Šįkart su žinoma menininke ir kalbėjome apie kitokią – pedagoginę kūrybą, apie kelias mokytojų kartas, skirtingas patirtis, distancijos tarp dėstytojo ir studentų (ne)būtinumą, kūrybiškumo ir disciplinos svarbą atliekant ne tik studijų užduotis.

– Jūsų pedagoginė patirtis labai įvairi. Būti pedagoge – jūsų pašaukimas?

– Mano prosenelis Žagarėje vadovavo pradinei mokyklai, abu seneliai iš tėčio pusės buvo lektoriai – matematikas ir lituanistė, o senelis iš mamos pusės daugiau nei keturis dešimtmečius dėstė tuometėje Lietuvos veterinarijos akademijoje (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas – aut. past.), buvo vienos iš katedrų vedėjas. Mano tėtis taip pat mokytojavo, mokė matematikos ir fizikos. Visada norėjau dalytis žiniomis ir patirtimi. Studijuodama Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete greta menų bakalauro įgijau ir mokytojos profesiją, atlikau pedagoginę praktiką, taip pat Kauno kolegijoje esu baigusi vieną Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo studijų programos kursą, pabaigiau ir neformaliojo ugdymo pedagogams skirtus mokymus. Juokaudama galiu sakyti, kad pedagogės genas yra mano kraujyje.

Labiausiai motyvuoti studentai yra iš pasiturinčių Indijos šeimų arba sugrįžę į studijas po akademinių atostogų, nes jie tikrai nori įgyti žinių.

– Šiuo metu dėstote tik studentams. Ar darbas su moksleiviais kėlė daug iššūkių?

– Pedagoginę praktiką esu atlikusi „Santaros“ gimnazijoje, edukacinius projektus įgyvendinau Kauno rajono Vilkijos gimnazijos vaikų dienos centre. Įvertinusi įgytą patirtį galiu sakyti, kad, jei dabar tektų dirbti su moksleiviais, rinkčiausi gimnazistus ir mažesnes jų grupes. Jaunesniems moksleiviams reikia daugiau asmeninio dėmesio, laiko, bendravimo. Mane gąsdina, kad pedagogams tenka dirbti su klasėmis, kuriose yra 30 mokinių, o pamoka trunka tik 45 minutes. Per tiek laiko ir tokioms didelėms moksleivių grupėms neįmanoma perduoti žinių kokybiškai. Bandoma daugiau reikalauti iš mokytojų, kelti jiems atlyginimus, bet tai nesuteiks papildomų galimybių mokytojui padaryti daugiau, o mokytojų padėjėjai stebuklo taip pat nesukurs.

– Turint tokios įvairios pedagoginės patirties pradėti dėstyti KTU jums tikriausiai nebuvo sunku?

– Dėstytojos praktiką pradėjau Vytauto Didžiojo universitete (VDU) dar 2014-aisiais. Vėliau, pakviesta į KTU, tapau ne tik humanitarinių, bet ir inžinerinių specialybių studentų dėstytoja. Po truputį įpratau. Pamenu, vaikystėje norėjau būti ir mokytoja, ir dailininke, ir aktore, todėl dabar, stovėdama prieš studentų auditoriją, galiu išpildyti savo vaikystės svajones: užsiimu kūryba, patardama studentams, dirbantiems su projektais, dėstydama eskizavimo techniką nuolatos atnaujinu savo žinias, perduodama teorinę medžiagą – pabūnu mokytoja.

– Ar nesunku komunikuoti su studentais? Ar sulaukiate iš jų grįžtamojo ryšio?

– Dalis studentų yra motyvuoti, jie žino, ką ir kodėl studijuoja, todėl jiems dėstyti lengva. Galima pajuokauti, kad labiausiai motyvuoti studentai yra iš pasiturinčių Indijos šeimų arba sugrįžę į studijas po akademinių atostogų, nes jie tikrai nori įgyti žinių ir labai stengiasi. Tačiau yra ir puikių, talentingų, gabių jaunų žmonių iš periferijos, kurie įstoja vos baigę vidurinę mokyklą. Gera, kai matau, kad įkvepiu jaunus žmones, kai jie pasidalija su manimi savo mintimis, nuomonėmis. Esu vedusi edukacijas suaugusiesiems ir tai buvo sunkiau, nes jų požiūris į daugelį dalykų ribotas, sustabarėjęs. Problemos su susiformavusiomis asmenybėmis yra tokios pačios kaip su aštuonmečiais ar dešimtmečiais, nes kartais suaugę, brandūs žmonės būna labai labai užsispyrę.

– Dėstote jau šeštus metus, ar skiriasi skirtingais metais įstoję studentai? Galbūt pastebite tam tikrų tendencijų?

– Man patinka, remiantis gimimo metais, pasidomėti psichologiniais žmonių portretais. Į smulkmenas nesileidžiu, bet bendrus bruožus atrandu ir nuspėju, kad vienais metais įstoję studentai nenorės daug dirbti ir sieks greito rezultato, o kitais metais, priešingai – bus darbštūs ir padarys netgi daugiau, nei iš jų reikalaujama. Žinoma, savo studentuose pastebiu šiuolaikiniams žmonėms būdingų savybių, kurias sunku suvokti, kurios kartais išmuša iš pusiausvyros.

– Vyrauja nuomonė, kad šiuolaikinė jaunuolių karta sunkiai bendrauja, vengia prisiimti atsakomybę, ignoruoja savo pareigas, yra priklausoma nuo išmaniųjų įrenginių. Kaip pavyksta atrasti ryšį su jais?

– Mano šeimoje yra trys skirtingo amžiaus vaikai: suaugęs sūnus, paauglė ir pradinukė, todėl man šiek tiek lengviau suprasti, kuo šiuolaikinis jaunimas gyvena. Studentai yra kažkiek priklausomi nuo išmaniųjų telefonų (kaip ir mes visi), kompiuterinių žaidimų, bet tai neišvengiama. Todėl į kai kurias studijų užduotis integruoju tai, kad jos turi būti atliekamos būtent telefonais. Pavyzdžiui, skiriu užduotį telefonu sukurti filmuką, taip pat yra fotografijos užduotis, kuri irgi atliekama pasinaudojant telefone esančia kamera. Būtina studijų užduotis adaptuoti šiuolaikinių jaunuolių mąstymui, šiuolaikinei jų aplinkai. Tai motyvuoja studentus jas atlikti. Mezgant su jais ryšį labai svarbu nesukurti per didelės distancijos. Žinoma, barjeras turi būti, kad studentai nepradėtų piktnaudžiauti draugišku bendravimu, bet nereikėtų užriesti nosies. Jei dėstytojas gali pajuokauti apie paskutinį „Netflix“ serialą ar pakomentuoti kokią įžymybę, kuri kažką nuveikė, studentai į tai atliepia. Kitaip tariant, belskis ir tau bus atidaryta.

Jei dėstytojas gali pajuokauti apie paskutinį „Netflix“ serialą ar pakomentuoti kokią įžymybę, studentai į tai atliepia.

– Kadangi šiuolaikinį jaunimą supa didžiulis nuolatos kintančios vizualios informacijos srautas, ar nesudėtinga juos įkvėpti išlaisvinti kūrybiškumą atliekant studijų užduotis?

– Įkvėpimą kiekvienas turime įgimtą. Jį reikia gebėti priimti, atskleisti ir fasilituoti. Nuolatos ieškau naujų metodų, kaip sužadinti kūrybiškumą, padėti studentams laisviau, drąsiau reikšti savo idėjas. Viena iš mano taikomų metodikų yra moodboard – nuotaikos lenta, taip pat kadruotės aprašymo metodika screenboard, taikau ir vizualinio dienoraščio metodą. Šios metodikos yra skirtos net ir tiems, kurie negeba savo idėjų išreikšti vizualiai. Svarbu nepamiršti, kad ne mažiau nei įkvėpimas ir kūryba yra svarbi disciplinuota darbo eiga. Jei kylantis minčių srautas yra neužrašomas, nevizualizuojamas, o darbo eiga neorganizuota, – gali nepavykti nieko sukurti.

– Labai įdomi jūsų mintis, kad nemažiau nei įkvėpimas yra svarbi ir disciplina. Kad įtikintumėte tuo studentus ir jums reikia gebėti savyje šiuos du skirtingus dėmenis harmoningai sujungti.

– Kadangi užaugau astrofiziko ir keramikės šeimoje, visada jaučiau savyje dvilypumą. Dėl to džiaugiuosi, kad dėstau būtent KTU, nes tarp menininkų su savo racionaliu protu retai rasdavau bendraminčių. Kuriant labai svarbu atsakyti į klausimą: kam to reikia, kodėl? To, kad norima sukurti kažką gražaus – nepakanka. Disciplina, kūrybinio proceso organizavimas padeda rasti atsakymų į iškeltus klausimus ir išgryninti savo viziją.

– Dėstote dizaino studijų krypties dalykus. Šiandien dizainas yra integruojamas į įvairias sritis: mokslą, paslaugų sektorių, verslą, jis prisideda prie socialinės gerovės kūrimo. Jūsų nuomone, kodėl skirtingų specialybių atstovams, kuriems dėstote, naudinga žinoti dizaineriško mąstymo, kuriame kūrybiškumas derinamas su racionalumu, metodą?

