I. Kanto bibliotekos Jaunimo padalinyje pristatyta nauja jaunimo erdvė, kur jaunuoliai galės bendrauti su savo bendraamžiais ar kitaip praleisti laisvalaikį.

Naujoje erdvėje įrengtos vietos su sėdmaišiais, besidomintieji muzikavimu čia turės galimybę groti elektriniu pianinu.

Idėją, kad būtent Jaunimo bibliotekoje atsirastų nauja Atvira erdvė jaunimui, inicijavo I. Kanto viešosios bibliotekos direktorė Renata Rudienė.

„Siekiame bendradarbiauti su Klaipėdos savivaldybės jaunimo reikalų specialistais, glaudesnio ryšio siekiame ir su Jaunimo reikalų agentūra, teikiame projektus, skirtus jaunimo iniciatyvoms. Dabar turime šią erdvę, skirtą ne tik tiems jaunuoliams, kurie skaito ar mokosi, bet ir tiems, kurie nori prasmingai praleisti laisvalaikį“, – kalbėjo R. Rudienė.

Bibliotekos darbuotojai pristatė ne tik naują erdvę, bet ir parengė renginio dalyviams užduočių bei veiklų.

Įkurtuvių proga surengtas teminis renginys „Ekspedicija jauniems išplaukusiems“, kuriame būgnininkas Donny Drumz susirinkusiesiems pravedė grojimo būgnais pamoką.

I. Kanto bibliotekos Meno skyriaus vadovė Birutė Skaisgirienė pažymėjo, kad tarp šių knygų – keturios poezijos, penkios istorinio žanro, penki autobiografinių akcentų turintys albumai, keturi proginiai leidiniai, yra ir vaikams skirta knyga, taip pat dviejų bibliotekininkių kūriniai.

„Beveik visos knygos tematiškai yra susijusios su Klaipėda. Bandžiau pasižiūrėti, kiek yra klaipėdietiškų knygų, suskaičiavau 25, kurios vienaip ar kitaip siejasi“, – sakė B. Skaisgirienė.

Konkursas šiemet vyksta jau 18-ąjį kartą. Jame iš viso dalyvauja keturios leidyklos, aštuoni leidėjai ir 14 autorių klaipėdiečių, kurie savo knygas išleido Klaipėdos ir kitose Lietuvos leidyklose. Visi jie pristatys savo kūrinius skaitytojams I. Kanto bibliotekos padaliniuose.

Mes džiaugiamės, kad autoriai rašo, kad domisi Klaipėda, jos istorija, žmonėmis, kultūra.

Tačiau už labiausiai patikusią knygą klaipėdiečiai gyvai galės balsuoti tik „Kauno atžalyno“ (Kauno g. 49) padalinyje arba internetu – bibliotekos svetainėje. Balsavimas vyks iki balandžio 26 d., o nugalėtojas bus paskelbtas balandžio 30-ąją.

Šiemet konkurse naujovė – vietoj dviejų nominacijų bus trys.

„Bus išrinkta gražiausia knyga, populiariausia ir klaipėdietiška, tai trečioji naujoji nominacija, kuri atsirado šį konkursą organizuojant 18-ąjį kartą. Laimėtojams prizus jau kuria menininkas Saulius Bertulis“, – sakė I. Kanto bibliotekos direktorė Renata Rudienė.

Tarp autorių – ne tik klaipėdiečiai. Keturi yra ilgai gyvenantys Klaipėdoje ir savo kūrinius dedikavę būtent uostamiesčiui.

„Mes džiaugiamės, kad autoriai rašo, kad domisi Klaipėda, jos istorija, žmonėmis, kultūra. Manau, kad konkurencija yra gerai“, – tikino R. Rudienė.

Pirmasis susitikimas su knygos autoriumi vyks jau kitą savaitę – vasario 27 d. 17 val. I. Kanto bibliotekoje (Turgaus g. 8) Arvydas Juozaitis pristatys dvi savo knygas: „Kudirka – buvau atėjęs“ ir „Kauno saulė II. Miesto epas“.

Skirtingomis raiškos priemonėmis abu menininkai byloja apie tą pačią vietą – Kuršių neriją ir Pamarį. Tačiau R. Kraniausko tapyboje ši vieta romantiškai mistifikuojama, o U. Kraniauskaitės fotokoliažuose trapus Kuršių nerijos peizažas virsta urbanizuoto technokratinio miesto vizija.

