Jis taps neabejotinai viena svarbiausių festivalio figūrų per visą renginio istoriją. Lapkričio 19-ąją Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Ph. Sanderso kvartetas užbaigs 16-ąjį džiazo festivalį „Vilnius Mama Jazz“.
Dėl nevaržomos muzikinės aistros laisvajam džiazui Ph. Sandersas nepasiekė komercinių aukštumų, tačiau pelnė kai ką, kas gerokai svarbiau. Šio 77 metų korifėjaus muziką atranda vis naujos kartos, jam iki šiol netrūksta nei pasiūlymų groti, nei pripažinimo.
Šiandien apie saksofonininką rašo viena madingiausių muzikinių interneto svetainių „Pitchfork“, o pakeliui į Vilnių jis spės sugroti hipsterių dievinamame festivalyje „Le Guess Who?“ Olandijoje. Prieš pat kelionę į „Vilnius Mama Jazz“ vinilo plokštelėse bus perleisti trys ryškūs Ph. Sanderso albumai – „Tauhid“ (1967 m.), „Jewels Of Thought“ (1969 m.) ir „Deaf Dumb Blind (Summun Kukmun Umyun)“ (1970 m.).
Ne vieną dešimtmetį Ph. Sandersas yra tarp ryškiausių džiazo istorijos vardų. Tačiau jo kelias į pripažinimą nebuvo lengvas.
Muzikalioje šeimoje gimęs berniukas iš pradžių grojo klarnetu, tačiau paauglystėje jį iškeitė į saksofoną. Jo talentas atsiskleidė greitai – dar nebaigęs vidurinės mokyklos, vaikinas spėjo pabūti jos orkestro vadovu, vėliau kelias į sceną vingiavo per klubus. Tačiau Pharoah jau tada jautėsi nusivylęs tradiciniu džiazu, kuris juose skambėjo.
Iš San Fransisko apylinkių jis persikėlė į Oklandą, o iš ten 1961-aisiais – į Niujorką, kur patyrė visus muzikanto dalios sunkumus. Prasimušti ir užsidirbti pragyvenimui buvo taip sunku, kad būsimoji džiazo žvaigždė neretai nakvodavo metro stotyse ir po tiltais, turėjo griebtis su muzika nesusijusių darbų ir net užstatyti savo instrumentą.
Pastebėjęs jauno muzikanto talentą, jį savo grupėje priglaudė žymus džiazo eksperimentuotojas Sun Ra, - būtent jis sugalvojo savo globotiniui slapyvardį Pharoah, reiškiantį „faraonas“, tikrasis muzikanto vardas yra Farrellas.
1965-aisiais Ph. Sandersą groti kartu pakvietė garsus džiazo saksofonininkas Johnas Coltrane'as – jie drauge įrašė keletą albumų, tarp jų – 1965-aisiais išleistus įstabius diskus „Ascension“ ir „Meditations“.
Manoma, kad būtent ilgos, neįprastos Pharoah soluotės, jo noras laužyti rėmus ir ieškoti agresyvesnio skambesio eksperimentams įkvėpė ir patį Johną Coltrane'ą, kuris niekada neslėpė susižavėjimo keliolika metų jaunesnio bičiulio talentu. Grojant su Pharoah, Johno Coltrane'o įrašuose beveik visiškai pradingo užuominos į tradicines džiazo formas.
1967-aisiais mirus Johnui Coltrane'ui, Pharoah toliau muzikavo su jo našle Alice Coltrane ir su daugybe kitų džiazo šviesulių – nuo Dono Cherry, Carlos Bley, Larry Corryello iki McCoy Tynerio, Terry Callier ar Kenny Garretto.
Tačiau dar ryškesnis jo, kaip grupės lyderio, kelias. Pirmąjį savo albumą „Pharoah's First“ muzikantas išleido dar 1964-aisiais – nuo tada kelis dešimtmečius jo neapleido muzikinių iššūkių alkis.
Ph. Sandersas niekada nebijojo keistis – šalia aštraus „free“ džiazo jo diskografijoje atsirado ir ritmenbliuzo, labiau tradicijoms artimo džiazo įrašai. Jei karjeros pradžioje jo grojimą beveik buvo galima vadinti muzikine anarchija, vėliau muzikantas atrado ir švelnesnio skambesio žavesį. Tačiau nepasikeitė viena – nuoga muzikinė aistra ir intensyvumas, kuriuo Pharoah Sandersas žavi ir šiandien.
2015-aisiais saksofonininkas buvo įvertintas „NEA Jazz Master“ apdovanojimu – tai aukščiausias įvertinimas džiazo muzikantams Šiaurės Amerikoje. Pernai pavasarį jo muzika buvo pagerbta specialiu koncertu Vašingtone.
Ph. Sandersas visiems laikams įrašė savo vardą į džiazo istoriją kaip viena kertinių „free“ džiazo figūrų. Tačiau jo muzikinis veidas – kur kas įvairesnis, ir tuo galėsime įsitikinti patys „Vilnius Mama Jazz“ pabaigos koncerte Lietuvos nacionaliniame dramos teatre lapkričio 19-ąją.
