Apie „Viešios“ nueitą kelią, įsimintiniausius įvykius ir ateities planus kalbamės su kūrybinių idėjų ir polėkio nestokojančia ansamblio vadove Jolanta Balnyte. Beje, ji kitais metais kolektyvui bus atidavusi taip pat 25 metus.

– Kas yra „Viešia“?

– Tai šeimų, puoselėjančių senąsias tradicijas ir liaudies kūrybą, sambūris, pasivadinęs upės, tekančios per Neveronis, vardu. Drauge kalendorines šventes švenčia, liaudies dainas dainuoja ir tradicinius šokius šoka, koncertuoja tėvai, vaikai ir seneliai. Vyriausiam dalyviui – 80, jauniausiai – šešeri metai.

Per pastaruosius penkerius metus ansamblio sudėtis beveik nepasikeitė. Tiesa, išėjo vienas seniausių ansamblio narių Jonas Aliulis, tačiau prisijungė Remigijus ir Vilija Ratautai, Jūratė Grigaliūnienė, Indrė Karaliūtė. „Viešios“ veikloje nuo pirmų dienų dalyvauja Gražina Žebelienė, kuri buvo pirmoji ansamblio vadovė, ir Virginija Astravienė. Ansamblio pagrindas lieka nepakitęs, stabilus, esame pasiekę pačią brandą ir laimingi būdami drauge.

– Turbūt bėgantį laiką geriausiai iliustruoja augantys vaikai?

– Tikrai taip. Kai pradėjau vadovauti ansambliui, dukrai Simonai buvo penkeri. Drauge su „Viešia“ ji ir užaugo. Prieš penkerius metus programoje „Pažintuvės“, dainuodama lopšinę, Ieva Bliūdžiuvienė ant rankų laikė mažąją Barborytę. Dabar, per jubiliejinę šventę „Dėkavonė“, mūsų Barbora jau dainuos dainą apie Kukutį.

Pastovumas: folkloro ansambliui Jolanta Balnytė vadovauja 24 metus.

– Minint veiklos 20-metį sakėte, kad brandinate idėją įkurti etnografinę mokyklėlę mažiausiems. Ar pavyko realizuoti idėją?

– Išties, prieš penkerius metus norėjau įkurti etnografinę mokyklėlę. Tačiau supratau, kad pats geriausias tradicijų perėmimas yra tada, kai vaikai mato, girdi ir dalyvauja drauge su ansamblio vyriausiais nariais. O savo žinias perduodu Karmėlavos Balio Buračo gimnazijos Ramučių skyriaus pradinių klasių pirmokams etnokultūros būrelyje „Sukutis“.

Garbė: „Viešia“ buvo pakviesta dalyvauti italų šiuolaikinio cirko režisieriaus R. Magro spektaklyje „Vizijos“.

– Koks ketvirčio amžiaus veiklos įvertinimas jums ir kolektyvui yra brangiausias?

– 2018 m. „Viešia“ pelnė aukščiausią mėgėjų meno apdovanojimą – „Aukso paukštę“. Tai visų gyvavimo metų įvertinimas, pasididžiavimas ir padėka ansambliui. Mūsų repertuarą sudaro Kauno rajono ir Neveronių apylinkių ekspedicinė, archyvinė medžiaga. Kadangi ansamblio dalyviai  kilę iš skirtingų Lietuvos vietų, atliekame įvairių Lietuvos regionų liaudies dainas, sutartines, tradicinius šokius, instrumentinę muziką. Kiekvienas kolektyvo narys koncertuoja pasipuošęs savo regiono tautiniais drabužiais. 2017 m. Nacionaliniame lietuvių tautinio kostiumo konkurse „Išausta tapatybė“ tapome folkloro grupės tautinio kostiumo nugalėtojais. Tai taip pat svarus įvertinimas.

– Kokie pastarųjų metų pasiekimai, renginiai ansambliui svarbiausi, įsimintiniausi?

