Netaktiški klausimai
Nors, remiantis įstatymais, darbdaviai privalo gerbti darbuotojų teises į privatų gyvenimą ir negali net domėtis potencialaus kandidato šeimine padėtimi, jaunų moterų patirtys byloja, kad teisės aktai, atrodo, negalioja.
Su "Kauno diena" savosiomis, dažnai nusivylimų kupinomis, istorijomis pasidalijo keletas jaunų moterų.
Situacijos, nors ir skirtingos, turi keletą bendrų vardiklių – šeimos it efektyvumo darbe stabdžio suvokimą ir smarkiai peržengiamas privataus gyvenimo ribas.
"Pokalbis prasidėjo nuo to, kad darbdavys ne į CV pažiūrėjo ir patirtį įvertino, o pirmiausia paklausė, ar turiu vaikų, ar turiu vaikiną arba vyrą, – nemalonų pokalbį prisimena Karolina Jasaitytė. – Išklausinėjęs apie lovos reikalus, paklausė kelių klausimų apie mano darbo patirtį."
Jauną moterį, šiuo metu dirbančią grafikos dizaino ir skaitmeninės rinkodaros kompanijos direktore, papiktino, kad jis leido sau uždavinėti seksistinius klausimus.
"O labiausiai nuvylė, kad tik išėjusi iš pokalbio supratau, kas įvyko, jog tai buvo iš esmės seksistiška. Blogai jaučiausi, kad ten sėdėdama tuos klausimus priėmiau natūraliai ir išvis į juos atsakinėjau, nes nors visuomet palaikau lyčių lygybę, tąkart neidentifikavau situacijos", – pasakoja ji.
Panašių klausmų ieškodama darbo kai kuriose įmonėse sulaukė ir kita pašnekovė – 26-erių G.Drazdauskienė. "Nusprendžiau ieškotis naujos darbo vietos. Tik pradėjusi supratau, kad labai ne laiku. Esu susituokusi, potencialūs darbdaviai iš mano pavardės supranta, kad vyrą turiu. Buvau trijuose pokalbiuose. Viename asmeniškumų nebuvo, kituose dviejuose patikslino, ar turiu šeimą. Būtent taip ir klausė: "Ar turi šeimą?" Tai pasisakiau, kad vyrą – taip, o vaikų – ne. Vienoje įmonėje apsidžiaugė ir atvirai pasakė, kad jiems netinka mamadieniai ir reikia nuolatinio žmogaus. Antroje paklausė: "Ar neplanuojate, nes vis tiek, toks amžius?" Įdomu, o kas, jei neplanuoji, bet nutinka? Arba planuoji ir niekaip nenutinka? Ir ką sakyti, jei to darbo labai nori, bet nori ir vaikų po poros metų?" – retoriškai klausia ji.
Moteris prisipažino po pirmo pokalbio skambučio sulaukusi, tačiau atsisakiusi. Po antrojo – ne. "Greičiausiai tokio amžiaus tik ir lieka eiti ne į kitą darbą, o į dekretines atostogas", – ironiškai juokauja pašnekovė.
Seimo nario replikos
Diskriminacija ne visuomet apsiriboja vien netaktiškais klausimais, tačiau ir spaudimu darbuotojoms.
Apie kolegės istoriją su dienraščiu sutiko pasidalyti Marija (tikrasis vardas ir pavardė redakcijai žinomi), kurią pribloškė darbdavės elgesys.
"Skyriuje, kuriame dirbu, balandį iš motinystės atostogų grįžo moteris. Tuo metu, kol ji augino vaikutį, jos vietoje dirbo jauna, be vaikų ir vyro, darbui atsidavusi mergina. Grįžus jau minėtajai kolegei, mano vadovė nevengė keletą kartų išsireikšti, kad "skyriuje neapsimoka turėti darbuotoją su mažu vaiku". Pastabėlė tokia, kad pati vadovė yra daugiavaikė mama. Mes vis kalbame apie vyrus, kurie yra seksistai, tačiau mane pribloškė, kad net moterys yra nesolidarios kitų atžvilgiu!" – piktinosi mergina.
Apie bene ekstremaliausius teisių pažeidimus paatvirauti sutiko anonime išlikti norėjusi (tapatybė redakcijai žinoma) jauna moteris, pasakojusi išties sunkiai įtikimus darbdavių veiksmus keliose skirtingose darbovietėse.
