoja paprašė mokinių parašyti, kuo norime būti užaugę. Nupiešiau save dainuojančią ir užrašiau: „Užaugusi žadu būti dainininke.“ Per paskutinį skambutį, kai jau tvirtai žinojau, kad stosiu į konservatoriją, gavau savo piešinį. Saugau jį iki šiol kaip talismaną. Kol mokiausi Marijampolės Vinco Mykolaičio-Putino vidurinėje mokykloje, dar dvejojau: būti dramos teatro aktore ar studijuoti dainavimą. Tuo laiku ypač populiarus ir vienintelis konkursas, suteikiantis galimybę patekti į televiziją, buvo „Dainų dainelė“. 1990 m. su savos kūrybos daina pagal Rimgaudo Graibaus žodžius „Gyvenimas – viltis visų“ tapau šio konkurso laureate, pelniau žiūrovų simpatijų prizą. Šis laimėjimas padėjo tašką mano dvejonėms.

– Minite, kad jau nuo studijų laikų gaunate pačias sudėtingiausias arijas. Pas ką ir kur mokėtės dainavimo meno?

– Po dvyliktos klasės pasirinkau Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos dainavimo skyrių. Patekau į docentės, tuo metu dainavusios ryškiausius mecosoprano vaidmenis KVMT, Birutės Sodaitytės dainavimo klasę. Baigusi konservatoriją, tęsiau mokslus Lietuvos muzikos akademijos Kauno fakultete savo mylimos pedagogės B.Sodaitytės klasėje, kur įgijau menų magistro laipsnį.

– Esate sakiusi, kad būtent ši dėstytoja išmokė jus nesirgti. Anot B.Sodaitytės, pasirinkus šią specialybę, labai svarbus solisto nusiteikimas ir savęs ugdymas, nes visos ligos yra mūsų galvoje. Pritariate?

– Šie pedagogės žodžiai man įstrigo visam gyvenimui. Yra buvusių tokių situacijų, kai reikėjo gelbėti spektaklį, dainuoti sunegalavus ir rizikuoti savo reputacija. Galbūt todėl kolegos mane ir vadina geležine lakštingala, kiti – geležine moterimi. O kiek apibūdinimų aš dar nežinau… Aišku viena, kad jie visi yra apie mano savireiklumą ir užsispyrimą. Niekada neleidžiu sau tinginiauti. Todėl ir mokinėms, kai dejuoja, kad skauda galvą ar blogai jaučiasi, kalbu savo dėstytojos žodžiais: „Stokite dainuoti ir praeis.“ Žinoma, tai darau saikingai. Dainavimas – tai specialybė, kurios mokaisi visą gyvenimą. Nuolat įrodinėji sau, kad gali. Kaip karys, kuris žingsnis po žingsnio ruošiasi būti generolu.

Galerija: už puikų sopraną, tikrumą ir nuoširdumą scenoje žiūrovų mylimos G.Pečkytės kūrybinį repertuarą sudaro labai kontrastingi vaidmenys. Visi jie pastebėti, o daugelis – įvertinti prestižiniais apdovanojimais. / KVMT nuotr.

– Esate be galo reikli sau, dar – be galo dėkinga likimui už tokį sėkmingą gyvenimo scenarijų. Vis dėlto, jei galėtumėte atsukti laiko ratą atgal – gal ką keistumėte?

– Klausiate, ar norėčiau būti dramos teatro aktore? Svajojau ir apie tai. Bet ne. Scenarijaus nekeisčiau. Patikėkite, užtenka dramų ir čia (juokiasi). Net keturios mano kuriamos herojės miršta scenoje – Violeta, Džuljeta, Liučija, Ledi Makbet. Šiuo metu mano kuriama herojė taip pat miršta.

– KVMT vadinate savo antraisiais namais?

– Be abejo. Čia vyrauja ypatinga aura. Net solistai, atvykę iš kitų Lietuvos teatrų, tai pajaučia.

– Pasibaigus spektakliui, lekiate į pirmuosius savo namus Marijampolėje ir į lovą atsigulate tik po vidurnakčio?