– Dizaineriškas mąstymo metodas tai – problemos pastebėjimas, įvardijimas, įsijautimas į ją, prototipų konstravimas / kūrimas, jų išbandymas ir pritaikymas. Šis metodas nuo laisvos meninės kūrybos skiriasi tuo, kad yra grįstas problemos sprendimu, o ne jos sukūrimu. Meno kūriniuose dažnai keliami klausimai, problemos, bet mes jų turime tiek daug, kad apie juos reikėtų ne tik susimąstyti, bet ir spręsti.

– Paminėjote, kad problemų, klausimų, kuriuos reikia spręsti yra nemažai ir jų vis daugėja. Ar, siekiant atrasti sprendimus į kiekvieną iš jų reikia, pasitelkti vis naujų priemonių?

– Dėstomus studijų dalykus grindžiu pamatinėmis vertybėmis. Kad galėtų varijuoti problemų, klausimų sprendimo priemonėmis ir būdais, studentas turi įsisavinti kompozicijos pagrindus, išmokti spalvotyros, būti susipažinęs su taisyklėmis ir gairėmis, kaip perteikti vizualinę žinutę.

Gebėti tinkamai pritaikyti ir valdyti skirtingas priemones reikia įvairių žinių bagažo. Studentams, kurie siekia ne tik susipažinti su dizaineriško mąstymo metodu, bet nori įsigilinti į jį, nepakanka tik kelti klausimus ar pastebėti problemas ir į tai empatiškai įsijausti.

Empatija yra būtina savybė, bet taip pat reikia turėti psichologijos, estetikos, meno istorijos, kultūros istorijos, inžinerijos, chemijos žinių. Kiekviena nauja užduotis ar projektas yra ir naujas iššūkis, skatinantis gilinti žinias, jas plėsti ir tobulėti visą gyvenimą.

Prie dailės prisilietusi dar Kauno dailės gimnazijoje, kur specializavosi tapyboje, tapybos įgūdžius tobulino ir žinomo drobės meistro Jono Maldžiūno studijoje. Kauno kolegijos J.Vienožinskio menų fakultete meno kūrinių restauravimo studijas baigusi menininkė pasuko grafikos link, Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultete studijavo taikomąją grafiką, įgijo magistro laipsnį, o 2015–2017 m. ėjo Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Kauno grafikos sekcijos pirmininkės pareigas.

Nuo 2012-ųjų Lietuvos grafinio dizaino asociacijai priklausanti I.Raudonikytė grafinio dizaino paslaptimis dalijosi su Vytauto Didžiojo universiteto, Kauno technologijos universiteto studentais. Tuo pat metu menininkė aktyviai dalyvavo ir parodose, neapsiribodama viena dailės sritimi.

Aš, gimusi kūrybiškoje, meniškoje aplinkoje, negalėdama nekurti judu į priekį. Ieškau savo kelio, kuris nesusikirstų su niekieno kito keliu. Savos upės vagos, kuria galėčiau tekėti.

Dailininkė nuo vaikystės yra išmėginusi įvairias dailės sritis ir iki šiol kuria įvairių žanrų kūrinius: nuo dizaino, keramikos iki grafikos, tekstilės. I.Raudonikytė kuria jungdama tiek tradicines, tiek šiuolaikines meninės raiškos priemones. Žvalgantis po dailininkės kūrybą akivaizdu: menininkei itin svarbi gamta, inspiruojanti daugelį kūrinių. Dailininkės darbuose yra itin svarbus piešinys, kontūras, spalva, kelių skirtingų plotmių sugretinimas.

Jeigu reikėtų apibūdinti I.Raudonikytės darbų tematiką, tai pačia plačiausia prasme galima būtų įvardyti, kad tai – moters pasaulis. Autorei svarbu atskleisti ir išryškinti visus jos herojės gyvenimo – dvasinės, emocinės ir kasdienybės etapus. Visus darbus jungia ekspresyvi ir dinamiška moters figūra: juoda linija ryškina jos vienišumą ir pilnatvę, pačius įvairiausius moters pasaulio kontekstus.

Autorės pasakojimas įtraukiantis, jungiantis kelias dimensijas, kuria paslaptingumą ir intrigą. Darbai "Karštis", "Tavo – mano altorius", "Rytojaus praeities šešėliai" kuria vientisą pasakojimą, kuriame daug kontrastinės kompozicijos: prislopintas moters figūros vaizdinys ir kūdikis, augalai, gamtos motyvai, ryškių spalvų vaisiai ir kita. Darbai ne tik dekoratyvūs, bet ir kuriantys šiuolaikinės moters vaizdinį.

Pirmojo karantino metu, išpopuliarėjus virtualiosioms parodoms, menininkė I. Raudonikytė pristatė savo keramikos dirbinių projektą "Pelkių žolė", VšĮ Gabrielės meno galerijoje. Dailininkė dažniau rengia personalines parodas, tačiau rečiau dalyvauja grupinėse. Jos darbų ciklai, eksponuojami parodose, yra išbaigti, intriguojantys, apipinti autorės filosofija.

– Jūsų kūrybos pasaulis įdomus, įvairus ir kintantis. Kada susidomėjote menu, kaip atradote kūrybos pasaulį?

– Aš – Indraja. Kaip Dina, iš "Dinos knygos", tik ne Dina. Gimiau apsupta meilės, muzikos ir meno. Visi namuose laukė manęs kaip patekančios žvaigždės ar mistinės kometos. Planetos! Indraja, todėl, kad gimusius gruodį globoja Jupiteris, o Jupiteris – senovės lietuvių Indraja. Šeimoje, kurioje kartu su sovietų santvarkos atėjimu nelaimės ir nesėkmės sekė viena kitą, aš turėjau atnešti šviesą, taiką ir gėrį. Kaip saulės spinduliai ir šviesa mus gali sušildyti, taip gali ir deginti. Taip mažutė mergaitė skrido, bėgo, lipo, krito, šoko, dainavo ir stiebėsi, kovojo už tiesą ir dėmesį.

Buvau vienintelė Giedraičių provaikaitė, vienintelė Čepulių vaikaitė ir, žinoma, vienintelė Elonos ir Gintaro duktė. Kartu su tėvais vaikščiojau į paskaitas Vilniaus universitete ir Dailės akademijoje. Nuo mažų dienų diskutuodavau su senelio kolegomis, profesoriais, klausdavau ir pasisakydavau netgi politinėmis temomis senelės bičiulių susiėjimų disputuose, kurie vykdavo mūsų namuose. Smalsumas mane vedė ir skatino tobulėti.

Gyvenau šeimoje, kur kultūra, menas, etnografija buvo kasdienybė ir būtinybė išlikti, išgyventi, išsaugoti savo tapatybę. Nors sovietmetis jau ėjo į pabaigą, bet visa šeima buvo nuolat stebima, persekiojama, už domėjimąsi ir dalyvavimą kraštotyros veikloje, dainavimą etnografiniuose ansambliuose, bendravimą su santvarkai nepatogiais žmonėmis. Menas, kultūrinė veikla tuo metu mano aplinkoje buvo tylaus pasipriešinimo forma. Senelė Vanda Giedraitytė-Čepulienė ir mama – Elona Čepulytė buvo profesionalios menininkės – keramikės, tėtis, nors ir pradėjo rašyti mokslinį darbą fizikos mokslų srityje Vilniaus universitete, bet jį tiek įtraukė keramikos magija, kad net vadovavo Tautodailininkų sąjungos keramikos sekcijai. Tad menu susidomėti nepavyko, tai menas susidomėjo manimi ir įtraukė.

– Esate grafikė, knygų iliustratorė, dailininkė, dizainerė, kuriate įvairių žanrų kūrinius. Ar skirtingos meno sritys papildo viena kitą, ar, atvirkščiai, trukdo?

– Kadangi esu ir grafikos dizainerė, tai neretai mano tyrimų ir interesų akiratyje atsidurdavo etiketė. Kas tai yra, kodėl? Ir kurdama etiketes supratau, kad sau susikurti etiketę itin sunku. Ypač, kai asmeninei meninei raiškai nesvetimi ir taikomojo meno kūriniai, suvoki tai tiesiogiai. Ilgainiui supratau, kad etikečių vis dėlto nemėgstu. Apie gaminius, kūrinius ir žmones kalba jie patys, kad ir kokią etiketę prikabintum, prigimtis, tikrasis atvaizdas anksčiau ar vėliau atsivers.

Labiausiai etiketės kenkia meno žmonėms. Prisikabinę etiketę jie save apriboja, atima kūrybinę laisvę. Mes kiekvienas esame, visų pirma, žmogus, o kiekvieno žmogaus galimybės iš esmės yra lygios. Kiekvienas mes pasirenkame profesiją, veiklą, gyvenimo būdą. Mes patys sprendžiame – kurti ar ne, ką ir kaip. Mes laisvi laisvoje šalyje galime save išreikšti daugelyje sričių. Per savo gyvenimą sukaupiau tam tikrų patirčių ir žinių bagažą. Nuo mažų dienų talkinau tėvų ir senelės keramikos studijoje, kuri buvo tiesiog mūsų namų virtuvėje-dirbtuvėje, čia sukaupiau neįkainojamų technologinių žinių ir patirties, Kauno dailės gimnazijoje mokiausi tapybos (nes nuolatinis darbas keramikos srityje buvo tapęs nebeįdomus), Kauno aukštesniojoje meno mokykloje mokiausi meno kūrinių konservavimo ir restauracijos, Dailės akademijoje – taikomosios grafikos. Visas šias žinias taikau kasdienybėje, kūryboje ir darbe, ir jos tikrai papildo viena kitą. O vakarais, kai jau atrodo ilsiuosi, pasineriu į siūlus, pluoštus ir kuriu tekstilės kūrinius.

