Jis sužinojo, jog tai nutiko prieš mėnesį, žmonės čia budėjo nuo 11 val. vakaro iki 6 val. ryto. Jie nujautė, kad specialusis KGB smogikų būrys "Alfa" pakeliui, ir buvo pasiryžę jį sustabdyti. Larsas parodė į netoliese esantį statinį ir paklausė: "Susirinkusieji gynė šį pastatą?" Jam atsakė: "Visi čia atėjo numirti" (reikia suprasti, jog jie taip troško laisvės, kad buvo pasiryžę net mirčiai).

1991-ieji grupei "Metallica" buvo ypatingi, mat rugpjūtį jie išleido vieną geriausių savo albumų – "Juodąjį" ("The Black Album"). Praėjus kelioms dienoms po šio albumo pasirodymo, Maskvoje šutvė iš nomenklatūros elito nesėkmingai bandė įvykdyti valstybės perversmą. Tų pačių metų rugsėjo 28 d. grupė "Metallica" (kartu su keliais kitais roko ansambliais) gavo galimybę netoli Maskvos surengti gigantišką nemokamą koncertą, į kurį susirinko daugiau nei 1,5 mln. žmonių.

Dundėjo būgnai, griaudėjo gitaros, žmonės šėlo (net kai kurie uniformuotieji bandė kvailioti mojuodami virš galvų savo švarkais), ir raudonasis monstras, daugiau nei 70 metų gąsdinęs žmoniją, buvo išsprogdintas į gabalus. Koncerto metu minioje plevėsavo ne viena JAV vėliava, o Šaltąjį karą pralaimėjusioji pusė džiūgavo kartu su nugalėtojais.

Tiesa, ne viskas tą dieną buvo pozityvu. Jėgos struktūrų atstovai, pavesti saugoti renginį, neretai įsiveldavo į konfliktus su žiūrovais, tad tą dieną ne viena galva buvo perskelta ir ne vienas kraujo lašas sudrėkino Rusijos velėną.

Veikiausiai tuo pat metu kažkur po žemę tebeklajojo jaunas KGB papulkininkis (1952), kurio veidas dar nebuvo paženklintas botokso injekcijų. Jo skruostais turbūt riedėjo ašaros, o lūpos kuždėjo savąją mantrą: "Didžiausia geopolitinė XX a. katastrofa."

Tuometis Kremliaus valdovas, didysis "reformatorius" bei "demokratas" Michailas (1931) veikiausiai irgi nebuvo patenkintas savųjų "glastnost" ir "perestroikos" rezultatais.

Galima spėti, jog jis taip pat paniurusiu žvilgsniu, spoksodamas pro langą, klausė savęs: "Kaip tai galėjo nutikti? Kaip didžiausia pasaulio imperija, gebėjusi surinkti gausiausią žmonijos istorijoje armiją, pasidavė be šūvio? Kodėl valstybė, kurioje klestėjo lygybė ir darna, kurioje iš vienų buvo atimama pagal galimybes ir kitiems atiduodama pagal poreikius, žlugo?"

Kaip didžiausia pasaulio imperija, gebėjusi surinkti gausiausią žmonijos istorijoje armiją, pasidavė be šūvio?

Viskas veikiausiai prasidėjo XX a. 8-ame dešimtmetyje. Tuo metu blaiviausi SSRS nomenklatūros protai turbūt suprato, kad socializmas ir komunizmas nepasiteisino.

Tarp susipratusiųjų veikiausiai buvo ir KGB šefas Jurijus Andropovas (1914–1984), iš kitų sovietų vadeivų išsiskyręs išprusimu bei guviu protu. Jo šeimininkavimo Kremliuje laikais KGB įgijo tokių galių, kokių turėjo tik valdant carui Josifui (1878–1953).

Apie pralaimėjimo pripažinimą ir valdžios atsisakymą negalėjo būti net kalbos, tad veikiausiai buvo nutarta sekti Kinijos pėdomis ir kurti santvarką, kurioje verslas nebūtų painiojamas su politika. T. y. valstybėje formaliai būtų įvesta rinkos ekonomika, SSRS užtvindytų vakariečių pinigai ir prekės, tačiau politinė valdžia (įskaitant teismus bei spaudą) tebepriklausytų partijai, o būti turtingais galėtų tik režimo prielankumą pelnę asmenys.

Norint tai padaryti, reikėjo savo priešus įtikinti, kad "komunistai – taip pat žmonės" (nuosaikūs, racionalūs, linkę į kompromisus ir trykštantys susižavėjimu Vakarais).

Tuo tikslu veikiausiai ir buvo sugalvotos schemos, ilgainiui žmonėms įsirėžusios "glastnost" ir "perestroikos" pavadinimais. Pirmoji žymi tariamą sovietų valdžios atvirumą ir jų simuliuojamą laisvo žodžio imitaciją, antroji labiau susijusi su ekonomikos bei politikos sistemų "remontu".