– Paprastai po vėlyvų spektaklių manęs pasiimti atvažiuoja vyras.

– Kada keliatės, kad spėtumėte sukarti daugiau nei pusšimtį kilometrų ir laiku atvykti į darbus Kaune?

– Keliuosi anksti – apie šeštą. Truputį pasportuoju. Nors sportas nėra mano aistra, tačiau kai išjudinu kūną, ir diena maloniau praeina. Būtinai valgau pusryčius, nes niekada nežinau, ar per dieną rasiu laiko kada užkąsti. Išgeriu puodelį stiprios kavos. Paskui jau į darbą.

– Koks darbas parašytas jūsų vizitinėje kortelėje?

– Operos solistė. Galėtų būti ir prierašas – reikli pedagogė (juokiasi), nes dirbu ir Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje. Vadovauju dainavimo metodinei grupei – mokau dainuoti jaunąją kartą, vedu meistriškumo pamokas. Man patinka pedagoginis darbas, nors ir labai atsakingas. Juk dirbame su jautriais paaugliais, kurie ateina pas mus po aštuonių klasių. Čia ir pedagogiško griežtumo reikia, ir motiniškos meilės, kantrybės. Ypač smagu, kai po kelerių metų matai apčiuopiamą rezultatą. Kartais tenka šio darbo rūpesčius parsinešti ir į namus. Laimė, turiu supratingą, nuostabų vyrą. Tai yra mano žmogus, už kurį taip pat turiu būti dėkinga likimui. Vien dėl jo nekeisčiau savo gyvenimo scenarijaus. Geresnio draugo, patarėjo, pagalbininko negalėčiau net įsivaizduoti. Alius nėra menininkas, jis verslo žmogus, tačiau su metais labai išlavinęs savo meninį skonį. Daug kūrybinių projektų įgyvendinau būtent jo dėka – vyras mane paskatino.

Galerija: už puikų sopraną, tikrumą ir nuoširdumą scenoje žiūrovų mylimos G.Pečkytės kūrybinį repertuarą sudaro labai kontrastingi vaidmenys. Visi jie pastebėti, o daugelis – įvertinti prestižiniais apdovanojimais. / KVMT nuotr.

– Atlikote daug pagrindinių vaidmenų operose, operetėse, išdainavote daug skirtingų moterų likimų. Kuri iš jų savo charakteriu artimausia Gitanai Pečkytei?

– Labai sunkus klausimas. Daugybė tų personažų būta, gerokai virš 30-ies. Ko gero, kiekvienoje moteryje rasčiau po kruopelytę to, kas man yra artima. Esu dėkinga savo herojėms, kurios leidžia man kaskart pabuvoti skirtingose epochose, prisiliesti vis prie kito laikmečio, jo tradicijų, išbandyti neįprastą kostiumą. Šiuolaikiniam žmogui gyventi yra kur kas patogiau, bet man neramu, kad su technologijų pažanga, komfortu svarbiausios gyvenimo vertybės dažnai tampa nereikšmingos. Tad mūsų visų pareiga jas išsaugoti. Ypač šiuo laikotarpiu, kai viskas taip trapu ir nenuspėjama.

– 2011 m. buvote išrinkta geriausia operos soliste ir už Liučijos vaidmenį G.Donizetti operoje „Liučija di Lamermur“ gavote „Auksinį scenos kryžių“. Ką tas apdovanojimas jums reiškia?

Pirmą kartą Kauno valstybinio muzikinio teatro istorijoje šis aukštas apdovanojimas įteiktas būtent operos nominacijoje. Iki jo mūsų teatro artistai būdavo nominuoti operetės žanre. Džiugu, kad buvau pastebėta. Didelė atsakomybė pateisinti kūrybinės komandos lūkesčius. Šis vaidmuo pareikalavo daug jėgų, vokalinės ištvermės, ypatingo pasiruošimo. Dabar tas „Auksinis scenos kryžius“ guli padėtas gražioje dėžutėje. Šalia jo – naujausias mano apdovanojimas, gautas prieš metus, už svarų kūrybinį indėlį į Lietuvos ir Kauno miesto kultūrinį gyvenimą, muzikinį ugdymą ir Kauno miesto įvaizdžio gerinimą – III laipsnio Santakos Garbės ženklas.

