Pirmasis savo spektaklį pagal Platono „Dialogus“ balandžio 9, 10 dienomis pristatys Motiejus Ivanauskas. Gegužės 8, 9 dienomis įvyks Karolio Vilko premjera „Mėnesiena“ pagal jo paties parašytą pjesę.

Balandžio 9 d. – „Dialogai“

Platono užrašyti „Dialogai“ – tai jo mokytojo Sokrato mintys. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje aktorystę neseniai baigęs Motiejus Ivanauskas sako: „Dialoguose“ dėmesį traukia tai, kad Sokrato mokymai lyg ir akivaizdžiai ragina siekti „amžinųjų vertybių-dorybių“ – išminties, saiko, valios ugdymo – tačiau tuo pat metu jaučiama „laisva“ antikinės Graikijos atmosfera, ironiškas Sokrato požiūris į save, pašnekovus ir į paties pasiūlomus pamąstymus. Tai iš karto nuteikia palankiai, nes Sokratas nelaiko savęs visažiniu, o tiesiog iškelia į paviršių tam tikras problemas, kurios tada visiems pasidaro akivaizdžios.“

Sokratą „Dialoguose“ vaidins LNDT aktorius Vytautas Anužis, scenoje žiūrovai taip pat pamatys aktorius Elzę Gudavičiūtę, Šarūną Zenkevičių, Povilą Jatkevičių.

Režisieriaus teigimu, Sokratas savo amžininkams tiesmukai sakydavo, ką mano apie juos ir jų poelgius, o savo samprotavimus pagrįsdavo tvirtais argumentais taip, kad pašnekovai dažnai likdavo nusivylę, nes suprasdavo, kad nebegali paprieštarauti. Visgi, Motiejus Ivanauskas tikina, kad dabar tikrai nesinori kurti pamokančio kūrinio, naudojant Sokrato išmintį kaip tiesos etaloną (tam greičiausiai nepritartų ir pats Sokratas, ne kartą sakęs: „žinau, kad nieko nežinau“). Daug paveikesnis atrodo principas, kai epizodai tiesiog paleidžiami „sklandyti“ tarp žiūrovų, paliekant galimybę pasijuokti, prieštarauti, galbūt – sutikti.

Spektaklio „Dialogai“ scenografiją ir kostiumus kuria Izabelė Narečionytė, muziką – Matas Saladžius, šviesų dizainą – Vilius Vilutis. Spektaklio premjera įvyks „Menų spaustuvėje“ (Šiltadaržio g. 6, Vilnius). Perkant bilietus į abu Jaunųjų kūrėjų spektaklius, Lietuvos nacionalinis dramos teatras taiko 50 proc. nuolaidą vienam iš bilietų.

Gegužės 8 d. – „Mėnesiena“

Antrasis Jaunųjų kūrėjų programos konkurso laimėtojas – Oskaro Koršunovo kursą baigęs aktorius Karolis Vilkas. Konkurso komisijai jis pristatė idėją kurti „Mėnesieną“ pagal savo parašytą pjesę.

„Mėnesiena“ – kinematografiškas spektaklis, nagrinėjantis skyrybų temą. Siužetas plėtojamas per skirtingų žmonių ir šeimų santykių istorijas. Visi tragiški spektaklio įvykiai vyksta tą pačią naktį šviečiant pilnačiai.

Kai protas susijaukia ir ima reikštis žmogaus instinktyvusis pradas, nutinka sunkiai paaiškinami dalykai – įsitikinę spektaklio kūrėjai.

„Mėnesienoje“ ypač svarbus vizualumas – istorija vystoma daugiausiai per vaizdus, tekstas naudojamas itin taupiai. Aktorių judesiai, kūno kalba taip pat yra labai svarbus spektaklio elementas: kiekvieną sceną siekiama kurti lyg gyvą vyksmo-judesio paveikslą. Dėl to premjerai gegužės 8, 9 dienomis pasirinkta erdvi VGTU „LinkMenų Fabriko“ salė (Linkmenų g. 28, Vilnius).

Karolis Vilkas ne pirmą kartą režisuoja spektaklį – jis yra pastatęs „Indėniuką Džo“ ir „Vaikystę“. „Mėnesiena“ bus trečiasis K. Vilko režisuotas spektaklis, bet pirmas spektaklis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.

