Kaip teigė I. Kvedarienė, namai ir laisvalaikis nebūtinai turi reikšti seną sportinį nertinį ar pavargusį chalatą. Namuose pasipuošti taip pat galima. Tereikia pasirinkti tokius drabužius, kurie ilgą laiką išliktų nenublukę, neprarastų formos, o medžiagos, iš kurių šie pasiūti – kokybiškos.

„Esu įsitikinusi, jog kiekvienas drabužis gali gyvuoti ilgai, jei medžiaga ir pasiuvimas bus kokybiški. Todėl ne vienerius metus renkuosi tą patį, patvarų, maloniai švelnų, sodrių spalvų, prabangų aksomą. Sakysite, jog jis netinka laisvalaikio drabužiams? Atvirkščiai, šis nesitampo, lengvai skalbiasi, nesivelia ir išlaiko formą. Papuošimams pasirinktos siūlės ne veltui – jos neleidžia „išsimušti“ keliams, rankovėms, neleidžia drabužiui prarasti formos. Tai ilgas ir sudėtingas procesas, tačiau pasiteisinantis – drabužis tampa ilgaamžis. O jo nekeičia nei daugelis skalbimų, nei dažnas dėvėjimas“, – pasakojo I. Kvedarienė.

Moters teigimu, rudenį ir žiemą norisi pasirinkti žemės spalvas, tačiau neverta bijoti ryškumo: sodrios mėlynos, moteriškos rausvos, mėtinės. Ieškančioms klasikos puikiai tiks juoda, samanų žalia, smėlinė. Tiesa, panašūs atspalviai tinkami ir vyrams. Indrė sukūrė kostiumus ir chalatus vyrams.

„Sukurti chalatą pastūmėjo tas pats karantinas. Vis dažniau laiką praleisdama namuose ieškojau kokybiško, plono, ne per šilto chalato, kuris ne tik suteiktų jaukumo, bet ir būtų stilingas. Deja, tokio neradau ir nusprendžiau sukurti savo. Pasinaudojau savo laisvalaikio kostiumo idėja, panaudojau tą patį ilgaamžį audinį ir rezultatas labai tenkino“, – dėstė I. Kvedarienė.

Iššūkių metas

Indrės diena prasideda 5 val. ryto. Mielai pamiegotų ilgiau, tačiau vienoje lovoje miegantis Joris kaip laikrodukas kas rytą pabunda vis tuo pačiu metu – kibina mamą, reikalauja dėmesio.

"Jau 9 metai visas mano gyvenimas sudėliotas pagal jaunėlį sūnų Jorį. Jis sveria vos 14 kg, nekalba, nevaikšto, nėra savarankiškas, negali sukoncentruoti dėmesio, bet yra labai mielas ir guvus. Miegame kartu, nes tokiam vaikui svarbu šalia jausti žmogų. Per miegus jis mane dažnai apsikabina, – šypsosi I.Kvedarienė. – Atlikę visus įprastus ryto ritualus skubame žadinti dešimtoką brolį Joną – Joriui labai patinka taršyti jo plaukus."

Šiandien moteris ramiai, labai atvirai pasakoja apie likimo siųstus išbandymus: Jonui buvo dveji, kai mirė jo tėtis, ištekėjusi antrą kartą Indrė susilaukė Jorio. Sūnus gimė neišnešiotas, vėliau dėl įgimto defekto teko operuoti širdelę, o susirūpinus lėta jo raida ir atlikus genetinius tyrimus maždaug vienų metų berniukui buvo nustatytas itin retas Wolfo-Hirschhorno sindromas. Šiuo sindromu sergančių žmonių vidaus organai pažeisti, yra pakitusi išvaizda, vystymasis labai sulėtėjęs – devynmečio raida atitinka maždaug 12 mėnesių kūdikio raidą.

