Kauno fotografijos galerijoje eksponuojamoje fotomenininkės Irenos Giedraitienės personalinėje parodoje „Irena Giedraitienė. Fotografijos“ autorės užfiksuotos kasdienybės akimirkos jau yra tapusios istorija, todėl kiekvienas kadras kviečia atrasti skirtingą jo sluoksnį ir prasmę.

Platesnis žvilgsnis

Pirmasis įspūdis, kuris kyla pravėrus galerijos duris, – nuostaba. Daug nespalvotų fotografijų tvarkingai sukabinta ant sienų viena šalia kitos. Portretai, akimirkos iš masinių renginių, demonstracijų, asmeninių švenčių momentai, darbininkų kasdienybė, kadrai iš visuomeninių institucijų – vaizdų ir temų įvairovė labai plati.

Kaip pažymima parodos anotacijoje, iki šiol žiūrovams buvo pristatyta tik siaura I. Giedraitienės, kuriai didžiąją gyvenimo dalį inžinierės karjerą teko derinti su pašaukimu fotografijai, archyvo dalis. Naujausioje parodoje atveriamas platesnis žvilgsnis į fotomenininkės kūrybą.

Darbininkė. Šiltnamių kombinantas. Vilnius, 1975 m. I. Giedraitienės nuotr.

Nesuvaidintas gyvenimas

Autorės kurti kadrai – nesurežisuoti. I. Giedraitienė, spausdama fotoaparato užrakto mygtuką, nesistengė pagauti to vienintelio, geriausio kadro. Ji iš tikrųjų buvo kiekvienoje akimirkoje (nesvarbu, ar tai masinis renginys, asmeninis įvykis, ar tiesiog fragmentas iš kasdienos) – tiek kaip stebėtoja, tiek kaip dalyvė. Todėl užfiksuoti „Tautų spartakiados“ (Maskva, 1956) ar „Dainų šventės“ (Vilnius, apie 1974) momentai yra tokie emocionalūs, atspindintys masinių renginių dalyvių nuotaiką, energiją.

Kompoziciškai kiekvienas kadras yra labai dinamiškas, įdomus, skatinantis žiūrovą nusistebėti, nusišypsoti ir pajusti bendrystės jausmą, džiugesį, pakylėjimą drauge su nuotraukose užfiksuotais žmonėmis.

Kitaip nei masinių renginių fotografijose, kuriose I. Giedraitienei buvo svarbu fiksuoti žmonių grupes, serijoje, kurioje įamžinta demonstracija (Kaunas, apie 1970) fotomenininkė objektyvą nukreipė į iš minios išsiskiriančius, pavienius veidus: motinos ir vaiko, savo mintyse paskendusio atsitiktinio demonstracijos dalyvio, dviejų vienas kito idėjas palaikančių bendraminčių. Šioje serijoje svarbi tapo ne grupė, o žmogus, esantis joje, ir jo asmeninis protestas.

Fotografijose svarbus yra ne įvykis, o akimirkos tikrumas, natūralumas, jausmingumas.

 

Neįprasti rakursai

Šiek tiek ironišką žvilgsnį į ją supančią aplinką I. Giedraitienė atskleidžia serijose, kuriose fiksuoja talką sode (Amaliai, 1978), turgų (Panevėžys, 1969), Pagirių šiltnamių kombinatą (1975), batų siuvimo fabriką (Kaunas, 1985). Šiose serijose žmogus – anonimiškas. Pirmajame plane fotografijose yra darbas, kurį jis atlieka. Tikriausiai tai susiję su sovietine ideologija, kai darbas buvo svarbiau už žmogų.

Nors nuotraukose gausu darbinės aplinkos detalių, rakursai, kuriuos fotomenininkė pasirinko fiksuodama kadrus, suteikia papildomą kontekstą. Anonimiški žmonės, lenkiantys nugaras, kad galėtų patenkinti pagrindinius savo poreikius, tampa personažais: moterimis su kiaulių galvomis, močiute skerdykloje, titaniškų jėgų turinčiu vyru, milžiniško ilgio gyvatę pažabojančiomis merginomis, klonuotomis panelėmis, sinchroniškai atliekančiomis tuos pačius veiksmus.

Fotografijose atrasti personažai priklauso nuo žiūrovo vaizduotės. Tačiau dėl autorės pasirinktų neįprastų rakursų nuotraukoms būdingas subtilus siurrealizmas, kuris ir atveria erdvę naujoms istorijoms.

Mykolo Žilinsko dailės galerija. 1989 m. Giedraitienės nuotr.

Magiški momentai

Jautrią savo pusę I. Giedraitienė atveria kadruose, kuriuose pagauna magiškus kasdienybės momentus: vaikus, nerūpestingai žaidžiančius paplūdimyje, savo dukreles su katinėliu, mažylės ir motinos pokalbį ir kt. Šios serijos kompozicijose dažniausiai dominuoja vienas ar du žmonės, neretai žvelgiantys tiesiai į fotografuojančios I. Giedraitienės akį.

Nespalvotų fotografijų koloritas sutelkia žiūrovo dėmesį ieškoti esmės, neklaidžioti tarp pavienių detalių. Šiose fotografijose svarbus yra ne įvykis, o akimirkos tikrumas, natūralumas, jausmingumas.

I. Giedraitienės kurtų asmenybių – Romualdo Ozolo (Nida, apie 1976), teatro veterano M. Stulpino (Kaunas), savo tėvų (1955), dukros (1952) fotografijų akcentas – nesuvaidinta momento emocija. Į antrąjį planą patraukdama fotografuojamai asmenybei kartais įprastą, o kartais – naują aplinką, tačiau jos neniveliuodama, fotomenininkė tarsi bando į kadrą perkelti ir fotografuojamojo mintis, kurios sukasi galvoje, nuotaikas, kurios išgyvenamos tą konkrečią fotografavimo akimirką, jauseną. Tai nėra formalūs, reprezentatyvūs kadrai. Juose I. Giedraitienė neturi noro parodyti asmenybės titulų, akcentuoti pareigų, atkreipti dėmesį į fotografuojamojo autoritetingumą. Tai žmonės, su kuriais fotomenininkė susitiko. Vieni susitikimai truko trumpai, kiti – tebesitęsia iki šiol.