– Pastarieji metai buvo ypatingi, kadangi ansamblis „Viešia“ turėjo puikią galimybę prisijungti prie projekto „Kaunas ir Kauno rajonas – Europos kultūros sostinė 2022“ veiklų. Didelė laimė ir malonumas buvo susipažinti su unikaliu italų šiuolaikinio cirko režisieriumi Roberto Magro, kuris, subūręs Lietuvos ir užsienio atlikėjų ir kūrybinių darbuotojų komandą, statė spektaklį „Vizijos“, kuriame dalyvavo ir mūsų ansamblis.

Pernai liepos 20–30 d. aš ir trys ansambliečiai: Gražina Žebelienė, Bronė Laugalienė ir Remigijus Ratautas drauge su spektaklio „Vizijos“ unikalia komanda keliavome po Italiją. Dalyvavome festivaliuose „Mittelfest“ ir „Associazione Brocante“. Tai buvo nepakartojama ir fantastiška „Vizijų“ kelionė po Italijos tradicinius miestelius su savitu kalnuotu kraštovaizdžiu, viduramžių dvasia, kaitria saule, muziejais, kulinariniu paveldu ir svetingumu. Šios kelionės metu surengti aštuoni patys karščiausi spektaklio pasirodymai, du „Viešios“ koncertai skirtingose erdvėse: miškuose, kalnuose, miesteliuose, bokštelyje.

Spalio 22 d. Kauno kultūros centre vyko baigiamasis „Skambančių raštų“ spektaklis-koncertas. Šiame projekte dalyvavo ir „Viešia“. „Skambantys raštai“ – tarpdisciplininis projektas, susidedantis iš garso ir vaizdo instaliacijos ir ją lydinčių performansų-koncertų. Tai konceptuali erdvė, kurioje kuriamas ryšys tarp tradicijų ir šiuolaikiškumo, siekiant skleisti etninę kultūrą.

Džiugesys: „Esame pakylėti ir laimingi taip atstovaudami folklorui, etninei kultūrai“, – dalyvavimą „Skambančių raštų“ projekte apibūdino J. Balnytė.

Spektaklio-koncerto garso takelyje panaudoti sutartinių giedotojų grupės „Sasutalas“ sutartinių įrašai, modernizuoti garso menininkės Rūtos Reutaitės. Remdamasi senovine lietuvių liaudies simbolika, grafikos dizainerė Aurėja Jucevičiūtė sukūrė unikalią grafinę animaciją, o instaliacija rodoma ant autentiškų, staklėmis austų baltų drobių (tekstilės menininkė Agnietė Janušaitė-Vitkūnienė).

Rugpjūčio 14-osios naktį „Skambančių raštų“ performanso dalis buvo rodoma Tado Ivanausko Obelynės sodybos-memorialinio muziejaus sode respublikinio folkloro festivalio „Obelynės Žolinė“ metu. Noriu ansamblio vardu pasidžiaugti nepakartojama patirtimi ir padėkoti visai kūrybinei komandai už profesionalumą ir pasitikėjimą. Esame pakylėti ir laimingi taip atstovaudami folklorui, etninei kultūrai ir tikimės toliau bendradarbiauti.

Erdvės: neveroniškiams koncertuoti tenka įvairiose vietose ir scenose.

Dalyvavome etnografiniame šeimų festivalyje-varžytuvėse „Sukutynė“ Ramučiuose, daug koncertavome, pristatėme naujas programas, tautinį kostiumą, vedėme edukacinę programą „Supinsma kaselas“. Neapsiribojome Kauno ir Kauno rajono scenomis ir erdvėmis, dalyvavome Jurginėse Palangoje, festivaliuose „Skamba skamba kankliai“ Vilniuje, „Tek saulužė ant maračių“ Nidoje, kituose  renginiuose.

Esame pakylėti ir laimingi taip atstovaudami folklorui, etninei kultūrai ir tikimės toliau bendradarbiauti.

– Kaip įsivaizduojate būsimąjį veiklos penkmetį? Kokie jūsų siekiai ir planai?

– Artėja 2024 m. Lietuvos dainų šventė „Kad giria žaliuotų“. Rengiame programą ir tikimės dalyvauti šventėje. Šių metų veiklos yra numatytos iki gruodžio pabaigos: dalyvausime festivaliuose, konkursuose, regioninėse ir rajoninėse šventėse, projektuose ir tiesiog būsime drauge.

