Neįprasta kūryba duetas užsiima nuo 2014 metų, prasidėjus Rusijos agresijai prieš Ukrainą, o karius, kurie laukuose surenka likusias nuo šovinių ar sviedinių dėžes, jie vadina bendraautoriais.

Po pasaulį keliaujanti ir viltį dovanojanti paroda, pristatyta daugiau nei 120 skirtingų vietų, Kaune viešės pirmą kartą.

Pasaulį nustebinęs sprendimas

Mintis, kad šoviniams laikyti ir gabenti skirtos medinės dėžių dalys gali pasitarnauti menui, gimė O. Klimenkai.

Karo lauke jis suprato, jog tai, kas lieka sunaudojus šaudmenis, yra tiesiog sudeginama. Apžiūrėjęs dangčius ir dugnus kūrėjas įsitikino – jie yra labai panašūs į skydus, ant kurių tapomos tradicinės Ukrainos ikonos. Pagrindine meninio sumanymo mintimi tapo noras gyvybės simboliu paversti niekam nereikalingus karo ir mirties įrankius.

Vienos pirmųjų dėžių, ant kurių kūrėjai nutapė ikonas, yra atvežtos iš Mariupolio. Jas karo lauke surinko bei idėjos sumanytojams perdavė Ukrainos jūrų pėstininkai.

Dalį ikonų O. Klimenka tapė ir poilsio minutėmis savanoriaudamas Pirogovo ligoninėje bei karo lauke.

Pirmoji ikonų paroda buvo surengta Kyjive dar 2015 metais. Tais metais ji buvo pirmą kartą viešai pristatyta ir Lietuvos ambasadoje Ukrainoje, o vėliau – ir Europos parlamente.

„Informaciją apie šią parodą gavome iš Varšuvos. Paroda iš karto mus sudomino ir pradėjome Lietuvoje ieškoti partnerių (muziejų), kurie sutiktų bendradarbiauti ir ją parodyti. Tuo pat metu susisiekėme su vienu iš autorių Oleksandru Klimenko ir jis iš karto priėmė mūsų pasiūlymą“, – apie tai, kaip ikonos ant šovinių dėžių atkeliavo į Lietuvą, pasakoja Lenkijos instituto Vilniuje direktorė Dorota Mamaj.

R. Pranskevičiūtės nuotr. 

Paroda iš ciklo „Pietitus“ jos vadovaujamos organizacijos iniciatyva jau buvo eksponuota Klaipėdoje, Kėdainiuose ir Lūznavos dvare Latvijoje.

„Mus sužavėjo pati parodos idėja ir jos įgyvendinimas bei pozityvi projekto žinia, – sako D. Mamaj, – Karas Ukrainoje trunka jau dvejus metus. Dvejus metus Ukrainos kariai narsiai atremia Rusijos agresoriaus atakas. Tačiau kovoja ne tik kariai. Dėl laisvos Ukrainos kovoja visa tauta ir šios parodos autoriai. Jų kova galbūt nėra tokia įspūdinga, bet ne mažiau svarbi. Ikonos, kuriamos ant savotiškų mirties įrankių, kuriais yra šovinių dėžės, tampa gyvenimo pergalės prieš mirtį simboliais. Tai ir yra svarbiausia – optimistinė – šios parodos žinutė: gėris visada laimi. Ko ir linkime parodos autoriams ir visai ukrainiečių tautai – pergalės ir laisvės.“

Apgalvoti sprendimai

Paroda Kaune bus eksponuojama nuo 2024 m. vasario 29 d. iki rugpjūčio 25 d.

Kauno IX forto muziejaus Istorijos skyriaus vedėjas Vytautas Petrikėnas sako, kad pasirinktas terminas nėra atsitiktinis – jis turi simbolinės reikšmės: šiais metais vasario 24  d. sukanka dveji metai nuo Rusijos atviros karinės invazijos į Ukrainą, o kita data, tai 33-osios Ukrainos nepriklausomybės paskelbimo metinės (1991 m. rugpjūčio 24 d.).

Anot jo, užtikrinant Ukrainos palaikymo veiklos tęstinumą muziejus šių metų rugpjūčio mėnesį planuoja lankytojams dar vieną staigmeną.

