Savaitgalį kauniečius džiugino daug renginių ir vienas iš jų buvo festivalis „Vanduo virš galvos“, surengtas pirmą kartą. Jame dalyvavo trylika solistų ir devynios grupės. Visi dalyviai buvo vertinami penkių komisijos narių: Arinos Burunovos – Lietuvos bliuzo karalienės, Giedrės Teiberytės-Liaugaudės – muzikos ir garso technologijų eduktorės, dainų autorės, atlikėjos bei prodiuserės, Juozapo Liaugaudo-Teiberio – įrašų studijos įkūrėjo, dainų autoriaus, atlikėjo, Vismantės Vasaitytės – solistės bei būgnų mokytojo ir „Jauti“ grupės nario – Nojaus Zvicevičiaus.

Renginyje solistai pristatė po dvi dainas. Dalyvių amžius buvo labai įvairus, todėl teisėjai jų gyvai nekomentavo. Tarp solistų nugalėtoja tapo Airidija Belozaraitė-Airy. „Jaučiuosi nuostabiai, nes labai trūksta tokių konkursų, kur taip šiltai priima žmones“, – džiaugsmingai po pergalės savo nuomone apie renginį dalijosi nugalėtoja. Antrąją vietą laimėjo Auksė Vyšniauskaitė, o trečiąją – Smiltė Daujotaitė.

Grupės dainavo savo kūrybos dainas. Grupių dalyvių pasirodymus teisėjai komentavo iš karto – buvo pasakyta daug kritikos, patarimų ateičiai. Teisėjai atrado ir visiškai naujų, negirdėtų grupių, kurios paliko įspūdį – teisėjai prisipažino, kad jau dabar eitų į jų koncertus. Nugalėtoja paskelbta grupė „Mėlyna“ iš Šakių, antrąją vietą laimėjo „The Peppermint Flapjacks“, treti liko kauniečių grupė „Šilkiniai ūsai“.

„Vanduo virš galvos“ organizavo Greta Latvėnaitė, 18-os metų moksleivė. Ji pasakojo, kad pati buvo trijų muzikos grupių narė ir pastebėjo, jog naujoms grupėms labai sunku save pristatyti. Būtent todėl ir gimė toks renginys-konkursas. Mergina pasakojo pradžioje organizacinio darbo ėmusis viena, o vėliau į pagalbą atėjo G.Teiberytė-Liaugaudė bei J.Liaugaudas-Teiberis. Greta tikisi, kad ir kitais metais jai pavyks į „Vanduo virš galvos“ sukviesti jaunimo muzikos grupes ir solistus.

Kvepėjo pompastika

Kalbama, kad 1934-aisiais vykusi A.Smetonos 60 metų jubiliejaus puota nustelbė visas iki tol buvusias šventes. Pradėję plūsti rugpjūčio 10-ąją, tikrąją šalies prezidento gimimo dieną, sveikinimai nesiliovė visą mėnesį – iki pat numatytosios renginio datos.

Rugsėjo 8-ąją iškėlus tautines vėliavas, į Kauno arkikatedrą baziliką iškilmingoms pamaldoms susirinko Vyriausybės, užsienio valstybių atstovai, kariuomenės vadovybė ir visuomenė. Jubiliato garbei tądien buvo surengta raitelių sporto šventė, o vakare prezidento rūmuose susirinkusieji išvydo žibintų eiseną ir įspūdingus, iki pat Karo muziejaus besidriekiančius fejerverkus. Tuo pat metu įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose tautos vado A.Smetonos garbei buvo rengiami vaidinimai, koncertai, žaidimai ir tautiniai šokiai.

Kitądien prezidento garbei buvo surengtas iškilmingas paradas, kuriame žygiavo kariuomenės būriai, šauliai, savanoriai, skautai ir kitos organizacijos. Parade plevėsavo maždaug 3 tūkst. vėliavų ir dalyvavo apie 9 tūkst. žmonių.