Noriu nuoširdžiausiai padėkoti esamiems ir buvusiems ansambliečiams už didelį darbą, meilę dainai, šokiui, muzikai, tautiniam kostiumui, už bendrystę ir pagarbą vienas kitam, už nepailstamą energiją ir susiklausymą. Esame it didelis skruzdėlynas, į kurį savo darbu sudėjome daug gražių dalykų. Turime daug draugų, folkloro ansamblių, esame girdimi Kauno rajone, Lietuvoje ir užsienyje. Tai yra laimė ir įvertinimas.

Jos vadovaujamas Neveronių folkloro ansamblis "Viešia" neseniai sulaukė garbingos nominacijos. Dvidešimt metų aktyviai tautinę kultūrą puoselėjantis kolektyvas šią savaitę apdovanotas "Aukso paukšte" ir tapo 2018 m. geriausiu krašto folkloro ansambliu Lietuvoje.

Visų šalies etnografinių regionų atstovus subūrusio ansamblio vadovė pripažino šiuo metu jau brandinanti idėją apie etnografinę mokyklėlę mažiausiems. "Jeigu nebus natūralaus papročių perdavimo ir tradicijų tęstinumo, viskas nuslinks į užmarštį", – sako ji.

"Kauno dienai" J. Balnytė papasakojo, su kokiais iššūkiais tenka susidurti ekspedicijose renkant etnografinę medžiagą, atskleidė, kaip Neveronyse gimusi "Viešia" tapo vienu geriausiu Kauno regiono folkloro kolektyvų.

– Jūsų ansamblyje dainuoja trijų kartų atstovai: seneliai, tėvai, vaikai. Kaip sekasi suburti žmones drauge šiais greito tempo ir nuolatinės skubos laikais?

– Kai "Viešia" susibūrė prieš 20 metų, niekas negalvojo, kad šis folkloro ansamblis ilgai gyvuos. Tuo metu Lietuvoje vyko tikras pakilimas, tautinių jausmų atgimimas – žmonės tiesiog norėjo per šventes dainuoti patriotines dainas, giedoti giesmes ir būti drauge. Pirmasis ansamblio koncertas įvyko įsimintiną 1998 m. vasario 16-ąją. Po metų perėmiau kolektyvo vadovės pareigas iš Gražinos Žebelienės. Iš karto pastebėjau, kad jo nariai tiesiog gyvena daina, yra stipriai motyvuoti – jie troško dainuoti ne tik Neveronims, bet būti matomi ir visoje Lietuvoje. Be mano paraginimo žmonės rinkdavosi vieni pas kitus namuose net savaitgaliais – repetuodavo dainas, šokdavo tradicinius šokius. Svarbu pajausti vieniems kitus, suvokti tokių šokių linksmumą. Juk viena – šokti parodomuosius numerius pasirodymuose, bet visai kitaip – atsipalaidavus, it vakaronėje. Kai atkeliauja ši pajauta, ansambliui ateina ir branda. Ne tik dainuojame, šokame, bet ir grojame tradiciniais instrumentais, siūdinamės tautinius kostiumus.

Senųjų narių, nuo pat pirmos dienos iki dabar dalyvaujančių mūsų veikloje, turime trejetą: Gražina Žebelienė, Jonas Aliulis ir Virginija Astravienė. Visi vėliau prisijungę žmonės atėjo su savo istorijomis – vienus pakvietė draugai ar giminaičiai, kiti patys susidomėjo mūsų ansambliu ir nusprendė prisijungti. Šie žmonės – įvairiausių specialybių atstovai – nuo vairuotojo iki įmonių vadovų, tačiau jie visi atėjo į ansamblį turėdami tikslą realizuoti save, puoselėti senąją kultūrą ir tiesiog būti drauge. Aš, kaip vadovė, turiu suteikti jiems aplinką, kurioje visi jaustų bendrystę ir galėtų koncertuodami pristatyti save ir savo kraštą – ne tik Kauno rajoną, bet ir kitus šalies regionus.

– Vis dėlto folkloro ansambliai po truputį nyksta, žmonės apskritai nebemoka liaudies dainų, nebent užstalės. Kokiais būdais išlaikote senąsias tradicijas? Kaip manote, kas gali padėti kovojant su sakytinio paveldo užmarštimi?

