Einama lengviausiu keliu
Profesionalų teigimu, toks elgesys gali vesti į pražūtį – didina priklausomybės bei nemalonių šalutinių poveikių riziką. Be to, jei ilgai kamuoja nemiga, reikėtų susirūpinti. Greičiausiai ji – ženklas, kad esama kur kas gilesnių bėdų.
Pasak ilgametę darbo patirtį turinčio psichoterapeuto Ramučio Kazlausko, sunkiau užmigti ėmę žmonės paprastai renkasi eiti lengviausiu keliu. "Jei yra tik epizodiniai pervargimai su nemiga, nebūtina iš karto pulti gerti vaistų, – teigia gydytojas, – Pirmiausia reikėtų bandyti derinti protinį darbą su fiziniu aktyvumu, taip pat labai raminamai veikia vanduo. Jei yra galimybė, reikėtų vakare pagulėti vonioje ar pavakary nueiti į baseiną. Padeda ir įvairios žolelių arbatos. O svarbiausia taisyklė bandant užmigti – kuo mažiau galvoti apie miegą." Tokios pat nuomonės ir Kauno klinikų gydytoja klinikinė farmakologė Simona Stankevičiūtė. Jos teigimu, spręsti, kada skirti vaistus, turi patyręs gydytojas. "Vis dėlto reikia suprasti: jei nėra kitų psichikos ligų, pirmiausia vien dėl nemigos reikia imtis nemedikamentinių priemonių, tai jos turi būti pirmasis žingsnis", – įprotį skubėti migdytis receptiniais vaistais kritikuoja medikė. Pasak jos, priežastys, kodėl neužmiegama, gali būti netikėtos ir labai lengvai išsprendžiamos: "Reikia įsitikinti, kad pacientas laikosi miego higienos, nevartoja stimuliuojančių produktų prieš miegą. Taip pat yra aiškios taisyklės, kaip turi atrodyti paciento, kurį vargina nemiga, vakaro rutina, kokios yra rekomendacijos jo miegamajam ir panašiai". S.Stankevičūtė teigia, kad vaistai turi būti tik trumpalaikė ir paskutinė priemonė.
Užslėptų problemų simptomas?
Trumpalaikė nemiga gali atsirasti dėl išgyvenamų stresinių situacijų, didelių mokslo ar darbo krūvių, o jiems pasibaigus paprasčiausiai dingti. Tačiau, jei nemiga tęsiasi ilgai, tai gali būti, kad sergama psichikos liga, pavyzdžiui, depresija. "Noriu pabrėžti, kad miego sutrikimas gali būti tam tikros centrinės nervų sistemos ligos simptomas. Vartojant migdomuosius, gydomas tik simptomas, bet ne pati liga", – įspėja R.Kazlauskas. Jo teigimu, trankviliantai, gydant depresijas, panikos atakas ir kitus sutrikimus, vartojami griežtai prižiūrint gydytojui, nėra absoliutus blogis. "Šie vaistai skirti ir nuraminti, ir padėti užmigti. Žinoma, kiekvienas atvejis individualus, tačiau, tarkime, pasitaiko, kad vartojant vakarinius vaistus, skirtus depresijai gydyti (antidepresantus), pacientams ima augti svoris. Tuomet, atidžiai kontroliuodamas dozes, skiriu užmigti padedančius trankviliantus. Tokiais atvejais gydymas būna ilgesnis, bet nemiga juk viena žmogaus kankinimo formų", – įsitikinęs psichoterapeutas. Pasak jo, gydytojui labai svarbu stebėti, kiek laiko pacientas vartoja trankviliantus, nes geriant juos per ilgai iškyla stiprios priklausomybės rizika.
Skolintis vaistus pavojinga!
Kai trankviliantai vartojami savo nuožiūra, pasak klinikinės farmakologės, išsivysto priklausomybė, atsiranda kiti nepageidaujami reiškiniai, susiję su vaisto vartojimu. "Taip pat atsiranda rizika, kad vaistai neveiks, kai jų iš tiesų reikės", – į rizikingą vaistų vartojimą atkreipia dėmesį S.Stankevičiūtė. Jai antrina R.Kazlauskas: "Su migdomaisiais gydomas tik simptomas, bet ne pati liga. Kadangi efektyvumas yra mažas, gerdamas simptominį vaistą žmogus nesveiksta. Aišku, tada atsiranda tolerancija tiems vaistams, tenka didinti jų dozes. O jeigu būtų gydoma pagrindinė liga, dažniausiai depresija, tikrai nereikėtų tokių didelių vaistų kiekių." Kalbant apie atvejus, kai receptiniai trankviliantai pasiskolinami ar perkami iš kitų asmenų, abu gydytojai primygtinai siūlo taip nesielgti. "Jokiu būdu negalima vartoti vaistų, kurie yra gauti iš kitų asmenų, o ne iš gydytojo. Šie vaistai yra receptiniai, juos turi paskirti gydytojas, žinantis paciento sveikatos būklę, kitas ligas, kuriomis pacientas serga, individualius rizikos veiksnius, vartojamus vaistus", – perspėja S.Stankevičiūtė. Pasak jos, nors nederamai vartoti tokius vaistus pavojinga visiems, ypač jautrios grupės yra vaikai, asmenys, vyresni nei 65 m., besilaukiančios moterys bei kitomis ligomis sergantys ir vaistus vartojantys pacientai.