Prezidentas gavo pačių įvairiausių dovanų. Pradedant žemės sklypais, baigiant įvairaus dydžio gintaro gabalais, medžio drožiniais ir specialiu pašto ženklu. Dovanų būta tiek daug, kad joms įrengtas atskiras kambarėlis ir pavadintas Prezidentui dovanotų daiktų muziejumi.

Kuklesnė ceremonija

145-osios pirmojo šalies prezidento metinės anaiptol nepriminė aprašytosios pompastikos – į Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros kiemelį plūdo dešimtys, bet ne tūkstančiai miestiečių, o į svečių lėkštes keliavo ne kepta vištiena su obuoliais ir razinomis, o grikių košė. Tiesa, šis vaizdas prezidento nenuvylė.

„Broliai ir seserys, ačiū, kad atėjote“, – po kiemelį išsibarsčiusius miestiečius ir tvarkingai, dviem eilėmis išsirikiavusius Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės ir LŠS V.Putvinskio-Pūtvio klubo narius, organizavusius teatralizuotą pagerbimo ceremoniją, sveikino į A.Smetoną įsikūnijęs žilabarzdis. Jo dešinėje ranka mojo ir savo šypseną miniai dovanojo skrybėlėta S.Smetonienė.

Po oficialios kalbos ir tautinės giesmės, suskambusios susirinkusiųjų lūpose prie A.Smetonos paminklo, šventės dalyviai buvo pakviesti paskanauti šaulių virta, morkomis ir mėsa gardinta koše, vėliau užsukti į muziejų, akies kampeliu dirstelėti į prezidento rankraštį „Pro memoria“, rašytą prie Mozūrų ežerų Vokietijoje, 1940-ųjų liepos 1-25 dienomis.

Šį unikalų eksponatą atkurtos Lietuvos šimtmečio proga Istorinei Prezidentūrai padovanojo Adelaidės lietuvių bendruomenė. Dėl savo jautrumo aplinkai, autentiškas rankraštis eksponuojamas tik specialiomis progomis.

Prezidentienės tortas

Besidominčius šalies praeitimi ir iškiliomis asmenybėmis, muziejininkė, istorikė dr. Ingrida Jakubavičienė visus pakvietė į rūmų Audiencijų salę, kur savo pasakojimais darsyk priminė A.Smetonos 60 metų jubiliejui skirtas iškilmes ir garsiai nuskambėjusias dovanų varžytuves.

Po paskaitos „Vivat Prezidentas!“ visi norintys galėjo paskanauti ypatingojo S.Smetonienės „Napoleono“.

Paklausta, kuo šis tortas ypatingas, Istorinės Lietuvos Prezidentūros Kaune vadovė Renata Mikalajūnaitė prasitarė, kad ragaujant tortą galima pajusti keistą abrikosų prieskonį. Visgi pati S.Smetonienė šio fakto nepatvirtino. Akimirkai stabtelėjusi prie trijų spalvų gėlėmis puošto torto teprasitarė, kad „Napoleonas“ ypatingas, nes teptas jos rankomis.

„Jūs paragaukite ir klausimų nekils“, – lėkštelę su pasakišku desertu tiesė žavinga persirengėlė.

12 val. muziejaus kieme vyks Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės ir LŠS V.Putvinskio-Pūtvio klubo organizuota Prezidento pagerbimo ceremonija. Šauliai žada teatralizuotą renginį, pagardintą smetoniška koše, arbata ir retro melodijomis.

13 val. istorinių rūmų Audiencijų salėje dr. Ingrida Jakubavičienė skaitys paskaitą „Vivat Prezidentas!“ apie 1934 m. visoje Lietuvoje iškilmingai švęstą Prezidento 60 metų jubiliejų, Tautos vadui pagerbti skirtas 3 dienų iškilmes bei įspūdingiausios ir originaliausios dovanos varžytuves.

Lankytojai taip pat galės išvysti originalų prezidento Antano Smetonos rankraštį „Pro memoria“, rašytą prezidentui pasitraukus iš Lietuvos ir trumpam apsistojus prie Mozūrų ežerų Vokietijoje, 1940 m. liepos 1-25 dienomis.