Pati eksponavimo erdvė, parinkta parodai, yra unikali ir turi stiprų simbolinį krūvį. V. Petrikėnas pasakoja, jog IX fortas Rusijos imperijos okupacijos laikotarpiu buvo karinės paskirties objektas – Kauno tvirtovės dalis. Vakarų pasienio tvirtovės paskirtis buvo ne tik saugoti imperiją nuo kitų valstybių įsiveržimo, bet ir užtikrinti vidaus organizuoto pilietinio pasipriešinimo apraiškas užgrobtoje teritorijoje.

„Muziejaus ekspozicijos dalis, kurioje pasakojama apie Kauno tvirtovės ginkluotę, panirs į šešėlį ir laikinai užleis vietą parodai apie kovą su šių dienų desperatiškai atgimti bandančia Rusijos imperija. Tai bene geriausia vieta Kaune, o gal ir visoje Lietuvoje, atskleisti prievartos imperijos tęstinumą ir tendenciją istorijai kartotis, jei neišmokstame jos skaudžių pamokų“, – pastebi pašnekovas.

Paroda, jo nuomone, yra prasminga dėl savo misijos informuoti visuomenę, ypač užsienio, apie šalia vykstantį tikrą karą.

„Su tikrais sugriovimais, su tikra prievarta, su tikromis aukomis, su tikru vykdomu genocidu. Tačiau tuo pačiu ši paroda yra apie tikėjimą, kuris neša viltį. Susitelkimas ir viltis yra valstybės stiprybė, kurios aklas žiaurumas neįveiks“, – sako Kauno IX forto muziejaus Istorijos skyriaus vedėjas.

R. Pranskevičiūtės nuotr. 

Nematytos akimirkos

Galime matyti kelias priežastis, kodėl Kauno IX forto muziejus nusprendė savo erdvėse eksponuoti parodą „Ikonos ant šovinių dėžių“.

„Pirmiausia, muziejus stengiasi palaikyti Ukrainą kare prieš agresorę Rusiją visomis priemonėmis, kuriomis tik gali. 2023 m. sausio 13-osios dienos minėjimo renginio metu organizavome „apkasų žvakių“ liejimo dirbtuves, viešiname muziejaus rinkiniuose saugomas vertybes, kurios pasakoja apie lietuvių ir ukrainiečių susitelkimą sovietiniuose lageriuose ar tremtyje, skatiname prisidėti prie lėšų aukojimo įvairių akcijų. Atkreipiame dėmesį, kad Ukrainos pergalės svarbos bendram Europos geopolitiniam saugumui aktualizavimas visuomenėje gali vykti ir pasitelkiant jautrią meno kalbą“, – pasakoja V. Petrikėnas.

Anot jo, Oleksandro Klimenkos ir Sofijos Atlantovos tapybos darbai sakraline tematika ant mūšio lauke pabuvojusių šovinių dėžių fragmentų suteikia galimybę parodos lankytojui išgyventi dvilypius jausmus: gerėtis profesionaliai atlikta tapyba, bet tuo pat metu sunerimti dėl objekto, ant kurio tapoma, brutalios istorijos.

„Grožio ir bjaurumo priešpastatymas viename yra vienas svarbiausių parodos akcentų“, – pastebi pašnekovas.

Paroda Kauno IX forto muziejuje bus eksponuojama su specialiai šiai erdvei sukurta audiovizualine instaliacija, kurią parengė fotografas ir režisierius Sergėjus Orlovas. Niekur neskelbti jo paties fiksuoti dokumentiniai kadrai iš O. Klimenkos kūrybinio proceso užkulisių, sugriautų urbanizuotų vietovių Ukrainoje, šventiko giesmėmis lydimo ikonų tapymo proceso suteikia unikalumo bendram projektui.

„Man sunku įsivaizduoji, ką tėvas išgyveno nacių nusikaltimus, masines žudynes slepiančioje tvirtovėje Lietuvoje, Kauno IX forte, bet džiaugiuosi, kad jis ir jo bendražygiai rado drąsos išsilaisvinti. 64 kalinių grupė tamsos ir sniego priedangoje 1943 m. gruodžio 25-ąją pabėgo iš Kauno IX forto. Deja, laisvė laukė tik nedaugelio, tarp išgyvenusių – mano tėvas“, – pasakojo Y. Glezer.