"Glastnost" – įdomus senas žodis, aptinkamas tik rusų kalboje. Vakaruose jam dažniausiai suteikiama "atvirumo" reikšmė, tačiau rusų kalboje šiuo terminu yra įvardinami būtent valdžios veiksmai, apie kuriuos intensyviai informuojama valdoma bendruomenė.

Kitaip tariant "glastnost" reiškia ne tiek atvirumą, kiek viešumą, t. y. reklamą, viešuosius ryšius.

Ar gali būti, kad tiek "glastnost", tiek "perestroika" tebuvo gudri KGB dezinformacijos ir viešųjų ryšių ekspertų paruošta operacija, t. y. dūmų uždanga, skirta apdumti savus ir svetimus?

Michailas nebuvo pirmasis bolševikų diktatorius, savo "nuosaikaus komunisto įvaizdžiu" mulkinęs demokratines valstybes. Dar XX a. 8-ajame dešimtmetyje Vakarai ėjo iš proto dėl "kairiojo reformatoriaus" iš Rumunijos Nicolae Ceausescu (1918–1989), kuris savo "progresyvumu" gebėjo pelnyti naivuolių simpatijas.

Į Vakarus perbėgęs Rumunijos slaptosios politinės policijos generolas Ionas Mihai Pacepa (1928) tvirtina, kad N.Ceausescu puoselėtas "nuosaikaus komunisto", gebančio derinti bolševizmo ir demokratijos elementus, įvaizdis tebuvo itin kruopščiai parengta ir nušlifuota KGB bei Rumunijos specialiųjų tarnybų operacija. Ja buvo siekiama ištirti, kaip Vakarai priims šį jauką prieš atliekant tą patį triuką su Kremliaus šeimininku.

Komunistinio bloko griūties metu N.Ceausescu tapo bene vieninteliu raudonosios zonos diktatoriumi, kurį žmonės nuvertė smurtu. Perversmininkai jam bei žmonai Elenai (1916–1989) surengė formalų ir greitą teismą, kurio nuosprendis – mirties bausmė.

Dauguma vakariečių tiek tada, tiek dabar nuoširdžiai stebisi tokia N.Ceausescu gyvenimo baigtimi, o Michailas tiek tada, tiek dabar tebėra laikomas "demokratu" bei "reformatoriumi".

Tuo tikėjo dalis SSRS gyventojų, tuo tikėjo dauguma demokratinių santvarkų žmonių, tuo tikėjo ir jauni kinai, 1989 m. pavasarį protestavę prieš savo šalies komunistinį režimą. Yra pasaulyje tokių, kurie tuo tebetiki ir šiandien.

Rumunijoje ir visame pasaulyje itin populiari grupė finansinę paramą skyrė prieš trečiadienį Nacionalinėje arenoje Bukarešte įvykusį savo koncertą, į kurį buvo iššluoti visi bilietai. Apie tai pranešė grupės įsteigtas paramos fondas „All Within My Hands“.    

Lėšos atiteko asociacijai „Daruieste Viata“ („Suteik gyvybę“), siekiančiai modernizuoti Rumunijos medicinos infrastruktūrą, sumažinti mirštamumą nuo vėžio ir pastatyti pirmąją šalyje Vaikų onkologijos ir radioterapijos ligoninę.

Anot asociacijos, pagal vėžiu sergančių pacientų išgyvenimo rodiklį Rumunija smarkiai atsilieka nuo Europos Sąjungos vidurkio.   

Ligoninės statybos prasidėjo 2018-aisiais. Jas užbaigti planuojama ateinančiais metais. 

Nuo 1989 metų, kai Rumunijoje žlugo komunizmas, šalyje buvo pastatyta vos keletas ligoninių. Dėl to kaltinama valdžios sektoriuje giliai įsišaknijusi korupcija.

Muzikos „Nobelio premija“ vadinamo apdovanojimo laureatai birželio 14 dieną per iškilmingą ceremoniją Stokholme gaus po 1 mln. Švedijos kronų (101 tūkst. eurų). Ceremoniją transliuos televizija, dalyvaus karalius Carlas XVI Gustafas (Karlas XVI Gustavas).

Afganų nacionalinis muzikos institutas pagerbtas drauge su savo įkūrėju Ahmadu Sarmastu, kuris šią mokyklą 2010 metais įsteigė kaip retą šalyje koedukacinę iniciatyvą.

Institutas, kuriame mokoma ir afganų, ir vakarietiškos muzikos, padėjo suburti pirmą šalyje moterų orkestrą, kuris pernai grojo Pasaulio ekonomikos forume Davose, Šveicarijoje.

Afganistane, kur 1996–2001 metais valdant Talibano režimui buvo draudžiama ir muzika, ir mergaičių švietimas, A. Sarmastas susiduria su nemaža rizika. Jis sakė, kad jaučiasi „labai sujaudintas, pagerbtas ir privilegijuotas“ laimėjęs premiją „Polar“.

„Mes tikime, kad du mūsų laureatai, nors ir iš labai skirtingų pasaulių, iliustruoja muzikos premijos „Polar“ misiją ... pagerbti muzikantus ir muzikos organizacijas, kurių darbas pakeitė žmonių gyvenimus“, – pareiškime sakė apdovanojimo vykdomoji direktorė Marie Ledin (Mari Ledin).