Šį unikalų eksponatą atkurtos Lietuvos šimtmečio proga Istorinei Prezidentūrai padovanojo Adelaidės lietuvių bendruomenė. Dėl savo jautrumo aplinkai, autentiškas rankraštis eksponuojamas tik specialiomis progomis.

11, 13 ir 14 val. vyks ekskursija muziejaus sodelyje veikiančioje parodoje „Kas tas Prezidentas?“

15 val. vyks dr. Ingridos Jakubavičienės paskaita „Prezidentienės“.

Taip pat istorinių Prezidento rūmų valgomajame kviečiama stebėti tiesioginę Lietuvos Respublikos Prezidento inauguracijos iškilmių transliaciją.

Liepos 12 d. muziejus dirbs nuo 10 iki 17 val.

Mums, lietuviams, svarbiausias yra Nepriklausomos Lietuvos Respublikos dvidešimtmetis (1918–1940 m.), kai rūmuose rezidavo visi trys tarpukario Lietuvos prezidentai: Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis, Kazys Grinius. Būtent šiemet, balandžio 4-ąją, minėtas Lietuvos valstybės Prezidento institucijos įkūrimo šimtmetis, o šių metų rugsėjį bus 100 metų, kai rūmai tapo valstybės vadovo būstine. 1919–1940 m. pastatas buvo ir oficialių ceremonijų vieta, ir prezidento šeimos butas. Į rūmus atvykdavo aukšto rango svečiai, juose buvo rengiami priėmimai, kuriamos prezidentinio gyvenimo tradicijos. Čia taip pat buvo rengiami posėdžiai, priimami valstybės likimą lemiantys sprendimai. Rūmuose gyveno ir dirbo tarnautojai, prezidentų šeimos, augo jų vaikai, net vyko vestuvės. Apie Prezidento rūmų gyvenimą būtų galima papasakoti daugybę mažų pasakojimų, kurie kartu mums leidžia suprasti ypatingą ir didelę rūmų istoriją.

Lemtingos įkurtuvės

1919 m. rugsėjį į arti Kauno senamiesčio ir naujamiesčio sandūros esantį pastatą įsikėlė pirmasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Dar XIX a. viduryje statyti rūmai istorijos tėkmėje buvę carinės Rusijos Kauno gubernatoriaus, Pirmojo pasaulinio karo metais – vokiečių kaizerinės valdžios būstine, tapo aukščiausio nepriklausomos Lietuvos pareigūno rezidencija. Be reprezentacinių ir darbo kambarių, rūmuose buvo įrengtas ir prezidento šeimos butas. XX a. 4 dešimtmetyje čia buvo prezidento ir jo žmonos miegamieji, tarnaitės, vaikų kambariai, prezidentienės salonas, valgomasis, prezidento dovanų muziejus, gailestingosios medicinos sesers kabinetas ir kiti kambariai.

Prie prezidento rūmų buvo iš trijų pastatų sujungtas fligelis. Jame įsikūrė prezidento kanceliarija, taip pat buvo įrengti butai kanceliarijos viršininkui, vairuotojams, sodininkui, šveicoriui, prezidentūroje tarnaujantiems karininkams, prezidento asmens adjutantui. Prezidentūros sklype stovėjo ir daugiau pagalbinių pastatų, taip pat buvo užveisti du sodai. Anot amžininkų: "Sode žvyruoti takai, įvairiausiomis gėlėmis apsodintos ežios ir gražiai gėlėmis išpuošti skritiniai. Prezidento rūmai baltuoja tarp žalumynų, tarytum, gulbė tvenkinyje, – virš rūmų plevėsuoja valstybinė vėliava – raudoname dugne – baltas Vytis."

Už rūmų buvo ir dar vienas mažesnis sodelis su šiltnamiu. Šis sodelis nuo gatvės (dabar – Šv.Gertrūdos g.) buvo atitvertas mūrine tvora, todėl praeivių nebuvo matomas. Amžininkų teigimu, šiltnamyje kartais mėgo darbuotis ir Prezidento žmona Sofija Smetonienė. Sklype už namo taip pat buvo įrengta sporto aikštelė, kurioje, greičiausiai, treniruodavosi ir prezidento A.Smetonos sūnus Julius – Lietuvos teniso rinktinės narys. Ten buvo ir pavėsinė poilsiui, augo vaismedžiai, bėgiojo šeimos šuo.