– Jei prie visų apdovanojimų, gaunamų beveik kasmet, dar pridėtume ir jūras gėlių po spektaklių... Ar gerbėjai žino, kokie žiedai jūsų mėgstamiausi?

– Gėles mėgstu visas iki vienos. Gaunu jų daug ir net grįžusi namo po vidurnakčio neinu miegoti tol, kol visų jų nesutvarkau. Juk žmonės parodė man dėmesį, dovanojo – turiu tinkamai jomis pasirūpinti. Prisipažinsiu, kad esu gavusi ne tik gėlių. Sykį vienas nežinomas gerbėjas man padovanojo papuošalą, kitas – kvepalų.

– Koks maloniausias išgirstas komplimentas po spektaklio?

– Matote, žodžiai lieka žodžiais, o man labiausiai įstringa tie momentai, kai žmogus prieina prie tavęs, o akyse matyti ašaros...

– Ar būdama teatro scenoje esate bent kartą pakliuvusi į kokią komišką situaciją – gal tekstą pamiršote ar bato pakulnį nulaužėte?

– Nelabai... Kiti turbūt daugiau papasakotų. Dažniau pati gelbsčiu kolegas. Jei matau, kad atsisuko ir akys baltos iš išgąsčio – stengiuosi padėti. Nors tai reti atvejai. Mūsų teatro artistai dirba labai profesionaliai.

– Net ir profesionalams pasitaiko, kad paveda balsas. Gal turite specialų receptą, kaip jį greičiau susigrąžinti?

– Kai serga balsas, labiausiai gelbsti tyla. Reikia daryti viską, kad to nenutiktų. Pirmas vitaminas solisto balsui – miegas. Jei po gastrolių ar kelionės atlikėjas iš karto turi lipti į sceną ir dainuoti – balsas patiria didelį iššūkį. Ne mažiau svarbus ir maistas. Negalima labai aštriai valgyti, nes skrandis supyks, rūgštys sukils. Ir piktnaudžiauti gazuotais gėrimais nevalia. Kava? Jos irgi turėčiau gerti su saiku, tik ne visada viskas išeina taip, kaip turėtų.

Galerija: už puikų sopraną, tikrumą ir nuoširdumą scenoje žiūrovų mylimos G.Pečkytės kūrybinį repertuarą sudaro labai kontrastingi vaidmenys. Visi jie pastebėti, o daugelis – įvertinti prestižiniais apdovanojimais. / KVMT nuotr.

– Šiandien atrodote nuostabiai, tad pakalbėkime ir apie grožį. Scenos artistas privalo rūpintis ne tik savo balsu, bet ir fiziniu kūnu. Kokiomis grožio procedūromis save palepinate?

– Botulino nesileidžiu (šypsosi). Tiesiog rūpinuosi savo išvaizda tiek, kiek tai daro kiekviena save gerbianti moteris. Per atostogas mėgstu pasilepinti SPA centre, pasimėgauti atpalaiduojančiu kūno ar veido masažu. Juk mūsų – teatro artistų – veidas labai kenčia nuo nuolatinio grimo. Su juo irgi pasitaiko visokių kuriozų. Pamenu, kažkuriais metais atsirado naujų klijų blakstienoms priklijuoti. Nuo jų man abu vokai taip sutino – matyt, kažkokia reakcija įvyko. Kitą dieną turėjau filmuotis LRT konkurse „Triumfo arka“. Teko prašyti operatoriaus, kad nefilmuotų iš arti.

– Ar mėgstate puoštis laisvalaikiu?