Parlamentaras atvirai klausė, kokia mano šeiminė padėtis ir nurodė, kad tinkama kandidatė būsiu, jeigu neturiu antros pusės, nes visą savo laiką ir jėgas turiu skirti darbui.
"Man buvo 26-eri, ėjau į pokalbį dėl darbo Seime. Parlamentaras atvirai klausė, kokia mano šeiminė padėtis ir nurodė, kad tinkama kandidatė būsiu, jeigu neturiu antros pusės, nes visą savo laiką ir jėgas turiu skirti darbui. Tuo metu buvau vieniša ir tikau" – reikalavimus, primenančius šiuolaikinę vergovę, prisimena ji.
Tačiau tokiais, su įstatymais prasilenkiančiais pasisakymais, merginos patirtis dirbant valdžios struktūrose nesibaigė. "Po darbo Seime, būdama 28-erių, kalbėjausi su vienos partijos vadovybe dėl aukštų pareigų partijoje. Buvo klausiama, kokia mano šeiminė padėtis. Tuo metu taip pat buvau vieniša, tad tikau, – sako ji. – Tačiau turėjau duoti žodinį pasižadėjimą dvejus artimiausius metus neturėti jokių santykių. Jei nesilaikyčiau, būčiau atleista iškart."
Pasak jos, tokie reikalavimai iš politikų darbdavių motyvuoti didelio viršvalandžių kiekio: "Kai turi antrą pusę ar net šeimą, jų manymu, po darbo visada norėsi lėkti namo. O kai esi vieniša – gi neturi ką veikti ir gali visą parą būti pasiekiama bei darbinga."
Pašnekovė pasakoja neseniai pradėjusi dirbti didžiulėje tarptautinėje korporacijoje. Darbo pokalbio joje metu tikina irgi sulaukusi klausimo apie šeiminę padėtį. "Sakiau: "Juk aš – "aitė". Paklausė: "O ar vaikinas yra?" Kažkaip numuilinau atsakymą, nes dabar jau toks yra ir santykiai rimti. Bet tada teiravosi, ar aš apskritai gyvenime noriu kurti šeimą ir susilaukti vaikų. Kai atsakiau, kad juk beveik visi to nori, vadovas atsakymu patenkintas nebuvo. Bet į darbą priėmė", – dalijosi savo istorija.
Opus reiškinys
Lygių galimybių plėtros centro ekspertės Margaritos Jankauskaitės teigimu, bet kokie asmeninio pobūdžio klausimai, kurie nesusiję su žmogaus darbinėmis kompetencijomis ir funkcijomis, yra neleistini, darbdavys jų užduoti neturėtų.
Lygių galimybių plėtros centro ekspertės M.Jankauskaitės teigimu, klišinis mąstymas veikia visos valstybės gerovę.
"Nei vaikino turėjimas ar neturėjimas, nei vaikų planavimas nėra tie klausimai, kurie apskritai būtų priimtini", – tvirtina ji.
M.Jankauskaitei antrina ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos vyresnysis patarėjas Donatas Paulauskas. "Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatyme yra nuostata, draudžianti reikalauti iš darbo ieškančių asmenų informacijos apie jų šeiminę padėtį, amžių, privatų gyvenimą ar šeimos planus. Pagal Darbo kodeksą, darbdavys privalo gerbti darbuotojų teises į privatų gyvenimą. Tai reiškia, kad klausimai apie tai, kiek tu turi vaikų, ar dažnai jie serga, ar turi partnerį, ar gyveni viena tiesiog prieštarauja įstatymui ir yra nelegalūs. Neturėtų būti užduodami ir klausimai apie būsimus šeimos planus – tai irgi numato įstatymai", – nurodo ekspertas.
Pasak pašnekovo, net jei toks reiškinys nėra masinis, jis vis tiek laikytinas rimtu signalu: "Pakankamai daug darbuotojų vis dar susiduria su tais klausimais. Ir net jeigu tai nėra milžiniški skaičiai, nes nėra taip, kad pusė atsakytų jų sulaukę, mes kalbame apie įstatymo pažeidimą. Tai nėra subjektyvaus vertinimo dalykas – tokiais atvejais tiesiog pažeidžiamas įstatymas."
Pasiteiravus, kaip reikėtų reaguoti darbinantis, vis dėlto išgirdus asmeninio pobūdžio klausimus, D.Paulauskas pripažino, kad universalų sprendimą pasiūlyti sunku.