Ji teigia, kad nors tėvui fiziškai pavyko pasprukti iš Kauno IX forto, nuo ten išgyventų žiaurių prisiminimų pabėgti taip ir nepavyko: „Prisimenu, kad naktį tėvas pabusdavo rėkdamas, o į mamos klausimą atsakydavo, kad vėl susapnavo IX fortą.“

Jauni belaisviai

„Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui mano tėvas prisijungė prie Kauno geto ir buvo išsiųstas partizanauti į mišką. Pakeliui jaunimo grupelė buvo išduota ir lydint žandarams uždaryta į Kauno IX fortą“, – pasakojo dar vieno pabėgusio kalinio Mendelio Deičo sūnus Grisha Deičas. Iš Zarasų krašto kilęs Mendelis Deičas į IX fortą pateko būdamas vos 19 metų.

Nelaisvėje atsidūrusius kalinius pasitiko negailestingi nacių prižiūrėtojai, žiaurus okupacinis režimas ir blankūs Kauno IX forto žmonių veidai. Sveiku protu nesuvokiami dalykai prasidėjo tų pačių metų rugpjūtį, kuomet iš forto buvo išgabenti visi lietuviai kaliniai ir sargybiniai. Atvežtos slaptai operacijai reikalingos priemonės ir sudaryta 72 asmenų – būsimų palaikų degintojų – grupė. 8 grupės nariai neilgai trukus buvo sušaudyti dėl netinkamos fizinės būklės darbui atlikti.

Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad nacistinės Vokietijos valdžiai bandant užmaskuoti visus masinių žudynių įkalčius 1942–1944 m. buvo įgyvendinta palaikų ekshumavimo ir deginimo operacija „Sonderaktionv1005“, kuriai vadovavo SS karininkas Paulius Blobelis. Operacijos darbus atliko trys degintojų grupės, pavadintos kodiniais numeriais „1005“, „1005A“ ir „1005B“ – būtent ji „dirbo“ Kauno IX forte.

„Dalį trečiosios degintojų grupės sudarė Kauno gete gyvenę asmenys arba pogrindžio (antinacinio pasipriešinimo) nariai, todėl vieni kitus pažinojo. Jauni, masinių žudynių bendrininkais priversi būti kaliniai neturėjo nieko, tik vienas kitą“, – kalbėjo Y. Glezer.

Planas – laisvė

„Kaliniai dirbdavo grupelėmis: kastuvais atidenginėdavo nužudytųjų kūnus, specialiais tam pritaikytais įrankiais traukdavo palaikus iš duobės, juos apieškodavo, surinkdavo visus vertingus daiktus ir nešdavo prie laužo, kur dirbo degintojai“, – pasakojo Y. Glezer

Kaliniai dirbdavo grupelėmis: kastuvais atidenginėdavo nužudytųjų kūnus, specialiais tam pritaikytais įrankiais traukdavo palaikus iš duobės, juos apieškodavo, surinkdavo visus vertingus daiktus ir nešdavo prie laužo, kur dirbo degintojai.

 

„Jie suprato, kad padeda žudikams naikinti masinių egzekucijų įrodymus, o netrukus ir patys taps aukomis. Kito pasirinkimo tiesiog nebuvo – mirtis arba bandymas pabėgti“, – sakė G. Deičas.

Anot jo, išsilaisvinimo strategijų buvo ne viena: „Pradžioje kaliniai norėjo iškasti žemėje tunelį, smėlį dėdavo į kišenes ir tokiu būdu nepastebimai išnešdavo iš kameros, tačiau šis planas nepavyko.“

„Pabėgimo organizatoriai rankų nenuleido ir po nesėkmingų bandymų sumanė metalinėse Kauno  IX forto duryse išgręžti 314 skylučių. Tai buvo P. Krakinovskiui tekęs darbas. Tarpai tarp skylučių išpjauti rankine dilde. Lemtinga lavonų degintojų naktimi tapo 1943 m. gruodžio 25-oji“ – aiškino Y. Glezer.

Bėgliai iš pragaro

Per padarytą angą mirties tvirtovę tąnakt paliko 64 kaliniai. Išsilaisvinę jie pasuko 4 skirtingomis kryptimis – į miestą, į miškus, į Kauno getą ir į giminaičių namus. Žiaurių nusikaltimų liudininkai laimėjo pirmąją kovą ir pabėgo laisvės link, tačiau prasidėjus kalinių paieškoms dalis išsilaisvinusių buvo sušaudyti.