Šimtmečiais susiformavęs stereotipas apie tai, kad moteris, norinti atsiduoti kūrybai, turi išsižadėti savo žmogiškosios, moteriškos ir motiniškos prigimties, vis dar gajus.

– Ar dažnai dalyvaujate parodose, kuri paroda jums įsimintiniausia?

– Parodose dalyvauju retai. Gal dėl savo gyvenimo būdo, gal dėl asmeninių savybių, gal dėl kūrybinės veiklos į grupines parodas esu kviečiama itin retai. Kasmet surengiu bent keletą nedidelių autorinių parodų, dažniausiai kamerinėse erdvėse. Iš grupinių parodų tikriausiai labiausiai įsiminė prieš beveik 20 metų vykusi, tuo metu kasmetė estampo paroda-konkursas, Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Grafikos meno centro galerijoje "Kairė-Dešinė", kurioje buvau apdovanota galimybe surengti autorinę parodą galerijos erdvėje ir kvietimą stoti į LDS, kuriuo tada nepasinaudojau. Tuo metu buvau bebaigianti studijas VDA Kauno dailės institute ir pripažinimas sostinėje buvo itin svarbus.

Autorinių parodų surengiau nemažai, sunku kurias nors išskirti. Į vienas susirinkdavo nuostabių žmonių, lankytojų, kitos tiesiog vykdavo nepaprastose erdvėse. Tiesa, viename parodos atidaryme Kaune, salone "Jaukūs namai", kur tuo metu pristačiau portretų ciklą "Visos jos Onos", mane susirado ir pasveikino mano tolima giminaitė, trumpam atvykusi iš Norvegijos. Parodoje, tarp kitų Onų portretų, buvo eksponuojamas ir imaginacinis jos tetų Onų bendras portretas. Tokios patirtys švelniai supurto ir pamalonina.

Eksponuojant paskutinę parodą periferijoje, į erdvę nedidelėje bibliotekoje užsuko mano vedamų edukacinių užsiėmimų lankytoja, dvylikos metų mergaitė, nepastebėjusi manęs, garsiai, retoriškai paklausė: "Kas šitas čia nesąmones nupiešė?" Būna ir taip.

– Jūsų grafikoje dominuoja pasakojimai apie moterį, jos vienatvę, kasdienybę, aplinką, kurioje svarbi kiekviena detalė. Ar galima sakyti, kad tai pasakojimai apie save? Kas kuriant šiuos ekspresyviai dinamiškus darbus jums yra svarbu?

– Kiekvienas autorius kurdamas atiduoda kūriniui dalelę savęs, savasties, asmeniškumo. Mokslas įrodė, kad visą aplinką kiekvienas mūsų matome ir suvokiame skirtingai, perleidžiame per savo regos nervų sistemą, tada per savo sąmonę ir pasąmonę. Taip ir kūryboje, net ir neigdami tai, mes perfrazuojame save, remdamiesi savo požiūriu ir išgyvenimais. Net ir garsiąją Mona Lizą nutapiusį Leonardo Da Vinci meno tyrinėtojai kartais kaltina, kad tai ne moters portretas, o autoportretas.

Taip ir aš kurdama ieškau tų atskaitos taškų, bendrų visoms moterims, visoms motinoms, gal ir kiekvienam mūsų, neatsižvelgiant į lytį ar gyvenimiškus potyrius. Ypač pastaraisiais metais, kai mūsų keliavimas ribotas aplinkybių, privalome atsigręžti į save, savo aplinką, gamtą, turime išmokti vertinti tai, ką turime šalia, labiau įsigilinti ir suprasti savo santykį su ja.

Laikotarpis ir emocija perteikiama kūrinių cikle "Virtuvėje tik merginos" susijusi ir su tam tikrais asmeniniais gyvenimo ir kūrybiniais laikotarpiais. Ne visi kūrėjai gali užsiimti kūryba kasdien, laiką leisdami savo studijoje. Kartais gyvenimo aplinkybės nulemia, ypač mūsų kultūroje, kad moteris pirmiausia turi savo kasdienes pareigas, prievoles, visuomenėje nusistovėjusias normas. Moteris, lyg netyčia, išstumiama iš kūrėjų bendruomenių, nes ji yra moteris, turi vaikų, yra ištekėjusi, gamina valgį... ir tuo mėgaujasi. Šimtmečiais susiformavęs stereotipas apie tai, kad moteris, norinti atsiduoti kūrybai, turi išsižadėti savo žmogiškosios, moteriškos ir motiniškos prigimties, vis dar gajus. Vokiškas posakis apie moterų interesus ir vaidmenį visuomenėje "Kinder, Küche, Kirche" (vaikai, virtuvė, bažnyčia – red. past.), turintis ne vieną atitikmenį ir kitose kultūros, nuo JAV, Anglijos iki pat Japonijos, šiandien vis dar gyvas, tik garsiai apie tai nekalbama.

Taip aš, gimusi kūrybiškoje, meniškoje aplinkoje, negalėdama nekurti judu į priekį. Ieškau savo kelio, kuris nesusikirstų su niekieno kito keliu. Savos upės vagos, kuria galėčiau tekėti. Primetami stereotipai pakoreguoja kūrybines ekspresijas, karjeros iššūkius, tad esu linkusi mėgautis, kurti ir didžiuotis tuo ką turiu, o ne tuo, ko galbūt negaliu pasiekti. Ankstyvoje vaikystėje tyliai pavydėjau berniukams, nes jie gali būti kuo tik panorėję, ne taip, kaip mergaitės. Šiandien, tikiu, esu jau suaugusi ir galiu džiaugtis tuo, kuo esu, ten, kur esu, ir savo kūryba pasakoti apie tai kitiems.

Tad spalvos, dinamika ir emocija mano kūryboje – tai pasakojimas apie visai nenuobodų, turtingą ir prasmingą moters-motinos gyvenimą, su raudančiais vaikais, parodų atidarymais, prisvilusiomis košėmis, moksliniais straipsniais, meninių edukacinių projektų rengimu, automobilio remontu ir žemės ūkio darbais.

Pavasariška paroda

Pavasaris jau žadina Žemę ir ji pradeda dabintis kukliais žolynais. Saulė dar slapukauja, todėl visai smagu užsukti į Kauno V.Kudirkos bibliotekos Panemunės padalinį ir pasigėrėti nauja paroda.

Šį kartą savo darbų ciklą "Žalios žalios žolynų akys" pristato I.Raudonikytė.

"Grafikos kūrinių ciklas "Žalios žalios žolynų akys" kurtas beveik penkiolika metų. Piešiniai, nuotraukos gulę į aplankus pagaliau susitiko spaudos lakštuose. Žmogaus ir gamtos santykis mano kūryboje visad buvęs svarbus ir artimas, retai kada pasiekdavo kūrybines erdves. Keliaujant ir stebint, kaip gaivališka augalų jėga praryja ir pamirštas trobeles ir pilis, ir sodus, kaip gamta mums suteikusi erdves ir galimybes, vos pajutusi, kad mes to nevertiname, viską susigrąžina atgal, brendo vizijos šiam kūrinių ciklui. Natiurmortų ir peizažų fragmentai, tarsi sustabdyti vaizdai per lekiančio automobilio langą, apibendrinti ir sutvirtinti trapia linija, primenančia baltiškus ornamentus, graikiškų vazų dekorą, mandalas ar senovės Majų piešinius", – pasakoja autorė.

Pasak menininkės, grafika – tai jos pašaukimas, profesija, kuri  motyvuoja judėti pirmyn. "Kurdama raižinius aš jaučiu džiaugsmą, o savo kūriniais perteikiu šį jausmą stebėtojui. Jei ne grafikos studijos, būčiau trečios kartos keramikė, todėl ir ši sritis neišvengiamai liks mano kūrybos ariale", – priduria autorė.

Daug veiklų

I.Raudonikytė baigė Kauno dailės gimnaziją, tobulinosi privačioje Jono Maldžiūno studijoje, Kauno kolegijos J.Vienožinskio menų fakultete studijavo meno kūrinių restauraciją ir konservavimą. Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės institute apgynė menų magistro laipsnį taikomosios grafikos srityje. Stažavosi Airijoje. Įkūrė savo vardo grafinio dizaino studiją, dėstė grafinį dizainą Vytauto Didžiojo universitete, dabar dėsto KTU.

Parodose dalyvauja nuo 1993 m., kuria šiuolaikinio meno kūrinius, naudoja klasikinės ir skaitmeninės grafikos technologijas, tapybą, koliažą, mišrias menines priemones. Dirba grafikos, keramikos srityse, pastaruoju metu susidomėjo tekstile.

Kurdama raižinius aš jaučiu džiaugsmą, o savo kūriniais perteikiu šį jausmą stebėtojui.

Užaugino ir į mokslus išleido sūnų, dabar augina dvi pašėlusias dukreles. Minko duoną, kemša nepaprastai skanius skilandžius, spaudžia sūrius, kepa pyragus ir rašo originalias kulinarines knygas. Augina daržoves ir vaistines žoleles. Kuria savo arbatas, maišo prieskonius ir paslaptingus padažus, kuriuos patiekia nepaprastai jaukiuose savo rankomis nulipdytuose ir delnais sušildytuose moliniuose induose. Galima sakyti, kad truputį raganauja. Ir viską puikiai spėja. Visada energinga, optimistiška, pozityvi, kupina naujų idėjų ir tikslų. Menininkė save išreiškia visur – per grafikos ir keramikos darbus, virtuvėje, sodyboje ar akademinėje veikloje.

