Skirtingoms savanorystės sritims reikalingi skirtingas pasiruošimas

Projekto ir jį įgyvendinančios organizacijos „Kartu stipresni“ vadovė Inga Dulinskienė sako, kad dalyviai gali rinktis iš dviejų sričių: pagalbos namuose vyresnio amžiaus žmonėms arba darbo su vaikais, turinčiais autizmo spektro sutrikimą: „Pirmiausia jie gauna teorines žinias, o paskui, bendradarbiaudami su savanorių koordinatoriumi, gali save išbandyti savanoriškoje veikloje.“

Pasakodama apie savanorių pasiruošimą, I. Dulinskienė pažymi, kad autizmas – labai įvairiapusis dalykas, tad 12 valandų trukmės mokymuose neįmanoma perduoti visko, ką reikia žinoti. Vis tik savanorius stengtasi paruošti kaip įmanoma geriau.

„Plačiai analizavome autizmo temą, analizavome, į ką svarbu atkreipti dėmesį. Pastebėjau, kad dalis savanorių truputį išsigando ir labiau linko prie pagalbos namuose vyresnio amžiaus žmonėms, kur to specifiškumo nėra tiek daug. Vyresni žmonės savanorius mielai priima, tad jie turi pasiruošti kitiems dalykams – ribų nustatymui, taip pat, kad senolių poreikiai neviršytų jų galimybių“, – tęsia ji.

Senoliams svarbiausia bendravimas

Jaunuoliai, pasirinkę savanoriškai padėti senoliams, teikia jiems įvairią pagalbą.

„Mūsų savanoriai jiems į namus atnešdavo maisto produktų. Taip pat jeigu asmuo geria medikamentus, jiems jų nupirkdavo mūsų savanoriai. Kai kuriems vyresnio amžiaus žmonėms, kurie ganėtinai neblogai mato, labai aktualus yra knygų skaitymas, tai į namus savanoriai iš bibliotekos pristatydavo ir knygų. Aišku, tokią paslaugą teikia ir pati biblioteka, tačiau jie turi ribotą kiekį žmonių, tad mūsų savanoriai mielai pristatydavo knygas senoliams“, – pasakoja projekto vadovė.

Pasak jos, projektas labai patiko vyresnio amžiaus žmonėms, mat šiai asmenų grupei itin svarbus bendravimas su kitais žmonėmis.

„Jiems ypač smagu, kai juos pastebi jauni žmonės, koncentruoja į juos dėmesį, išklauso. Jiems labai svarbu, kad kažkas jų klausytų, nebūtinai, kad atsakytų. Jie tikrai jaučiasi vieniši, nors tikrai ne vienas turi vaikus, tačiau jie būna užsiėmę, o senoliai jaučiasi kalti, jei „trukdo“ savo vaikams. O kai ateina žmogus iš šalies, kuris atrodo lyg tam ir yra, kad klausytų, padėtų, senas žmogus ima jaustis ne toks vienišas“, – dalijasi I. Dulinskienė.

Naudą mato ir ypatingus vaikus auginančios šeimos

Kita savanorių sritis – darbas su autizmo spektro sutrikimą turinčiais vaikais – taip pat įgyvendinama įvairiomis formomis.

„Pačiame Žaliakalnyje veikia Kauno Prano Daunio ugdymo centras, kuriame jie turi atskirą autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų grupę. Ten dirba specialieji pedagogai, kurie su jais užsiima. Keletas mūsų savanorių labai susidomėjo ir ten nuėjo savanoriauti. Jie dalyvavo grupės veikloje, kurią koordinuodavo pati auklėtoja. Kai kuriems vaikams sudėtinga ir apsirengti, tad savanoriai padėdavo apsirengti, pavalgyti, asistuodavo kūrybinių įgūdžių lavinimo užsiėmimuose, padėdavo piešti, lavinti smulkiąją motoriką. Tuo tarpu auklėtoja padėjo atpažinti kiekvieno vaiko poreikį ir atitinkamai reaguoti“, – apie projekto eigą pasakoja pašnekovė.