„Išgyveno pasukusieji į Kauno getą Vilijampolėje. Nors apie tos nakties prisiminimus tėvas vangiai kalbėdavo, jis pasakojo, kad Kauno gete sutikti žmonės pamatę juos aikčiodami tarė: „Jūs atrodote tarsi pabėgę iš pragaro“, – skaudžius tėvo prisiminimus dėstė G. Deičas.

Remiantis išgyvenusių palaikų degintojų liudijimais ir išlikusiais įrodymais, būtent pabėgimo naktį Kauno gete įkurtoje slėptuvėje kaliniai sudarė aktą, liudijantį apie nacių ir jų kolaborantų vykdytas žudynes, slaptą palaikų ekshumavimo ir deginimo operaciją.

„Grupelė pabėgusiųjų po šio įvykio grįžo partizanauti, prisijungė prie partizanų būrių, tokių kaip „Mirtis okupantams“, o pasibaigus karui išsiskirstė po Lietuvą, kiti – gyventi persikėlė į Izraelį. Istorija, kurią jiems teko išgyventi, visus pabėgimo dalyvius suartino, išmokė vienybės, o gruodžio 25-oji jiems būdavo tarsi antroji gimimo diena. Ryšius buvę kaliniai palaikė iki gyvenimo pabaigos“, – pasakojo G. Deičas.

Istoriniai liudijimai šiandienoje

Išgyvenę pabėgimo dalyviai į Kauno IX fortą sugrįžo tik po Antrojo pasaulinio karo, kuomet čia buvo įkurtas muziejus.

„Sugrįžti ten, kur tapai protu nesuvokiamų nusikaltimų bendrininku, sunku, tačiau visi pabėgusieji suprato, jog jų atsiminimai yra svarbus Holokausto liudijimas. Paradoksalu, tačiau šio interviu metu esu Izraelyje ir čia skamba oro pavojaus sirenos“, – liudijo G. Deičas.

Y. Glezer pritaria: „Mes suvokiame, jog atmintis turi išlikti amžinai gyva. Žydų jaunimo didvyriška kova prieš pavojų, neapykantą gali padėti ugdyti jaunąją kartą bei padėti atsispirti bet kokiai neteisybei pasaulyje.“

Minint pabėgimo iš Kauno IX forto 80-tąsias metines Kauno IX forto muziejuje gruodžio 9 d. bus pristatyta ekspozicija, sukurta pagal kalinių-palaikų degintojų pabėgimo istoriją. Ją iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.

Instaliacijos centre – menininkų Džiugo Karaliaus ir Mindaugo Lukošaičio bandymas lankytojams perteikti 1943 m. gruodžio 25-tosios pojūčius. Lankytojai bus kviečiami patirti „Pabėgimo iš Kauno IX forto“ istoriją per kelis pažinimo sluoksnius: specialiai ekspozicijai sukurtą instaliaciją iš degintos medienos, dailininko piešinius, įkvėptus pabėgimo dalyvio Anatolijaus Garniko (Grano) 1944 m. meno kūrinių, muziejaus rinkiniuose saugomą istorinę ikonografiją ir muziejines vertybes.

"Pradėti kalbėti apie traumines mūsų šalies patirtis tapo galima tik atkūrus nepriklausomybę. Vis dar stokojame objektyvių faktų, sumaištį kelia ir propagandinis fonas iš Rytų. Tad nenorėdami kartoti praeities klaidų, turime atrasti būdų susikalbėti skirtingoms tautoms ir kartoms", – sako jis.

– Kalbamės Europos dienos stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti išvakarėse. Ką pastebite – ar prieš 80 metų įvykę žiaurūs įvykiai šiandienos visuomenei vis dar svarbūs ir jautrūs? O gal visa tai, ypač jaunimui, atrodo tiesiog nuo mūsų nutolusi istorija, suguldyta vadovėliuose?

