Dvi žinomos prozininkės Laura Sintija Černiauskaitė ir Renata Šerelytė sukomponavo bendrą naujų novelių rinkinį. Pavadino jį "Hepi Fjūčer". Autorių teigimu, ne vienas skaitytojas knygoje tikriausiai atpažins save.
"Pavadinimas turi ironišką konotaciją. Kas ta "Hepi Fjūčer" ir kodėl baisu, kad ji dar ims ir ateis, turbūt geriausiai atskleidžia Renatos apsakymas "Giminės šaknys". Būtent jis ir davė impulsą visos knygos pavadinimui", – paklausta apie knygos pavadinimą sakė L.S.Černiauskaitė (L.S.Č.).
Kolegei antrino bendraautorė R.Šerelytė (R.Š.): Ateitis – labai įdomus laikas, tarsi neegzistuojantis, chimeriškas, galintis būti bet koks, neapčiuopiamas, galbūt todėl ir sukeliantis daugiausia spekuliacijų ir, beje, visokių baimių. Pavadinimas slepia ironišką potekstę, bet kiekvienas skaitytojas turi teisę suprasti jį savaip.
– Jūs išleidote ne vieną knygą, tačiau ši – pirmas bendras darbas. Kokie motyvai paskatino tokiam žingsniui?
L.S.Č: Patys žaidybiškiausi. Tai buvo akimirkos impulsas, kilęs prie vaišių stalo, švenčiant Antano Vaičiulaičio premiją. Abi prasitarėme, kad esame sukaupusios novelių, o Valdas Papievis ėmė mus ir suženijo: "Taigi leiskite bendrą knygą." Jūratė Sprindytė ir Danutė Kalinauskaitė, išgirdusios šį bravūrišką pasiūlymą, ėmė ploti katučių. Liko tik sukomponuoti rinkinį. Tai nebuvo taip paprasta, kaip atrodė iš pradžių.
R.Š.: O man tai pasirodė įdomu ir netradiciška. Mėgstu literatūrinius eksperimentus.
– Laura, jūs rašote apie praeitį, o jūs, Renata, – apie ateitį. Ar sunku tai suderinti vienoje knygoje?
R.Š.: Rašytojas turi naudotis ne dviem, o visais laikais, kurie yra lietuvių kalbos gramatikoje, o gal net ir tais, kurių nėra. Juk, pavyzdžiui, vizijos, sapnai, regėjimai tarsi neturi konkretaus laiko, nėra apibrėžti ir gali būti tiek labai archajiški, tiek labai modernūs. O apie ateitį rašau iš dabarties perspektyvos, tad sakyti, kad rašau apie ateitį, vargu ar būtų tikslu. Rašau apie dabarties akimirkas – gal tik su sapno, vizijos šešėliu.
L.S.Č.: Perskaičius tik pirmą novelių porą, tikrai galėtų pasirodyti, kad Renatai labiau rūpi ateitis, o man – praeitis. Tikslingai pradėjome rinkinį kontrastuojančiomis novelėmis, jos savotiškai papildo viena kitą. Bet iš tiesų manyčiau, kad abi su Renata rašome apie pakrikusį šiuolaikinį žmogų. Tik jos veikėjai – dažniau vyresnės, sovietmečio sužalotos kartos, o manieji – kiek jaunesni, ne taip tiesiogiai paveikti anuomečio baubo. Jei kalbėtume apie stilių, tai aš linkstu į klasikinį, griežtai suveržtą novelės žanrą ir romantinį toną, o Renata daugiau eksperimentuoja, yra intelektuali ir labiau autoironiška.
– Ką savo istorijomis norite papasakoti skaitytojams?
L.S.Č.: Pasakoju apie juos pačius. Kam to reikia? Tam, kad save pažįstame labai menkai. Gyvename apsimelavę, prisikūrę vidinių mitų apie save taip giliai ir seniai, kad patys jais patikime ir dar kitus įtikiname: esame tokie, kokie iš tiesų visai nesame. Norisi prakrapštyti tą netikrą išorinę žmogaus luobelę ir pamatyti, kas jo viduje. Man mažai rūpi, kuo žmonės dedasi. Įdomiausia, kas jie iš tiesų yra. Išorinės pozos įdomios tik tiek, kiek signalizuoja apie vidų. Apie tai ir knyga – apie klystančius, meluojančius, kažką rezgančius, kažką vaizduojančius, o viduje gležnus ir sutrikusius MUS.
R.Š.: Pažvelgus vien į turinį, galbūt ir būtų aišku ką. Siužetus galima papasakoti, bet juk ne tik jie apibūdina kūrinį. Nors siužeto reikšmės tikrai neneigčiau. Pasakoti irgi reikia mokėti, o juolab suvaldyti pasakojimą ir atsisakyti to, kas nereikalinga. Rašytojui tai padaryti dažnai nelengva, nes niekas taip neužburia, kaip gražus kalbėjimas ir grožėjimasis tuo, kaip moki gražiai kalbėti.
– Ką jums reiškia laiminga ateitis? Kokia ji?
L.S.Č.: Neturiu jokio supratimo! Apie ateitį labai nemėgstu galvoti. Man ir dabarties per akis.
R.Š.: Laiminga ateitis – tai visavertės dabarties akimirkos. Tai, ką sakau šiandien, ką darau šiandien, ką nusprendžiu šiandien, dabar – tai yra svarbiausia ir tai kuria ateitį.
– Ar pagrindiniai knygos herojai – realūs? Išgalvoti? Kaip juos apibūdintumėte?
R.Š.: Knygos personažai perkošti per vaizduotės filtrą ir iš kasdienybės prototipų virtę literatūriniais herojais, kuriuose galbūt nėra nieko herojiška, bet kažko magiška esama. Neįmanoma visiškai perkelti gyvo, realaus prototipo į kūrinį, jis vis tiek keisis, transformuosis ir jo nepaklusnumas yra nuostabiausia.
L.S.Č.: Kad ir kaip būtų keista, impulsus šios knygos novelėms tikrai gavau iš tikrovės – labai stiprius ir aiškius. Keli mano veikėjai labai artimi jų realiems prototipams. Tačiau nebuvo taip, kad nusižiūrėjau žmogų ir aprašiau. Tikrieji žmonės tik suteikia medžiagos literatūrai.
– Įsivaizduokite, kad knygų mugėje jums reikia pristatyti savo knygą žmonėms, kurie nėra literatūros gurmanai ar uolūs kūrybos naujienų medžiotojai, jie tiesiog eiliniai skaitytojai. Ką labiausiai akcentuotumėte?
L.S.Č.: Ar žinojote, kad knygų nereikia skaityti? Niekas neverčia! Bet tie, kurie neįsivaizduoja gyvenimo be knygų, jas vis tiek skaito. Labai tikiuosi, kad būtent jie ir atras mūsų "Hepi Fjūčer".
R.Š.: Tiesiog neįsivaizduoju. Bijau ir gurmanų, ir paprastų skaitytojų – šiuolaikinių žodžių prasmės, paveiktos dažniausiai žiniasklaidos, darosi baugios. Turbūt nieko nesakyčiau. Kam įdomu, tas ir perskaitys. O kam neįdomu – negi turiu per jėgą reklamuoti?
