Pastarąjį pusmetį Lauryno santykiai su žmona, verslininke ir nuomonės formuotoja, 28-erių Viktorija Siegel primena meksikiečių serialą, sekamą ir žiniasklaidos, ir visuomenės. Po to, kai balandžio pradžioje Viktorija policijos pareigūnams pranešė apie namuose kilusį konfliktą, kurio metu, kaip teigė, patyrė fizinį smurtą, Laurynas parai buvo uždarytas į areštinę. Pareiškimus dėl smurto pateikė ne tik Viktorija, bet ir Laurynas, tačiau pradėti ikiteisiminiai tyrimai, įvertinus duomenis ir liudytojų parodymus, buvo nutraukti. Netrukus po to sutuoktiniai pradėjo teisinę kovą dėl bendros sūnaus globos ir turto, o kiekvienas jų pasisakymas socialinio tinklo paskyrose tapdavo nauja žinute žiniasklaidoje.

Laurynas Suodaitis. LNK archyvo nuotr.

15 kilogramų – tiek Laurynas pasakos praradęs per pastarąjį pusmetį. Ir šiuos pokyčius lėmė ne tik išgyventas stresas, bet ir sportas bent tris kartus per savaitę, ir sveika mityba.

„Supratau, kad jei nesiimsiu kardinalių pokyčių, sugriūsiu, o toks tėvas sūnui nereikalingas. Režimas padėjo atsistatyti ne tik fiziškai, bet ir emociškai“, – pasakos Laurynas.

Pasiryžti atviram pokalbiui po to, kas nutiko, pasak Lauryno, nelengva, tačiau jis mato to prasmę.

„Esu porą kartų paverkęs tada, kai labai sūnaus pasiilgdavau. Tikrai pramušdavo, labai stipriai pramušdavo, bet tiktai dėl jo. Vartai telefone tas nuotraukas, tuos pasidarytus video, ir laužia stipriai, tai būdavo tokių dalykų tikrai, čia neprislėpsi...“, – atviraus vyras.

Kaip šiandien gyvena Laurynas, kodėl jis tvirtina, kad jį sužlugdyti buvo planuota iš anksto? Ko jis siekia kovodamas su Viktorija teismuose? Ir ar tikisi viską išspręsti taikiai? Apie tai galėsite išvysti gyvenimo būdo laidoje „Nuo... Iki...“ šį pirmadienio vakarą, 20 val., per LNK.

Būti J. Malkovichiumi – būti vienu garsiausiu pasaulio aktoriumi, filmų režisieriumi, drabužių dizaineriu. Tai būti vienu metu tiek kino aikštelėje, tiek ant teatro scenos. Būti J. Malkovichiumi – tai nuolatinis darbas ir meilė, pagarba savo profesijai.

„Gyvenime gali nutikti bet kas. Pastaruosius 30 metu dariau labai daug: mada, namų kūrimas, baldų dekoras. Tikrai bet kas gali nutikti. Esu parašęs filmui tokį sakinį, nors net nežinau, ar mes jį baigėme filmuoti: „Mes nuolat atgimstame.“ Jei vieną dieną aš atgimsiu talentų agentu Hamburge, nenustebsiu, tiesiog sau pasakysiu: gerai, jau pats laikas keliauti į darbą. Niekada nežinai, kas nutiks gyvenime, tiesą sakant, niekada ir nežinojau. 40 metų tiesiog leidau gyvenimui klostytis.“

Balandžio gale aktorius J. Malkovichius ir I. Dapkūnaitė atvyksta į Lietuvą su spektakliu „Medvilnės laukų vienatvėje“. Tai tarsi išsipildęs pažadas prieš dvylika metų jam pirmą kartą lankantis Vilniuje.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Man atrodė, kad šalį pažinau prieš atvykdamas, nes Ingeborgą pažinojau seniai ir tiek daug iš jos išgirdau. Tačiau, kad suprasčiau jūsų šalį, reikėtų pagyventi Sovietų Sąjungoje. Su Inga susipažinau 1991-ųjų pabaigoje. Mano įspūdis buvo, kad Lietuva – labai miela, graži Rytų Europos šalis ir miestas labai gražus, linksmas“, – pasakojo aktorius.

Johnas ir Ingeborga kartu dirba jau daugiau nei 30 metų. Per interviu jis – ką tik buvo po repeticijos, aktorė šiuo metu irgi yra Bostone.

„Esu sakęs Ingos busuviam vyrui, su kuriuo palaikome ryšį, kad ji yra tas žmogus, kurį rinkčiausi darbui, jei projektas labai sunkus arba egzistuoja didelė nesėkmės galimybė. Žinau, kad Inga niekada nenustos dirbti, ji bandys kūrinį padaryti geresniu, nebandys nuolat keisti, o tiesiog dirbs. Rasti tokį partnerį – nelengva“, – gerų žodžių apie Ingeborgą negailėjo J. Malkovichius.

Prieš 20 metų prancūzų damaturgo Bernard-Marie Koltès, kuris buvo aktyvus homoseksualių žmonių laisvių gynėjas, parašyta pjesė buvo uždrausta, griežtai kritikuota, tačiau draudžiamos meilės tema aktuali iki šiol, sako aktorius. Nors dažnai pamirštame, kiek mažai laiko prabėgo nuo judėjimo už laisvę. Į Lietuvą Johnas atvyksta be jokių lūkesčių.

„Niekada neturiu jokių lūkesčių jokiam kūriniui. Tai tiesiog ne man. Priimu dalykus taip, kaip jie nutinka, ir bandau neturėti jokių išankstinių nuostatų, vilčių dėl vietos ir žiūrovų. Visada vedamas tik užsidegimo. Niekada neturėjau ambicijų, tik norą veržtis toliau. Manau, tokia prieštara tik skatino mane augti“, – svarstė aktorius.

„Kai buvau jaunas, nors ir nesakyčiau, kad atsimenu, priėmiau viską kaip savaime suprantamą dalyką. Nors tada daug vargome. Baigus universitetą prasidėjo ekonomikos recesija. Septintasis dešimtmetis buvo kupinas idealizmo, ši dvasia greitai baigėsi. Kai įkūrėme savo teatrą, daugelis manė, kad esame išprotėję, nors turbūt tokie ir buvome. Visi šiame versle dažnai savęs paklausia: ką mes darome, kodėl niekam nerūpi? Tiesą sakant, didžiąją dalį laiko jie dėl to rimtai įsižeidę“, – ironizavo Johnas.

Neseniai pasirodė du nauji filmai, spektaklio premjera – ar būti J. Malkovichiumi – nėra būti pavargusiu?

Man nereikia atsipalaiduoti, nes nesu įsitempęs.

„Man nereikia atsipalaiduoti, nes nesu įsitempęs. Mėgti savo darbą – mums natūrali būsena, nes nelaukiame, kada baigsis darbo savaitė. Suprantu tuos žmones, kurie taip jaučiasi. Tačiau mes darome tai, ką mėgstame, be jokios pievartos. Jaučiuosi puikiai atsipalaidavęs dirbdamas visą dieną bet kurią dieną. Užaugau Amerikoje, ir kinas , vėliau ir televizija, prasidėjo kaip verslas. Tai mano veikla. Kai kuriuos dalykus darau dėl to, nes taip užsidirbu, o kai kuriuos darau, nes manau, kad scenarijus – fantastiškas, režisierius puikus arba kolegos nuostabūs“, – su užsidegimu aktorius pasakojo apie savo pašaukimą.

Kai kurie dalykai mintis užima stipriau – taip, kaip neseniai pasaulį išvydusi pirmoji anūkė.

„Matome ją dažnai. Šią vasarą vėl važiuosiu režisuoti spektaklio Rygoje, ji keliaus su manimi visam laikui. Tai fantastinė ir nuostabi dovana. Bandau praleisti kuo mažiau laiko be jos“, – J. Malkovichius neslėpė, kad anūkė užima labai svarbią vietą jo gyvenime.

Asmeninės sąsajos

– Kaunas pro prezidentūros sostinėje langus tikriausiai atrodo vienaip, o koks jis čia apsilankius?

– Žinokite, tas įspūdis ir iš Vilniaus, ir būnant čia, Kaune, toks pat. Tai, kas vyksta Kaune, mes matome ir gerai suprantame šių pasikeitimų prasmę. Tikrai ne paslaptis, kad per pastaruosius keletą metų Kaunas labai sutvirtėjo, svarbiausia – pradėjo labiau pasitikėti savimi. Ir, ko gero, pats svarbiausias dalykas – kad išnaudojo potencialą, kurį turi. Tas potencialas visada glūdėjo, tik jis nebuvo panaudotas taip, kaip yra dabar.