"Joris buvo pirmas Lietuvoje, kuriam nustatytas Wolfo-Hirschhorno sindromas. Šiandien šia liga serga dar 4 vaikai. Lietuvos medicina bejėgė – medikai neturi šios ligos gydymo praktikos ir patirties, tokių vaikučių nepriima ir specialiosios paskirties ugdymo įstaigos. Tėvai palikti vieni su sergančiu vaiku", – sako pašnekovė.

Atsitiesti ir priimti likimo iššūkį I.Kvedarienei prireikė dvejų metų. Pasak moters, tai labai trumpas laiko tarpas. Iš pradžių ji užsidarė – atsiskyrė nuo visuomenės ir draugų, neišeidama iš namų rūpinosi kūdikiu, ieškodama nusiraminimo, bandydama suvokti save, sudėlioti mintis valandų valandas praleisdavo bažnyčioje.

Labai padėjo mama – konkreti, dalykiška moteris. "Kas iš tų ašarų – jos nieko neišspręs. Susiimk – reikia gyventi toliau", – nuolat girdėjo. Indrė pastebi, kad griežta mamos pozicija buvo labai veiksminga – neleido nugrimzti į savigraužą, mintys, sprendimai dėliojosi racionaliai.

"Situacija labai pakeitė ir vyresnį sūnų – netekus tėčio, seneliai jį labai lepino, o kai gimė Joris, vyresnėlis liko antrame plane. Kol pati su savimi nesusitariau, tol Jonui sakiau, kad broliukas pasveiks. Būdamas keturiolikos jis sužinojo, kad to niekada nenutiks. Tai sūnų labai anksti subrandino kaip žmogų ir vyrą", – įsitikinusi Indrė.

Išsipildžiusi svajonė

Joris dažnai sirgo, sustiprėjo tik prieš dvejus metus. Visą šį laiką kiekvieną dieną anksti ryte jaunėlį sūnų I.Kvedarienė veža pas logopedę, paskui – pas kineziterapeutę. Prieš septynerius metus įkūrus savo verslą dizainerei pasisekė rasti puikią auklę, kuriai iki darbo dienos pabaigos ji ir palieka Jorį.

"Sūnus auklę myli ir klauso labiau nei manęs, nėra toks įnoringas, o mane kartais mėgsta pašokdinti", – juokiasi Indrė. Visą dieną Joris turi puikią kompaniją: be berniuko, pas auklę lieka dar 4–5 vaikučiai. Pasak I.Kvedarienės, tai gerai ne tik jos sūnui, bet ir kitiems mažyliams – jie suvokia, kad aplink yra ir kitokių vaikų, mokosi bendrauti, suprasti.

Džiaugiuosi, kad man buvo lemta auginti neįgalų vaikelį – aš galiu juo pasirūpinti: turiu jėgų ir galimybių.

Neįgalaus sūnaus gimimas iš pagrindų pakeitė I.Kvedarienės gyvenimą: pasikeitė vertybės, draugai, teko keisti darbą – grįžti į ankstesnį ir dirbti nuo ryto iki vakaro ji jau nebegalėjo, reikėjo ieškoti veiklos su lankstesne dienotvarke.

Sprendimas atėjo labai netikėtai: mėgstanti įvairias plaukų puošmenas ir galvos apdangalus moteris pati sau pasisiuvo kelias trikotažines kepuraites, papuošė jas angelų dekoracijomis, nufotografavo ir pasidžiaugė feisbuke. Prašymai pasiūti tokias kepures ir kitiems Indrei buvo didelė staigmena. Taip ji rado ne tik naują darbą – išsipildė jos jaunystės svajonė.

"Įgijau finansininkės profesiją tik todėl, kad ji garantavo stabilumą gyvenime. Visuomet domėjausi mada, stiliumi, puoselėjau menišką gyslelę, turėjau vidinę nuojautą – pati mokėjau įdomiai apsirengti, patardavau kitiems. Tėvai įtakos neturėjo – paveldėjau močiutės genus. Vaikystėje su sese vasaras leisdavome pas mamos mamą: ji mus puošė savo pasiūtais dailiais drabužėliais, turėjo puikų skonį, mokėjo tvarkytis namuose. Iš jos ne tik išmokau siūti – perėmiau precizišką tvarkos poreikį", – pastebi moteris.

