Baigiantis 1907 m. žiemai, netikėtai mirė jaunas revoliucijos šalininkas Nikolajus Pavlovičius Šmitas (1883–1907), Rusijos tekstilės magnato Savvos Timofejevičiaus Morozovo (1862–1905) sūnėnas. Savo seserims testamentu jis paliko šimtus tūkstančių rublių, tad Iljičius pasirūpino, kad pora bolševikų suvedžiotų ir vestų tas seseris. Taip Iljičiaus frakcija įgijo naują finansavimo šaltinį.

1910 m. rugpjūtį Iljičius atvyko į Kopenhagą tam, kad dalyvautų vadinamojo Antrojo Internacionalo (1889–1916) susirinkime. Iš karto po to Vova nuvyko į Stokholmą susitikti su motina. Švedijos sostinėje jis praleido bent porą savaičių, o jo pozityvius sentimentus itin stimuliavo mamos nupirkta švediška antklodė.

Maždaug 1911 m. margoje Vovos bičiulių kompanijoje atsirado dar vienas spalvingas personažas – gruzinų (kartvelų) kilmės marksistas Georgijus Konstantinovičius (1886–1937), miestui ir pasauliui labiau pažįstamas Ordžonikidzės pavarde. Ūmaus būdo, mąstyti nelinkęs girtuoklis Georgijus svajojo apie galimybes likviduoti Rusiją valdantį carizmą, tad Vova netrukus pajuto prielankumą gruzino tiesmukumui ir praktiškumui.

1912 m. sausį Iljičiaus ir Georgijaus pastangomis buvo surengta Rusijos socialdemokratų darbo partijos bolševikų frakcijos konferencija Prahoje, kurioje dalyvavo net 18 žmonių (16 jų buvo bolševikai). Į Prahą atvykusius delegatus šiltai sutiko čekų socialistai, o Iljičiaus ir bičiulių surengta konferencija praėjo be jokių trukdžių.

Susirinkę delegatai prisiėmė teisę išrinkti naują Centro komitetą ir suformuoti visos partijos politinę strategiją. Jie pritarė aktyvesniam partijos dalyvavimui Dūmoje ir kitose legaliose Rusijos organizacijose, tačiau tuo pat metu buvo nuspręsta, kad Centro komiteto septynių narių būryje turi likti tik du emigrantai – Iljičius ir Jevsej Geršonas Aronovičius Radomyslskis (1883–1936), miestui ir pasauliui labiau žinomas Zinovjevo pseudonimu.

Naujajam centro komitetui turėjo priklausyti ir kitas žymus veikėjas, Sankt Peterburgo profsąjungos atstovas Romanas Vaclavovičius (1876–1918), žinomas Malinovskio pavarde. Oratoriaus talentu apdovanotas ir iš darbininkų kilęs bolševikas buvo laikomas vienu perspektyviausių kandidatu į Ketvirtąją Dūmą (1912–1917), tačiau nei jį vertinantis Iljičius, nei didelė dalis kitų revoliucionierių, matyt, nė nenujautė, kad „tovarišč Malinovskyj“ dėl sunkių finansinių bėdų staiga tapo itin svarbiu caro slaptosios politinės policijos agentu, turėjusiu suskaldyti partiją.

Praėjus keliems mėnesiams po konferencijos Prahoje, 1912 m. pavasarį, pasaulį išvydo bene žymiausias Rusijos bolševikų leidinys, gyvuojantis net ir mūsų dienomis – „Tiesa“ („Pravda“). Iljičius norėjo, kad „Tiesa“ agresyviai pliektų kitą Rusijos socialdemokratų darbo partijos frakciją – menševikus, tačiau naujojo leidinio redakcija ne tik vangiai vykdė šią politiką, bet ir atmetė kai kuriuos Vovos straipsnius (bent 47 iš 331).

„Tiesos“ vyriausieji redaktoriai vis keitėsi (nemažai jų buvo suimti), tačiau šias pareigas pradėjus eiti Mironu Černomazovu įvardijamam asmeniui, Iljičiaus užgaidos pradėtos vykdyti, mat Mironas taip pat buvo Ochranos agentas, o caro slaptoji politinė policija, kaip ir Vova, norėjo, kad leidinys taptų radikalesnis (tada būtų atsiradęs pretekstas jį uždrausti).

Vėliau dar tais pačiais metais Iljičius kartu su Nadežda Konstantinovna (1869–1939) nusprendė persikelti iš Prancūzijos į Austrijos-Vengrijos imperijos tuo metu valdytą Lenkijos Galicijos regiono miestą Krokuvą. Iljičius norėjo apsigyventi kuo arčiau Romanovų imperijos, kad galėtų kažkaip paveikti jos politinį gyvenimą, tačiau tuo pat metu jis siekė neperžengti valstybinės sienos, kad nebūtų suimtas. Kartu su Uljanovais bei Nadios motina į Krokuvą išvyko ir Zinovjevų šeima (minėtas Zinovjevas, jo žmona Zinaida Lilina ir sūnus Stepanas).