(Ne)matomi žmonės

Kad prezidentūros rūmai būtų gražūs ir tvarkingi, o svečiai maloniai priimti, rūpinosi prezidentūros darbuotojai. Darbuotojai buvo skiriami į dvi grupes: Prezidento kanceliarijos ir rūmų tarnautojus. Ilgainiui abi šios grupės buvo prilygintos valstybės tarnautojams ir jiems buvo suteiktos kategorijos, kurios nulemdavo atlyginimą.

Pavyzdžiui, 1926 m. sausį žemiausią, I kategoriją prezidentūroje turėjusi tarnaitė P.Germanaitė gavo 150 litų, o aukščiausią – XIII – turėjęs kanceliarijos viršininkas P.Bielskus – 1 100 litų darbo užmokestį. Darbuotojams tam tikrą laiką taip pat buvo mokami trimetis, vaikų ir švenčių priedai, o už darbo metu dėvimus reikalingus drabužius buvo apmokama iš prezidento kanceliarijos sąskaitos. Kai kuriems tarnautojams buvo suteiktas ir butas, tačiau 1922 m. ministrų kabineto nutarimu už jį iš atlyginimo buvo išskaičiuojama 10 proc., o vėliau ir šis išskaičiavimas panaikintas.

XX a. 4 dešimtmetyje prezidentūroje dirbo: kanceliarijos viršininkas, kanceliarijos ir ūkio vedėja, mašininkė-stenografė, buhalteris, raštvedys, šoferis, kvalifikuotas tarnas, šveicorius, kurjeris, du sargai, virėja, tarnaitė, prezidento asmens ir rūmų adjutantai, komendantas. Atrodo, kad gerai savo pareigas atlikęs personalas rūmuose liko dirbti ir pasikeitus jų šeimininkams.

Praėjus dešimtmečiui po A.Stulginskio prezidentavimo pabaigos, tuometėje A.Smetonos prezidentūroje vis dar darbavosi 6 iš 11 senųjų darbuotojų. Ypatingomis progomis, per iškilmingus priėmimus ar vaišes, šiems žmonėms padėti buvo samdomi patarnautojai ir virėjai iš aukščiausios klasės Kauno restoranų. Nudirbti įvairiems didesniems ūkiniams, aplinkos tvarkymo, puošybos darbams taip pat buvo kviečiami papildomi asmenys.

Lankytojo žvilgsniu

O kokie prezidentūros rūmai atrodydavo jų svečiams? Kokias istorijas apie viešnagę rūmuose jie pasakodavo? Ar lengva buvo patekti pas pirmąjį valstybės pilietį? Amžininkai savo atsiminimuose rašo: "Gatvėje prie sodo vartų stovi vienas policininkas sargybinis. Vartai dienos metu atidaryti, – geram orui esant policininkas sargybinis stovi ar vaikšto vartų angoje, lyjant budi sargybinėje. Einant prezidentūros sodan, policininkas mandagiai paklausia, kur einama." Pas prezidentą buvo galima patekti tik iš anksto susitarus, priėmimo valandomis. Jei interesantas nebuvo susitaręs, sargybinis nurodydavo laiką, kada galima ateiti.