„Mėnesienoje“ vaidina Karolio Vilko bendrakursiai: Kęstutis Cicėnas, Greta Petrovskytė, Artiom Rybakov, Lukas Malinauskas, Laurynas Jurgelis ir kiti kūrėjai: smuikininkė Lora Kmieliauskaitė, aktorės Aistė Zabotkaitė ir Alvydė Pikturnaitė. Spektaklio scenografiją ir kostiumus kuria Barbora Šulniūtė, kompozitorius – Dominykas Digimas, šviesos dailininkas — Vilius Vilutis.

Jaunųjų kūrėjų programos konkurso laimėtojų pastatymus remia Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

Tapo tarptautinis

Praėjusiais metais konkursas tapo tarptautinis, jame galėjo dalyvauti įvairių sričių menininkai iki 35-erių metų. Jaunieji kūrėjai buvo kviečiami teikti savo sumanymus namų, migracijos ir bendruomenės temomis: apie priklausymą bendruomenei ir iš to kylantį saugumą ir / ar izoliaciją, apie namus ir jų stygių, apie santykį su namiškiais ir apie tai, kas mums jie yra, bei apie atsiskyrėliškumą.

Iš dalyvių buvo tikimasi naujų, įdomių ir išskirtinių sprendimų. Konkursas sulaukė beveik 40 idėjų / paraiškų, išsiskyrusių žanrų įvairove. Skirtingi kūrėjai iš Kubos, JAV, Belgijos, Italijos, Rusijos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Vokietijos, Prancūzijos, Kazachstano, Indijos, Čekijos, Graikijos, Norvegijos, Suomijos ir, žinoma, Lietuvos siuntė idėjas tarpdisciplininiams pastatymams.

Gruodį iš visų dalyvių komisija išrinko tris laimėtojus, kurie jau šį pavasarį įgyvendins savo sumanymus scenoje ir juos pristatys žiūrovams. Konkurso komisiją sudarė prodiuserė Ana Ablamonova, teatrologė Elona Bajorinienė, filosofas Kristupas Sabolius, LNDT Meno skyriaus vadybininkė Kamilė Žičkytė ir šio skyriaus vadovė Kristina Savickienė. Kūrėjų idėjos buvo vertinamos atsižvelgiant į temos atitikimą, idėjos originalumą, inovatyvumą, kūrybinės komandos profesionalumą bei patirtį ir projekto sąmatos pagrįstumą. Trys projektai geriausiai atitiko pateiktus kriterijus ir buvo išradingesni, drąsesni, atviresni eksperimentui, nepatogesnėms temoms ir naujų formų paieškoms.

Diskriminacijai – ne

Konkursą laimėjo laisvai dirbantys menininkai Romualdas Kręzelis ir Monica Duncan, pristatę projektą „Shell-Ter“, kuriame nagrinėjama namų sąvoka šiandien. Daug keliaujantys menininkai remiasi ir savo patirtimi bei klausia, ar vis dar yra vieta, kurią galime vadinti namais? Nuolat keičiantis aplinkybėms, gal ir namai keliauja kartu? Ar kaskart keliaudami mes bandome pasiimti bent dalelę namų, nesvarbu, kad ir kur atsidursime? Šio kosmopolitiško spektaklio premjera Mažojoje salėje vyks gegužės 24 d.

Kitas konkurso laimėtojas – Maciejaus Gośniowskio-Gąsiu performansas „Borderline Queen. Kerštas“. M.Gośniowskis – vienas garsiausių queer kultūros atstovų Lenkijoje, taip pat modelis, aktorius ir šokėjas. Lietuvos žiūrovus jis pakvies ne į įprastą teatrinę erdvę, o į visiems atvirą drag vakarėlį-pasirodymą, kuriuo kūrėjai sakys NE rasizmui, seksizmui, homofobijai, transfobijai, ksenofobijai, ableizmui, diskriminacijai dėl amžiaus, socialinės padėties, kūno sudėjimo. Performansą kurs queer scenos atstovai iš Lenkijos ir atranką laimėję Lietuvos menininkai. Į ekscentrišką vakarėlį žiūrovai kviečiami birželio 5, 6 d.