Neatsitiktinai apsilankėme Kaune dar ir dėl to, kad Kaunas labai rimtai priėmė mūsų idėją paskiepyti žmones iki vasaros vidurio, ir jis yra pasirengęs infrastruktūriškai šį tikslą įgyvendinti. Žinoma, ne viskas priklauso nuo paties Kauno, nes vakcinų kiekis bus toks, kokį turėsime, bet jeigu jis bus pakankamas, Kaunas yra pasirengęs, jeigu ką, paskiepyti ir kitų miestų žmones. Aš tikiuosi, kad to nereikės, nes kiti miestai taip pat juda teisinga linkme – ir Vilnius, ir kiti didmiesčiai, ir iš rajonų turime gerų naujienų. Merai rimtai priėmė šį tikslą ir yra pasirengę tai padaryti.

Kaunas šiandien tikrai yra mūsų pasididžiavimas, miestas, kurio ekonominis potencialas nekelia abejonių, kurį vis gausiau lanko užsienio investicijos, užsienio investuotojai nusprendžia čia pasilikti, kai kurie net ir didina investicijų apimtis. Na, ir kartu Kaunas yra tiesiog koja kojon su laiku žengiantis miestas.

Net jeigu tai karas, tikrai ne aš jį pradėjau.

– Ne veltui dainuojama: "Kaunas – Lietuvos širdis".

– Anksčiau dėl šito buvo galima dar ir pasiginčyti, ypač iš tų miestų pusės, kurie nori konkuruoti, o šiandien nebelabai galėtume argumentų surasti. Kaunas surastų savų ir svarių kontrargumentų.

– Ar turite kokių nors išskirtinių asmeninių sąsajų su Kaunu, jo žmonėmis?

– Tos sąsajos ir yra asmeninės, žmogiškosios. Pats tvariausias ryšys su miestu pirmiausia yra ryšys su jo žmonėmis. Ne paslaptis, kad neseniai amžinybėn iškeliavęs Vidmantas Staniulis, Kauno antikvariato vadovas ir savininkas, buvo mano bičiulis. Tikrai daug savaitgalių esu lankęsis pas jį, ir tai buvo tapę net savotiška tradicija man ir mano bičiuliams – kartą per mėnesį ar du lankydavomės Kaune, smagiai leisdavome laiką, kalbėdavomės apie knygas, gyvenimą, politiką – apie ką tik nori. Man labai liūdna, kad šito žmogaus nebėra. Paskutinį kartą aš nesugebėjau jo aplankyti dėl didelio užimtumo, tas mūsų susitikimas vis nusikeldavo, kol galiausiai sužinojau liūdną naujieną.

Jeigu atsiribočiau nuo tų žmogiškųjų santykių, man Kaunas patinka kaip urbanistinė erdvė. Miestas išsidėstęs labai patogioje ir tapybiškoje vietovėje. Kažkuo jis man primena Vilnių, nors yra visiškai skirtingas. Kaip ir Vilnius, Kaunas turi tą nuostabų gamtos, landšafto koloritą, kuris daro jį įdomų. Bet jis turi ir savo unikalią architektūrą – neaukštą, modernizmo architektūrą. Tai Kauną daro nepalyginamą su kitais miestais.

Pasak Prezidento, žmogaus savivertės sumenkinimas kitiems stebint, žmogaus išplūdimas viešai tolygu žmogžudystei. (Roberto Dačkaus/Prezidento kanceliarijos nuotr.)

Jaudina padariniai

– Kad ir kaip nesinorėtų, daugiausia dabar kalba sukasi apie COVID-19. Žmonės pavargo nuo karantino ribojimų, sergantys kitomis ligomis skundžiasi negaunantys reikalingų paslaugų, vaikų mokymosi ir studentų studijų kokybė kenčia dėl nuotolinio mokymo. Kaip vertinate dabartinę situaciją?

– Ši situacija tikrai labai sudėtinga daugeliu prasmių: ir psichologine, ir ekonomine, ir socialine. Medicininė, arba sveikatos apsaugos, tematika dabar pati svarbiausia. Kai kalbame apie tai, kad dalis žmonių gali mirti, mes turime daryti viską, kad mirčių būtų mažiau, ir čia nėra jokios kainos, kuri būtų pernelyg didelė mokėti už tai.

Tikiu, kad tiek karantino ribojimais, tiek ambicingu skiepijimosi planu šitą problemą išspręsime ir pereisime prie kitokio pobūdžio problemų. Jos jau dabar kaupiasi diena iš dienos: tai ir visuomenės psichologinis nuovargis, ir žmonių sveikatos situacija – jie galbūt tiesiogiai su COVID-19 nesusidūrė, bet susidūrė su jo padariniais ta prasme, kad negavo sveikatos palaikymo paslaugų, kurias turėjo teisę gauti. Bus ekonominių, verslo problemų: žmonės neteko darbų, pajamos sumažėjo, gyvena iš santaupų. Kai matai, kad diskutuojame kartais apie bet ką, tik ne apie tai, kas šiuo metu žmonėms svarbiausia, darosi pikta. Diskutuojame apie kažkokius galios žaidimus, dar kažką, bet man įdomu, kaip paprastam žmogui visa tai atrodo? Kai žmogus sėdi ir galvoja, ką artimiausiu metu jo vaikai valgys. Ir dabar siūlome, ir ateityje siūlysime įstatymų iniciatyvas, kad būtų išnaikintas tas neteisingumo jausmas, kurio Lietuvoje yra labai daug. Kai sakoma, kad Lietuvoje daug neteisybės, paprastai pirmiausia galvojama apie teisinę reikalo pusę – teismus ir visa kita. Bet Lietuvoje labai daug ekonominės ir socialinės neteisybės. Dabar teikiame įstatymo projektą dėl nedarbo draudimo neįgaliems žmonėms, nes jie negauna visos draudimo išmokos dėl to, kad gauna pajamų iš pašalpų arba pensijų. Kovo 1 d. įsigaliojo mūsų įstatymas dėl vaistų kainų kompensavimo socialiai pažeidžiamiems žmonėms.

Kaunas yra tiesiog koja kojon su laiku žengiantis miestas.

Kaip reikia nemylėti žmonių, kad šitokius įstatymus sukurtum? Turbūt tie, kurie juos kūrė, sakytų, kad kūrė dėl to, kad būtų sutaupyta biudžeto lėšų. Bet kieno sąskaita mes taupome? Ar taupome tų, kurie tvirtai stovi ant kojų, sąskaita, ar tų, kuriems ir taip yra gyvenime daug problemų? Man atrodo, kad per krizes labiausiai nustekename tuos žmones, kurie ir taip verčiasi ganėtinai sunkiai, kurie turi negalių, kurie yra socialiai pažeidžiami. Šiandien mane ši problematika jaudina labiausiai. Manau, kad naujasis Seimas, kai jau įsibėgės, turėtų grįžti prie tų įstatymų, kurie žmonėms svarbūs. Svarbu ne braižyti kokias nors trajektorijas, o spręsti tuos klausimus, kurie tuo metu aktualiausi žmonėms.

– Jeigu būtumėte valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovas, kaip elgtumėtės? Kažką darytumėte kitaip, siekdami suvaldyti  pandemiją?

– Manau, kad, kalbant apie skiepijimo politiką, turime elgtis daug ambicingiau. Ne ieškoti priežasčių ar faktų, kurie ribotų mūsų ambicijas, atvirkščiai – ir savo elgesiu, ir savo politika demonstruoti lyderystę, demonstruoti, kad mes gebame ne prasčiau, o net gal ir geriau negu kitos valstybės įgyvendinti skiepijimą. Aš to pasigendu, pasakysiu atvirai. Pranešama, kad štai "AstraZeneca" vakcinos kiekis sumažės, ir daroma tai tokia veido išraiška, tartum dėl to mes turėtume džiaugtis. Nėra čia dėl ko džiaugtis. Reikia galvoti, ką daryti, kad kiti vakcinų gamintojai, o ir pati "AstraZeneca" vykdytų tuos įsipareigojimus, kuriuos turi vykdyti. ES šį uždavinį mato kaip vieną iš pačių svarbiausių, ir aš labai džiaugiuosi, kad mes, visos valstybės narės, darome didelį spaudimą. Nors neabejoju, kad Europos Komisija (EK) ir pati supranta savo atsakomybę. Turime daryti viską, kad panašiai, kaip Izraelis, galėtume pamažu grįžti prie normalaus gyvenimo. Priešingu atveju nėra grįžimo algoritmo: mes nuolat suksimės tame užburtame karantino rate, kažką atpalaiduosime, kažką vėl sugriežtinsime, kai skaičiai pablogės, o kaip tik šito mūsų žmonės mažiausiai laukia. Žmonės laukia sprendimų, ir aš didžiausias viltis sieju su skiepijimusi.