Atvykę į Krokuvą, Uljanovai turėjo susitikti su žmogumi, vadinamu Sergejumi Justinovičiumi Bagockiu (1879–1953). Susitikimas buvo numatytas prie Jogailos aukštosios ugdymo įstaigos pagrindinio pastato promenados suoliuko, tačiau minėta įstaiga turėjo kelis pagrindinius pastatus, o milžiniškoje promenadoje stovėjo daugybė suoliukų, tad atvykėliai bene pusvalandį sėdėjo ten kartu su nepažįstamu žmogumi, kol Nadia galiausiai įsidrąsino jo paklausti, ar tik šis nėra Bagockis.

Teigiama, kad Iljičiui Krokuvoje patiko. Nors tada šis miestas tebuvo Austrijos-Vengrijos imperijos provincijos centras, jame virė ekonominis ir intelektualinis gyvenimas, be to, jis pasižymėjo turtingu krikščionišku ir feodaliniu paveldu, žavinčiu atvykėlius.

1912 m. vasarą Iljičius apsigyveno bute Zvežyneckos gatvėje (nr. 218). Tomis dienomis Vova dažnai eidavo pasivaikščioti po apylinkes, laukus ir kalvas bei pasimaudyti Vysloje. Jis taip pat dažnai nuvažiuodavo traukiniu į Tatrų kalnus ir laipiodavo uolomis arba čiuožinėdavo pačiūžomis (žiemą).

Taip pat pasakojama, kad Iljičius rodė itin daug dėmesio Zinovjevų atžalai Stepanui. Po darbo dienos Vova neretai užsukdavo į Zinovjevų gūžtą ir kartu su berniuku pradėdavo lakstyti po kambarius, laipioti ant baldų bei landžioti po lovomis. Tėvams pasiskundus dėl triukšmo, Iljičius dažniausiai atsikirsdavo: „Netrukdykite, mes žaidžiame!“.

Jam mirus, raudonąjį įšalą išlaikyti bei jį plėsti siekė Maskvoje reziduojanti lunatikų ir šamanų grupuotė, pasivadinusi Centro komitetu. Europoje ir visame pasaulyje buvo žmonių, kurie garbino šį reiškinį, tačiau buvo ir nemažai laukiančių jo pasitraukimo bei visaip kitaip skatinančių klimato atšilimą.

Štai Čekoslovakijos gyventojai prisišaukti pavasarį bandė dar 1968 m., kurdami "socializmą žmogaus veidu". Eksperimento rezultatai ne itin pradžiugino Centro komiteto žynius, tad greitai į Prahos gatves atriedėjo tankai.

Pavasario iššaukimo ritualams vadovavęs socialistas Alexanderis Dubčekas (1921–1992) buvo išsiųstas į tolimą provinciją skaičiuoti pjūklų, o kad maža nepasirodytų, Maskvos burtininkai savo užkalbėjimais dar labiau įšaldė Čekoslovakijos klimatą bei daliai maištingų gyventojų užsuko šildymo sistemų sklendes.

Oro sąlygos pasidarė nebepakeliamos ir 1969 m. sausio 16 d., protestuodamas prieš šiuos reiškinius ir siekdamas sušilti, viešoje vietoje susidegino jaunas studentas Janas Palachas (1948–1969). 1977 m. grupė intelektualų išleido viešą atsišaukimą, raginantį gerbti žmogaus teises (t. y. įjungti šildymą). Savo vyriausiuoju atstovu šie disidentai išsirinko dramaturgą bei teatro scenos darbininką Vaclavą Havelą (1936–2011), kurio protėviai kadaise praturtėjo iš nekilnojamojo turto verslo.

Nei kalėjimas, nei ligos, nei valdžios persekiojimas nepalaužė šio aistringo roko muzikos gerbėjo, o 1989 m. jo įdirbis pradėjo duoti pirmuosius vaisius, mat visoje raudonosios žiemos užvaldytoje Rytų Europoje ėmė kurtis milžiniški visuomeniniai judėjimai, reikalaujantys klimato atšilimo.

Nei kalėjimas, nei ligos, nei valdžios persekiojimas nepalaužė šio aistringo roko muzikos gerbėjo.

1989 m. lapkričio 17 d. Centro komitetui pavaldžios jėgos struktūros išvaikė jaunuolius, bandžiusius paminėti Tarptautinę studentų dieną. Sumaišties metu vienas paauglys (sistemos šnipas), sujaudintas akimirkos didybės, nualpo, tad visoje šalyje greitai pasklido kalbos "apie režimo šutvės sugriautą jauno žmogaus gyvenimą".