– Mėgstu. Ir drabužių spintą didelę turiu, bet, kaip ir visoms moterims dažnai nutinka, – rengtis neturiu kuo (vėl plačiai šypsosi). Mano stilius labai įvairus: nuo griežto klasikinio iki sportinio ar net avangardinio. Priklauso nuo aplinkos, kurioje tą dieną teks būti, ir, žinoma, nuo nuotaikos. Pas studentus neleidžiu sau eiti su džinsais ar nutįsusiu džemperiu. Po parduotuves galiu pasižvalgyti, bet tai nėra mano mėgstamiausias laisvalaikio praleidimo būdas. Mieliau tas valandas skiriu kitiems dalykams. Ką norėčiau sau padovanoti jubiliejaus proga? Tikrai ne suknelę. Verčiau kelionę. Jei atvirai, 50-metį pasitinku ne aš viena. Penkiomis dienomis už mane vyresnis yra mano vyras Alius. Tad planuojame vasaros atostogų metu išvykti, nes abu labai mėgstame keliauti. Esame aplankę daug šalių.

– Ko palinkėtumėte sau laukdama to gražaus jubiliejaus ir kelionės?

– Sveikatos! Ne tik sau, bet ir visiems kitiems, nes, metams bėgant, ji tampa svarbiausia.

Aukščiausio vokalinio meistriškumo reikalaujantis kūrinys, kurį specialiai Barselonos olimpinėms žaidynėms 1992 metais įrašė „Queen“ lyderis Freddie Mercury ir Ispanijos operos primadona Monserrat Caballe, itin retai gyvai atliekamas Lietuvos scenoje. Priežastis paprasta – tokio sudėtingumo kūrinys reikalauja dviejų itin išlavintų balsų, kurie ne tik gebėtų išdainuoti, bet ir derėtų tarpusavyje bei perteiktų stiprų dainos emocinį užtaisą.

Operos solistė G. Pečkytė Lietuvoje buvo pirmoji, kuri ryžosi „Barceloną“ scenoje atlikti tiksliai taip, kaip ją dainavo legendinė M. Caballe. Lietuvos operos žvaigždė pripažįsta, kad tam reikėjo ir drąsos, ir pasitikėjimo savo jėgomis. „Net M. Caballe kartais pasinaudodavo įrašu, užuot atlikusi dainą gyvai. Originali šio kūrinio tonacija išties iššūkis“, – sako G. Pečkytė.

„Ne kiekvienai solistei įkandama „Barcelonos“ partija, o Gitana tarsi neskubėdama mėgaujasi, todėl dainuodamas šį kūrinį drauge su ja tarsi pakylu nuo žemės, nes tą energiją ir emociją sunku nupasakoti, tiesiog reikia pajusti“, – sako J. Milius.

„Barcelona“ – vienas iš tų muzikos šedevrų, kurie ne įėjo į istoriją, o ją sukūrė. Žiūrint iš vokalinės pusės, šią dainą galima vadinti vienu nuostabiausių visų laikų šiuolaikinės muzikos kūrinių, tačiau stebuklingiausia jo jėga slypi ne technikoje, o emocijoje, su kuria M. Caballe ir F. Mercury ją įrašė ir atliko. O emociją perteikti kartais būna daug sunkiau, nei išgauti reikiamą natą.

R. Šeškaičio nuotr.

J. Milius ir G. Pečkytė džiaugiasi, kad jiems pavyko suderinti balsus, perteikti didžiulį dainos emocinį krūvį, kuris šiurpuliukais pereina klausytojų kūnais. Kaune „Queen“ gerbėjai taps nepaprasto pasirodymo liudininkais.

Legendinis „Queen Show“ Lietuvoje atgimė šią vasarą ir pirmą kartą su J. Miliumi priešakyje triumfavo festivalyje „Untold City“. J. Miliaus balso galia ir jo nepaprasti vokalo duomenys visiems melomanams gerai žinomi. Nuostabu stebėti, kaip lengvai ir be įtampos jis gali sudainuoti net sudėtingiausius „Queen“ kūrinius.

„Queen Show“ skamba „One Vision“, „We Will Rock You“, „I Want To Break Free“, „Don‘t Stop Me Now“, „Somebody To Love“, „Radio Ga Ga“, „Under Pressure“, „The Show Must Go On“, „We Are The Champions“, „Bohemian Rhapsody“ ir kiti „Queen“ kūriniai, kuriuos visi gerbėjai moka mintinai.