"Tai labai priklauso nuo situacijos, kiek tu, kandidatuodamas į darbo vietą ir užimdamas labiau pažeidžiamą poziciją, nori įsivelti į tarsi šiek tiek konfliktinę situaciją. Žinoma, žmogus visada turi teisę neatsakyti į tokį klausimą. Mąstydamas, ką daryčiau pats, tikriausiai bandyčiau korektiškai atsakyti, kad į tokius klausimus kaip kandidatas atsakyti negaliu, nes jie tiesiog nesutampa su Lietuvos įstatymais", – svarsto jis.
Donatas pabrėžia ir kitą svarbų bei naudingą žinoti aspektą: "Jei žmogus susiduria su tokia situacija, kai neturėdamas kur dėtis pasisako, jog turi, pavyzdžiui, tris vaikus, ir iš darbdavio reakcijos sprendžiant tai pastarajam nepasirodo labai pozityvus dalykas, o kandidatas jaučiasi darbo negavęs būtent dėl šios priežasties, tuomet labai svarbu, kad bandytų ginti savo teises, jei mano šias buvus pažeistas. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba tokiais atvejais tikrai pasirengusi padėti ir pabandyti spręsti šitą situaciją."
Problema – žinių trūkumas
Pasak Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos vyresniojo patarėjo, problemos priežastys slypi ne įstatymuose, o žinių apie juos trūkume.
"Teisinį pagrindą turime pakankamai gerai sureguliuotą – įstatymai, visos teisinės sąlygos yra palankios moterims. Kitas reikalas, kai susiduriame su konkrečiais žmonėmis, kurie turi laikytis tų įstatymų. Patys darbdaviai ne visada net ir žino apie kai kuriuos įstatymus, kurių privalo laikytis. Pavyzdžiui, jie nežino kad ir apie to paties Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo egzistavimą, nežino, kad yra tokia jame numatyta pareiga neklausinėti darbintis atėjusio kandidato tam tikrų klausimų, susijusių su šeimos gyvenimu", – situaciją apibūdina jis.
Paklaustas, kaip reikėtų šią problemą spręsti, D.Paulauskas siūlo priminti darbdaviams apie jų pareigas.
"Vis dėlto apšviesti darbdavius ir pakeisti jų nuostatas yra sudėtinga užduotis. Kartais atsiduri aklavietėje, kur darbdavys vis tiek yra asmuo, užimantis galios poziciją, o tu ateini su žinute, kad jis turi pakeisti savo nuostatas, kad kai kurioms moterims būtų lengviau įsidarbinti – tai ne visada suveikia, – pripažįsta jis. – Todėl kartais geriau laikytis teisinio principo ir priminti darbdaviams, parodyti, kad yra tokia įstatymo nuostata ir jie privalo laikytis įstatymų."
Be abejonės, pašnekovo teigimu, su diskriminacija darbo rinkoje susiduriančios moterys turėtų netylėti.
"Iš pareiškėjo mes tikimės labai konkretaus situacijos įvardijimo, jeigu įmanoma, dokumentavimo, bet pats žmogus neturi rinkti įrodymų, kad patyrė diskriminaciją", – paaiškino ekspertas.
Dvigubi standartai?
Moterims nenaudingą darbdavių požiūrį, kad motinystė – galingas trikdis efektyviam darbui, M.Jankauskaitė aiškina istorinėmis aplinkybėmis.
"Toks požiūris, galima sakyti, mus atsiveja dar iš XIX a., kai žmogaus gyvenimas buvo tarsi perskeltas į viešą ir privatų. Tai, kas vyksta viešojoje sferoje, buvo suvokiama kaip apmokamas darbas, teikiantis žmogui tam tikra statusą, o tai, kas vyksta namuose, net neįvardijama kaip darbas. Vaikų priežiūra laikyta išskirtinai moterų pareiga. Ir nors nuo XIX a. antros pusės gyvenimo aplinkybės yra labai stipriai pasikeitusios, šitoks klišinis mąstymas išlieka. Galime matyti, kaip jis tampa didele kliūtimi moterims vienodomis sąlygomis integruotis į darbo rinką", – žalingų stereotipų ištakas primena pašnekovė.
D.Paulauskas čia įžvelgia ir moteris skriaudžiančius dvigubus standartus. "Jei stereotipinio mąstymo darbdavys pasamdė darbuotoją moterį, turinčią vaikų, jis manys, kad ši ne taip gerai dirbs kaip jos kolega vyras, nes jai rūpės šeima, vaikai. Ji stengsis anksčiau pabaigti darbą, kad paimtų vaikus iš darželio, juos slaugys. Net tuo atveju, jei moteris vaikų neturi, visada yra darbdavio suprantama rizika, kad kažkada ji jų tikriausiai turės, tuomet reikės išleisti ją atostogų, ieškoti naujo darbuotojo, o grįžusi į darbą turbūt nebebus tokia naši darbuotoja kaip iki tol, nes atsiras interesas rūpintis vaikais, darbas nebebus prioritetas", – sako jis.