 Pokalbiai apie fiziką. Kaunas, 1986 m. I. Giedraitienės nuotr.

Matyti ir įžvelgti

Parodoje eksponuojami ir keli I. Giedraitienės autoportretai (Kaunas, 1958; Panevėžys, 1970; Kaunas, 1985). Trijose nuotraukose – trys vienos asmenybės pusės: ikona, fotomenininkė, kasdienybės (pa)stebėtoja. Nuotraukų kompozicijos labai skirtingos, tarsi siekiant parodyti skirtingus savęs matymo ir suvokimo tarpsnius. Veidas, kuris žvelgia iš fotografijų, tas pats, bet vis kitoks.

I. Giedraitienės darbuose išryškėja visa fotografijos magija – būti tarsi burtų lazdele fotografuojančiojo rankose, kuri sustabdo akimirką, ją sandariai ir saugiai uždaro kadre ir suteikia galią keliauti laiku, pasakojant savo istoriją.

Kas? Paroda „Irena Giedraitienė. Fotografijos“.

Kur? Kauno fotografijos galerijoje.

Kada? Veikia iki rugpjūčio 27 d.

Pokalbį su autore, knygos sudarytoja ir leidėja Egle Deltuvaite, dalininku Jurgiu Griškevičiumi bei istoriku, monografijos „Nuobodulio visuomenė: kasdienybė ir ideologija vėlyvuoju sovietmečiu (1964–1984)“ autoriumi Tomu Vaiseta moderuos menotyrininkas Tomas Pabedinskas.

Knygoje publikuojama I. Giedraitienės archyvo dalis – tarsi sovietmečio Lietuvos kasdienybės metraštis. Tik jame labiau atsispindi ne oficialioji, o pozityvioji, gražioji, romantiškoji gyvenimo pusė. Čia maža politinio gyvenimo atspindžių: komunistinių paradų ar švenčių, partijos ar įvairiausių komitetų suvažiavimų bei kitų socialistinio realizmo proteguotų temų. I. Giedraitienės kūrybai nebūdinga ir santvarkos ar visuomenės kritika, žmonių ar jų ydų pašiepimas. Jos archyve – amžinųjų vertybių atspindžiai ir svarbiausių žmogaus gyvenimo įvykių dokumentai: vestuvės, laidotuvės, vaikai, šventės, atostogų tėkmė, susitikimai su įdomiais ar brangiais žmonėmis. Viskas, kas bent šiek tiek pakilę virš gniuždančios sovietinės realybės. Pati gyvenime būdama geraširdė, pozityvi, atvira, nelinkusi skųstis, I. Giedraitienė ir objektyvą dažniausiai nukreipia į tai, kas gražu ir gera, o jei ir paliečia liūdnesnę temą, vis tiek priverčia fotoaparatą nefiksuoti perteklinių neigiamų emocijų ar išraiškų.

Rinkinyje „Moteris su fotokamera“ publikuojamos 1955–1999 m. fotografijos, tačiau knygos struktūra remiasi ne chronologija, o teminiais pjūviais. Pradedant pirmąją ir bene ryškiausia serija „Tautų spartakiada“ (1956 m.) ir baigiant sukrečiančiais, bet nuostabiais mirštančios autorės mamos portretais.

Seriją „Tautų spartakiada“ galima laikyti pirmaisiais žingsniais fotografės karjeroje, kuri 1975 m. pasiekė kulminacinį tašką – už fotografiją „Vestuvės“ (1974 m.) gautas prestižinis „World Press Photo“ apdovanojimas „Aukso akis“. Nors, kaip 2016 m. fotomenininkų seminare Nidoje pasakojo Aleksandras Macijauskas, labiausiai kolegos jai „pavydėjo“ mamos portreto („Rūpestis II“. Iš serijos „Motina“. Panevėžys, 1998).

Knygos dailininkas Jurgis Griškevičius nesivadovavo klasikiniu fotoalbumo kanonu, tad šio leidinio negalima pavadinti tradiciniu, ypač Lietuvos meno leidinių kontekste. Knygos dizainas – tarsi uniforma I. Giedraitienės fotografijoms, siekiantis pabrėžti dokumentalumą, tam tikrą buitiškumą, sukuriantis fotokontaktų peržiūros įspūdį. Prie to prisideda ir šriftų, ir popieriaus pasirinkimas. Pastarasis nėra įprastas meno katalogui, priešingai – linkęs sugerti dažą, nugesinti kontrastingumą, tačiau šiltas ir malonus liesti.

Noras pristatyti sovietmečio kontekstą jo nepatyrusiai jaunajai kartai tapo priežastimi ieškoti tinkamos istorinės perspektyvos. Ir pačios I. Giedraitienės, jos kūrybos, pasiekimų negalima vertinti neatsižvelgiant į laikotarpį ir jo diktuojamas taisykles, ypač moterims. Šios nelengvos užduoties sutiko imtis jaunas istorikas dr. T. Vaiseta (straipsnis „Labirintas su mirusia pabaisa: klaidžiojimas po sovietmečio kasdienybę“), ir jam puikiai pavyko. Menotyrininkas dr. Virginijus Kinčinaitis savo dėmesį skyrė pirmajai autorės serijai „Tautų spartakiada“ ir analizės raktu pasirinko lytiškumą, kūniškumą. Literatė Rūta Mėlynė tekste „Sustabdytų sovietmečio akimirkų istorijos“ pasinėrė į I. Giedraitienės kūrybą, straipsnyje svarsto apie fotografijų, fotografo reikšmę sovietmečiu ir dabar.