Mistinės vizijos

Tapytojas R. Kraniauskas šioje tapybos darbų parodoje pristato mistinius, romantizuotus, lietuviškų mitų prisodrintus iracionalaus pasaulio peizažus.

Jo paveiksluose įprastas karališkųjų šventųjų akmenų – karūnuotųjų dolmenų istorijas šį kartą pakeitė lietuviškųjų mitų interpretacijos, o mitologinių simbolistinių paveikslų ciklo rišamąja grandimi tapo jauna, trapi mergaitė arba vaidilutė, keliaujanti iš vieno paveikslo į kitą.

„Norėjau parodyti pasaulį mergaitės akimis, gražų, tyrą, romantinį – tokį, kokį gali pamatyti tik ši švelni, trapi būtybė, kalnų ar miško fėja, gyvenanti mano paveiksluose“, – teigė tapytojas, nemėgstantis peizažų be žmogaus, taip juose lyg kažko trūktų. Jo nutapytuose pajūrio peizažuose visada galima pamatyti vienišos trapios moters figūrą.

R. Kraniausko tapyba. Asmeninio archyvo nuotr.

Dailininkas užtikrino, kad jo paveiksluose nėra nieko realistinio, nieko iš natūros. Jis sakė, kad tai neįdomu. R. Kraniausko paveikslai – gaivališka, bet suvaldyta fantazija. Tapytojui svarbus ne tiek tikroviškas pasaulio vaizdas, kiek jausmas. Jis norėtų, kad žmonės žiūrėtų į jo paveikslus ir rastų kažką savo ir sau.

Subtiliai niuansuoto, filosofiškai išmąstyto paveikslo tapymas užtrunka mėnesį, o kartais ir ilgiau, tol, kol atsiranda vidinis švytėjimas. R. Kraniauskui paveiksle svarbus gelmės ir erdvumo įspūdis. „Noriu kad žmonės galėtų savo mintimis įeiti į paveikslus ir juose bent trumpam apsigyventi“, – sakė tapytojas.

Kuršių nerija kitaip

„Su Kuršių nerijos gamta susipažinau vaikystėje, kai senelis Gediminas Dikšas, buvęs Nidos girininkas, nerijoje dirbęs 40 metų, kartu su darbininkais mane veždavosi į miškus. Kol jis dirbdavo, aš stebėdavau aplinką, jos kaitą ir gyvybę. Senelis mane mokė įvairių augalų, medžių, paukščių pavadinimų, bet labiausiai įsimindavau ne pavadinimus, o vaizdus. Atmintis užsifiksuodavo, kaip kas atrodo, kas iš ko susideda. Ypač didelį įspūdį paliko kopos – Parnidžio, Sklandytojų kopa Nidoje, Negyvosios kopos šalia Pervalkos. Per 28 savo gyvenimo metus mačiau, kaip keitėsi gamta Kuršių nerijoje, kaip mažėjo kopos, kaip degė miškas, kaip audros draskė pajūrio šlaitus, kaip Nidos miestelis tapo prabangiu kurortu“, – prisiminimais dalijosi U. Kraniauskaitė.

Menininkės vaikystės patirtys išsiskleidė koliažų ir fotomanipliacijų ciklu, kurį ji sukūrė kaip baigiamąjį magistro studijų darbą Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete.

U. Kraniauskaitės fotokoliažai. Asmeninio archyvo nuotr.

Šiuolaikinės Kuršių nerijos vizualinės reprezentacijos siejamos su autentiška gamta. Tapytojai, grafikai, fotografai, skulptoriai, įkvėpti Kuršių nerijos grožio, sukūrė daug unikalių dailės kūrinių. Urtė pasirinko kitą kelią – permąstydama XX a. socialinį ir kultūrinį kontekstą, pramoninės-technologinės pažangos skverbimąsi į žmogaus ir gamtos gyvenimą. Fotomanipuliacijose ir koliažuose ji sukūrė alternatyvią šio unikalaus gamtos kampelio perspektyvą.