Savanoriai dirbo ir su šeimomis, lankėsi jų namuose. I. Dulinskienė prideda, kad nors iš pradžių kai kurie tėvai į pagalbą žvelgė nedrąsiai, vėliau patys pastebėjo naudą.

„Keletas šeimų tikrai turėjo gražių atsiliepimų, pavyzdžiui, kad mama jaučiasi ne tokia vieniša. Kai kalba eina apie specialiuosius poreikius ar ypatinguosius vaikus, mamos dėl atžalos negalios dažnai yra linkusios kaltinti save. Jos užsidaro nuo aplinkinio pasaulio, stengiasi pačios tvarkytis su savo problemomis – galvoja, kad tai yra jų kaltė, kad privalo viską padaryti pačios, turi tam tikrų psichologinių barjerų, kurie pastūmėja į izoliaciją.

Pačios šeimos įvardijo, kad joms projekto patirtis padėjo į situaciją pažiūrėti kitaip, leido išlaisvėti. Mamos iš pradžių baimindavosi, o projekto eigoje matėsi pokytis – jos vis laisviau patikėdavo savanoriams savo vaiko priežiūrą, tarpusavio pasitikėjimas augo, o kai atėjo laikas išsiskirti, tai to išsiskyrimo šeimos nelabai norėjo. Savanorių pagalba jiems buvo patogi, tėvai galėjo atsipūsti, viso dėmesio nekoncentruoti į vaiką“, – džiaugiasi projekto vadovė.

Geriau pažinus save, lengviau apsispręsti dėl ateities

Su autizmo spektro sutrikimą turinčiais vaikais pasirinkusi dirbti moksleivė, projekto savanorė Lina Pušinskaitė sako, kad prie iniciatyvos prisijungė, nes norėjo suprasti, ką nori veikti gyvenime. Vis tik, pasirinkta veiklos sritis iš pradžių buvo iššūkis.

„Buvo baisu, tačiau kai buvau jaunesnė, lankiausi vaikų pensionate, tad žinojau, kaip į šiuos vaikus reikia reaguoti. Be to, kai pradedi su jais dirbti, bendrauti, pamatai, kad šie vaikai viską supranta, tavęs klauso.

Iš pradžių vaikai manęs nenorėjo klausyti visai. Tačiau juk eini ne vieną, o daug kartų, tai galiausiai jie ima klausyti. O kai su jais susidraugavome, tai vos man atėjus jie atbėgdavo apsikabinti, bendrauti“, – patirtimi dalijasi savanorė.

Šis projektas jai padėjo ne tik įgyti naujų įgūdžių, bet ir suprasti, į kokią sritį nori pasukti baigusi mokyklą: „Atradau ir supratau, kad man vis labiau patinka vaikai. Be to, kad ne tik noriu, bet ir galiu su jais dirbti, nesvarbu kokiais. Apsisprendžiau, ką studijuosiu. Aš esu sportininkė, tad nusprendžiau studijuoti Lietuvos sporto universitete ir tapti krepšinio trenere.“

Kita projekto savanorė Rugilė Karalevičiūtė taip pat dirbo su šiais vaikais.

„Aš esu vyriausia šeimoje ir man visada tekdavo pabūti tiek su jaunesne sese, tiek su pusbroliais mažais. Man visada patikdavo su jais bendrauti, tad pagalvojau: kodėl nepanaudojus šių įgūdžių geram tikslui?“ – sako ji.

R. Karalevičiūtė priduria, kad projekto patirtis jai padėjo suprasti ir geriau pažinti save – suvokti, kokių savybių jai trūksta.

„Man iškilo sunkumų prižiūrint didelę grupę vaikų. Supratau, kad man daug lengviau, kai yra vienas ar du vaikai. Todėl, jeigu norėčiau dirbti tokį darbą, man reikėtų daugiau patirties, ir žinių. Suvokiau, kad man patinka bendravimas su įvairiais žmonėmis, o dalyvavimas projekte užtvirtino mano spėjimą, kad studijuosiu komunikacijos mokslus“, – priduria mergina.