Knygos sudarytojos E. Deltuvaitės teigimu, „šia knygą norisi traktuoti kaip alternatyvų požiūrį į I. Giedraitienės kūrybą. Sąmoningai siekta pristatyti mažiau eksponuotas ir publikuotas fotografijas, o kai kurioms jų – tai debiuto platforma, kuri, tikiuosi, leis iš naujo įvertinti ir permąstyti autorės poziciją Lietuvos fotografijos istorijoje, o gal net įkvėps išleisti dar vieną fotografijų knygą“.

Nuo technikos iki rūko

Ilgai maniau, kad šis renginys yra skirtas susitikti daugybei fotografijos mėgėjų ir iki valios pasikalbėti apie objektyvus, pinhole kameras, išlaikymus ir ekspozicijas, tačiau mano žinios buvo gerokai pasenusios. Virsmai seminaro organizatorės Fotomenininkų sąjungos viduje (neseniai pirmininku buvo išrinktas Gintaras Česonis, iki tol sėkmingai vadovavęs Kauno skyriui) paveikė ir seminaro atmosferą, žymėdami posūkį į šiuolaikiškesnį fotografijos matymą. Nors sakoma, kad užsienio lektoriai ir menininkai sukviesti jau seniau, tačiau pokyčiai aiškiai jautėsi. Arba mano žinios vėl buvo pasenusios ir čia įdomu jau ne vienus metus.

Matyt, turėčiau visą tekstą pripildyti pasakojimų, kokios buvo paskaitos, diskusijos, menininkų ir knygų leidėjų (kartais abu vienu asmeniu) prisistatymai, Kęstučio Šapokos performansas ir Aurelijos Maknytės "Keptos skaidrės", lydimos "zaizras&humusic" alternatyvaus muzikinio performanso "Vaibai Ore", nes iš tiesų tai buvo.

Atskirai vertėtų minėti ir Ričardo Šileikos "šnekesį ir mintijimus tema "Vaizdo ir teksto simbiozė: pro et contra", kurie, nors ir paremti ypatingu teiginių paryškinimu ar perryškinimu, tačiau kaip ir fotografijoje, kartais tai duoda gana solidų rezultatą. Tiesa, vienas jų (teiginių), kad fotomenininkų sąjungoje reikėtų įsteigti rūko fotografų sekciją, išsivystė į linksmą Alvydo Lukio pastabą, kad pirmininku privalėtų būti išrinktas Remigijus Treigys – šis mielai įsijungė į kol kas teorinį Rūko jau ne sekcijos, o partijos (jei ką nors daryti, tai su užmoju) kūrimo planą, mikliai gimė net rinkimų šūkiai "Išvalysime iš Lietuvos rūką!" arba "Kiekvienam po rūką!" Priklausomai nuo situacijos. Ko norėti, rinkimai artėja, o žiūrint į realius kandidatų sąrašus lieka tik baisėtis arba juoktis iš savęs, patekusio į tokią padėtį.

Skirtingų interesų bendrystė

Tad tikrai geriau galvoti apie Nidą, seminarą, kuris nors jau praėjo, galėtų kažką pakeisti ne tik kalbant apie profesionalumą, bet ir apie bendresnį situacijos matymą, nes būtent tų, visiems aktualių paskaitų čia buvo daug. Viena pirmųjų – Natalijos Arlauskaitės "Kanceliarijos archyvas: matyti ir tvarkyti", po kurios natūraliai sekė diskusija apie vaizdų archyvus, svarbi ne vien tyrėjams, nes juos sukaupia ne tik valstybinės institucijos, bet ir kiekvienas ilgiau dirbantis fotografas, tad (savi)cenzūros, atrankos klausimai čia lietė daugelį, kaip ir vaizdų kontrolės bei vaizdų galios problema. Sakyčiau, kad tos kontrolės ir galios, siekiančios valdyti, ką matome ir kaip suvoksime istoriją, vis daugėja. Deja.

Su pastarąja tema siejasi ir Nerijaus Mileriaus paskaita "Prievarta kine ir fotografijoje". Tiesa, nemėgstantys akademiškesnės kalbos greit išgaravo iš salės, nes nei N.Arlauskaitė, nei N.Milerius apie objektyvus ir diafragmas nekalbėjo. Kažkas iš nusivylusiųjų, kad nėra paskaitų, kaip tapti sėkmingu fotografu, ir uždavęs tokį klausimą vienai organizatorių Vilmai Samulionytei, nustebo, išgirdęs jos klausimą: "Sėkmingam kur? Jūs domitės žurnalistine ar mados fotografija ir svajojate dirbti žurnale? Tuomet kelias vienoks, o norintiesiems kurti savo, kaip menininko ateitį, galvojant apie parodas, kuratorius, teks imtis visai kitos strategijos. Tad kokios sėkmės ieškote?"

Klausiančiojo nustebimas žymi tą daugelio neįsisąmonintą takoskyrą tarp dviejų fotografijos suvokimo ir naudojimo būdų. Skiriasi grupių interesai, skiriasi ir atvykusiųjų į Nidos seminarą lūkesčiai bei profesiniai įgūdžiai, tačiau pastaruoju aspektu organizatoriai pasistengė – paskaitų būta įvairių lygių, pradedant nuo aiškinančių pagrindus, tarkime, kas yra piktorealizmas ir pan. iki diskusijų apie institucijų ateitį. O Fotomenininkų sąjungos ateitis, atrodo, pareikalaus nemažų pastangų, bandant sujungti fotografus mėgėjus, save laikančius klasikais, ir šiuolaikinės fotografijos eksperimentuotojus arba bent sukurti naują bendrabūvį.

Turėčiau pridurti, kad dalis klasikų, visuomet buvę eruditais, tokie kaip Algimantas Kunčius, su šiuolaikiniais eksperimentais puikiai sutaria, tad klasikais-mėgėjais vadinu greičiau grupę žmonių, aiškiai jautusių nuoskaudą dėl nepakankamo gautos garbės kiekio, šiuolaikinį meną vadinę šiukšlių menu ir pan.