– Žinoma, muziejus stebi šiandienę situaciją istorinės atminties reprezentavimo lauke. Galiu pasakyti, kad šiais klausimais išties trūksta konstruktyvios diskusijos, kalbėjimo ir švietimo. O juk šie metai yra išskirtiniai, nes nuo okupacinių režimų Lietuvoje pradėtų vykdyti nusikaltimų praėjo 80 metų. Deja, dažnai tenka pastebėti, kad viešojoje erdvėje stengiamasi sureikšminti vienas traumines patirtis, bandant sumenkinti kitas. Tačiau vienodai svarbu paminėti tiek nacizmo, tiek stalinizmo režimų vykdytus žiaurumus.

Atkreipkime dėmesį, kad mūsų dažno nesusikalbėjimo šia tema šaknys slypi būtent Lietuvą užklupusiose nacių ir sovietų okupacijose. Jos lėmė priešpriešas, kurios trukdo mums susikalbėti netgi po nepriklausomos Lietuvos atkūrimo prabėgus 30 metų. Svarbu ir tai, kad iškart po Antrojo pasaulinio karo neturėjome galimybės kalbėtis apie tai, kas įvyko, nes iškart prasidėjo antroji sovietų okupacija. Tad ši tema ir liko tarsi nutylėta, neišdiskutuota.

Kalbant apie jaunimo įtraukimą į šią diskusiją, labai svarbus švietimo ir kultūros įstaigų vaidmuo. Būtina atkreipti dėmesį ir į formas, kuriomis tai atliekame. Su jaunuoliais reikia kalbėtis ne tiesmukai, ne prievarta, bet ieškoti tinkamų būdų. Todėl rugpjūčio 21-osios renginių metu stengsimės pasiekti kuo daugiau visuomenės grupių ir kalbėti joms suprantama kalba. Muziejus – tai tiltas tarp praeities ir dabarties; vieta, kur renkami ir saugomi artefaktai, liudijantys sudėtingą mūsų istoriją. Tad jis turi būti lankstus, prisiderinti prie dinamiškos šių laikų visuomenės, kuriai nebeužtenka tradicinių edukavimo formų.

– Minėjote, kad prie Holokausto marginalizavimo Lietuvoje labai prisidėjo sovietmetis. Išties, tyrimai rodo, kad nemaža dalis žmonių dėl sovietinės propagandos įtakos vis dar nelabai supranta Holokausto masto ir žiaurumo. Galbūt todėl kartais kyla noras tarsi numenkinti šias patirtis?

– Sovietmetis išties paliko savo įspaudą. Po 1944 m., kai prasidėjo antroji sovietinė Lietuvos okupacija, kalbėti apie Holokaustą, kaip apie žydų tautos naikinimo reiškinį, buvo negalima. Apie tai oficialiai buvo šnekama kaip apie susidorojimą su sovietiniais piliečiais, trūko informacijos, autentiškų faktų, objektyvios analizės. Oficialiai kalbėti apie Holokaustą, atlikti objektyvius istorinius tyrimus tapo įmanoma tik po nepriklausomos Lietuvos atkūrimo 1990-aisiais.

Mūsų istorija yra labai komplikuota, joje daug susipynusių gijų tarp abiejų režimų vykdytų okupacijų. Niekam ne paslaptis ir dabar veikiantis propagandinis fonas iš Rytų, kuris įneša savo indėlį į nesusikalbėjimą šia tema. Visa tai tarsi suvelia istoriją, ir žmonėms, kurie ja giliai nesidomi, tampa sunku įvertinti tikrąjį įvykių mastą, atsirinkti, kas yra tiesa. Pastebime, kad dažnai mėgstama sąmoningai radikalizuoti su Antrojo pasaulinio karo įvykių traktavimu susijusius klausimus, matant tik juodą ir baltą spalvas. Pavyzdžiui, dalies lietuvių dalyvavimas Tautinio darbo apsaugos batalionuose ir kolaboravimas su naciais neretai yra primetamas visai tautai. Sakoma, kad visi lietuviai buvo nacių kolaborantai, nors tai akivaizdi netiesa. Daugiau nei 900 lietuvių yra oficialiai pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais, kurie karo metais gelbėjo žydus nuo nacių susidorojimo.

Lygiai taip pat visai žydų tautai bandoma primesti sovietinio režimo nusikaltimus, bendradarbiavimą su juo ir dalyvavimą vykdant masines Lietuvos gyventojų represijas. Tačiau mes puikiai žinome, kad sovietinės okupacijos metu žydai taip pat atsidūrė aukos pozicijoje, buvo represuoti sovietinės valdžios.