Šiandien ji turi sėkmingą verslą, ratą ištikimų klienčių, kas metus sukuria ir pristato net po dvi sezoninių drabužių kolekcijas.

"Dizainerė – garsus žodis. Džiaugiuosi pripažinimu ir taip vadinama, nors diplomo ir neturiu. Manau, jei talentas, suvokimas duotas iš aukščiau, popieriukas su antspaudu daug reikšmės neturi. Bet, jei leistų galimybės ar galėčiau atsukti laiką atgal, tikrai studijuočiau: žinios visada praverčia, atveria platesnes kūrybos erdves", – įsitikinusi I.Kvedarienė.

Indrei įkvėpimo nestinga – jis visą laiką šalia, užklumpa nekviestas, nelauktas, kai galvoje kirba rūpesčiai, kai stinga laiko. Dosniausias idėjų ir sumanymų – ankstyvas ryto metas, kada gulėdama lovoje su Joriu ji geria kavą. Dizainerė pripažįsta: kūryba padėjo atsigauti ir įveikti neviltį.

Efektyvi terapija

"Nemėgstu demonstruoti prastos savo nuotaikos, rodyti, kad sunku, esu pavargusi. Po Jorio gimimo greitai supratau, kad tavo savijauta rūpi tikrai ne visiems – susipykau net su geriausia drauge. Pradėjau vengti viešų renginių: didesnė jų dalis – tuštybių mugė. Dabar kviečiama labai atsirenku, kur eiti", – dalijasi Indrė.

Kai apima slogi nuotaika, Indrė linkusi pabūti viena, o jei reikia greitai atsigauti, vaikšto po parduotuves. Kartu pasiima ir Jorį – įsisodina į vežimėlį. Aplanko kurį nors prekybos centrą, ne tik pasidairo po prekyvietes, bet ir pasėdi restorane ar kavinėje. Aplinkinių reakcija į neįgalų sūnų jos jau senai nebetrikdo.

"Vieni į mus žiūri su užuojauta, kiti lanku aplenkia lyg būtume kokie nusikaltėliai, nors nei vaikas, nei tėvai nėra kalti dėl negalios. Norėtųsi normalios reakcijos, kaip ir į visus kitus, – sako pašnekovė. – Joriui labai patinka stebėti aplinką, sekti žmones – tokiu būdu berniukas gyvena. Namo mes grįžtame tik vėlai vakare – apie aštuntą."

Pyktis vargina

Neįgalaus brolio priežiūra vyresnio sūnaus Jono Indrė stengiasi neapkrauti. 17 metų paauglys neblogai mokosi, jam gerai sekasi matematika, geografija, po pamokų sportuoja. Pastaruoju metu vis aktyviau pasireiškia jo potraukis menui ir kūrybai: sūnus susidomėjo fotografija, jam pasidarė įdomi mada, stilius, į Jono patarimus kartais įsiklauso net ir pati dizainere dirbanti mama, o laisvalaikiu, ypač savaitgaliais, vaikinas mėgsta kulinarinius eksperimentus.

"Šis jo pomėgis man labai patinka, nes gaminti nemėgstu. Jonas ne tik improvizuoja – neretai iš anksto nusprendžia, ką gamins, specialiai nusiperka reikiamų produktų, – dalijasi I.Kvedarienė. – Nesu reikli maistui – kas yra, tas gerai. Ilgą laiką nevalgydavau pusryčių, pakeliui sukišdavau bet ką ir bet kada. Dabar įpročiai pamažu keičiasi – pradėjau pusryčiauti."

Indrė džiaugiasi, kad gyvenimo aplinkybės jos neišskyrė su vyriausiu sūnumi – ryšys nenutrūko: jie – puikūs draugai, vienas kitą gerai supranta. Jonas jai išsipasakoja, klausia patarimo, pasitiki, kai sunku – palaiko mamą, pastebi net menkiausias jos nuotaikos vibracijas. Natūralu, kad retsykiais ir pasipyksta, pasibara.