Nemaža Nidos seminaro dalis buvo atriekta knygų ir leidybos reikalams, pradedant nuo knygų mugės (mugelės ar mugytės, nes mažutės), "NoRoutine Books prisistatymo "Mažatiražė leidyba" (Vilma Samulionytė ir Gytis Skudžinskas) ar Andrew Mikšys "Nepriklausoma fotoknygų leidyba" bei Tomo Mrazausko "1-2-3 rytoj", vyko diskusija "Knyga – nauja ekspozicinė erdvė", Agnė Narušytė pristatė savo ir Margaritos Matulytės knygą "Camera obscura: Lietuvos fotografija 1839–1945", tad Irenos Giedraitienės knygos Irena Giedraitienė "Moteris su fotokamera", (2016, "Kultūros meniu", sudarytoja Eglė Deltuvaitė) pristatymas neturėjo nieko nustebinti, tačiau rimtų paskaitų gausoje tenka išsirinkti kažką, kas išsiskyrė ar tiesiog sušildė sielą.

Ties šia kryžkele turiu pasakyti, kad grįžus namo, atmintyje liko kelios svarbios kryptys, kuriomis norisi žvelgti į Nidos seminarą, juolab kad jis jau praėjo ir šie pasvarstymai greičiau skirti naudoti ilgai, o ne kaip greitosios informacijos rinkinukas.

Moteris su kamera

Tad šiame tekste pasirinksiu vieną jų, vieną iš personalijų – I.Giedraitienę, kurios knyga ir buvo pristatoma Nidos seminaro metu (pristatė Laima Kreivytė ir E.Deltuvaitė). Ši moteris netinka nė vienai klasikų kategorijai arba lengviau tiktų prie jaunatviškų eksperimentatorių, nes, kaip prisipažino 80-metė, nuotraukas pradėjo dėti į jaunimo fotografų mėgėjų interneto puslapį "Foto Kūdra", o vėliau į socialinį tinklą "Facebook", tik tuomet atsirado ir knyga.

Toks pat ir knygos dizainas – radikalus, daniško dizaino tradicija paremtas knygos maketas (dizaineris Jurgis Griškevičius) atrodo greičiau Šiuolaikinio meno centro leidinys nei ilgametę kūrybą (fotografuoja nuo 1955 m.!) pristatanti knyga. Skirtingo šrifto kairio ir dešinio puslapių numeracija, be to, gerokai per didelio; itin dideliu šriftu pateikta įžanga, toliau – labai mažu, dar atspaustas ant gelsvo blizgaus popieriaus Tomo Vaisetos tekstas, o nuotraukos – ant matinio vos pilko, visas tas tyčia atsainus, tyčia neteisingas maketavimas gerokai trikdo, tačiau, kaip teigia pati fotografė, jai patiko dizainerio darbas.

Telieka sakyti, kad I.Giedraitienė tiesiog vis dar turi radikalios jaunatviškos dvasios, o šią knygos maketavimo tradiciją gali priimti, gali nemėgti, tačiau ji egzistuoja, nors man pasirodė, kad dizaineris tapo pagrindiniu knygos herojumi, nustelbdamas fotografijų autorę.

Taip moterims nutinka per dažnai. Lietuvoje ypač. Prisipažinsiu, žiūrėdama į fotografę, sėdinčią savo knygos pristatyme, netikėtai suvokiau, kad ji man primena mamą. Ne išvaizda, nors jos beveik vienmetės (apie 80-ies), tačiau per pokalbį ryškėjančiu požiūriu į kūrybą. Pokariu išaugusių moterų, sovietmečiu kūrusių moterų požiūriu.

I.Giedraitienė ramiai pasakojo, kaip ji tvarkė savo nuotrauką su katinu – cituojant iš atminties: "Buvo labai sudėtinga: viena reikėjo maskuoti, kita išryškinti, daug vargau." Tiems, kurie yra tvarkę fotografijas, puikiai suprantama, kad kalba eina apie didelį profesionalumą, tačiau moteris viską pateikia be jokios pompastikos, priešingai vyresniosios kartos fotografui, lydinčiam kiekvieną paskaitą ar diskusiją gal ir teisingu klausimu, tačiau prasidedančiu: "kai mes darėme", "o aš kūriau" ar pan.

Žodžiu, galite mane peikti už netikslias citatas, nes tuomet, klausydama klasiko komentarų, nemaniau, kad teks jį cituoti. O I.Giedraitienė apie savo kūrybą kalba taip, lyg ramiai sakytų – užauginau vaikus, kepiau skanų pyragą... Tas įskiepytas moteriai kuklumas, o ir iš tiesų visų pirma išauginti vaikai (jei gimė, privalai užauginti, sakau aš ir dabar), buitis, nešta per sovietmečio skurdą ant savo pečių, paliko įspaudus kalboje, manierose. Nes vyras nepadėjo, nes tai buvo moters pareiga, ne heroizmas. Vyrai buvo kūrėjai, herojai. Šis motyvas apie moters vietą sovietmečiu keliauja ir per knygoje publikuotus tekstus. Tokius jie norėtų matyti save ir dabar, pakitusiame pasaulyje. Tačiau net dabar absoliučiai kitokį I.Giedraitienės, jos kartos moterų požiūrį į kūrybą nelengva priimti.

Mes pageidautume save mokančios pateikti, gal net kiek karingos, t.y. įrodinėjančios savo vertę menininkės. Taip, žmonės vis dar verda sriubą, tačiau dabar mes labai didžiuojamės ją išvirę, priskirdami iškilmingam kūrybos aktui, o mano mamos, I.Giedraitienės karta tiesiog kūrė, tyliai, tarp puodų ir valdiško darbo, per pietų pertraukas, tai buvo tas pats gyvenimo srautas, kaip ir vaikų Rugsėjo 1-oji, giminių laidotuvės ar pažįstamų vestuvės.