– Vasaromis ansambliečiams ir jų šeimoms oganizuojame etnokultūrinę stovyklą Ilgakiemyje, tai jau tapo tradicija. Ši stovykla yra labai vienijantis vyksmas – kartu šokame, grojame, dainuojame, giedame sutartines, bendraujame su vietos dainininkėmis. Daug dėmesio skiriame ir tautinio kostiumo dėvėsenos tradicijoms – mūsų kolektyve susibūrę visų Lietuvos etnografinių regionų atstovai, tad siekiame juos reprezentuoti. Sakyčiau, kad mūsų ansamblis išsiskiria reprezentaciniais tautiniais drabužiais – važiuodami koncertuoti mes ne tik dainuojame, grojame, šokame, bet ir pasakojame apie Lietuvos regionus, jų išskirtinumus, gyventojų gyvenimo būdą. Kadangi esu etnologė, turiu tikrai nemažai žinių, kuriomis galiu pasidalyti. Savo programas dėliojame pagal rėdos ratą, pritaikome dainas ir šokius tam tikroms progoms, tad esame įdomūs ir visapusiški. Visada skatinu ansamblio narius atrasti sau patinkantį amatą ar kitą tradicinę veiklą, kuri leistų natūraliai prisiliesti prie senosios kultūros. Turime tris tautodailininkes: Gražiną Žebelienę, Gretą Šileikienę ir Irmą Čiapaitę, kurios audžia nuostabias juostas, riša puikiausius tradicinius šiaudinius sodus, skutinėja margučius, tradiciškai siuvinėja. Taip pat mūsų kolektyvo veikloje dalyvauja ir kulinarinio paveldo puoselėtojai – Alvydas ir Danutė Čepkauskai. O štai buvęs ansamblio narys Pranas Lazauskas Neveronyse visos bendruomenės vardu yra pastatęs kryžių. Stengiamės, kad ansamblis neapsiribotų dainų atlikimu, bet būtų ir kultūros skleidėju, pasakotų apie mūsų senąsias tradicijas, rodytų sektiną pavyzdį. Neretai važiuojame į darželius, mokyklas – jeigu nebus natūralaus papročių perdavimo ir tradicijų tęstinumo, viskas grius.

– Jūsų repertuare – tik autentiškos liaudies dainos. Galbūt, keliaudami ir koncertuodami įvairiose vietovėse, vis atnaujinate savo dainų repertuarą, kalbėdamiesi su senaisiais regionų gyventojais?

– Tikrai taip. Turime partizaninių dainų ir romansų programas. Tai priduoda ansambliui naujų spalvų, kartais netgi artimesnių jausmų, kadangi kolektyvo vyresnieji šias dainas dainuodavo su savo tėvais – tai jų vaikystės muzika. Šie kūriniai labai šildo publiką, ypač pagyvenusius žmones.

Neveronys yra netradicinis kaimas – jis nesusikūrė natūraliai, kaip Vilkija, Čekiškė, Kačerginė ar Karmėlava.

Kiekvienais metais Kauno apylinkėse renkame autentiškas dainas. Labai svarbu išsaugoti tradicijas ne tik Lietuvos, bet ir lokaliu mastu. Juk būtent tas kaimelis ar miestelis, iš kurio esi kilęs, yra svarbiausias. Neveronys yra netradicinis kaimas – jis nesusikūrė natūraliai, kaip Vilkija, Čekiškė, Kačerginė ar Karmėlava. Šios vietovės nuo senų laikų turi savo tradicijas, o Neveronys labiausiai išsiplėtė, kai čia pradėta statyti gamyklą, šiltnamius. Tada į šią gyvenvietę suvažiavo žmonės iš įvairių kraštų, statėsi namus. Dėl to ir nusprendėme ansamblyje dėvėti visų regionų tautinius kostiumus – neturiu teisės atimti kolektyvo narių tapatybės. Tai lėmė ir mūsų repertuaro įvairovę – juk kiekvienas į ansamblį atneša savo gimtinės dainas. Dalį repertuaro kūrinių taip pat radome archyvuose, ieškojome ir įvairiuose dainynuose. Labai svarbu, kad daina būtų patraukli ir brangi ne tik mums, bet ir klausytojams.