"Labai nemėgstu pyktis – mane tai sekina, vargina, jaučiuosi silpna, todėl niekada iš karto nepuolu aiškintis, moralizuoti – visada palaukiu, kada nusiraminsiu, susikaupsiu mintimis. Neretai tai įvyksta tik po dienos kitos. Jonas jaučiasi išmuštas iš vėžių: jis situaciją jau pamiršo, o aš nei iš šio, nei iš to, pradedu rimtą pokalbį", – juokiasi dizainerė.

Tvarkos manija

Nors be kūrybos I.Kvedarienė neįsivaizduoja savo gyvenimo, svarbiausia jai – šeima, namai. "Esu laiminga, kai namuose visiems viskas gerai", – prisipažįsta Indrė. Ramybė, jaukumas, šiluma, saugumo jausmas – visa tai namų erdvėje jai padeda įkūnyti kūrybiška prigimtis ir išmonė. Išskirtinių priemonių nereikia: dizainerė eksperimentuoja apšvietimu, romantiškomis interjero detalėmis,  tekstile, labai mėgsta žvakes, spalvingas gėlių oazes kuria vazonuose ant terasos, o žiemos šventėms puošia ne tik namus, bet ir lauke augančią eglę.

"Didžiausia mano yda, o gal ir privalumas – esu pedantiškai tvarkinga. Negaliu būti rami, kol aplink netvarka, daiktai ne savo vietose, – atvirauja I.Kvedarienė. – Kartą per mėnesį ateina moteris, kuri namus sutvarko iš pagrindų – tradicinės generalinės tvarkos nei prieš Kalėdas, nei prieš Velykas man daryti nereikia. Aš visada tvarkausi sekmadienį: lankstau, dėlioju, valau. Ši mano veikla labai patinka Joriui, ypač spintų revizija – kai apsikraunu dėžėmis, iš lentynų ima virsta drabužiai, jis į valias prisijuokia."

Indrė prisipažįsta nežinanti, iš kur atranda jėgų – nuolat jaučiasi pavargusi, mieguista, todėl geriausias poilsis – miegas arba gražus romantiškas, biografinis filmas. Moteris džiaugiasi pažintinėmis kelionėmis į užsienį – jos padeda atsigauti emociškai, tačiau efektyviai pailsėti gali tik pasyviai atostogaudama – jau daug metų kartu su tėvais ji vyksta į Tenerifę.

"Galvoje išsivalo visi stalčiukai, – tikina Indrė. – Keliauti kažkur toliau nei iki Baltijos jūros su Joriu kol kas nesiryžtu – sūnaus reakciją sunku nuspėti: jei jam kažkas aplinkoje nepatiks, jausis nesaugiai, pradės verkti. Neretai suvaldyti tokią situaciją nėra paprasta. Labai norėčiau, kad Joriukas būtų kuo labiau savarankiškas. Kadangi mano gyvenime išsipildė ne viena svajonė, tikiu, kad ir ši kada nors išsipildys."

Naujausi kūriniai skirti vakarui ir netrukus ateisiančioms šventėms. Visi jie pasižymi ir išsiskiria paprastumu ir neperkrauta prabanga.

„Žinau, kad daug kas nustebs: „O kur angeliukas?“. Galiu atsakyti – jis niekur nedingo, jis visuomet šalia. Tačiau šįkart nusprendžiau angeliuku drabužių nepuošti, išbandyti kažką naujo. Tai tokia kolekcija, kuriai idėjų sėmiausi spontaniškai, norėjau, kad vyrautų kiek kitoks, neįprastas stilius. Naujausiuose drabužių modeliuose spinduliuoja moteriškumas, jaukumas. Visi jie su minimalistinėmis detalėmis, pabrėžiantys tik tai, kas gražiausia moteryje“, – teigė I. Kvedarienė.