Sugrįžusio „Queen Show“ kokybės kartelė užkelta labai aukštai ir reikėtų stipriai paieškoti projekto Lietuvoje, kuris galėtų su tuo varžytis. Dar niekada šis gilias tradicijas turintis šou neturėjo tokios stiprios sudėties: Jeronimas Milius (vokalas), Tomas Varnagiris (gitara), Vytis Smolskas (klavišiniai), Martynas Garbačas (boso gitara), Jonas Lengvinas (mušamieji) ir galingas pritariantis kolektyvas „Vilnius Voices“ (vad. Kristina Žaldokaitė). Specialiai pasirodymui Kaune – kviestinė žvaigždė G. Pečkytė.

„Queen Show“: gruodžio 15 d. – Vilniuje, koncertų salėje „Compensa“, 18 d. – Kaune, „Žalgirio“ arenoje, specialus naujametinis šou: 31 d. – Palangos koncertų salėje.

Todėl jau šį penktadienį, 18 val. Kauno valstybinėje filharmonijoje bus surengtas koncertas „Operetės vakaras“. Gražiausias arijas ir uvertiūras iš I Kalmano operečių „Misteris X“, „Silva“ bei „Monmartro žibuoklė“, Fr. Leharo operečių „Grafas Liuksenburgas“ ir „Džiudita“, J. Štrauso operečių „Šikšnosparnis“ ir „Čigonų baronas“ atliks Kauno miesto simfoninis orkestras ir Kauno valstybinio muzikinio teatro solistai.

Tai – sopranai Gitana Pečkytė ir Ingrida Kažemėkaitė, tenoras Egidijus Bavikinas bei baritonas Ramūnas Urbietis. Orkestrui ir solistams diriguos klasikinės muzikos mylėtojų puikiai pažįstamas dirigentas Jonas Janulevičius.

Sopranas Gitana Pečkytė nuo 2000 m. yra Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė, operetėse, operose bei miuzikluose sukūrusi per 30 vaidmenų. 2002 m., dar nedainuodama pagrindinių vaidmenų, buvo pastebėta ir apdovanota Kauno geriausių teatralų „Fortūnos“ diplomu už Čiboletos vaidmenį J. Štrauso operetėje „Naktis Venecijoje“. 2005 m. solistei tapo ypatingi. Tais metais jai buvo paskirta sukurti Mikaelos vaidmenį Ž. Bizė operoje „Karmen“. Po sėkmingos premjeros ir išskirtinių muzikos kritikų komplimentų jos vaidmenų sąrašas pradėjo plėstis pagrindiniais vaidmenimis: Violeta „Traviatoje“, Rozina operoje „Sevilijos kirpėjas“, Džuljeta operoje „Romeo ir Džuljeta“ ir kt. 2008 m. Gitana tapo geriausia metų teatro soliste ir buvo apdovanota „Orfėjo“ prizu. Solistė taip pat apdovanota ir „Auksiniu scenos kryžiumi“.

Jaunosios kartos muzikinio teatro solistė I. Kažemėkaitė studijuodama Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje sulaukė pasiūlymo F. Vidhorno miuzikle „Grafas Montekristas“ įkūnyti Valentiną.

Tai buvo Ingridos kūrybinio kelio pradžia Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Šiuo metu sopranas teatre atlieka šiuos vaidmenis – Adelę J. Štrauso operetėje „Šikšnosparnis“, Aną O. Nikolajaus operoje ‚Vindzoro šmaikštuolės“, Valentiną F. Vidhorno  miuzikle „Grafas Montekristas“, Deizę Parker P. Abraomo operetėje „Balius Savojoje“. Be to, už pastaruosius du vaidmenis buvo nominuota „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimui.