Paveikti šių gandų, studentai pradėjo naują protesto akciją, vėliau prie jų prisijungė teatro darbuotojai, o netrukus šimtus tūkstančių žmonių sutraukę mitingai užliejo visą šalį ir privertė tų pačių metų lapkričio 24 d. atsistatydinti Čekoslovakijos raudonąją vyriausybę. Netrukus buvo paskelbta apie visišką komunistų partijos vienvaldystės panaikinimą, o 1989 m. gruodžio 29 d. V.Havelas tapo dešimtuoju Čekoslovakijos prezidentu.

Beveik tuo metu toks pat ramus, taikus ir netgi šiek tiek nuobodus raudonosios žiemos išvarymas vyko ir kitoje valstybėje – Bulgarijoje, o štai į vampyrų tėvynę Rumuniją, kur nuo 1965 m. karaliavo Nicolae Ceausescu (1918–1989), amžininkų vadintas grafu Drakula, klimato pokyčiai atėjo ne itin sklandžiai.

Kaip ir daugelis diktatorių N.Ceausescu puoselėjo itin stiprų asmenybės kultą, o jo slaptoji politinė policija "Securitate", anot liudininkų, nuožmumu netgi buvo pralenkusi SSRS valstybės saugumo komitetą (KGB).

Itin ištobulinta sekimo, pasiklausymo ir represijų sistema Rumuniją buvo pavertusi savotiška Europos Šiaurės Korėja, tačiau dėl viešųjų ryšių bei dezinformacijos poveikio N.Ceausescu asmenyje Vakarų intelektualai matė "progresyvaus" bolševiko įvaizdį.

Jo režimo žlugimas 1989 m. gruodį dažnai vadinamas revoliucija, tačiau iš tiesų tai buvo chaotiška žiaurių įvykių visuma, daugelį metų įvairių klausimų kėlusi ne tik pasauliui, bet ir pačios Rumunijos žmonėms. Kas tai buvo? Žmonių revoliucija ar bolševikų partijos vidaus perversmas? Kas pražudė daugiau nei tūkstantį asmenų? N.Ceausescu ar perversmininkai? Ar žudyti buvo įsakyta sąmoningai, ar viskas nutiko "netyčia"?

Manoma, jog lemtingi įvykiai veikiausiai prasidėjo Timošoaros mieste, kuriame gyveno nemažai vengrų. Režimas norėjo iškeldinti protestantų pastorių Laszlo Tokesą (1952) ir žmonės tam pasipriešino. Šis pasistumdymas per kelias dienas peraugo į kruvinus susirėmimus tarp jėgos struktūrų ir protestuotojų, mat Timošoaroje žmonės šturmavo miesto komunistų būstinę, pro langus ėmė mėtyti N.Ceausescu portretus, o policija prieš juos panaudojo ne tik ašarines dujas, vandens patrankas, bet ir kovinę amuniciją bei šarvuotas mašinas.

Grįžęs iš Irano, gruodžio 21 d. N.Ceausescu Bukarešte bandė surengti mitingą, turėjusį pademonstruoti pozityvų visuomenės nusiteikimą jo atžvilgiu, tačiau, užuot ploję gražbyliaujančiam diktatoriui, suvaryti mitinguotojai ėmė baubti, švilpti ir laidyti nešvankias replikas. Kilo dar vienas susirėmimas, pasibaigęs smurtu.

Užuot ploję gražbyliaujančiam diktatoriui, suvaryti mitinguotojai ėmė baubti, švilpti ir laidyti nešvankias replikas.

Jau kitą dieną Bukarešto gatvėse ėmė rinktis didelės minios, o kartu su jomis – Rumunijos centro komiteto padalinio link judėjo ir tankai, mat kariuomenė netikėtai perėjo į protestuotojų pusę. Žmonėms šturmuojant pastatą, N.Ceausescu kartu su žmona Eelena (1916–1989) pabėgo sraigtasparniu.

Po dienos jie buvo sugauti, tebevykstant žiauriems susirėmimams tarp perversmininkų ir N.Ceausescu lojalių asmenų. Per televiziją demonstruotas diktatoriaus ir jo žmonos teismo procesas buvo toks pat skubotas, kaip ir jo nuosprendžio vykdymas.

2014 m. buvęs komunistinės Rumunijos kariškis Ionelis Boyeru britų kairiajam dienraščiui "The Guardian" pasakojo apie savo dalyvavimą šioje egzekucijoje. Jis tvirtino dėl to iki šiol jaučiąs nerimą ir prisiminė, jog vedamas sušaudyti N.Ceausescu garsiai giedojo "Internacionalą", o jo žmona egzekutoriams atvirai siūlė "užsikrušti".

Tiesa, šaulio senelis, buvęs politinis kalinys, nuoširdžiai džiaugęsis pokyčiais valstybėje ir N. Ceausescu mirtimi, savo anūkui tarė: "Nesijaudink, aš prisiimu sau tavo nuodėmes."