Spalvų ir modelių įvairovė

„Žinau, kad visos moterys, kurios puošiasi mano kurtais drabužiais, – ypatingos, veržlios, kūrybingos ir stiprios asmenybės. Todėl tokioms ir kuriu. Naujausioje kolekcijoje dominuoja violetinė, baklažano, purpurinė spalvos. Žinoma, neapsieita ir be klasika tapusios juodos spalvos. Artėjant didžiausioms metų šventėms ar kitai progai galima rinktis net iš kelių suknelių modelių: su rankovėmis, ant petnešėlių, įdomių kirpimų ir su varpelio formos sijonais. Taip pat pasipuošti bus galima kostiumėliais ir mylimais „Swarovski“ kristalais puoštais sportiniais kostiumais.

Ši kolekcija skirta kiekvienai, kuri nori kasdienybei suteikti bet dalį šventinės nuotaikos, taip pat pabrėžti savo moteriškumą. Kiekviename drabužyje galima atrasti ir paprastumą, ir prabangą. Būtent tai stengiausi suderinti visuose drabužiuose. Ar tai būtų vakarui skirta suknelė, ar laisvalaikio kostiumėlis – atrodysite nepriekaištingai“, – tikino kūrėja.

Įkvėpimas ir ateities planai

„Esu iš tų žmonių, kurie tik padarę vieną darbą imasi kito. Todėl jau dabar planuoju savo pavasario-vasaros kolekcijos pristatymą. Tai būtų jau antrasis šou. Net sunku patikėti, kad laikas taip greitai bėga.

Išgrynintos idėjos, kokybė ir originalumas – mano moto. Ir toliau planuoju nesustoti, kurti ir stebinti. Žinau, jog ir moterys, pasipuošusios šiais naujos kolekcijos kūriniais, bus maloniai nustebintos ir apipiltos komplimentais. To joms ir linkiu. Nebijokite būti kitokios ir pastebėtos“, – šypsodamasi pokalbį baigė Indrė.

Anksčiau I. Kvedarienės samdyta siuvėja Natalija Šakelienė savo paskyroje drąsiai skelbia, kad bet kuri Gariūnuose pirkta suknelė su užklijuota angelėlio aplikacija, kokybe prilygs save dizainere vadinančios kūrėjos Indrės Kvedarienės drabužiams.

I. Kvedarienės teigimu, išplatintame N. Šakelienės pranešime apstu pagiežos: pateiktas „faktų“ ir nuomonių kratinys lyg tradicinėje bulvaro nešvarių apatinių skalbykloje. Moteris suskubo imtis atsakomųjų veiksmų.

„Aš tikrai suprantu, kad niekas iš naujo dviračio neišrasime. Aš nesukūriau angelo, taip sakyti būtų visiškai nelogiška. Tiesiog prieš 4 metus gimė idėja susikurti sau kepurę su angelo aplikacija, kuri, mano pačios netikėtumui, tapo mano darbų vizitine kortele.

Aplikacijos aš nesisavinu, subūriau komandą, kurioje kiekvienas dirbame savo darbą, pradedant audinių parinkimais, baigiant nuotraukų apipavidalinimu pristatant kolekcijas. O tokias provokacijas vadinu šmeižtu ir bandymu mane sužlugdyti“, – teigė I. Kvedarienė.

Tekstilės gaminiuose ar interjero dizaino detalėse klasikinių ornamentų, garsių skulptūrų ar dailės kūrinių motyvų naudojimas nėra naujiena. Tai nėra draudžiama, tad tai dažnai praktikuoja ir garsiausi pasaulyje mados namai ar dizaineriai. Jų darbuose perteikiami žinomiausi personažai: italų menininko Leonardo da Vinčio kūrinių atvaizdai, Mikelandželo freskų detalės, graikiškos dorėninės kolonos, heleniniai ornamentai ir daugybė kitų.