Maišant trankviliantus su alkoholiu ar narkotikais, jie gali išprovokuoti sunkias psichozes, kurias kartais tenka gydyti psichiatrijos ligoninėje.
Gali ištikti mirtis
Kalbant apie netinkamą ir itin pavojingą trankviliantų vartojimą, svarbu paminėti ir jų maišymą su alkoholiu, kitomis svaigiosiomis medžiagomis. R.Kazlauskas tokį elgesį prilygina net rusiškai ruletei. "Alkoholis padidina raminamųjų vaistų slopinamąjį poveikį. Gali išsivystyti apnėja – pavojingas, iki kelių minučių trunkantis kvėpavimo sustojimas. Tai pirmasis pavojaus skambutis, kad toliau taip piktnaudžiaujant gali ištikti mirtis. Benzodiazepinus (centrinę nervų sistemą slopinančius vaistus – red. past.) vartoti su alkoholiu yra mirtinai pavojinga, nes didesni jų kiekiai gali neprognozuojamai slopinti širdies ir kvėpavimo centrus. Gali sustoti kvėpavimas ar širdies veikla ir žmogų ištikti staigi mirtis. Taip pat tokiu atveju labai lengva perdozuoti. Be to, maišant trankviliantus su alkoholiu ar narkotikais, jie gali išprovokuoti sunkias psichozes, kurias kartais tenka gydyti psichiatrijos ligoninėje", – įspėja jis. "Benzodiazepinus vartojant kartu su alkoholiu jų poveikis sustiprėja šimtus kartų, todėl galima apsinuodyti, taip pat žymiai stipriau pasireiškia visi nepageidaujami reiškiniai, žmogus apsvaigsta. Jei gydytojas įspėja ir informaciniame lapelyje parašyta, jog vaisto negalima vartoti su alkoholiu, to daryti tikrai negalima ir neverta su savimi eksperimentuoti", – galimus liūdnus padarinius įvardija ir klinikinė farmakologė.
Apie pašalinius poveikius
"Būtina vartoti vaistus taip, kaip paskyrė gydytojas, be to, vartoti juos trumpą laiką, neviršyti dozės, – primena S.Stankevičiūtė. – Jei vartojami Z kartos vaistai miegui sukelti, juos būtina išgerti jau atsigulus į lovą, išjungus šviesas ir pan. Svarbiausia – laikytis gydytojo nurodymų, atidžiai perskaityti paciento informacinį lapelį ir elgtis taip, kaip patariama."
Vis dėlto net ir vartojant migdomuosius taip, kaip nurodė gydytojas, galimi tam tikri nemalonūs reiškiniai, pavyzdžiui, vaikščiojimas per miegus. "Kiekvienas pacientas individualus, tad ir vaistai veikia skirtingai. Kai kurie vaistai gali sukelti pseudolunatizmą, kai žmogus mažai prisimena, ką veikė, nors tuo metu, pavyzdžiui, adekvačiai bendravo su namiškiais, nukeliavo iki virtuvės susitepti sumuštinio ir panašiai", – komentuoja R.Kazlauskas ir priduria, kad tokiais atvejais žmogus vaikšto savotiškos transo būsenos, o ryte savo veiksmų neprisimena. Pasireiškus tokiems požymiams, patariama pasikonsultuoti su gydytoju ir keisti vaistą.
Ilgas kelias į išgijimą
Ar, kalbant apie priklausomybės atsiradimą, vieni trankviliantai rizikingesni už kitus? S.Stankevičiūtė tikina, kad visiškai nekaltų trankviliantų nėra: "Visi jie gali sukelti priklausomybę, todėl turi būti skiriami patyrusio gydytojo, tik tada, kai yra indikacijos ir šių vaistų tikrai reikia." Atsiradus tokiai priklausomybei, bandymai jos atsikratyti gali būti ne ką lengvesni, negu vaduojantis iš alkoholio ar narkotikų gniaužtų. Paklausus, kiek gali trukti priklausomybės nuo receptinių trankviliantų gydymas ir kaip tai vyksta, psichoterapeutas R.Kazlauskas pabrėžia, kad kiekvienas atvejis individualus, tai priklauso ir nuo vartojamo vaisto, ir nuo pripratimo stiprumo. "Pirmiausia reikėtų prižiūrint gydytojui laipsniškai mažinti priklausomybę sukėlusių preparatų dozes, nes per greitas mažinimas išgąsdina pacientus ir neretai jie atsisako gydytis nuo šios priklausomybės. Būtinas glaudus bendradarbiavimas su gydytoju, bendras organizmo ir nervų sistemos stiprinimas. Taip pat svarbi paties paciento motyvacija. Jei viskas vyksta pavyzdingai, atpratimas gali užtrukti daugiausia metus. Tačiau yra ir "piktybinių" atvejų, kai iš priklausomybės kapstomasi metų metus", – pasakoja gydytojas.