Primena labirintus

Ypatinga tai, kad šiame nesustojančiame pareigų ir darbų sūkuryje Indraja randa laiko stabtelėti, įsiklausyti, pamatyti tai, kas neišsakyta, paslaptinga, prasminga. Pastaroji paroda primena labirintus. Burtų kelius. Tai kūriniai – meditacijos, savotiški užkalbėjimai. Originalia grafikos technika atlikti darbai kviečia kitaip pažvelgti į mus supantį pasaulį. Žiūrėdama į juos pagalvojau apie lietuvių liaudies sutartines – tiek gražaus ritmo ir neskubos. Velykų išvakarėse ši paroda atrodo dar prasmingesnė. Kaip pažadas Žemei, Pavasariui, Gyvybei.

Išties labai svarbu kiekvienam mūsų bent trumpam paklaidžioti ir savo minčių labirintais ir pamąstyti apie Būtį.

Virtuvė – šeimos židinys

Menininkė Indraja pristatė naują grafikos parodą "Virtuvėje – tik merginos". Ta proga dienraštis "Kauno diena" pasidomėjo, kokią dalį jos šeimoje užima virtuvė ir ką tiek jai, tiek jos šeimai ši vieta reiškia.

I.Raudonikytė augina tris vaikus – sūnus jau studentas, dvi dukrelės dar nuo mamos toliau neatsitraukia. Vyresnioji dukra jau sulaukusi šešerių, mažoji – dar mėgaujasi gyvenimu ant tėvelių rankų. Menininkė pasakojo, kad visą šeimą iš tikrųjų jungia virtuvė, tačiau ji turi būti puoselėjama, jauki ir maloni, kad visi norėtų čia susirinkti.

"Virtuvėje visada visi susitinka. Dažniausiai aš ar tėtis ką nors gaminame, užvirę arbatą pradedame planuoti dieną, dalijamės savo mintimis ar planais. Tai yra toks įvykių epicentras. Daug kas sako, kad sprendimai priimami kur nors švenčiant, bet manau, kad realiame gyvenime ir buityje viskas įvyksta virtuvėje", – pasakojo Indraja. Ji pridūrė, kad jos virtuvėje yra apskritas stalas, kuris skirtas labiau maistui gaminti, tačiau puikiai tinka ir šeimai susiburti.

Be to, anot tapytojos, virtuvė yra ir tam tikra eksperimentinė bei kūrybinė erdvė, kur kiekvienas gali pasireikšti, jei tik išlaisvina fantaziją. "Virtuvė yra laboratorija, ir moteris ten viena neturėtų užsidaryti. Aš sakau, kad jei žmogus neturi nė trupučio kūrybos, tai jam ir virtuvėje nesiseks", – mintį išsakė I.Raudonikytė.

Vis dėlto moteris įsitikinusi, kad lietuvius virtuvėje šiek tiek vis dar varžo sovietiniai pančiai. "Labai dažnai šeimininkei virtuvėje trukdo atsiskleisti atsiradę nauji produktai, nes žmonės pasimetę, nežino kaip juos derinti, kaip dėlioti. Turiu tetulytę, kuriai 80 metų. Ji viską, kas nauja, nori sudėti į vieną patiekalą. Tai kartais išeina nei gražiai, nei skaniai", – juokavo virtuvės meistrė.

Padeda auklėti

Pokalbio metu menininkė prisipažino, kad yra bandžiusi dalyvauti virtuvės dirbtuvėse, kai yra pasidalijama atskirais maisto gaminimo etapais, tačiau tai pasirodė ne taip smagu, kaip viską atlikti vienai. "Man nėra priimtina gauti kažkokią gaminimo grandį", – pridūrė Indraja.

Vis dėlto šeimos nariai jai gerokai palengvina vakarienės gamybą. Grafikė tikino, kad dažnai paprašo vyro ko nors įpilti, arbatos padaryti. Šešiametei mergaitei labai patinka maišyti tešlą, sūnus dažnai keliauja į rūsį atnešti maisto produktų.

"Bendradarbiavimas virtuvėje yra skatinamas. Auklėjant vaikus virtuvė yra labai aktuali, nes yra dalijamasi darbais. Aš labai valdinga virtuvėje, nes tai mano erdvė, mano pasaulėlis, kuriam vadovauju. Šeima tam pasiduoda, juk jie nori valgyti", – pradėjusi rimtai kalbėti Indraja mintį baigė besijuokdama.

Noras gaminti

Aš labai valdinga virtuvėje, nes tai mano erdvė, mano pasaulėlis, kuriam vadovauju. Šeima tam pasiduoda, juk jie nori valgyti.

Menininkė labai mėgsta sukiotis virtuvėje. Ji svarstė, kad tokį polinkį galėjo paveldėti iš tėvelio, nes tiek jis, tiek jo mama mėgo gaminti.

"Manau, kad iš tėčio šeimos atėjęs noras gaminti, nes mamos močiutė gamino labai lakonišką maistą, su mažai prieskonių, tokį dietinį. Jai svarbiausias dalykas buvo šviežumas", – sakė I.Raudonikytė.

Moteris prasitarė, kad ieškoti naujų skonių skatina pati šeima. Jei nebūtų vaikų, vargu ar tiek daug laiko praleistų virtuvėje. "Kartais pagalvoju, kad jei ne šeima, ar tikrai tiek negaminčiau. Nors kiekvieno mūsų kraujyje yra ir svetingumas, bet šeima vis tiek svarbiausias dalykas", – svarstė kaunietė.

Indraja pasakojo, kad gaminti ypač norisi, kai lieka dviese su vyru. Jei nori jam įsiteikti, gamina spagečius su vištiena, džiovintais pomidorais ir grietinėlės padažu. "Šis patiekalas nėra kažkuo labai unikalus, bet kiekviena šeimininkė jį ruošia vis kitaip. Mes to patiekalo kažkada paragavome Airijoje, vienoje kavinėje, ir tai paliko įspūdį. Tad kai mums būna proga dviese papietauti ar praleisti kažkiek laiko kartu, pasigaminame patiekalą su sentimentais", – šeimos tradiciją atskleidė menininkė.

Ji paaiškino, kad patiekalai, apipinti sentimentais, yra tie, kurie sukelia gerus prisiminimus, emocijas, leidžia prisiminti vaikystę ar išvykas. Pačiai Indrajai vaikystę primena tetos obuolių pyragas bei namuose pakvipęs medaus pyragaitis.

"Didžiausi vyro vaikystės sentimentai – grietininiai, išsipūtę blynai. Tokius kepdavo jo močiutė. Mes turime tradicijas, tad kai norime ką nors malonaus prisiminti, pasigaminame kažką skanaus, kas tai primintų", – apie šeimai svarbius patiekalus kalbėjo I.Raudonikytė.

Patiekimo būdas

Kaunietė pasakojo, kad jos šeimoje svarbu ne tik, ką valgo, bet ir kaip tai atrodo. Vienintelis vyras per daug nesureikšmina gražiai paruošto patiekalo lėkštėje, nors Indraja stengiasi, kad atsiskleistų ne tik skonis, bet ir akys turėtų kuo pasigėrėti.

"Mano vyrui nesvarbu, kaip patiekta, svarbiau, kad iš viso yra valgyti. Tačiau jis išrankus žmogus, tikrai ne viską valgo, bet mano virtuvę jis mėgsta. Ačiū jam už tai", – juokavo Indraja.

Ji tikino, kad nesinori, jog maistas būtų pilkas ir neišvaizdus. Nemažai dėmesio ji skiria indams. Kaunietei labiausiai patinka tie, kurie leidžia patiekalui nepaskęsti spalvų margumyne.

"Norisi, kad indų koloritas nekonkuruotų su maisto koloritu. Aišku, čia mano, kaip dailininkės, toks požiūris. Mėgstu vienspalvius indus, kurie padeda patiekalui atsiskleisti. Naudoju ir įvairius prieskonius – tiek žalumynus, tiek džiovintus, pačios gamintus prieskonių mišinius", – sakė virtuvės šeimininkė.

Receptų kolekcija

Negana to, kad virtuvėje Indraja mėgsta eksperimentuoti, ji antram gyvenimui prikelia seniai pamirštus savo ir vyro giminės receptus. Pastaruoju metu ji renka ir kolekcionuoja šeimos receptus. Juos visus stengiasi perimti, surinkti ir tvarkingai suklasifikuoti. Kol kas visi giminės receptai sudėti į vieną dėžutę, tačiau Indraja svajoja išleisti iš jų knygą.

"Yra mano mamos firminio obuolių pyrago receptas tušinuku užrašytas. Ji pati sako, kad neatsimena, iš kur tokį gavo. Aišku, kad gali neprisiminti, nes jai greitai sueis 86 metai. Taip pat dėžutėje yra jos firminės keptos anties receptas, – šeimos patiekalus vardijo grafikė. – Turiu tai, ką aš pati gaminu, yra mamos patiekalų, vyro mamos, močiučių receptai. Kitaip sakant, renkame tai, ką kiekvieną dieną žmonės valgo, tačiau kiekviena diena juk gali būti ir šventės, ir šiokiadieniai, šventadieniai. Norime turėti tai, ką galėčiau savo dukroms perduoti. Iki mano noro užrašyti receptai nebuvo kaip nors kaupiami. Jie buvo tiesiog perduodami gyvąja patirtimi."