Orfėjo ir Euridikės istorija naujai

Balandžio 25 d. pirmasis savo projektą pristatys Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje teatro režisūrą magistrantūroje pas Yaną Ross studijuojantis Naubertas Jasinskas, kuris taip pat tapo konkurso laureatu. Jaunas vyras komisijai pristatė projektą „Orfeo. Miesto šviesos“ – šiuolaikinę seniausio ir labiausiai romantizuoto graikų mito apie Orfėjo ir Euridikės meilę interpretaciją. Menininkas savo spektaklyje klasikinį Orfėjo ir Euridikės mitą atskleis pasitelkęs dabartinius pasaulio įvykius, jaunimui artimus įvaizdžius ir temas, pavyzdžiui, tragišką Švedijos didžėjaus Avicii istoriją. Režisierius drauge su pjesę rašančia Dovile Zavedskaite daugiausia dėmesio skiria neveiksnumo temai. „Orfeo. Miesto šviesos“ bus spektaklis apie santykius, kurie nesibaigia, apie nepalankumą sau ir stovėjimą vietoje, nes bijoma savęs, pasekmių – kaip tai paveiks kitus. Klasikinis mitas papildomas šiandieninio žmogaus fobijomis, savidestrukcija, nerimu.

Režisierius jau subūrė komandą ir pradėjo repeticijas. „Dabar pati pradžia, visi turi idėjų, jas gryniname. Smagu, kad pavyko surinkti didelę komandą – dirba keturi aktoriai ir septyni menininkai“, – pirmaisiais repeticijų įspūdžiais dalijasi N.Jasinskas.

Paklaustas apie pačią spektaklio idėją menininkas pasakoja: „Patį mitą galvoje nešiojuosi nuo pat paauglystės ir kiekvienais metais į jį žiūriu vis kitaip. Dabar aplinkui matau daug liūdesio, vienatvės, ir mitas pasirodė itin aktualus, atsirado vidinis noras apie tai pakalbėti. O Avicii įvaizdis atsirado, kai bandžiau įvardyti, kas yra tas šiuolaikinis dainius. Aš jo kaip atlikėjo nežinojau, bet jo dainos puikiai atpažįstamos, nors įrašuose dalyvauja skirtingi vokalistai, prodiuseriai. Tas atpažįstamumas man leido suvokti, kad jis ir yra tai, ko ieškojau, tas šiuolaikinis dainius. Negana to, jis priklauso „Klubui 27“ – kartu su Kurtu Cobainu, Amy Winehouse ir kitais žinomais atlikėjais dėl vienokių ar kitokių priežasčių šį pasaulį palikusių 27-erių metų amžiaus. Rašant paraišką, neseniai įvykusi savižudybė tarsi padėjo sujungti taškus, tapo atspirtimi. Gal spektaklyje Avicii linija išreikšta netiesiogiai, tik detalėmis, bet jis yra atspirties taškas.“

Pernai konkursą laimėjo trys originalūs projektai, kuriuos scenoje žiūrovai pamatys jau šį pavasarį, o neseniai teatras paskelbė naują kvietimą teikti paraiškas. Pradedančių menininkų idėjų laukiama iki gegužės 24 d. 

Šiuolaikinis didžėjus psichologo kabinete

Tad apie ką bus trys nauji projektai? Kas rūpi jauniesiems režisieriams? Pirmasis savo sumanymą žiūrovams pristatys Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentas, režisūros žinių besisemiantis iš Yanos Ross, Naubertas Jasinskas. Jo spektaklio „Orfeo. Miesto šviesos“ premjera LDNT Mažojoje salėje įvyks balandžio 25 d. Nagrinėdamas šiuolaikinio jauno žmogaus tragediją jis atsispiria nuo antikinio Orfėjo ir Euridikės mito, tragiškos Švedijos didžėjaus Avicii istorijos ir visos kūrybinės komandos asmeninių patirčių. Visus šiuos aspektus jungia ir pjesę spektakliui rašo dramaturgė Dovilė Zavedskaitė. 

Į savo pirmąjį spektaklį režisierius vaidinti pakvietė ne tik jaunus kolegas (Matą Dirginčių ir Kamilę Lebedytę), bet ir patyrusias aktores: Nelę Savičenko ir Vitaliją Mockevičiūtę. „Nelė ir Vitalija yra mano profesinės simpatijos, man visą laiką buvo malonu į jas žiūrėti scenoje ir ne veltui sakoma „Svajok drąsiai“. Pasvajojau. Pasiūliau joms vaidmenis ir jos sutiko. Man labai patinka kūrybinis procesas. Kiekviena repeticija yra atradimas. Gal jaunesni aktoriai iš pradžių ir turėjo „dėstytojo-studento“ santykį, bet iš Nelės ir Vitalijos jaučiame labai gražų palaikymą. Jos suvokia, kad atėjo į jauno režisieriaus pastatymą, į mano pirmą viešą spektaklį. Kai sutiko, jos žinojo, kad bus jauna komanda“, – sako N. Jasinskas.