Praėjus pro vieną apsaugos punktą prie sodo vartų, lankytojai sutikdavo dar vieną užkardą prie įėjimo į pastatą: "Rūmų duris saugo du kariai – garbės sargybiniai su plieno šalmais ant galvos, šautuvu rankoje; prezidentui įeinant į rūmus ar išeinant, sargybiniai pagerbia šautuvu. Priemenėje stovi aukšto ūgio, jau senyvas, nusvirusiais ūsais mandagus šveicorius. Laukiamajame – rūmų komendantas. Kitame kambaryje – prezidento adjutantas. Ir tik praėjęs pro tuos visus asmenis, patenki pagaliau pas patį Respublikos prezidentą. Iš pirmojo aukšto laukiamojo plačiais kilimu išklotais laiptais pakyli į antrąjį aukštą. Pereini minkštų baldų pristatytą priėmimų salę (...), patenki į nedidelį prieškambarį ir sustoji ties uždaromis durimis. (...) Tai nedidelis, kuklus kambarys, kurio viename gale prie lango stovi knygomis ir raštais apverstas stalas, o antrame – keli minkšti foteliai ir apvalus staliukas. Ponas prezidentas įeinant pasitinka." Toks buvo eilinio svečio kelias iki prezidento kabineto.

Oficialieji renginiai

Į prezidentūrą patekti buvo galima ir įvairiomis šventinėmis progomis ar specialių priėmimų metu. Tradiciniai tapo ką tik išrinkto prezidento pasveikinimo vizitai. Sveikintojams minučių tikslumu buvo paskirtas atvykimo ir viešnagės laikas. Tokie sveikinimo vizitai vykdavo ir pirmosiomis naujųjų metų dienomis, o vadovaujant prezidentui A.Smetonai sveikintojai pasirašydavo svečių knygoje ir per šalies vadovo varduves.

Dar viena proga, kai į prezidentūros rūmus atvykdavo gausus būrys svečių, buvo Vasario 16-osios šventė. Minint nepriklausomybės metines, rūmų kieme vykdavo ir gausios šventinės eitynės. Išėję į prezidentūros balkoną prezidentai susirinkusiems pasakydavo sveikinimo kalbą. Šį tradicija buvo populiari ne tik Vasario 16-osios, bet ir Gegužės 15-osios, o vėliau ir Rugsėjo 8-osios švenčių dienomis. Šiomis progomis pastatas buvo iliuminuojamas elektros lemputėmis, puošiamas žalumynų girliandomis ir patriotine simbolika.

Nutilus valstybinių renginių prezidentūroje šurmuliui, valstybės vadovas grįždavo pas savo šeimą. Prezidento rūmuose gyveno ne tik aukščiausi šalies pareigūnai, bet ir jų šeimos.

Prezidentams tekdavo ir dar viena pareiga – priimti į Lietuvą atvykusių diplomatinių pasiuntinių kredencialus (skiriamuosius raštus). Pasitinkant užsienio atstovą, prezidentas į jo rezidenciją pasiųsdavo savo automobilį, lydimą maždaug 16 Pirmojo Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos pulko husarų raitelių eskorto. Su delegacija atvykusį į prezidento rūmus pasiuntinį pasitikdavo išsirikiavusi garbės sargyba ir orkestras, sugrojęs svečio šalies ir Lietuvos Respublikos himnus. Prie durų svečius sutikdavo prezidentūros tarnautojai, o antrame aukšte, audiencijų salėje, laukdavo ir prezidentas. Įteikdamas kredencialus diplomatas su prezidentu apsikeisdavo sveikinimo kalbomis. Dažniausiai po pietų svečio garbei prezidentūroje buvo rengiama arbata arba pietūs.

Į prezidentūrą taip pat buvo kviečiami įvairaus rango Lietuvos ir užsienio pareigūnai, organizacijų atstovai, vykdavo ir Seimo narių, Vyriausybės ir prezidento pasitarimai, ministrų kabineto posėdžiai ir kt. Iš šių posėdžių protokolų galima suprasti, kad prezidentūroje vykusius posėdžius, kuriems prezidentas ir pirmininkavo, jis laikė svarbesniais, nei rengtus kitur. Čia taip pat buvo teikiami aukščiausi valstybės apdovanojimai.