Ji įsitikinusi, kad toks šeimos turtas tikrai pravers jos dukroms, nes vyresnioji jau dabar mėgsta kartu su mama virtuvėje sukiotis. "Vyresnėlė noriai talkina virtuvėje, jai smalsu, įdomu prieskoniai, pats procesas. Mėgsta ir paragauti. Sūnus, geriausiu atveju, išsikepa kiaušinienės", – su šypsena veide pasakojo Indraja.

Garsiosios spurgos

Receptų dėžutėje jau sudėta nemažai patiekalų receptų, tačiau vieno recepto nėra, nors labai norėtųsi jį turėti. Kaunietė pasakojo, kad jos tėtis augo pas savo senelius Žaliakalnyje. Jis pasakojo, kad jo senelė kepdavo varškines spurgas. Kaimynai dažnai ateidavo jų užsisakyti.

"Nuo tarpukario laikų visi žinojo Raudonikienės spurgas. Aš pati neragavau, tačiau girdėjau pasakojimų nuotrupas iš giminaičių, kad močiutė kepdavo nepaprastus krekerius ir tas spurgas. Jos yra legendinės. Bandžiau tokių iškepti, tai sūnus sakė, kad jos yra per mažai išsipūtusios, neatitiko varškinių spurgų idealo. Sakė, reikėtų, kad būtų saldesnės, puresnės ir lengvesnės. Receptas nėra išlikęs, todėl šiuo metu tai yra mano ieškojimai", – "Kauno dienai" pasakojo Indraja.

Ji tikino, kad garsiąsias spurgas yra valgęs jos tėtis, tačiau šiuo metu jis gyvena ne Lietuvoje, todėl negali prisidėti prie idealaus spurgų recepto paieškų.

Nauja paroda

I.Raudonikytė pasakojo, kad maždaug prieš 15 metų ji sukūrė grafikos darbų ciklą "Džiaze tik merginos". Anot jos, tada viskas buvo jaunatviška: muzika, studentavimas. Prabėgus nemažam laiko tarpui viskas susikoncentravo ties šeima ir buitimi, tad naujame grafikos cikle "Virtuvėje tik merginos" menininkė atskleidė savo šeimos kūrybinį ir kasdienį gyvenimą.

"Aš nenoriu atskirti dvasinio nuo mūsų kasdienio ir realaus gyvenimo, nes manau, kad viskas susipynę, ir negalime pasakyti, kad čia yra dvasios virpėjimas, o virtuvėje – tik sumuštiniai. Noriu priminti, kad viskas yra susiję, ir tai, ką mes darome, ir kaip tai darome. Nesvarbu, ar mes kepame blynus, ar tapome paveikslus. Viską turi daryti su meile ir įkvėpimu, tada viskas bus gerai", – apie parodą kalbėjo Indraja.

Ji sakė, kad šis kūrinių ciklas gimė paišant virtuvėje. Viskas prasidėjo nuo natiurmorto, tačiau menininkė atsisakė tapyti dirbtinai sudėliotus obuoliukus ar puodus. Ji tikino, kad stengėsi į kasdienybę pasižiūrėti iš visai kito rakurso.

"Pradinė koncepcija buvo susikoncentruoti į kažkokius nepaprastus elementus, kurie palieka žmonėms įspūdį. Pas mus apsilankę žmonės sakydavo, kad čia kaip muziejuje, yra visokiausių dalykų. Jei aplinkiniai pastebi, kad aplinkoje yra kažkas neįprasto, kodėl kitiems neatsižvelgus ir nepradėjus keisti savo aplinkos", – svarstė I.Raudonikytė.

"Virtuvėje – tik merginos" parodoje galima mesti žvilgsnį į Raudonikių šeimos virtuvę bei į pačią Indrają, mat grafikos darbuose matyti ir jos siluetai. Juos menininkė buvo seniau užfiksavusi fotoaparatu, tad dabar tapydama perteikė tik tam tikras kūno linijas. Taip virtuvė įgavo gyvybės.

Studentai – tėvas ir sūnus

Tėvai sutartinai teigia, kad dorai užauginti laisvus vaikus – viena pagrindinių šeimos misijų. "Vaikai patys pasirenka kelią, o mūsų tikslas padaryti taip, kad jie pasirinktų teisingai. Šiandien atrodo, kad tai veikia", – neabejoja tėtis Audrius.

Aštuoniolikmetis Sebastijonas, sūnus iš pirmosios ir, kaip sako pati I.Raudonikytė, ankstyvos santuokos, šiemet baigia mokyklą ir šiandien gyvena laukimu: artimiausiu metu turi paaiškėti, kur vaikinas studijuos – Vytauto Didžiojo universitete (VDU) Naujųjų medijų meną ar Kauno kolegijos J.Vienožinskio menų fakultete fotografiją.

Be to, kad vaikinas jau ne vienus metus domisi fotografija ir kuria įvairius videokūrinius, jis taip pat ir muzikuoja. "Kartais dainuoju ir groju gitara. Man gimus, instrumentas jau buvo namuose, o gitara grojo dar mano du proseneliai, senelis. Po truputį ėmiau domėtis, tad, vos išmokus skambinti, netrukus teko koncertuoti mokykloje", – pasakoja vaikinas.

Panašios nuotaikos kaip sūnus yra ir A.Nutautas. Po penkiolikos metų darbo praktikos vyras nusprendė gilinti ir teorines žinias, todėl yra leidybos ir spaudos technologijų studijų antrakursis.

"Įdomus jausmas, kai dauguma mano bendrakursių yra sūnaus amžiaus", – šypsenos neslepia Audrius. Kadaise jis svajojo tapti programuotoju, bet netikėtas tuomet darbo pasiūlymas nutolino šią svajonę ir paskatino naujiems užmojams.

Tarp motinystės ir kūrybos

Po kelių savaičių šeštąjį gimtadienį švęsianti Ona – labai aktyvi, drąsi ir jau ne kartą buvo įvertinta skaitovų konkursuose: savo kolekcijoje turi septynis apdovanojimus. "Esu įvertinta skaitovė", – patvirtina žodžio kišenėje neieškanti ir šeimos numylėtinio šuns Leo iš akių nepaleidžianti mergaitė.

Mažiausioji, vos aštuonerių mėnesių, Mildutė, kaip sako tėtis, – ramus ir labai linksmas vaikas. "Na, jos charakteris nuo mažumės, matyt, yra kitoks nei Onos", – neabejoja jis.

Mama Indraja šiuo metu didžiąją savo laiko dalį skiria mažylei Mildai, nors sunkiai nustygsta vietoje ir užsiima įvairia veikla.

"Šią savaitę keliausiu į Vilnių, Lietuvos dailininkų sąjungos tarybos posėdį, kaip Kauno atstovė. Atrandu laiko darbui kompiuteriu, neseniai parašiau ir mokslinę publikaciją", – pasakoja moteris ir apgailestauja, kad VDU, kuriame dėstė iki Mildos gimimo, šiuo metu negali dirbti net ir kelių valandų.

"Lietuvos įstatymai to neleidžia: arba esi motinystės atostogose, arba nesi iš viso ir dirbi. Atsisveikinant kolegos žadėjo manęs laukti, tačiau laikas parodys. Galima daug planuoti, tačiau gyvenimas mane jau pamokė, kad ne viskas vyksta pagal planą", – atvirauja I.Raudonikytė ir priduria, kad auginant mažą vaiką kūrybai išties pritrūksta laiko.

Dorovės pamatai

Už seseris gerokai vyresnis Sebastijonas – tikras tėvų pagalbininkas. Vaikinas šypsosi: su ryškų charakterį turinčia Ona ne taip ir paprasta susitarti, bet išeitį visada galima rasti. "Jei ji manęs neklauso, aš jai sakau, kad persikraustysiu į jos kambarį. Ši priemonė labai efektyvi, kai noriu sutramdyti sesę", – juokiasi jis.

I.Raudonikytė su vyru sutartinai teigia, kad augindami vaikus nesidairo į kitus tėvus ir jų auklėjimo sprendimus.

"Man pavyzdys visada buvo mano seneliai, kadangi jie daug prisidėjo prie mano auklėjimo, nes tėvai tuo metu ir studijavo, ir statė namą. Seneliai mano gyvenime buvo labai svarbūs, o jų pagrindinės man įdiegtos vertybės mūsų šeimai labai svarbios ir šiandien. Jie man įdiegė dorovės pamatus, padėjo pamilti Lietuvos kultūrą, etnografiją, kalbą. Tai tapo ir mūsų bendra šeimos vertybių skale, o toks pat požiūris į daugelį dalykų mus sujungė su vyru", – prisiminimais dalijasi menininkė.

"Nežinau kaip kitų, bet mano vaikystės idealai buvo Undinėlė, tikriausiai dėl neįtikimo moters ir žuvies hibrido, ir Barbora Radvilaitė, nes močiutė man daug apie ją skaitė, pasakojo, kad ji yra istorinė asmenybė, moteriškumo ir grožio etalonas", – močiutės dar vaikystėje suformuotą supratimą apibendrina I.Raudonikytė.