Dėl karantino manau, kad ta atsargi politika nepaleisti iš rankų susirgimų atvejų kontrolės yra teisinga. Žinoma, labai svarbu, kad nebūtų komunikuojama taip, kad vieną savaitę sukeliami lūkesčiai, o kitą savaitę jie nuviliami. Iš šitos klaidos, aš tikiuosi, jau pasimokyta, ir nebus kartojama ateityje, bet atpalaidavimas negali vykti urmu. Atpalaidavimas turi būti žingsnis po žingsnio, labai atidžiai stebint susirgimo atvejų dinamiką. Galima drąsiai pasakyti, kad susirgimo atvejų dinamikos lėtėjimas arba susirgimų skaičiaus problemos sumažinimas jau yra susijęs su viruso atmainų plitimu. Lietuva, deja, šito taip pat neišvengia, ir pagaliau to ir nebuvo įmanoma išvengti esant daugiau ar mažiau atviroms sienoms. Viruso atmainos yra dar vienas iššūkis, kurį mums visiems kartu reikės įveikti.

Kaip apsaugoti paveldą?

– Pagyrėte Kauno architektūrinį veidą ir modernizmo architektūrą. Pastaruoju metu Kaune griuvo išskirtinės architektūros namai: architekto Aleksandro Gordevičiaus projektuota vila Žaliakalnyje, priklausiusi Petrui Ruseckui, aviacijos generolui Juozui Kraucevičiui priklausiusi vila Lakūnų plente, Aleksote. Paaiškėjo, kad šie pastatai net nebuvo įtraukti į paveldo sąrašą. Ne paslaptis, kad ir visoje Lietuvoje daug vertingų pastatų, kurie tinkamai nesaugomi, neprižiūrimi, netvarkomi. Kodėl taip yra ir ką reikėtų daryti, kad neprarastume tokių architektūros perlų?

– Keletas aspektų. Pirma, deja, ir valdžia kartais pražiūri, nesuteikia įstatymų apsaugos tikrai paveldosaugos požiūriu vertingiems objektams. Antra, komerciniai interesai. Trečia, užsakovų, nepabijosiu to žodžio, ribotas kultūros lygis. Kartais žmonės nesupranta, kad išsaugoti paveldosauginį objektą daug svarbiau net ir jo vertės požiūriu, negu jį suniokoti. Suprantu, kad gali pasirodyti patogiau elgtis taip, kaip  patinka, planuoti patalpas taip, kaip tau patinka net ir paveldosaugos požiūriu vertingame objekte. Bet tada naikini jo unikalumą. Šiandien pristatyta dėžučių daug kur ir niekas jų nevertina, o vertina tai, kas autentiška ir unikalu.

Viena vertus, turime ugdyti architektūrinę kultūrą, ir ne tik architektų bendruomenės. Pastaroji, žinoma, yra priklausoma nuo užsakovų. Todėl pirmiausia turime ugdyti užsakovų kultūrinius poreikius, kad jie suprastų pirmiausia savo atsakomybę, ypač tie, kuriems priklauso tie objektai, kad jie turėtų atitinkamą skonį, suvokimą ir labiau pasikliautų profesionalių architektų įžvalgomis. Visose šiose grandinėse matome daug problemų ir jos vienu ypu nėra išsprendžiamos. Kultūros ugdymas užtrunka ilgai, bet daryti tai reikia. Organizavome prezidentūroje kultūros forumą artėjančio UNESCO Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos jubiliejaus proga ir kalbėjome apie tai, ko reikia, kad UNESCO konvencijos nuostatos būtų įgyvendintos mūsų nacionalinėje teisėje. Susitarėme ir yra politinė valia iš Kultūros ministerijos, kitų ministerijų, kad šie teisės aktai būtų perkelti į mūsų vietinę teisę. Ar pakanka vien teisinių darbų? Žinoma, kad ne. Juo labiau žvelgiant į ateitį ir tikintis, kad Kauno modernizmo architektūra bus pripažinta saugotinu paveldo objektu Lietuvoje, – tokių ir taip jau turime keturis. Pirmiausia suvokime, kokie turtingi esame: pagal plotą turime tikrai daug vertintinų ir saugotinų objektų net ir pasauliniu požiūriu. Elkimės atsakingai, suprasdami savo atsakomybę.

Galios žaidimai

– Valdantieji konservatoriai kelia klausimą, kas turėtų atstovauti Lietuvai Europos Vadovų Taryboje (EVT) – premjerė ar Prezidentas, ar abu pasikeisdami. Viešojoje erdvėje ši iniciatyva vis dažniau pavadinama karu tarp konservatorių ir Prezidento. Ką manote jūs: kas vis dėlto turėtų atstovauti Lietuvai EVT ir ar tikrai vyksta karas tarp konservatorių ir Prezidento?

– Galima pavadinti įvairiai. Net jeigu tai karas, tai tikrai ne aš jį pradėjau. Grįžtant prie reikalo esmės, Prezidentas turi tiesioginį tautos mandatą, kurio neturi joks kitas pareigūnas Lietuvoje. Konkrečiai kalbant apie mane, per pastaruosius prezidento rinkimus man išreiškė pasitikėjimą beveik 900 tūkst. Lietuvos gyventojų. Ir, be jokios abejonės, Lietuvos Respublikos (LR) Konstitucija labai aiškiai sako, kad LR vadovas yra LR Prezidentas, kuris atstovauja Lietuvos Respublikai užsienyje. Ir atstovauja tiek spręsdamas ekonominius, socialinius klausimus, tiek, jeigu tokių yra, grynosios užsienio politikos klausimus. Šis darbas prezidento atliekamas jau dvylika metų: dešimt metų – ankstesnės prezidentės, dvejus metus – man dirbant su kita Vyriausybe. Per pastarąjį metą aš neradau jokios priežasties, dėl kurios ši konstitucinė tradicija turėtų būti keičiama. Nebent galvotume apie tai, kad kažkam norisi turėti daugiau galių. Bet tai yra įstatymų ir konstitucinis įpareigojimas, o aš labai rimtai žiūriu į Konstituciją ir ketinu Konstitucijos nuostatas vykdyti. Nėra jokių problemų valdžios institucijoms bendradarbiauti atstovaujant tai pačiai Lietuvos pozicijai. Kai vykstu į Briuselį, aš neatstovauju savo asmeninės pozicijos. Bendradarbiaujame su Seimo Europos reikalų komitetu, dirbame su Užsienio reikalų ministerija, rengiame dokumentus, derybų pozicijas. Tuo aš vadovavausi, pavyzdžiui, priimant labai svarbų dokumentą EVT dėl ilgametės finansinės perspektyvos 2021–2027 m. ir ekonomikos gaivinimo fondo. Derybos buvo sėkmingos, parvežėme rezultatus į Lietuvą, ir visi tuo pasidžiaugė. Dėl vakcinavimo strategijos Lietuva yra turbūt viena iš aktyviausių ES narių, kelianti greito skiepijimosi tikslą ir spaudžianti EK, kad galėtume greičiau pasakyti, jog šį svarbų uždavinį įvykdėme. Visai neseniai EVT kartu su kitomis keturiomis valstybėmis – Ispanija, Danija, Belgija ir Lenkija – mes kreipėmės į EK, dar kartą paragindami ne tik didinti vakcinos gamybą ES erdvėje, bet ir būtent stiprinti tas institucijas, kurios kovos su viruso atmainomis ir sieks, kad jos nepaverstų niekais mūsų didžiulių pastangų pabaigti vakcinaciją. Toks būtų mano atsakymas.

G.Nausėda teigė neradęs nė vienos priežasties, kodėl Europos Vadovų Taryboje Lietuvai turėtų atstovauti premjerė Ingrida Šimonytė. (Roberto Dačkaus/Prezidento kanceliarijos nuotr.)