Pasinaudodama kitų menininkų kūriniais, senais atvirukais ir grafiniais vaizdais, dizainerė juos transformavo ir, vizualiai eksperimentuodama, senąsias Kuršių nerijos nuotraukas pavertė fikcine, išgalvota realybe: „Kas būtų, jeigu būtų?..“ Vizualus gamtinio peizažo ir techninės pažangos sugretinimas leidžia naujai atrasti šios vietovės vertybinį turinį, pamatyti jį kitaip ir kitokį, sykiu ir pasvarstyti apie globalines ir ekologines ateities problemas.

R. Kraniausko ir U. Kraniauskaitės kūrinių paroda „Tarp realybių“ Klaipėdos meno bibliotekoje (J. Janonio g. 9) bus eksponuojama iki vasario 28 d.

D. Latvės „Garmėjimas“

D. Latvės knygos „Garmėjimas“ pristatymas vyks 17.30 val. Imanuelio Kanto bibliotekos Pempininkų padalinyje (Taikos pr. 81 A). Autorę kalbins bibliotekos kultūrinės veiklos organizatorė Dora Žibaitė.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje 2023 m. išleistas „Garmėjimas“ – istorinis nuotykių romanas apie gyvenimą, gajumą, norą gyventi, našius vandenis ir gyvybę – ji kur kas galingesnė už tai, kas vyksta aplinkui.

„Susitiksime, prikelsime tekstą, dalysimės, klausysimės, patirsime, suvoksime ir gal atrasime. Nukeliausime Nemunu per Prūsiją, Žemaitijos kunigaikštystę iki Karūnos žemių Vilniuje — nuo Mėmelio, per Tilžę, Ragainę, Jurbarką, Veliuoną ir Kauną, Vilijos upe pasieksime Vilnių, klaidžiosime Jurbarko miškuose, dalyvausime mūšiuose su švedais“, – intrigavo renginio organizatoriai.

D. Latvė – biologė, rašytoja. Gimė 1962 m. Šilalėje. Baigusi mokyklą įstojo į Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetą, kur įgijo biologės bei biologės ir chemikės dėstytojos specialybes. Studijų metais ji buvo aktyvi keliautoja, aplankiusi beveik visus žemynus. Šiuo metu autorė dirba Lietuvos jūrų muziejuje.

D. Latvės „Garmėjimas“ – antrasis rašytojos istorinis romanas. / Asmeninio archyvo nuotr.

Susidomėjimą literatūrine kūryba jai įskiepijo tėtis, kuris buvo aistringas literatūros ir istorijos gerbėjas, padėjęs suformuoti gebėjimą atsirinkti gerą tekstą. Viename interviu rašytoja teigė, kad paauglystėje skaitytos knygos buvo pagrindinis jos mokytojas. Diana svarstė ir apie literatūros studijas, tačiau biologija suviliojo platesnėmis galimybėmis.

D. Latvė įsitikinusi, kad istorinio žanro grožinė literatūra priartina skaitytojus prie istorijos ir padeda geriau pažinti laikmetį, atrasti netikėtų faktų, įsijausti į atmosferą.

Prozininkė D. Latvė savo kūryba su skaitytojais dalijasi leidiniuose „Durys“, „Šiaurės Atėnai“, „Literatūra ir menas“, literatūros almanache „Baltija“. Pirmuosius kūrinius publikavo 2016 m. Pirmajame novelių romane „Memelio gaisras“ (2020) autorė supažindino su paslaptingais Klaipėdos praeities istoriniais faktais, pavertė juos, pasak rašytojos Nijolės Kliukaitės-Kepenienės, „išgyvenimų lavina, praturtinančia ir istorinėmis žiniomis, ir žmonių charakterių, jų poelgių analize“. 2021 m. už šį romaną autorė pelnė du apdovanojimus: Ievos Simonaitytės literatūrinę ir Augustino Griciaus premijas. Antrąjį romaną „Garmėjimas“ ji parašė tarsi savotišką pranašystę apie menamų reiškinių knygoje ir laike paraleles.

1698 metai – Lietuvos valstybingumo byrėjimo pradžia. Laikas, kai negali likimo pakreipti norima linkme: antroji švedų invazija ir karas dėl „mare nostrum“ Baltijoje, bajorų kivirčai, intrigos, magnatų kova dėl galios ir asmeninės naudos griauna Respubliką. Paprastam žmogui karas neleidžia rinktis – žlunga moralė, garma velniop likimai – visi priklausomi nuo karo aplinkybių.