„Kūrybos procesą įsuko suvokimas, jog dauguma mūsų yra užsikirtę, lyg skleistume ne dinamišką, judrų garsą, bet nuolatos pasikartojantį motyvą. Pradėjome analizuoti, kodėl nesugebame pajudėti iš vietos, kad padėtume sau. Todėl spektaklyje daug mėginimo stebėti, pastebėti save, atsisukti, pasiimti save iš ten, kur baisu.

Pagrindinis nejudrumo šaltinis spektaklyje – negebėjimas susitaikyti su kito mirtimi, už kurią jautiesi atsakingas. Visas spektaklis – fragmentiška, sapniška kelionė po Euridikės minties žemėlapius, bandant suvokti Orfėjo jausenas ir perdirbti kamuojantį nerimą dėl to, kas įvyko. „Orfeo. Miesto šviesos“ balansuojama tarp mėginimo pasikalbėti ir supratimo, kad pokalbis niekada neįvyks“, – teigia režisierius ir dramaturgė.

Kai namai keliauja kartu su žmogumi

Dar viena konkurso laimėtojų komanda – performanso ir videomeno kūrėja iš Niujorko Monica Duncan ir performanso kūrėjas, aktorius, choreografas iš Lenkijos Romuald Krężel, reziduojantis Berlyne.

„Shell-ter“ projektą, kurio premjera LNDT Mažojoje salėje įvyks gegužės 24 d., įkvėpė namų, migracijos ir bendruomenės temos, jame nagrinėjamos idėjos, kad galima namus pasiimti su savimi. Arčiau pažvelgę  į ryšį tarp namų ir mobilumo, kūrėjai norėtų paklausti, kuo „namai“ galėtų būti šiandien, nuolat keičiantis gyvenimo aplinkybėms? Ką reikštų turėti namus visad ten, kur esi pats? 

Dažnai darbo reikalais keliaujantys menininkai atsispyrė nuo asmeninių patirčių ir gamtoje aptinkamos unikalios krabo atsiskyrėlio elgsenos bei jo išgyvenimo strategijų. Tad ir spektaklyje namų tema nagrinėjama pasitelkus įvaizdį, kad savo būstą galima tiesiog neštis ant nugaros. 

Tai netradicinis pastatymas, kurio forma išsigrynino kūrybinių dirbtuvių metu, į jas menininkai kvietė Lietuvos nacionalinio dramos teatro bendruomenę – aktorius ir kitus darbuotojus. M. Duncan ir R. Krężel siekė sužinoti, ką teatras kaip namai reiškia šiems žmonėms. 

Šiame spektaklyje scena tampa tikrų ir įsivaizduojamų „shell-terių“ (lietuviškai „shell“ yra kriauklė, o „shelter“ – pastogė) kraštovaizdžiu. Ką reiškia dalintis ir keistis naujomis namų formomis, kai buvusių gyventojų pėdsakai ir paliktos formos vis dar švieži?

Monica Duncan ir Romuald Krężel sako, kad „Shell-ter“ yra eksperimentinis spektaklis – kažkas tarp instaliacijos, choreografijos ir įprasto spektaklio. „Turėti namus, gyventi sėsliai, pasiekti kad ir minimalų stabilumą šiais laikais tampa privilegija (ypač šiuolaikinio meno atstovams), todėl norėtume patikrinti, ką reikštų, jei pakeistume namų suvokimą. Ar įmanoma namus visad turėti ten, kur esi? Ar tai vis dar galima vadinti namais? Kokia mūsų mobilumo siena?“ – svarsto kūrėjai.

Ekstravagantiškas tolerancijos paradas

Performsas „Borderline Queen. Kerštas“ turėtų būti ryškiausia šio sezono LNDT premjera. Konkursą laimėjęs queer kultūros atstovas iš Lenkijos Maciejus Gośniowskis-Gąsiu Lietuvos žiūrovams žada spalvingą, teatrališką ir net ekscentrišką pasirodymą. 

Maciejus Gośniowskis-Gąsiu – aktorius, šokėjas, queer grupės „Glitter Confusion“ atlikėjas ir tekstų bendraautoris – yra puikiai žinomas gimtojoje šalyje, kūręs su garsiais teatro kūrėjais. Lietuvoje kuriamam performansui jis atsirinko tris aktorius: Gytį Ivanauską, Denisą Kolomyckį ir Brigidą Gruodytę, iš Lenkijos pakvietė atlikėjus Ka Katharsis ir Twoja Stara. 