„(Grupę) „Metallica“ myli ir ja žavisi milijonai sunkiojo roko gerbėjų visame pasaulyje“, – sakė ji.

Tuo tarpu A. Sarmastas ir jo muzikos institutas stengėsi „sugrąžinti muzikos džiaugsmą ir galią į vaikų gyvenimus“, nurodė ji.

„Metallica“ yra tarp įtakingiausių sunkiojo metalo grupių, padėjusi piktai ir agresyviai muzikai tapti pagrindinės srovės dalimi ir dešimtmečius išsaugojusi entuziastingų gerbėjų armiją.

Šios Kalifornijos grupės būgnininkas, Danijoje gimęs Larsas Ulrichas, premiją „Polar“ pavadino „puikiu patvirtinimu viskam, ką „Metallica“ padarė per pastaruosius 35 metus“.

„Tuo pačiu jaučiame, kad išgyvename savo geriausius laikus ir mūsų laukia daug gerų metų“, – grupės vardu sakė L. Ulrichas.

2016 metų pabaigoje grupė išleido savo 10-ąjį albumą „Hardwired... to Self-Destruct“.

Premiją „Polar“ 1989 metais įsteigė velionis Stigas Andersonas – švedų popmuzikos superžvaigždžių ABBA vadybininkas. Kasmet išrenkami du premijos laureatai.

Premijos teikėjai deklaruoja, kad tikslas yra „įveikti muzikos ribas suburiant žmones iš visų skirtingų muzikos pasaulių“.

Tarp ankstesnių šios premijos laureatų yra Stingas, Bobas Dylanas (Bobas Dilanas), Bjork, Sonny Rollinsas (Sonis Rolinsas) ir Ravi Shankaras (Ravis Šankaras).

Grupės „Apocalyptica“ istorija prasidėjo studentų bendrabutyje, kuomet „Metallica“ fanais buvę studentai nusprendė violončelėmis draugams sugroti keletą mėgstamos grupės kūrinių.

Neįtikėtina keturių violončelininkų sėkmė tarp studentų  lėmė sprendimą pradėti koncertinę veiklą – taip gimė grupė „Apocalyptica“, studentų stovyklų sceną iškeitusi į milžiniškas koncertų arenas.

Suomių atlikėjai nuo pat karjeros pradžios pelnė liaupses už nestandartinį „Metallica“ muzikos kūrinių interpretavimą, ekspresyvų bei emocingą kūrinių pateikimą. 1995-aisiais įvyko tai, apie ką jaunuolių kolektyvas negalėjo nė pasvajoti – „Apocalyptica“ tapo apšildančia grupe „Metallica“ koncertų ture Suomijoje.

Po šio koncertinio turo „Apocalyptica“ ėmėsi įrašinėti debiutinį albumą, kurio laukė neįtikėtina sėkmė. Prieš 20 metų išleistas albumas „Apocalyptica Plays Metallica by Four Cellos“ vos per kelias dienas studentus pavertė pasaulinio garso žvaigždėmis. Muzikos kritikai grupę vadino „metų atradimu“, „svarbiausiu metų albumu“ ir tikino, jog tai – „naujiena sunkiojo metalo scenoje“. Sulaužę stereotipą, jog „Apocalyptica“ – tai violončelėmis apsiginklavusi „Metallica“, jaunuoliai tęsė muzikinę veiklą imdamiesi groti ne tik roko hitų koverius, tačiau ir atlikdami savo kūrinius bei klasikinės muzikos kompozicijas priversdami suskambėti roko natomis.

Šiandien „Apocalyptica“ sąskaitoje – daugiau nei 2 milijonai parduotų albumų, bendradarbiavimas su pasaulinio garso grupėmis ir atlikėjais (HIM, „The Rasmus“, „Guano Apes“, „Sepultura“), koncertai drauge su „Rammstein“, „Metallica“ koncertinių turų apšildymas ir aibė gerbėjų visame pasaulyje.

Nuo žvaigždėmis juos pavertusio albumo išleidimo praėjus dviem dešimtmečiams, į Lietuvą atvykstanti grupė grįžta prie savo ištakų ir klausytojams pristato koncertinę programą, sudarytą iš jų mėgstamiausios grupės „Metallica“ hitų. Programą, kurią „Apocalyptica“ spalio 30 dieną atliks Vilniaus koncertų salėje „Compensa“, spalio 31 dieną – Kauno „Žalgirio“ arenoje ir lapkričio 2 dieną – Klaipėdos „Švyturio“ arenoje, sudarys ne tik kadaise į muzikos Olimpą grupę atvedę kūriniai, tačiau ir atnaujintos jų versijos, bei įspūdingas šou, atskleisiantis beribes grupės violončelių valdymo galimybes.

Apocalyptica koncertai vyks:

Spalio 30 dieną - Vilniaus koncertų salėje „Compensa“

Spalio 31 dieną - Kauno „Žalgirio“ arenoje

Lapkričio 2 dieną - Klaipėdos „Švyturio“ arenoje