Tiesą sakant, man tas temos eskalavimas atrodo šiek tiek dirbtinis, ypač turint omenyje, kad šiuo metu yra tikrai labai daug gyvybiškai svarbių klausimų, kurie tikrai, manau, kelia rūpesčių mūsų žmonėms. Galbūt taip mėginama nukreipti dėmesį nuo vienų dalykų į kitus.

– Situacija dėl pandemijos gal kiek pritildė Astravo AE keliamos grėsmės temą, jos gaminamos elektros patekimo į Lietuvą klausimą. Apie tai neseniai kalbėjotės su Latvijos prezidentu. Kaip toliau gyvensime šalia Astravo AE?

– Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad iš esmės mūsų visų pozicijos yra labai panašios. Anksčiau kalbėjome, kad galbūt Latvijos pozicija kažkuo išsiskiria, bet, manyčiau, politiniai įvykiai vasarą Baltarusijoje privertė mus suprasti, kad negalime bendradarbiauti su tokiu režimu, kuris ne tik trypia žmogaus teises, bet ir negerbia jų dar ir tuo požiūriu, kad stato tokį atominį monstrą, nesirūpindamas savo žmonių saugumu. Ir ne tik savo, bet ir visų aplinkinių valstybių žmonių saugumu. Įrodymų, kad būtent taip ir yra, turime labai daug. Objektas statomas nesilaikant net minimalių saugumo standartų, ir tai netoleruotina. Mes turime imtis žygių, kad savo rankomis tokio objekto nepaverstume rentabiliu. Ir EK, ir EVT visuotinai sutariama, kad tai nesaugus objektas ir kad turime priimti pirmiausia politinį sutarimą, kad su tokiais objektais nesutinkame ir jų neskatinsime.

Ne mažesnės svarbos užduotis yra rasti priemonių, kaip realiai įgyvendinti šitas deklaracijas, kad šitokių atominių elektrinių produkcija nepasiektų kontinentinės Europos elektros rinkos. Ši antroji užduotis yra, ko gero, net sudėtingesnė negu deklaracijų suformulavimas. Susiduriame su labai specifine rinka – tai ne baldų, maisto produktų ar batų rinka. Tai elektros rinka, kurioje, jeigu taip galima žargonu sakyti, elektra liejasi laisvai. Ji kerta sienas, ir mes turime sertifikuodami, įvesdami tinklo mokestį ir ieškodami priemonių, kurios realiai padėtų, užkirsti kelią tokiai elektros energijai patekti į mūsų rinką. Tai nelengva padaryti dar ir dėl to, kad labai galingi kitos pusės ekonominiai interesai. Jie nori pasiekti priešingą rezultatą: kad ta elektra būtų prekiaujama laisvai, kur tik norima, ir kad šitas objektas atsipirktų. Žinoma, susiduriant su tokiu pasipriešinimu ir galingu lobizmu, reikia labai rimtai padirbėti norint pasiekti tokį rezultatą, kuris mums reikalingas.

Liūdina įžeidinėjimai

– Viešojoje erdvėje labai daug diskusijų, peraugančių ir į įžeidinėjimus, kelia tai, kad Seimas pavasario sesijoje ketina imtis Stambulo konvencijos ratifikavimo ir lyčiai neutralios partnerystės įteisinimo. Kokia jūsų nuomonė apie tai?

– O ar atsitiko kas nors naujo? Aš stebiu mūsų diskusijų lauką gana seniai. Ir manau, kad jis degradavo jau tikrai labai seniai. Labai liūdna, kad kuo toliau, tuo labiau puolame žemyn savo diskusijų kultūra, savo pagarba ir tolerancija kitaip manančiam. Turime atsistoti ir garsiai pasakyti: ponai, toliau taip nebegalime, nes greitai pradėsime vienas į kitą šaudyti vien dėl to, kad kažkas su kažkuo nesutinka. Kartais žmogaus išplūdimas viešai tolygu žmogžudystei. Tai yra moralinis žudymo aktas kito žmogaus atžvilgiu. Nebijau to pasakyti, nes tikrai taip galvoju. Tai yra žmogaus savivertės sumenkinimas kitiems stebint. Galima tai stebėti pasyviai ir patyliukais kikenti. Bet galima pasakyti: palaukit, čia kažkas ne taip, aš nesutinku su šitokiu diskusijų lygiu. Šiandien aš sakau: nesutinku su šitokiu diskusijų lygiu, atsiribodamas nuo paties Stambulo konvencijos dokumento.

Kas atsitiko? Atsitiko tai, kad kunigas Algirdas Toliatas išreiškė poziciją, ir ta pozicija yra visiškai logiška, turint omenyje, kad gerbiamas A.Toliatas yra kunigas. Jis išreiškė oficialią Bažnyčios poziciją ir nepadarė to kažkokia nepagarbia forma arba užgauliojimu. Bet štai reakcija į tai man primena daugybę reakcijų net ir iš tų pačių žmonių kitomis temomis gerokai anksčiau. Jie tiesiog įprato būti viešąja inkvizicija, jie prieš nieką neatsako, o bet koks mėginimas pasakyti žodį prieš siejamas su žodžio laisvės varžymu: turi išskirtinę poziciją, kai gali naikinti visus, o tavo vertinimo kvestionuoti niekas neturi teisės. Tokioje aplinkoje mes gyvename jau ne vienus metus. Dabar nuo mūsų valios priklauso, ar sakome – stop, ar sakome, kad čia viskas normalu, ir toliau garmėkime į bedugnę. Aš sakau, kad galbūt jau užteks. Ir šia prasme aš solidarizuojuosi su kunigu A.Toliatu, nes manau, kad žmogus nenusipelnė tokios reakcijos, kaip nenusipelnė ir joks kitas žmogus.

Be abejo, mes netrukus turėsime spręsti labai konkrečius klausimus dėl vienalytės santuokos ar partnerystės. Santuoka tikriausiai ir neįmanoma būtų, veikiausiai neatitiktų ir LR Konstitucijos, nes pas mus šeimą sudaro vyras ir moteris. Bet aš esu įsitikinęs, kad turime išspręsti ir rasti teisinių priemonių, kad užtikrintume kartu gyvenančių vienos lyties asmenų interesus. Tokių neišspręstų klausimų yra daug – ir dėl informacijos gavimo apie sveikatos būklę, ir paveldėjimo. Manau, kad sureguliuoti tokius civilinius santykius esame visiškai subrendę. Tokio įstatymo projekto atsiradimą Seime aš sveikinčiau.

Stambulo konvencija – labai išsamus dokumentas, kuris apima daug aspektų, ir didele dalimi – smurto artimoje aplinkoje, smurto prieš moteris klausimą. Šia prasme jis yra sveikintinas. Prezidentūra padarė savo žygius dar 2018 m., kai pateikė Stambulo konvenciją Seimui svarstyti. Manau, kad tai yra teisingas sprendimas. Ir labai gerai, kad vyksta diskusija, nes mes negalime užspausti diskusijos apsimesdami, kad nėra dėl ko diskutuoti. Keliami tikrai labai svarbūs klausimai, dėl kurių Lietuva turės apsispręsti, nes neapsisprendę ir nuolat diskutuodami gyventi negalime. Tikiuosi, kad Seime bus priimtas sprendimas, kuris ir atsižvelgs į nemažos visuomenės dalies nuostatas.

Ponai, toliau taip nebegalime, nes greitai pradėsime vienas į kitą šaudyti vien dėl to, kad kažkas su kažkuo nesutinka.

– Politikai ir politologai kartais sako, kad Prezidentas per mažai matomas, per mažai iniciatyvus, visuomenė kartais pyksta, kad negirdi Prezidento balso vienu ar kitu valstybei ir jos piliečiams svarbiu klausimus. Kaip vertinate tokius priekaištus?

– Tai aš jau nebesuprantu, ar per mažai matomas, ar per daug matomas? Nes pastaruoju metu jau sulaukiu kritikos, kad per daug lipu kažkam ant kojos ir per daug kalbu vakcinavimo ar kokiais kitais klausimais. Galbūt apsispręskime. Mūsų suvokimas apie vykdomosios valdžios funkcijas yra toks, kad Prezidentas nesikiša į kažkokių operatyvinių klausimų sprendimą, bet jis turi užimti labai aiškią poziciją strateginiais klausimais. Tą poziciją aš, man atrodo, labai plačiai ir dažnai išlaikau ir komentuoju. Pastaruoju metu tikrai neteko girdėti, kad būčiau per mažai matomas.