Beje, klausydamas gerokai jaunesnės, bet taip pat jau įėjusios į fotografijos istoriją Violetos Bubelytės, kalbančios apie savo kūrybą, gali išgirsti tas pačias apgaulingo paprastumo natas. Ar mes, moterys, vis dar kukliai nuleidžiame akis, laukdamos, kol herojai vyrai ir mus pastebės? Nors kartais man atrodo, kad visa lietuvių tauta daro tą patį – leidžia garsiau rėkiantiesiems "aš – didis" joti sau ant sprando.

Net faktą, jog sovietmečiu (!) 1975 m. gavo apdovanojimą "Pasaulio spaudos fotografijos" (angl. World Press Photo) "Aukso akis" bendrųjų įvykių kategorijos už fotografiją "Vestuvių vakarą" (1974) I.Giedraitienė pateikia taip paprastai, kad negali suvokti ją buvus ryškia fotografe. O tai liudija ir į knygą sugulusios fotografijos. Apie jų atrinkimą sudarytoja rašo: "Šią knygą norėčiau traktuoti kaip alternatyvų požiūrį į I.Giedraitienės kūrybą. Sąmoningai siekta pristatyti rečiau eksponuotas ir publikuotas fotografijas, o kai kurioms jų – tai debiuto platforma, kuri, tikiuosi, leis iš naujo permąstyti autorės poziciją Lietuvos fotografijos istorijoje."

Knygoje taip pat pateikiami trys tekstai, kurių pirmasis T.Vaisetos "Labirintas su mirusia pabaisa: klaidžiojimas po sovietmečio kasdienybę" yra po sudarytojos įžangos, o kiti du – Virginijaus Kinčinaičio "Pamestas gimnastės irklas" ir Rūtos Mėlynės "Sustabdytų sovietmečio akimirkų istorijos" – knygos viduryje.

T.Vaiseta koncentruojasi daugiau į pačią sovietmečio ir moters vaidmens joje apžvalgą, sukurdamas foną fotografijoms, padėdamas tą laikmetį suvokti nežinantiesiems, o dar prisimenantiesiems papildydamas naujomis įžvalgomis. Tiesą sakant, straipsnis mane sukrėtė – pakeitus vieną kitą žodį tai galėtų būti mūsų laikmetį ar moters vaidmenį jame apibūdinantis tekstas. Principas "Bėk, Olga, bėk!" visai nepasikeitė! Ir ne tik jis.

V.Kinčinaitis daugiau dėmesio skyrė žymiosios I.Giedraitės serijai "Tautų spartakiada", kreipdamas dėmesį į kūniškumo modelį sovietmečiu, neigusį bet kokią užuominą į erosą, ir įveda Siegfriedo Kraucerio sąvoką "masių ornamentas".

Kuklumas ir spindesys

Moterų kūrybos temą Nidos seminaro tvarkaraščio pabaigoje nagrinėjo L.Kreivytė paskaitoje "Kalbantys daiktai: fotografės rašo istoriją". Ten pateiktas ir Sophie Calle kūrinys "Exquisite Pain", virtęs knyga su dokumentuota istorija ilgos kelionės traukiniu iš Paryžiaus per Rusiją, Kiniją į Japoniją, kur fotografė, kaip sutarta, turi susitikti su mylimu vyru, kol atvykusi sužino, kad šis nė nesiruošė pas ją skristi.

Knyga padalyta per pusę, veidrodiniu principu likusioje dalyje – ilgas netekties skausmas ir kelias link išgijimo, vykusio labai pamažu. Tas pats moters gyvenimas, nors šiuolaikiškas, nors sudėtas į itin dailią knygelę, bet tai – tos pačios I.Giedraitienės nuotakos, verkiančios neatvykus jaunikiui. Tiksliau, jau lietuvės fotografės pasakojimas apie tokių kadrų buvimą, nes jie – dar neištyrinėtose, nepublikuotose juostose. Taigi apsukus ratą tenka vėl grįžti ten, kur yra naujų galimų istorijų radimosi vieta – į vaizdų archyvą ir jų valdymą, į galios temas.

Kartais pripažinimas ar pagyrimas ateina visai nelauktai. Knygos pristatymui baigiantis Aleksandras Macijauskas tapo tuo balsu iš salės, priminusiu apie kadrus, kurių vienas kitam pavydi fotografai. Taip, I.Giedraitienė tikrai turi tokią nuotrauką, ir ji – ne ta garsioji "Vestuvių vakarą". Tai motinos portretas ("Rūpestis II", iš serijos "Motina", 1998, Panevėžys). Sena moteris, turėjusi drąsos, pavydėtinos drąsos fotografuotis, rodydama suvytusį, sumedėjusį kūną, sėdi ant lovos, tačiau fotografės nuopelnai čia neabejotini – neįtikėtinas jautrumas šviesai, švari kompozicija ir nepaprastai stipri emocija. Šis kadras tikrai yra vienas tų neužmirštamųjų. Knygoje – priešpaskutinis. O paskutinis – jau mirusios motinos portretas.

"Tarp šių sukrečiančio tikrumo nuotraukų, kurias skiria gal vos keli mėnesiai, gali perskaityti žmogaus, nenumaldomai artėjančio link savo lemties slenksčio, istoriją", – rašo knygoje R.Mėlynė. Paskutinis knygos kadras iš tiesų veda už jos ribų. Ne tik filosofine prasme, bet ir sąsajomis su kitais prie šios temos nebijojusiais prisiliesti autoriais – mintyse iškyla Aleksandro Ostašenkovo "Mirties sodas" (2008) ir Saly Mann "Proud Flesh" (2006), o tada ir jos vaikų, palyginimui – I.Giedraitienės vaikų nuotraukos.