Ketverius metus trukusi tyla

Drabužių kūrėja I. Kvedarienė pasakojo, kad mintis susikurti drabužį kilo po asmeninių šeimos išgyvenimų, kuomet šeima susilaukė vaiko su negalia. Finansininkės specialybę turinti moterį kankino depresija. Netikėtai namuose rastas molinis angelas pakišo idėją aplikaciją perkelti ant kepurės. Kadangi tuo metu moteris apie siuvimą pati negalvojo, audinių parduotuvėje jai pasiūlė N. Šakelienės paslaugas.

„Tokio plano, kad tapsiu drabužių kūrėja, aš tikrai neturėjau. Nuotrauką su kepure patalpinau socialiniame tinkle, sulaukiau daugybės užklausų, kur ir kaip tokią gauti. Tuomet ir pagalvojau, kodėl gi nepabandžius, – žinot, būna juk, kad gyvenime netikėtai pasiseka“, – šyptelėjo I. Kvedarienė. Tiesa, moteris pripažino, kad nei prieš 4 metus, nei dabar savo idėjos neužpatentavo.

Po užklausų antplūdžio, kūrėjai N. Šakelienė per savaitę pasiūdavo kelias dešimtis kepurių. I. Kvedarienė teigia, kad ji netikėtai pradėjo kelti darbo kainą, o galiausiai, nieko nepranešusi iš anksto ir neįvykdžiusi užsakymų, išvyko atostogų. „Tuo metu už vienos kepurės pasiuvimą ji manęs prašė lyg už švarkelio kainą. Manau, tokie sprendimai buvo priimti taktiškai, kad aš atsisakyčiau jos paslaugų, o ji mano idėjas galėtų parduoti kaip savo“, – svarstė drabužių kūrėja.

Subūrusi naują komandą, I. Kvedarienė ramiai dirbo ketverius metu, kol nebuvo informuota, kad dizainerė N. Šakelienė savo puslapyje talpina ir pardavinėja panašius drabužius. Akivaizdžiausias skirtumas – vietoje angeliuko aplikacijoje perteiktas moters atvaizdas.

Plagijavimo skandalas?

Po ilgos tylos pertraukos žiniasklaidoje netruko pasirodyti pasipiktinusios N. Šakelienės pasisakymas, esą I. Kvedarienė tėra plagiatorė ir žurnaluose rastus drabužių modelius pristatinėja kaip savus.

„Žinokit, aš turiu ne tik darbą, bet ir šeimą. Sekti ar be perstojo žiūrėti ir tikrinti, ar kas ko nekopijuoja – ne man. Aš sėkmingai dirbau ir dirbu toliau, stengiuosi realizuoti naujas idėjas. Kaip bandyta mane šmeižti, kad esu tik plagiatorė, tai galiu tik argumentuoti, kad visi domisi aukštosios mados kūrėjų darbais, visi varto garsiausius madų žurnalus, kuriuose ieško naujų detalių, idėjų. Jei šiuo metu keliuose aukštosios mados namuose vyrauja gėlės, tai tarp jų irgi plagiatas?, – apie šmeižtą, esą ji nieko negali sukurti pati, kalbėjo I. Kvedarienė.

Moteris neslepia apmaudo, kad žino, jog tiek turgaus prekybininkai, tiek jaunosios kartos kūrėjos darbuose savinasi ir dizainerės A. Kuzmickaitės drugelius ar jos taip pamėgtą angeliuką. Visi tie drabužiai masiškai nugulę turgaus lentynas ar keliauja į Lenkiją. Tačiau priduria, kad skaudžiausios pastarąsias tris savaites į jos pusę nukreiptos pažeminimo, pasišaipymo frazės. „Angeliukus kepti lengviau nei keksiukus“, „Angelų kūrėjų žmogui diagnozės nustatymui nereikalingas net specialistas“, „Kam tie mokslai, juk svarbu mirgėti žurnalų viršeliuose“, tai – tik keli N. Šakelienės pasisakymai.