Nuo varduvių iki vestuvių

Nutilus valstybinių renginių prezidentūroje šurmuliui, valstybės vadovas grįždavo pas savo šeimą. Prezidento rūmuose gyveno ne tik aukščiausi šalies pareigūnai, bet ir jų šeimos. Taigi rūmus savo namais laikė A.Smetona ir jo žmona Sofija, sūnus Julius, dukra Marija, A.Stulginskis su žmona Ona ir dukra Aldona bei Kazys Grinius. Šios šeimos čia švęsdavo religines šventes – Kalėdas, Velykas, taip pat ir asmenines. Pavyzdžiui, 1926 m. gruodžio 17 d. buvo ruošiamos didelės prezidento K.Griniaus 60-ojo jubiliejaus vaišės, kurias sugadino įvykdytas valstybės perversmas. Yra išlikę žinių, kad prezidento žmona S.Smetonienė taip pat kasmet sulaukdavo svečių per savo varduves. Dažniausiai tai buvo artimiausi giminės ir draugai. Ta proga buvo ruošiamos vaišės. Kaip rašė prezidento adjutantas Vaclovas Šliogeris: "Vaišės būdavo kuklios: kava, sumuštiniai, pyragaičiai ir šiek tiek gėrimų. Skambant fortepijonui jaunimas pašokdavo, o vyresnieji, sėdėdami prie staliukų, pasišnekučiuodavo. S.Smetonienė mokėdavo sukurti šiltą, draugiškai šeimynišką nuotaiką. Pobūvis trukdavo neilgai, dažniausiai iki 23 val."

Prezidentūroje rengtos ir kitos didelės šeimos šventės – vestuvės. Tai buvo prezidento aplinkos artimųjų jungtuvės. 1920 m. prezidento rūmuose buvo iškelta S.Smetonienės sesers Jadvygos Chodakauskaitės ir Juozo Tūbelio santuokos šventė, 1927 m. Smetonų dukros Marijos Smetonaitės ir Aloyzo Valiušio vestuvės. Nors į jas buvo kviesti tik patys artimiausi, tačiau vis tiek susidarė apie 75 svečiai. Grįžusius į prezidentūrą jaunavedžius pasitiko su šampano taurėmis. 1929 m. birželį rūmuose įvyko ir prezidento dukterėčios Elenos Smetonaitės bei Stasio Raštikio vestuvės. Štai ką apie jas prisiminė pats jaunavedys: "Iš bažnyčios jaunavedžiai Respublikos prezidento automobiliu buvo nuvežti pasigrožėti Mickevičiaus slėnio grožybėmis, o iš ten į prezidentūrą, kur Respublikos prezidentas ir ponia Z.Smetonienė buvo iškėlę mums gražią vestuvių puotą. Prie įėjimo į didžiąją prezidentūros salę buvome sutikti su šampano taurėmis, kurias, šampaną išgėrę, turėjome sudaužyti į grindis mudviejų būsimos laimės ženklui. (...) Buvome apdovanoti dovanomis."

Auros sunaikinimas

Prezidento rūmų istorija baigėsi kartu su 1940 m. prasidėjusia sovietine okupacija. Nors čia dar įsikėlė sovietų statytinis, ėjęs prezidento pareigas Justas Paleckis, tačiau nepriklausomos Lietuvos valstybės jau nebebuvo. Po Antrojo pasaulinio karo buvusioje prezidentūroje buvo įkurti Pionierių rūmai, o vėliau – Mokytojų namai. Tuo laikotarpiu šiame pastate įvyko daugybė pakeitimų: dar anksčiau išvežti baldai ir paveikslai, pirmame aukšte įrengta kino salė, pakeistas pastato išplanavimas.

1989 m. pastatas perduotas Vytauto Didžiojo karo muziejui, o 1998 m. pradėta jo restauracija, po kurios 2003 m. įvyko simbolinis prezidentūros atidarymas. Dabar Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra yra Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus filialas, kuriame veikia nuolatinė ekspozicija, rengiamos parodos, edukaciniai užsiėmimai, vykdoma mokslinė tiriamoji veika, o muziejininkai tiesia tiltus tarp akademinių istorikų ir visuomenės.