Indraja su Audriumi vaikus moko mandagumo, stengiasi padėti suprasti, kad ne pinigai, žaislai ar materialūs dalykai yra svarbiausi. "Svarbiausia – bendravimas, žmogiški ryšiai, o ne šlamštas, kuris tavęs laimingesnio nepadarys", – neabejoja mama.

Tėvai, norėdami suvaldyti aktyviąją Oną, taiko saulučių ir debesėlių sistemą. "Jei padaro kokį nors gerą darbą, Ona gauna vieną saulytę. Už tris saulytes pelnomas skanėstas, už penkias – filmuko peržiūra, už dešimt – leidžiame ką nors skanaus išsirinkti parduotuvėje. Penki debesėliai anuliuoja vieną saulytę", – auklėjimo patirtimi dalijasi Indraja.

Seneliai – itin svarbūs

Vaikų seneliai išsibarstę po pasaulį – vieni gyvena Anglijoje, kiti – JAV, tačiau anūkams jie vis vien yra labai svarbūs.

"Ona labai džiaugiasi, kai atvyksta močiutė, Audriaus mama, kuri palepina anūkę dovanomis. O mano tėtis yra astrofizikas, rimtas žmogus, tad jo dovanos būna susijusios su technologinėmis naujovėmis. Pavyzdžiui, visai neseniai jis Onai padovanojo planšetinį kompiuterį, kuriame Audrius jau įdiegė mokomuosius žaidimus. Mes vis dar diskutuojame, kaip vertinti šią dovaną, – ar kaip pramogą, ar kaip mokymo priemonę?" – retoriškai klausia Indraja. Moteris pasidalija dar viena savo namų taisykle: šeima stengiasi visada atskirti, kokia yra daikto paskirtis, nes telefonas yra komunikacijos priemonė, kompiuteris – darbo įrankis, o žaislai – skirti žaisti.

"Buvo vienas trumpas epizodas, kai sesuo, mums nebūnant namuose, pagavo gal dešimtmetį Sebastijoną rytais ketvirtą valandą žaidžiantį kompiuteriu. Jis prisisukdavo žadintuvą ir sėlindavo žaisti, nes dieną leisdavome tik pusvalandį būti prie kompiuterio. Tiesa, mano pačios studijų metais rašytas darbas, teigiantis, kad mokomieji kompiuteriniai žaidimai yra gerai, atsisuko prieš mane pačią", – prisimena mama ir sako, kad po šio įvykio tokie dalykai nebesikartojo.

Tėvai pripažįsta, kad jų vaikai yra labai skirtingi, kadangi Sebastijonas daug sukalbamesnis, o kai buvo Onos amžiaus, buvo ir daug paklusnesnis. "Onai reikia erdvės, gamtos, ji karstosi medžiais, bet mes leidžiame tai daryti. Ir aš taip dariau, kai buvau maža, nors daugelio supratimu mergaitėms taip nedera", – šypsosi Indraja.

Ji priduria, kad tėtis yra griežtasis tėvas, o mama bando sprendimus rasti naudodama diplomatines priemones. "Didžiausia nuobauda, nors su tuo Indraja ir nesutinka, yra tai, kai aš pasakau, kad vakare pasakos nebebus", – apie tėčio ritualo kas vakarą skaityti pasakas Onai svarbą pasakoja tėtis Audrius.

Jis priduria, kad dabar jiedu turi naują bendrą užsiėmimą – klausytis muzikos, kuris padeda formuoti Onos muzikinį skonį.

Išskirtinė teritorija

Pro langą žvelgdami į savo vasara alsuojantį sodą šeimininkai pripažįsta, kad bendros atostogos – tikra retenybė.

"Atostogaujame retai, tačiau esant progai visada stengiuosi organizuoti bendras šeimos išvykas, per kurias sužinome ir atrandame kažką naujo. Taip per kelias dienas patiriame įspūdžių, kurie atstoja tingų mėnesį pajūryje. Turime sodybą, kurioje laiką leidžiame su šeima ne tik poilsiaudami, bet ir tvarkydami aplinką", – pasakoja I.Raudonikytė ir šypsodamasi prisimena sunkias vaikystės vasaras Palangoje. "Negaliu sėdėti vienoje vietoje ir atostogauti. Vaikystėje būti Palangoje man buvo tikra kančia, nes ten man trūko veiklos, todėl ir šiandien Palanga tikrai nėra mūsų kelionių pasirinkimas", – sako I.Raudonikytė.

Šeima savo namų ir kasdienybės negali įsivaizduoti be virtuvės, kadangi mama joje ne tik gamina, bet kartais ir kuria. "Duoną pati kepu jau daugiau nei penkerius metus, nes iš parduotuvės man tiesiog nepatinka. Virtuvėje nerasite tvarkos, nes ten – mano teritorija, ten turi išlikti tam tikras chaosas. Ten aš ir gaminu, ir kuriu, todėl natūrali netvarka yra būtina. Kartu su Ona virtuvėje esame nupiešę ir svarbių kūrinių", – šypsosi meniškos sielos mama.

Noras su grafike Indraja Raudonikyte pakalbėti apie grafikos padėtį Lietuvoje nejučia virto pokalbiu apie švietimą. Žmonės nesupranta, kas yra geras, profesionalus menas, nes nėra to mokomi nuo mažų dienų, sako menininkė, vis dar tikinti, kad menas gali išgelbėti pasaulį.

Pokalbis su grafike, Lietuvos dailininkų sąjungos grafikos sekcijos pirmininke Kaune I.Raudonikyte – apie jai artimą dailės sritį, menininkės patirtis ir norą dalytis meile menui.

– Sakote, ieškote būdų, kaip menu išgelbėti pasaulį. Mintyse sušmėžuoja Fiodoro Dostojevskio frazė: "Grožis išgelbės pasaulį". Kokios, jūsų nuomone, yra šiuolaikinio pasaulio problemos? Ar jau atradote, kaip menas padeda jas spręsti?

– Gilinuosi į švietimo sistemos problemas mūsų šalyje. Mažais žingsneliais bandau kreipti jaunus žmones, kuriuos mokau, tinkama linkme, kartu darydama įtaką pačiai švietimo sistemai.

Mano manymu, yra daug mokytojų, kurie užuot pasidaliję savo žiniomis ir padėję pasirinkti profesiją moksleiviams, neretai juos traumuoja, vadovaudamiesi mokymo metodikomis, kurios yra užsilikusios nuo sovietinių laikų. Tai būdinga bet kokam dalykui, dėstomam mokykloje, ne tik menams. Skandinavų, olandų, japonų švietimo sistemos ir ugdymo principai remiasi tuo, kad vaikai daug dažniau ir aktyviau skatinami pažinti pasaulį per meną, estetiką.

  Jei vaikai nuo mažų dienų būtų matę meno kūrinių, kuriuose vaizduojamas nuogas vyro ar moters kūnas – gražus, taisyklingų proporcijų – bręstančiam vaikui ar jaunam žmogui nekiltų noro kažką užpulti, nurengti ir tyrinėti, kaip ten viskas atrodo. Nusikaltimai, iškrypimai kyla iš urvinio žmogaus smalsumo, nes tam tikru raidos tarpsniu vaikas negauna reikalingų žinių. Aš tikiu, jei švietimo sistema būtų tobulesnė, viskas būtų daug geriau. Taigi noriu pakeisti pasaulį ir viliuosi, kad gal menas tą pasaulį išgelbės.

– Jūsų kūrybos sritys be galo įvairios: grafika, dizainas, iliustracija, tapyba, meniniai objektai, keramika. Profesionalumas įvairiose meninėse srityse rodo kūrėjo universalumą, lankstumą. Ar pritariate minčiai, kad šių dienų menininkui nebepakanka būti vienos srities profesionalu?

– Šiuolaikiniam menininkui aktualu turėti daug žinių ir jomis "laviruoti". Kuo daugiau žinai, tuo stipresnis esi.

– Teigiate, kad būtent grafikos menas yra jūsų pašaukimas. Kurdama raižinius jaučiate džiaugsmą, kurį siekiate perduoti žiūrovui. Kas grafikos mene jaudina jus labiausiai?

– Neretai grafikos menas yra sureikšminamas: teigiama, jog žinia, perduodama kūriniu, turi būti tiksli, darbo atlikimo technika – meistriškai ištobulinta. O žvelgiant į mūsų tautodailę, Rytų kultūrų palikimą, svarbi kūrinio dvasinė įkrova, kuri kiekvieno į kūrinį žvelgiančio žiūrovo juntama skirtingai.

Indijos, Kinijos, Japonijos meno istorijoje yra daugybė pavyzdžių, įrodančių, kad audiniams marginti jau nuo senų laikų buvo naudojama atspaudų technika: štampavimas, trafaretavimas. Pas mus šios technikos yra vertinamos paviršutiniškai, į jas žvelgiama ironiškai, jos nėra priskiriamos  grafikos technikoms. Tačiau atspaudų kūrimas yra įėjęs į grafikos raidos istoriją, o žvelgiant pasauliniu mastu – ši technika atspindi ne tik norą dauginti informaciją, tai – visavertė meninė raiška, turinti tradicijas.

Universitete teko išklausyti paskaitų ciklą apie lietuvišką tautodailę ir rašyti darbą apie XIX a. kurtą skrynią, kurią saugau savo namuose. Analizuojant jos dekorą, paaiškėjo, kad skryniai marginti yra panaudoti iš bulvių ar kitų šakniavaisių pagaminti atspaudai, kurie buvo atspaudžiami marginant skrynios išorę.