Ko gero, daugelis E. Bavikiną atsimena iš televizinio muzikinio projekto „Triumfo arka“. Tenoras yra aktyvus įvairių respublikinių ir tarptautinių projektų dalyvis, dainuoja Panevežio operetės teatre, rengia programas su Panevėžio kameriniu orkestru. E.Bavikinas tapo laureatu tarptautiniuose dainininkų konkursuose: „XXI amžiaus menas“ (2007, Kijevas, 2-oji premija), „Doch Gor“ (2007, Lenkija, Karpatis, 1-oji premija), „XXI amžiaus menas“ (2008, Suomija, Lempala, 2-oji premija). Nuo 2008 m. E. Bavikinas yra Kauno valstybinio muzikinio teatro solistas.

Baritonas Ramūnas Urbietis sėkmingai kuria įvairiausius vaidmenis Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, Panevėžio muzikiniame teatre, atlieka Jėzaus vaidmenį D. Riccio roko-operoje „Prisikėlęs“. Taip pat yra Kauno muzikinio teatro operos solistas. R. Urbietis dažnai kviečiamas dainuoti įvairiose miestų šventėse, valstybinių švenčių minėjimuose bei įvairiuose šventiniuose koncertuose, dalyvauja tarptautiniame festivalyje „Operetė Kauno pilyje“. Baritonas gavo „Švyturio“ premiją ir buvo apdovanotas „Metų Operos Viltis“ apdovanojimu už Piloto vaidmenį „Mažajame prince“.

Tad visus tuos, kurie yra pasiilgę operetės, Kauno miesto simfoninis orkestras kviečia nepraleisti artėjančio koncerto. Ir pasimėgauti šio žanro suptilybes puikiai išmanančių solistų atliekamomis arijomis bei Kauno miesto simfoninio orkestro dovanojamais kūriniais.

Žinojo tik kolegos

Kai pastarąjį kartą, prieš pusantros savaitės, Kauno valstybiniame muzikiniame teatre solistė G.Pečkytė atliko pagrindinį vaidmenį Gaetano Donizetti operoje "Liučija di Lamermur", jos balsas skambėjo tobulai.

Ir tik kolegos nerimavo dėl primadonos, nes jie žinojo, kad moteris labai serga. Ji dar rytą buvo užkimusi, karščiavo. Tačiau primadona tvirtai ėjo į sceną ir įtemptai dirbo spektaklio metu.

Tik dainininkai ir jų gydytojai žino, kokios ištvermės reikia dainuoti sergant. Solistė G.Pečkytė buvo priversta tai daryti, kai jos neaplenkė gripas.

"Dainininkui sloga – jau sunki liga. Jei bet kurios kitos profesijos atstovas pasiima nosinių ir eina į darbą, tai dainininkas sloguodamas dainuoti negali", – pokalbio pradžioje problemas pristato G.Pečkytė ir iškart perspėja, kad ji – iš tų dainininkų, kurie daro beveik viską, ko negalima daryti.

Kaip operos primadonai pavyksta nugalėti ligas, jas ignoruojant?

Ją vadina geležine

Tąsyk, "Liučija di Lamermur" išvakarėse, G.Pečkytė karščiavo. Moteris gėrė gydytojos paskirtus antibiotikus, bet lovoje nesirengė gulėti. Kodėl neleido sau ramiai sveikti?

"Būna įvairių momentų gyvenime. Ir spektaklių, kurių lauki metus. Toks yra "Liučija di Lamermur", nes jų per metus viso labo tik du. Tai neeilinis spektaklis, labai laukiamas ir žiūrovų. Kai jų – anšlagas, bilietai išpirkti, jauti didelę atsakomybę. Be to, laukėme partnerio ir svečio iš užsienio", – pasakoja G.Pečkytė.

Ji pripažįsta, kad balso būklei nepagerėjus spektaklį galima atšaukti, ir tai nebūtų tragedija. Prieš tai yra dar viena išeitis – dubleris. Tačiau antroji Liučija – Raminta Vaicekauskaitė tomis dienomis taip pat sirgo.

"Kai paaiškėja, kad nėra su kuo keistis, pasitelki savo profesionalumą, patirtį, skiri dėmesio psichologijai – atsikratai baimių, pavojų, ir eini į sceną", – apibendrina žiūrovų numylėtinė G.Pečkytė.