Vingiuota rūmų istorija verta knygos puslapių. Tad šiemet minint Lietuvos valstybės Prezidento institucijos šimtmetį, Istorinė LR Prezidentūra išleido šešių autorių (dr. Vilmos Akmenytės-Ruzgienės, dr. Ingridos Jakubavičienės, Renatos Mikalajūnaitės, Justinos Minelgaitės-Plentienės, Marijos Navickaitės ir Raimondos Rickevičienės) parengtą mokslinę monografiją "Prezidento rūmai Kaune". Joje pirmą kartą atliktame kompleksiniame, nuosekliame moksliniame tyrime apie pastato istoriją gausu ir įdomių žinių apie žmones ir įvykius, gyvenusius ir dirbusius rūmuose nuo pat jų pastatymo prieš 175 metus iki šių dienų. Tad knygoje atsiskleidžia intriguojančių ir mažiau žinomų detalių ne tik apie rūmų, bet ir Kauno, Lietuvos, o kartu ir pasaulio imperijų, nuo kurių priklausė ir Lietuvos likimas, istoriją.

Renginyje bus pristatyta specialiai šiai progai išleista kolektyvinė monografija „Prezidento rūmai Kaune“. Dalyvaus monografijos rengėjai, recenzentai, kai kurių knygoje aprašytų asmenų giminaičiai. Iš Jungtinių Amerikos Valstijų atvyksta prezidento A. Stulginskio anūkė, apsilankys ir Kaune gyvenantys Smetonų bei Grinių artimieji, taip pat rūmuose dirbusių tarnų ir tarnautojų palikuonys.

Renginys vyks istoriniuose Prezidento rūmuose, kurie liudija ir Lietuvos bei Kauno aukso amžių, trukusį kiek daugiau nei 20 metų. Lietuvos Respublikos Prezidento rezidencija nuo 1919 iki 1940 metų tapo vienu labiausiai atpažįstamų Kauno pastatų, neabejotinu politinės galios centro simboliu. „Užtenka vienos akimirkos, užtenka prisiminti, kur esi, kad pasijustum esąs pačiame visos valstybės organizmo centre, – tada pajunti ir supranti, kad čia yra visos valstybės širdis, kad iš čia visai lietuvių tautai trykšta jos gyvybei taip išganinga Tautos Vado, Valstybės Prezidento, valia ir energija.“ Taip 1934-aisiais leidinyje „Policija“ savo įspūdžius aprašė Mykolas Žilinskas, apsilankęs Prezidento rūmuose. Šiandien rūmai pasakoja apie čia svarstytus ultimatumus, priimtus arba nepriimtus lemiamus sprendimus, ištaigingas puotas ir oficialius priėmimus, čia gyvenusių ir dirbusių žmonių lūkesčius ir nusivylimus.

Kolektyvinė monografija „Prezidento rūmai Kaune“ neapsiriboja vien tik prezidentiniu laikotarpiu, nors jam aprašyti skirta solidi dalis knygos. Tačiau pats pastatas, kuriame tarpukariu buvo įsikūrė Lietuvos prezidentai, skaičiuoja jau 175-erius metus! Ir ne bet kokius metus – tai Kauno, Lietuvos ir netgi Europos istorijos metai! Kauno gubernatoriai, Rusijos imperatoriškosios šeimos nariai, pasaulyje žymi dailininkė impresionistė Marijana Veriovkina, Vokietijos kaizeris Vilhelmas II, Bavarijos princas Leopoldas ir vokiečių okupacinės valdžios atstovai, visi 1919–1940 m. Lietuvos Respublikos prezidentai, būsimasis popiežius Pijus XI, marionetinis prezidentas Justas Paleckis, Reichskomisariato darbuotojai ir vokiečių nacionalsocialistų darbininkų partijos nariai, pionieriai ir mokytojai, o galiausiai muziejaus darbuotojai bei lankytojai – štai kokia įspūdinga ir įvairiaspalvė kompanija yra gyvenusi, dirbusi ar viešėjusi istoriniuose rūmuose Kaune, Vilniaus g. 33, šiandien vadinamuose Istorine Lietuvos Respublikos Prezidentūra.