Vakcinavimas man šiuo metu yra prioritetas. Užsienio politikos prioritetas man yra darbas EVT ir EK įgalinimas spręsti tuos klausimus, kurie labai svarbūs Europai. Rytų partnerystės klausimas man taip pat labai svarbus: glaudžiai bendraujame su Moldovos, Sakartvelo, Ukrainos vadovais. Kovo 18–19 d. vyksiu į Ukrainą oficialaus vizito ir susitiksiu su prezidentu Vladimiru Zelenskiu. Balandžio mėnesį jau numatomas susitikimas su Moldovos prezidente Maia Sandu ir galimai gegužę lankysiuosi Sakartvele, bet vizitas dar ne iki galo suderintas.

Jeigu kalbėtume apie įstatymų iniciatyvas, jau minėjau keletą įstatymų, susijusių su neįgaliaisiais ir socialiai pažeidžiamomis grupėmis, kalbame apie mūsų pasiūlymus mokesčių srityje. Ką aš dar turėčiau padaryti, kad būčiau labiau matomas? Man atrodo, kad Prezidentas tikrai gana aktyvus vidaus politikoje. Sakiau iš pat pradžių, kad man vidaus politika taip pat yra tas veiklos laukas, kuriame Prezidentas turi būti. Yra daugybė dalykų, susijusių su gerovės valstybės kūrimu, neteisybės apraiškų mažinimu. Šiandien tos neteisybės vienu ypu kaip Augėjo arklidės iškuopti neįmanoma, bet ekonominėje, socialinėje, pagaliau ir teisinėje srityje turime naikinti šias neteisybės apraiškas, nes jos kaip niekas kitas žlugdo mūsų visuomenės atmosferą.

Linkėjimai kauniečiams

– Į Prezidento postą atėjote prieš tai aktyviai nedalyvavęs politikoje. Ateidamas turėjote lūkesčių, dabar jau pakankamai laiko einate pareigas. Ar skiriasi turėti lūkesčiai ir realybė? Ar, kaip žmogui, sunku būti Prezidentu?

– Prezidentu būti labai įdomu, ir tai tikrai labai atsakingas veiklos baras, kur turi sutelkti visas savo jėgas, tarp jų – ir psichologines, neslėpsiu to. Spaudimas, arba konkurencinis laukas, kuriame esu, tikrai labai intensyvus. Šito aš ir tikėjausi. Bet, kita vertus, tikėjausi, kad ta konkurencija nebūtinai turi pasireikšti destruktyvia forma. Deja, kartais tenka nusivilti – konkurencija tampa tikslu arba priemone dėl konkurencijos, ir nieko daugiau. Tada kai kurie sprendimai, kuriuos būtų galima priimti gerokai greičiau, yra vėlinami, atstumiami, arba mėginama juos pakeisti vien dėl to, kad tą įstatymą ar projektą siūlo ne tas, kas turėtų siūlyti. Tai nėra normalu žvelgiant visuomenės pažangos požiūriu, bet tokios yra realijos, su jomis reikia susitaikyti, tik ne ta prasme, kad reikia pasiduoti, bet – susitaikyti, prisitaikyti ir kovoti.

Mano lūkesčiai pasitvirtino. Man įdomus šitas darbas ir kuo toliau, tuo labiau matau, kuriose srityse galima labiau pasitempti ir judėti į priekį. Gaila, kad kitą kartą tas iniciatyvas ar tuos darbus, kuriuos darai,  nustelbia pigaus skandalo ieškojimai. Jeigu pasiūlai įstatymo projektą, mažai kas tuo susidomės, net jeigu tai padaro didelės visuomenės grupės gyvenimą lengvesnį, surinks per mažai palaikymo viešojoje erdvėje. O jeigu skandalas, jeigu priešprieša tarp kurių nors institucijų, tai – prašom! Tokioje aplinkoje mes gyvename, bet aš neketinu su ta realybe taip lengvai susitaikyti. Ten, kur reikės, aš pasakysiu savo žodį taip, kaip šiandien sakau dėl kunigo A.Toliato.

Roberto Dačkaus/Prezidento kanceliarijos nuotr.

– Kauniečiams ko nors palinkėsite?

– Kauniečiams palinkėsiu kantrybės laukti gražaus pavasario, kai viskas pasidengs žaluma, žiedais. Šitoje srityje virusas jau tikrai nepademonstruos savo nagų ir tikrai galėsime pasidžiaugti pavasariu. Važiuodamas į Kauną pagavau save galvojant apie tai, kad net autostrada man tapo jauki ir nenuobodi, nes ja važiavau seniai. Tas kelias iš Vilniaus į Kauną neprailgo, nors kiekvieną stendą, kiekvieną medį prisimenu mintinai. Tikiuosi, kad kai grįšime į normalų gyvenimą, bus galimybė tiesiog atvažiuoti savaitgalį į Kauną, atsisėsti kokioje nors jaukioje kavinėje su artimais žmonėmis, pabendrauti, pasižiūrėti į žmones, į miesto gyvenimą. Tai man tikrai labai patiko daryti iki pandemijos ar net iki prezidentavimo, bet ir prezidentavimas man nėra kliūtis atvažiuoti ir pasėdėti kavinėje. Man patinka būti tarp žmonių, o kauniečiai yra atviri, smalsūs. Man patinka, kad kauniečiai turi savo vertybinę poziciją, ją turėjo visais laikotarpiais, prie visų santvarkų kauniečių balsą buvo galima girdėti – jis buvo gana aiškus ir siuntė nedviprasmę žinutę, kad žmonės nori būti laisvi. Kaunas visada yra laisvės lopšys. Kaunas prisimena ir savo kultūrinę misiją bei politinę misiją, kurią atliko tarpukariu. Kaunas yra Kaunas.

Tuo metu ėjęs Krašto apsaugos departamento generalinio direktoriaus pareigas, o po metų paskirtas krašto apsaugos ministru A.Butkevičius ir dabar detaliai prisimena pasirengimą tuometės SSRS puolimui.

Jis "Kauno dienai" pasakojo, kad pasipriešinimas nebuvo spontaniškas. Būtent civiliais asmenimis paremta gynyba ir buvo planuota. Lietuvos žmonių gyvybių nusinešusius Sausio 13-osios įvykius jis vadina pergale.

Žinojo apie planus

– 1991-ųjų sausio 13-osios kruvini įvykiai vainikavo Maskvos parengtą ataką prieš Lietuvą. Kada jau žinojote apie agresorių planus ir kada ėmėte rengtis atremti ataką?

– Galiu pasakyti labai tiksliai – 1990 m. liepos mėnesį jau turėjome informacijos, kad būsime atakuojami. Ją gavome ir ji buvo patvirtinta iš kelių kanalų. Pirmiausia – iš mums gerai žinomų asmenų Maskvoje. Turėjome ryšių Boriso Jelcino (tuo metu ėjęs Rusijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pareigas) aplinkoje. Tie asmenys buvo suinteresuoti Lietuvos laimėjimu kaip ledlaužiu. Turėjome informacijos iš SSRS Aukščiausiosios Tarybos Saugumo ir gynybos komiteto, informacija taip pat pradėjo eiti ir iš Lietuvos KGB, kuris taip pat gavo duomenų apie pasirengimą.

A.Butkevičius pasakoja, kad civiliais asmenimis paremta gynybos strategija buvo žinoma tuomečiams Lietuvos vadovams. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Grupė žmonių iš to paties KGB nenorėjo tokio pobūdžio konfliktų Lietuvoje, todėl jie mus laiku informavo. Galbūt dabar kas nors mielai pasakotų apie tuos žmones, bet tai buvo aukšto rango pareigūnai, kurie mums padėjo laiku gauti šią svarbią informaciją. Kita vertus, mes gaudavome informaciją ir iš karinių dalinių, kurie buvo dislokuoti Lietuvoje. Jų pareigūnai stengėsi nepakliūti į įvairias Maskvos organizuojamas operacijas Lietuvoje, nes suvokė, kad anksčiau ar vėliau už tai teks atsakyti. Kaip žinome, Lietuvoje dislokuoti kariškiai nebuvo panaudoti agresijos metu prieš mus, kariniai daliniai ir jų vadai atsisakė dalyvauti tokio pobūdžio veikloje. Rugpjūčio mėnesį pradėjome ruoštis atakai.