Kitaip tariant, dažnai linkstama užsimerkti prieš akivaizdžius faktus ir vadovautis ne objektyviais istorijos šaltiniais, bet abejotinomis nuomonėmis. Dėl šios priežasties daromos klaidingos įžvalgos, kurios dalies visuomenės laikomos gryna tiesa. Rugpjūčio 21 d. šiuos klausimus nagrinėsime diskusijoje "Kodėl ne(su)sikalbame: skausminga Lietuvos okupacijų istorija". Joje pasvarstysime, kodėl po šių įvykių praėjus 80-mečiui, Lietuvoje mes vis dar nesugebame išgirsti vieni kitų.

– Laukia ir kitas įdomus renginys – Lėlių teatro spektaklis pagal Balio Sruogos romaną "Dievų miškas". Kas galėjo pagalvoti, kad tokia tema bus galima sukurti lėlių spektaklį! Juk kai B.Sruoga parašė savo šedevrą, spausdinti knygą buvo atsisakyta dėl sarkastiško kalbėjimo apie patirtis koncentracijos stovykloje. Tad galbūt žanrų įvairovė, tam tikrų cenzų nebuvimas ir būtų kelias susikalbėti su jaunąja karta? Juk nesusikalbėjimas vyksta ne tik tarp tautų, bet ir kartų.

– Muziejininkystėje dirbu jau daugiau nei penkiolika metų. Vyresni kolegos, kurie šioje sferoje dirbo nepriklausomybės aušroje, pasakoja, kad tuo metu žmonės tiesiog veržėsi į muziejus. Buvo atgimimo euforija, žmonės troško laisvesnio istorijos pateikimo, tad skubėjo kuo daugiau išgirsti, suprasti, pamatyti. Lankytojus ypač domino tarpukario Lietuvos paveldas, apie kurį sovietmečiu šnekėti buvo visiškas tabu. Metams bėgant, ta euforija išblėso, o visuomenė tapo daug reiklesnė. Tad šiandien vienas pagrindinių muziejaus tikslų yra atkreipti dėmesį į istoriją, ieškant tinkamų jos pateikimo formų.

Jei žmogus turi betarpišką santykį su istorija, pavyzdžiui, jis pats ar jo artimieji yra nukentėję nuo vieno ar kito okupacinio režimo, tikėtina, kad tokiu atveju užteks pamatyti nuotrauką, paskaityti po ja esančią anotaciją ir jis atpažins jam artimą laikotarpį, aplinką, žmones. Tai jau bus gana paveiku. Kitai visuomenės daliai, ypač jaunimui, tokios priemonės nesukurs reikiamos emocijos. Vien tik ateiti į muziejų neužtenka, svarbu, ką iš jo savyje išsineši. Labai svarbu sukurti emociją, kuri vėliau, išėjus iš muziejaus, lankytoją skatintų šia tema pasidomėti giliau.

Dažnai linkstama užsimerkti prieš akivaizdžius faktus ir vadovautis ne objektyviais istorijos šaltiniais, bet abejotinomis nuomonėmis.

Rugpjūčio 21-osios renginiai bus labai skirtingi, pritaikyti įvairaus amžiaus ir patirties auditorijoms. Lėlių teatro spektaklis "Dievų miškas" išties netikėta forma atkreips dėmesį į Holokausto temą. Taip pat laukia dainuojamoji poezija ir lauko paroda "(Ne)užpildyta tuštuma". Tai bandymas atkreipti dėmesį į lietuvių tremčių temą. Šiuolaikinio meno pasirodymas "Horizon", atliekamas Prancūzijos menininkės, akrobatės Chloé Moglia, privers lankytojus pažvelgti aukštyn, kartu permąstant šios vietos svarbą. Šiais renginiais norime parodyti abiejų režimų – ir stalinizmo, ir nacizmo – nusikalstamą veiklą, traumines patirtis Lietuvos praeičiai. Svarbiu akcentu taps ir parodos "Po didžiojo karo. Naujoji Europa 1918–1923" pristatymas, kuriuo ir prasidės renginių programa. Nuo šių metų pradžios Kauno IX forto muziejus atstovauja Lietuvai Europos atminimo ir solidarumo tinkle. Tai savo veiklą plečianti ir vis daugiau Europos šalių jungianti organizacija. Jos tikslas – skatinti diskusijas, ieškoti konstruktyvaus dialogo apie bendrus Europai trauminius XX a. istorijos periodus. Prie šios diskusijos prisijungti siekia ir Lietuva.

