– Su kokiais jausmais ir emocijomis susiduria tėvai, kai jų vaikai palieka namus? Tikriausiai vienaip reaguojama, kai atžalos iškeliauja į kitą miestą, tačiau visai kas kita, kai vaikai išvyksta į užsienį.
– Šeimos gyvenimas kupinas transformacijų. Iš pradžių sutuoktiniai būna dviese, tada atsiranda vaikų. Šis pokytis taip pat sukelia tam tikrą krizę, kadangi tapus tėvais tenka performuoti tarpusavio santykius. Galiausiai, kai vaikai palieka namus, pora vėl turi prisiminti, kaip gyveno prieš jiems atsirandant.
Sunkiausia, kai tėvų tarpusavio ryšys nėra stiprus. Tarkime, vaikui augant visas rūpestis buvo skirtas tik jam, tėvų gyvenimas sukosi vien apie atžalą. Suprantama, kad šiuo atveju, išvykus vaikui, tėvų širdyse atsivers didžiulė tuštuma. Jei šeimoje būta pusiausvyros tarp vaikų poreikių ir asmeninio tėvų gyvenimo, atžalų išsikraustymo laikotarpis bus lengvesnis. Jeigu tėvai turėjo savo pomėgių, aktyviai leido laiką kartu, lizdui likus tuščiam jų gyvenimas nesugrius.
Svarbiausias dalykas tėvams – atkreipti dėmesį į save ir tarpusavio santykius.
– Ar tiesa, kad skaudžiau vaikų atsiskyrimą išgyvena mamos?
– Mamoms išties sunkiau. Jos daugiau laiko leidžia su vaikais. Tėčiai dažniausiai užsiima išoriniais dalykais – rūpinasi finansine šeimos padėtimi. Tiesa, šis modelis moderniais laikais keičiasi, tad situacijų gali būti įvairių.
Tėvų reakcija į vaikų išėjimą yra labai individuali. Vienus gali užklupti depresija, o kiti šį etapą išgyvens lengvai. Kartais paleisti atžalą užtrunka ilgiau, nei turėtų. Nors vaikas jau išvykęs, kai kurie tėvai vis tiek bando jį kontroliuoti, valdyti. Jie nori žinoti viską – ką jis veikė, su kuo bendravo. Suprantama, tai daroma iš geros valios, norint padėti vaikui, patarti. Tiesiog toks tėtis ar mama dar negali atskirti savęs nuo suaugusios atžalos ir suvokti, kad tai – kišimasis į asmeninį vaiko gyvenimą. Tad šiuo atveju svarbūs ne tik tėvų jausmai, bet ir tai, kaip jie elgiasi. Jei nesiryžtama paleisti vaiko, toks nelabai sveikas santykis gali užsitęsti.
– Šiais laikais vis daugiau žmonių gana ilgai gyvena su tėvais. Ar šiems tėvams, kai jų vaikai pagaliau atsiskiria, sunkiau? O gal kaip tik – palengvėja?
– Tai irgi labai individualu. Jei suaugusi atžala tėvų namuose gyvena savarankišką gyvenimą, tam tikras atsiskyrimas jau įvyko. Ir atvirkščiai – net ir fiziškai išvykus, gali išlikti kontrolė. Kaip ir minėjau, jei tėvai turi pakankamai asmeninio gyvenimo, jie lengviau atsiskirs nuo vaiko, nesvarbu, jis išvyks greičiau ar vėliau. Jeigu tėvai neturi savo gyvenimo, visai nesvarbu, kada atžala juos paliks. Tokie žmonės bet kokiu atveju patirs stiprią traumą, begalinės tuštumos jausmą.
– Kaip susidoroti su šiomis neigiamomis emocijomis?
– Svarbiausias dalykas tėvams – atkreipti dėmesį į save ir tarpusavio santykius. Kuo norėčiau užsiimti, ką patirti, išmokti, sužinoti? Būtina atsigręžti į save ir paieškoti kelių, kuriais norėtųsi eiti. Gyvenantiems poroje patarčiau atgaivinti santykius su partneriu. Juk dabar bus galima kur nors nukeliauti dviese ar nuveikti kažką, kam anksčiau nebuvo galimybių. Tad lizdo tuštėjimo etapas išties gali tapti puiki naujo gyvenimo pradžia.
– Kokia būtų gera taktika, norint išlaikyti ryšį su išvykusiais iš namų vaikais, bet neįkyrėti jiems?
– Tiesą pasakius, įkyrumas nėra susijęs su bendravimo dažnumu. Jeigu yra poreikis pasišnekėti, galima skambinti ir dažniau, nesukeliant vaikui jokių nemalonių emocijų. Įkyrumas atsiranda tada, kai mama ar tėtis bando kontroliuoti, aiškinti suaugusiai atžalai, kaip jai gyventi, elgtis. Frazės "Kodėl tu taip padarei?" ar "Turėjai elgtis kitaip" gali išmušti iš vėžių net kantriausią žmogų. Kai kurie taip pat mėgsta sūnui ar dukrai priekaištauti, kodėl šis taip ilgai neskambino. Toks elgesys, be abejo, bus įkyrus ir sukels neigiamų jausmų. Suaugęs žmogus yra įgalus pats priimti sprendimus, tad tėvai skambindami neturėtų stengtis jo kontroliuoti. Na, o jeigu skambinama tiesiog paklausti, kaip sekasi, niekas tikrai neįsižeis.