– Kada buvo priimtas sprendimas, kad Lietuva neturi veltis į ginkluotą kovą?

– Aiškumas atėjo 1990 m. birželio mėnesį. Būdamas gynybos departamento vadovu, ieškojau koncepcijos, sakykime, doktrinos, kuria remiantis, galėtume organizuoti gynybą. Aš puikiau suvokiau, kad naudoti didelės valstybės gynybines strategijas nėra jokios prasmės, nes mūsų protėviai pastaruosius 200 metų, nuo 1794 m. Tado Kosciuškos sukilimo laikų, pralaimėjo pasipriešinimo kovas Maskvai, taip pat ir partizaninį pasipriešinimą.

Taigi, mes galėjome atlikti tik tam tikrus herojinius gestus, tačiau tai būtų davę labai mažai naudos. Aš norėjau, jeigu taip galima pavadinti, psichologinio karo veiksmų. Šiandien tai būtų pavadinta hibridiniu karu.

Taip gražiai sutapo, kad du lietuviai filosofai atėjo pas mane į Aukščiausiąją Tarybą, mes atsisėdome kavinėje ir jie iš krepšio ištraukė knygą. Tai buvo amerikiečių profesoriaus Gene'o Sharpo knyga apie civiliais asmenimis pagrįstą – nesmurtinę – gynybą. Akimirksniu suvokiau, kad tai yra atsakymas į mano klausimą. Yra toks senas rytietiškas posakis: "Kai mokinys pasiruošęs – mokytojas atsiranda". Psichologiškai aš jau buvau pasiruošęs priimti panašaus pobūdžio doktriną ir staiga visa tai atkeliavo pas mane. Prieš tai ant mano stalo gulėjo kita knyga apie apie mažos nacijos gynybą – knyga, kuri taip pat orientavo į panašius veiksmus. O čia atsirado labai tiksliai apskaičiuota gynybinė strategija ir taktiniai dalykai ir, žinoma, aš tai priėmiau kaip atsakymą į klausimą.

Nežinau, kiek gali būti įdomūs tokie labai asmeniniai dalykai, bet kai buvau vaikas, viena iš mano mėgstamų knygų buvo pasakojimas apie Jeruzalės karalių Balduiną IV. Jis būdamas jaunas ir sirgdamas tapo karaliumi ir jam teko organizuoti savo šalies gynybą. Perskaičiau, kad pirmas dalykas, kurį puolė daryti tas karalius, – skaityti knygas. Kai jis susirgo ir nebegalėjo skaityti, įsakė, kad jam kiti skaitytų knygas apie karybą.

Kai tapau gynybos departamento vadovu, man kažkaip tie vaikystės atsiminimai išplaukė su tokia aiškia imperatyvia nuoroda – skaityk knygas, ieškok atsakymo. Ieškojau knygų ir knygos pas mane atėjo.

Taigi mūsų sprendimas panaudoti civilius asmenis ir organizuoti tokiu būdu pagrįstą gynybą gimė maždaug 1990 m. liepą.

– Ar tam buvo kažkaip specialiai rengiamasi?

– Žinoma, mes ėmėmės atitinkamų veiksmų.

1991 m. sausio 7–8 d. mano iniciatyva buvo įkurta laikinojo gynybos komiteto vadovybė. Ją sudarė ministras pirmininkas, Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, užsienio reikalų ministras, aš kaip gynybos departamento vadovas, nacionalinio gynybos komiteto vadovas. Buvo sukurta institucija, kuri, negalint veikti parlamentui ir vyriausybei, nedideliu balsų skaičiumi galėtų priimti reikalingus sprendimus.

Šios institucijos pirmuoju sprendimu ir buvo patvirtintas mano pateiktas planas organizuojant gynybą panaudoti civilius asmenis.

Galėjo būti blogiau

– Ar tuo metu įvertinote, o gal nekilo mintis, kad gali būti aukų?

– Man dažnai užduoda šį klausimą ir juo spekuliuoja. Aš negalėjau nesuvokti, kad aukų gali būti. Aš negalėjau žinoti, kaip reaguos į mūsų organizuojamą pasipriešinimą priešininkas. Aš negalėjau žinoti, ar jie išsiųs šarvuotą techniką į miestą, ar ne. Tai ne nuo manęs priklausė. Tai buvo Maskvos sprendimai.

Tačiau aš daviau sau ataskaitą. Dažnai, bandydamas paaiškinti šią situaciją, sakau, kad net į futbolo varžybas yra siunčiama greitoji pagalba, suvokiant, kad gali kažkas įvykti, kad aukų gali būti.

Aukų buvo mažiau, nei galėjo būti tokiu atveju, jei būtų priimtas sprendimas naudoti ginklą ir būtume pradėję iš tų kelių vamzdžių pyškinti galvodami, kad taip galime išspręsti klausimą.

– Aukų būtų buvę daugiau ir vargu ar klausimas būtų išspręstas.

– Joks klausimas nebūtų išspręstas. Mes būtume pasitarnavę Maskvos planui parodyti mus kaip teroristus. Informacija tokia ir buvo, kad pagal Maskvos planą turi atrodyti, jog Lietuva rengia sabotažą.

Be abejo, mums buvo labai gerai žinoma, kad Maskva stengsis pasauliui pristatyti savo sukurtą įvykių vaizdą. Jie norėjo parodyti, kad Lietuvoje kilo konfliktas tarp vietinių rusakalbių ir lietuvių, todėl jam užgesinti Maskva įveda karines pajėgas. Kitaip tariant, jie turėjo sukurstyti konfliktą, kurį, pagal jų planą, turėjo parodyti į Lietuvą gausiai sukviesti užsienio žurnalistai.

Nepasidavė provokacijoms

– Situacija su užsienio žurnalistais taip pat verta atskiro pasakojimo.

– Kaip jūs žinote, 1990-aisiais prie valstybės sienų visur dar stovėjo SSRS kariuomenė, KGB, ir tai, kokie žurnalistai įleidžiami į Lietuvą, kontroliavo Maskva. Užsienio žurnalistų buvo išskirtinai daug ir jie buvo kviečiami paties KGB. Buvo ne vien CNN žurnalistai su neseniai pasirodžiusiomis televizijos naujovėmis, t.y. galimybe perduoti informaciją realiu laiku. "FOX News" netgi buvo. Jau nekalbant apie BBS ir kitus europinius kanalus.

1991 m. A.Butkevičius parlamentui ginti buvo subūręs apie 2,5 tūkst. žmonių. (Romualdo Požerskio nuotr.)

Pagal Maskvos sumanymą, jie visi turėjo parodyti, kaip lietuviai susipliekia su rusais ir kaip, bandant išvengti aukų, M.Gorbačiovas įveda prezidentinį valdymą, įveda kariuomenę, kuri perima kontrolėn šią netvarką leidusį parlamentą ir vyriausybę. Tai toks buvo Maskvos planas.

Mes tai iš anksto žinojome ir veikėme, kad sugriautume šį  planą. Pirmiausia labai kietai apibrėžėme, kad ginklas bus naudojamas tik tokiu atveju, jei SSRS kariuomenė atakuos parlamentą, t.y. tik vienoje vietoje. Ir tai būtų daryta tik tuo tikslu, kad mūsų niekas negalėtų apkaltinti, jog Lietuva pasidavė be ginklo kaip 1940 m. Mes žaidėme su tuo 1940 m. mitu.

Antra, metėme visas pajėgas, kad būtų užgesintas galimas konfliktas tarp lietuvių ir rusakalbių. Daugybė mūsų žmonių važinėjo po rusakalbius kolektyvus ir aiškino, kad Lietuva yra valstybė visiems, kad niekas nesiruošia jų skriausti, kad padėtis visoje Sovietų Sąjungoje blogėja ir kad mes norime nepriklausomybės, bet jie, kaip Lietuvos gyventojai, naudosis tos nepriklausomybės vaisiais kartu su mumis.

Man pačiam teko dalyvauti tokiuose pokalbiuose su aršiausiais rusakalbių atstovais. Jie buvo įsikūrę Vilniuje, Kuro aparatūros gamykloje. Jie turėjo būti metami į šito konflikto židinį ir, jiems padedant, konfliktas turėjo būti organizuojamas. Man pavyko susitarti su vadovais, aiškiai perduodant, kad ir TSRS padėtis yra nevienareikšmė, kad vyksta kova dėl valdžios, kur vienoje pusėje yra Michailas Gorbačiovas (SSRS vadovas) ir komanda, o kitoje – Borisas Jelcinas (Rusijos vadovas) ir, kad mes jiems nerekomenduojame veltis į šį karą, nes dėl to jie tik patys gali nukentėti. Žodžiu, labai tiksliai susitarėme ir jie savo žodį išlaikė. Pagal Maskvos sumanymą, turėjo būti suformuotos rusakalbių kolonos, kurios atakuotų parlamentą ir Televizijos bokštą. Tačiau jos neįvykdė šito plano.