Tai efektyvu, nes rytą atsikėlusi solistė neprakalbėjo, bet vakare dainavo puikiu balsu. Ar ne todėl ją kolegos vadina geležine?

Priešnuodis prieš visus negalavimus

Apskritai G.Pečkytė serga retai, nors kasdien susiduria su daugybe žmonių teatre, gastrolėse ir Juozo Gruodžio konservatorijoje, kur dirba pedagoge bei vadovauja Dainavimo metodinei grupei.

Siaučiant gripo epidemijai ji jaučiasi esanti virusų apsuptyje, todėl vartoja vitaminus. Ir tiek. Galbūt Gitanos genai labai stiprūs?

Operos solistė ir pedagogė labiau tikra dėl dvasinės stiprybės, o tai – priešnuodis prieš ligas.

"Medikų teigimu, sopranui atlikus ypač sudėtingą partiją, balsas po repeticijos ar spektaklio atsigauna per dvi paras. Mes repetuojame dieną prieš spektaklį. Įsivaizduojate, kiek turime poilsio? Lygiai vieną naktį. Ji paprastai būna bemiegė. Taigi, tiek ir turime to laiko balsui atnaujinti", – pasiguodžia soprano balso savininkė.

Esu tikrai ne tas žmogus, kuris galėtų būti pavyzdžiu dainininkams, kaip saugoti sveikatą.

Svarstome, kaip būtų gerai, kad kiekvienas teatras turėtų savo gydytoją, išmanantį solistų sveikatos problemas. Deja, tai šiais laikais būtų prabanga. Belieka savigyda stebuklingai atkimti, greitai pasveikti.

"Manau, labai svarbus nusiteikimas ir savęs ugdymas, nuo pat pirmos dienos, kai susiduri su šia specialybe. Man pavyzdys buvo mano pedagogė Birutė Sodaitytė, kuri neleisdavo sau sirgti ir sakydavo, kad viskas priklauso nuo mąstymo", – šiuo receptu tebesinaudoja ir G.Pečkytė.

Savo studentams ji nuolat kartoja, kad stabili psichologija yra dainininko variklis, labai svarbu neleisti sau sirgti. Ir pripažįsta, kad nors ir lengva pasakyti, ne visiems pavyksta tai padaryti.

Tai – ne vaidmuo

"Esu tikrai ne tas žmogus, kuris galėtų būti pavyzdžiu dainininkams, kaip saugoti sveikatą. Nebent galiu patarti, kad reikia būti valingam, užsispyrusiam", – G.Pečkytė mano, kad ligas įveikia šiomis jai būdingomis savybėmis ir profesionalumu.

Iš tiesų, jos dienos režimas – ne pavyzdinis. Dainininkė mažai miega, o jos profesijos atstovams poilsis naktį yra labai svarbus.

"Mano krūvis labai didelis, nuolat esu priversta judėti, bėgti. Nuo ryto – repeticijos teatre, po to visą dieną skiriu studentams. Vakare bėgu į teatrą: grimuotis ir dainuoti. Spektaklis paprastai baigiasi ganėtinai vėlai. Pietauju labai retai", – apie savo dienotvarkę pasakoja G.Pečkytė.

Ją pagirti galima nebent už tai, kad valgo pusryčius. O tai daro vien dėl to, kad nežino, ar per dieną ras laiko užkąsti. Moteris žino, kad taip – nesveika, bet ji energinga ir nepailstanti.

"Krūvį galima sumažinti, – Gitana sutinka su pasiūlymu dirbti mažiau. – Deja, dainininko profesija nedėkinga tuo, kad jis reikalingas dabar, visur ir daug. Ir labai greitai, išeikvojus jėgas, pasakoma ačiū, jei iš viso pasakoma."

Juozo Gruodžio konservatorijoje G.Pečkytė dirba ne tik todėl, kad myli šį darbą, bet ir dėl pedagogės patirties. Be jos, įsitikinusi operos solistė, nebūtų reikalinga, išėjusi iš teatro.