– Pagal tai, koks piešinio atlikimo būdas, išskiriama daug grafikos kūrimo technikų: raižinys, sausoji adata, ofortas ir kt. Kokia grafikos meno technika yra artimiausia jums?

– Man patinka medžio raižiniai. Ne klasikiniai raižiniai, kai kūrinys yra raižomas ant raudonmedžio ar kokio nors kito medžio. Man įdomu raižyti ant lietuviškos medienos, pavyzdžiui, spygliuočio, nors teoriškai tokia mediena grafikai nedera. Neturėdama griežto piešinio galiu mėgautis medžio suteikiama kryptimi, tam tikru plyšimo kampu. Galėčiau apibūdinti tai kaip bendradarbiavimą su kliše - ji diktuoja tam tikras salygas, o menininkas bando rasti būdų, kaip prie jos prieiti. Dirbdama su medžiu jaučiu betarpišką ryšį su aplinka.

O linoleumas yra puiki medžiaga kurti, nes jis kaip molis – gali imti ir "minkyti" jį kaip nori – tai labai plastiška medžiaga. Raižant išgaunami įvairūs efektai – kūrėjas gali visiškai savęs neriboti.

Dirbant su cinko graviūromis, ofortais ir kitomis metalo graviūrų rūšimis, kuriose piešinys yra ėsdinamas, pagrindinė problema yra darbo toksiškumas. Menininkai, dirbantys su cinku, ofortais ir kt., perpratę šių technikų subtilybes, lieka prie jų, kadangi įgauna įdirbį, pasiekia aukštą, profesionalų kūrybos lygį.

Su grafika yra taip: kur pasijunti stiprus, įgauni įdirbį, ten  pasilieki.

– Plačios raiškos galimybės išskiria grafiką iš kitų vaizduojamojo meno sričių. Ar XXI a. tobulėjant technologijoms, grafika taip pat sparčiai keičiasi?

– Teko dalyvauti Vilniuje surengtame seminare, kuriame švedų grafikės mokė nekenksmingomis technikomis dirbti su cinko graviūromis. Ant cinko ploštelės yra "užnešama" speciali plėvelė (kuri naudojama elektronikoje). Naudojant vakuumo stalą ir ultravioletinius spindulius, plėvelė yra išėsdinama nekenkiant nei pačiam menininkui, nei aplinkai. Ėsdinimas vyksta plėvelės paviršių nuplaunant sodos tirpalu, o rezultatas pasiekiamas sklandžiau ir lengviau, nei kuriant klasikine technika. Dirbant su viena kliše, per vieną "nuodijimą", galima išgauti ir rezervažo, minkštojo lako, ir akvatintos ar grynojo oforto efektus.

– Jūsų kuriami grafikos darbai trykšta spalvomis. Kokia yra spalvos reikšmė? Kiek ji svarbi kūrinio koncepcijai pagrįsti?

– Viena mano dižiųjų aistrų, dar besimokant mokykloje, buvo tapyba. Dėl to atsirado spalvota grafika. O jei gilintumėmės į spaudos istoriją, išryškėtų faktas, kad grafikos menas atsirado ne kaip savarankiška vaizduojamosios dailės rūšis. Ji patenkino poreikį dauginti tam tikrus spaudinius (tiek iliustracijas, tiek tekstus). Žmonės, stengdamiesi perduoti žinias, koncentruodavosi į informaciją, kurią perduoda: ar tai būtų piešinys, tekstas, ar viena klišė, kurią atspaudžiant informacija gali būti pakartojama daugybę kartų. Vėliau, kai ekonominių galimybų atsirado daugiau, atrastos naujos grafikos technikos. Tada buvo pastebėta, kad viename atspaude galima derinti kelias spalvas.

– Studijavote meno kūrinių restauraciją ir konservavimą J.Vienožinskio menų fakultete, vėliau – įgijote meno magistro laipsnį taikomosios grafikos srityje Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete (VDA KF), darbo patirties sėmėtės Airijoje, tačiau sugrįžote į gimtąjį miestą pasidalyti įgyta patirtimi ir tęsti pradėtos veiklos. Ar neviliojo darbo perspektyvos likti užsienyje? O gal svarstėte galimybę persikelti į sostinę?

– Mokytis grafinio dizaino aš atėjau motyvuota: turėdama minčių ir norų šioje srityje kažką nuveikti, ne tik gauti diplomą.

Kai įstojau į VDA KF, taikomosios grafikos katedra buvo sujungta su dizaino katedra. Tai atvėrė galimybes išmokti klasikinių grafikos technikų ir jas sujungti su šiuolaikinėmis technologijomis. Klasikinės grafikos žinias perėmiau iš rimtų specialistų, profesionalių grafikų: Egidijaus Rudinsko, Edmundo Saladžiaus, Danguolės Dauknytės, Algės Varnaitės, Arūno Gelūno. Šių kūrėjų mokymo metodikos, perduotos žinios leido man plačiai išnaudoti studijuojant sukauptą patirtį.

Visi įgūdžiai, meilė savo darbui ir profesijai ateina per tai, kaip sutikti mokytojai juos perteikia, dėl to dažnai prisimenu mokytojus, kurie mokė Dailės gimnazijoje, taip pat geru žodžiu galiu paminėti ir VDA KF dėstytojus.

Žmonės neretai mano, kad visko išmokti galima iš vadovėlių, ar internetu (tai labai populiaru šiandien, tačiau tai žmogaus nemotyvuoja, neskatina jo. Žmogus perims perskaitytą informaciją, ir viskas. O kai jauną žmogų ugdo dėstytojai, jie pastebi kiekvieno gebėjimus, padeda atrasti savąsias stiprybes ir skatina imtis to, kam yra gabus. Tik paskatintas žmogus tobulėja.

– Rodos, kurį laiką grafikos menas buvo primirštas, tačiau dabar jaučiamas šios meno šakos populiarėjimas (šiemet Kaune prasidėjo pirmoji tarptautinė grafikos bienalė "Kultūros linija"; šios srities kūrėjai aktyviau reiškiasi Lietuvos meniniame lauke). Ką manote apie šią situaciją?

– Dešimtmetį kūriau reklamas. Grafiką pasitelkdavau tiek, kiek tai buvo reikalinga mano darbui. Grįžusi į aktyvesnį meninį lauką pamačiau, kad vis dar kuria tie patys vyresniosios kartos grafikai, kurie dirba 30–40 metų. Tai daug kuriantys, stiprūs dailininkai. Man atrodo, kad grafikos primiršimas sutapo su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu, tuomet susiklosčiusiomis istorinėmis sąlygomis. Nuo 1990 m. vyravo suirutė. Žmonės buvo išsigandę dėl savo ateities, nežinojo, kaip viskas toliau klostysis. Menininkai, baigę aukštojo mokslo studijas, rinkosi profesijas, kurios garantuotų stabilų uždarbį, leidžiantį oriai gyventi, ir laiko kūrybinei raiškai tikriausiai nebelikdavo. Jiems reikėjo dešimties metų, kad suvoktų, ar jie gali kurti tik tam, kad užsidirbų duonai, ar vis dėlto gali sukurti kažką vertesnio, kad parodytų kolegoms bei visuomenei.

Norit kažką sukurti parodai – per akimirką to įgyvendinti nepavyks. Visą laiką reikia nuosekliai dirbti, kad pasiektum rezultatą.

Nuo 2000 m. Kauno grafikai Jolanta Galdikaitė, Egidijus Rudinskas, Jūratė Rekevičiūtė, Algė Varnaitė (atsiprašau, jei kažko nepaminėjau) organizavo kasmetes grafikų parodas Kauno paveikslų galerijoje. Tai buvo ne tik parodos, kuriose galėdavai pajusti grafikos pulsą, bet ir neblogas tramplinas studentams – jie turėjo galimybę pristatyti savo kūrinius greta didžiųjų grafikos meistrų.

Evaldo Mikalausko organizuota tarptautinė grafikos bienalė turėjo paskatinti didesnį susidomėjimą grafikos menu, jo sklaidą viešojoje erdvėje. Su šia bienale susijęs mano pastebėjimas yra toks: ar ne per staigiai ir ne per aukštai buvo iškelta kartelė?

– Kasmet VDA KF baigia būrelis jaunųjų grafikų, tačiau ne tik Kauno, bet ir visos Lietuvos meniniame lauke jie dalyvauja ne itin aktyviai. Kaip manote, kodėl? Ar jauni kūrėjai nepasitiki savimi, bijo, kad bus neįvertinti, jų menas nieko nesudomins?

– Jaunajai kartai reikia pasitikėjimo savimi ir savikritikos. Tarp kolegų vis dar gajus etikečių klijavimas, visuomenė į menininkus vis dar žiūri kreivai, tad jaunam kūrėjui reikia būti drąsiam, iškelti galvą ir eiti į priekį.

Grįžtame prie švietimo sistemos spragų: Lietuvoje nėra meno vartojimo, nes žmonės nesupranta, kas yra geras, profesionalus menas. Jei vaikai būtų tinkamai lavinami nuo mažų dienų – meno rinka būtų susiformavusi. O dabar žmogus nejaučia skirtumo tarp reprodukcijos ir orginalaus, unikalaus, vienetinio meno kūrinio.