Mamos fotografės iš savo kasdienio gyvenimo, iš skausmo ar džiaugsmų (nes būti mama reiškia gauti kasdienes porcijas laimės, nerimo, baimės, gėlos), iš praradimų sukūrusios kažką tvirto, net jei dar viskas ir nevirtę sidabro bromido atspaudais bei knygomis, net jei tebeguli nepaviešinta, kaip kai kurios I.Giedraitienės juostos. Ta fotografijos vaizdų būsimybė...

Labai džiaugiuosi pamačiusi autorę, išgirdusi, kaip ji kalba. Kaip jau sakiau, ji panaši į mano mamą – nemoka savęs girti, kovoti už pripažinimą. Bet tikrai moka rasti tai, kas paprastą kadrą daro vertingą ne tik kaip laikmečio ženklą, bet ir daug gilesne prasme, lyg tiestų vizualius tiltus tarp visų dukrų ir motinų, tarp verkiančių jaunamarčių bei laimingų mergaičių, maudančių lėlę skardinėje nuo silkių. Ne, šis tekstas ne Motinos dienos proga – mamas mylime kiekvieną dieną, ar ne? O fotografija gali liudyti ne tik smurtą, bet ir mūsų meilę.

Lemtingas atsitiktinumas

Fotografijos lauke I.Giedraitienė darbuojasi jau seniai – dažnai yra vadinama moterimi su fotokamera. Ji viena aktyviausių Lietuvos fotomenininkų sąjungos narių moterų, dažnai dalyvaujanti parodose. Ilgus metus Kaune praleidusi, šiandien Panevėžyje gyvenanti I.Giedraitienė yra surengusi 56 personalines fotografijos parodas ir dalyvavusi apie 100 grupinių parodų visame pasaulyje.

Fotografė yra pelniusi ne vieną apdovanojimą už savo kūrybą, kurių vienas svarbiausių – "World Press Photo" prizas "Aukso akis" ir aukso medalis, gautas 1975 m. Amsterdame už fotografiją "Vestuvių vakarą" (1974 m.)

I.Giedraitienės darbas "Katytė" (1970 m.) yra įtrauktas į 1984 m. Niujorke išleistą Tarptautinio fotografijos centro enciklopediją. Lietuvės pavardę galima rasti ir 2006-aisiais išleistoje enciklopedijoje "Allgemeines Kunstlerlexikon International. Artist of the World".

Paprašyta papasakoti apie kūrybinio kelio pradžią, I.Giedraitienė prisiminė fotografuoti pradėjusi dar 1955-aisiais. "Tai buvo tėvų, studijų, mokslo draugių fotografijos, skirtos tiesiog prisiminimui. 1956 m. su Kauno merginų ir vaikinų gimnastų grupe dalyvavau Maskvoje Tautų spartakiados masiniuose pasirodymuose, kuriuose kartu dalyvavo iš visos TSRS suvažiavę sportininkai gimnastai-akrobatai. Netikėtai sunegalavau, laikinai nedalyvavau gimnastų-akrobatų treniruotėse, bet tuomet fiksavau treniruotes, o tarp jų – poilsio akimirkas. Jaunystė, džiaugsmas, sportas visus vienijo", – apie fotografijų seriją "Tautų spartakiada" pasakojo kūrėja.

Vėliau modeliais tapo dukros, draugai ir šiaip nepažįstami žmonės, sutikti Lietuvoje ar kelionėse – taip radosi nuotraukų ciklai "Vaikai", "Motina", "Vestuvės", "Laidotuvės", "Portretai", "Langas", "Kryžių tylėjimas".

Žvilgsniai iš praeities

Naujausią I.Giedraitienės albumą "Prisiminimų aidai" sudaro gana skirtingos fotografijų serijos: "Prisiminimų aidai", "Langai" ir meninės fotografijos serija, kurioje panoramiškai fiksuojami įvykiai, įvairiu metu sutiktų žmonių portretai.

Pirmojoje fotografijų serijoje pristatomi holokaustą išgyvenusių ir jų gelbėtojų Lietuvoje portretai (1995–2015). Šių žmonių autorė ieškojo po visą šalį – norėjo susitikti su gyvais likusiais nuo holokausto išsigelbėjusiais žydais. Juos surado Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Telšiuose.

Fotografuodama autorė susitelkė į portreto žanrą, mėgino užfiksuoti žmogaus veidą, jame išryškinti buvusių netekčių, praradimų, tragiškų patirčių momentus. Svarbiausia jai buvo įamžinti istorinę atmintį, dokumentuoti, įprasminti dar išlikusius holokausto liudininkus, ryškinti jų tapatybę.

Anot įvadinį tekstą albumui rašiusios menotyrininkės Laimos Kreivytės, "holokaustą išgyvenusių Lietuvos žydų portretai – tai neištrinamos praeities metraštis ir dokumentas. Portretus dažnai papildo simboliniai vaizdai ar ženklai: fotografijos, skulptūros, traukinio vagonas".

Pačios I.Giedraitienės teigimu, šie portretai – bandymas betarpiškai prisiliesti prie skaudžios temos, ją įprasminti ir suvokti. Projekto metu ne visi išgyvenusieji holokaustą norėjo fotografuotis ir dar kartą prisiminti karo metų siaubą. Tačiau kiekvienas susitikimas menininkei buvo kaip likimo dovana: "Fotografuojant žavėjo žmonių nuoširdumas, draugiškumas, betarpiškumas, geranoriškumas, energingumas – nepaisant garbaus amžiaus ir skaudžių patirčių".

"2012-aisiais Vilniuje susipažinau su puikiais, draugiškais buvusių getų ir koncentacijos stovyklų kalinių sąjungos nariais. Tąsyk man švystelėjo mintis sukurti jų portretus ir pakabinti pas juos kabinete. Kreipiausi į geranorišką, tolerantišką šios sąjungos pirmininką Tobiją Jafetą ir paprašiau pritarimo šiam sumanymui. 2014 m. Geros valios fondas paskelbė konkursą jų finansuojamiems projektams įgyvendinti. Dalyvavau konkurse, gavau finansavimą", – pasakojo menininkė.

