Valstybės saugumo departamentas ir Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos vertindami grėsmes nacionaliniam saugumui šiemet atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje per socialinį tinklą „LinkedIn“ taikinių agresyviai ieško Kinijos žvalgybos tarnybos. Be to, JAV prezidento rinkimai 2016 metais ir kiti pavyzdžiai rodo, kad socialiniai tinklai gali tapti įrankiu siekiant paveikti politinius procesus demokratinėse valstybėse.
Vilniaus universiteto dėstytojas, politologas dr. Nerijus Maliukevičius įspėja, kad socialinių tinklų nederėtų painioti su tradicinėmis žiniasklaidos priemonėmis.
Politinę komunikaciją ir informacinius karus tyrinėjantis N. Maliukevičius socialiniais tinklais domisi nuo pat jų atsiradimo. Jis pastebi, kad virtualioje erdvėje skleidžiamos melagingos žinios dažnai būna nutaikytos į vyresnio amžiaus žmones, kuriems naujųjų technologijų aplinka yra kur kas didesnis iššūkis negu jaunimui.
– Kuo informacija socialiniuose tinkluose skiriasi nuo naujienų, kurias aprašo ir pasakoja vietos žurnalistai?
– Kiekvienas naujienų portalas, laikraštis, radijo ar televizijos žinių laida turi savo redaktorių. Redaktorius prižiūri pateikiamo turinio kokybę, atsako už informacijos patikimumą, tikrina faktus.
„Facebook“ nėra nei redaktoriaus, nei redakcijos, kuri atsakytų už faktų patikimumą. Kritikos dėl to sulaukusi JAV bendrovė šioje srityje daug dirba, projektuoja informacijos filtrą, tačiau kol kas patikimo sprendimo nėra.
O kol informacijos patikimumo filtro nėra, iš esmės bet kas gali sukurti kažkokią emocionalią žinutę, iliustruoti ją paveikslėliu ir paleisti į eterį. Ryte į tinklą paleistas paveikslėlis su bauginančia žinute, žiūrėk, vakare jau yra surinkęs minią virtualių sekėjų, kurie pritaria ir platina. Taigi socialiniame tinkle kiekvienas gali sąlyginai apsimesti žurnalistu.
– Kodėl vyresnio amžiaus žmonėms tai yra iššūkis?
Vyresnės kartos žmonės yra įpratę prie tradicinės žiniasklaidos. Prisijungę prie socialinių tinklų jie pasitiki visa matoma informacija. Kai iš tiesų informacija, kurią matote ekrane, jus gali suklaidinti ir apgauti.
Kaskart prisijungę prie tinklo mes pastebime daug tokios informacijos – kurstančios stiprias emocijas.
Mano nuomone, „Facebook“ yra savotiškas mūsų protuose egzistuojančių baimių, prietarų, mitologijų informacinis tęsinys, todėl kaskart prisijungę prie tinklo mes pastebime daug tokios informacijos – kurstančios stiprias emocijas.
Į tokį informacijos srautą sėkmingai įsilieja melagienos – netikros, suklastotos naujienos. Perskaitę jas dalis žmonių pagalvoja, kad tai – realybę atspindintys faktai.
– Šalia nuotraukų iš draugų kelionių šiame informacijos margumyne galima rasti ir mokslinių straipsnių, ir kulinarinių receptų. O kaip sraute atsiranda melagienų?
– Melagienos yra tarsi įrankis, kuriuo siekiama manipuliuoti žmonėmis, visuomenės grupėmis. Vis daugiau nerimo kelia tai, kad socialiniais tinklais mėginama pasinaudoti kaip įrankiu – sukelti tam tikrus susipriešinimus, suskaldyti visuomenę.
Matome, kad ne tik Vakaruose, bet ir Lietuvoje politikų rinkiminiai debatai tampa vis labiau poliarizuoti, vis labiau supriešinantys, bauginantys. Tam tikra prasme tai galima laikyti socialinio tinklo technologijos pasekme.
– Technologijų kūrėjai dėl to sulaukia vis daugiau kritikos.
– Taip. Bendrovių, kurioms priklauso „Facebook“, „Twitter“ ar „Youtube“, vadovai supranta problemą. Jie baiminasi, kad dėl nepatikrintų naujienų skleidimo valstybės imsis griežčiau reguliuoti jų veiklą. Todėl bendrovės ima pačios bendradarbiauti su žurnalistais, kuria iniciatyvas, mėgindamos atrasti informacijos tikrinimo mechanizmus ir taip įveikti šį iššūkį.
Jau dabar galime matyti, kad pradedama atskirti, kur slypi apgaulė – informacija pažymima anglišku „fake news“ (liet. melaginga naujiena) užrašu. Toks žymėjimas įspėja skaitytoją apie melą ir iškraipytus faktus, kurie neatitinka realybės.
– O kaip pastebėti apgaulę, jeigu melaginga informacija nepažymėta?
– Derėtų atkreipti dėmesį į informacijos šaltinį. Jeigu socialiniame tinkle žinią pateikia patikima, autoritetinga žiniasklaidos priemonė, tai sumažėja tikimybė, kad skleidžiamas melas.
Visai kas kita, jeigu informacijos šaltinis yra neaiškus arba tik imituoja naujienų kanalą.
Internete pasitaiko agresyvių melagysčių, kai bandoma prisidengti žiniasklaidos priemonės kauke.
Vienas naujesnių pavyzdžių – propagandą ir melagienas skleidžiantis „Luhansko medijos centras“. Kai įdėmiau pradedi sekti ir kritiškai analizuoti šio „centro“ skleidžiamą informaciją, greitai pamatai, kieno propagandos linijai jis atstovauja ir supranti, kas jo šeimininkas.