– Rusakalbiai gyventojai neatvažiavo.

– Jie nepajudėjo iš savo vietos. Jie netgi nebuvo surinkti į vieną vietą. Tik keliolika asmenų, kurie buvo laikomi raudonaisiais draugovininkais,  figūravo demonstruodami, kad egzistuoja kažkokie rusakalbiai.

Ši situacija visą Maskvos planą pavertė absurdu. SSRS kariuomenė buvo metama į ramų miestą, kuriame nebuvo jokių susidūrimų ir jokių neramumų, be jokio logiško paaiškinimo. Ir visas vaizdelis, kurį turėjo parodyti užsienio žurnalistai apie lietuvių konfliktą su rusakalbiais, apie riaušes, negalėjo būti parodytas.

– Nes riaušių nebuvo.

– Prie užsienio žurnalistų mes pasiuntėme savo žmones. Visos jaunos, gražios žurnalistės buvo apstatytos mūsų berniukais ir visi rodė aiškų vaizdą, kad neegzistuoja joks konfliktas, bet staiga į ramų miestą įsiveržia SSRS karinės pajėgos bei pradeda šėlioti. Štai čia buvo mūsų pergalės pagrindinis elementas – mes pakeitėme priešininko vaizdelį.

Priešininkas, t.y. SSRS pajėgos, atvedė mums žurnalistus, bet jie rodė ne tą vaizdelį, kuris turėjo pateisinti SSRS kariuomenės veikimą, o mūsų. Štai ir viskas.

Kadangi įsakymas Maskvoje buvo duotas, jo negalėjo niekas sustabdyti ir, nesant jokio loginio pagrindo, jie metė kariuomenę į gatves.

– Kariuomenei nebuvo lengva užduotis. Tokiu atveju jie turėjo pulti žmones, kurie nieko nedarė.

– Apie tai ir kalba. Jie negalėjo šiems tikslams išnaudoti Lietuvoje esančių karinių dalinių, todėl buvo priversti įsivežti Pskovo ir Vitebsko desanto divizijų žmones. Šitą ataką jie vykdė tik dalyvaujant atsivežtiems žmonėms. Buvo daugybė kuriozinių atvejų. Tie atvežti asmenys nepažinojo miesto, todėl pasiklydo važiuodami. Jiems labai greitai sugedo uždaro šifruoto ryšio priemonės. Jie pradėjo kalbėti atvirame eteryje, o mes tą visa informaciją kaupėme. Tuo metu jau turėjome galimybę pasiklausyti, ką šneka priešininkas.

Visa ši situacija mums suteikė daug pranašumų. Visi tie pokalbiai buvo atiduoti transliuoti CNN, BBS ir kitiems užsienio kanalams.

Palaikymas iš Rusijos

– Laimėta neginkluota ir viešumu pagrįsta kova?

– Čia vyko labai svarbus dalykas. Tuo metu visame pasaulyje, ypač Europoje, buvo garbinamas M.Gorbačiovas. Jis buvo laikomas išgelbėtoju nuo šaltojo karo baisumų. Ką nors pasakyti prieš M.Gorbačiovą buvo pavojinga. Nedaug kas iš užsienio valstybių būtent dėl to mus rėmė.

Daug kas painioja prasidėjusį rėmimą po pučo rugpjūčio mėnesį Maskvoje. 1991 m. pradžioje to rėmimo nebuvo. Europiečiai manė, kad mes ketiname pakenkti M.Gorbačiovui ir kartu jiems.

Susiklosčiusi situacija buvo labai svarbi, nes užsienio valstybių paprasti žmonės pamatė, kad lietuviai nekuria jokių konfliktų su rusakalbiais, o gina standartinius demokratinius dalykus – parlamentą, kuris yra demokratijos simbolis, spaudos rūmus, kurie yra laisvo žodžio simbolis, ir Televizijos bokštą, kuris yra galimybės laisvai komunikuoti simbolis. Jie pamatė, kad mes norime tų pačių dalykų, kurie yra įtvirtinti pas juos kaip demokratijos pagrindai.

Prasidėjo rimtas spaudimas Vakarų politikams iš jų pačių žmonių pusės. Įvyko tokia keista transformacija – ne politikai pradėjo mus remti, bet paprasti žmonės pradėjo taikyti spaudimą Vakarų politikams.

Kad ir kaip būtų keista, pirmieji mus palaikė Sankt Peterburgo ir Maskvos žmonės. 200 tūkst. žmonių demonstracijos ėjo paremti mūsų laisvės.

Mums būtų užtekę mažiausio, kvailiausio konflikto su rusakalbiais ir tų šimtatūkstantinių mitingų mums paremti nebūtų buvę. Todėl metėme visas turėtas pajėgas, kad būtų nugesinti kvailiai. Mes labai bijojome provokatorių, kurie apsimestų tautiškai nusiteikusiais žmonėmis ir pradėtų konfliktą. Aš pasakysiu, kad labai nemažai kvailai tautiškai nusiteikusių žmonių gavo į kuprą ir konfliktą mes sustabdėme.

Todėl ir buvo toks vaizdas, kad ramiai gynėme parlamentą, televiziją, o kariuomenė atakavo taikius žmones. Rusiškai kalbantys žmonės pasisakydami palaikė mus. To meto televizijos įrašuose pamatytumėte keletą rusiškomis skaromis apsisiautusių moterėlių, kurios gražiausiai  rusų kalba dėstė, kad jos čia gyvena, draugauja su lietuviais ir nesupranta, ką čia daro kariuomenė.

Ginklai ir butaforija

– Minėjote, kad parlamentą buvote pasiruošę ginti ginklu.

– Negalėjome leisti, kad Lietuvos žmonių išrinktą valdžią išvaikytų kažkokia minia ar kariškiai. Su galima rusakalbių minia mes buvome pasiruošę dorotis. Kaip žinote, į parlamentą buvau įleidęs apie 1 000 organizuotų mūsų žmonių iš pasienio, 400 Krašto apsaugos departamento žmonių. Nuolat būdavo dar maždaug 1 000 savanorių, kurie keitėsi. Taigi, parlamento gynybai buvo suburta apie 2,5 tūkst. žmonių. Jei būtų atėjusios kelios civiliais perrengtos kariškių kolonos,  buvome pasiruošę ginti kiekvieną langą.

Žinoma, jei tai būtų dariusios karinės pajėgos, mums reikėjo demonstratyvios gynybos, parodant, kad Lietuva nepasidavė be šūvio. Tam viskas buvo paruošta, tačiau puikiai supratome, kad apginti parlamento nepajėgsime, tačiau sukurti užsienio televizijoms reikalingą vaizdelį buvome pajėgūs. Tam buvo pasiruošta.

– Bet realiai jūs turėjote vos apie 100 šaunamųjų ginklų?

– Daugiau, tačiau nei pastatas, nei ginklai nebuvo pritaikyti gynybai. Aš juokavau, kad tai buvo teatrinis rekvizitas. Jo tikslas buvo vienas – pademonstruoti, kad valstybė ginasi. Jeigu mus būtų puolusi kariuomenė, parlamentas būtų degęs.

– Jūs turite omenyje iš kino studijos atvežtą specialią įrangą sprogimams ir dūmams imituoti, kad parlamento paėmimas atrodytų kuo efektingiau?

– Ne tik tai. Turėjome ir savo įrangos, bet taip, turėjome ir kino studijos  rekvizito. Ši gynyba buvo skirta CNN ir BBS kameroms. Jokio noro pražudyti jaunus lietuvius vien dėl noro gintis aš neturėjau. Žinoma, jei būtų tekę gintis ginklu, būtume turėję nuostolių ir būtų žuvę daugiau žmonių.

– Tačiau turėjote kažkokį planą, kaip puolimo atveju išvesti parlamentarus?

– Be abejo. Kiekviena grupė turėjo jiems parengtą evakuacijos planą. Jei būtų gaisras ar gindamiesi būtume pasiekę savo tikslų, jie turėjo planus, kaip išvesti žmones. Negaliu garantuoti, kad visa tai būtų buvę atlikta idealiai, tačiau planai buvo ir mes puikiai suvokėme, ką darome.