Ne visi išgyvenusieji norėjo fotografuotis ir dar kartą prisiminti karo metais patirtą siaubą. "Man kiekvienas susitikimas su šios sąjungos nariais buvo kaip likimo dovana, kurią dalijuosi su visais, vartančiais knygą ar žiūrinčiais fotografijos parodą. Tarp sąjungos narių yra nukentėjusiųjų tiek nuo nacių, tiek nuo sovietų represijos – tai Julijana Zarchy, mirties marše žygiavusi Dobrė Rozenbergienė, Osvencimo, Dachau, Buhenvaldo stovyklų kalinys, su kuriuo vykdomi nacių eksperimentai, – Josifas Konvojus", – pasakojo I.Giedraitienė.

Dvi realybės

Kita I.Giedraitienės kūryboje svarbi tema – serija "Langai". Šią fotografijos seriją fotomenininkė kuria nuosekliai nuo 1989-ųjų iki dabar. Ji atskleidžia išskirtinį fotomenininkės stilių, puikų gebėjimą sulieti vaizdus, dirbti su spalva, sukurti tapybinio efekto įspūdį.

Fotografijų serija tik išoriškai yra pasakojimas apie langus. Nuotraukos – visai kitokios nei kiti I.Giedraitienės darbai. Ši fotografijų serija yra lyriška, tapybiška. Išskirtiniai fotografijų pavadinimai: "Langas V", "Regėjimas I" "Regėjimas II, "Langas XVI–XVII". Fotografuodama langą menininkė tarsi sulieja du vaizdus: išorinį įrėmintą lango vaizdinį ir viduje esančią įsivaizduojamą realybę.

Čia labai svarbus šviesos ir raštų žaismų, tapybiškų linijų muzikalumus. Šių darbų įkvėpimo šaltinis – gamta, pasikartojančios fotografijos nerasime.

Kiek kitokia šiame fotografijų albume meninių fotografijų serija, neturinti konkretaus pavadinimo. Fotografijos pradėtos kurti nuo 1971 m., kai kurios yra apdovanotos įvairiais medaliais. Jose fiksuojami skirtingų švenčių ar atskirų įvykių fragmentai. Vienas įsimintiniausių šios fotografijos serijos darbų – "Katytė" (1970), atstovauja tuometės Lietuvos fotografijos mokyklos stilistikai.

Šiuose darbuose labai svarbu vaizduojamųjų žmonių emocijos, žmogaus ryšys su aplinka, smulkmenos, detalių fiksavimas, suteikiantis šiems darbams individualų savitumą. Kitos įsimintinos šios serijos fotografijos – "Baimė" (1971 m.), "Preliudija" (1969 m.), "Zarasai" (1977 m.), "Koncertas" (1977 m.), "Poilsis" (1978 m.), "Riba", "Gaudemus" ir kt.

Parodos pristatymas vyks gegužės 3 d., antradienį, 17.30 val. Kauno įvairių tautų kultūrų centre (Šv. Gertrūdos g. 58). Paroda skirta Buvusių geto ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjungos narių pagerbimui ir įamžinimui. Vakaro metu bus suteikta unikali galimybė ne tik susipažinti su paroda, bet ir išgirsti gyvas dramatiškų išgyvenimų istorijas.

Anot menotyrininkės Laimos Kreivytės, holokaustą išgyvenusių Lietuvos žydų portretai – tai neištrinamos praeities metraštis ir dokumentas. Portretus dažnai papildo simboliniai vaizdai ar ženklai: fotografijos, skulptūros, traukinio vagonas. Pasak autorės, šie darbai nepretenduoja į istorinį dokumentinį Holokausto tyrimą – tai bandymas betarpiškai prisiliesti prie skaudžios temos. Ne visi išgyvenusieji norėjo fotografuotis ir dar kartą prisiminti karo metų siaubą. Tačiau kiekvienas susitikimas I. Giedraitienei buvo kaip likimo dovana.

„Fotografuojant žavėjo žmonių nuoširdumas, draugiškumas, betarpiškumas, geranoriškumas, energingumas – nepaisant garbaus amžiaus ir skaudžių patirčių“, – sakė fotomenininkė.

I. Giedraitienė surengė per 40 personalinių parodų bei dalyvavo apie 100 grupinių parodų visame pasaulyje. Gavo apie 38 apdovanojimus. Iš jų svarbiausias – „Worldpress Photo" prizas „Aukso akis“, gautas 1975 m. Amsterdame už fotografiją „Vestuvės“ (1974 m.). Jos darbas „Katytė“ (1970 m.) įtrauktas į Tarptautinio fotografijos centro fotografijos enciklopediją, 1984 m. išleistą Niujorke. 2006 m. įtrauktas į enciklopediją „Allgemeines Künstlerlexikon“.

Kūrėjos darbai saugomi Amsterdamo „Canon“ galerijoje; Tarptautiniame fotografijos centre, Niujorke; Prancūzijos fotografijos muziejuje, Paryžiuje; Šiaulių fotografijos muziejuje; Tarptautiniame fotografijos muziejuje, Katalonijoje, Ispanijoje.

Paroda jau eksponuojama ir ją galima apžiūrėti Kauno įvairių tautų kultūrų centre nuo balandžio 18 d.

Penktadienį, 17 val., Vilniuje vyks šį mėnesį 80-ąjį gimtadienį švenčiančios Irenos Giedraitienės fotografijų parodos atidarymas.  Susitikimas su autore vyks „Prospekto“ fotografijos galerijoje (Gedimino pr. 43).
Paroda pradedama eksponuoti nuo sausio 21 dienos.