Gal vis dėlto tokį krūvį lemia ne atsargumas ir garantijos dėl ateities, bet meilė darbui?

"Esu darbomanė. Jei kalbame apie sveikatą, tai esu šios srities ligonė", – juokiasi G.Pečkytė, scenoje nugalėjusi ligą, ir tai buvo ne vaidmuo, o tikrovė.

Prieiname prie išvados, kad tik mylintys darbą gali taip aukotis, netausodami savęs. Vadinasi, meilė yra visa ko variklis, stimuliuojantis, teikiantis jėgų.

Miuziklas „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“ muša populiarumo rekordus. Lygiai po metų grįžęs į uostamiestį ir pradėjęs antrąjį sezoną šeštadienio vakarą jis vėl sulaukė didžiulio žiūrovų dėmesio. Bilietai buvo iššluoti likus kelioms savaitėms iki renginio. Klaipėdiečiai pirmieji galėjo įsigyti ir ką tik išleistą dvigubą miuziklo CD. Šis unikalus leidinys kol kas bus parduodamas tik miuziklo parodymo vietose. Vilniečiai kūrinį „Siemens“ arenoje išvys gruodžio 18 d., kauniečiai “Žalgirio” arenoje – gruodžio 26 d.

Antrame sezone “Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legendos” scenoje pasirodė naujas veidas. Operos solistė , “Auksinio kryžiaus” laureatė sopranas Gitana Pečkytė įkūnijo karalienę Boną Sforcą. Nuo šiol ji vaidmenį atliks pakaitomis su Sigute Stonyte.

Miuziklas “Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda” sulaukia ne tik audringų aplodismentų Lietuvoje, bet ir užsienio ekspertų dėmesio. Daugiausiai „Grammy“ nominacijų laimėjusios „EastWest Studios“ (JAV) vadybininkė Candace Stewart lietuvių darbą pavadino “originaliu ir rafinuotu”. „Universal Pictures“ ir „Sony Pictures Entertainment“ kūrybos konsultantė Jody Toll teigė, kad šis miuziklas “ištaigingas kūrinys iš nedidelės šalies” ir tvirtino, kad jis savo originaliu ir novatorišku pateikimu gali tapti tikru įkvėpimu ir nauju vėju šalims, kuriose miuziklo tradicijos - žymiai gilesnės nei pas mus.

Galimybę lietuvišką miuziklą rodyti už šalies ribų yra pakankamai reali. Kūriniu domisi kaimynai lenkai. Stebėti miuziklą Vilniuje ir Kaune atvyksta ir muzikos agentai iš Didžiosios Britanijos bei JAV.

“Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legendos” kūrėjai vadinami “svajonių komanda”. Muziką sukūrė Kipras Mašanauskas, libretą – Romas Lileikis, scenografiją – Marijus Jacovskis, kostiumus – Juozas Statkevičius. Režisierė ir choreogtafė – kūrybinės veiklos dvidešimtpenkmetį šiemet mininti Anželika Cholina. Žygimantą Augustą įkūnija Mantas Jankavičius (vaikystėje – Benas Jankavičius), Barborą Radvilaitę – Karina Skambinė, Poną Tvardovskį – Kostas Smoriginas. Radvilas – Jeronimas Milius (Juodąjį) ir Tadas Juodsnukis (Rudąjį), karalienę Boną Sforcą – Gitana Pečkytė/Sigutė Stonytė, Žygimantą Senąjį – Tadas Girininkas, rūmų juokdarius – Rafailas Karpis/Mindaugas Jankauskas ir Dominykas Vaitiekūnas. Dainuoja choras “Brevis” , šoka – A.Cholinos šokio teatras.

Miuzikle meistriškai sujungti skirtingi muzikos žanrai. “Kūrinio amplitudė plati – nuo turgaus iki bažnyčios. Be to, norėjau pabrėžti kartų konfliktą: senųjų karalių didybė yra klasikinio, sodraus skambesio, o jaunimas – provokuojantis, modernus. O juokdariai laviruoja tarp vienų ir kitų“, - sakė kompozitorius K.Mašanauskas.