Šios griūties fone romano herojui tenka taikytis prie byrančio gyvenimo, priimti nuopuolį, bejėgystę: „Kartais atrodo, kad pusė manęs visada eina priekyje ir nežino, ką veikia antroji pusė, kuri vejasi ir niekaip neįstengia pavyti. Kuri šį kartą suklydo, kai metė akmenį į vandenį? Paviršius suraibuliavo ir aš suklupau, apakęs nuo savo poelgių atspindžio.“

Laikas kabinasi savo uodegos ir nuolat grįžta į praeitį. Senovės mūšių atgarsiai, knygos puslapiuose turėję likti priminimu apie absoliutaus blogio nenugalimumą, dabar virto realybe. Garmėjimo istorija kartojasi dabartyje.

G. Viliūnės „Apolonija“ – devintasis romanas apie Lietuvos istoriją ir 13-oji autorės knyga. / Asmeninio archyvo nuotr.

G. Viliūnės „Apolonija“

Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešojoje bibliotekoje (Turgaus g. 8) 17 val. rengiamas G. Viliūnės romano „Apolonija“ pristatymas ir susitikimas su autore. Renginio viešnia – aktorė Virginija Kochanskytė.

Baigiantis 2023-iesiems leidyklos „Alma litera“ išleista G. Viliūnės knyga „Apolonija“ – romanas apie sukilimo vado Zigmanto Sierakausko žmonos gyvenimą, paremtas jos atsiminimais. Jiedu susitiko 1861 m. vasarą Vilniuje. Ji – dvidešimt trejų, graži ir geidžiama, tačiau svajojanti ne apie meilę, o apie tėvynės laisvę. Jis – rusų armijos kapitonas, trisdešimt penkerių, gyvenantis rengiamo sukilimo idėja. Trys trumpi susitikimai, šiek tiek laiškų – ir po metų atšoktos vestuvės. Likimas jiems skyrė vos devynis mėnesius bendro laimingo gyvenimo. 1863-iųjų balandį Zigmantas paliko besilaukiančią žmoną ir išėjo į Kauno gubernijos miškus vadovauti sukilėlių būriams. Po mėnesio Apoloniją pasiekė žinia: mūšis pralaimėtas, Zigmantas sužeistas, suimtas, įkalintas. Tardomas draugų neišdavė, generalgubernatoriaus Muravjovo įsakymu pakartas Vilniuje, Lukiškių aikštėje.

1863 m. rudenį besilaukianti, serganti Apolonija buvo ištremta į Rusiją. Prasidėjo jos, kaip sukilimo vado našlės, kelias, lydimas netekčių ir skausmo, vilties ir mažų džiaugsmų, tikėjimo ir nuoširdaus darbo tėvynės labui. Sunkiame kelyje stiprybės suteikė šeima ir gražių akimirkų prisiminimai. Ir nesvarbu, kad drauge gyventa taip trumpai, o našlauta net 55 metus. Apolonija kantriai laukia susitikimo su vyru, nes tikra meilė nemirtinga: kartu iki mirties ir po mirties. 2017 m. rastas žiedas su Zigmanto ir Apolonijos vardais ir jų vestuvių data leido identifikuoti vieno iš 1863–1864 m. sukilimo vadų Z. Sierakausko palaikus.

G. Viliūnė (gim. 1974 m.) jau daug metų domisi gimtojo Vilniaus ir Lietuvos istorija, rašo straipsnius, veda ekskursijas. „Apolonija“ – devintasis romanas apie Lietuvos istoriją ir 13-oji autorės knyga.

Paroda sudaryta ne iš pačių didžiausių tapytojo drobių, o iš stilistiškai ryškių ir prabangių darbų, kuriuose vyrauja impulsyvi pastozinė tapyba, jaučiamas paveikslų faktūriškumas tiek žiūrint, tiek prilietus ranka.