Giedrė Gutautė-Klimienė. Asmeninio archyvo nuotr.
– Po kiek laiko tėvų gyvenime viskas turėtų pradėti dėliotis į savo vietas? Kada ilgesys tampa jau nenormalus?
Tiek vaikams augant, tiek jau suaugus, tėvų santykių stiprumas turėtų būti šeimos pamatas.
– Natūralu, kad vaikams išvažiavus tėvai kurį laiką liūdi, tačiau neigiami jausmai neturėtų visiškai išmušti iš vėžių. Jeigu jie užgožia viską, kyla klausimas – ko trūksta asmeniniame tėvų gyvenime, kad jie taip susikoncentravę į vaiką? Sunku nustatyti tikslų laiko tarpą, per kurį tėvai privalo susidoroti su savo liūdesiu. Vieniems užtenka savaitės, kitiems – kelių. Jei atžalai išvykus labai sunku, reikėtų aktyviai ieškoti būdų, kaip save nuraminti. Jei slogių minčių niekaip nepavyksta atsikratyti, patarčiau nebijoti kreiptis ir į psichologą.
– Neretai susilaukę vaikų sutuoktiniai pamiršta vienas kitą ir susikoncentruoja tik į vaikus. Tad jiems išėjus, gali ištikti net ir santuokos krizė. Kaip to išvengti?
– Išties, tai yra viena iš standartinių krizių. Taip nutinka, nes dažnu atveju atžalos yra per daug įpinamos į asmeninius poros santykius. Vaikai tarsi "amortizuoja" tėvų ginčus ir pykčius, juos sušvelnina. Kartais sūnus ar dukra netgi tampa, pavyzdžiui, mamos užtarėju poros tarpusavio santykiuose. Vaikams išėjus, sutuoktiniai lieka dviese. Jie turi iš naujo išmokti tartis, spręsti problemas ir gyventi kartu be kitų artimųjų įsikišimo. Svarbiausia ieškoti būdų suprasti bei išgirsti vienas kitą. Prisiminkite santykių pradžią – kaip gyvenote, kol dar nebuvote susilaukę vaikų? Kaip tada spręsdavote konfliktus, ieškodavote kompromisų? Kokie bendri interesai siejo jūsų porą?
Daugelyje šeimų būtent vaikai yra visa ko centras. Tačiau užmirštama, kad tam, jog šeima gerai funkcionuotų, svarbiausi yra santykiai tarp tėvų. Tiek vaikams augant, tiek jau suaugus, tėvų santykių stiprumas turėtų būti šeimos pamatas.
– Kai kurios poros, išėjus vaikams, išgyvena antrąjį medaus mėnesį?
Juk ne vaikai turi išmokti paleisti save pačius.
– Taip, tikrai. Sėkmingai paleidus vaikus į savarankišką gyvenimą, tėvai ne tik liūdi, bet ir pamato daugybę privalumų. Sutuoktiniai iš naujo atranda vienas kitą ir gali skirti tarpusavio santykiams kur kas daugiau laiko. Svarbu paminėti tai, kad laisvėjimas vieniems nuo kitų prasideda dar paauglystėje. Tėvai jau tada turi mokytis ir pratintis paleisti vaiką, jo tiek daug nebekontroliuoti. To reikia, kad atžala taptų savarankiškesnė, eitų pirmyn. Tėvai taip pat turi eiti savo keliu, o ne bandyti dirbtinai laikyti praeitį. Jeigu šis procesas vyksta natūraliu tempu, atžaloms išėjus tėvai mėgaujasi šiuo laiku.
– Galbūt ir patys vaikai gali palengvinti tėvų dalią? Ar vis dėlto tai pačių tėvų rūpestis?
– Nesinorėtų vaikams užkrauti šios atsakomybės, kadangi tai – ne jų darbas. Juk ne vaikai turi išmokti paleisti save pačius. Jau suaugusiems vaikams norėtųsi palinkėti stiprybės, tvirtumo bei suvokimo, kad jie turi teisę gyventi savo atskirą gyvenimą. Jie nedaro nieko blogo, atsiskirdami nuo tėvų. Vis dėlto šį procesą neretai lydi kaltės jausmas, jį neretai paskatina ir patys tėvai, priekaištaudami, kad vaikas jiems, pavyzdžiui, neskambina. Privalu išmokti laiku paleisti savo atžalas.
Tiesa, būna įvairių situacijų. Pavyzdžiui, šeima išsiskyrusi arba antrasis partneris miręs, ir mama augina dukrą viena. Kadangi jos abi vienišos, laikosi kartu, o dukra gyvena mamos gyvenimą. Iš pirmo žvilgsnio toks santykis atrodo patogus, tačiau vis dėlto jis nėra geras. Vaikai neturėtų tapti savo tėvų partneriais ir atstoti jiems sutuoktinį. Ateina laikas, kai atžalos išvyksta gyventi savo gyvenimo. Galime palinkėti jiems sėkmės, patarti ir paremti, bet jokiu būdu neturime kontroliuoti suaugusio žmogaus pasirinkimų.