– Ginklų gavimo istorijos – gana kurioziškos.

– Kiekvienas mūsų turėtas ginklas turėjo savo istoriją. Apie kiekvieną būtų galima pasakoti atskirą istoriją. Kaip apie mano asmeninį medžioklinį karabiną su gera optika, taip ir apie iš partizanų slėptuvių iškastus ginklus, ant kurių buvo užrašai "Smert komunistam"("Mirtis komunistams"). Buvo Degteriovo sistemos kulkosvaidis, atkeliavęs iš Ukrainos, buvo vokiškų automatų iš partizaninių laikų, nemažai medžioklinių karabinų.

Noriu pabrėžti, kad visi tie ginklai buvo skirti vienam tikslui – pademonstruoti, kad valstybė ginasi. Jie buvo reikalingi kaip dalis šio hibridinio karo. Jei kas nors rusus kaltina, kad jie naudoja hibridinį karą, tai pirmieji jį prieš rusus panaudojome mes.

M.Gorbačiovas pasislėpė

– Ar tikėjote, kad vis dėlto, nepavykus Maskvos planui išprovokuoti konfliktą tarp rusakalbių ir lietuvių, kariuomenė puls taikius žmones?

– Aš buvau įsitikinęs, kad jeigu mes sulaužome jų išankstinį planą, t.y. neleidžiame įtraukti rusakalbių asmenų kolonų, jie neturės prasmės atakuoti. Net kalbėdamas su gamyklų, kuriose dirbo rusakalbiai, vadovais, sakiau, kad jei jie neišves savo žmonių į gatves, mes išvengsime didelio kraujo praliejimo. Kariuomenė neturės pagrindo pradėti savo veiksmų. Aš galvojau, kad mes taip sustabdysime karinę agresiją, bet nebuvau dėl to tikras.

Kaip paaiškėjo, SSRS kariuomenė, nepaisant, kad sužlugo jų pačių planai, vis tiek vykdė tą savojo plano komponentą, nors tai tapo visišku alogizmu.

Informacija tokia ir buvo, kad pagal Maskvos planą turi atrodyti, jog Lietuva rengia sabotažą.

– Tačiau kaip paaiškinti tai, kad vis dėlto rusų kariuomenė puolė civilius prie Televizijos bokšto?

– Aš manau, kad tuo metu jų centrinė vadovybė nusišalino nuo vadovavimo. M.Gorbačiovas pasislėpė už atskirų asmenų nugarų ir visus sprendimus priėmė trečio ar net ketvirto lygio vadovai. Pavyzdžiui, Lietuvoje veikė generolai Vladislavas Ačalovas, Valentinas Varenikovas, bet jie buvo atsakingi tik už savo pajėgas. Turėjo būti kompleksinė operacija ir, nesant to vieno komponento, apie kurį mes kalbėjome, operacija tapo absurdu. Politinis komponentas dingo, mes jį sugebėjome likviduoti, tačiau SSRS kariuomenės vadovybė negavo nurodymo stabdyti savo operacijos dalį. M.Gorbačiovas įlindo į krūmus, o niekas, užimantis žemesnes pareigas, nepriėmė sprendimo.

Pagal duomenis, kuriuos gavome jau vėliau, KGB apskritai priešinosi šiai operacijai, nes jie buvo įsitikinę, kad tai neturės pasisekimo. Lietuvos KGB praktiškai nedalyvavo šioje operacijoje. Man teko bendrauti su daugeliu asmenų, kurie pasakojo informavę savo vadovybę, kad šis planas pasmerktas žlugti.

1994 m. teko kalbėti su buvusiu SSRS KGB vadovu apie tai. Tada jis tik buvo išėjęs iš kalėjimo po pučo Maskvoje. Jis man teigė, kad KGB priešinosi šitai operacijai, bet viršų paėmė kariškiai, kurie viską bandė paversti mažesne įvykių Čekoslovakijoje kopija.

Kiekviena grupė Aukščiausiojoje Taryboje turėjo jiems parengtą evakuacijos planą, tačiau to neprireikė. (Romualdo Požerskio nuotr.)

– Kodėl KGB priešinosi šiai operacijai?

– Tuo metu jau vyko ganėtinai rimtas konfliktas tarp M.Gorbačiovo  ir B.Jelcino grupuočių. Vienos žinybos arba jų dalys palaikė vienus, o kitos – kitus. Reikia prisiminti, kad B.Jelcinas tuo metu dar nebuvo  Rusijos federacijos prezidentas. SSRS vadovybė buvo tarsi pakibusi ore. Pagal Rusijos konstituciją, prezidentas turėjo labai daug svertų. M.Gorbačiovo aplinkos žmonės daugeliu atvejų buvo priklausomi nuo šios situacijos. Tai, ką darėme mes, B.Jelcinas suvokė kaip tam tikrą ledlaužį, kuris turi pradėti SSRS byrėjimo procesą ir kuris jam buvo reikalingas, kad gautų visišką valdžią. Mes labai tiksliai išnaudojome konfliktą, kuris vyko tuometinėje SSRS.

– Maskva, ko gero, tikėjosi, kad įvykiai Lietuvoje prasprūs pro pasaulio akis, nes tą pačią dieną, sausio 13-ąją, JAV įvykdė pirmąją karo prieš Iraką operaciją.

– Taip. Mes kreipėmės į JAV sakydami, kad Rusija prisidengs informaciniais pranešimais, kurie užpildys eterį apie Irako karą ir taip bus nepastebėta, kas vyksta Lietuvoje.

Tačiau viskas įvyko kitaip. Mes sugebėjome su savo informacija permušti pranešimus apie tai, kas vyksta Irako įlankoje. Nei mes, nei Maskvos žinybos nepajėgėme suvokti, kad egzistuoja tam tikras paralelizmas, kad vieni įvykiai, prikaustantys žmones prie ekranų, padeda pateikti kitus įvykius. Kitaip sakant, tie, kurie stebėjo pranešimus apie Irako karą, matė pranešimus ir apie mus.

Mes irgi bijojome to paties, kuo stengėsi prisidengti Maskva, bet išėjo atvirkščiai. Informacija apie Irako karą padėjo plačiau atskleisti įvykius Lietuvoje. Apie tai, kas vyksta pas mus, pranešdavo tuo pačiu intensyvumu, kaip ir apie Irako karo įvykius. Kai kuriais atvejais mes netgi atsidurdavome pirmame plane.

Iki šiol nenustatyto asmens atsiųstame laiške teigta, kad jos laukia egzekucija, kurios metu jai bus nupjauta galva. Šalia šio grasinimo buvo ir ilgas sąrašas su vardais ir pavardėmis visų jos artimųjų, kuriems bus išluptos akys, ir kurie taip pat bus nužudyti.

Su sūnumi Amerikoje beveik septynerius metus gyvenusi N.Venckienė dienraščiui atskleidė, kokie klausimai ir įtarimai tebekankina ją praėjus dešimtmečiui po garsiųjų Kauno žudynių.

Moteris yra įsitikinusi, jog jos brolis Drąsius Kedys nenužudė teisėjo Jono Furmanavičiaus ir kelia klausimą, kas buvo tie mįslingi vyriškiai, 2009 spalio 5-ąją vaizdo kamerų užfiksuoti autobusiuke, sprunkančiame Kauno senamiesčio gatvėmis.

N.Venckienę iki šiol kamuoja ir nežinia, kas nužudė ir numetė jos brolį į purvą prie Kauno marių, kodėl buvo išpjautas jo kojos kaulas, suraižytas liežuvis, o galva sudaužyta. Kodėl išvakarėse prie marių tris vyrus, tempiančius sunkų nešulį, matęs liudytojas apie tai iškart išdėstė policijai, bet jau kitą dieną atsigulė į psichiatrinę ligoninę ir atsisakė savo parodymų?

Buvusi teisėja tikina nebijanti jai metamų kaltinimų, neva ji pati galėjo būti kraupių įvykių įkvėpėja, ir aiškina, jog tikroji tiesa apie tai, kas iš tiesų įvykdė visas tas šalį sukrėtusias žmogžudystes, vis tiek išaiškės.

Visą išskirtinį N. Venckienės interviu skaitykite šio šeštadienio dienraščiuose "Klaipėda" ir "Kauno diena".