Senosios kartos nepakeisime, bet auga nauja karta, kurią galime edukuoti. Opi problema yra ta, kad mes turime sistemą, kuri leidžia ugdyti asmenybes, bet neturime specialistų, kurių mokymo metodikos atitiktų jaunosios kartos poreikius.

– Vis dėlto teigiate, jog jūsų duona kasdieninė yra vizualių komunikacijų kūrimas. Kaip pavyksta balansuoti tarp pašaukimo (grafikos) ir kasdienio darbo?

– Grynasis menas yra kaip meilė. Tai jausmas, kai gali skrajoti padebesiais, o reklama – kūrimas už pinigus, kai darai tai, ko pageidauja klientas. Bet vėlgi, susidūrus su protingais, išmintingais žmonėmis, kurie nori ne tik kompiuteriu braižyto kvadratėlio su tekstu, o siekia gauti išskirtinį produktą, nebijo būti kitokie ir supranta meną bei estetiką – galima kūrybiškai išnaudoti savo profesines žinias. Kaip laisvai samdoma dizainerė dirbau septynerius metus, dar tiek pat – darbuojuosi savo grafinio dizaino studijoje ir per visą šį laikotarpį turėjau keletą klientų, su kuriais buvo gera dirbti, nes jie matė mano galimybes ir suvokė, jog meniniai sprendimai gali būti sėkmingai integruojami į komercinius dalykus.

Esu dirbusi su gėrimų importuotojais, kurie labai norėjo, kad jų gaminių reklamose būtų juntamas skysčio medžiagiškumas. Kad atskleistume gėrimo substanciją, naudojome akvarelę, pasitelkėme ir kitų priemonių, kurios reikalauja vandens (įvairūs dažai, akvareliniai pieštukai ir pan.), stengdamiesi perteikti medžiagiškumą – gėrimo bendrystę su vandeniu.

Neretai dirbant reklamos srityje, susiduriama su išankstiniais klientų įsitikinimais, nuostatomis, psichologiniais faktoriais, kai klientas turi konkrečių nuostatų, o šios dažnai skatina konfliktines situacijas.

Prieš įkurdama savo vardo grafinio dizaino studiją ("A.I. Grafika") patirties įgyjau dirbdama reklamos agentūrose, užsienio reklamos firmose. Sukaupiau žinių apie technologinę reklamos pusę, pakuočių, spaudos kūrimą, tai leido man pradėti dirbti savarankiškai.

– Sakote, kad būtumėte trečios kartos keramikė, jei ne grafikos studijų pasirinkimas. Kuo ši dailės rūšis jums įdomi?

– Mano močiutė ir mama buvo keramikės. Dar būdama vaikas mačiau, kiek kuriant yra įdedama darbo, kad įgyvendintum savo idėją. Grynoji grafika nėra taikomasis menas, ji priklauso vizualiųjų menų sričiai, todėl dailininkas visada turi galimybę šiek tiek "sumeluoti", jei kuriant kažkas nepavyksta taip, kaip buvo planuota. O keramika yra taikomasis menas, čia meluoti negali. Mano mama su močiute iš pradžių kūrė keraminius indus, o vėliau persiorientavo į mažąją keramiką, t.y. papuošalus, suvenyrus ir kt. Keramikoje bemaž 30 procentų broko: dėl džiovinimo proceso, temperatūrų kaitos ir pačios kūriniui pasirinktos masės traukimosi degimo metu sutrūksta, suskyla, nudūžta detalės, dirbinys pasidaro aštrus – tokio deformuoto, nekokybiško indo niekam nereikia. Papuošalus, jei žala minimali, galima juvelyriškai koreguoti, dirbinį galima suremontuoti, prikelti naujam gyvenimui.

– Vytauto Didžiojo Universitete dėstote grafinį dizainą. Kaip atradote norą mokyti? Kokio grįžtamojo atsako sulaukiate iš savo studentų?

– Universitete dėstant teko susidurti su keliomis problemomis: vieni  jaunuoliai nori prastumti laiką universitete ir kuo greičiau gauti diplomą, kiti įsitikinę, kad viską moka. Vienu metu galvojau, jog studentai patys kalti dėl tokio požiūrio į studijas, kadangi į universitetus stoja iš karto baigę mokyklą.

Galbūt, noras mokyti kitus, dalytis žiniomis ir patirtimi yra genuose. Visi mano seneliai, išskyrus vieną močiutę, buvo dėstytojai: tėčio tėvelis buvo matematikas, mama – lituanistė; mano mamos tėtis visą gyvenimą dirbo Veterinarijos akademijoje dėstytoju.

Mokymo patirties įgijau Kauno "Santaros" gimnazijoje, ten panaudojau savo žinias, įgytas VDA KF mokantis pedagogikos pagrindų. Darbas su moksleiviais šiek tiek išgądino, nes suvaldyti 30 aktyvių dešimtmečių – nelengva, tačiau noras mokyti buvo stipresnis.

Tikriausiai siekis dalytis žiniomis – tai ne tik genai. Jaučiuosi labai dėkinga visiems savo mokytojams ir dėstytojams, kuriuos sutikau. Mokydama kitus, tarsi grąžinu skolą jiems.

Dar viena paskata, nulėmusi norą dėstyti – mūsų švietimo sistema. Lietuvos valstybė atkurta neseniai (palyginkime ją su 25 metų jaunuoliu. Jis ne visada žino, ko nori gyvenime, koks jo tikrasis kelias). Mūsų švietimo sistema šlubuoja, ypač mažai dėmesio skiriama vaikų meniniam, estetiniam ugdymui. Susidomėjau šia situacija, nes norėjosi tą nevaldomą, dirbtinai suformuotą meninio estetinio ugdymo kryptį nukreipti tinkamesne linkme. Skaitau specializuotą literatūrą, analizuoju pasaulinę praktiką ir matau, kad mūsų švietimo sistemoje yra ką keisti.

Grįžtamasis ryšys atsiranda tada, kai studentai imliai atlieka užduotis, noriai priima žinias. Semestro pradžioje susitikusi su studentais jaučiu jų abejingumą. Įsibėgėjus mokslo metams, jei pamatau, kad savo žiniomis, metodika sugebėjau juos sudominti, jei jie imasi užduočių ir jos patinka – laikau tai grįžtamuoju ryšiu. Jaunam žmogui reikia pasakyti: jeigu ne dabar, tai – niekada. Dabar arba niekada. Dabar yra duodamos žinios, vėliau, kai tu norėsi tų žinių, tavęs niekas atgal nepriims.

Semestro pabaigoje, vertindama studentų darbus matau, kad kai kurie pasistengė, stropiai lankė paskaitas, išgirdo tai, ką jiems siekiau perduoti. Vadinasi, mano mokymo metodika buvo veiksminga, mano žinios pravertė. Galbūt, po kelerių metų jau susitiksiu su jais kaip su savo kolegomis. Nelabai įsivaizduoju, koks kitoks grįžtamasis ryšys galėtų būti.

– Daugybė veiklų tikriausiai pareikalauja iš jūsų nemažai energijos. Kaip ją atgaunate? Kaip atgaunate vidinę harmoniją, susitelkiate naujiems kūrybiniams darbams?

– Žinoma, pavargstu nuo visų veiklų. Mėgstu senas geras knygas. Senos knygos – kaip brangakmeniai, kurių kiekviena briauna  nugludinta. Knygos, kurios priskiriamos klasikinei literatūrai, padeda harmonizuoti vidų, kai jis išsibalansuoja nuo šiuolaikinio gyvenimo chaoso. Man svarbu turėti savo terpę, erdvę, kurioje galiu "sudėlioti save į vietas". Ne visa veikla turi nešti žinią, galbūt, ji gali  iškelti kažkieno kito žinią iš užmaršties.

Grafika Kaune

Grafika – vaizduojamojo meno rūšis, kurios pagrindinės raiškos priemonės yra piešinys, atspaudas, meninis šriftas, kurie gali būti kuriami įvairiomis nespausdintinės ir spausdintinės grafikos technikomis.

Grafikos meno kūrėjai dirba su medžio, linoleumo raižiniais, taip pat šilkografija, ofortu, spalvotais estampais bei sudėtingomis ėsdinimo technikomis (mecotinta, akvatinta).

Anot grafikės Indrajos Raudonikytės, vyravusiam ramiam vyksmui grafikos raidoje įtaką padarė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas, tam tikra suirutė. Tačiau XXI a. grafikos meno sklaida įgavo pagreitį: įkurtas grafikos meno centras su galerija "Kairė – dešinė"; nuo 2000 m. pradėtos organizuoti kasmetės grafikos parodos Vilniuje ir Kaune.

Laikinojoje sostinėje kasmetes grafikos parodas organizavo Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus grafikų sekcija, kuri kiekvienai parodai kviesdavosi skirtingus kuratorius. Keletą metų iš eilės kuratore buvo kviečiama Violeta Jacevičiūtė. Prieš kelerius metus nemažai dėmesio sulaukė grupinė grafikų ir skulptorių paroda "Potencija"; šiemet pradėta rengti tarptautinė grafikos bienalė "Kultūros linija", organizuojama Evaldo Mikalausko. Taip pat juntamas aktyvesnis jaunųjų, neseniai studijas baigusių, grafikų sujudimas: jie dalyvauja grupinėse parodose, rengia kamerines personalines parodas, veda kūrybines dirbtuves ir t.t.