Iš Rokiškio kilęs tapytojas D. Andriulionis mokėsi Pakruojyje, baigė Rokiškio T. Vaižganto vidurinę mokyklą, 1975 m. įstojo į VISI, kur studijavo architektūrą, 1979 m. baigė VDA Klaipėdos vizualinio dizaino katedrą, įgydamas dailininko dizainerio specialybę, nuo tol gyveno ir kūrė Klaipėdoje. Nuo 2001 m. dėstė tapybą ir kompoziciją jauniesiems dizaineriams. Nuo 1992 m. dalyvavo daugiau nei 300 įvairių parodų ir meno projektų, surengė daugiau nei 60 asmeninių parodų. Jo paveikslų yra įsigiję meno kolekcininkai visame pasaulyje.

Tai buvo labai ryškus, nepanašus į kitus, turėjęs savo stilių tapytojas, jo darbuose puikiai dera emocijos ir intelektas. D. Andriulionis mėgo kurti abstrakcijas, jam visuomet buvo svarbiau ne atkartoti vaizdą, o perteikti pačią idėją, mintis ir jausmus, kurie savaip interpretuojami nugulė ant drobės. Daugelyje jo darbų aptinkama archajiškosios baltų mitologijos apraiškų, senovinių ženklų ir runų. Jis tarsi žynys pasinaudojo kosmologijos žiniomis ir simboliais, kad žiūrovai pasinertų į jo paveikslų mistinę erdvę.

Tapytojas savo darbais įprasmino ir emocionaliai reagavo į planetoje vykstančius įvykius, neliko abejingas jėgoms, griaunančioms visuomenę, ir kreipė dėmesį į harmonijos principus, pasaulio stygas, jungiančias kūriniją. Visa tai susipynė su baltų mitologijos ženklais, runomis ar rytietiškomis mandalomis. Simboliai, apraizgę daugelį jo tapybos darbų, atskleidžia, kuo tapytojas domėjosi: astronomija, kelionėmis, žmogaus dvasiniu gyvenimu.

Paroda veiks iki kovo 23 d.

Pateikė aibę pavyzdžių

Ją susirinkusiesiems pristatė šios knygos leidėjas, vertėjas, politologas dr. Vytautas Sinica.

„Maniau ir manau, kad knyga – labai savalaikė Lietuvoje todėl, kad žodžio laisvė ir, atitinkamai, jos priešingybė – cenzūra šiais laikais yra tema, kurios ilgą laiką negalėjai pristatyti Lietuvos visuomenei. Žmonės netiki, kad taip būna, kad tokia problema egzistuoja“, – pristatymo pradžioje kalbėjo V. Sinica.

Jis taip pat pridūrė, kad šie metai – pirmieji, kai Lietuvoje ryškiau pastebimas reiškinys, aprašomas B. Shapiro knygoje – ideologinė cenzūra. Ji stebima būtent demokratinėse šalyse. Jis įvardijo, kokiose srityse tai vis dažniau pasireiškia.

„Autorius kalba apie JAV pavyzdį. Jis yra Amerikos žydas, vienas ryškiausių, matomiausių, didžiausią auditoriją turinčių konservatyvių JAV politikos komentatorių. Šioje knygoje jis aptaria, kaip skirtingose JAV gyvenimo srityse ta cenzūra reiškiasi – nuo politikos, mokslo, teisės, popkultūros“, – vardijo V. Sinica.

B. Shapiro įvairiais pavyzdžiais kalba apie ideologinius kriterijus ir apie tai, kas visuomenėje yra priimtina ir nepriimtina kalbėti.

Veikia ne įstatymais

Žmonės nuo ideologinės cenzūros nukenčia įvairiais būdais, pavyzdžiui, viešam asmeniui dėl politiškai nekorektiško pasisakymo atimama galimybė pasisakyti laidose, straipsniuose, kitiems tai gali būti ir darbo vietos netekimas.

„Nėra tokio dalyko kaip „teisingos“ ar „neteisingos“ pažiūros. Kalbant apie faktus, būna tiesa arba melas, bet apie pažiūras, kai sakome „kalbėti neteisingai“, turime galvoje tai perkeltine prasme, ironiškai“, – paaiškino politologas.

Pasak jo, skiriamasis šitos cenzūros bruožas yra tas, jog ji veikia neformaliai, ne įstatymais, nors bandymų būta. Šalyse, kur jie tapo sėkmingi, reiškiasi neapykantos kalbos įstatymais.

Lietuvoje asmenys, pažeidę Baudžiamojo kodekso (BK) 170 straipsnį, baudžiami už tai, kad kursto neapykantą įvairioms grupėms priklausantiems asmenims dėl jų lyties, rasės, orientacijos.