Režisierius nori, kad renginyje vyrautų neįpareigojanti atmosfera, susirinkę žiūrovai galėtų laisvai judėti, užsisakyti gėrimų, tad performansą rengti nuspręsta ne teatre, o klube „Kablys+Kultūra“. „Borderline Queen. Kerštas“ Lietuvoje vyks tik du kartus – birželio 5 ir 6 dienomis. Performansas įtrauktas į festivalio „Baltic Pride“ programą. 

Šio pasirodymo kūrėjai kvies žiūrovus dalyvauti ryškiame vakarėlyje, leistis į netikėtą nuotykį, atsikratyti mąstymo stereotipų, pažinti įvairialypę ir be galo spalvingą drag kultūrą, kelti klausimus apie lyties raiškos formas, praplėsti individo laisvės sąvokos supratimą. Originalių idėjų kupinas Maciejus ketina surengti išskirtinį reginį Lietuvos žiūrovams ir sustiprinti queer bendruomenę mūsų šalyje. Į performansą kviečiami visi tolerantiški, atviri žmonės, norintys plačiau suprasti lyties ir lytiškumo sąvokas, laisviau žvelgti į pasaulį.

Semdamiesi įkvėpimo iš Edwin A. Abbott knygos „Plokščiažemė“, performanso „Borderline Queen. Kerštas“ kūrėjai kalbės apie queer individo tapatybę ir vietą nusistovėjusiose hierarchinėse struktūrose, kad ir kokios jos būtų: kultūrinės, socialinės ar seksualinės. Ar kito, kitokio pasirodymas visuomenėje kelia grėsmę, ar, priešingai, gali skatinti naujus teigiamus procesus, visuomenės evoliuciją, atvirumą ir toleranciją? Antra vertus, ar tokio individo gyvenime dažnai nerastume analogijų su ekstremofilais lėtūnais (pagrindiniais performanso plakato herojais) – sausumos ir vandens gyvūnais, išgyvenančiais pačiomis ekstremaliausiomis sąlygomis: bedeguonėje kosmoso erdvėje, esant milžiniškai radiacijai, bemaž absoliutaus nulio ar, kaip tik priešingai, labai aukštai temperatūrai?

Beprotiškas noras būti normaliu

Be trijų LNDT Jaunųjų kūrėjų programos konkursą laimėjusių komandų premjerų, LNDT kviečia į dar vieną sezono naujieną. Spektaklį „Virimo temperatūra 5425“ gegužės 16 d. pristatys režisierė Giedrė Kriaučionytė- Vosylienė. LNDT žiūrovams ji pažįstama iš spektaklių „Bestuburiada“ ir vaikams skirto „Trijulio aukštyn kojom“. 

Naujo spektaklio centre – tipinė šeima, gyvenanti tipiniame daugiabučio bute. Labiau už viską jie trokšta būti normaliais, tokiais kaip visi, tačiau jų sūnus po traukinio katastrofos yra prikaustytas prie neįgaliojo vežimėlio. Jis nekalba ir nevalgo, tik groja pianinu. Įprastą šeimos gyvenimą netikėtai sudrumsčia vyras, pasisiūlęs išsinuomoti vieną jų bute esantį kambarį. Ir taip viskas ima keistis labai netikėta linkme.

Absurdo komedijoje kūrėjai kelia klausimus apie normalumo ir nenormalumo santykį, vartotojiškos visuomenės ydas, „standartizuotus“ gyvenimus, sovietinės ideologijos suformuoto žmogaus kompleksus. Kas atsitinka iš visų jėgų stengiantis tapti normaliu?

Spektaklis kuriamas pagal Virginijos Rimkaitės to paties pavadinimo pjesę, kuri buvo pristatyta LNDT „Versmės“ dramaturgijos festivalyje. Šios pjesės atspirties taškas – Antikos mitų herojaus Tantalo istorija: prasikaltęs dievams, jis buvo įkalintas pragare ir pasmerktas amžiams kęsti troškulį bei alkį. Kitaip tariant, dievai atėmė iš Tantalo galimybę vartoti, ir tai buvo jo amžinoji kančia – vaisiai traukdavosi vos jam ištiesus ranką nusiskinti, vanduo atslūgdavo jam norint atsigerti. Dramaturgė iškelia mintį, kad galbūt būtent vartotojiškumas yra mūsų dienų pragaras. Skaičius 5425 simbolizuoja itin aukštą temperatūrą, kurioje lydosi to paties pavadinimo metalas tantalas. Tad kokia yra šiuolaikinio Tantalo virimo temperatūra, kokį karštį jis gali ištverti?