I. Kvedarienė prasitarė, kad šiuo metu moterys nebendrauja ir net nebandė kalbėtis. Ji, surinkusi įrodymus, kreipėsi į advokatą, kuris esą patikino, kad už tokius viešus pasisakymus galima kelti bylą dėl žmogaus šmeižto.

Nesutarimai persikels į teismą

Susisiekus su žinomu garsių bylu advokatu Karoliu Rugiu, vyras tik patvirtino, kad Indrė turi teisę kreiptis į teisines institucijas.

„Asmuo turi teisę civilinio proceso tvarka kreipdamasis į teismą reikalauti paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės. Taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Jeigu yra padarytas nusikaltimas ir paskleista apie žmogų tikrovės neatitinkanti informacija, galinti paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, tai gresia baudžiamoji atsakomybė“, – konstatavo advokatas K. Rugys.

Pati I. Kvedarienė teigė žinanti, kad teismo procesai dažniausiai užsitęsia. „Nežinau, ką man pavyks pasiekti, tačiau nebegalėjau leisti, kad mane šitaip žemintų. Jei žmogui buvo reikalingas skandalas tam, kad išgarsėtų, kad prisistatytų, jog ir ji tokia yra – tebūnie. Bet kad ji mano idėjas vadina savo kūryba, tai aš nežinau...“ – su nusivylimu kalbėjo dizainerė.

I. Kvedarienė neslepia, nors jaučiasi užsigrūdinusi, bet situaciją išgyvena skaudžiai ir apgailestauja, kad situaciją teks spręsti teisiniu būdu.

Pasak advokato, ginti savo teises yra būtina ir kiekvieną kartą reikėtų įsivertinti, ar tikrai jos yra pažeistos, kokiu būdu jas galima apginti, ypač po pasisakymų viešojoje erdvėje.

„Pasikonsultavęs su profesionalu, asmuo lengviau galėtų prieiti prie išvados, koks teisių gynimo būdas efektyviausias, kad be reikalo nešvaistytų laiko, pinigų, sveikatos. Neretai net ir nustačius teisių pažeidimą, teismuose neturtinė žala priteisiama palyginti nedidelė, tačiau teisi pusė švenčia savo pergalę visuomenės akyse“, – teigė advokatas K. Rugys.

Į konfliktą įsisukusi I. Kvedarienė prasitarė, kad rudenį ketina pristatyti naują kolekciją.

Dizainerė Indrė Kvedarienė, kurios išskirtiniu ženklu tapo nuostabios 3D angelų aplikacijos ant drabužių sako, kad ruošdamasi naujai kolekcijai šiemet pritrūko laiko įprastoms atostogoms užsienyje: „Įprastai vasarą su draugėmis keliaudavome į šiltus kraštus. Praeitais metais buvome Egipte, šiemet pavasarį – Kipre. Ten mėgaudavomės saulės voniomis bei ramybe prie baseino. Šiemet nauji darbai sujaukė planus ir teko išmėginti poilsį Lietuvoje“.

Moteriai įstrigo tai, kad šiemet aplankė itin gražius Lietuvos kampelius. „Tiek aš, tiek šeima likome sužavėti Druskininkais, Birštonu, Trakais, Nida. Išmėginom ir pasyvesnį, ir aktyvų poilsį – daug važinėjom dviračiais po nuostabias apylinkes, žaidėme tenisą, plaukiojome valtimis, žvejojome“, – sakė dizainerė.

Nors pripratusi prie prabangios viešbučių aplinkos, moteris nepabijojo pažinti ir dažnai orais nelepinančią lietuvišką gamtą. „Džiaugiuosi, kad situacija susidėliojo taip, kad vėl pamačiau tuos nuostabius gamtos kampelius. Fantastiški peizažai, grynas oras, aktyvus poilsis – gamtoje pilna veiklos visai šeimai. Tikiuosi, kad net jei kita vasara nebus tokia užimta, pavyks ištrūkti ne tik į mūsų taip trokštamus Maldyvus, bet ir vėl pakartoti išvykas į lietuvišką gamtą,“ – planavo Indrė Kvedarienė.