Tačiau V. Sinica įvardijo, jog pirma, tai yra BK, antra, jis taikomas tik tais atvejais, kai neapykanta iš tiesų yra kurstoma ir atliekami realūs veiksmai.

Nėra tokio dalyko kaip „teisingos“ ar „neteisingos“ pažiūros.

Dėl lyties – diskriminacija

Jis taip pat pateikė kelis pavyzdžius dėl daug diskusijų Vakaruose keliančių įvardžių, kai asmenys, save identifikuojantys ne pagal biologinę lytį, patiria diskriminavimą.

„Jungtinėje Karalystėje prognozuojama, jog rinkimus laimės kairieji, leiboristai. Jie, būdami reitingų favoritai, žada, kad po rinkimų įves bausmes iki dvejų metų kalėjimo už žmonių įvardijimą ne jų pageidaujamais įvardžiais. Gali kelti šypsenas, bet Vakaruose dabar tai yra labai dažna tema – įvardžiai. Nes žmonės dažnai jaučiasi esantys ne tos lyties, kurios biologiškai yra, ir tada tu juos labai įžeidi, žemini ir diskriminuoji, skleidi neapykantą, jeigu į juos kreipiesi pagal jų biologinę lytį, tai yra pagal akivaizdų faktą, o ne pagal tai, kaip jie patys nori“, – sakė V. Sinica.

Neseniai Jungtinėje Karalystėje vyko skandalas dėl to, kad „Hario Poterio“ knygų autorė J. K. Rowling turėjo kitokią nuomonę. Ji rašė, kad moteris yra moteris, o biologinių vyrų vadinimas moterimis yra moterų žeminimas.

Tai – ne teisės sritis

„Airijoje užregistruoti siūlymai vien už medžiagos turėjimą, kuri, jeigu būtų paviešinta, kurstytų neapykantą prieš kokias nors jautrias visuomenės grupes, mažumas, žmonės turėtų būti baudžiami. Kitaip sakant, nebereikia net viešo pasisakymo, užtenka privataus pasisakymo arba pasisakymo nebuvimo, vien turėjimo“, – pasakojo politologas.

Jis atkreipė dėmesį į tai, kad teisės sritis neturėtų kontroliuoti, kaip žmonėms reikėtų bendrauti.

„Aš nepasisakau už tai, kad yra gerai skaudinti ir žeisti, bet tai nėra teisės sritis. Kaip žmonės bendrauja vieni su kitais ir kokias emocijas vieni kitiems sukelia, yra etikos, kultūros sritis. Teisė neturi to reguliuoti“, – akcentavo V. Sinica.

Pristatymo pabaigoje klaipėdiečiams kilo daug klausimų. Vieni klausė, kaip mokytojai vaikams turėtų aiškinti apie lytis, kitiems buvo aktualu, kaip reikėtų vertinti tam tikrus Lietuvos politikos veikėjus.

„Pernai buvo jubiliejiniai 20 metų, kai vyksta šis aukcionas. Šiemet nusprendėme irgi organizuoti, nes gyventojai labai daug skambina, klausia, kada bus. Visada rengdavome lapkričio pabaigoje, kai surinkdavome senas knygas, fiziškai nusidėvėjusias arba morališkai pasenusias. Šiais metais nusprendėme aukcioną organizuoti gruodį tris dienas prieš Kalėdas“, – pasakojo I. Kanto bibliotekos direktorė Renata Rudienė.

Šio aukciono tikslas – ne finansinis, o vertybinis – suteikti knygai antrą gyvenimą ne tik skaitant, bet ir ką nors iš knygų pagaminant.

„Labai daug menininkų mėgsta iš knygų ką nors gaminti, perdirbti į meno kūrinius. Pati esu nemažai keliavusi po pasaulio bibliotekas. Jose labai populiaru iš senų, nenaudojamų knygų padaryti meno kūrinius“, – sakė direktorė.

Anot jos, kitos Lietuvos bibliotekos leidinius nurašo ir atiduoda perdirbti, tačiau I. Kanto viešoji biblioteka suteikia paskutinį šansą – už simbolinę kainą įsigyti norimą knygą savo namų bibliotekai.