Kol dar gyvi mūsų senoliai, būtina kalbinti juos, išgirsti ir fiksuoti šiuos pasakojimus. Organizuojame ekspedicijas į įvairias Kauno regiono vietoves – būna, sužinome, kad tam tikroje sodyboje gyvenantis žmogus moka daug dainų, buvo muzikantas, kažką meistrauja arba tiesiog kepa gardžią duoną, tad ir važiuojame. Tačiau prakalbinti žmogaus širdį, ypač vyresnio, ne visada lengva. Per vieną dieną tikrai visko neištrauksi, kartais prireikia savaičių, kol išgirsti tikrą perlą. Svarbu viskas – ne tik dainos, šokiai, aprangos detalės, bet ir tam tikri veiksmai, papročiai. Pavyzdžiui, tradicija per gegužines moterims rinktis į vieną trobą ir giedoti giesmes, melstis. Tai privalo išlikti – juk kaip gražu, kai gegužės vakarą visos moterėlės su skarelėmis, it skruzdėlytės, skuba į vieną tašką ir susirenka bendrai maldai. Tai nėra koncertas, bet tam tikras bendras veiksmas, svarbi tradicija, suburianti visą bendruomenę.

– Minėjote, kad "Viešioje" dainuoja visų Lietuvos etnografinių regionų atstovai. Kaip aktyviai jie puoselėja savo gimtojo krašto tradicijas?

– Kiekvienas ansamblietis puoselėja savo etninę tapatybę. Koncertų metu visi dėvi savo gimto krašto tautinį kostiumą. Jeigu pristatome tam tikrą regioną, tenka ir tarmiškai pakalbėti, visi kartu padainuojame to regiono dainą, pašokame šokį, papasakojame apie kokį nors tam kraštui būdingą paprotį ar žaidimą. Žmones sudomina mūsų programa, kadangi parodome platesnį spektrą – ne tik dainavimą ar šokį. Mūsų veikloje ypač svarbus bendruomeniškumas, bendras veiksmas. Nors Neveronys nėra didelė gyvenvietė, turime daug draugų, kuriuos kviečiame į svečius, patys taip pat važinėjame po visą Lietuvą, kartu įtraukdami ir savo šeimas, kurios su malonumu prisideda prie mūsų. Taip pat glaudžiai bendradarbiaujame su įvairiomis institucijomis: seniūnija, darželiu, gimnazija, biblioteka, Palemono bažnyčia. Žmonių vienijimas ir buvo vienas pagrindinių mūsų uždavinių. Džiugu, kad bendruomeniškumas atgimsta ne tik mažesniuose rajonuose, bet ir miestuose. Nors kartais net vienas ar keli žmonės gali padaryti labai daug, visko pagrindu vis tiek išlieka bendrystė. Tarsi didelis skruzdėlynas žmonių bendruomenė privalo kartu dirbti, augti, mokytis vienas iš kito, kitaip nesivystysime, liksime stovėti vienoje vietoje.

– Tradicinis klausimas – ką jums reiškia įvertinimas "Aukso paukšte"? Galbūt taip apdovanoti skirsite dar daugiau laiko savo veiklai, išplėsite ją?

– Tai yra ypač svarbus apdovanojimas ansamblio vadovui ir ansambliečiams, kadangi aukščiau jau nėra kur skristi, kaip sako mano kolektyvas. Pirmąjį mums reikšmingą įvertinimą gavome 2013 m., kai laimėjome pirmąją vietą tarptautiniame Europos šalių folkloro konkurse-festivalyje "Saulės žiedas". 2017-aisiais Nacionaliniame tautinio kostiumo konkurse "Išausta tapatybė" tapome geriausio folkloro grupės tautinio kostiumo nugalėtojais. Šis įvertinimas leido suprasti, kad einame teisingu keliu. Tačiau "Aukso paukštė" – mums iki šiol reikšmingiausias įvertinimas. Kaip ir minėjau, labai svarbu atkreipti dėmesį į tradicijų tęstinumą, tad šiuo metu brandinu idėją įkurti etnomokyklėlę, skirtą jaunoms šeimoms ir jų mažyliams. Taip ugdyti pagarbą tradicijoms būtų galima jau nuo mažų dienų.