Problema, kad neretai mes bandome lokaliai atsakyti į vienus ar kitus probleminius klausimus, nors atsakymus galime rasti tik tarptautiniu lygmeniu. Juk abu režimai palietė ne tik Lietuvą, bet ir kitas Europos valstybes. Mūsų patirtys panašios, bet ir šiek tiek skirtingos, tad, kalbėdamiesi apie tai su partneriais iš kitų Europos valstybių, mes galime rasti gilesnius atsakymus į mums rūpimus klausimus. Europos atminimo ir solidarumo tinklo pristatomoje parodoje bus atskleidžiama po Pirmojo pasaulinio karo Europoje susiklosčiusi politinė situacija. Juk būtent tuo metu buvo sudarytos prielaidos iškilti nusikalstamiems sovietiniam ir nacistiniam režimams. Paroda yra išties įspūdinga savo turiniu ir pačia konstrukcija. Jos pristatyme dalyvaus ir Europos atminimo ir solidarumo tinklo atstovai

– Užsiminėte apie propagandą, sklindančią iš Rytų. Pastarąjį dešimtmetį kaimyninėje šalyje pavojingai kyla Stalino kultas, mūsų valstybė susiduria su informaciniu karu, kurio metu akivaizdžiai neigiami sovietų karo nusikaltimai. Tad šiuo atveju turbūt neužtenka vien kalbėti apie skaudžią praeitį, bet ir jaunąją kartą būtina mokyti atsirinkti informaciją, kritiškai mąstyti?

– Be abejonės, atsakymą surasime tik švietime. Mes nepriversime jaunuolių kitaip mąstyti, netgi atvirkščiai – versdami kažką daryti, juos tik atstumsime ir įnešime nereikalingos sumaišties. Tad, mano nuomone, pats tiesiausias kelias atsispirti dezinformacijai ir propagandai yra švietimas ir konstruktyvaus dialogo paieška. Nemanau, kad įmanoma pasiekti staigų pokytį, bet būtina judėti – kad ir mažais žingsneliais. Mūsų tikslas yra ne į jaunąją kartą, it į plokštelę, įrašyti tam tikrą tiesą, bet skatinti mąstyti ir kelti klausimus, diskutuoti, argumentuoti savąją tiesą. Tik taip ugdomas sąmoningumas, kuris yra geriausias vaistas kovojant su propaganda.

– IX forto muziejus apie nacių ir sovietų žiaurumus kalba ne tik atmintinomis dienomis. Kokį jūs matytumėte muziejaus, kaip institucijos, vaidmenį, neleidžiant pasimiršti istorijai?

– Kauno IX forto muziejus vis labiau plečia savo šviečiamąją veiklą, siekdamas gilinti visuomenės žinojimą apie probleminius XX a. Lietuvos istorijos periodus. Šiandien lankytojai iš muziejaus tikisi ne tik ekspozicijų ir ekskursijų. Daugelis nebenori būti tik pasyviais stebėtojais, bet siekia ir patys dalyvauti pažinimo procese. Manau, kad tai yra tiesesnis kelias sąmoningumo link, tad lankytojų aktyvumas džiugina. Kultūra yra ta sritis, kuri žmonėms padėjo visais laikais. Netgi okupacijų ir karų metu ji neprarado savo reikšmės, nes tai yra priemonė atitrūkti nuo kasdienybės, rutinos, įsileisti į save šviežių minčių. Tad nuoširdžiai kviečiu muziejuje apsilankyti ne tik atmintinomis dienomis, ir daugiau sužinoti apie mūsų istoriją. Pokalbio pradžioje minėjau, kad muziejus yra tiltas tarp praeities ir dabarties, tačiau jis gali padėti rasti atsakymus ir ateičiai.