Knygų kainos aukcione – nuo dešimties centų, bet gali kainuoti ir daugiau.

„Priklauso, ar bus paklausi knyga, jeigu bus daug pirkėjų, gali būti ir daugiau, bet šiaip knygos – nuo dešimties centų. Kiek nurašome, po to tiek gauname ir naujų“, – pažymėjo R. Rudienė.

Iš viso per metus nurašoma apie 8 tūkst. leidinių, o naujų biblioteka gauna apie 10 tūkst.

Be to, pasiimti ar apsikeisti knygomis uostamiestyje galima ne tik I. Kanto bibliotekoje, bet ir autobusų stotelėse esančiose knygų lentynėlėse, jas kitąmet planuojama atnaujinti.

Aukcionas bibliotekos padaliniuose gruodžio 19–21 d. vyks nuo 10 iki 18 val.

Šią savaitę I. Kanto bibliotekos „Kauno atžalyno“ padalinyje vyko atsisveikinimas su ilgamete bibliotekos direktore Bronislava Liauciuviene, išdirbusia čia 40 metų.

Iškilmingame vakare dalyvavo ir padėką su buvusių merų parašais įteikė dabartinis Klaipėdos meras Arvydas Vaitkus. Taip pat skelbiama, kad direktorei buvo įteikta Kultūros ministerijos padėka.

„Miela mūsų direktore, jūsų profesionalumas, įžvalgumas, sugebėjimas priimti tinkamus sprendimus, būti laiku ir vietoje veikė ne tik bibliotekos, bet ir joje dirbančių žmonių gyvenimus. Ne vien bendras tikslas, bet ir tvirtas jūsų žmogiškumo pamatas – atjauta, supratimas, įsiklausymas lydėjo tuos, kurie šiame kelyje ėjome kartu“, – sakė kolegos.

Manau, kad mano sukaupta patirtis bus naudinga.

B. Liauciuvienę pasveikino ir už darbą padėkojo bibliotekos partneriai, rėmėjai, draugai.

Direktoriaus pareigas perėmusi R. Rudienė I. Kanto bibliotekoje kelerius metus dirbo viešųjų ryšių specialiste, o prieš tai 11 metų buvo Lazdijų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktore.

Ji aktyviai dalyvauja savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacijos tarybos veikloje.

„Per du mano darbo dešimtmečius Lietuvos bibliotekos labai transformavosi. Bibliotekininko charakteris taip pat keitėsi. Biblioteka – arčiausiai žmogaus esanti institucija, todėl šiame darbe aš visada mačiau ir matau prasmę dirbti. Mes augame organiškai, prisitaikome prie vartotojų poreikių, vystome naujas veiklas. Kad bibliotekos būtų augančios ir sėkmingos, visų pirma, jos turi būti patrauklios jaunimui. Į bibliotekas, kaip ir į visas kitas sritis, veržiantis dirbtinio intelekto technologijų galimybėms, iššūkiams ir grėsmėms, labai svarbu išlaikyti kūrybišką ir empatišką žmogų. Manau, kad mano sukaupta patirtis bus naudinga plėtojant bibliotekų veiklą Klaipėdos mieste, nusistatant ateities bibliotekos gaires“, – kalbėjo R. Rudienė.

Iki tol bibliotekai tebevadovaus ilgametė šios įstaigos direktorė – Bronislava Lauciuvienė. Ji čia dirba nuo 1984 m.

2004 m. B. Lauciuvienė buvo apdovanota Kultūros ministerijos premija už bibliografijos ir knygotyros mokslinius tyrinėjimus bei praktinę veiklą.

2021 m. buvo apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. Ji taip pat yra Lietuvos bibliotekininkų draugijos narė, aktyvi kultūrinės veiklos, inovatyvių sprendimų, skatinančių šalies viešųjų bibliotekų pažangą, puoselėtoja.

Naujasis bibliotekos direktorius privalės turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą, išmanyti Lietuvos Konstituciją ir Darbo kodeksą, mokėti bent vieną iš trijų Europos Sąjungos darbo kalbų (anglų, prancūzų ar vokiečių) ir atitikti kitus teikiamus reikalavimus.

Darbo sutartis – terminuota, naujasis direktorius bus paskirtas penkerių metų kadencijai.