Pastato sienos matė ir carinės Rusijos puikybę, ir Kauno gubernatorių desperatiškas pastangas slopinti lietuvių tautinį atgimimą, ir skubų paskutinio gubernatoriaus Nikolajaus Griazevo ir jo kanceliarijos pasitraukimą artinantis Vokietijos kariuomenei, Oberosto įkūrimą ir naujųjų okupantų savivalę.

Po aukso amžiaus – nepriklausomos Lietuvos Respublikos (1918–1940 m.) – sekė ilgas okupacijų periodas. Rūmų sienos stebėjo ir sovietų okupantų atstovų Vladimiro Dekanozovo bei Nikolajaus Pozdniakovo šantažą bei laikinai Prezidento pareigas ėjusio Justo Paleckio blaškymąsi ir neviltį, rūmų virsmą į Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo namus ir „savanorišką“ Lietuvos įsiliejimą į „sovietinę šeimą“. Sovietų terorą nutraukusi Vokiečių kariuomenė taip pat greitai parodė tikrąjį savo veidą ir „veiklos programą“.

Planas kolonizuoti Lietuvą buvo vykdomas ir iš buvusių Prezidento rūmų – čia įsikūrė Ostlando Reichkomisariatas, vėliau – Vokiečių nacionalsocialistų darbininkų partijos štabas, kuris rūpinosi pirmųjų atkeltų kolonistų įsikūrimu. Po kelerių metų vokiečiams teko trauktis – sugrįžo sovietai, o Lietuva liko nusiaubta ir nustekenta. Prezidento rūmai kurį laiką stovėjo apleisti, apgaubti nežinios ir iš jos kylančių legendų, kol naujieji okupantai nutarė, kad laikas ištrinti lietuvių atsiminimus apie buvusią nepriklausomybę ir jos simbolius. Buvusiuose Prezidento rūmuose įkurdintos dvi ideologizuotos institucijos: iš pradžių Pionierių namai, o vėliau iki pat Nepriklausomybės atstatymo juose veikė Mokytojų namai.

Tik 1988-aisiais prasidėjus Sąjūdžiui sugrąžinta derama pagarba 1918–1940 metų Lietuvos Respublikos Prezidentams ir Prezidentų rezidencijai Kaune. Sodelyje pastatytos Prezidentų skulptūros, rūmai buvo restauruoti.

2005-aisiais lankytojams duris atvėrusi istorinė Prezidentūra pasakoja išimtinai apie 1918–1940 metų Lietuvos Respubliką, patį svarbiausią šių rūmų ir Lietuvos istorijos laikotarpį. Tačiau rengiantis Pirmojo Lietuvos Valstybės Prezidento Antano Smetonos metams ir Prezidento institucijos 100-mečiui Istorinė Prezidentūra nutarė šias istorines datas pasitikti su daug platesniu pasakojimu – per 175 metus rūmai matė tiek įvykių ir vietinio bei pasaulinio masto veikėjų, kad būtų nuodėmė nepasidalyti tomis istorijomis su muziejaus lankytojais ir skaitytojais. Istorijas į knygą „Prezidento rūmai Kaune“ suguldė autorės, kurios šiuose rūmuose dirba, kažkada dirbo ar vykdė istorinius tyrimus: dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė, dr. Ingrida Jakubavičienė, Renata Mikalajūnaitė, Justina Minelgaitė-Plentienė, Marija Navickaitė ir Raimonda Rickevičienė. Knygos redaktorė – Renata Endzelytė. Dailininkas ir maketuotojas – Andrejus Repovas.

Knygą iš dalies finansavo Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Nors knyga turi rimtą mokslinį pagrindą, tačiau iliustracijų gausa ir naujas įdėmus žvilgsnis į Kauno ir Lietuvos istoriją pro istorinių rūmų langus patrauks ne tik istorijos profesionalus, bet ir visus, besidominčius miesto ir šalies istorija.

Įėjimas į balandžio 4 d. vyksiantį renginį – su kvietimais. Knygą „Prezidento rūmai Kaune“ bus galima įsigyti Istorinės Prezidentūros kasoje ir kituose Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padaliniuose nuo balandžio 5 d.