Lietuvos istorijos lūžiai – reikšmingi pasikeitimai visuomenės gyvenime – itin ryškiai atsispindi IX forto istorijoje. Kauno tvirtovės žlugimas per Pirmąjį pasaulinį karą, kalėjimo įkūrimas forte tarpukariu, politinių kalinių ištrėmimas ir kalinimas per pirmąją sovietinę okupaciją, masinės žudynės nacistinės okupacijos laikotarpiu, muziejaus įkūrimas ir memorialo pastatymas sovietmečiu, naujas ekspozicijų turinys atkūrus Lietuvos nepriklausomybę – lauko parodoje pristatomi pagrindiniai IX forto istorijos etapai Lietuvos istorijos kontekste.

R. Pranskevičiūtės nuotr.

Tai elektroninės muzikos kompozicija jungianti skirtingus XX a. periodus, atmosferinius fragmentus, architektūros užduotą faktūrą ir šiandieninę aplinką į vientisą kūrinį.

Skulptoriaus Alfonso Vincento Ambraziūno, architektų Vytauto Vieliaus ir Gedimino Baravyko sukurtas Kauno IX forto memorialinis kompleksas prabyla ir menine kalba – įprasmina IX forto istoriją ir įamžina nacizmo aukų atminimą per architektūrą, skulptūrą, kraštovaizdį. Parodoje lankytojams taip pat atskleidžiamos pagrindinės memorialo architektūros ir skulptūros simbolinės reikšmės. Geometrizuotos, laužytos formos, neapdailintas gelžbetonis su šiurkščių lentų faktūra – architektūriniai sprendimai, kurie atspindi nutrūkusius ar sulaužytus žmonių gyvenimus, brutalius nusikaltimus žmogiškumui.

Parodą papildo „Kosmos theatre“ kūrėjų ir menininkų sukurta audio kompozicija „Susitaikymas“. Muzikinis atminties takas, jungiantis Muziejų, IX fortą ir Monumentą nacizmo aukoms atminti, kviečia pasivaikščioti ir praeities triukšmo atgarsiais patirti emocinį virsmą – pajausti XX amžiaus dramatiškų politinių pokyčių sukeltas kultūrines traumas. Pasaulinių karų, totalitarinių režimų, nusikaltimų prieš žmogiškumą simboliniai gaudesiai skatina įsivaizduoti žmogų nesaugioje ūžiančioje aplinkoje. Audio kompozicija atskleidžia nematomą Kauno IX forto memorialinio komplekso, kaip istorinės ir atminimo vietos, emocinį krūvį. Triukšmingi, intensyvūs, nutrūkstantys garsai galiausiai ieško tarpusavio harmonijos, skatina susimąstyti apie visuomenės santykį su istorija, veda istorinių traumų atpažinimo ir susitaikymo link.

S. Orlovo nuotr.

„Įstabu, kiek IX forto teritorijoj susiduria XX amžiaus tektoninių lūžių. Kūrybinė komanda siekė sukurti muzikinį pasakojimą įsivaizduodami, jog žemė, pastatai, memorialai ir visas parkas yra emociniu krūviu išraižytas diskas (plokštelė), o mes (ir klausytojas) lyg patefono galvutė keliaujanti taku per istorijos emocijų griovelius bandanti surasti ir suvokti savo santykį su istorija šiandien. Tai elektroninės muzikos kompozicija jungianti skirtingus XX a. periodus, atmosferinius fragmentus, architektūros užduotą faktūrą ir šiandieninę aplinką į vientisą kūrinį. Telefono aplikacijos ir ausinių pagalba kūrinys tampa asmeniška kartu ir autentiška patirtimi“, – įžvalgomis dalinasi audio kompozicijos „Susitaikymas“ režisierius Jonas Tertelis.

Audio kompozicija prieinama Kauno IX forto memorialinio komplekso lankytojams telefone parsisiuntus mobiliąją programėlę „Kosmos App“, kuri veikia su vietos nustatymo (GPS) funkcija. Einant atminimo taku memorialiniame komplekse klausytojas prie skirtingų objektų girdės skirtingus muzikinius garso takelius. Rekomenduojama klausytis su ausinėmis. 

„IX forto aikštelė pasitinka aštriai. Nepasimaukit“, – prie virtualioje erdvėje pasidalintų nuotraukų rašė vyras.

Nuotraukose matyti armatūros dalis, kuri kyšo iš po automobilių aikštelės dangos.

Po įrašu internautai ragina kaunietį apie pavojingą daiktą pranešti muziejaus atstovams, kiti džiaugėsi, kad pavyko jo išvengti.