Tiesa, nors, Donato teigimu, daugėja pozityvių ženklų, kai ir vyrai supranta šeimos svarbą bei aktyviai įsitraukia į vaikų priežiūrą, darbdaviai to nelabai sieja su darbo kokybe. "Vyrų vertinimas nelabai priklauso nuo to, turi jie šeimą ar ne, vyrui bet kokiu atveju yra gerai. Jei turi šeimą, jis suprantamas kaip susitvarkęs savo gyvenimą, brandi asmenybė. Bet jeigu ir neturi šeimos, jos neplanuoja, suprantamas irgi palankiai – atsidavęs darbui, gerąja prasme karjeristas, ambicingas. Jis matomas kaip geras ir patikimas darbuotojas abiem atvejais. Tai ir yra tie dvigubi subjektyvaus požiūrio į moteris ir vyrus darbuotojus standartai", – nelygybės apraiškas iliustruoja jis.
M.Jankauskaitė primena, kad nuostatų keitimas kol kas yra graži ateities perspektyva, o kalbėdama apie šiandienę situaciją akcentuoja pagalbos klausimą. "Paslaugos, kiek įmanoma padedančios jaunoms šeimoms derinti darbo ir šeimos įsipareigojimus, darbdavių sąmoningumas šiais klausimais iš esmės sukuria palankesnes sąlygas darbuotojams. Kad ir psichologine prasme patiriama mažiau streso, įtampos, tai neabejotinai veikia ir pačią darbo kokybę. Taigi, reikalingas nuostatų ir faktinių paslaugų derinys, kuris yra labai svarbus, jei norime pajudėti iš mirties taško", – galimą sprendimą įvardija pašnekovė.
Grėsmės ne tik moterims
Pasak Lygių galimybių plėtros centro ekspertės, klišinis mąstymas veikia visos valstybės gerovę.
"Pasekmės matomos ir demografinėse tendencijose, – sako M.Jankauskaitė. – Tose Europos valstybėse, kur daugiau dėmesio skiriama priemonėms, užtikrinančioms lyčių lygybę, pavyzdžiui, galimybėms derinti darbo ir šeimos įsipareigojimus, gimstamumas aukštesnis. Ten šeimos ryžtasi susilaukti daugiau vaikų ar nusprendžia apskritai jų susilaukti."
Ekspertė aiškina, jei tik moterys bus spaudžiamos rinktis šeimą arba darbą, vis daugiau jų išvis neplanuos susilaukti vaikų, tad gimstamumas neišvengiamai kris.
Kitas svarbus aspektas, pasak pašnekovės, kad prarandamas labai svarbus žmogiškasis potencialas.
"Noriu priminti, kad Lietuvoje iš magistro laipsnį turinčių žmonių moterys sudaro 65 proc., o iš daktaro laipsnį turinčių – kiek daugiau negu 60 proc. Vadinasi, jeigu mes toms moterims nesuteikiame galimybės derinti darbo ir šeimos įsipareigojimų, atsiranda įvairios kliūtys, pavyzdžiui, vadinamosios stiklinės lubos ar lipnios grindys, tokiu atveju žmonėms, įgijusiems išsilavinimą ir galintiems kurti kažkokį viešąjį gėrį, to daryti yra neleidžiama. Nesuteikiama nė proga parodyti, ką tu iš tikrųjų galėtum ir gebėtum", – liūdną realybę primena pašnekovė.
Paradoksalu, tačiau stereotipinis vyrų kaip šeimos maitintojų traktavimas ir lengvesnės sąlygos jiems siekti karjeros aukštumų, pasak M.Jankauskaitės, yra žalingos ir patiems vyrams. "Vyrai patiria nepaprastai didelį spaudimą daryti karjerą, tai irgi labai negerai, nes neretai dėl to nukenčia jų gerovė, kai kuriais atvejais netgi psichikos sveikata. Faktą, kad vyrai už tai sumoka labai brangią kainą, sufleruoja ir skaičiai: atotrūkis tarp vyrų ir moterų gyvenimo vidutinės trukmės, savižudybių statistika, bylojanti vyrų nenaudai", – teigia moteris.