I. Giedraitienė išgyveno šlovę aštuntajame dešimtmetyje (World Press Photo apdovanota prizu „Aukso akis“, pirma vieta „Bendrųjų įvykių“ kategorijoje, už fotografiją „Vestuvių vakarą“ (1974 m.), vėliau ji vis rečiau pasirodo parodose ir fotografinės spaudos puslapiuose. Tačiau laikas nuo laiko stebina žiūrovą tai įspūdinga motinos fotografija parodoje „Žvilgsnis į senatvę“, tai fotografiniais eksperimentais ir gamtos fotografija serijoje „Flora“. Didelis kontrastas, lyginant su pirmosiomis vaikystės ir vestuvių fotografijomis iš septinto dešimtmečio. Tokias metamorfozes Lietuvoje išgyveno nebent fotografas ir grafikas R.Dichavičius, nuo grynosios fotografijos vis labiau pereidamas į spalvingus, barokiškus koliažus. Vaizduose ir širdyje ji išlieka romantikė, sugebanti labai tiksliai apskaičiuoti kiekvieną savo fotografijų kompoziciją.

I.Giedraitienė, lyg ir būdama į daugelį panaši, stengiasi išlikti savimi. Jos kūryboje rasime romantiškumą, lyrizmą bei pozityvumą. Vestuvių fotografijoje ji savita, svajinga ir santūri, vengia fotoatelje standartų ir pozų. Čia jau ji veikia vėlesnės kartos „fotovestuvininkus“ J.Daniūną ar L.Geležiūtę, kuriems labiau rūpi vestuvių spektaklis ir kolektyvinės emocijos negu I.Giedraitienės jautrus intymumas, vaizdai-simboliai.

Retsykiais ji naudoja montažą, bet kišimasis į vaizdą atsiranda tik XX a. paskutiniojo dešimtmečio subabstraktinėse spalvinėse ir geometrinėse kompozicijose. Bendrai vaizdas formuojamas jau visai kitais principais. Nostalgija praeičiai išnyksta arba persikelia į pasąmonės gelmes. Irenos Giedraitienės fotografijos nebevaržo jokie žanrų rėmai, nebaugina kaimynystė su grafika ar tapyba, beje, kaip ir šiųjų fotografijos invazija į dailės plotus.

Analizuojant šaltinius, kuriuose minima I. Giedraitienė ar nagrinėjama jos kūryba, pastebimas gilių ir išsamių tyrimų trūkumas. Pagrindinėse publikacijose apie Lietuvos fotografiją, jos pavardė minima fragmentiškai, dažniau galima pamatyti jos darbų reprodukcijas. Spaudoje pasirodantys atsiliepimai apie I. Giedraitienės kūrybą dažniau yra paviršutiniški ir aprašomojo pobūdžio. Žvelgiant į sovietmečio fotografiją, Lietuvos fotografijos mokyklos kartą, jos fotografijų, objektas, raiška, kompozicija, ciklų, nors ir ne tokių didelių, kūrimas bei temos atitinka to meto tendencijas ir kanonus.

Nesinorėtų spekuliuoti istorija klausiant, kas būtų, jeigu ..., t.y. jei būtų kitas laikmetis ir moteris sovietinėje sistemoje būtų traktuojama kitaip, ar neturėtumėm lygiavertės autorės jau Lietuvos fotografijos diskurse įtvirtintiems klasikams. Kaip bebūtų, Irena Giedraitienė ir jos kūryba nusipelnė gilios ir išsamios mokslinės menotyrinės analizės.

Vėliau į fotografiją įsiveržė kur kas daugiau moterų, negu I. Giedraitienės jaunystės metais. Ji, galima sakyti, buvo viena kovotoja vyrų apsuptyje, gerbiama ir vertinama, bet konkurenciją turėjo atlaikyti lygią. Nesuklupo ir tebeina savo pasirinktu keliu iki šių dienų.

I. Giedraitienė gimė 1935 sausio 14 d. Panevėžyje. 1954 – 1959 m. studijavo Kauno Politechnikos institute, pramonės ir civilinės statybos fakultete. 1959 – 1992 m. dirbo Kauno Žemės ūkio statybos projektavimo institute. Fotografuoti pradėjo 1955 m. Pirmą kartą savo darbus eksponavo 1966 m. parodoje „Vaikai“ Žemės ūkio projektavimo institute, Kaune. 1968 m. įstojo į Kauno fotoklubą. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė nuo 1970 m. Meno kūrėjo statusas, kaip ir daugeliui kūrėjų, suteiktas 2005 m. Tais pačiais metais išleista vienintelė iki šiol jos kūrybos rinktinė. 2014 m. tapo Lietuvos fotmonenininkų sąjungos garbės nare.
Surengė per 40 personalinių parodų bei dalyvavo apie 100 grupinių parodų visame pasaulyje. Gavo apie 38 apdovanojimus. Iš jų svarbiausias – Worldpress Photo prizas „Aukso akis“, gautas 1975 m. Amsterdame už fotografiją „Vestuvės“ (1974 m.). Jos darbas „Katytė“ (1970 m.) įtrauktas į Tarptautinio fotografijos centro fotografijos enciklopediją, 1984 m. išleistą Niujorke. 2006 m. įtraukta į enciklopediją „Allgemeines Künstlerlexikon“. Svarbiausios serijos: „Vestuvės“ (1970-1984), „Prisiminimai apie vaikystę“ (1964 - ...) „Nykstanti praeitis“, „Motina“ (1957-1999), „Vaikystė“ (1964-...), „Langas“ (1970-...), Flora (1973-...).
Darbai saugomi: Amsterdamo „Canon“ galerijoje; Tarptautiniame fotografijos centre, Niujorkas; Prancūzijos fotografijos muziejuje, Paryžius; Šiaulių fotografijos muziejuje; Tarptautiniame fotografijos muziejuje, Katalonija, Ispanija; Lvovo fotoklube „Karpatian“.

Paroda veiks iki vasario 7 d.  „Prospekto“ fotografijos galerijos darbo laikas: II-V 12.00-18.00 val., VI 12.00-16.00 val.